- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-22
- Bylos Nr.
- 2K-274/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-2-00003-1995-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Vytautas Masiokas, Tomas Šeškauskas (pran.)
- Nuteistasis
- D. A.
- Civilinis ieškovas
- K. V.
- Kategorijos
- 1.1.12.1Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 str.)
- 2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
- 1.18.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.1.3.2Jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai (BPK 3 str. 1 d. 2 p.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 straipsnį (1993 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. I-180 redakcija, įsigaliojusi 1993 m. liepos 2 d.) laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, galutinė bausmė D. A. paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams ir šešiems mėnesiams. Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. V. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą likusiai neatlygintai turtinei žalai atlyginti, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. K. V. civilinis ieškinys dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, kuria nuteistojo D. A. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. A. nuteistas už tai, kad 1995 m. vasario 15 d., apie 22 val., prie kavinės „Žaliasis raistas“, esančios Telšių m., Tryškių g. 4, tarpusavio konflikto su A. V. metu iš asmeninių paskatų tyčia sudavė vieną kartą peiliu A. V. į pilvo sritį, padarė jam durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo dešinėje pusėje žaizdą su kiauriniu kepenų kairiosios skilties sužalojimu bei apatinės tuščios venos pažeidimu, nuo to nukentėjusysis 1995 m. vasario 16 d. 6.30 val. Telšių rajono centrinėje ligoninėje mirė, – taip tyčia nužudė A. V.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nepritaikė baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, ir nenutraukė jam bylos. D. A. nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog jis Lietuvoje nepadarė jokio naujo nusikaltimo, neteistas, ir jam turėjo būti taikomos 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų. Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino, kad 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatos nenumato, jog naujas nusikaltimas turi būti padarytas ne tik Lietuvos Respublikoje, kad ši sąvoka apima ir užsienyje padarytus nusikaltimus, ir, nenustatydamas senaties, nepagrįstai atsižvelgė į jo užsienyje padarytas nusikalstamas veikas. 1961 m. BK normos reglamentavo atsakomybę už veikas, padarytas Lietuvos Respublikos teritorijoje (BK 4 straipsnis), todėl teismo aiškinimas, kad D. A. užsienyje padaryta veika nutraukė baudžiamosios senaties terminą, yra nepagrįstas bei neteisėtas.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas ir neteisingai kvalifikavo veiką. Teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus parodymus, kad A. V. susižalojo abiem nugriuvus ir šiam užgriuvus ant D. A. rankoje laikyto peilio. Pirmosios instancijos teismas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino D. A. prisipažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi, todėl turėjo vadovautis jo parodymais, nes byloje nėra kitų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių teismo išvadą, kad jis tyčia peiliu dūrė A. V. , nes įvykio niekas nematė. Teismas vadovavosi medicinos ekspertizės išvada, kad D. A. pateikta griuvimo ir susižalojimo versija mažai tikėtina, nes nenustatyta jokių griuvimo požymių, tačiau neatkreiptas reikiamas dėmesys į įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, jog įvykio vieta nėra lygi, šaligatvis nuo važiuojamosios dalies atskirtas aukščiau iškilusiu borteliu, o į kavinę patenkama trijų pakopų laiptais, nuo kurių iki durų yra netaisyklingos formos aikštelė. Ekspertizės aktas priimtas neįvertinus visų aplinkybių, todėl negali būti pripažintas neginčijamu įrodymu, nes jis nėra tikslus.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad teisme prašė skirti papildomą ekspertizę, tačiau teismas, būdamas šališkas, prašymą nepagrįstai atmetė. Teismui neginčijamai nepaneigus kasatoriaus versijos, jo veika turėjo būti kvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Nuosprendyje teismas konstatavo esant dvi D. A. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nutarė skirti mažesnę bausmę, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tačiau 1961 m. BK 39 straipsnis nenumatė, kad bausmė turi būti skiriama nuo bausmės vidurkio, kaip tai reglamentuoja dabar galiojančio Baudžiamojo kodekso normos, todėl teismas galėjo skirti žymiai švelnesnę bausmę. Teismas į bausmės laiką nepagrįstai neįskaitė viso laikotarpio, kai D. A. buvo pagal Europos arešto orderį (toliau – EAO) suimtas Vokietijoje, t. y. nuo jo sulaikymo 2008 m. rugsėjo 27 d. iki 2010 m. sausio 1 d., kai buvo perduotas Lietuvai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Olga Zabelina siūlo nuteistojo D. A. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad teismai, vadovaudamiesi įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamosios bylos aplinkybes, įvertino įrodymus ir teisingai taikė teisės normas. Teismas, pasak prokurorės, D. A. nusikalstamos veikos kvalifikavimui teisingai taikė nusikaltimo padarymo metu galiojusio BK normas, nes pagal šį įstatymą nusikaltimas kvalifikuotas kaip tyčinis nužudymas, numatytas BK 104 straipsnyje, ir numatė švelnesnę bausmę, negu dabar galiojantis BK. Teismas teisingai taikė 1961 m. BK normas ir apskaičiuodamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, nes šiame teisės akte jie yra trumpesni ir todėl švelnina nuteistojo padėtį. D. A. 2011 m. birželio 30 d. buvo nuteistas už nusikaltimą, padarytą 1995 m. vasario 15 d., t.y. praėjus šešiolikai metų ir keturiems mėnesiams nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos. Tačiau byloje nustatyta, jog, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, D. A. po nužudymo slapstėsi, gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau –VFR) svetima pavarde ir ten padarė net penkias tyčines nusikalstamas veikas ir už tai buvo nuteistas. Veikos, už kurias VFR buvo nuteistas D. A. (pasivadinęs S. L.), Lietuvos Respublikoje vertinamos kaip nusikalstamos. Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog įstatymo leidėjas neišskyrė, ar naujas nusikaltimas, dėl kurio nutrūksta patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, turi būti padarytas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsiliepime nurodoma, kad 2008 m. liepos 24 d. buvo priimtas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) pamatinis sprendimas 2008/675/TVR „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių atsižvelgimo į ankstesnius nuosprendžius, vykstant naujam baudžiamajam procesui", kuris nustatė galimybę nacionaliniame baudžiamajame procese atsižvelgti į ES narės valstybėje asmeniui priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius. Prokurorė teigia, kad bausmė D. A. paskirta teisingai. Pirmosios instancijos teismas kasatoriui teisingai pritaikė 2000 m. balandžio 11 d. įstatymą dėl amnestijos ir į bausmės laiką įskaitė sulaikyme ir suėmime išbūtą terminą, taip pat ir susijusį su EAO suėmimo terminą.
Atsiliepimu nukentėjusieji K. V. ir A. V. prašo atmesti nuteistojo D. A. kasacinį skundą ir sugriežtinti jam paskirtą bausmę. Nukentėjusieji nurodo, kad po nusikaltimo padarymo D. A. slapstėsi, darė kitus nusikaltimus ir neatlygino jiems nei turtinės, nei neturtinės žalos.
Motyvuojamoji dalis
Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties
Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis – tai baudžiamojo įstatymo nustatytas terminas, kuriam suėjus, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalimi, D. A. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 104 straipsnį (tyčinis nužudymas). Nagrinėjamoje byloje teisingai išspręsta, kad nustatant, ar kasatoriui suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (pagal 1961 m. BK – patraukimo baudžiamojon atsakomybėn) senaties terminai, reikėjo vadovautis 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką iki 2003 m. gegužės 1 d., nuosprendžio priėmimo senatis nustatoma pagal to Baudžiamojo kodekso nuostatas, pagal kurį buvo kvalifikuota kaltininko veika, ir atsižvelgiama į 2002 m. spalio 29 d. priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 straipsnio nuostatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-692/2007, 2K-692/2007, Nr. 2K-7-371/2011).
1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad senaties eiga sustoja, jei nusikaltimą padaręs asmuo pasislepia nuo tardymo ir teismo. Šioje dalyje numatyta ir išimtis iš minėtos taisyklės, kurioje nurodyta, kad toks pasislėpęs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo. Nagrinėjamoje byloje D. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis nutrūko nepraėjus penkiolikai metų nuo padaryto A. V. tyčinio nužudymo, nes nuo baudžiamojo persekiojimo pasislėpęs kasatorius padarė naujus nusikaltimus VFR. Tai, kad D. A. padarė nusikaltimus kitoje ES šalyje narėje ir patrauktas atsakomybėn pagal VFR baudžiamuosius įstatymus, nėra aplinkybė, leidžianti teigti, kad jis naujų nusikaltimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai D. A. nusikaltimų VFR padarymo faktus pripažino turinčiais teisinę reikšmę remdamasis 1961 m. BK 6 straipsnio nuostatomis (savo turiniu iš esmės atitinkančiomis ir 2000 m. BK 8 straipsnio nuostatas), nustatančiomis būtinumą įvertinti abipusį veikų baudžiamumą. Taigi 2009 m. vasario 13 d. įsiteisėjęs apkaltinamasis Niunbergo apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo nustatyta kasatoriaus kaltė dėl dokumentų suklastojimo, nutraukė patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl tyčinio nužudymo senaties eigą.
Darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai aiškino 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalyje esančias nuostatas ir pagrįstai nenustatė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte esančios aplinkybės, dėl kurios pradėtas procesas D. A. privalėtų būti nutrauktas.
Dėl skunde nurodomų BPK pažeidimų, teismo šališkumo ir paskirtos bausmės
Teigdamas, kad byloje padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai ir dėl to netinkamai jam pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kasatorius iš esmės skundžia teismų atliktą bylos įrodymų vertinimą.
Kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai ir vienašališkai, nustatytas aplinkybes pagrindė nepatikimais įrodymais ir pažeidė kasaciniame skunde nurodytas BPK nuostatas.
D. A. nuomone, teismas, nustatydamas sužalojimo padarymo mechanizmą, turėjo vadovautis kasatoriaus parodymais, jog A. V. mirtinai susižalojo, jiems abiem nugriuvus ir A. V. užgriuvus ant nuteistojo rankoje laikyto peilio. Tokie D. A. parodymai dėl neatsargaus elgesio su peiliu bylos nagrinėjimo teismuose metu patikrinti ir įvertinti. Teismų sprendimuose išdėstyti įrodymai, kuriais pagrįsta D. A. kaltė tarpusavio konflikto metu tyčia sudavus vieną smūgį peiliu A. V. į pilvą ir taip jį nužudžius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kodėl neįtikinamas D. A. aiškinimas, jog peilis kasatoriui buvo reikalingas tik kaip vaizdinė priemonė, aiškinantis ankstesnį A. V. konfliktą su kitu kavinės lankytoju. Šis teismas išdėstė ir argumentus, kodėl atmetama D. A. versija, jog tik dėl slidumo jam su A. V. lauke nugriuvus pastarasis pats užgriuvo ant kasatoriaus rankoje laikyto peilio. Teismas aptarė byloje esančius teismo medicinos ekspertizės duomenis ir paaiškino juose esančius prieštaravimus, nurodė, kodėl jie nėra vertinami kasatoriaus naudai. Teismas taip pat išanalizavo paties nuteistojo parodymus, įvertino įvykio vietos pokyčius ir padarė išvadas dėl įvykio vietos reljefo reikšmės nustatant A. V. sužalojimo peiliu aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas pademonstravo išankstinę šališką nuomonę dėl D. A. kaltės, nes atmetė prašymą skirti papildomą ekspertizę. Vien ta aplinkybė, kad nuteistojo prašymas dėl dalies įrodymų tyrimo atmestas, nereiškia, kad tokį veiksmą atlikęs teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuota, kaip pirmosios instancijos teismas sprendė klausimus dėl teismo medicinos ekspertizės skyrimo, ir nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas neprivalėjo tenkinti nuteistojo ir jo gynėjo prašymo.
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. D. A. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Teismai motyvavo, kokios aplinkybės lėmė nustatytą bausmės dydį, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje paaiškino, kodėl nuosprendyje skiriant bausmę vartota sąvoka ,,mažesnė nei bausmės vidurkis“. Šioje nutartyje išdėstyti argumentai dėl D. A. prašomų pritaikyti 1961 m. BK numatytų lengvinančių aplinkybių ir nurodyta, kokios jų ir kodėl kasatoriui nustatytos. Taigi nenustačius, kad D. A. būtų neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, keisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą ar švelninti kasatoriui paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.
Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir bausmės skyrimo teisės aspektu nekvestionuojamos tik atkartojami nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsakė.
Dėl BK 66 straipsnio taikymo
Pagal BK 66 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Šio straipsnio nuostata taikoma ir pagal EAO Lietuvos Respublikai perduotam asmeniui, jei jis iki perdavimo buvo suimtas jį perdavusioje ES valstybėje narėje pagal šios šalies teisę. Kadangi D. A. buvo suimtas ne tik dėl prašymo perduoti jį pagal EAO, tačiau ir dėl kitų nusikaltimų, padarytų VFR, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įskaitytino į bausmę suėmimo trukmę, pagrįstai vadovavosi dokumentais, gautais iš VFR teisėsaugos institucijų (T. 2, b. l. 120-122), ir neįskaitė suėmimo ir bausmės atlikimo laikotarpių, susijusių su VFR padarytomis nusikalstamomis veikomis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo D. A. kasacinį skundą atmesti.