Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1-32-64/2011

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2011-06-30
Bylos Nr.: 1-32-64/2011
Teisminio proceso Nr.: 1-86-2-00003-1995-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Klavdija Kruminienė
Nukentėjusysis: A. V.
Civilinis ieškovas: K. V.
Kaltinamasis: D. A.

Kategorijos

1.1.2.1Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike (BK 3 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1-32-64/2011Teisminio proceso Nr. 1-86-2-00003-1995-4Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.2.1.; 1.1.3.2.; 1.1.3.3.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.3.; 1.1.8.6.6.; 1.1.8.7.9.; 1.1.10.4.; 1.1.12.1.; 1.2.3.1.; 1.2.3.5.; 2.1.3.2.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.14.; 2.1.15.1.1.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.2.; 2.1.15.3.3,.; 2.3.6.3.1.; 2.3.6.4.1.; 2.3.6.4.2.; 2.3.6.4.3.; 2.3.6.4.5.; 2.3.6.6.; 2.3.6.7.; 3.12. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 30 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Klavdija Kruminienė,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei, Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorui Dainiui Pažarauskui,gynėjui advokatui Valdui Kairiui,nukentėjusiajai A. V.,nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. V.,kaltinamajam D. A.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Telšių rajono savivaldybėje, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, turintis specialų vidurinį išsilavinimą, nedirbantis, nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 str. (Lietuvos Respublikos 1993-06-10 įstatymo Nr. I-180, įsigal. 1993-07-02 (Žin., 1993, Nr. 26-597) redakcija) (toliau – senojo BK),

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. 1995-02-15, apie 22 val., prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) tarpusavio konflikto metu su A. V. iš asmeninių paskatų, tyčia suduodamas 1 kartą peiliu A. V. į pilvo sritį, padarė jam durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo dešinėje pusėje žaizdą su kiauriniu kepenų kairiosios skilties sužalojimu ir apatinės tuščios venos pažeidimu, nuo ko A. V. 1995-02-16 6.30 val. (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė ir taip tyčia nužudė A. V.. Tokiais savo veiksmais D. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 104 str. (Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. 1-180, įsigal. 1993-07-02 (Žin., 1993, Nr. 26-597) redakcija).

Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis D. A. kaltu neprisipažino ir parodė, kad kai su A. V. išėjo į lauką, paklausė A. V., „jei „mentas“ turėtų pistoletą ar peilį, ar tuomet irgi pultum ant jo, kaip tu puoli? Jei pareigūnas su ginklu būtų, tada nebūtum toks drąsus kaip dabar?“ ir išsitraukė peilį iš vidinės kišenės kaip pavyzdį. Neprisimena, kuria ranka peilį išsitraukė ir kaip laikė išsitrauktą peilį. Tada jiedu stovėjo vienas priešais kitą, gal jis pats kiek šonu stovėjo prie A. V.. A. V. nusijuokė ir sudavė per petį, gal draugiškai apsikabinti norėjo, ar paplekšnoti susitaikymui, ar pasitraukti ir susvirduliavo. Buvo slidu ir praradus pusiausvyrą, abu nugriuvo. Jis atsistojęs pamatė, kad A. V. buvo kniūbsčias ir bandė stotis, o peilis buvo šalia. Mano, kad tada A. V. galėjo užgriūti ant peilio. Spėja, kad A. V. pats išsitraukė peilį, nes rankoje jis peilio nebeturėjo. A. V. buvo geras pažįstamas, draugas, turėjo bendrą verslą, liko neįgyvendinti jų planai. Kavinėje su A. V. nebuvo susipykę, kalbėjo garsiau, nes grojo garsiai muzika. Iš karto po įvykio buvo apklaustas policijos komisariate, jokių kaltinimų jam nebuvo pareikšta, nebuvo paskirta jokia kardomoji priemonė, jam pareigūnai nesakė, kad turės dar atvykti, tik kad, jei reikės, kviesis. Tardytoja jam neuždraudė išvykti. Teigė, kad į Maskvą išvyko, nes ta kelionė iš anksto buvo suplanuota. Maskvoje turėjo draugę. Nors pasas galiojo, bet vizos galiojimo laikas buvo pasibaigęs. Vėliau pasibaigė paso galiojimas. Susipykus su drauge S. O., ji išmetė jo pasą, todėl užsienyje gyveno su svetimu pasu, gyveno normalų šeimyninį gyvenimą, nesislapstė. Nežinojo, kad yra ieškomas. Maskvoje gyveno apie 10 metų, po to su drauge kartu išvyko į Vokietiją dirbti. Norėjo grįžti į Lietuvą, bet ir viza ir Lietuvos Respublikos pasas nebegaliojo, žinojo, kad pasienyje bus problemų, todėl taip lengvabūdiškai ir gyveno. Pasibaigus pasų, vizų galiojimui, naudodavosi svetimais pasais, nes užsienyje paso, išduoto D. A. vardu neturėjo. Į Lietuvos ambasadą dėl paso išdavimo nesikreipė, nes neturėjo tikslo, vieną kartą Vokietijoje kreipėsi, bet neturėjo laiko atsiimti.

Paaiškino, kad žala nukentėjusiesiems yra atlyginta, A. V. tėvų neatsiprašė, nes neturėjo galimybės, atsiprašė posėdžio metu, teigė, kad jam gėda pasižiūrėti nukentėjusiesiems į akis.

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas D. A. parodė, kad 1995 m. vasario 15 d. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ begeriant alkoholį susiginčijo su A. V.. A. V. buvo agresyvus. Kažkas liepė eiti aiškintis į lauką.. Jis išsitraukė peilį ir paklausė A. V., ką tada darytų. A. V., norėdamas susitaikyti, jį apkabino, bet jis paslydo ir norėdamas nenugriūti, sugriebė A. V. už dešiniojo peties. Abu neišlaikė pusiausvyros ir griuvo. Jis ant nugaros, o A. V. ant viršaus. Virsdamas dešinėje rankoje laikė peilį ir įdūrė A. V. į pilvą. A. V. įdūrė netyčia (2 t. 24-25, 110, 127 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai kaip sužalojo A. V., kaltinamasis D. A. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t. 26-30 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Apklaustas Telšių rajono apylinkės teisme kaltinamasis D. A. parodė, kad 1995-02-15 po pietų jis, G. U. ir R. N. susitiko su A. V.. Buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Vėliau atvažiavo A. K. ir A. I.. Visi sėdėjo kavinėje ir gėrė alkoholinius gėrimus. A. V. susiginčijo su prie kito staliuko sėdinčiu žmogumi, paskui A. V. jam (kaltinamajam) pasakė, kad tai „mentas“. A. V. vis nueidavo prie to staliuko, aiškinosi kažką, o jam (kaltinamajam) sakė „nesikišk, čia yra iš seniau“. Kadangi prie staliuko kalbėjosi garsiai, kažkas jiems pasakė tyliau kalbėti, sakė „eikit i lauką ir aiškinkitės“. Jiedu su A. V. nesipyko. Todėl jis su A. V. išėjo į lauką, kur A. V. pasakė „ko tu puoli ant to žmogaus?“. A. V. buvo net sudavęs tam žmogui smūgius. Dar jo paklausė „O jeigu jis turėtų ginklą, tada tu nepultum ant jo?“ ir išsitraukė iš vidinės švarko kišenės peilį pademonstruoti. Tą peilį buvo pasiėmęs iš A. V. automobilio ir įsinešęs į kavinę užkandai supjaustyti. Neprisimena kaip laikė peilį. Lauke buvo šalta, buvo sniego, slidu, apledėję, todėl, kai A. V. pasakęs „tu baik, nusiramink“ ir pliaukštelėjęs jam (kaltinamajam) per petį, jis į A. V. įsikibo ir abu nukrito ant žemės. A. V. užvirto ant jo, o jis nukritau ant nugaros. Po to griuvimo jis pakėlė A. V.. Paskui A. V. kažko susikeikė, o paklausus „Arūnai, kas yra?“, pamatė, kad mėtosi peilis. Peilį iš pykčio kažkur nuspyrė ant aikštės. Buvo tamsu, jau buvo vakaras. Iš to suprato, kad A. V. persidūrė su peiliu. Jis pasakė, kad iškviestų greitąją pagalbą. Lankytojai išėjo iš kavinės ir kažkas iškvietė greitąją pagalbą. Negalėjo paaiškinti kaip A. V. atsidūrė automobilyje. Visi nuvažiavo į ligoninę - jis, R. N., A. K., A. I. ir G. U., jie važiavo kitu automobiliu. Ligoninės palatoje A. V. dar kalbėjo, buvo sąmoningas, po to A. V. išvežė operuoti. Tą pačią naktį buvo apklaustas policijos pareigūnų, kaltu neprisipažino. Iš ryto pas jį į namus atvažiavo kažkas iš kartu buvusių draugų ir pasakė, kad A. V. mirė. Susidėjo daiktus ir tą patį rytą niekam nesakęs, išvažiavo į Rygą, po to į Maskvą ir ten gyveno apie 10 metų svetima pavarde - S. L.. Jam padarė pasą vienas ten gyvenantis lietuvis. Paskui išvažiavo dirbti į Vokietiją statybose. Vokietijoje buvo nuteistas už pasipriešinimą policijos pareigūnams ir ten suprato, kad jo pasas padirbtas. Vokietijoje gyveno ta pačia pavarde - S. L.. Bausmę atliko Vokietijoje, (duomenys neskelbtini) kalėjime, bausmė buvo paskirta pusė metų laisvės atėmimo, bet jo į laisvę nebepaleido, iš karto buvo vykdoma ekstradicija į Lietuvą. Į Maskvą iš karto po įvykio išvyko todėl, kad buvo verslo reikalų, tada užsiėmė automobilių verslu. Į Maskvą išvažiavo be vizos, galvojo, kad taip bus saugiau. Pasą ir pavardę pasikeitė, nes bijojo būti apkaltintas. Į Vokietiją taip pat išvažiavo su padirbtu pasu, nes galvojo, kad gali jį sulaikyti. Neprisipažino, kai parvežė į Lietuvą nes buvo šoko būsenoje, norėjo pasitarti su advokatu, ar prisipažinti, ar viską neigti. Su tėvais ryšius palaikydavo ir anksčiau, rūpinosi jais, pagal galimybes siųsdavo pinigus. Teigė, kad įvykio metu buvo išgėręs tik du bokalus alaus, nes degtines negeria, todėl buvo blaivus. Prisimena, kad kažkas iškvietė policija, kuri buvo atvažiavusi į kavinę, prie jų kompanijos pareigūnai nebuvo priėję. Gailisi dėl šio įvykio, dalį žalos atlygino. Sutinka dėl turtinės žalos dydžio, o dėl neturtinės žalos, prašo mažinti jos dydį, nes dabar neturi galimybės užsidirbti. Dėl žuvusiojo A. V. tėvų patirtų išgyvenimų sutinka (2 t. 110 b. l.).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji A. V. parodė, kad naktį, t.y. iš 1995-02-15 į 16 d. jai ir vyrui paskambino iš ligoninės ir pranešė, kad ligoninėje miršta jų sūnus. Nuvažiavus į ligoninę, A. V. jau buvo po operacijos, palatoje, bet jie nesuprato, ar jis jau buvo miręs, ar dar gyvas. Dėl sūnaus mirties, patyrė 9000 Lt turtinę žalą, t. y. 3000 Lt kainavo sūnaus laidotuvės, o 6000 Lt - paminklas. Tada jokių dokumentų, patvirtinančių išlaidų nerinko, nes ne tas galvoje buvo. Taip pat ji su vyru patyrė neturtinės žalos, kuri neįvertintina dėl sūnaus netekties. Bendrai su vyru prašo priteisti 50.000 Lt neturtinės žalos. Taip pat parodė, kad kaltinamojo brolis jiems sumokėjo 5000 Lt (duomenys neskelbtini) prieš teismą, kai D. A. buvo deportuotas iš Vokietijos, todėl jiems liko neatlyginta 4000 Lt turtinės žalos.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji A. V. parodė, kad 1995-02-16 jai ir jos vyrui K. V. apie tai, kad sūnus A. V. miršta, telefonu informavo ligoninės darbuotojos. Žino, kad jos sūnus buvo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, kurioje įvyko kažkoks konfliktas ir ten jis buvo sužalotas. Niekas nei jai, nei vyrui neaiškino nei kas, nei kodėl sužalojo A. V., niekas nieko nepasakojo. Sūnų laidojo su vyru savo lėšomis, taip pat savo lėšomis statė paminklą. Laidotuvės kainavo apie 3000 Lt, o paminklas apie 6000 Lt (1 t. 69 b. l.). Tokius pat parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė ir nukentėjusysis ir civilinis ieškovas K. V. (1 t. 71 b. l.).

Teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusysis ir civilinis ieškovas K. V. parodė, kad jam ir jo žmonai A. V. paskambino iš ligoninės seselė ir pranešė, kad miršta sūnus. Nuvykus į ligoninę sūnus A. V. jau buvo miręs.Su žmona reiškia bendrai civilinį ieškinį, prašo priteisti 50000 Lt neturtinės žalos ir 4000 Lt turtinės žalos, nes 5000 Lt turtinės žalos atlygino D. A. brolis, kuris nieko nesakė, advokatė sakė paimti pradžiai, todėl suprato, kad ketina ir toliau atlyginti žalą.

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas R. N. patvirtino, kad perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi ir parodė, kad 1995-02-15 jis su A. V., D. A. ir G. U. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, vartojo alkoholinius gėrimus. Konflikto kavinėje nebuvo, tik juokais D. A. su A. V. – tai žodžius pasakė, tai A. V. kėdę pastūmė. Barmenės perspėjo, kad liautųsi. Neprisimena, ar barmenė D. A. ir A. V. išvarė į lauką, ar jie patys išėjo. Netrukus į lauką išėjo ir G. U., o jis pats liko prie stalo, buvo nuėjęs pakalbėti pas barmenę, kai į kavinę sugrįžęs G. U. pasakė, kad A. V. negerai. Išėjęs į lauką, pamatė A. V. sėdintį automobilyje. Atidaręs automobilio dureles, pradėjo kalbinti A. V., jį judinti, bet jis nekalbėjo, paplekšnojo ranka pastarajam per veidą, bet A. V. į tai irgi nereagavo. Pakėlęs A. V. rūbus pamatė raudoną dėmę. Kadangi buvo be akinių, o lauke dar tamsu, gerai nematė, kaip atrodė A. V.. Pasakė G. U. kviesti greitąją medicinos pagalbą. Dėl tą dieną vartoto alkoholio, nepamena, gal ir D. A. pasakė, kad reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą. Nematė, kaip D. A. peiliu dūrė A. V., tačiau išvadas, kad D. A. dūrė A. V., padarė iš D. A., G. U. ir A. V. kalbų ligoninės palatoje. Kitą dieną buvo nuėjęs pas D. A..

Paaiškino, kad tą dieną peilio nei pas vieną iš jų nematė, tik jam vairuojant automobilį, G. U. sėdint šalia priekyje, o D. A. ant galinės automobilio sėdynės, buvo kalba, kad D. A. turi peilį, nes D. A. pasakė, kad jis gali pasipjauti, jei kokia avarija įvyktų. Peilio pats nematė, todėl negali nurodyti kaip tas peilis atrodė. Taip pat paaiškino, kad jo parodymai nesiskiria, tačiau dabar pasakoja tai, ką prisimena. Iš karto po įvykio, kai buvo apklausiamas, buvo girtas, kadangi visą įvykio dieną gėrė alkoholinius gėrimus. Apklausos metu atsakinėjo tik į jam užduotus klausimus, ko neklausė, to nepasakojo.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas R. N. parodė, kad 1995-02-15 jis su A. V., D. A. ir G. U. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ gėrė alkoholį. Begeriant D. A. susistumdė su A. V., todėl barmenė liepė jiems eiti į lauką. Po kiek laiko išėjęs į gatvę rado A. V. keistai sėdintį automobilyje. A. V. nejudėjo, nekalbėjo, o pilve matėsi raudona dėmelė, todėl iškvietė greitąją pagalbą. Per tą laiką D. A. prie automobilio nepastebėjo. Ligoninėje pasakė, kad A. V. perdurtas, pažeisti organai ir reikia daryti operaciją. Ryte A. V. mirė. Kalba buvo, kad sužalojo D. A., nes buvo kalbos, kad D. A. tą dieną turėjo peilį. Mirus A. V. jis kartu su A. I. nuvažiavo pas D. A. ir pasakė jam „D., prisižaidei“, bei pasakė, kad A. V. mirė, kad jis (D. A.), nueitų į policiją ir viską papasakotų kaip buvo, ir išėjo, namie palikę D. A.. Pats nematė kaip atrodė D. A. turimas peilis, bet pats D. A. jam pasakė turįs peilį. Nors nematė kaip D. A. dūrė A. V., bet yra įsitikinęs, kad būtent jis dūrė (1 t. 75-76, 77-78, 83-85 b. l.).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas G. U. patvirtino, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi ir parodė, kad 1995-02-15 jis su draugu R. N. važinėjosi po Telšius, po to susitiko su D. A.. Tą dieną visi šventė tai vienoje vietoje, tai kitoje, alkoholinius gėrimus iš pradžių gėrė automobilyje, pjaustė užkandą, po to aludėje-kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Automobilyje sėdėjo priekyje šalia vairuotojo, o D. A. ant galinės sėdynės, todėl jis nematė kaip buvo pjaustoma užkanda. Matė, kad D. A. turėjo stalo peilį, kuris paduodamas restorane, neužlenkdavo. Matė, kad D. A. peilį buvo įsidėjęs į kišenę, nes matė peilio rankeną, matė ne didesnę kaip 2 cm raudonos spalvos peilio rankeną, bet nematė, kokia buvo peilio geležtė ir kokios formos buvo peilio rankena. Nežino, kam D. A. peilis buvo reikalingas. Po to buvo keturiese: jis, R. N., D. A. ir A. V., o vėliau ir A. I. bei A. K.. Prisimena, kad tarp A. V. ir policijos pareigūno, vilkinčio civiliais rūbais, kavinėje buvo konfliktas - apsižodžiavimas nedidelis, trukęs apie 5 minutes. Į kavinę buvo iškviesta policija, bet ne dėl jų kompanijos ji buvo kviesta, ir tai buvo iki D. A. ir A. V. konflikto. Kai sukonfliktavo D. A. ir A. V., to policijos pareigūno prie gretimo stalelio nebebuvo. A. V. su D. A. išėjo į lauką pratęsti konflikto. Nežino, ar jie tada buvo pikti. Išėjęs į lauką, pamatė automobilyje sėdintį A. V., jis buvo praradęs sąmonę, bandė su juo kalbėti, bet A. V. nieko neatsakė. Kai su R. N. pakėlė A. V. drabužius, pamatė įbrėžimą ant A. V. kūno, kraujo nematė. Tada iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policiją, pasakė, kad yra sužalotas žmogus. Kad D. A. dūrė A. V. suprato iš to, kai ligoninėje A. V. pasakė, jog „pats susitvarkys savo reikalus“, nors neįvardino, kad su D. A., be to, D. A. kartu su A. V. išėjo į lauką, kai tarp jų buvo konfliktas. Ligoninėje, dar prieš A. V. operaciją, prie A. V. buvo D. A., tyrėja, R. N. ir jis pats. Tada A. V. pasakė, kad pats išsiaiškins su D. A.. Būnant ligoninėje negirdėjo, kad A. V. būtų reiškęs pretenzijas D. A.. Po A. V. atliktos operacijos, gydytojas pasakė, kad galima atsisveikinti su A. V.. Po įvykio D. A. daugiau nematė. Parodymų patikrinimo vietoje metu - 1995-11-03 jis parodė, kur stovėjo jų automobilis ir kur stovėjo D. A.. Nežino, kiek tą dieną išgėrė D. A., niekas nevertė gerti, kiekvienas gėrė kiek norėjo.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. U. parodė, kad 1995-02-15 apie 19 val. jis kartu su A. V., D. A. ir R. N. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ gėrė alkoholį, jokių konfliktų nebuvo. Begeriant prie staliuko, A. V. susipyko su D. A., susikeitė žodžiais be rimtos priežasties, A. V. pastūmė D. A.. D. A. lyg ir nuvirto nuo su kėde ant grindų. Jis su R. N. juos ramino, liepė eiti į lauką aiškintis. Tada A. V. ir D. A. išėjo į lauką pasikalbėti. Jis pats po kelių minučių išėjęs į lauką. Išgirdo kaip kažkas pasakė „V. įdūrė“ ir jis pribėgęs prie A. V. prie automobilio, pamatė A. V. sėdintį savo automobilyje ant priekinės dešinės pusės sėdynės. Priėjęs, pamatė, kad A. V. sėdi atlošęs galvą, kad jam blogai, todėl pakvietė R. N.. R. N. pradėjo daužyti per veidą, norėdamas atgaivinti, bet A. V. nereagavo. Sukėlė A. V. drabužius, bet dūrio nematė, buvo tamsu. Kraujo ant A. V. nesimatė. Jis pats nubėgo į kavinę paskambinti į policiją ir greitajai medicinos pagalbai. Tada D. A. stovėjo šalia A. V. automobilio 15-20 metrų atstumu, daugiau pašalinių asmenų nematė. Atvažiavus greitajai medicinos pagalbai, kartu su R. N. lydėjo A. V. į ligoninę. D. A. su jais į ligoninę nevažiavo. Ligoninėje A. V. klausė, kas taip padarė, jis teatsakė, kad „nieko, paskui“, kad pats su D. A. išsiaiškins. Kai į ligoninę su tyrėja atvažiavo D. A., A. V. į jį nežiūrėjo, nekreipė dėmesio. Tyrėjai A. V. nesakė, kas jį sužalojo. D. A. stovėjo šalia, nieko nesakė, tik D. A. jam pasakė „žiūrėk, kad tau taip nebūtų“. Iš tokio D. A. elgesio jis suprato, kad D. A. kaltas. Tą dieną pas D. A. matė peilį, pats D. A. pasakė, kad jis nešiojasi peilį ir parodė vidinėje striukės kišenėje turimą peilį, matė tik raudonos spalvos peilio rankeną, iš jos suprato, kad tai virtuvinis-„stalavinis“ neužlenkiamas peilis, dar pasijuokė, kad D. A. pats nusidurs. Kad būtent D. A. dūrė A. V. nematė, tačiau daugiau žmonių aplink nebuvo. Tą dieną į kavinę buvo atvažiavusi policija, bet ne dėl jų kompanijos. A. V. buvo apsikeitęs žodžiais su prie gretimo stalelio sėdėjusiu policijos ekspertu. Kai A. V. su D. A. buvo išėję į lauką, to eksperto kavinėje jau nebebuvo (1 t. 86-87, 88-89, 94-96 b. l.).

Duotus ikiteisminio tyrimo metu parodymus liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 90-93 b. l.).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja N. J. patvirtino, kad perskaityti jos ikiteisminio tyrimo duoti parodymai yra teisingi ir parodė, kad įvykio metu dirbo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, kai į kavinę atėjo kompanija vyrų, tarp kurių buvo vyriškis vardu D., t.y. D. A.. Iš tos kompanijos iš matymo pažinojo A. V.. Ta kompanija užsisakė pavalgyti ir išgerti. Neprisimena momento, kai buvo atvykusi policija tikslu juos išskirti. Išvažiavus žmonėms iš kitos kompanijos, kavinėje liko A. V. su savo draugais. Prisimena kaip D. A. su dviem draugais išėjo į lauką iš kavinės, kad grįžo G. U. skambino greitajai medicinos pagalbai ir policijai, kad G. U. D. A. pasakė „tu kaltas“. Tada ji stovėjo šalia. Taip pat prisimena, kad matė automobilyje ant priekinės sėdynės sėdintį A. V.. Neprisimena, ar matė, kaip buvo purtomas A. V.. Paaiškino, kad įvykio vieta šiuo metu yra pakeista, o tada, patenkant į „(duomenys neskelbtini)“ buvo laiptai, aikštelė, laiptams iš šono buvo apdaila padaryta. Prisimena, kad tą vakarą A. V. buvo agresyvesnis nei įprastai, bet nepamena, ar jis konfliktavo su kitu kavinės lankytoju.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja N. J. parodė, kad 1995-02-15 apie 18-19 val. Į kavinę „(duomenys neskelbtini)“ atėjo trijų-keturių žmonių kompanija, tarp kurių buvo D. A., A. V., kuris buvo pristojęs prie kažkokio vyro iš kitos kompanijos. Tuo metu buvo atvažiavusi policija, juos išskyrė. Vėliau užeigai ištuštėjus, apie 22 val. A. V. susipyko su D. A. – A. V. nustūmė D. A. nuo kėdės, o D. A. norėjo jį pulti, bet ji su padavėja pradėjo šaukti, kad jie eitų į lauką. Tada jie visi keturi išėjo, o trys vyrai liko sėdėti prie kito stalo kavinėje. Gal po 10-15 minučių sugrįžo iš jų kompanijos pats aukščiausias vyriškis, jis skambino policijai ir greitajai medicinos pagalbai. Iš paskos tam vyriškiui įėjo ir D. A.. Skambinęs vyriškis D. A. pasakė „Tu kaltas“. Paskambinus, abu vyriškiai išėjo. Matė, kad R. N. automobilyje purtė A. V., sėdėjusį automobilio priekinėje keleivio vietoje, vėliau atvažiavo policija ir greitoji medicinos pagalba (1 t. 97-98, 99-100 b. l.).

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja R. V. (L.) parodė, kad jos parodymai duoti iš karto po įvykio yra teisingi. Parodė, kad įvykio metu dirbo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ padavėja. Kavinėje buvo vyrų kompanija, kurioje buvo D., t.y. D. A., žuvusysis A. V., R. N., jie šventė. Prieš kavinės uždarymą visi išėjo į lauką, neprisimena, ar jie į lauką išėjo susipykę. Galėjo būti, kad A. V. su D. A. susistumdė kavinėje. Į kavinę sugrįžo vienas iš tos kompanijos vyrų, jis buvo aukštas, gali būti G. U., jis skambino greitajai medicinos pagalbai ir policijai, tas vyras D. A. pasakė frazę, kad jis kaltas. Nesuprato, ką reiškė ta frazė, bet kai išėjo į lauką, suprato, kas atsitiko - pamatė automobilyje gulintį sužalotą A. V.. Sužalojimo nematė, bet iš kalbų suprato, kad A. V. yra sužalotas. Prie automobilio nebuvo priėjusi, neatsimena, kurioje automobilio sėdynėje sėdėjo A. V.. Neprisimena, ar nukentėjęs kalbėjo.

Paaiškino, kad jos duoti parodymai gali skirtis, nes praėjo daug laiko nuo įvykio. Prisipažino, kad ją su N. J. apklausus 2010 metais, kalbėjosi, N. J. jos klausė, ar atsimena tą frazę, kurią pasakė aukštas vyras D. A. „kad tu dėl to kaltas“, N. J. atsakė, kad kai pasakė tą frazę, gal ir atsimena.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja R. V. (L.) parodė, kad 1995-02-15 dirbo kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Atvažiavo keturiese, tarp jų buvo A. V. ir D. A.. Jie prisėdo prie kitų keturių asmenų kompanijos, užsisakė gerti alaus ir degtinės. Neprisimena, kad tą vakarą kavinėje būtų vakarojęs policijos darbuotojai. Neprisimena, kad dėl tarp A. V. ir kito kavinės lankytojo būtų kilęs koks konfliktas ir dėl to būtų buvusi iškviesta policija. Vėliau, dalis kompanijos išėjo, liko tik A. V., D. A. ir dar du. Per visą vakarą, kol jie visi buvo, jokių konfliktų ar ginčų tarp jų nepastebėjo. Apie 22 val. užeigoje tebuvo likę A. V. kompanija ir prie kito staliuko trys senukai, kai A. V. su D. A. susistumdė, lyg A. V. pastūmė D. A.. Jiems pradėjus stumdytis, ji su N. J. išprašė juos lauk. A. V. su D. A. išėjo į lauką. Neprisimena, ar R. N. išėjo iš karto ar vėliau. Po kokių 20 minučių įėjo aukštas vyriškis ir paprašė telefono, jis skambino greitajai medicinos pagalbai ir policijai. Iš paskos to vyriškio įėjo ir D. A.. Tas vyriškis D. A. pasakė „tu dėl to kaltas“. Kai vėliau sužinojo, kad A. V. yra sužalotas suprato tą pasakytąją frazę – kad tas vyriškis kaltino D. A. sužalojus A. V., nes išėjusi į lauką pamatė A. V. sėdintį automobilyje priekinėje keleivio vietoje (1 t. 101, 102 b. l.).

Iš 1995-02-16 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta - kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), aplinka ir nustatyta, kad palei pastatą yra šaligatvis, išklotas plytelėmis, nuo važiuojamosios kelio dalies atskirtas aukščiau iškilusiu borteliu, kad laiptai iš trijų pakopų, kad netaisyklingos formos aikštelėje, kurios dešinėje pusėje yra mūrinė pastato siena, o kairėje pusėje ir priekyje - dekoratyvinė 0,5 m aukščio akmeninė tvorelė. Nei aikštelėje, nei ant šaligatvio bei gatvės žymių, primenančių kraują, nenustatyta (1 t. 28-32 b. l.).

1995-02-16 teismo medicinos tyrimo akte Nr. 27 nurodyta, kad A. V. mirė nuo durtinio-pjautinio kiauryminės dešinės pilvo pusės sužalojimo, lydimo kiaurinio kepenų kairiosios skilties sužalojimo su apatinės tuščiosios venos pažeidimo. Visa tai komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, IVo šoku po nukraujavimo. Odos nubrozdinimas dešiniame smilkinyje padarytas kieto daikto poveikyje prieš 2-3 dienas iki lavono teismo medicinos tyrimo ir įtakos mirčiai neturėjo. Prieš mirtį A. V. vartojo alkoholinius gėrimus, nes jo kraujyje rasta 2,01 promilės, ir šlapime 3,04 promilės etilo alkoholio (1 t. 41-42 b. l.).

1995-03-06 teismo medicinos ekspertizės akte Nr. 2 nurodyta, kad A. V. padaryta durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda pilvo dešinėje pusėje su kiauriniu kepenų kairiosios skilties pažeidimu ir apatinės tuščiosios venos sužalojimu, odos nubrozdinimas dešiniame smilkinyje. Iš viso lavone rasta du izoliuoti sužalojimai. Odos nubrozdinimas dešiniame smilkinyje padarytas kieto buko daikto poveikyje prieš 2-3 dienas iki lavono teismo medicinos tyrimo, t. y. 1995-02-13–14, ir įtakos mirčiai neturėjo. O durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda pilvo dešinėje pusėje – aštriu duriančiu-pjaunančiu daiktu, galimai peiliu. Durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda pilve dešiniame priekrūtinkaulinėje linijoje, 7-8 šonkaulių lygyje, 124,5 cm atstumu nuo padų, padaryta vieno smūgio pasekoje. Sužalojimas padarytas dinamine nuo 2 kg/cm³ jėga. Smūgio kryptis iš dešinės į kairę iš viršaus žemyn. Smūgio sudavimo metu užpuolikas ir nukentėjusysis galėjo būti vertikalioje padėtyje kūno priekiniais paviršiais atsisukę vienas į kitą. Kiauryminiai pilvo ertmės sužalojimai net ir tais atvejais, kai nepažeidžiami pilvo ertmės organai, kvalifikuojama sunkiu kūno sužalojimu, nes yra pavojinga gyvybei, o šiuo atveju ir sukėlė A. V. mirtį. A. V. mirė nuo durtinio-pjautinio kiauryminio dešinės pilvo pusės sužalojimo, lydimo kiaurinio kepenų kairiosios skilties sužalojimo ir apatinės tuščiosios venos pažeidimo. Visa tai komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, IVo šoku po nukraujavimo. Prieš mirtį A. V. vartojo alkoholinius gėrimus, nes jo kraujyje rasta 2,01 promilės, ir šlapime 3,04 promilės etilo alkoholio. Po gautų sužalojimų A. V. galėjo atlikti aktyvius veiksmus (1 t. 48-49 b. l.).

Žemesnės instancijos teismas

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas teismo medicinos ekspertas R. Rauktys parodė, kad jis 1995-02-16 atliko A. V. lavono tyrimą ir pateikė tyrimo aktus Nr. 27 ir Nr. 2. Akte Nr. 2 nurodė, kad smūgio sudavimo metu užpuolikas ir nukentėjęs galėjo būti vertikalioje padėtyje kūno vertikaliais paviršiniais atsisukę vienas prieš kitą. Šią išvadą pateikdamas rėmėsi apžiūrėdamas A. V. sužalojimą – durtinę žaizdą, kurios kryptis, t.y. smūgio kryptis iš dešinės į kairę iš viršaus žemyn. Kad jis dalyvavo ir atliekant parodymų patikrinimą įvykio vietoje su įtariamuoju ir stebėdamas įtariamojo parodymą kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, jis davė išvadą, kad neatmetama tokia galimybė, jog A. V. buvo sužalotas tokiu būdu, t.y. abiem griūnant ir A. V. užkrentant ant peilio. Kadangi, įtariamasis negali tiksliai parodyti kaip buvo laikomas peilis griuvimo metu, todėl tiksliai jis negali nurodyti, kad nukentėjęs galėjo būti sužalotas būtent griuvimo metu. Labiau tikėtina, kad nukentėjusiajam buvo smeigta užpuolikui ir nukentėjusiajam stovint vienas prieš kitą, kadangi buvo nustatyta smūgio kryptis iš dešinės į kairę iš viršaus žemyn, šitokia smūgio kryptis labiau būdinga, kai asmenys yra horizontalioje padėtyje (o griūnant peilio kryptis labiau tikėtina būtų priešinga – iš kairės į dešinę) (1 t. 139 b. l.).

Apklaustas Telšių rajono apylinkės teisme teismo medicinos ekspertas R. Rauktys parodė, kad patvirtina pateiktus tyrimo aktus ir paaiškino, jog sužalojimas ir smūgio kryptis nebūdingi griuvimui, kad išklausius parodymus, pilnai atmetamas griuvimas ir užkritimo negalėjo būti, nes tokiu atveju nukentėjusysis turėjo būti kažkur aukštai. Patvirtino, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent suduodant jam smūgį 45 laipsnių kampu (2 t. 112-113 b. l.).

1995-11-17 teismo medicinos tyrimo akte Nr. 209/95 nurodyta, kad tyrimui pateiktoji odos žaizda padaryta vienašmenių savybių įrankiu, kuris smūgio metu buvo nukreiptas ašmenimis viršun. Žaizdos ilgis rodo įrankio panirusios dalies didžiausią plotį buvus, palyginti, nedidelį (neviršijusį 1,5 cm). Žaizdos pradinės dalies kraštų mikroskopinis nelygumas rodo įrankio ašmenų pradinę dalį buvus mažiau aštria nei likusi ašmenų dalis. Metalizacijos pėdsakų žaizdoje nebuvimas gali būti paaiškintas tų pėdsakų pašalinimu ruošiant operacinį lauką laike operacijos, arba įrankio savybe nepalikti metalizacijos pėdsakų (1 t. 52-55 b. l.).

1995-11-17 teismo medicinos tyrimo akte Nr. 83/95 nurodyta, kad A. V. lavono pilvo odos žaizdoje metalizacijos pėdsakų chromu, geležimi ir nikeliu nėra. Metalizacijos pėdsakų nebuvimą odos žaizdoje galima paaiškinti arba įrankio savybe nepalikti metalizacijos pėdsakų sužalojimuose, arba metalizacijos pėdsakų pašalinimu medicininės intervencijos metu (1 t. 56-59 b. l.).

2010-03-22 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 1995 metais (duomenys neskelbtini) rajono PK ekspertais dirbo trys pareigūnai: A. N., V. V. ir A. V.. Pokalbio metu A. N. ir V. V. patikino, kad 1995-02-15 A. V. nužudymo vakarą jie kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo. Kad tą vakarą kavinėje būtų buvęs tuo metu ekspertu dirbęs A. V., nežino, nepamena, kad A. V. apie tai būtų pasakojęs. A. V. apklausti dėl šio įvykio nėra galimybės, kadangi jis išvykęs iš Lietuvos (1 t. 123 b. l.).

Iš pažymos apie asmens duomenis matyti, kad nuo 2007-02-28 A. V. yra išvykęs į Didžiąją Britaniją (1 t. 124 b. l.).

Iš prašymo išduoti pasą matyti, kad D. A. išduotas pasas užsienyje galiojo iki 1998-01-12, o pats dokumentas galiojo iki 2010-08-21 (1 t. 165 b. l.).

Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas Jurgis Sakalas paaiškino, kad pagal byloje esančius ekspertizės aktus, pagal kuriuos, A. V. mirčiai reikšmingas buvo kiauryminis pilvaplėvės sužalojimas su kepenų pažeidimu, sukėlęs ūmų ir gausų vidinį kraujavimą į pilvo ertmę. Sužalojimas į smilkinį mirčiai jokios įtakos neturėjo, šis sužalojimas buvo padarytas vieno kontakto buku kietu daiktu į galvą. Nėra galimybės nustatyti, kada buvo padarytas sužalojimas į smilkinį, todėl laikoma, kad abu sužalojimai A. V. yra vienodo senumo. Tyrimo akte nenurodyta, kad ant smilkinio sužalojimo buvo šašas. Gali būti, kad A. V. nustatyti du sužalojimai buvo padaryti skirtingu laiku. Durtiniai-pjautiniai sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. Pagal sužalojimo pobūdį, sužalojimo metu A. V. ir kaltininkas turėjo stovėti vienas priešais kitą. Buvo padarytas gyvybei pavojingas sužalojimas ir tas sužalojimas sukėlė mirtį. Apie A. V. suteiktą medicininę pagalbą nieko negali pakomentuoti. A. V. girtumas neturėjo reikšmės mirčiai, kadangi buvo gausus vidinis kraujavimas, tai ir buvo to sužalojimo pasekmė. Pagal tyrimo aktus, žaizdos kanalo kryptis yra iš viršaus žemyn iš dešinės į kairę. Daugiau dėl žaizdos kanalo krypties nieko negalėjo pakomentuoti, be to, įtakos galėjo turėti ir tai, ar nukentėjęs buvo pasilenkęs ar pasisukęs.

pateiktame ekspertizės akte Nr. EKM 10/11(03) nurodyta, kad A. V. mirė nuo durtinio-pjautinio kiauryminio pilvo sužalojimo su kiauriniu kepenų kairiosios skilties ir kiauryminiu apatinės tuščiosios venos pažeidimu, išsivysčius ūmiam vidiniam nukraujavimui. Durtinis-pjautinis kiauryminis pilvo sužalojimas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių punktas 6.6.9. ir punktas 6.6.12.) - tarp šio sužalojimo ir A. V. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. A. V. mirė Telšių ligoninėje 1995-02-16 06.30 val. Kiauryminė pilvo žaizda padaryta aštriu duriančiu pjaunančiu įrankiu, turėjusiu vienašmenę plokščią geležtę – vienu dūriu į pilvo pakrūtinio sritį. Nustatyta dūrio kryptis – iš priekio į užpakalį, kiek iš dešinės į kairę ir iš viršaus žemyn. Geležtės padėtis nukentėjusiojo kūno atžvilgiu išilginė, ašmenimis į viršų. Sprendžiant iš žaizdos lokalizacijos, kanalo krypties ir gylio, labiausiai tikėtina, kad sužalojimo metu nukentėjusysis ir jį sužalojęs asmuo buvo atsisukę vienas priešais kitą priekiu, tame pat lygyje. D. A. pateikiama griuvimo ir A. V. sužalojimo versija mažai tikėtina, nes nenustatyta jokių griuvimo požymių, peilis turėjo būti tvirtai fiksuotas įtariamojo rankoje, be to, peilio geležtė buvo ištraukta iš nukentėjusiojo kūno (4 t. 41-46 b. l.).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos

Remiantis teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais, tame tarpe ir kaltinamojo duotais parodymais apie 1995-02-16 įvykį, teismas daro išvadą, kad būtent kaltinamasis D. A. asmeninio konflikto metu, durdamas peiliu vieną kartą A. V., padarė durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo dešinėje pusėje žaizdą su kiauriniu kepenų kairiosios skilties sužalojimu ir apatinės tuščios venos pažeidimu, nuo ko A. V. 1995-02-16 6.30 val. (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė.

Pagal teismų praktiką nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsirandančių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Vertinant teismo medicinos specialistų išvadas sąryšyje su kitais byloje ištirtais įrodymais, A. V. pagrindinė mirties priežastis buvo durtinis-pjautinis kiauryminis pilvo sužalojimas su kiauriniu kepenų kairiosios skilties ir kiauryminiu apatinės tuščiosios venos pažeidimu, išsivysčius ūmiam vidiniam nukraujavimui, IVo šokui po nukraujavimo. Šis A. V. padarytas sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, pavojingas gyvybei, kas šiuo konkrečiu atveju ir sukėlė A. V. mirtį. Taip pat teismo medicinos specialisto išvadose nurodyta, kad nukentėjusiam mirtinas sužalojimas buvo padarytas aštriu duriančiu-pjaunančiu daiktu, galimai peiliu. Kaltinamasis prisipažįsta sužalojęs A. V. peiliu, tačiau nurodo, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas jiems abiem griūnant ant žemės ir A. V. užkritus ant jo. Kaltinamasis negalėjo nurodyti kurioje rankoje ir kaip laikė turimą peilį. Teismo medicinos specialisto išvadose nurodyta, kad dūrio kryptis – iš priekio į užpakalį, kiek iš dešinės į kairę ir iš viršaus žemyn, geležtės padėtis nukentėjusiojo kūno atžvilgiu išilginė, ašmenimis į viršų. Teismo medicinos specialistai, įvertinę byloje surinktus duomenis, taip pat ir kaltinamojo parodymus, jog įvykio vietoje buvo laiptai, bei atsižvelgę į žaizdos lokalizaciją, kanalo kryptį ir gylį, nustatė, kad labiausiai tikėtina, jog sužalojimo metu nukentėjusysis ir jį sužalojęs asmuo buvo atsisukę vienas priešais kitą priekiu, tame pat lygyje. Taip pat papildomai atliktos teismo medicinos ekspertizės metu, ekspertai, įvertinę kaltinamojo parodymus dėl A. V. sužalojimo aplinkybių, pateikė išvada, kad tokia D. A. pateikiama griuvimo ir A. V. sužalojimo versija mažai tikėtina, nes nenustatyta jokių griuvimo požymių, peilis turėjo būti tvirtai fiksuotas įtariamojo rankoje, be to, peilio geležtė buvo ištraukta iš nukentėjusiojo kūno (4 t. 41-46 b. l.). Be to, ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos tyrimą atlikęs ekspertas R. Rauktys taip pat paaiškino, kad labiau tikėtina, kad nukentėjusiajam buvo smeigta užpuolikui ir nukentėjusiajam stovint vienas prieš kitą, kadangi buvo nustatyta smūgio kryptis iš dešinės į kairę iš viršaus žemyn, šitokia smūgio kryptis labiau būdinga, kai asmenys yra vertikalioje padėtyje, nes griūnant peilio kryptis labiau tikėtina būtų priešinga – iš kairės į dešinę (1 t. 139 b. l.). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad iš karto po įvykio, t. y. kitą dieną - 1995-02-16 - po A. V. sužalojimo, apžiūrint įvykio vietą nėra užfiksuota, kad lauke buvo slidu, kad nei aikštelėje, nei ant šaligatvio bei gatvės nėra žymių, panašių į kraują, kas leistų daryti išvadą, kad A. V. galėjo būti sužalotas griūnant. Be to, 1995-02-16 teismo medicinos tyrimo akte Nr. 27 nėra užfiksuotų duomenų, kad A. V. kūne rasti sužalojimai, būdingi griuvimui.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad A. V. būtų susižalojęs pats ar jį būtų sužaloję kiti asmenys, nes liudytojai parodė, kad jiems išėjus į lauką, pašalinių asmenų jie nematė, D. A. stovėjo netoli A. V. automobilio 15-20 metrų atstumu. Be to, pats kaltinamasis prisipažino, kad jis sužalojo A. V..

Įvertinus paminėtas aplinkybes bei pateiktas teismo medicinos specialistų ir ekspertizės akto išvadas, daroma išvada, kad A. V. buvo sužalotas ne griuvimo metu, o stovint priešais D. A., pastarajam išsitraukus iš striukės vidinės kišenėje turėtą peilį ir vieną kartą peiliu dūrus A. V. į pilvo pakrūtinio sritį.

Taigi, tarp kaltinamojo veiksmų - dūrio peiliu ir atsiradusių pasekmių - A. V. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nors kaltinamasis teigia, kad A. V. sužalojo dėl neatsargumo, tačiau pagal teismų praktiką, neatsargus gyvybės atėmimas yra gyvybės atėmimas kitam žmogui dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Subjektyviai neatsargaus gyvybės atėmimo atvejais veikos atžvilgiu gali būti ir tyčia, ir neatsargumas, o padarinių, t.y. nukentėjusiojo mirties atžvilgiu, tik neatsargumas - nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas. Nusikalstamas pasitikėjimas yra tais atvejais, kai kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai, numato abstrakčią galimybę, kad tokia veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau, turėdamas omenyje konkrečias aplinkybes, tikisi, kad šiuo konkrečiu atveju tokių padarinių išvengs, bet tas pasitikėjimas nepasitvirtina, pasirodo esąs lengvabūdiškas. Nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad kaltininkas nenumato, jog dėl jo veikos gali žūti kitas žmogus, tačiau pagal buvusią situaciją privalėjo ir galėjo tai numatyti, jeigu būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis. Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinamasis įvykio metu turėjo peilį, būnant su A. V. lauke, tą peilį buvo išsitraukęs, demonstravo jį A. V.. Pagal specialisto išvadą nustatyta, kad nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu, kuris smūgio metu buvo tvirtai fiksuotas kaltinamojo rankoje, kas leidžia daryti išvadą, kad taip laikydamas peilį rankoje kaltinamasis suprato, kad toks jo veiksmas yra pavojingas, kad gali sužaloti kitą asmenį. Įvertinus teismo medicinos ekspertizės akte nurodytą išvadą, kad peilis turėjo būti tvirtai fiksuotas įtariamojo rankoje, kad smogta buvo nukentėjusiam ir kaltininkui stovint vertikaliai tame pačiame lygyje, o ne griuvimo metu, kaip kaltinamasis tvirtina, kad peilio geležtė buvo ištraukta iš nukentėjusiojo kūno, daroma išvada, kad D. A. suprato savo veiksmų - peilio turėjimą, laikymą jo ašmenimis į viršų, demonstravimą nukentėjusiam, turėjo ir galėjo numatyti, kad gali atsirasti pavojingi padariniai ir nors kaltinamasis nenorėjo A. V. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti - sužalojus nukentėjusį nepuolė jam padėti, nekvietė greitosios medicinos pagalbos, laukė kol pagalbą suteiks kiti, nes išėjus į lauką liudytojams R. N. ir G. U., stovėjo atokiau nuo nukentėjusio automobilio ir tai leidžia manyti, kad kaltinamais buvo abejingas atsiradusiems padariniams. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad toks kaltinamojo elgesys būdingas ne nusikalstamam pasitikėjimui, o netiesioginei tyčiai. Dėl to nėra pagrindo D. A. veiksmus vertinti kaip padarytus dėl neatsargumo ir jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis būtų veikęs esant būtinosios ginties sąlygoms.

Byloje nustatyta, kad įvykio vakarą kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjęs A. V. buvo susižodžiavęs su prie gretimo stalelio sėdėjusiu vyriškiu, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtent tas vyriškis būtų reiškęs pretenzijas A. V., kad dėl jų susižodžiavimo į kavinę buvo kviesti policijos pareigūnai. Taigi, ir kaltinamajam nebebuvo pagrindo A. V. reikšti pretenzijų ar pastabų dėl jo elgesio to vyriškio atžvilgiu bei išsitraukti peilį, nes tuo metu kavinėje tebuvo likę A. V., D. A., liudytojai R. N. ir G. U., kavinės darbuotojai bei trys vyriškai prie kito stalelio, o asmens su kuriuo A. V. susižodžiavo jau nebebuvo. Byloje taip pat nustatyta, kad tarp A. V. ir D. A. įvyko susistumdymas dėl to, kad A. V. pastūmė D. A. ir pastarasis nugriuvo nuo kėdės. Kaltinamasis pats teigė, kad jis su A. V. nebuvo susipykęs kavinėje. Todėl kaltinamojo nurodyta priežastis dėl peilio išsitraukimo, yra nelogiška, nepateisina tokių kaltinamojo veiksmų ir vertinama kritiškai. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad įvykęs konfliktas tarp D. A. ir A. V. buvo asmeninio pobūdžio ir ši priežastis nebuvusi tokia svarbi, dėl ko būtų buvęs pagrindas griebtis kitą asmenį galinčio sužaloti įrankio - peilio. Kitų kaltinamojo ir nukentėjusiojo nesutarimo priežasčių nebuvo nustatyta. Dėl to pripažįstama, kad nukentėjęs A. V. buvo sužalotas tarpusavio konflikto metu su D. A. iš asmeninių paskatų, kurios nebuvo pakankama priežastis kaltinamajam veikti nusikalstamai. Be to, ši konflikto priežastis nelaikytina įžeidžiančia ir kaltinamojo veikimo negalima vertinti kaip padarytų esant labai susijaudinus.

Ikiteisminio tyrimo metu D. A. suformuluotame kaltiname nurodyta, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nors byloje apklausti asmenys parodė, kad įvykio vakarą tiek nukentėjęs, tiek ir kaltinamasis D. A. vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau kaltinamojo girtumas nebuvo nustatytas. Taip pat nenustatyta, kad tą vakarą kaltinamojo išgertas alkoholio kiekis turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Todėl, nesant byloje objektyvių duomenų dėl kaltinamojo neblaivumo įvykio metu, iš kaltinamojo šalinama nurodyta faktinė aplinkybė „būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui“.

Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad kaltinamais D. A., veikdamas netiesiogine tyčia, tarpusavio konflikto metu su A. V. iš asmeninių paskatų, vieną kartą peiliu dūrė A. V. į pilvo sritį, padarydamas nukentėjusiam durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą pilvo dešinėje pusėje su kiauriniu kepenų kairiosios skilties pažeidimu ir apatinės tuščiosios venos sužalojimu, tokiu būdu nužudė A. V.. Todėl tokie kaltinamojo D. A. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip tyčinis nužudymas.

Lietuvos Respublikos BK 3 str. 1 d. numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Iš bylos matyti, kad nusikalstam veika buvo padaryta 1995-02-16, t. y. dar galiojant senajam baudžiamajam kodeksui. Tiek senojo BK 104 str., tiek ir naujojo BK 129 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę už tyčinį nužudymą, tačiau šie kodeksai už šią nusikalstamą veiką numato skirtingas bausmes, t.y. skiriamos bausmės savo griežtumu skiriasi. Senojo BK 104 str. (Lietuvos Respublikos 1993-06-10 įstatymo Nr. I-180, įsigal. 1993-07-02 (Žin., 1993, Nr. 26-597) redakcija) sankcijoje numatytas laisvės atėmimas nuo 5 iki 12 metų, o už naujojo BK 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 15 metų. Taigi, senojo BK 104 str. sankcija yra švelnesnė nei dabar galiojančio Baudžiamojo kodekso, todėl pagrįstai kaltinamojo D. A. nusikalstama veika kvalifikuota pagal nusikalstamos veikos metu galiojusį BK 104 str. (Lietuvos Respublikos 1993-06-10 įstatymo Nr. I-180, įsigal. 1993-07-02 (Žin., 1993, Nr. 26-597) redakcija).

Dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000-09-26 įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002-03-14 įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002-06-27 įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 str. 1 d. nurodyta, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003-05-01, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo Baudžiamojo kodekso 3, 95 ir 96 straipsnių taisyklėmis, – kaip senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra tokie patys arba trumpesni, arba senojo Baudžiamojo kodekso 7, 49 ir 50 straipsnių taisyklėmis, – kai senaties terminai pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas yra ilgesni.

Senojo BK 49 str. 1 d. 4 p. nurodyta, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu suėjo dešimt metų nuo tos dienos, kai buvo padarytas nusikaltimas, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriama griežtesnė bausmė, negu laisvės atėmimas 5 metams. Tuo tarpu naujojo BK 95 str. 1 d. 1 p. e papunktyje (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėjo penkiolika metų, kai buvo padarytas nusikaltimas, susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu. Taigi, senojo Baudžiamojo kodekso nuostatos, reglamentuojančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, yra švelnesnės nei naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatos.

Tačiau senojo BK 49 str. 2 d. nustatyta, kad senaties eiga nutrūksta, jeigu prieš sueinant šiame straipsnyje nurodytiems terminams, asmuo padaro naują nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip 2 metams. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad senaties eiga sustoja, jeigu padariusis nusikaltimą asmuo pasislepia nuo tardymo ar teismo. Šiais atvejais senaties eiga atsinaujina nuo to momento, kai asmuo sulaikomas arba kai jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo 15 metų ir senatis nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. A. padarė nusikalstamą veiką šioje byloje 1995-02-15, ikiteisminis tyrimas nesuradus įtariamojo buvo sustabdytas, 1995-10-18 paskelbta jo paieška, 2005-05-02 buvo išduotas Europos arešto orderis, esant duomenų, kad D. A. slapstosi Vokietijoje.

Pasislėpimu laikomi tokie tyčiniai veiksmai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat kai toks asmuo pažeidžia jam paskirtos kardomosios priemonės reikalavimus, šaukiamas neatvyksta į ikiteisminio tyrimo institucijas ar teismą, keičia savo gyvenamąją ar darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas svetimus ar suklastotus dokumentus ir pan. Bet kurio vieno iš anksčiau nurodytų veiksmų padarymas gali būti vertinamas kaip kaltinamojo pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo laikomas ir asmuo, kuris nėra įtariamuoju arba kaltinamuoju konkrečioje baudžiamojoje byloje, t. y. asmuo, kuris yra padaręs nusikalstamą veiką, nors ir neturintis jokio oficialaus procesinio statuso. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. A. 1995-02-16 pateikė paaiškinimą dėl A. V. sužalojimo, jam nebuvo pareikšti jokie įtarimai ar kaltinimai, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad D. A. nebuvo rasta vykstant ikiteisminiam tyrimui – buvo apklaustas kaltinamojo draugės brolis, kaltinamojo motina, kurie patvirtino, kad nežino, kur yra D. A.. Kaltinamojo motina parodė, kad sūnus dingo iš Lietuvos po A. V. nužudymo, kad išvyko į užsienį neatsisveikinęs, kad jo išvykimas buvo staigmena (1 t. 107, 108, 135, 136-137 b. l.). Pats kaltinamasis pateikė skirtingas versijas dėl išvykimo į užsienį: kad bijojęs, kad bus priverstas prisipažinti, kad kelionė į Rusiją buvo iš anksto suplanuota, kad baigėsi jam išduotos vizos galiojimo laikas, kad į Rusiją vyko dėl verslo ir pas savo draugę. Telšių rajono apylinkės teisme kaltinamasis paaiškino, kad į Rusiją jis išvyko neturėdamas vizos, galvojo, kad taip bus saugiau, kad pasą ir pavardę pasikeitė, nes bijojo būti apkaltintas, į Vokietiją taip pat išvažiavo su padirbtu pasu, nes galvojo, kad gali jį sulaikyti. Taip pat pripažino, kad palaikė ryšius su savo tėvais, siuntė jiems pinigų. Byloje apklausti liudytojai, kurie įvykio dieną buvo kartu su kaltinamuoju parodė nieko nežinoję apie jo ketinimą vykti į Rusiją. Be to, apie tokius kaltinamojo planus nežinojo net jo pats artimiausias asmuo - motina. Iš prašymo išduoti pasą matyti, kad D. A. išduotas pasas užsienyje galiojo iki 1998-01-12, o pats išduotas asmens dokumentas galiojo iki 2010-08-21 (1 t. 165 b. l.). Tačiau kaip pats kaltinamasis prisipažino, jis užsienyje gyveno svetima pavarde - vadinosi S. L., vis keisdavo pasus ir naudojosi svetimais vardais, savo tikruoju vardu negyveno, kad sieną kirto neturėdamas vizos, į Lietuvą bijojo grįžti (2 t. 13, 15, 110 b. l.). Šios paminėtos aplinkybės rodo, kad kaltinamasis iš karto po nusikalstamos veikos padarymo pasislėpė nuo tyrimo, taip siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Vykdant D. A. atžvilgiu išduotą Europos arešto orderį, jis buvo sulaikytas nuo 2009-02-20 iki 2009-07-06 ir pakartotinai nuo 2010-01-01 iki jo perdavimo Lietuvos žinyboms 2010-01-13 (2 t. 122 b. l.). Taigi, kaltinamajam pasislėpus nuo tyrimo, senojo BK 49 str. 1 d. 4 p. numatytas senaties terminas buvo sustojęs ir būtų pagrindas pripažinti, kad yra suėjęs senojo BK 49 str. 3 d. nustatytas maksimalus senaties terminas už padarytą nusikaltimą. Tačiau byloje yra duomenų, kad kaltinamais, besislapstydamas užsienyje ir prisistatydamas skirtingomis pavardėmis, buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Vokietijos Federacijos Baudžiamajame kodekse, už kurias buvo nuteistas.

Senojo Lietuvos Respublikos BK 49 str. vartojama sąvoka „asmuo padaro naują nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams“ neišskiria, ar naujas nusikaltimas turi būti padarytas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar ši sąvoka apima ir nusikaltimus padarytus užsienyje, jei už juos gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams, todėl šią sąvoką vertinant lingvistiniu būdu, laikoma, kad apima ir nusikalstamas veikas, padarytas užsienyje, jei už jas gali būti paskirtas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams. Iš bylos duomenų matyti, kad už nusikalstamas veikas - oficialių dokumentų klastojimas, vagystė, Vokietijos Federacijos Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą iki penkerių metų. Be to, šios nusikalstamos veikos pripažįstamos nusikalstamomis ir pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą. Nors Vokietijoje D. A. savo tikruoju vardu nebuvo nuteistas, tačiau nustatyta, kad svetima pavarde prisistatęs asmuo yra būtent D. A., be to, pats D. A. prisipažino, kad jis Vokietijoje buvo teistas 5 kartus. Taigi, įvertinus šias paminėtas aplinkybes, teismas laiko, kad šioje baudžiamojoje byloje teisiamas kaltinamasis D. A. Vokietijoje padarė naujas nusikalstamas veikas, už kurias gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams, ir šių nusikalstamų veikų padarymas buvo pagrindas nutraukti senojo BK 49 str. numatytus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminus. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad yra suėję kaltinamojo D. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas ir dėl to ši baudžiamoji byla kaltinamojo D. A. atžvilgiu nenutrauktina BPK 3 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu.

Bausmės skyrimas

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, vadovaudamasis teisine sąmone, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir į bylos aplinkybes, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę ir skiria bausmę įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, nustatytose ribose, tiksliai laikydamasis BK Bendrosios dalies nuostatų, kad paskirtąja bausme būtų pasiekti Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse numatyti bausmės tikslai.

Nors kaltinamasis D. A. neneigia, kad A. V. sužalojo, tačiau jį sužalojo dėl neatsargumo griūdamas kartu su nukentėjusiu. Senojo baudžiamojo kodekso 40 str. 1 d. 8 p., lyginant su naujojo BK 59 str. 1 d. 2 p., numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nereikalauja, kad kaltininkas prisipažintų padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką, o užtenka nustatyti, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi ar pats atvyko ir prisipažino padaręs nusikaltimą arba aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ar susekti kitus nusikaltėlius. Nuoširdus gailestis reiškia, kad kaltininkas prisipažįsta esąs kaltas dėl padaryto nusikaltimo ir, neigiamai vertindamas savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis D. A. atsiprašė nukentėjusiųjų, teigė, kad jam gėda į juos pasižiūrėti, kas rodo, kad jis nuoširdžiai gailisi. Todėl nuoširdus D. A. gailėjimasis pripažįstamas kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (senojo BK 40 str. 1 d. 8 p.).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad kaltinamojo vardu buvo atlyginta dalis padarytos žalos - 5000 Lt, kuri atsirado dėl neteisėtų D. A. veiksmų. Tai pripažintina kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (senojo BK 40 str. 1 d. 1 p.).

Kaltinamojo gynėjas prašė pripažinti D. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantį nukentėjusio A. V. elgesį. Senojo BK 40 str. 1 d. 4 p. numatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad nusikaltimas padarytas didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, įtakoje. Pagal teismų praktiką, didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį ir kai jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Fiziologinis afektas - tai ypatinga emocinė asmens būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Fiziologinis afektas kyla esant sunkioms kritiškoms aplinkybėms, kai žmogui sunku rasti tinkamą išeitį iš netikėtai susidariusios situacijos, t.y. nusikaltimas yra staigi atsakomoji reakcija į neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus. Neteisėti nukentėjusiojo veiksmai gali reikštis įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, prieštaraujančiais įstatymams ir nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nors tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvo įvykęs konfliktas - A. V. pastūmė D. A. ir pastarasis nukrito, tačiau šis konfliktas buvo pasibaigęs. Pastebėtina, kad įvykio metu tiek kaltinamasis, tiek ir nukentėjusysis vartojo alkoholinius gėrimus, byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis atliko veiksmus, kurios galima vertinti kaip provokuojančius, neteisėtus ir sukėlusius kaltinamojo didelį susijaudinimą. Kaltinamojo neteisėti veiksmai, dėl kurių buvo sužalotas nukentėjusysis, nebuvo atlikti iš karto po žodinio konflikto su A. V.. Pastebėtina, kad pats kaltinamasis pripažino, kad jiedu nebuvo susipykę. Įvertinus šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nenustatyta, jog kaltinamojo atlikti veiksmai buvo neteisėtų nukentėjusio A. V. veiksmų pasekmė ir A. V. elgesys nesukėlė kaltinamajam didelio susijaudinimo. Todėl nepripažįstama kaltinamojo D. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai (senojo BK 40 str. 1 d. 4 p.). Kitų kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Byloje nustatyta, kad D. A. kavinėje vartojo alkoholinius gėrimus, buvo kavinės lankytojas, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių kaltinamojo girtumo įvykio metu. Pastebėtina, kad pagal senojo BK 41 str. 10 p. numatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kai nusikaltimą padarė girtas asmuo, eidamas profesines ar tarnybos pareigas. Įvertinus šias aplinkybes, teismas nepripažįsta kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (senojo BK 41 str. 10 p.).

D. A. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą (senojo BK 8¹ str. 2 d.), veikdamas netiesiogine tyčia, sukėlė skaudžias ir neatstatomas pasekmes – nukentėjusio A. V. mirtį. Senojo Lietuvos Respublikos BK 104 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu, atsiradus padariniams – mirus nukentėjusiam, kai tarp kalto asmens veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl kaltinamojo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip baigtas nusikaltimas, nenutrūkęs pasikėsinimo ar rengimosi stadijoje. Kaltinamasis Lietuvos Respublikos teismų nebuvo teistas, nors pats kaltinamasis pripažįsta ir byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. A. kelis kartus buvo teistas Vokietijoje, paskirtas bausmes yra atlikęs (2 t. 58-101 b. l.). Byloje nustatyta, kad kaltinamasis nevedęs, nedirba.

Senojo BK 104 str. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, todėl kaltinamajam skirtina būtent tokios rūšies bausmė. Kadangi byloje yra nustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei atsižvelgiant į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas, siekdamas įgyvendinti bausmės paskirtį, užtikrinti bausmės neišvengiamumo principą, kaltinamajam skiria laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei senojo BK 104 str. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 8 metų. Kaltinamajam taip pat taikytinos Lietuvos Respublikos 2000-04-11 įstatymo dėl amnestijos akto 3 str. 2 d. 1 p. nuostatos ir paskirtoji bausmė sumažintina vienu penktadaliu, bet ne daugiau kaip pusantrų metų.

Vadovaujantis senojo Lietuvos Respublikos BK 48 str., į bausmės atlikimo laiką įskaitytinas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas, bei laikas, kada D. A. buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį Vokietijoje, vieną suėmimo dieną bei laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajam paliktina galioti paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Dėl civilinio ieškinio

Civilinio ieškinio dalyku yra tiek turtinė, tiek ir neturtinė žalos. Pagal baudžiamojo proceso teisę į turtinės žalos sąvoką įeina nusikalstama veika padaryta tiesioginė žala, materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos bei išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes (gydymo, laidojimo išlaidos ir pan.).

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas K. V. pareiškė 9.000 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos ir nurodė, kad šią turtinę žalą sudaro jo turėtos išlaidos laidojant sūnų A. V.. Pripažino, kad sūnaus laidotuvėms išleido apie 3.000 Lt, o paminklas kainavo apie 6.000 Lt. Pripažino, kad kvitų, patvirtinančių turėtas išlaidas, nerinko, nes dėl sūnaus netekties, ne tas rūpėjo. BPK 113 str. numato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, o kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. BPK 115 str. 1 d. nurodyta, kad civilinio ieškinys ir ieškinio dydis turi būti pagrįstas įrodymais. Kadangi byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas nepateikė laidojimo, paminklo pastatymo išlaidas patvirtinančių dokumentų, teismas daro išvadą, kad negalima tiksliai apskaičiuoti pareikšto civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti, todėl pripažįstama civiliniam ieškovui teisė į ieškinio patenkinimą likusiai neatlygintai turtinei žalai civilinio proceso tvarka.

Byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas K. V. prašė priteisti iš kalto asmens ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą dėl sūnaus netekties ir šią žalą įvertino 50.000 Lt.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 3 str. 3 d., įstatymai, kokiu nors būdu sunkinantys nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Nusikalstama veika, dėl kurių padarymo yra kaltinamas D. A., buvo padaryta iki 2001 m. liepos 1 dienos, t. y. iki naujojo Lietuvos Respublikos CK priėmimo ir įsigaliojimo. Senasis 1964 m. Lietuvos Respublikos CK nenumatė neturtinės žalos instituto ta prasme ir apimtimi, kokia yra dabar galiojančioje redakcijoje. Pagal senąjį CK prašyti neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo buvo leidžiama tik vieninteliu įstatymo numatytu atveju, t. y. bylose dėl garbės ir orumo gynimo, o neturtinės žalos dydis buvo ribojamas 10.000 Lt dydžio suma. Neturtinės žalos, kaip ji yra suprantama dabar, institutas, atsirado tik naujajame Civiliniame kodekse. Naujojo LR CK 6.250 str. ir 6.251 str. numato kokiais atvejais asmuo, patyręs moralinę žalą dėl padarytų nusikalstamų veikų, turi teisę ir gali gauti neturtinės žalos atlyginimą. Kadangi neturtinės žalos atlyginimo institutas nebuvo numatytas iki 2001-07-01 galiojusiame Lietuvos Respublikos CK, todėl ji tuo metu nebuvo galima kaip civilinio ieškinio dalykas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-217-2011). Remiantis šia išvada, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

Lietuvos Respublikos BPK 307 str. 6 d. 3 p. numato, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas teismo sprendimas dėl proceso išlaidų atlyginimo. Pagal BPK 103 str. 1 p. proceso išlaidas sudaro liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti. Baudžiamojoje byloje yra pateikti prašymai ir pažymos, patvirtinančios, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nukentėjusiesiems ir liudytojams buvo išmokėta už jų turėtas kelionės į teismo posėdžius išlaidos. Teismo išmokėti pinigai už nukentėjusiųjų ir liudytojų kelionių išlaidas atlyginti išieškotini iš kaltinamojo (BPK 105 str.).

Taip pat BPK 103 str. 6 p. numato, kad proceso išlaidomis gali būti pripažintos ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras proceso išlaidomis pripažino 8597,5 Lt už D. A. ekstradiciją iš Vokietijos. Iš bylos matyti, kad kaltinamasis D. A. sąmoningai pasislėpė nuo tyrimo pareigūnų, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, buvo paskelbta jo paieška, išduotas Europos arešto orderis. D. A. 2008-09-28 buvo sulaikytas Vokietijoje už dokumentų klastojimą, pasipriešinimą policijos pareigūnams ir vagystę ir buvo laikomas (duomenys neskelbtini) kalėjime (2 t. 1 b. l.), o nuo 2009-02-20 iki 2009-07-06 ir pakartotinai nuo 2010-01-01 iki jo perdavimo Lietuvos žinyboms 2010-01-13 D. A. buvo sulaikytas pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį (2 t. 122 b. l.). Į Vokietiją parsigabenti D. A. vyko Lietuvos pareigūnai. Dėl D. A. pargabenimo iš Vokietijos į Lietuvą, Policijos departamentas prie LR VRM patyrė 7634 Lt išlaidų. Ši suma įrodyta byloje esančiais dokumentais (2 t. 61-68 b. l.). Ekstradicijos išlaidas sąlygojo pats kaltinamasis D. A., nes jam slapstantis nuo ikiteisminio tyrimo bei būnant užsienyje, nebūtų buvę įmanoma toliau tirti jo padarytą nusikalstamą veiką, priimti byloje sprendimą. D. A. pats sąmoningai vengdamas baudžiamojo persekiojimo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo, dėl ko, valstybės institucijos, vykdydamos baudžiamojo proceso įstatymą ir įgyvendindamos Europos Sąjungos teisės aktus, privalėjo jį sulaikyti užsienio valstybėje ir pargabenti į Lietuvą. D. A. savo tyčiniais veiksmais sudarė sąlygas žalai atsirasti, todėl ekstradicijos išlaidas, atsiradusias dėl D. A. pargabenimo iš užsienio valstybės į Lietuvą, teismas pripažįsta proceso išlaidomis, kurios išieškotinos iš kaltinamojo (BPK 105 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 301-308, 310 straipsniais,

nusprendžia:

D. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 104 str. (Lietuvos Respublikos 1993-07-02 įstatymo Nr. I-180, įsigal. 1993-07-02 (Žin., 1993, Nr. 26-597) redakcija) (dėl A. V. nužudymo) ir nuteisti laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos 2000-04-11 įstatymo dėl amnestijos 3 str. 2 d. 1 p., D. A. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu penktadaliu, bet ne daugiau kaip pusantrų metų, ir nustatyti galutinę bausmę laisvės atėmimą 6 metams 6 mėnesiams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2011 m. birželio 30 d.

Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2010 m. sausio 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos ir pagal išduotą Europos arešto orderį suėmime išbūtą laiką Vokietijoje nuo 2009-02-20 iki 2009-07-06 ir nuo 2010-01-01 iki 2010-01-13.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomąją priemonę – suėmimą D. A. palikti nepakeistą.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. V. pripažįsti teisę į ieškinio patenkinimą likusiai neatlygintai turtinei žalai atlyginti, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. V. civilinį ieškinį dėl 50.000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Proceso išlaidomis pripažinti 8597,5 Lt už D. A. ekstradiciją ir 604,23 Lt už nukentėjusiųjų ir liudytojų kelionės turėtas išlaidas.

Išieškoti iš D. A. 8597,5 Lt (aštuonis tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt septynis litus 50 ct) Lietuvos Respublikos Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „(duomenys neskelbtini)“, banko kodas (duomenys neskelbtini)). Išieškoti iš D. A. 604,23 Lt už nukentėjusiųjų, liudytojų turėtas kelionės išlaidas.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.

Teisėja Klavdija Kruminienė