Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 104 straipsnyje (1993 m. birželio 10 d. (klaidingai nurodyta 1993 m. liepos 2 d.) įstatymo Nr. I-180 redakcija, įsigaliojusi 1993 m. liepos 2 d.), ir nubaustas laisvės atėmimu 8 metams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu, bet ne daugiau kaip pusantrų metų, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. V. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą likusiai neatlygintai turtinei žalai atlyginti, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Jo civilinis ieškinys dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš D. A. priteista: 8 597,5 Lt Lietuvos Respublikos policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir 604,23 Lt už nukentėjusiųjų, liudytojų turėtas kelionės išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 1995 m. vasario 15 d. apie 22 val. prie kavinės „xxx“, esančios (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su A. V. metu iš asmeninių paskatų tyčia sudavė vieną kartą peiliu A. V. į pilvo sritį, jam padarė durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo dešinėje pusėje žaizdą su kiauriniu kepenų kairiosios skilties sužalojimu bei apatinės tuščios venos pažeidimu, nuo ko A. V. 1995 m. vasario 16 d. 6.30 val. (duomenys neskelbtini) rajono centrinėje ligoninėje mirė, ir taip tyčia nužudė A. V.

Teismas nepagrįstai netaikė senaties. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas Lietuvoje nepadarė jokio naujo nusikaltimo, neteistas, ir jam turėjo būti taikomos 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, jog asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, praėjo 15 metų. Teismas nepagrįstai motyvavo, kad 1961 m. BK 49 straipsnis neišskiria, ar naujas nusikaltimas turi būti padarytas tik Lietuvos Respublikoje, ar ši sąvoka apima ir užsienyje padarytus nusikaltimus, ir atsižvelgė į apelianto užsienyje padarytas veikas. Teismas plečiamai aiškino baudžiamąjį įstatymą. 1961 m. Baudžiamojo kodekso normos reglamentavo atsakomybę už veikas, padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje (BK 4 straipsnis), todėl teismo motyvas, jog apelianto užsienyje padaryta veika nutraukė baudžiamosios senaties terminą, yra nepagrįstas bei neteisėtas. Tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, byla turi būti nutraukta.

Jeigu senatis negali būti taikoma, teismas padarė kitų klaidų.

Pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą, teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas ir neteisingai kvalifikavo veiką. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto parodymus, kad A. V. susižalojo, abiem nugriuvus ir šiam užgriuvus ant apelianto rankoje laikyto peilio. Teismas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino apelianto prisipažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi, todėl turėjo vadovautis jo parodymais, nes byloje nėra kitų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių teismo išvadą apeliantą dūrus peiliu tyčia, įvykio niekas nematė. Teismas vadovavosi medicinos ekspertizės išvada, jog apelianto pateikta griuvimo ir susižalojimo versija mažai tikėtina, kadangi nenustatyta jokių griuvimo žymių, tačiau neatsižvelgė, kad ekspertizės aktas remiasi neteisingais pradiniais duomenimis. Jo tiriamosios dalies 1.5 punkte nurodyta, jog ekspertai rėmėsi 2010 m. kovo 23 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, iš kurio matyti, kad įvykio vieta lygi – trinkelėmis grįstas šaligatvis. Ekspertai ir teismas nekreipė reikiamo dėmesio į įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, jog šaligatvis nuo važiuojamosios dalies atskirtas aukščiau iškilusiu borteliu, o į kavinę patenkama trijų pakopų laiptais, nuo kurių iki durų yra netaisyklingos formos aikštelė. Dėl to ekspertizės aktas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu, nes jis nėra tikslus. Apeliantas teisme prašė skirti papildomą ekspertizę, tačiau teismas prašymą nepagrįstai atmetė, pademonstruodamas išankstinę šališką nuomonę. Teismui neginčijamai nepaneigus apelianto versijos, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal 1961 m. BK 109 straipsnį kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Be to, teismas paskyrė per griežtą bausmę. Nuosprendyje teismas konstatavo esant dvi apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nutarė skirti mažesnę bausmę, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tačiau 1961 m. BK 39 straipsnis nenumatė, kad bausmė turi būti skiriama nuo bausmės vidurkio, kaip tai reglamentuoja dabar galiojančio Baudžiamojo kodekso normos, todėl teismas galėjo skirti žymiai švelnesnę bausmę. Dar teismas į bausmės laiką nepagrįstai neįskaitė viso laikotarpio, kai apeliantas buvo suimtas Vokietijoje, t. y. nuo jo sulaikymo 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. sausio 1 d., kai jį perdavė Lietuvai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. A. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl įrodymų vertinimo ir teismo šališkumo

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas ir neteisingai kvalifikavo veiką.

Tokie skundo teiginiai nepagrįsti.

Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrįsta įrodymų visetu. Konkretūs įrodymai bus aptarti vėliau, analizuojant apelianto kaltę.

Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytomis taisyklėmis. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo kaltas. Tai reiškia, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikalstamos veikos sudėties buvimo, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.

Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Jau minėta, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Jeigu apeliantas ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, dėl to nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimo.

Apelianto nuomone, teismas turėjo vadovautis jo parodymais, jog A. V. susižalojo, jiems abiem nugriuvus ir šiam užgriuvus ant apelianto rankoje laikyto peilio, bet ne juos atmesti, kadangi atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino apelianto prisipažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi, o byloje nėra kitų tiesioginių įrodymų apeliantą dūrus peiliu tyčia.

Toks apeliacinio skundo teiginys nepagrįstas, be to, iškreipia skundžiamo nuosprendžio turinį ir įstatymo nuostatas.

Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad 1961 m. BK 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, kuriomis rėmėsi teismas, nereikalauja atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti, jog kaltininkas prisipažintų padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką, o pakanka nustatyti (kaip vieną iš alternatyvų), kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi. Teismas motyvavo, kodėl nustatė D. A. nuoširdžiai gailintis, ir atsakomybę lengvinančią aplinkybę nustatė būtent dėl to, o ne dėl jo prisipažinimo.

Kita vertus, įvykio niekas tiesiogiai nematė, ir teismas rėmėsi ne kuriuo nors vienu įrodymų šaltiniu, bet įrodymų visetu, įskaitant netiesioginius įrodymus, kurie turi tokią pačią įrodomąją vertę, kaip ir tiesioginiai įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog įrodymų vertinimo aspektu byloje nepažeistas vienas iš svarbiausių baudžiamosios teisės principų – nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje.

Įrodymų vertinimas atitinka susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-469/2008, 2K-498/2009, 2K-439/2010, 2K-290/2011 ir kt.) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto išaiškinimą.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas pademonstravo išankstinę šališką nuomonę dėl apelianto kaltės, atmesdamas prašymą skirti papildomą ekspertizę.

Teismo šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2007, 2K-340/2008, 2K-243/2009, 2K-393/2010, 2K-246/2011 ir kt.).

Byloje nėra duomenų, jog ją nagrinėdamas teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl D. A. kaltės. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantas, nereiškia, jog teismas buvo šališkas.

Šališku visada turi būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183/2008), tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą.

Byloje nėra duomenų, jog ją nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja dėl aptartų priežasčių negalėjo dalyvauti procese.

Nešališkumo principo turinyje svarbiausia, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui ar visai teisėjų kolegijai nušalinimą.

Atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjant šią bylą nebuvo pareikšta nušalinimo teisėjai, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas.

Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, jog teismas prašymus išsprendė, nors patenkino ne visus. Negalima neatkreipti dėmesio, kad šioje byloje D. A. ir jo gynėjo prašymu paskirta nauja teismo medicinos ekspertizė (3 t., 183–184, 187–189 b. l.). Teismas nematė priežasties skirti dar vienos ekspertizės, kadangi ekspertas vadovavosi ne tik apelianto nurodytu parodymų patikrinimo vietoje protokolu, bet ir teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei medicininių dokumentų duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ekspertizės akto Nr. EKM 10/11 (03) pagrįstumu (4 t., 41–46 b. l.), todėl prašymo skirti dar vieną ekspertizę atmetimo nelaiko pirmosios instancijos teismo šališkumu.

Dėl D. A. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė D. A. kaltę tyčia sudavus vieną smūgį peiliu A. V. į pilvą ir taip jį nužudžius. Teismas ištyrė bei nuosprendyje išsamiai išanalizavo apelianto parodymus, duotus teisiamajame posėdyje Šiaulių apygardos teisme, anksčiau duotus parodymus nagrinėjant bylą (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus juos patikrinant įvykio vietoje; liudytojų R. N., G. U., N. J., R. V. (L.) parodymus; įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis; teismo medicinos tyrimo akto Nr. 27, teismo medicinos ekspertizės aktų Nr. 2 ir Nr. EKM 10/11 (03) duomenis; teismo medicinos tyrimo aktų Nr. 209/95 ir Nr. 83/95 duomenis; teismo medicinos ekspertų R. R. ir J. S. paaiškinimus bei kitus įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nekartoja.

Apeliantas deklaratyviai teigia teismą neteisingai vertinus įrodymus (su įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir dėl to jau pasisakė), konkrečiai nurodydamas tik tris įrodymų šaltinius, todėl teisėjų kolegija juos išsamiau aptaria.

Apeliantas ginčija, tačiau teismas pagrįstai rėmėsi jo parodymais tik tiek, kiek jie atitinka kitus įrodymus, nes apelianto kaltė nustatyta, remiantis nuosprendyje išdėstytu įrodymų visetu, kai vieni įrodymai papildo kitus ir sudaro nuoseklią įrodymų grandinę.

Remdamasis liudytojų G. U., R. N., N. J., R. V. (L.) parodymais teismas nustatė, kad kavinėje ,,xxx“ tarp D. A. bei A. V. kilo konfliktas ir kavinės darbuotojoms paliepus jie išėjo į lauką. Teismas atmetė kaip neįtikinamą D. A. aiškinimą, jog jis išsitraukė peilį dėl vaizdumo, kalbėdamas su A. V. apie jo ankstesnį konfliktą su kitu kavinės lankytoju, kadangi tas konfliktas seniai buvo pasibaigęs, ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas tyčia nukentėjusiajam dūrė peiliu.

Apelianto versiją, jog dėl slidumo jam su A. V. lauke nugriuvus pastarasis pats užgriuvo ant D. A. rankoje laikyto peilio, paneigia prie įvykio vietos apžiūros protokolo esančios nuotraukos (1 t., 30–32 b. l.), iš kurių matyti, kad lauke prie kavinės nebuvo nei sniego, nei ledo, taigi objektyviai nebuvo priežasties abiem paslysti ir kartu nugriūti, juo labiau taip, jog A. V. pats persidurtų peiliu.

Kita vertus, apelianto versiją dėl A. V. griuvimo paneigia teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 2 (1 t., 48–49 b. l.) duomenys. Iš jų matyti, kad lavone rasti tik du izoliuoti sužalojimai: durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda pilvo dešinėje pusėje ir odos nubrozdinimas dešiniame smilkinyje, padarytas prieš keletą dienų, taigi su įvykiu nesusijęs.

Tiesa, ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos ekspertas R. R. neatmetė galimybės, jog A. V. galėjo būti sužalotas apelianto nurodytu būdu (1 t., 139 b. l.), tačiau vėliau apklaustas (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme, turėdamas jau daugiau informacijos, paneigė tokią galimybę (2 t., 113 b. l.).

Bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme, dalyvavo kitas teismo medicinos ekspertas J. S., tačiau apeliantas atsisakė paaiškinti griuvimo aplinkybes (3 t., 156 b. l.). Ekspertas konstatavo, kad sužalojimai nėra būdingi griuvimo traumai, o pagal sužalojimo pobūdį sužalojimo metu abu asmenys turėjo stovėti vienas prieš kitą.

Ekspertui D. V. atlikus dar vieną teismo medicinos ekspertizę (4 t., 41–46 b. l.) pasitvirtino, jog D. A. pateikta griuvimo ir A. V. susižalojimo versija mažai tikėtina, nes nenustatyta jokių griuvimo požymių, peilis turėjo būti tvirtai fiksuotas D. A. rankoje; sprendžiant iš žaizdos lokalizacijos, kanalo krypties ir gylio, labiausiai tikėtina, kad sužalojimo metu nukentėjusysis ir jį sužalojęs asmuo buvo atsisukę vienas prieš kitą priekiu, tame pačiame lygyje.

Apeliantas ginčija jau minėtą teismo medicinos ekspertizės aktą Nr. EKM 10/11 (03) (4 t., 41–46 b. l.) teigdamas, jog ekspertas rėmėsi neteisingais pradiniais duomenimis, esančiais kaltinamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole, kadangi šio procesinio veiksmo metu įvykio vieta jau buvo pasikeitusi.

Toks nuteistojo skundo argumentas nepagrįstas.

Palyginus duomenis, esančius 1995 m. vasario 16 d. įvykio vietos apžiūros protokole bei prie jo pridėtose nuotraukose (1 t., 28–32 b. l.) ir 2010 m. kovo 23 d. įtariamojo D. A. parodymų patikrinimo vietoje protokole su nuotraukomis (2 t., 26–30 b. l.), iš tiesų akivaizdu, kad įvykio vieta pasikeitusi, nes nebėra trijų pakopų laiptelių, atraminės sienelės.

Kita vertus, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nuteistasis niekada nesakė, jog lauke jis su A. V. stovėjo ant laiptelių, prie atraminės sienelės ar šaligatvio bortelio, skiriančio šaligatvį nuo gatvės. Taigi per penkiolika metų pasikeitusi įvykio vieta neturėjo reikšmės konkrečioms įvykio aplinkybėms nustatyti.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad parodymų patikrinimo vietoje metu D. A. aiškiai parodė išėjęs iš kavinės su A. V. kalbėjęsis prie kavinės laiptų ant šaligatvio, taigi lygioje vietoje. Būtent tai ir užfiksuota apelianto ginčijamame teismo medicinos ekspertizės akte Nr. EKM 10/11 (03), aprašant bylos aplinkybes: ,,Teisiamojo posėdžio metu paaiškėjo, kad konfliktas kilo apačioje, t. y. lygioje vietoje“.

Juo labiau apeliantas neteisus, paminėdamas tik teismo medicinos ekspertizės akto tiriamosios dalies 1.5 punkte nurodytą įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolą, kadangi iš akto turinio matyti, jog ekspertas rėmėsi ne tik juo, bet ir kita bylos medžiaga.

Iš to daroma vienareikšmė išvada, kad įvykio metu buvę laiptai ar kitos apelianto nurodytos aštrios briaunos negalėjo turėti įtakos A. V. sužalojimo mechanizmui nustatyti (versija dėl D. A. pusiausvyros praradimo ir paslydimo jau aptarta bei atmesta).

Taigi išanalizavęs įrodymų visetą, o ne vieną kurį atskirai paimtą įrodymą, teismo medicinos tyrimo akto bei ekspertizės aktų duomenis susiejęs su jau minėtais liudytojų parodymais ir kitais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo apelianto versija dėl A. V. sužalojimo aplinkybių nustatęs, jog D. A. tyčia jį nužudė.

Teismas teisingai motyvavo, kodėl veika negali būti kvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas, ir veiką pagrįstai kvalifikavo pagal 1961 m. BK 104 straipsnį išdėstęs, kodėl taiko ne dabar galiojančio, bet nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su teismo argumentais, todėl jų nekartoja.

Tiesa, teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodė 1961 m. BK 104 straipsnio redakciją, supainiojęs įstatymo Nr. I-180, kuriuo pakeista ši teisės norma, priėmimo datą – 1993 m. birželio 10 d. – su įstatymo įsigaliojimo data – 1993 m. liepos 2 d. Akivaizdu, kad tai rašymo apsirikimas, nes kitose nuosprendžio vietose teismas teisingai nurodė 1961 m. BK 104 straipsnio redakciją.

Dėl bausmės

Apeliantui taikomos 1961 m. Baudžiamojo kodekso nuostatos, todėl bausmė skiriama, laikantis BK 39 straipsnyje suformuluotų bendrųjų bausmės skyrimo pradmenų.

Teismas teisingai taikė įstatymo reikalavimus ir labai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą: atsižvelgė, jog D. A. netiesiogine tyčia padarė sunkų nusikaltimą, sukėlusį neatitaisomus padarinius – nukentėjusiojo mirtį; įvertino kaltininko asmenybę, kad jis nedirbo, Lietuvoje nebuvo teistas, tačiau Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – Vokietijoje, VFR) teistas keletą kartų ir atlikęs bausmes; argumentuotai aptarė bylos aplinkybes, lengvinančias atsakomybę (nuoširdų gailėjimąsi bei dalies nuostolių atlyginimą), ir motyvavo, kodėl tokia aplinkybe nepripažino gynėjo prašomo pripažinti provokuojančio nukentėjusiojo elgesio; nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Nuteistasis D. A., jo nuomone, per griežtą bausmę motyvuoja vieninteliu argumentu, jog 1961 m. BK 39 straipsnio nuostatos nenumatė bausmės skyrimo nuo jos vidurkio, kaip tai reglamentuoja dabar galiojančio Baudžiamojo kodekso normos.

Apeliantas teisus, kad 1961 m. Baudžiamasis kodeksas nenumatė bausmės dydžio skaičiuoti nuo jos vidurkio, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje ir nenurodė, jog bausmės dydžio atskaitos taškas yra bausmės vidurkis. Teismo pasirinktas bausmės dydžio apibūdinimas (,,mažesnė nei bausmės vidurkis“) tėra skiriamos bausmės palyginimas su vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausme, atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir jos pavojingumą, kaltininko asmenybę bei kitas nuosprendyje nurodytas aplinkybes, bet ne jos skaičiavimo metodo apibūdinimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. A. paskirta bausmė atitinka jos paskirtį, suformuluotą 1961 m. BK 21 straipsnio 2 dalyje, ir nėra per griežta.

Teismas teisingai pritaikė 1961 m. BK 48 straipsnio nuostatas ir į bausmės laiką tinkamai įskaitė laikotarpį, kai apeliantas Vokietijoje buvo suimtas, remiantis Lietuvoje išduotu Europos arešto orderiu. Šiam teiginiui pagrįsti teisėjų kolegija vadovaujasi Niurnbergo generalinės prokuratūros 2010 m. birželio 24 d. raštu dėl D. A. išdavimo Lietuvai (2 t., 122 b. l.).

Nuteistasis teigia, jog į bausmės laiką turėjo būti įskaitytas visas laikotarpis nuo jo suėmimo Vokietijoje 2008 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. sausio 1 d., kai jį perdavė Lietuvai.

Toks prašymas nepagrįstas.

Iš byloje esančios 2010 m. liepos 19 d. informacijos iš VFR teisingumo žinybos centralizuoto teismų statistikos registro (3 t., 83–85 b. l.) matyti, kad S. L. (bylos dokumentai įrodo, jog šiuo vardu ir pavarde su suklastotu pasu Vokietijoje gyveno D. A.) paskutinę nusikalstamą veiką Vokietijoje padarė 2008 m. rugsėjo 28 d. Iš Niurnbergo kriminalinės policijos išvados duomenų (3 t., 91–94 b. l.) matyti, kad S. L. (D. A.) 2008 m. rugsėjo 29 d. dėl šios veikos suimtas, be to, dar yra neatlikęs ankstesnės laisvės atėmimo bausmės. Niurnbergo apylinkės teismo 2009 m. vasario 20 d. nuosprendžiu D. A. nuteistas laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams, iki to laiko jis buvo suimtas už padarytą nusikaltimą (3 t., 95–98 b. l.).

Taigi nors tuo metu buvo pradėtas D. A. išdavimo Lietuvos Respublikai procesas (3 t., 88–89 b. l.), suėmimas nuo 2008 m. rugsėjo 29 d. siejamas ne su tuo procesu, bet su jo slapstymosi nuo Lietuvos teisėsaugos institucijų metu Vokietijoje padarytomis nusikalstamomis veikomis ir atliekamomis bausmėmis už jas.

Kita vertus, pagal 1961 m. BK 42 straipsnio 4 dalies nuostatų prasmę gali būti bendrinamos tik Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais paskirtos bausmės už Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytas veikas (,,...kai priėmus nuosprendį nustatoma, kad nuteistasis kaltas dar ir kitu to paties straipsnio toje pačioje ar kitoje dalyje arba kitame straipsnyje numatytu nusikaltimu...“).

Dėl to užsienio valstybėje atlikta bausmė neįskaitoma į skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119/2009, 2K-366/2010).

Dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties

Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai netaikė senaties, jam turėjo būti taikomos 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, praėjo 15 metų.

Tokie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas labai išsamiai motyvavo, kodėl D. A. veikai negali būti taikoma jo nurodyta teisės norma, reglamentuojanti senaties taikymą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais ir jų išsamiai nekartoja, tik papildo.

Teismas teisingai nustatė bei motyvavo, jog 1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto senaties termino eiga sustojo, tuoj po A. V. nužudymo D. A. išvykus į užsienį ir pasislėpus.

Taip pat teismas teisingai konstatavo, kad senatis nutrūko, D. A. Vokietijoje padarius naujas nusikalstamas veikas, už kurias baudžiama ir pagal Lietuvos įstatymus.

Teismas turėjo pagrindą teigti, jog 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas maksimalus patraukimo baudžiamojon atsakomybės terminas nesiejamas su senaties nutraukimu tik dėl Lietuvoje padaryto naujo nusikaltimo.

Apeliantas neteisus, kad taip teigdamas teismas plečiamai aiškino baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistasis remiasi 1961 m. BK 4 straipsniu, jog baudžiamieji įstatymai galioja Lietuvos Respublikoje padarytoms veikoms, tačiau nutylėjo, kad BK 6 straipsnis reglamentuoja atvejį, kai Lietuvos piliečiai padaro nusikaltimus užsienyje. Taigi aptariamas Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas tiesiogiai siejamas su užsienyje padarytais nusikaltimais.

Dėl to daroma išvada, jog 1961 m. BK 49 straipsnyje naudojama sąvoka ,,naujas nusikaltimas“ apima ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse Lietuvos piliečių padarytus nusikaltimus bei nutraukia senatį. Šiuo atveju už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas, už kurias baudžiama ir Lietuvoje, D. A. nuteistas VFR teismų nuosprendžiais, ten atliko bausmes (3 t., 83–85, 95–98 b. l.).

Kita vertus, teisės teorijoje ir praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2011) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo pagrindas suprantamas kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, kai nusikaltimą padaręs asmuo per įstatymo numatytą senaties terminą elgėsi taip, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog ryšys tarp nusikalstamos veikos ir baudžiamosios atsakomybės nutrūko, bausmė neatliktų savo vaidmens, o kaltininkas yra nebepavojingas visuomenei.

1961 m. BK 49 straipsnyje numatytos sąlygos, kurių visuma suteikia teisę teigti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo tapo nepavojingas: nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos praėjo šiame straipsnyje numatyti terminai; nusikalstamą veiką padaręs asmuo per įstatyme nustatytą terminą nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; nusikalstamą veiką padaręs asmuo per įstatyme nustatytą terminą nepadarė naujo nusikaltimo.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta: nors nuo A. V. nužudymo praėjo įstatymo numatytas terminas (pirma sąlyga senačiai taikyti), tačiau D. A. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir per įstatyme nustatytą terminą užsienyje padarė dar penkis naujus nusikaltimus, tuo pažeidęs antrą ir trečią sąlygas senačiai taikyti. Tai įrodo jo pavojingumą visuomenei, polinkį nesilaikyti įstatymo reikalavimų bei nusikalsti. Šiuo atveju nesvarbu, kokioje valstybėje pasireiškė (paaiškėjo) ir buvo įvertintos nurodytos nuteistojo savybės. Aiškinimas, jog konkrečioje situacijoje šioje byloje D. A. prarado pavojingumą, būtų ne tik nelogiškas, bet ir prieštarautų teisingumo principui.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. A. apeliacinį skundą atmesti.