- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-89-593/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29357-2024-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Danutė Giačaitė, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- V. J.
- Kaltinamasis
- V. J.
- Nukentėjusysis
- E. Ž.
- Kategorijos
- 1.1.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Danutės Giačaitės ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2025 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnyje ir jam paskirta galutinė subendrinta 100 (vieno šimto) MGL dydžio baudos bausmė.
Iš kaltinamojo V. J. nukentėjusiajam E. Ž. priteista 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. 2024 m. liepos 27 d. apie 03.50 val., V. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – prie baro-restorano (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, tarpusavio konflikto su E. Ž. metu, tyčia kumščiu sudavė E. Ž. smūgį į veidą ir stiklinio butelio šuke perpjovė jam dešinę ranką, tuo padarydamas E. Ž. dešinio dilbio priekinio paviršiaus gilią pjautinę žaizdą su pirštus lenkiančių raumenų ir sausgyslių bei vidinio nervo pažeidimais, dėl to nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. Ž. sveikatą bei įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė viešąją tvarką. Tokiais veiksmais V. J. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje.
2. Kauno apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, įvertinęs baudžiamojoje byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų įrodyti nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.
Šalies argumentai
3. Nuteistasis V. J. (toliau – ir apeliantas) su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą 2025 m. lapkričio 13 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, kadangi byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo ir todėl jis nuteistas nepagrįstai:
3.1. Apelianto nuomone, nukentėjusiojo E. Ž. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo neišsamūs ir pastoviai keičiami, kadangi pradžioje nukentėjusysis parodė, kad jam ranka buvo perpjauta iš karto, kai jis su teisiamuoju pakilo ant kojų. Nurodoma, jog peržiūrėjęs apsauginės kameros vaizdo įrašą, nukentėjusysis pakeitė parodymus ir jau pradėjo aiškinti, kad ranka jam buvo perpjauta užėjus už kampo, kur kameros nėra ir nėra šio įvykio vaizdo įrašo. Taip pat nurodoma, jog prieš pakeisdamas parodymus, E. Ž. teismui aiškino, kad pajuto dūrį į ranką tada, kai smogė nuteistajam į veidą (tai, jog ne nuteistasis atliko kažkokį pjaunamąjį-duriamąjį smūgį, bet smūgiavo jis pats). Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp šių nukentėjusiojo parodymų. Apelianto nuomone, negalima vertinti nukentėjusiojo parodymų kaip įtikinamų ir grįsti jais apkaltinamąjį nuosprendį.
3.2. Skunde teigiama, jog tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis buvo nuvežti į tą pačią gydymo įstaigą dėl patirtų sužalojimų ir iki jiems atliekant medicinos procedūras bendravo vienas su kitu pakankamai ilgą laiką, tačiau nukentėjusysis E. Ž. iš karto po įvykio neatpažino nuteistojo kaip asmens, su kuriuo jis konfliktavo prie baro (duomenys neskelbtini) ir kaip asmens, kuris jam sužalojo ranką. Apelianto teigimu, yra visiškai neįtikinama versija, kad nukentėjusysis vėliau, jau teisme, atpažino nuteistąjį, todėl šiuo faktu pirmos instancijos teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, kadangi tai yra tik E. Ž. padaryta subjektyvi prielaida ir jis pats tiksliai negali paaiškinti, kur ir kada buvo sužalotas.
3.3. Skunde pažymima, jog iš įvykio apžiūros protokolo matyti, kad kruvina butelio šukė buvo rasta toje vietoje, kuri yra stebima vaizdo kameromis. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog protokole nurodyta, kad butelio šukė rasta penkių metrų atstumu nuo laiptų, ten pat buvo aptikta ir kraujo dėmė, iš kurios buvo paimtas mėginys. Apelianto teigimu, kraujas ant žemės atsirado toje vietoje, kur buvo perpjauta ranka E. Ž. (priešingai nei teigia nukentėjusysis). Todėl, apelianto vertinimu, šis protokolas pilnai patvirtina įvykio aplinkybes ir rodo, jog E. Ž. negalėjo būti sužalotas už pastato kampo, vietoje, kuri nėra matoma apsaugos kameros vaizdo įraše.
3.4. Apeliantas teigia, jog 2024 m. liepos 27 d. 03.55 val. Ž. R. pranešė, kad nurodytoje vietoje yra sužalotas vyras, o užpuolikai, tai yra ne vienas jį užpuolęs asmuo, bet keli, yra pasišalinę; po šešių minučių, 04.01 val., G. G. taip pat pranešė, kad nurodytoje vietoje vienam vaikinui yra sužeista ranka, o užpuolikas pasišalino. Apeliantas nurodo, jog atvykus policijos pareigūnams buvo įvykio vietoje, niekur nebuvo pasišalinęs ir iš policijos pareigūnų ant uniformos esančių vaizdo kamerų įrašų matyti, kad jis buvo stipriai sužalotas ir jam buvo reikalinga medikų pagalba. Apelianto nuomone, teismas negalėjo pripažinti, kad tokie įrodymai pagrindžia jo kaltę, o atvirkščiai, iš jų matyti, kad užpuolikų buvo keletas ir jie pasišalino iki atvykstant policijos pareigūnams. Apelianto manymu, liudytoja Ž. R. nepatvirtino, kad būtent V. J. sužalojo E. Ž.. Skunde nurodoma, jog liudytoja G. J. patvirtino, kad ligoninėje buvęs V. J. yra ne tas asmuo, kuris sužalojo nukentėjusį, o atpažino jį tik todėl, kad anksčiau jį buvo kažkur mačiusi.
3.5. Skunde teigiama, jog liudytojas R. G. paneigė nukentėjusio parodymus, kad jis sekė V. J. už pastato kampo ir ten jam V. J. perpjovė ranką. Apelianto manymu, nė vienas iš liudytojų nepatvirtino aplinkybės, kad V. J. būtų sužalojęs nukentėjusiajam E. Ž. ranką.
3.6. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog byloje buvo paskirta daktiloskopinė ekspertizė ir jos išvados rodo, kad ant butelio stiklo šukės, kuria buvo sužalotas E. Ž., nebuvo surasti V. J. pirštų pėdsakai. Apelianto manymu, kadangi ant tiriamo objekto nėra surasti jokie asmenų identifikavimui tinkami pirštų pėdsakai, laikoma nustatyta, kad nėra įrodymų, jog V. J. būtų šį daiktą laikęs rankose. Dėl šių priežasčių, apelianto teigimu, teismas be jokio pagrindo padarė išvadą, kad yra įrodyta, jog būtent nuteistasis perpjovė nukentėjusiajam ranka šuke. Taip pat pažymima, jog nukentėjusysis E. Ž. parodė, kad negali tiksliai patvirtinti aplinkybės, jog tai V. J. stiklo šuke jam sužalojo ranką ir jis tik darė prielaidą, kad tai padarė apeliantas. Pažymima, jog iš byloje esančio vaizdo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad liudytoja įvykio vietoje policijos pareigūnams sako, kad ranką nukentėjusiajam sužalojo vaikinas raudonais marškinėliais ir ji šį asmenį gali parodyti; tuo metu nuteistasis buvo šalia ir liudytoja neparodė į jį, kaip į asmenį, padariusį sužalojimą. Taip pat teigiama, jog kitas vaizdo įrašas patvirtina aplinkybę, kad stiklo šukė, kuria buvo sužalotas E. Ž., buvo rasta ne toje vietoje, kur vyko konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, o vietoje, kur buvo rasta šukė, V. J. nebuvo.
3.7. Apeliantas taip pat nurodo, jog jis yra nuteistas už tai, kad tyčia sudavė nukentėjusiajam E. Ž. vieną smūgį ranka į veidą ir stiklinio butelio šuke perpjovė jam dešinę ranką, tuo padarydamas E. Ž. dešinio dilbio priekinio paviršiaus gilią pjautinę žaizdą su pirštus lenkiančių raumenų ir sausgyslių bei vidinio nervo pažeidimais. Tačiau, apelianto nuomone, vienas smūgis ranka į veidą nepadarė nukentėjusiajam nesunkaus sveikatos sutrikdymo, todėl tai nėra šio nusikaltimo kvalifikuojančiu požymiu ir šie du veiksmai nesudaro BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.
3.8. Apelianto manymu, jo veiksmai negali būti kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, kadangi konkrečios pasekmės, atitinkančios šio nusikaltimo sudėties požymį, neįvardytos. Apeliantas remiasi teismų praktika ir nurodo, jog jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 284 straipsnį, kadangi šis straipsnis turi būti kvalifikuojamas pagal pasekmes, bet ne pagal aplinkybes.
3.9. Kiti byloje surinkti įrodymai, apelianto nuomone, nepatvirtina, kad jis būtų turėjęs tikslą pažeisti viešąją tvarką. Apeliantas nurodo, jog iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti kaip nukentėjusysis E. Ž. pradeda mušti toliau nuo jo, atskirai stovintį nuteistąjį V. J. be jokios priežasties. Apelianto teigimu, jo suduoti smūgiai atgal yra tik savigyna ir nėra baudžiami, nes neperžengia būtinosios ginties ribų. Dėl šių priežasčių, apelianto nuomone, jis neturėjo tiesioginės tyčios padaryti nusikalstamą veiką, numatyta BK 284 straipsnyje.
3.10. Apeliantas remiasi teismų praktika ir nurodo, jog pagal BK 28 straipsnį asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu gindamasis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi neperžengia būtinosios ginties ribų. Skunde teigiama, jog būtinosios ginties teisėtumas vertinamas pagal kėsinimosi pavojingumą, realumą ir akivaizdumą, žalos padarymą besikėsinančiajam bei visumą konkrečių bylos aplinkybių. Pažymima, jog įstatymas nereikalauja griežtos proporcijos tarp puolimo ir gynybos priemonių, o sprendžiant dėl būtinosios ginties ribų lemiamą reikšmę turi faktinės aplinkybės ir situacijos vertinimas įvykio metu.
3.11. Apelianto teigimu, kėsinimasis į jo asmenį buvo realus, nes E. Ž., kartu su kitais asmenimis, jį mušė. Skunde teigiama, jog smūgių sudavimas asmeniui į galvos sritį jau pats savaime yra pavojingas gyvybei, todėl V. J. pagrįstai šį kėsinimąsi suvokė, kaip realų ir pavojingą. Apeliantas teigia, jog bet kokie jo veiksmai, ginantis nuo kėsinimosi į jo sveikatą ir gyvybę, kai nėra pasekmių, numatytų BK 28 straipsnio 3 dalyje yra būtinoji gintis, neperžengiant būtinosios ginties ribų.
3.12. Skunde taip pat nurodoma, jog nukentėjusysis E. Ž. savo civilinį ieškinį šioje byloje grindžia savo darbiniais santykiais su Didžiojoje Britanijoje registruota įmone (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, iš oficialaus tinklalapio gov.uk gautais duomenis apie šią įmonę ir ataskaitų, kurias pateikė pati įmonė, matyti, kad ši įmonė veiklos nevykdo. Skunde teigiama, jog 2024 m. įmonėje buvo vienas darbuotojas, nėra pateikusi ataskaitų už 2024 metus, tačiau turėjo įsiskolinimų 89 236 svarų sterlingų sumai, o jos fiksuotas turtas sudarė 647 svarų sterlingų; vienintelis įmonės darbuotojas buvo jos direktorius M. A.. Apeliantas teigia, kad nukentėjusysis neįrodė savo civilinio ieškinio pagrįstumo, nes nepateikė jokių oficialių dokumentų, patvirtinančių jo darbinius santykius ir gautas ar prarastas pajamas Didžiojoje Britanijoje. Nurodoma, jog E. Ž., turėdamas galimybę ir pakankamai laiko, nepateikė nei HMRC išduodamų formų P45 ar P60, nei PAYSLIP ar kitų oficialių dokumentų, kurie galėtų patvirtinti darbo santykių buvimą ir pajamų dydį. Apelianto manymu, kadangi pagal civilinio proceso taisykles ieškinio pagrįstumą privalo įrodyti pats ieškovas, teismas, nesant įrodymų, pagrįstai atsisakė tenkinti E. Ž. civilinį ieškinį, todėl nukentėjusysis neturi pagrindo skųsti nuosprendžio šioje dalyje.
3.13. Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas be jokio pagrindo priteisė E. Ž. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas visa apimtimi, kadangi šios išlaidos buvo patirtos tik rašant civilinį ieškinį, o nepatenkinus civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo negalėjo būti priteistos nukentėjusio naudai.
3.14. Apelianto nuomone, E. Ž. sužalojimą galimai patyrė ne dėl tyčinių V. J. veiksmų ir nuteistojo kaltės tame, jog E. Ž. susižalojo smogdamas, nėra. Dėl šios priežasties, apelianto nuomone, teismas be jokio pagrindo E. Ž. priteisė 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir šioje dalyje civilinis ieškinys turėjo būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliamas V. J. kaltės klausimas ir įrodymų vertinimas. Nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso pažeidimų neskundžiamose nuosprendžio dalyse, teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
3. Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, – teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kitą bylos medžiagą, sutinka su Kauno apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nuosprendyje padaryta išvada, kad V. J. padarė nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnyje (nesunkus sveikatos sutrikdymas ir viešosios tvarkos pažeidimas). Apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra padaryta įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai.
Dėl įrodymų vertinimo ir BK 138 straipsnio 1 dalies
4. Išanalizavus bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes ir pagrįstai pripažino V. J. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį V. J., nukentėjusįjį E. Ž., liudytojus L. R., R. G., G. G., M. M., G. J., Ž. R. bei A. G. ištyrė dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas visus įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme keliamus reikalavimus.
5. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-489/2018, 2K-85-495/2025).
6. Apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. J. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad konfliktavo su trimis vaikinais, mušėsi, bet E. Ž. rankos nesužalojo. Abu kalbėjosi ligoninėje, bet vienas kito neatpažino. Nuteistasis parodė, jog muštynėse dalyvavo, bet gynė save, nes buvo užpultas trijų vaikinų – prie baro iš pradžių kilo konfliktas su stambiu vyru, o paskui E. Ž. iniciavo kitą konfliktą. Mano, kad konfliktą pradėjo E. Ž., priėjo agresyviai, pradėjo žodžiuotis, pulti, nuteistasis jautėsi pavojuje, buvo vienas, o jie trise, tada pargriovė E. Ž. ant žemės ir abu grūmėsi, bet mano, kad tuo metu smūgių nebuvo suduota. Paskui V. J. išsprūdo ir E. Ž. vis dar bandė jam smogti, todėl besprūsdamas E. Ž. užvilko striukę ant galvos ir tada nutempė tą striukę, kad sustabdyti nuo smūgiavimo. Jam (V. J.) nueidinėjant už kampo, E. Ž. ir kiti du vyrai ėjo jam paskos, toliau ieškojo konflikto, puolė ant jo, todėl jis bandė gintis ir prasidėjo muštynės, kurių metu vieni kitiems sudavė, jog nuteistasis buvo spardomas kelių asmenų.
7. Nukentėjusysis E. Ž. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog įvykio vakarą kilo konfliktas tarp jo ir nepažįstamo vyro, abu mušėsi nukritę ant žemės, buvo nutraukta striukė, konfliktai vyko ne vienoje vietoje. Vyras, su kuriuo jis mušėsi buvo su ryškios spalvos „maikute“, žemesnis už jį patį, šviesių plaukų, mano, jog besimušant tas pats vyras perpjovė ranką, kadangi daugiau su niekuo tą vakarą nekonfliktavo, tuo momentu, kai pajuto skausmą rankoje, nieko daugiau šalia jo nebuvo, tik nuteistasis, kurį atpažino iš vaizdo įrašo. Patvirtino, jog ligoninėje nuteistojo neatpažino, tą vakarą buvo neblaivus.
8. Liudytoju apklaustas R. G. parodė, jog įvykio vakarą matė konfliktą, prisimena, jog ant nukentėjusiojo rankų matė kraują, jokie kiti asmenys tą vakarą nekonfliktavo. Liudytoja G. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog konfliktą matė, tačiau nesureikšmino, o vėliau, prie jos priėjo sužalotas nukentėjusysis ir pasakė kviesti greitąją, nes jį užpuolė kitas vaikinas, iš kitų žmonių girdėjo kad nukentėjusį galimai sužalojo su buteliu, žaizda buvo per ranką, matėsi gerai, bėgo daug kraujo.
9. Liudytoja G. J. nurodė, jog matė, kaip nukentėjusiajam staigiai per ranką davė, kažkokiu daiktu, perrėžė ranką ir greitai pasišalino. E. Ž. sužalojęs asmuo vilkėjo rudos, rožinės, į oranžinę, spalvos panašius marškinėlius, joks kitas žmogus negalėjo E. Ž. perrėžti rankos, nes kiti žmonės buvo toliau nuo jų, tik tas vienas vyras stovėjo šalia nukentėjusiojo. Matė perrėžtą E. Ž. ranką, pasipylė kraujas, kažkas komentavo, kad sužalojo su butelio šuke, kraujas bėgo labai stipriai. Atpažinimo metu nurodė, jog su E. Ž. konfliktavęs vyras – nuteistasis V. J., o ligoninėje prie nuteistojo nėjo, todėl negali pasakyti ar tai buvo nuteistasis. Balsu perskaičius liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji nurodė, jog matė, kaip vyko žodinis konfliktas tarp E. Ž. ir rausvos spalvos marškinėlius vilkėjusio vyro, vyrai vienas ant kito šaukė ir, kadangi vyrai stovėjo vienas priešais kitą ji pamatė, kad rausvus marškinėlius vilkintis vyras kažkuo brūkštelėjo E. Ž. per dešinį dilbį, o šalia buvę asmenys pradėjo komentuoti, kad E. Ž. buvo sužalotas stiklo šuke. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nurodyta, kad liudytoja G. J. atpažino asmenį nuotraukoje Nr. 3 (V. J.) kaip asmenį, kuris 2024 m. vasaros metu prie baro-restorano (duomenys neskelbtini) konfliktavo su E. Ž. ir įpjovė E. Ž. į dešinį dilbį.
10. Liudytoja Ž. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog įvykio vakarą matė, kaip žmogus buvo sužalotas, jam perpjauta ranka. Ji iškvietė greitąją, žinojo, kad žmogui ranka perpjauta buteliu, nes jai apie tai pasakė kita mergina. Nurodė, jog matė žaizdą ir nuo to vaizdo jai pasidarė bloga, po langais buvo dvi didžiulės kraujo balos. Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja davė ir ikiteisminio tyrimo metu.
11. Iš nukentėjusiojo E. Ž. parodymų matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių yra gana nuoseklūs. Nukentėjusysis nuosekliai nurodė, kad įvykio vakarą konfliktavo su nepažįstamu vyru, kurį vėliau atpažino kaip V. J., mušėsi nukritę ant žemės, buvo nutraukta striukė, konfliktavo ne vienoje vietoje, daugiau su niekuo tą vakarą nekonfliktavo, todėl tik jis galėjo jam perrėžti ranką konflikto metu, o ranką jam perrėžęs asmuo vilkėjo ryškią „maikutę“. Nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės nesiskiria, visų apklausų metu jis analogiškai nurodė, kad jį sužalojo būtent V. J., todėl tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, be to, jis negalėjo tiksliai nurodyti, kokiu būdu buvo sužalota jo ranka, nėra pagrindas abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu. Juo labiau kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantys teismai iš gautų faktinių duomenų visumos turi išrinkti atskirus įrodytus faktus, aplinkybes ir spręsti, kurie atskirų (ar to paties) asmenų parodymai apie reikšmingus faktus ar jų dalis laikytini patikimais. Taip nustatomos įrodytomis pripažintinos (tikrosios) bylos aplinkybės. Ir tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019, 2K-34-303/2020). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo E. Ž. parodymus vertino juos gretindamas su kitais bylos įrodymais ir nukentėjusiojo parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.
12. Teisiamojo posėdžio bei ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai, analogiškai, kaip ir nukentėjusysis, nurodė, kad 2024 m. liepos 27 d. apie 03.30 val., prie naktinio klubo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas tarp dviejų vyrų, kurio metu nukentėjusiajam buvo sužalota – perpjauta ranka. Akcentuotina, jog būtent liudytoja G. J. nurodė mačiusi kaip V. J. perrėžė ranką nukentėjusiajam. Nors dauguma kitų liudytojų paties įvykio, kurio metu E. Ž. buvo sužalota ranka, nematė, tačiau jų parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. Tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai.
13. Iš greitosios medicinos pagalbos garso įrašų pavadinimu (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) girdėti, jog Ž. R., paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešė, jog reikalinga greitoji medicinos pagalba (...) vyrui, kuris stipriai kraujuoja, perpjauta ranka, įvyko muštynės, užpuolikai yra toliau; G. G. kalbėdama su greitosios medicinos pagalbos darbuotoja, taip pat pranešė, kad medicinos darbuotojai reikalingi (...), nes asmeniui „išplėšta rankos mėsa“. Šias aplinkybes patvirtina ir policijos registruojamų įvykių registro 2024 m. spalio 28 d. duomenys. Policijos registruojamų įvykių registro duomenimis, 2024 m. liepos 27 d. 04.02 val. gautas pranešimas (pranešėja neprisistatė, praeivė), kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gatvių žiedinėje sankryžoje, (duomenys neskelbtini), yra vyras su perpjauta ranka, taip pat gautas kitas pranešimas, kuriame nurodyta, jog 2024 m. liepos 27 d. 09.05 val. ant grožio salono, esančio šalia (duomenys neskelbtini) policijos komisariato, laiptų yra didelė kraujo dėmė ir kruvinas diržas. 2024 m. liepos 27 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog prie baro-restorano (duomenys neskelbtini) pastato laiptų, ant plytelių dangos matomos į kraują panašios dėmės, laiptų dešinėje ant žalios vejos rasta ir paimta striukė, penkių metrų atstumu nuo laiptų, šalia vejos ant žvyro rasta ir paimta stiklo šukė su raudonos spalvos, panašios į kraują, dėmėmis, ant trinkelių dangos rastas ir paimtas nuskeltas stiklinio butelio kakliukas ir tuščias stiklinis butelis. Daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad įvykio vietos apžiūros metu paima juodos spalvos striukė, kurios vidinėje pusėje audinys yra įplyšęs, striukės vidinėje dalyje matomos rudos spalvos dėmės. Striukės vidinėje kišenėje rastas LR piliečio pasas, išduotas E. Ž. vardu. Daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėti daiktai, paimti įvykio vietos apžiūros metu: stiklo šukė sutepta tamsiai raudonu į kraują panašiu skysčiu; nuskeltas butelio kakliukas ir tuščias stiklinis butelis su užrašu „Sierra tequila“.
14. Kitų objektų (policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo ir garso įrašų) apžiūros protokoluose užfiksuota, kad policijos pareigūnams mergina nurodo, jog nukentėjęs buvo sužalotas su buteliu (vaizdo įrašas pavadinimu (duomenys neskelbtini), 09:22-09:27 min.), taip pat, vaizdo įrašė pavadinimu (duomenys neskelbtini) ant laiptų, prie kepyklėlės, ant plytelių dangos užfiksuotos kraujo dėmės. Aplinkybę, jog nukentėjusysis sėdėjo ant laiptų, ant kurių rastos kraujo dėmės patvirtino liudytoja Ž. R.. Vaizdo įraše pavadinimu (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kaip į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai prieina prie nukentėjusiojo ir aiškinasi įvykio aplinkybes. Pareigūnai domisi, ar įvykio vietoje esanti moteris pažįsta asmenis, kurie galėjo padaryti sužalojimą, po ko moteris paaiškina, kad galėtų parodyti įtariamą asmenį, ir nurodo, jog šis galimai vilki raudonos ar panašios spalvos marškinėlius, vaizdo įraše nuteistojo toje vietoje nematyti.
15. Peržiūrėjus vaizdo įrašą pavadinimu (duomenys neskelbtini) matyti, jog 02.27 vaizdo įrašo minutę E. Ž. išeina iš baro ir su mergina nueina prie neįgaliesiems skirtos prievažos, kur bendrauja su kitais asmenimis. 09.09 vaizdo įrašo minutę E. Ž. kartu su stambaus kūno sudėjimo vyru užlipa prievaža arčiau pastato sienos, netoliese matomas ir rausvus marškinėlius vilkintis vyras (V. J.). 10.35 vaizdo įrašo minutę stambaus kūno sudėjimo vyras trumpam prieina prie V. J., tačiau netrukus atsitraukia ir grįžta prie E. Ž.. 11.46 vaizdo įrašo minutę E. Ž. su merginomis nulipa nuo prievažos, trumpai pabendrauja, po to grįžta prie stambaus kūno sudėjimo vyro ir kitų asmenų. 14.52 vaizdo įrašo minutę E. Ž. kartu su stambaus kūno sudėjimo vyru ir dar vienu asmeniu nueina prie V. J., tarp asmenų kyla fizinis konfliktas – V. J. pastumia E. Ž., šis atsitraukia, po ko V. J. toliau puola E. Ž., matyti griuvimai ir grumtynės, tačiau dėl vaizdo kokybės ir apšvietimo konkrečių veiksmų detalizuoti nėra galimybės. Užfiksuota, kad V. J. ir juodai apsirengęs asmuo pargriūva, vyksta grumtynės, po to V. J. pasišalina iš matymo zonos. 18.10 vaizdo įrašo minutę V. J. grįžta į įvykio vietą ir pasilenkia ties vieta, kur anksčiau buvo nuspirtas butelis; nors pati šukė vaizdo įraše aiškiai neįžiūrima, aplinkinių reakcija leidžia spręsti, kad jis pasiėmė stiklo šukę, kadangi netoliese stovėjęs asmuo akivaizdžiai išsigąsta ir skubiai pasišalina, o kitas, iki tol konflikte nedalyvavęs asmuo, nedelsdamas reaguoja ir eina paskui V. J., siekdamas jį sustabdyti.
16. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad E. Ž. 2024 m. liepos 27 d. diagnozuota dešinio dilbio priekinio paviršiaus gili pjautinė žaizda su pirštus lenkiančių raumenų ir sausgyslių bei vidurinio nervo pažeidimais. Sužalojimas yra padarytas patekimo į gydymo įstaigą dieną aštriu pjaunančių savybių daiktu. Diagnozuota viena žaizda, tikėtina, padaryta vienu daiktu. Neatmestina, kad nors ir vienintelė diagnozuota žaizda dilbyje, galėjo atsirasti dešine ranka dengiantis nuo aštriu daiktu į kitą kūno vietą ketinamo suduoti smūgio. Diagnozuota žaizda yra pjautinė, padaryta aštrių pjaunančių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu, negalėjo atsirasti griuvimo pasėkoje atsitrenkus į kietą daiktą, sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
17. Iš byloje aptartų ir ištirtų įrodymų matyti, kad nei nukentėjusysis, nei kartu su juo į ligoninę vykusi mergina nuteistojo gydymo įstaigoje neatpažino, tačiau vien ši aplinkybė savaime nepaneigia nuteistojo kaltės. Tai, kad nuteistajam toks neatpažinimas atrodo neįtikinamas ar kelia abejonių, nesudaro pagrindo pripažinti jo nekaltu, kadangi jo kaltė grindžiama ne vien šiuo faktu, o anksčiau aptartų ir tarpusavyje susijusių įrodymų visuma, kurie buvo surinkti ir ištirti laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų.
18. Nepagrįsti ir apelianto argumentai, jog kraujas ant žemės atsirado būtent toje vietoje, kur nukentėjusiajam buvo perpjauta ranka, bei kad nukentėjusysis negalėjo būti sužalotas už pastato kampo, t. y. vietoje, kurios nefiksuoja apsaugos kameros. Iš vaizdo įrašų bei įvykio vietos apžiūros protokolų nustatyta, kad sužalojimas buvo padarytas konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo metu, o konflikto vietoje rasta stiklo šukė su į kraują panašiomis dėmėmis. Tuo tarpu kraujo dėmės ant laiptų, esančių maždaug už penkių metrų nuo konflikto vietos, atsirado dėl to, kad po sužalojimo nukentėjusysis ten atsisėdo, ką patvirtina ir Ž. R. parodymai. Tokia įvykių seka yra logiška ir nuosekli, ją patvirtina byloje esantys duomenys, todėl apelianto aiškinimas laikytinas nepagrįstu.
19. Taip pat atmestini apelianto argumentai, jog greitąją medicinos pagalbą iškvietusios moterys nurodė, kad užpuolikas pasišalino, nors, nuteistojo teigimu, atvykus pareigūnams jis buvo įvykio vietoje ir liudytojos jo neįvardijo kaip užpuoliko. Tačiau, kaip matyti iš vaizdo įrašo, pavadinimu (duomenys neskelbtini), atvykus policijos pareigūnams ir nukentėjusiajam dar esant įvykio vietoje, ten buvusi moteris nurodė, kad įtariamojo čia nėra, jis yra toliau, prie laiptų, kad jis vilki ryškios spalvos drabužius ir kad gali jį parodyti. Policijos pareigūnai išvyko jo ieškoti ir nuteistąjį rado toliau nuo įvykio vietos kartu su liudytoju R. G.. Tuo tarpu vaizdo įraše pavadinimu (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad jau išvežus nukentėjusįjį greitosios medicinos pagalbos automobiliu, policijos pareigūnai medicinos pagalbą siūlė ir liudytojai Ž. R., tačiau klausimų dėl užpuoliko jai tuo metu nepateikė, moteris buvo sutrikusi. Be to, liudytoja Ž. R. apklausos metu nurodė, jog tą dieną vartojo alkoholį, nuo pamatytos žaizdos jai buvo pasidarę bloga, ji tiksliai neprisimena įvykio aplinkybių. Įvertinus šias aplinkybes, jos teiginiai negali būti vertinami kaip paneigiantys kitus byloje surinktus įrodymus, o abejoti šių įrodymų patikimumu pagrindo nėra.
20. Nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad užpuolikų buvo keletas, tačiau jie pasišalino. Tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad konfliktas vyko tik tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo – E. Ž. mušėsi tik su V. J., kitų asmenų konflikte nebuvo, išskyrus liudytojų nurodytus momentus, kuomet jie stengėsi išskirti besimušančius vyrus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo parodymai yra nenuoseklūs ir nepakankamai aiškūs – jis teigė, jog pirmąjį smūgį galimai sudavė nukentėjusysis E. Ž., tačiau pats tuo nėra įsitikinęs. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad tą patį vakarą V. J. buvo įsitraukęs ir į kitą konfliktą dar iki įvykio su E. Ž., t. y. vaizdo įrašo pavadinimu (duomenys neskelbtini) 01.13 minutę matyti, kaip V. J. pirmasis sudavė smūgį stambaus kūno sudėjimo vyrui, kas paneigia nuteistojo versiją apie pasyvų ar gynybinį jo elgesį.
21. Pažymėtina, jog pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).
22. Iš byloje aptartų įrodymų, ypač vaizdų įrašo medžiagos, matyti, kad konfliktinę situaciją inicijavo būtent V. J. – jis pirmasis ėmėsi aktyvių fizinių veiksmų nukentėjusiojo E. Ž. atžvilgiu, pastūmė jį, o šiam atsitraukus ir nesiekiant tęsti fizinio kontakto, V. J. savo agresyvių veiksmų nenutraukė ir toliau puolė E. Ž.. Duomenų, kad E. Ž. būtų atlikęs kokius nors aktyvius ar pavojingus veiksmus, galinčius būti vertinamus kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis kėsinimasis V. J. atžvilgiu, byloje nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir nė vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų, kurie šioje byloje apklausti kaip liudytojai. Priešingai, nukentėjusiojo elgesys po pastūmimo – atsitraukimas – rodo siekį išvengti konflikto, o ne jį eskaluoti. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti būtinajai ginčiai būtinų sąlygų – realaus ir akivaizdaus pavojingo kėsinimosi. Kadangi kėsinimasis turi egzistuoti objektyviai, o ne būti grindžiamas subjektyviu asmens įsivaizdavimu ar interpretacija, vien deklaratyvus nuteistojo teiginys apie tariamą grėsmę savaime nesudaro pagrindo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad V. J. ir anksčiau tą patį vakarą buvo inicijavęs kitą fizinį konfliktą, jo elgesys vertintinas kaip aktyvus ir konfliktinis, o ne gynybinis. Todėl nagrinėjamu atveju V. J. veiksmai neatitinka būtinosios ginties instituto esmės ir negali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai.
23. Apeliantas taip pat remiasi tuo, kad byloje atlikta daktiloskopinė ekspertizė nenustatė nuteistojo pirštų pėdsakų ant stiklo šukės, kuria buvo sužalotas nukentėjusysis. Sutiktina, jog aplinkybė, kad ant nusikaltimo įrankio nėra kaltininko pirštų pėdsakų, atskirais atvejais gali būti vertinama kaip jo nekaltumą patvirtinanti aplinkybė. Tačiau nagrinėjamu atveju tokią išvadą daryti pagrindo nėra. Nėra ginčo, jog nagrinėjamo konflikto vietoje rasta stiklo šukė su į kraują panašiomis dėmėmis, taip pat nuskeltas stiklinio butelio kakliukas ir tuščias stiklinis butelis, ant kurio, priešingai, negu nurodyta apeliaciniame skunde, rankų pėdsakų fragmentai rasti, tačiau jie nėra tinkami asmens identifikavimui. Taigi, tai niekaip nepaneigia teismo padarytos išvados, jog vertinant šią aplinkybę visų byloje surinktų įrodymų kontekste (vaizdo įrašai, liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros duomenys bei kiti procesiniai dokumentai) net ir nesant identifikuotų pirštų pėdsakų, nuteistojo kaltė yra įtikinamai pagrįsta kitais tarpusavyje susijusiais duomenimis.
24. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog rankos sužalojimą nukentėjusysis E. Ž. patyrė būtent konflikto su V. J. metu, 2024 m. liepos 27 d., (duomenys neskelbtini), prie baro (duomenys neskelbtini), o ne kokiomis nors kitomis aplinkybėmis. Iki šio įvykio nukentėjusysis E. Ž. nebuvo sužalotas.
Dėl BK 284 straipsnio
25. BK 284 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Teismų praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys, be kita ko, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-594/2023, 2K-73-654/2024 ir kt.). Be to, įžūlūs veiksmai gali reikšti ir svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą ar vandališkus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160-697/2019, 2K-19-511/2020, 2K-159-976/2021, 2K-164-387/2022, 2K-9-594/2023 ir kt.). BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Teismų praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-310-942/2016, 2K-28-976/2018, 2K-160-697/2019, 2K-239-697/2022 ir kt.). Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai – būtinasis BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymis – turi būti konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-371-696/2015, 2K-54-222/2017, 2K-120-628/2018 ir kt.). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nustatytos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-234-895/2020, 2K-159-976/2021, 2K-164-387/2022 ir kt.). Be to, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-7-62-489/2015, 2K-159-976/2021).
26. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad jo veiksmai neatitinka BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties ir kad teismo sprendime neįvardytos konkrečios pasekmės. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, jog konfliktą inicijavo pats nuteistasis, kuris viešoje vietoje – prie baro, pasibaigus klubo darbo laikui, lauke būriuojantis daugiau kaip dešimčiai asmenų – ėmėsi agresyvių fizinio smurto veiksmų prieš nukentėjusįjį E. Ž. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Konfliktas neapsiribojo trumpalaikiu susistumdymu – jis vyko dviem atskirais, intensyviais epizodais: iš pradžių tarp asmenų kilo muštynės, vėliau konfliktas atsinaujino, o jo metu nukentėjusiajam buvo perpjauta ranka. Įvykis vyko gausios publikos akivaizdoje, kiti asmenys buvo priversti aktyviai įsikišti ir skirti konfliktuojančius, dalis jų pasitraukė iš įvykio vietos, vienas asmuo, pajutęs pavojų, ėmė bėgti. Liudytojai Ž. R. pasidarė bloga, buvo daug kraujo, į įvykio vietą buvo iškviesta policija ir greitoji medicinos pagalba. Šios aplinkybės patvirtina, kad buvo ne tik panaudotas fizinis smurtas viešoje vietoje, bet ir realiai sutrikdyta visuomenės rimtis – kilo sumaištis, aplinkiniai patyrė išgąstį, situacija pareikalavo specialiųjų tarnybų įsikišimo.
27. Tokiu būdu nuteistojo veiksmai akivaizdžiai peržengė privataus konflikto ribas ir turėjo poveikį neapibrėžtam asmenų ratui. Fizinis smurtas viešoje vietoje, sukėlęs realius padarinius tiek nukentėjusiajam, tiek aplinkiniams, savo pobūdžiu atitinka teismų praktikoje formuojamą įžūlaus elgesio sampratą. Pats pasirinktas konflikto sprendimo būdas – agresyvus smurtas viešoje vietoje, nepaisant aplinkinių reakcijos ir bandymų konfliktą nutraukti – leidžia konstatuoti tiesioginę tyčią demonstratyviai nepaisyti aplinkinių interesų ir viešosios tvarkos reikalavimų. Todėl apelianto veiksmai pagrįstai pirmosios instancijos teismo kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.
Dėl nuteistajam paskirtos bausmės
28. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu, nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.
29. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).
30. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, įstatymų leidėjas yra numatęs tris alternatyvias bausmes: laisvės apribojimą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymą, numatytos viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto bei laisvės atėmimo iki dviejų metų bausmės.
31. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė du nesunkius, tyčinius ir baigtus nusikaltimus, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat įvertinti V. J. charakterizuojantys duomenys: jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba ir nuolat gyvena užsienyje, yra vedęs, augina du nepilnamečius vaikus, sveikas. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais (BK 54 straipsnio 3 dalis), teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju vienos iš BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių paskyrimas būtų neproporcingas nuteistojo asmenybei ir apsunkintų bausmės vykdymą, atsižvelgiant į jo nuolatinę gyvenamąją vietą užsienyje. Todėl, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, nuteistajam pagrįstai paskirta sankcijoje nenumatyta švelnesnė baudos bausmė, o jos dydis nustatytas ženkliai mažesnis nei BK 47 straipsnyje numatytas baudos už nesunkų nusikaltimą vidurkis. Taip pat, atsižvelgiant į tas pačias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. J. paskyrė baudos bausmę už BK 284 straipsnyje numatytos veikos padarymą – 55 MGL (2 750,00 Eur). Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, nagrinėjamu atveju nustačius idealią nusikalstamų veikų sutaptį, teismas bausmes subendrino apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Dėl civilinių ieškinių
32. Dėl apelianto keliamo klausimo dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti teismas nepasisako, kadangi pirmosios instancijos teismas šio ieškinio nepriteisė, palikdamas nukentėjusiajam galimybę kreiptis civilinio proceso tvarka, todėl šis klausimas nėra tiesiogiai nagrinėjamosios bylos dalykas.
33. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016). Sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024 ir kt.).
34. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir kad šis ieškinys turėjo būti atmestas, taip pat nėra pagrįsti. Byloje įrodyta nuteistojo kaltė dėl nukentėjusiojo sužalojimo padarymo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė šią neturtinę žalą. Priteista suma – 2 000 Eur – laikytina proporcinga, atsižvelgiant į padarytų sužalojimų pobūdį, nukentėjusiojo patirtą fizinį ir psichologinį diskomfortą bei tai, kad incidentas vyko viešoje vietoje, sukeliant išgąstį aplinkiniams. Ši suma atitinka teisinę praktiką, kai neturtinės žalos atlyginimo dydis skiriamas taip, kad kompensuotų patirtą žalą ir būtų adekvatus nusikaltimo sunkumui, neperžengiant proporcingumo principo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatyta, jog būtent dėl neteisėtų V. J. veiksmų nukentėjusysis E. Ž. patyrė neturtinę žalą, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareikštas ieškinys pagrįstas byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad civilinis ieškinys nukentėjusiajam E. Ž. priteistas pagrįstai. Netenkinti nukentėjusiojo E. Ž. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo.
35. Atsakant į apelianto argumentus apie bylinėjimosi išlaidas civilinio ieškinio parengimui, teismas pažymi, kad nors ieškinys baudžiamojoje byloje nebuvo tenkintas visiškai, tačiau akivaizdu, jog nukentėjusysis turėjo išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti. Šių išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosios ir administracinėse bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti maksimalių dydžių, todėl kolegija daro išvadą, jog teismas pagrįstai sprendė, jog prašoma išieškoti suma yra reali, pagrįsta ir nėra per didelė (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
36. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį nuteistojo V. J. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.