Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „KIV“ ieškinį atsakovams UAB „Defora“ ir BUAB „INFORMO“ dėl UAB „Defora“ kreditorinio reikalavimo išbraukimo iš BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo, trečiasis asmuo A. S.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi teismas iškėlė bankroto bylą UAB „INFORMO“ (j. a. k. 302534109) ir paskyrė įmonės bankroto administratoriumi R. D. (sąrašo eilės Nr. B-FA213).

2. 2016 m. liepos 20 d. nutartimi teismas nutarė patvirtinti BUAB „INFORMO“ administravimo išlaidų sąmatą.

3. 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi teismas nutarė patvirtinti kreditorių sąrašą.

4. 2017 m. sausio 30 d. nutartimis teismas nutarė patikslinti įmonės kreditorių sąrašą, patvirtinant antros eilės kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės kreditorinį reikalavimą dalyje dėl 14089,66 EUR dydžio sumos.

5.1. Pripažinti BUAB „INFORMO“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto;

5.2. Pavesti įmonės likvidavimo procedūrą vykdyti bankroto administratoriui R. D.;

5.3. Nustatyti, kad, pardavus UAB „INFORMO“ turtą, turi būti patenkinti patvirtinti kreditoriniai reikalavimai.

6. 2017 m. rugpjūčio 11 d., 2017 m. spalio 4 d., 2017 m. gruodžio 4 d., 2018 m. kovo 19 d., 2019 m. sausio 14 d. ir 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimis teismas nutarė patvirtinti patikslintą įmonės kreditorių sąrašą.

7. Ieškovas UAB „KIV“ pateikė ieškinį dėl UAB „Defora“ išbraukimo iš trečios eilės BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo. Nurodė, kad 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi BUAB „INFORMO“ kreditorių sąraše buvo patvirtintas UAB „Faico“ 387 354,71 Eur kreditorinis reikalavimas. 2017 m. sausio 30 d. nutartimi UAB „Faico“ pakeistas į UAB „Defora“. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų egzistuojantį ar egzistavusį kokį nors teisinį santykį tarp UAB „INFORMO“ ir UAB „Faico“, taip pat nepateikta reikalavimo perleidimo sutartis. UAB „Faico“ vieninteliu akcininku nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. buvo E. K., kuris 2015 m. liepos 7 d.–2017 m. sausio 31 d. buvo UAB „Faico“ direktoriumi, o 2014 m. buvo UAB „INFORMO“ vieninteliu akcininku. UAB „Defora“ direktoriumi 2012 m. vasario 17 d.– 2016 m. liepos 4 d. ir nuo 2018 m. vasario 12 d. yra S. A., kuris nuo 2012 m. vasario 23 d. taip pat yra UAB „Defora“ akcininkas. S. A. buvo UAB „INFORMO“ direktoriumi nuo 2015 m. birželio 17 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl kitos su BUAB „INFORMO“ susijusios įmonės UAB „Infostendas“ ir jo vadovo S. A. veiksmų buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėta baudžiamoji bylą Nr. 1-875-827/2019, kurioje kaltinamieji UAB „Infostendas“ ir bendrovės vadovas S. A. UAB „Infostendas“ ir jos vadovui S. A. yra pareikšti įtarimai pagal BK 182 str. 2 d. UAB „Infostendas“, kurio vardu veikė S. A., kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule UAB „Infostendas“ naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – UAB „KIV“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Vilniuje, statomą pastatą (korpusas A) ir žinodamas, kad UAB „Infostendas“ yra tik žemės sklypo dalių, pažymėtų žemės sklypo vidinės naudojimosi tvarkos nustatymo brėžinyje indeksais E2/610, F2/590, G2/605 ir H2/455 nuomininkas, veikiantis 2015 m. spalio 26 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu kartu su žemės sklypo dalių, pažymėtų žemės sklypo plane indeksais E2/610, F2/590, G2/605 ir H2/455 savininku Kredito unija „Memelio taupomoji kasa“, taip pat žinodamas, kad UAB „Infostendas“ neturi jokių teisių į UAB „KIV“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype statomą pastatą bei žinodamas, kad neturi teisės naudotis UAB „KIV“ priklausančiomis žemės sklypo dalimis, nebūdamas pastato statybos darbų užsakovu ir neturėdamas jokių rangos ar vystymo sutarčių dėl nurodomo pastato statybos bei visiškai neinvestavęs į šio pastato statybą, 2017 m. rugpjūčio 30 d. VĮ Registrų centrui pateikė prašymą su priedais įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – butus, turėdamas tikslą, nesant teisėto pagrindo, apgaule, įregistruoti nuosavybės teisę į butus, suklaidino VĮ Registrų centro darbuotojus, kurie suklydimo įtakoje, nesant teisėto pagrindo, 2017 m. rugsėjo 7 d. priėmė sprendimą įregistruoti nuosavybės teisę į UAB „Infostendas“ nepriklausantį turtą. Tokiu būdu UAB „Infostendas“ apgaule įgijo didelės vertės (1 849 818,58 Eur) UAB „KIV“ priklausantį turtą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 02-6-00003-19 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 str. 2 d., 222 str. 1 d., dėl to, kad UAB „Infostendas“, atstovaujama direktoriaus S. A., 2017 m. vykdė komercinę veiklą – prekybą butais, kurios metu, t. y. 2017 m. rugsėjo 20 d.–2017 m. spalio 24 d. pardavė 26 butus Vilniuje, „A“ korpuse, už 1 494 300 Eur sumą ir gavo pajamų, tačiau S. A. už 2017–2018 m. laikotarpį neteikė mokesčių deklaracijų ir finansinės atskaitomybės dokumentų, neapskaitė UAB „Infostendas“ gautų pajamų, o gautas lėšas įtariama galimai pasisavino. Šioje ikiteisminio tyrimo byloje nusikalstamų veikų padarymu įtariami UAB „Infostendas“ direktorius S. A. ir akcininkė J. M. UAB „Defora“ kreditorinis reikalavimas išbrauktinas iš BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo (Įmonių bankroto įstatymo 26 str.).

8. Atsakovas UAB „Defora“ pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti ieškovo UAB „KIV“ ieškinį dėl UAB „Defora“ kreditorinio reikalavimo išbraukimo iš BUAB „INFORMO“ trečios eilės kreditorių sąrašo. Nurodė, kad UAB „KIV“ nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „Defora“ kreditorinis reikalavimas yra nepagrįstas. UAB „KIV“ reikalavimą dėl UAB „Defora“ išbraukimo iš BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo pateikė beveik po 3 metų nuo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, todėl UAB „KIV“ piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Kadangi naujos aplinkybės, kurios galėtų įtakoti teismo patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydį ir jo pagrįstumą, neatsirado, kreditorinių reikalavimų tikslinimo institutas negali būti naudojamas, kaip įsiteisėjusios teismo nutarties dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo peržiūros forma. UAB „Faico“, UAB „INFORMO“, UAB „Defora“, UAB „Infostendas“ akcininkų sudėties ir vadovų pasikeitimai nėra susiję su kreditorinio reikalavimo pagrįstumu. UAB „Faico“ reikalavimo teisės į UAB „INFORMO“ atsiradimo metu nei vienas UAB „KIV“ nurodytų asmenų nedalyvavo teisiniuose santykiuose, iš kurių atsirado UAB „Faico“ reikalavimo teisė į UAB „INFORMO“. UAB „KIV“ pateikti pranešimai apie įtarimus ir kitas baudžiamąsias bylas nėra susiję su ginčo kreditoriniu reikalavimu (CPK 178 str., 185 str.).

9. Atsakovas BUAB „INFORMO“, atstovaujamas bankroto administratoriaus R. D., pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti ieškovo UAB „KIV“ ieškinį dėl UAB „Defora“ kreditorinio reikalavimo išbraukimo iš BUAB „INFORMO“ trečios eilės kreditorių sąrašo. Nurodė, kad UAB „Defora“ kreditorinį reikalavimą patvirtina 2012 m. birželio 18 d. tarp UAB „Faico“ ir UAB „INFORMO“ sudaryta rangos sutartis, kuria UAB „Faico“ įsipareigojo atlikti statybos rangos darbus Vilniuje, lokalinės sąmatos, 2012 m. gruodžio 20 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. darbų atlikimo aktai ir jų pagrindu išrašytos PVM sąskaitos–faktūros. 2016 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Faico“ reikalavimo teisę į BUAB „INFORMO“ perleido UAB „Defora“.

10. Trečiasis asmuo A. S. nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

11. 2020 m. balandžio 6 d. ieškovas UAB „KIV“ pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydamas:

11.1. išreikalauti iš UAB „Defora“ ir/arba BUAB „Informo“ bankroto administratoriaus išpildomąją dokumentaciją pagal 2012 m. birželio 18 d. rangos sutartį ir statybos darbų žurnalo (dalies) kopiją, susijusią su 2012 m. gruodžio 20 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. aktuose nurodytais darbais;

11.2. prijungti rašytinius paaiškinimus ir pateikiamus rašytinius įrodymus;

11.3. bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka;

11.4. patikslinti BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašą ir išbraukti UAB „Defora“ finansinį reikalavimą iš BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo. Nurodė, kad ginčijamas kreditorinis reikalavimas yra grindžiamas 2012 m. birželio 18 d. rangos sutartimi, kuria UAB „INFORMO“ vardu pasirašė A. D., nors tuo metu įmonės vadovu buvo T. S. Byloje neįrodyta, kad A. D. turėjo įgaliojimą veikti įmonės vardu. Nei UAB „Faico“, nei UAB „Defora“ nėra pateikę įrodymų, kad UAB „INFORMO“ direktorius T. S. būtų patvirtinęs tokį sandorį. Vadinasi, 2012 m. birželio 18 d. rangos sutartis ir jos pagrindu 2012 m. gruodžio 20 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. sudaryti darbų atlikimo aktai bei išrašytos PVM sąskaitos–faktūros nesukėlė UAB „INFORMO“ teisių ir pareigų. 2013 m. rugpjūčio 22 d. darbų atlikimo aktą ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. sąskaitą–faktūrą UAB „Faico“ vardu pasirašė direktorius P. Č., tačiau direktoriumi jis buvo iki 2013 m. birželio 18 d., o pasirašymo metu direktoriumi buvo J. L. 2012 m. gruodžio 20 d. išrašyta sąskaita 176 029,85 Eur sumai, tačiau ši sąskaita neatsispindi UAB „Faico“ balanse, nes jame nurodyta, kad gautinos sumos sudaro 2 842,04 Eur. UAB „Faico“ finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodyta, kad pajamos pripažįstamos kaupimo principu, t. y. apskaitoje registruojamos tada, kai jos uždirbamos, neatsižvelgiant į pinigų gavimą. Vadinasi, 176 029,85 Eur suma turėjo būti atvaizduota tiek UAB „Faico“ balanse, kaip gautina suma, tiek ir pelno (nuostolio) ataskaitoje, kaip pardavimo pajamos. Nuo 2013 m. UAB „Faico“ neteikė finansinių ataskaitų Juridinių asmenų registrui. Akivaizdu, kad tarp UAB „INFORMO“ ir UAB „Faico“ operacijos realiai nevyko, darbai nevyko, o dokumentai galimai surašyti atgalinėmis datomis, siekiant kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. UAB „Faico“ sąskaitose 176 029,85 Eur ir 211 324,86 Eur sumoms nurodyta, kad jos išrašytos už pamatų, cokolinio aukšto įrengimo darbus, stogo ir fasadų šiltinimą bei apdaila, tačiau tai neatitinka tikrovės, nes fasado ir stogo įrengimo darbus pagal rangos sutartį su UAB „INFORMO“ atliko UAB „KIV“, t. y. tų pačių darbų UAB „Faico“ negalėjo atlikti. 2012 m. UAB „Faico“ turėjo 2 darbuotojus, todėl atlikti didelio masto daugiabučio gyvenamojo namo statybos darbus negalėjo. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1534-585/2019 UAB Faico bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Atlikus statybos darbus tokiame objekte, kaip ginčo atveju (ypatingas statinys), turi būti pateikiama išpildomoji dokumentacija, taip pat daromi įrašai statybos darbų žurnale, tačiau byloje tokių duomenų nėra. UAB „INFORMO“ vardu statybos leidimas objektui buvo išduotas 2013 m. vasario 19 d., todėl 2012 m. UAB „INFORMO“ net negalėjo atlikti jokių statybos darbų objekte. Nurodytos aplinkybės patvirtinta, kad 2012 m. pasirašyta sutartis ir atliktų darbų aktai yra fiktyvūs ir jokių darbų UAB „Faico“ neatliko. Dėl su BUAB „INFORMO“ susijusios įmonės UAB „INFOSTEDAS“ ir jo vadovo S. A. veiksmų buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas ir Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-62-827/2020, kurioje 2020 m. kovo 30 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tai papildomai patvirtina UAB „Defora“ reikalavimo nepagrįstumą (CK 2.133 str.).????????????????

2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 6 d. nutartimi nutarė priimti ieškovo UAB „KIV“ rašytinius paaiškinimus ir išsiųsti juos byloje dalyvaujantiems asmenims, nustatant galutinį terminą iki 2020 m. balandžio 30 d. pateikti teismui rašytinius paaiškinimus ir visus rašytinius įrodymus.

3. BUAB „INFORMO“ bankroto administratorius R. D. pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad turi tik mažą dalį įmonės buhalterinių ir kitų dokumentų, kurie buvo perimti iš ikiteisminio tyrimo, ir kurie buvo iškart perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai, o vėliau perimti iš jos (9 segtuvai). Administratoriui 2017 m. balandžio 4 d. buvo perduoti įmonės PVM sąskaitos–faktūros, deklaracijos 108, žurnalas Nr. 2, segtuvas be užrašo, Sodra, DU, bankai, VMI formos, kasa, 2012 m. pirkimo sąskaitos, UAB „INFORMO“, UAB „INFORMO“ sutartys, deklaracijos 108, žurnalas Nr. 1, įmonės didžioji knyga, avansinės apyskaitos, bankas, viso 1 783 lapai.

Ieškinys atmestinas.

4. Pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau– JANĮ) 155 str. 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms išimtims taikomi šio įstatymo 153 straipsnyje nurodyti įstatymai: 1) Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas Nr. IX-218 su visais pakeitimais ir papildymais; 2) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. IX-216 su visais pakeitimais ir papildymais; 3) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. VIII-270 su visais pakeitimais ir papildymais; 4) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas Nr. I-2880 su visais pakeitimais ir papildymais.

5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad BUAB „INFORMO“ bankroto byla buvo iškelta, kreditoriniai reikalavimai patvirtinti ir įmonė pripažinta bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto iki JANĮ įsigaliojimo, todėl, sprendžiant klausimą dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, taikytinos Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, nes visos esminės bankroto procedūros buvo atliktos ar pradėtos vykdyti iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo.

6. Įmonių bankroto įstatymo 26 str. 5 d. nustatyta, kad nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo teismas priima rašytinio proceso tvarka. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 31 str. 2 d. taip pat nurodyta, kad nemokumo proceso metu teismo posėdžiai vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis ir atvejus, kai teismas nusprendžia, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismas pažymi, kad įrodinėjimo pareiga ginčo šalių gali būti vykdoma tiek pateikiant teismui paaiškinimus žodžiu, tiek raštu, išdėstant juos teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo bylą dėl ginčijamo kreditorinio reikalavimo nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi byloje dalyvaujantys asmenys buvo tinkamai informuoti apie prasidėjusį procesą ir pateikė procesinius dokumentus, bei rašytinius paaiškinimus. Vadinasi, byloje dalyvaujantiems asmenims buvo suteikta galimybė išdėstyti savo pozicijas ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, todėl ieškovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atmestinas, atsižvelgiant į tai, kad žodinis raštu išdėstytų argumentų paaiškinimas nėra būtinas.

7. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 21 str. 1 d. teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą.

8. Teismų praktikoje, aiškinant Įmonių bankroto įstatymo ir Civilinio proceso kodekso normas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tik tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais pripažįstami teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys. Priešingu atveju padidėtų bendra bankrutuojančios įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų patenkinimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas. Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir/arba teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

9. Teismas pažymi, kad viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tik tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais pripažįstami teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys. Priešingu atveju padidėtų bendra bankrutuojančios įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus kreditorinių reikalavimų patenkinimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Vadinasi, kreditoriaus reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais.

10. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtinas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 str. nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

11. Teismas pažymi, kad ieškovas UAB „KIV“ pareiškė ieškinį dėl UAB „Defora“ kreditorinio reikalavimo išbraukimo iš BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo. Bankroto byloje patvirtinus bendrovės kreditorių sąrašą ir kreditorių finansinių reikalavimų dydžius, Įmonių bankroto įstatymo 26 str. 1 d. nustatytais atvejais, teismas turi teisę tikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo. Vadinasi, Įmonių bankroto įstatymo 26 str. nurodyti galimi kreditorinių reikalavimų tikslinimo atvejai apima ir kreditoriaus išbraukimą iš kreditorių sąrašo.

12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išspręstos bylos taisyklės taikymas teismo nutartims, kuriomis išsprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje, turi tam tikrų ypatumų. Viena vertus, tokia nutartimi konstatuojamas kreditoriaus reikalavimo (ne)pagrįstumas ir jis atitinkamai patvirtinamas arba ne, teismo nutartis yra privaloma ir vykdytina, kreditorius negali antrą kartą reikšti to paties reikalavimo. Kita vertus, bankroto teisėje egzistuoja kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas (Įmonių bankroto įstatymo 26 str. 1 d., 30 str. 3 d.), reiškiantis, kad tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti tikslinami po to, kai jie patvirtinti teismo nutartimi ir ši nutartis įsiteisėjusi. Reikalavimai gali būti tikslinami, kai bankroto procedūrų vykdymo metu atsiranda naujų aplinkybių, dėl kurių keičiasi reikalavimų dydis arba reikalavimas pasibaigia. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai kreditorius atsisako reikalavimų, perleidžia juos kitiems asmenims, kai su kreditoriumi atsiskaitoma iki likvidavimo procedūros pradžios, kai patvirtintą reikalavimą ginčija kiti turintys tokią teisę kreditoriai ir pan. Tačiau reikalavimų tikslinimo institutas negali būti naudojamas kaip dar viena nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus reikalavimas, peržiūros forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015). Kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimas yra galimas tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių reikalavimo patenkinimas nebelaikytinas teisėtu ir pagrįstu, kurios iki tol nebuvo žinomos ir dėl kurių teismas nėra pasisakęs įsiteisėjusia nutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

13. Teismas pažymi, kad pagal CK 6.38 str. 1 d. prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais.

14. Rangos sutarties sąvoka įtvirtinta CK 6.644 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. CK 6.645 str. 1 d. apibrėžtas rangos sutarties dalykas – rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.). Rangos sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga. Tam, kad šalių santykiai būtų kvalifikuojami, kaip rangos, būtina nustatyti šiuos požymius: 1) rangos sutarties tikslas yra gauti tam tikrą darbo rezultatą (CK 6.644 str. 1 d., 6.645 str. 1 d.); 2) darbo rezultatas gaunamas rangovui dirbant savo rizika (CK 6.645 str. 3 d., 6.649 str. 1 d. 2 p.); 3) rangovas atlieka darbą, siekdamas tam tikro rezultato, savarankiškai (CK 6.644 str. 3 d., 6.645 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Užsakovas privalo rangos sutartyje numatytais terminais ir tvarka dalyvaujant rangovui apžiūrėti ir priimti atliktą darbą (jo rezultatą) (CK 6.662 str. 1 d.). CK 6.687 str. 1 d. nustato užsakovo pareigą apmokėti už atliktus statybos rangos darbus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2012 m. birželio 18 d. tarp UAB „Faico“ ir UAB „INFORMO“ buvo sudaryta rangos sutartis, pagal kurią UAB „Faico“ įsipareigojo už bendrą 444 126,02 Eur kainą iki 2013 m. gruodžio 31 d. atlikti pamatų, cokolio įrengimo, fasadų šiltinimo, apdailos ir stogo įrengimo darbus Vilniuje. Rangos sutarties kainą patvirtina prie sutarties pridėta lokalinė sąmata. Rangos sutarties šalys 2012 m. gruodžio 20 d. pasirašė UAB „Faico“ darbų (pamatų, cokolinio aukšto įrengimo) atlikimo aktą ir PVM sąskaitą–faktūrą 176 029,84 Eur sumai, 2013 m. gegužės 20 d. darbų (pamatų, cokolinio aukšto įrengimo) ?atlikimo aktą ir sąskaitą 176 029,84 Eur sumai, 2013 m. rugpjūčio 2 d. darbų (fasadų šiltinimo, apdailos, stogo) atlikimo aktą ir sąskaitą 211 324,86 Eur sumai, viso 563 384,54? Eur sumai. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi nutarė patvirtinti UAB „Faico“ 387 354,71 Eur kreditorinį reikalavimą BUAB „INFORMO“ kreditorių sąraše. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 15 d. 2016 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Faico“ perleido UAB „Defora“ 387 354,71 Eur reikalavimo teisę į BUAB „INFORMO“. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 30 d. nutartimi nutarė patikslinti BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašą, vietoje UAB „Faico“ patvirtinant UAB „Defora“ kreditorinį reikalavimą 387 354,71 Eur sumai. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 10 d.????????????????????????????????

16. Teismas pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Vadinasi, aplinkybes, įrodančias UAB „Defora“ kreditorinio reikalavimo nepagrįstumą, turi įrodyti ginčo šalis pagal bendrąsias CPK 178 str. taisykles.

17. Nagrinėjamu atveju UAB „Defora“ reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė reikalavimo teisę į bankrutavusią BUAB „INFORMO“ iš UAB „Faico“.

18. Ieškovas UAB „KIV“ kreditoriaus UAB „Defora“ kreditorinio reikalavimo pagrįstumą ginčija, teigdamas, kad rangovo UAB „Faico“ ir užsakovo UAB „INFORMO“ 2012 m. birželio 18 d. sudaryta rangos sutartis, atliktų darbų aktai ir PVM sąskaitos–faktūros yra fiktyvūs, juos pasirašė neįgalioti asmenys, sutarties sudarymo metu nebuvo išduotas leidimas statybai, nurodytus darbus atliko ieškovas, įmonių valdymo organai yra tarpusavyje susiję, baudžiamojoje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

19. Teismas pažymi, kad 2016 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią UAB „Defora“ perėmė reikalavimo teisę į bankrutavusią BUAB „INFORMO“ iš UAB „Faico“, 2012 m. birželio 18 d. tarp UAB „Faico“ ir UAB „INFORMO“ sudaryta rangos sutartis, minėti atliktų darbų aktai ir PVM sąskaitos–faktūros nėra nuginčyti, todėl teismas neturi teisinio pagrindo jais abejoti, nes šie sandoriai sukėlė teisines pasekmes, o atsakovui BUAB „INFORMO“ prievolę vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, atsiskaitant už atliktus darbus. Atitinkamai ieškovo argumentai dėl ginčijamo kreditorinio reikalavimo neteisėtumo negali būti pripažinti pagrįstais, kadangi UAB „Faico“ ir UAB „INFORMO“ 2012 m. birželio 18 d. rangos sutartis ir kiti paminėti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti.

20. Ieškovo argumentai, jog rangos sutartį ir kitus dokumentus sudarė neįgalioti asmenys, atmestini, kaip nepagrįsti. Ieškovo nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-62-827/2020 buvo išnagrinėta 2020 m. kovo 30 d. nuosprendžiu, kuris nėra įsiteisėjęs, todėl pagal CPK 182 str. 3 p. prejudicinio fakto galios sprendimo priėmimo metu šioje civilinėje byloje neturi. Teismas pažymi, kad dėl minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teisme bus nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1A-364-626/2020.

21. Tai, kad ieškovas nurodė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 02-6-00003-19 pagal požymius, numatytus Baudžiamojo kodekso 183 str. 2 d., 222 str. 1 d., neturi teisinės reikšmės UAB „Defora“ kreditorinio reikalavimo pagrįstumui, kuris nagrinėjamas civilinio proceso tvarka.

22. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pripažino BUAB „Faico“, kuriai bankroto byla iškelta 2017 m. sausio 18 d., bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi Nr. e2-1534-585/2019 nutarė Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartį nepakeistą. BUAB „Faico“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nes įmonės vadovai 2013 m. vykdė mokėjimus trečiosios eilės kreditoriams, praleidžiant antros eilės kreditorius, neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, vengė perduoti dokumentus bankroto administratoriui.

23. Ieškovas neginčijo 2016 m. lapkričio 7 d. reikalavimo perleidimo sutarties, kuria UAB „Faico“ reikalavimo teisę į BUAB „INFORMO“ perleido UAB „Defora“ naudai, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šia reikalavimo perleidimo sutartimi ir ja remiasi. Teismas pažymi, kad, perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi.

24. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai nepaneigia įsiteisėjusia 2017 m. sausio 30 d. teismo nutartimi patvirtinto UAB „Defora“ kreditorinio reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl ieškovo UAB „KIV“ ieškinys dėl kreditoriaus išbraukimo iš kreditoriaus sąrašo atmestinas, paliekant Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartimi patvirtintą UAB „Defora“ 387 354,71 Eur kreditorinį reikalavimą nepakeistą. Teismas netenkina ieškovo prašymo išreikalauti išpildomąją dokumentaciją pagal 2012 m. birželio 18 d. rangos sutartį ir statybos darbų žurnalo (dalies) kopiją, susijusią su 2012 m. gruodžio 20 d. ir 2013 m. rugpjūčio 22 d. aktuose nurodytais darbais, nes bankroto administratorius nurodė, kad įmonės dokumentai jam perduoti yra netvarkingi ir nepilni, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, kaip įmonės kreditorius, pats turi teisę susipažinti su BUAB „INFORMO“ dokumentais, esančiais bankroto administratoriaus žinioje, kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės patvirtinto kreditorinio reikalavimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako (CK 6.38 str., 6.687 str.; Įmonių bankroto įstatymo 26 str.; Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 31 str., 155 str.; CPK 178 str., 185 str.).

25. Bylos dalyviai nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovas neįgijo pareigos jas atlyginti (CPK 93 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti ieškovo UAB „KIV“ ieškinį dėl UAB „Defora“ 387 354,71 Eur kreditorinio reikalavimo išbraukimo iš BUAB „INFORMO“ kreditorių sąrašo.

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartimi patvirtintą UAB „Defora“ 387 354,71 Eur kreditorinį reikalavimą nepakeistą.

Išsiųsti sprendimo kopijas ieškovo UAB „KIV“ atstovui advokatui A. J. (EPP būdu), atsakovo UAB „Defora“ vadovui S. A., atsakovo BUAB „INFORMO“ bankroto administratoriui R. D. (EPP būdu), trečiojo asmens A. S. atstovui advokatui T. L. (EPP būdu).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo kopijos įteikimo dienos gali būti apskųstas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.