Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „KIV“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KIV“ ieškinys atsakovams J. M. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „INFORMO“ dėl J. M. finansinio reikalavimo išbraukimo iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „INFORMO“ kreditorių sąrašo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2019 m. spalio 17 d. Vilniaus apygardos teisme gautas apeliantės UAB „KIV“ prašymas dėl kreditorių finansinių reikalavimų patikslinimo, išbraukiant UAB „Linveta“, A. S., UAB „Defora“, J. M., UAB „Infostendas“ finansinius reikalavimus iš BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo. 2019 m. spalio 21 d. pirmosios instancijos teismas klausimą dėl kreditorės J. M. finansinio reikalavimo išbraukimo iš BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo išskyrė nagrinėti į atskirą civilinę bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl procesinių apeliantės prašymų

6. Apeliantė UAB „KIV“ apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš BUAB „INFORMO“ bankroto administratoriaus: duomenis, ar J. M. suteikta paskola buvo apskaityta BUAB „INFORMO“ apskaitoje (pateikiant kasos knygos kopiją), duomenis, ar A. D. perdavė gautą paskolą į BUAB „INFOMO“ kasą vadovui T. S., BUAB „INFORMO“ kasos knygą už 2013 m. ir informaciją, ar pagal 2013 m. kasos pajamų orderį Nr. INF 12 pinigai faktiškai buvo įnešti į įmonės kasą. Taip pat apeliantė prašo išreikalauti iš J. M. rašytinius įrodymus apie 2013 m. birželio 8 d. paskolos sutarčiai sudaryti turėtų lėšų grynaisiais pinigais šaltinius, kaip nesusijusi su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.

7. CPK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: i) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; ii) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; iii) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje pasisakant dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo yra konstatuota, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška. Prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo pateikimo faktas pats savaime nereiškia įrodinėjimo pareigos tinkamo įvykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-378/2018).

8. Pirmosios instancijos teismas šių prašymų netenkino, nurodydamas apeliantės, kaip BUAB „INFORMO“ kreditorės teisę kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka susipažinti su BUAB „INFORMO“ dokumentais, esančiais bankroto administratoriaus žinioje, o prašymą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo iš kreditorės J. M. vertindamas kaip nesusijusį su ginčo dalyku. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais. Apeliantė nepagrindė, kad BUAB „INFORMO“ bankroto administratorius neteiktų apeliantei susipažinti prašomų išreikalauti rašytinių įrodymų, taip pat apeliantė nepagrindė, kaip rašytiniai įrodymai apie J. M. turėtas lėšas grynaisiais pinigais, nesant byloje pareikšto reikalavimo dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, susiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą, apeliantės prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkintinas.

Dėl ginčo esmės

9. Nagrinėjamu atveju byloje keliamas įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas.

10. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo gavimo dienos priima nutartį patvirtinti neginčijamus kreditorių reikalavimus (neginčijamą jų dalį). Kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

11. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai toks kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013). Tačiau, esminę reikšmę pakartotiniam teismo patvirtinto kreditorinio reikalavimo tikrinimui turi objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjui negalėjo būti žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą. Be to, kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą nesuteikia galimybės bankroto proceso dalyviams patvirtinus kreditorių finansinius reikalavimus tikslinti bei peržiūrėti nesant tokio teisės aktuose nustatyto pagrindo. Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kreditorės J. M. reikalavimas kyla iš 2013 m. birželio 8 d. tarp BUAB „INFORMO“ ir J. M. sudarytos paskolos sutarties, pagal kurią gautos lėšos tos pačios dienos kasos pajamų orderio kvitu buvo įneštos į bendrovės kasą. Teismas teisiškai nereikšmingais laikė ieškovo argumentus dėl paskolos sutarties fiktyvumo, pagal sutartį gautų lėšų neįnešimo į BUAB „INFORMO“ kasą, įmonės atstovo įgaliojimų sudaryti sutartį neturėjimo ir kreditorės galimybių suteikti paskolą, kadangi minėti sandoriai nėra nuginčyti, taip pat toks reikalavimas nebuvo pareikštas ir šioje byloje.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria šiems skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, o apeliantės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nesudaro pagrindo abejoti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtinto kreditorės J. M. finansinio reikalavimo pagrįstumu. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi buvo patvirtinti tiek apeliantės UAB „KIV“, tiek ir šioje byloje ginčijamas kreditorės J. M. finansiniai reikalavimai BUAB „INFORMO“. Apeliantė nepasinaudojo ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise ginčyti kreditorės J. M. finansinį reikalavimą paduodama atskirąjį skundą dėl minėtos pirmosios instancijos teismo nutarties. Taip pat apeliantė nepagrindė šios nutarties 11 punkte nurodyto kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo instituto taikymo išimtinumo, t. y. naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl kurių finansinis reikalavimas būtų neteisėtas ir nepagrįstas.

14. Apeliantė nereiškė byloje reikalavimo pripažinti BUAB „INFORMO“ ir kreditorės J. M. sudarytą paskolos sutartį negaliojančia, todėl pirmosios instancijos teismas nesant akivaizdaus šio sutarties negaliojimo pagrindui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.78 straipsnio 5 dalis) neturėjo ex officio vertinti šios sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių. Bankroto procese vyraujantis viešasis interesas ir teismo pareiga būti aktyviam nereiškia, kad kiti byloje dalyvaujantys asmenys atleidžiami nuo pareigos įrodyti ir pagrįsti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

15. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantės prašymą dėl BUAB „INFORMO“ kreditorių finansinių reikalavimų patikslinimo kvalifikavo kaip ieškinį dėl kreditorės J. M. finansinio reikalavimo pagrįstumo. Kreditorių reikalavimų tvirtinimas ir jų tikslinimas vienas iš būtinų bankroto byloje spręsti klausimų. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas nutartį. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantės UAB „KIV“ prašymą patikslinti kreditorių sąrašą kvalifikavo kaip ieškinį ir jį išsprendė priimdamas sprendimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinis pažeidimas nedaro įtakos ginčo iš esmės išsprendimo rezultato teisėtumui.

16. Kiti apeliantės UAB „KIV“ apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, Nr. 18390/91, par. 29; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Nr.16034/90, par. 61).

17. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą, todėl apeliantės UAB „KIV“ apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.