- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-11
- Bylos Nr.
- e2A-1049-407/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01674-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vilija Mikuckienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „KIV“
- Atsakovas
- A. S.
- Kreditorius
- A. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „KIV“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KIV“ ieškinys atsakovams A. S. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „INFORMO“ dėl kreditorės A. S. finansinio reikalavimo išbraukimo iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „INFORMO“ kreditorių sąrašo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. 2019 m. spalio 17 d. Vilniaus apygardos teisme gautas apeliantės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „KIV“ (toliau – ir apeliantė) prašymas dėl kreditorių finansinių reikalavimų patikslinimo, išbraukiant UAB „Linveta“, A. S., UAB „Defora“, J. M., UAB „Infostendas“ finansinius reikalavimus iš BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo. 2019 m. spalio 21 d. pirmosios instancijos teismas klausimą dėl kreditorės A. S. finansinio reikalavimo išbraukimo iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „INFORMO“ kreditorių sąrašo išskyrė nagrinėti į atskirą civilinę bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 26 d. sprendimu atmetė apeliantės UAB „KIV“ ieškinį dėl A. S. 347 544,02 Eur finansinio reikalavimo išbraukimo iš BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo. Teismas konstatavo, kad kreditorės A. S. reikalavimas kyla iš 2011 m. rugpjūčio 18 d. ir 2011 m. lapkričio 11 d. tarp UAB „INFORMO“ ir A. S. sudarytų paskolų sutarčių, pagal kurias A. S. iš kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ pasiskolintų lėšų sumokėjo UAB „INFORMO“ kontrahentams bendrą 227 326,79 Eur sumą. Teismas nustatė, kad faktinius paskolinius santykius patvirtina UAB „INFORMO“ sąskaitos išrašai, kuriuose užfiksuotas palūkanų pagal sutartis mokėjimas A. S., 2013 metais gautos paskolos, taip pat UAB „INFORMO“ buhalterinės apskaitos dokumentai, o lėšų panaudojimą atsiskaitymams su įmonės kontrahentais ir prievolinių santykių egzistavimą – sudarytos rangos sutartys (su UAB „SV Statyba“, su UAB „Geostatyba“, su UAB „Architekton“) ir pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „Vejuva“ bei apmokėjimo faktas nurodytų ir kitų juridinių asmenų (UAB „Atrasa“ bei UAB „Geodeziniai matavimai“) atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad nei paskolos sutartys, nei kiti sandoriai, kurių pagrindu iš paskolintų lėšų buvo atsiskaityta su UAB „INFORMO“ kontrahentais, nėra nuginčyti, todėl nėra teisinio pagrindo jais abejoti ir nesivadovauti. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentus dėl ginčijamo kreditorinio reikalavimo neteisėtumo, kadangi UAB „INFORMO“ ir A. S. sudarytos paskolos sutartys ir jų pagrindų atlikti mokėjimai įmonės naudai nustatyta tvarka nėra nuginčyti. Teismo vertinimu, paskolos davėjos A. S. reikalavimo teisė į BUAB „INFORMO“ pagal paskolų sutartis yra galiojanti ir vykdytina.
3. Taip pat teismas nurodė, kad aplinkybės, jog BUAB „INFORMO“ nemokumo administratoriui nebuvo perduoti visi dokumentai, kuriuose atsispindėtų pagal paskolų sutartis gautų lėšų panaudojimas įmonės interesais, nenuginčijus paskolų sutarčių ir jų pagrindu atliktų mokėjimų, yra susijusios su buhalterinės apskaitos vedimu ir pareigos perduoti bankroto administratoriui visus įmonės dokumentus vykdymu, tačiau savaime nepagrindžia lėšų pagal paskolų sutartis neperdavimo ar jų panaudojimo ne įmonės interesais.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Apeliantė UAB „KIV“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-792-567/2020 ir priimti naują sprendimą – UAB „KIV“ prašymą (ieškinį) tenkinti visiškai arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip pat apeliantė prašo išreikalauti iš BUAB „INFORMO“ bankroto administratoriaus rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pirmosios instancijos teismas apeliantės prašymą turėjo nagrinėti kaip bylą dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo, o ne kaip savarankišką kreditoriaus ieškinį.
4.2. Teismas spręsdamas dėl kreditorės A. S. įtraukimo į kreditorių sąrašą netyrė jokių kreditorės reikalavimą pagrindžiančių įrodymų ir nesiaiškino ar šis reikalavimas realiai egzistuoja. Jokie kreditorės reikalavimo susidarymą pagrindžiantys įrodymai į bankroto bylą nebuvo pateikti. Kreditorės finansinis reikalavimas buvo patvirtintas ne ginčo tvarka, netyrus įrodymų, vadovaujantis išimtinai tik bankroto administratoriaus prašymu teismui.
4.3. Bylos nagrinėjimo metu bankroto administratorius papildomai pateikė BUAB „INFORMO“ sutartis su UAB „Vejuva“, UAB „Geostatyba“, UAB „Architekton“, UAB „SV Statyba“. Apeliantės teigimu, kai kurios šios sutartys yra bendro pobūdžio, kuriose net nėra nurodyta jokia konkreti kaina, kuri turės būti mokama pagal šias sutartis. Duomenų, kokie konkretūs prekių pirkimai apmokėti nei kreditorės, nei bankroto administratorius nepateikė. Nesant įrodytų aplinkybių, kad realiai egzistavo BUAB „INFORMO“ prievolės kitiems asmenims, kurias vykdė A. S., tokia aplinkybė laikytina neįrodyta. Vien tik faktas, kad pavedimo paskirtyje nurodyta, kad mokama už BUAB „INFORMO“ nėra pagrindas daryti išvadą, kad realiai buvo mokėta už BUAB „INFORMO“.
4.4. BUAB „INFORMO“ buhalterinėje apskaitoje yra užfiksuotas paskolos dalies grąžinimas, kurio kreditorė A. S. savo kreditoriniame reikalavime nėra nurodžiusi. Tokiu būdu kreditorė galimai nuslėpdama paskolos grąžinimo faktą ir piktnaudžiaudama situacija, kad dalies įmonės dokumentų nėra perduota, siekia, kad būtų patvirtintas didesnis kreditorinis reikalavimas.
4.5. Iš įmonės sąskaitos A. S. buvo atlikta eilė mokėjimų. Mokėjimų paskirtys – „palūkanos už paskolą“, „pagal sutartį“. Taip pat UAB „LKU turto vadymas“ buvo sumokėta mokėjimai su paskirtimi „palūkanos už A. S.“. Bendra mokėjimų suma 31 170 Lt. Kreditorė A. S. savo kreditoriniame reikalavime nėra nurodžiusi, kad gavo kokius nors palūkanų mokėjimus. Tokiu būdu kreditorė galimai nuslėpdama paskolos palūkanų ir paskolos dalies grąžinimo faktą ir piktnaudžiaudama situacija, kad dalies įmonės dokumentų nėra perduota, siekia, kad būtų patvirtintas didesnis kreditorinis reikalavimas.
4.6. Delspinigiams turi būti taikoma ieškinio senatis. Ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taigi aukščiau nurodyti delspinigiai gali būti skaičiuojamos už ne ilgesnį kaip 6 mėnesių terminą nuo kreditorinio reikalavimo pateikimo. Delspinigių kreditorė prašo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. Taigi vien tik šiuo pagrindu dalis reikalavimo yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį reikalavimą dėl delspinigių vertino kaip reikalavimą dėl palūkanų ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. gegužės 10 d., todėl delspinigiai galėtų būti skaičiuojami ne daugiau kaip už 6 mėnesius iki bankroto pradžios, tai yra nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. O reikalavimas dėl 128 254,94 Lt atitinkamai proporcingai mažinamas.
Atsiliepimas
5. Kreditorė A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apelianto UAB „KIV“ apeliacinį skundą ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės kreditorės A. S. naudai bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą bei netenkinti apeliantės prašymo dėl įrodymų išreikalavimo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
5.1. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad paskolos sutartyse nenurodžius, jog paskola bus suteikiama apmokant tretiesiems asmenims už BUAB „INFORMO“ reiškia, kad A. S. atlikti mokėjimai nesusiję su 2011 m. rugpjūčio 18 d. ir 2011 m. lapkričio 11 d. paskolos sutartimis. Tokios sąlygos neįrašymas į sutartį neužkerta kelio atlikti išmokėjimus tretiesiems asmenims už skolininką. Kreditorė A. S. kredito sutartį su kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“ sudarė verslo finansavimui (Kredito sutarties Specialiosios dalies 2.4 punktas „Įmonės finansavimas“). Kredito unija „Mėmelio taupomoji kasa“ išmokinėjo kreditą pagal paskirtį – finansuoti BUAB „INFORMO“ veiklą, vykdant įsipareigojimus tiesiogiai jos kontrahentams. Kreditorė A. S. paskolos sutartis su BUAB „INFORMO“ sudarė tam, kad turėtų teisinį pagrindą reikalauti UAB „INFORMO“ grąžinti išmokėtas lėšas (ir pati grąžinti kreditą kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“).
5.2. Kreditorė A. S. nėra ir nebuvo atsakinga už BUAB „INFORMO“ apskaitos vedimą, todėl už apskaitos dokumentuose esančius paskolos sumos neatitikimus su kreditorės nurodoma paskolos suma ji neatsako. Bankroto administratoriaus pranešimo teismui priede nurodyta, kad paskolos suma yra 1 000 000 Lt, tačiau kreditorės A. S. finansinis reikalavimas (ir palūkanos skaičiuojamos) nuo faktiškai išmokėtų lėšų sumų, kurios nesudaro 1 000 000 Lt. Taip pat apeliantė nepagrįstai teigia, kad kreditorė į savo reikalavimą nėra įtraukusi dalies paskolos grąžinimo. Kreditorė yra nurodžiusi dalies palūkanų gavimo faktą.
5.3. Kreditorės 128 254,94 Lt reikalavimas yra ne delspinigiai (nors taip ir įvardinti), bet kaip palūkanos, ką teisingai kvalifikavo pirmosios instancijos teismas remdamasis realia šių lėšų paskirtimi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo
7. Apeliantė UAB „KIV“ apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš BUAB „INFORMO“ bankroto administratoriaus: informaciją apie BUAB „INFORMO“ sandorius ir prievoles 2011-2012 m. su UAB „Vejuva“, UAB „Geodeziniai matavimai“, UAB „Geostatyba“, UAB „Architekton“, UAB „Atrasa“, UAB „SV Statyba“, nurodant, kokias prievoles padengė (jeigu padengė) A. S.; duomenis apie visus mokėjimus A. S. (per banko sąskaitą ir kasą) iš BUAB „INFORMO“.
8. CPK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: i) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; ii) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; iii) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje pasisakant dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo yra konstatuota, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška. Prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo pateikimo faktas pats savaime nereiškia įrodinėjimo pareigos tinkamo įvykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-378/2018).
9. Pirmosios instancijos teismas šių prašymų netenkino, nurodydamas apeliantės, kaip BUAB „INFORMO“ kreditorės teisę kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka susipažinti su BUAB „INFORMO“ dokumentais, esančiais bankroto administratoriaus žinioje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais. Apeliantė nenurodo, kad būtų kreipusi į BUAB „INFORMO“ bankroto administratorių su prašymu leisti susipažinti su prašomais išreikalauti duomenimis ir nemokumo administratorius būtų atsisakęs apeliantei juos pateikti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia netenkinti apeliantės UAB „KIV“ prašymo dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, kadangi apeliantė nepagrindė, jog jai nesudaromos galimybės susipažinti su prašomais išreikalauti duomenimis.
Dėl ginčo esmės
10. Nagrinėjamu atveju byloje keliamas įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinto kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas.
11. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo gavimo dienos priima nutartį patvirtinti neginčijamus kreditorių reikalavimus (neginčijamą jų dalį). Kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
12. Kasacinis teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai toks kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013). Tačiau, esminę reikšmę pakartotiniam teismo patvirtinto kreditorinio reikalavimo tikrinimui turi objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjui negalėjo būti žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą. Vis dėlto, bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą nesuteikia galimybės bankroto proceso dalyviams patvirtinus kreditorių finansinius reikalavimus tikslinti bei peržiūrėti nesant tokio teisės aktuose nustatyto pagrindo. Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kreditorės A. S. reikalavimas kyla iš 2011 m. rugpjūčio 18 d. ir 2011 m. lapkričio 11 d. tarp UAB „INFORMO“ ir A. S. sudarytų paskolų sutarčių. Teismas nustatė, kad faktinius paskolinius santykius įrodo BUAB „INFORMO“ banko sąskaitos išrašai, kuriuose užfiksuotas palūkanų pagal minėtas sutartis mokėjimas kreditorei A. S.. Taip pat gautas paskolas patvirtina UAB „INFORMO“ buhalterinės apskaitos dokumentai, o lėšų panaudojimą atsiskaitymams su įmonės kontrahentais ir prievolinių santykių egzistavimą – sudarytos rangos sutartys (su UAB „SV Statyba“, su UAB „Geostatyba“, su UAB „Architekton“) ir pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „Vejuva“ bei apmokėjimo faktas nurodytų ir kitų kontrahentų (UAB „Atrasa“ bei UAB „Geodeziniai matavimai“) atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nei paskolos sutartys, nei kiti sandoriai, kurių pagrindu iš paskolintų lėšų buvo atsiskaityta su BUAB „INFORMO“ kontrahentais, nėra nuginčyti, jie yra galiojantys ir sukeliantys teisines pasekmes jas sudariusios šalims, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi spręsdamas dėl kreditorės A. S. finansinio reikalavimo pagrįstumo.
14. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nesudaro pagrindo abejoti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtinto kreditorės A. S. finansinio reikalavimo pagrįstumu. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi buvo patvirtinti tiek apeliantės UAB „KIV“, tiek ir šioje byloje ginčijamas kreditorės A. S. finansiniai reikalavimai BUAB „INFORMO“ bankroto byloje. Apeliantė nepasinaudojo ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise ginčyti kreditorės A. S. finansinį reikalavimą paduodama atskirąjį skundą dėl minėtos pirmosios instancijos teismo nutarties, taip pat nepagrindė šios nutarties 12 punkte nurodyto kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo instituto taikymo išimtinumo, t. y. naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl kurių finansinis reikalavimas būtų neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliantė nereiškė byloje reikalavimo pripažinti BUAB „INFORMO“ ir kreditorę A. S. siejusias paskolos sutartis negaliojančiomis, todėl pirmosios instancijos teismas nesant akivaizdaus šių sutarčių negaliojimo pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.78 straipsnio 5 dalis) neturėjo ex officio vertinti šių sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybių. Bankroto procese vyraujantis viešasis interesas ir teismo pareiga būti aktyviam nereiškia, kad kiti byloje dalyvaujantys asmenys atleidžiami nuo pareigos įrodyti ir pagrįsti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).
15. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su delspinigių skaičiavimui taikytino sutrumpinto ieškinio senaties termino ir kreditorės reikalavimo dėl delspinigių kvalifikavimo kaip mokėjimo palūkanas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad kreditorės A. S. paskaičiuota 37 145,20 Eur suma už vėlavimą grąžinti 227 326,79 Eur paskolą laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. gali būti laikoma mokėjimo funkciją atliekančiomis palūkanomis. Iš byloje esančių paskolos sutarčių tarp kreditorės A. S. ir BUAB „INFORMO“ matyti, kad kreditorė turėjo reikalavimo teisę į nurodyto dydžio palūkanas, o 37 145,20 Eur finansinio reikalavimo suma už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. nepažeidžia CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto sutrumpinto 5 metų ieškinio senaties termino.
16. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantės prašymą dėl BUAB „INFORMO“ kreditorių finansinių reikalavimų patikslinimo kvalifikavo kaip ieškinį dėl kreditorės A. S. finansinio reikalavimo pagrįstumo. Kreditorių reikalavimų tvirtinimas ir jų tikslinimas vienas iš būtinų bankroto byloje spręsti klausimų. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas nutartį. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantės UAB „KIV“ prašymą patikslinti kreditorių sąrašą kvalifikavo kaip ieškinį ir jį išsprendė priimdamas sprendimą. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinis pažeidimas laikytinas neesminiu ir nedaro įtakos ginčo iš esmės išsprendimo teisėtumui.
17. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, Nr. 18390/91, par. 29; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Nr.16034/90, par. 61).
18. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą, todėl apeliantės UAB „KIV“ apeliacinis skundas netenkinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
19. Kreditorė A. S. pateikė prašymą priteisti 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
20. CPK 93 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
21. Kreditorės A. S. prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas pagrįstas PVM sąskaita faktūra Serija Nr. LIT-247, taip pat 2020 m. rugpjūčio 10 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymu. Prašomos priteisti 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-7, nustatyto už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus priteistino dydžio, todėl kreditorės A. S. prašymas tenkinamas ir iš apeliantės UAB „KIV“ kreditorės A. S. naudai priteistinas 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės UAB „KIV“ atsakovės A. S. naudai 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.