- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-27
- Bylos Nr.
- 2K-393/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Egidijus Bieliūnas, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- M. R., D. L.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. R. ir D. L. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu M. R. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsniu, bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2001 m. gegužės 25 d. iki birželio 5 d. įskaitytinai.
Šiuo nuosprendžiu D. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu.
UAB „Tamro“, UAB „Elmeta“, J. O. A., H. B., A. G., R. K., A. B., A. J., A. G., ŽŪB „Kruoja“, D. Ž., Lietuvos žemdirbystės instituto, UAB „Agrokoncernas“, R. K., UAB „Ineza“, V. B., L. M., V. J., B. Č., V. L., A. K., T. A., S. N., J. U., P. R. civiliniai ieškiniai patenkinti visiškai; O. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš M. R. bei D. L. solidariai priteista: 91 659,30 Lt UAB „Tamro”, 14 814,75 Lt UAB „Elmeta”, 1750 Lt J. O. A., 10 198 Lt H. B., 28 936 Lt A. G., 15 554 Lt R. K., 8820 Lt A. B., 5076 Lt A. J. J., 2951 Lt A. G., 20 996,33 Lt ŽŪB „Kruoja“, 2075 Lt D. Ž., 23 297,14 Lt Lietuvos žemdirbystės institutui, 4674,57 Lt UAB „Agrokoncernas“, 2900 Lt R. K., 3139,96 Lt UAB „Ineza“, 5486 Lt V. B., 2210 Lt L. M., 2542 Lt V. J., 2304 Lt B. Č., 32 262,75 Lt V. L., 2453 Lt A. K., 25 759 Lt S. Š., 2988,50 Lt I. N., 4476 Lt T. A., 2509,50 Lt S. N., 9290 Lt J. U., 13 000 Lt O. B., 5010 Lt P. R. Estijos įmonės AB „Karl“ 26 097,60 Lt, A. B. 8820 Lt, I. N. 2988,50 Lt civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti. Taip pat iš M. R. ir D. L. priteista po 1230,80 Lt proceso išlaidų valstybei.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 361, 362 straipsniais, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl M. R. patikslinta, nustatant, kad M. R. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalis dėl M. R. ir D. L. nuteisimo panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:
M. R. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsniu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2001 m. gegužės 25 d. iki birželio 5 d. ir pagal 2008 m. sausio 22 d. nuosprendį atliktą bausmę. D. L. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu penktadaliu. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. R. ir D. L. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, susitarę tarpusavyje ir su nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusiu asmeniu daryti sunkų nusikaltimą – didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule, susibūrė į organizuotą grupę ir laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki spalio 20 d., veikdami organizuota grupe, pasinaudodami nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens vadovaujamos įmonės UAB „Aurafarm“, registruotos Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), vardu, turėdami tikslą įgyti didelės vertės svetimą turtą, apgaule – tvirtindami, kad už paimtas prekes, praėjus sutartam terminui, bus atsiskaityta, tačiau turėdami išankstinį tikslą neatsiskaityti, savo naudai įgijo didelės – 432 011,40 Lt – vertės svetimą turtą, būtent:
laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki spalio 2 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, M. R. paėmė iš UAB „Tamro“ filialo „Farmacija Vilnius“ produkcijos už 91 659,30 Lt, žadėdamas už ją atsiskaityti, tačiau neatsiskaitė ir taip padarė UAB „Tamro“ 91 659,30 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 12 d. ir spalio 11 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, pagal nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą 2000 m. rugsėjo 12 d. sutartį Nr. 473 M. R. paėmė iš UAB „Elmeta“ kosmetikos prekių už bendrą 14 814,75 Lt sumą, žadėdamas už šias prekes atsiskaityti per 30 d., tačiau neatsiskaitė ir taip padarė UAB „Elmeta“ 14 814,75 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 13 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, pagal 2000 m. rugsėjo 12 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį nenustatytas asmuo paėmė iš D. B. personalines įmonės „Dailius“ kosmetikos prekių už 3750,17 Lt, žadėdamas už šias prekes atsiskaityti per 60 d., tačiau neatsiskaitė ir taip D. B. PĮ „Dailius“ buvo padaryta 3750,17 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 15 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. 2000/370 paėmė iš L. įmonės „Jums“ kosmetikos prekių už 9770,15 Lt, žadėdamas už šias prekes atsiskaityti per 30 d., tačiau neatsiskaitė ir taip padarė L. įmonei „Jums“ 9770,15 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 18 d., Vilniuje, Žirmūnų g. 139, pagal 2000 m. rugsėjo 12 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį M. R. paėmė iš UAB „Gotana“ kosmetikos prekių už 14 427,48 Lt, žadėdamas už šias prekes atsiskaityti per 90 d., tačiau neatsiskaitė ir taip padarė UAB „Gotana“ 14 427,48 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 21 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, pagal 2000 m. rugsėjo 21 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį Nr. M/17 nenustatytas asmuo paėmė iš J. O. A. 171 kg medaus, kurio vertė 1624,50 Lt, su tara, kurios bendra vertė 125,50 Lt, iš viso turto už bendrą 1750 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė J. O. A. 1750 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 26 d. Tauragės r., Žygaičių k., pagal 2000 rugsėjo 26 d., D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/06 paėmė iš H. B. 884 kg medaus, kurio vertė 8398 Lt, su tara, kurios bendra vertė 1800 Lt, iš viso turto už bendrą 10 198 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė H. B. 10 198 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 26 ir 27 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytas sutartis 2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. M/08 ir 2000 m. rugsėjo 27 d. Nr. M/09 paėmė iš A. G. 2370 kg medaus, kurio vertė 23 700 Lt, su tara, kurios bendra vertė 5236 Lt, iš viso turto už bendrą 28 936 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė A. G. 28 936 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 27 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/10 paėmė iš R. K. 1311 kg medaus, kurio bendra vertė 12 454,50 Lt, su tara, kurios bendra vertė 2999,50 Lt, iš viso turto už bendrą 15 454,00 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė R. K. 15 454 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 28 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/10 paėmė iš A. B. 780 kg medaus, kurio vertė 7410 Lt, su tara, kurios bendra vertė 1410 Lt, iš viso turto už bendrą 8820 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė A. B. 8820 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 28 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/12 paėmė iš A. J. 408 kg medaus, kurio bendra vertė 3876 Lt, su tara, kurios bendra vertė 1200 Lt, iš viso turto už bendrą 5076 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė A. J. 5076 Lt turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 29 d. ir spalio 10 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, M. R. paėmė iš Estijos Respublikoje registruotos įmonės AS „Karl“ farmacinės produkcijos už 6524,40 JAV dolerių (26 097,60 Lt), žadėdamas už šią produkciją atsiskaityti per 30 d., tačiau neatsiskaitė ir taip padarė AS „Karl“ 6524,40 JAV dolerių (26 097,60 Lt) turtinės žalos;
2000 m. rugsėjo 29 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/13 paėmė iš A. G. 298 kg medaus, kurio vertė 2831 Lt, su tara, kurios bendra vertė 120 Lt, iš viso turto už bendrą 2951 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė A. G. 2951 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 2 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/13 paėmė iš ŽŪB „Kruoja“ 1873 kg medaus už bendrą 20 996,33 Lt sumą, su tara, kurios bendra vertė 1893 Lt, iš viso turto už 22 889,33 Lt, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė ŽŪB „Kruoja“ 22 889,33 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 4 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/14 paėmė iš D. Ž. 210 kg medaus, kurio vertė 1995 Lt, su tara, kurios bendra vertė 80 Lt, iš viso turto, už bendrą 2075 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė D. Ž. 2075 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 4 d. Kėdainių r., Akademija, Instituto al. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį paėmė iš Lietuvos žemdirbystes instituto 3000 kg medaus, sufasuoto į 3000 vnt. 0,72 l talpos stiklainius su dangteliais už bendrą 31 297,14 Lt sumą, iš anksto sumokėjo 8000 Lt, likusią sumą už produkciją žadėdamas sumokėti per 31 d., tačiau neatsiskaitė ir taip padarė Lietuvos žemdirbystės institutui 23 297,14 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 5 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. 15 paėmė iš UAB „Agrokonsernas“ 417 kg medaus už bendrą 4674,57 Lt sumą, žadėdamas už šią produkciją atsiskaityti per 31 d., tačiau neatsiskaitė ir taip padarė UAB „Agrokonsernas“ 4674,57 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 6 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/16 paėmė iš R. K. 285 kg medaus, kurio vertė 2707,50 Lt, su tara, kurios bendra vertė 192,50 Lt, iš viso turto už bendrą 2900 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė R. K. 2900 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 6 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį Nr. V/00-926-1 M. R. paėmė iš UAB „Ineza“ kosmetikos prekių už 3139,96 Lt, žadėdamas už šias prekes atsiskaityti per 30 d., tačiau neatsiskaitė ir taip padarė UAB „Ineza“ 3139,96 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 9 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/16 paėmė iš V. B. 448 kg medaus, kurio vertė 4256 Lt, su tara, kurios bendra vertė 1230 Lt, iš viso turto už bendrą 5486 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė V. B. 5486 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 9 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/17 paėmė iš L. M. 226 kg medaus, kurio bendra vertė 2147 Lt, su tara, kurios bendra vertė 63 Lt, iš viso turto už bendrą 2210 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė L. M. 2210 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 10 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, pagal 2000 m. spalio 9 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį Nr. PAN 22/2000 paėmė iš UAB „Minolta Baltia“ kopijavimo aparatą „Minolta CF 30“, kurio vertė 7658,20 Lt, ir du rašalinius faksimilinius aparatus „Minolta MF 1 10“, bendros 2832 Lt vertės, iš viso turto už 10 490,20 Lt, žadėdamas už šią techniką atsiskaityti dalimis iki 2001 m. sausio 16 d., tačiau neatsiskaitė ir taip padarė UAB „Minolta Baltia“ 10 490,20 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 12 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/20 paėmė iš V. J. 206 kg medaus, kurio vertė 1957 Lt, su tara, kurios bendra vertė 585 Lt, iš viso turto už bendrą 2542 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė V. J. 2542 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 12 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/19 paėmė iš B. Č. 232 kg medaus, kurio vertė 2204 Lt su tara, kurios bendra vertė 100 Lt, iš viso turto už bendrą 2304 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė B. Č. 2304 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 13 d. Biržų r., Daumėnų k., D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/21 paėmė iš V. L. 3036,50 kg medaus, kurio vertė 28 846,75 Lt, su tara, kurios bendra vertė 3416 Lt, iš viso turto už bendrą 32 262,75 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė V. L. 32 262,75 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 16 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/17 paėmė iš A. K. 174 kg medaus, kurio vertė 1653 Lt, su tara, kurios vertė 800 Lt, iš viso turto už bendrą 2453 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė A. K. 2453 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 16 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį paėmė iš S. Š. 2090 kg medaus, kurio vertė 19 855 Lt, su tara, kurios bendra vertė 6900 Lt, iš viso turto už bendrą 26 755 Lt sumą, iš karto už medų sumokėdamas 1000 Lt ir žadėdamas tarą grąžinti, o už medų visiškai atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė S. Š. 25 759 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 16 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/19 paėmė iš I. N. 283 kg medaus, kurio vertė 2688,50 Lt, su tara, kurios bendra vertė 300 Lt, iš viso turto už bendrą 2988,50 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė I. N. 2988,50 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 17 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/23 paėmė iš S. A. 368 kg medaus, kurio vertė 3496 Lt, su tara, kurios bendra vertė 980 Lt, iš viso turto už bendrą 4476 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė S. A. 4476 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 17 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/21 paėmė iš S. N. 201 kg medaus, kurio vertė 1909,50 Lt, su tara, kurios bendra vertė 600 Lt, iš viso turto už bendrą 2509,50 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė S. N. 2509,50 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 17 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/22 paėmė iš J. U. 800 kg medaus, kurio bendra vertė 8968 Lt, su tara, kurios bendra vertė 322 Lt, iš viso turto už bendrą 9290 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė J. U. 9290 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 18 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, pagal 2000 m. spalio 12 d. nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens pasirašytą sutartį paėmė iš UAB „Skorpiono takas“ bendros 6796,62 Lt vertės du kompiuterius „Scorpio III 600“, vieną 9932,20 Lt vertės kompiuterį „Scorpio III 850“, bendros 3783,06 Lt vertės tris spausdintuvus „HP DJ 1125“, bendros 991,50 Lt vertės tris skenerius „ScanLxpress 1200 Cu“ ir 233,90 Lt vertės dėžę „CD-RW“, iš viso turto už 25 650 Lt, iš anksto sumokant 7100 Lt, o likusią sumą žadant sumokėti dalimis iki 2001 m. balandžio 18 d., tačiau neatsiskaitė ir taip padarė UAB „Skorpiono takas“ 18 550 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 19 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/24 paėmė iš O. B. 1072 kg medaus, kurio vertė 10 184 Lt, su tara, kurios bendra vertė 2816 Lt, iš viso turto už bendrą 13 000 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė O. B. 13 000 Lt turtinės žalos;
2000 m. spalio 20 d. Panevėžyje, Paliūniškio g. 1, D. L. pagal savo paties pasirašytą sutartį Nr. M/25 paėmė iš P. R. 386 kg medaus, kurio vertė 3860 Lt, su tara, kurios bendra vertė 1150 Lt, iš viso turto už bendrą 5010 Lt sumą, žadėdamas tarą grąžinti, o už medų atsiskaityti per 31 d., tačiau už medų neatsiskaitė, taros negrąžino ir taip padarė P. R. 5010 Lt turtinės žalos.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes neišnagrinėjo skundo dalies dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams. Taip pat kasatorius tvirtina, kad, pirmosios instancijos teismui priėmus visiškai nemotyvuotą nuosprendį, netgi šią klaidą „tinkamai ištaisius“ apeliacinės instancijos teisme surašant kitą nuosprendį, buvo suvaržyta jo teisė apskųsti teismo nuosprendį (BPK 22 straipsnio 3 dalis, EŽTK protokolo Nr. 7 2 straipsnis). Tokia išvada darytina todėl, kad įstatymai neleidžia kasacine tvarka skųsti teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms, taigi nuteistasis nebegali įgyvendinti savo teisės apskųsti nuosprendį vienu iš apeliacinių pagrindų. Toliau skunde M. R. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nuosprendyje neatliko byloje surinktų duomenų vertinimo, besąlygiškai priėmė ir perrašė kaltinamąjį aktą, taigi palaikė vieną iš šalių – kaltinimą pateikusio prokuroro poziciją. Apeliacinės instancijos teismo išvados teismo nešališkumo klausimu prieštaringos. Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai dar nepatvirtina teismo šališkumo, vėliau nuosprendyje teismas padarė išvadą, jog nustatyti „baudžiamojo proceso pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį“. Be to, teismui padarius tokią išvadą, siekiant, kad byla būtų išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, buvo būtina ištirti įrodymus. Taip pat skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į skunde nurodytą aritmetinę klaidą, pirmosios instancijos teismo padarytą skaičiuojant užvaldyto turto vertę, tačiau ištaisė ją ne nuteistojo naudai, todėl pablogino jo teisinę padėtį, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka pagal jo paties paduotą skundą, ir pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Iš kasatoriui inkriminuotos bendros neva apgaule užvaldyto turto vertės atėmus tą sumą, dėl kurios jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas (UAB „Henkel Lietuva“ – 6988,41 Lt, UAB „Armila“ 28 578,91 Lt, 28 578,91 Lt + 6988,41 Lt = 35 567,32 Lt), likusi užvaldyto turto vertė turėjo būti 426 915,57 Lt (462 482,89 Lt – 35 567,32 Lt = 426 915,57 Lt). Apeliacinės instancijos teismas, be įrodymų tyrimo pats perskaičiavęs apgaule užvaldyto turto vertę, ją nustatė 432 011,40 Lt, taigi padidino 5095,83 Lt (43 2011,40 Lt – 42 6915,57 Lt = 5095,83 Lt). Toliau skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas, šalindamas žemesnės instancijos teismo padarytus trūkumus, ir pats padarė BPK reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui, pažeidimų. Pirma, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino didelės dalies įrodymų – UAB „Aurafarm“ darbuotojų ir kitų liudytojų parodymų, nors šie duomenys paneigė kasatoriaus dalyvavimą jam inkriminuotoje veikoje. Antra, teismas nemotyvavo baudžiamojo įstatymo – 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalies – taikymo inkriminuotai veikai, kuri padaryta iki šio kodekso įsigaliojimo. Veikos padarymo metu galiojęs BK kėlė didesnius reikalavimus bendrininkavimo formai pripažinti organizuota grupe. Kasatoriaus teigimu, 2000 BK 25 straipsnio 3 dalis neturi grįžtamosios galios (kasacinės nutartys Nr. 2K-281/2006, 2K-110/2008, 2K-7-45/2007, 2K-300/2008). Apeliacinis skundas ir dėl šios dalies liko neišnagrinėtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-300/2008). Trečia, Panevėžio apygardos teismas iš esmės neišdėstė motyvų dėl bausmės skyrimo, neindividualizavo jos, nors tai būtina (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas, BK 58 straipsnis). Kasatorius tvirtina, kad jo asmenybė nėra neigiama: po nusikalstamos veikos praėjo labai daug laiko – beveik dešimt metų, jis sukūrė šeimą, augina du mažamečius vaikus, yra silpnos sveikatos. Šie duomenys nuosprendyje neįvertinti. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl skunde nurodyto argumento, kad pirmosios instancijos teismas, griežtindamas bausmę, negalėjo remtis jo teistumu, nes veikos padarymo metu kasatorius jo neturėjo. Teismas nepasisakė ir dėl paskirtos bausmės teisingumo. Be to, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, bendrindamas bausmes, paskirtas už kelias nusikalstamas veikas (viena iš jų paskirta ankstesniu teismo nuosprendžiu), nurodė dalinį bausmių sudėjimo būdą, tačiau realiai taikė bausmių apėmimą ir paskyrė trejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju toks bausmių subendrinimo būdas buvo galimas tik pagal veikų padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą – 1961 m. BK 42 straipsnį. Panevėžio apygardos teismas, priėmęs naują nuosprendį, kasatoriui paskyrė trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bet, šią bausmę bendrindamas su pagal ankstesnį nuosprendį paskirta bausme, taikė bausmių dalinio sudėjimo būdą ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė trejus metus devynis mėnesius. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas taikė griežtesnį bausmių subendrinimo būdą, todėl pasunkino nuteistojo padėtį ir padarė esminį BPK 320 straipsnio 4 dalies pažeidimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas 2009 m. gegužės 6 d. nutartimi pakeitė M. R. paskirtos bausmės dydį, negali būti vertinama, nes bausmė skiriama tik teismo nuosprendžiu (BK 41 straipsnio 1 dalis) ir galimybė keisti paskirtąją bausmę, jos dydį BPK 361, 362 straipsniuose numatytais pagrindais bei tvarka nenumatyta. Esminiu pažeidimu, kasatoriaus manymu, laikytina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neaptarė, kodėl taiko ne veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, bet vėliau įsigaliojusį griežtesnį baudžiamąjį įstatymą, numatantį bausmių subendrinimą tuo atveju, kai, priėmus nuosprendį, nustatoma, kad nuteistasis yra kaltas dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos, kurią jis yra padaręs prieš priimant nuosprendį. Taip buvo pažeistos BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Kasaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, neatliko įrodymų tyrimo, nors pagal bylos aplinkybes ir dėl neišsamaus įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme, tai privalėjo padaryti, todėl nesilaikė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų, taip pat teismas rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, todėl padarė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio l, 4 ir 5 dalių bei 276 straipsnio pažeidimus, kartu buvo pažeistas ir BPK 242 straipsnio 1 dalyje nustatytas tiesioginio įrodymų ištyrimo teisme principas. Teismas D. L. kaltę grindė kito nuteistojo M. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu – 2001 m. gegužės 30 d. apklausos, parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos tarp jo ir D. L. protokolais. Tačiau šie duomenys BPK 242 straipsnio 1 dalyje ir 276 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo ištirti (balsu perskaityti) pirmosios instancijos teisme, M. R. nebuvo apklaustas dėl esminių savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas, nepripažinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo neišsamiu ir pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nutarė šių įrodymų tyrimo neatlikti, o nuosprendyje, dar pažeisdamas ir BPK 301 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio l, 4 ir 5 dalies nuostatas, ikiteisminio tyrimo protokoluose užfiksuotus, bet teismo posėdyje neištirtus duomenis pripažino įrodymais, juos vertino ir jais grindė kaltę. Kartu teismas nukrypo nuo BPK 276 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus bei teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie asmens kaltumą ar nekaltumą bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (pavyzdžiui, kasacinė nutartis Nr. 2K-55/2009). Tuo tarpu M. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, teismas panaudojo išvadai padaryti, kad D. L. pasiūlė svetimo turto užvaldymo schemą, tačiau ignoravo faktą, jog jokių kitų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, byloje nebuvo surinkta. Taigi apeliacinės instancijos teismas neištirtais teismo posėdyje M. R. parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnui kasatoriaus kaltumą grindė tiesiogiai, o ne tikrindamas byloje esančius įrodymus. Taip buvo pažeista dar ir BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostata. Be to, teismas M. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, atrinko niekaip nemotyvuodamas ir nekreipė dėmesio į ankstesnius visiškai kitokius jo parodymus. Dėl to buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis. Be to, kasatorius pastebi, kad M. R. parodymai nebuvo nuoseklūs ir iš esmės pasikeitė po jo paleidimo iš suėmimo; po šio parodymų pakeitimo ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas jo tėvui – UAB „Aurafarm“ sandėlininkui V. R. Kasatoriui nesuprantama, kodėl ir kokiais teisėtai ištirtais bei įvertintais įrodymais remdamiesi, teismai nepatikėjo jo aiškinimu, kad jis tik ėjo vadybininko pareigas ir jokių nusikalstamų kėslų neturėjo bei nesuprato, jog kiti asmenys, dirbę UAB „Aurafarm“, elgėsi neteisėtai. Taip pat teismas nevisiškai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą ir, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nenurodė, kodėl atmeta vieną įrodymų – 2000 m. rugsėjo 20 d. UAB „Aurafarm“ direktoriaus įgaliojimą kasatoriui atstovauti firmos interesams perkant medų, kuris patvirtina nuteistojo darbinių pareigų apimtį ir jų vykdymą. Neišnagrinėti ir argumentai, kad pirmosios instancijos teismas teismo posėdžių protokolą surašė iškraipydamas proceso dalyvių, tarp jų ir liudytojų, parodymų turinį. Protokole liko neužrašytos svarbios liudytojos J. D., UAB „Aurafarm“ buhalterės, parodymų dalys. Dėl šios dalies teismas neatliko įrodymų tyrimo ir rėmėsi netiksliu pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolu. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir kitais teismo posėdyje neištirtais įrodymais. Teismas vadovavosi liudytojo D. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 276 straipsnio 1 dalies reikalavimų, liudytojo D. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, teismo posėdyje neištyrė (balsu neperskaitė), tačiau, niekaip nemotyvuodamas, perskaitė šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu prokurorui. Nesilaikydamas BPK 276 straipsnio 4 dalies, apylinkės teismas niekaip nemotyvavo ir nenurodė, kokiems įrodymams patikrinti paskelbė šiuos duomenis. Apeliacinės instancijos teismas, privalėdamas ištaisyti šias pirmosios instancijos teismo klaidas, turėjo atlikti įrodymų tyrimą bent dėl BPK 276 straipsnio nuostatų įgyvendinimo ir tiesiogiai ištirti liudytojo D. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taigi teismas pažeidė ne tik BPK 276 straipsnio reikalavimus, bet ir BPK 301 straipsnio 1 dalį bei 20 straipsnio 4 ir 5 dalis. Dar teismas rėmėsi pirmosios instancijos teisme perskaitytais liudytojų D. Ž., V. V., N. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nenurodė, kokiems įrodymams patikrinti jie buvo paskelbti. BPK 276 straipsnio 4 dalies prasme nebuvo kitų įrodymų, kuriuos būtų buvę galima tikrinti perskaitant V. V. ir N. V. parodymus. Taigi apygardos teismas ir dėl to privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, iškviesti šiuos liudytojus ir juos apklausti teismo posėdyje. Taip pat teismai teismo posėdyje neištyrė medaus priėmimo–perdavimo akto, pasirašyto 2000 m. spalio 23 d. tarp kasatoriaus ir UAB „Aurofarm“ direktoriaus A. E. Pagal šį aktą kasatorius perdavė 22 200,25 kg medaus, o direktorius jį priėmė. Šis įrodymas galėjo būti vertinamas kaip kasatorių teisinantis ir paneigiantis aplinkybę, kad jis įgijo medų. Kartu buvo pažeisti ir BPK 324 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Toliau skunde pateikiami argumentai dėl BPK 219 straipsnio, 256 straipsnio 1 ir 3 dalių bei 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo. Kasatorius tvirtina, kad teismo argumentai, jog kaltinamasis aktas atitinka BPK reikalavimus, neteisingi. Teismas nurodė, kad 2007 m. balandžio 12 d. D. L. pareiškė, jog kaltinimą suprato, tačiau visiškai nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl kasatoriaus pateiktų pastabų dėl pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo (šie argumentai atsižvelgiant į apeliacinio skundo esmę turėjo būti įvertinti arba atliktas įrodymų tyrimas siekiant pašalinti pastabose nurodytus parodymų, užfiksuotų protokole, prieštaravimus). Pastabos buvo pateiktos ir dėl to, kad teisiamojo posėdžio protokole neteisingai įrašyta, jog D. L. suprato jam pareikštą kaltinimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl pateiktų pastabų teisiamojo posėdžio protokolui neargumentuota, be to, ji neskundžiama, todėl ir dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentas dėl pastabų negalėjo likti neišnagrinėtas. Kita vertus, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK reikalavimus, sprendžiama ne pagal tai, ar kaltinamasis jį suprato, o tikrinama, ar jis surašytas laikantis BPK nustatytų taisyklių. Teismas, tokio vertinimo išvengė, nors apeliaciniame skundo argumentas, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK reikalavimų, buvo grindžiamas ir BPK 219 straipsnio nuostatomis. Beje, teismas nepagrįstai rėmėsi argumentu, kad kaltinimas buvo aiškus kitam kaltinamajam. Jis neatkreipė dėmesio į tai, kad kitas kaltinamasis taip pat nurodė, jog suprato tik straipsnį, kuriuo kaltinimas, tačiau paties kaltinimo nesuprato. Kasatorius tvirtina, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK reikalavimų, nes, aprašant nusikalstamą veiką, nebuvo nurodyta, kuo pasireiškė šios veikos sudėčiai būtinas požymis – apgaulė. Kaltinamajame akte ir 2007 m. balandžio 12 d. kaltinimo pakeitime teisme apgaulės turinys neatskleistas. Apeliacinės instancijos teismas tokį kaltinamojo akto trūkumą pastebėjo, tačiau, užuot grąžinęs bylą prokurorui, jį pats, parodydamas šališkumą kaltinimui, ištaisė. Nuteistojo manymu, teismas, neinformavęs apeliantų, to padaryti negalėjo. Tokio pobūdžio byloje, kai nusikalstamos veikos padarymo būdas yra privalomasis nusikalstamos veikos sudėties požymis, konkrečiai nenurodžius, kokiais veiksmais pasireiškė apgaulė, laikytina, kad šis požymis nebuvo aprašytas. Tokiu atveju negalima pripažinti, kad teismas, jį aprašydamas, tik įgyvendino savo teisę neesmingai patikslinti kaltinimo aplinkybes. Nuteistojo manymu, nagrinėjamu atveju kaltinimo pakeitimas buvo galimas laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų. Taip pat kasatorius teigia, kad teismo pateiktos formuluotės aprašant apgaulės požymį iki galo jo neatskleidė. Remdamasis kasacine nutartimi Nr. 2K-375/2009, nuteistasis teigia, kad kaltinamajame akte ir kaltinimo pakeitime teisme neaprašant, kuo grindžiama aplinkybė – turėjimas išankstinio tikslo neatsiskaityti, lieka neaišku, ne tik, kodėl tai yra baudžiamieji, o ne civiliniai teisiniai santykiai, bet ir, kuo inkriminuojami kaltinimai skiriasi nuo nusikalstamos veikos, aprašytos BK 208 straipsnyje – skolininko nesąžiningumo. Kita vertus, teismas pats pripažino, kad prekių įgijimas, tvirtinant, kad bus atsiskaityta, apgaulės požymio neatskleidžia. Be to, iš kaltinamojo akto ir kaltinimo pakeitimo teisme neaišku, kuo grindžiama aplinkybė, kad svetimą turtą kaltinamieji įgijo savo naudai. Veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK, kurio 274 straipsnio dispozicija buvo siauresnė nei dabar galiojanti ir neapėmė veikų, kai turtas arba teisė į turtą užvaldoma kitų asmenų naudai. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus kaltinimų dalį, kuria pašalintos aplinkybės dėl įmonės įsigijimo turint tikslą įgyvendinti per įmonę nusikalstamą schemą – įgyti prekes, išeina, kad turtas buvo įgytas įmonės naudai, o tai nesudarė tuo metu galiojusio 1961 m. BK 274 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Tačiau, kasatoriaus manymu, didžiausias kaltinamojo akto trūkumas yra tas, kad jame visiškai nenurodyti organizuotos grupės veikos požymiai – užduočių ir vaidmenų pasiskirstymas, taigi, kokie veiksmai inkriminuoti kiekvienam kaltinamajam kaip bendrininkui atskirai. Apie organizuotos grupės požymius pasisakius apeliacinės instancijos teismui, užduočių pasiskirstymas buvo nustatytas ne kaltinamuoju aktu, o teismo, taip suvaržant teisę į gynybą. Nuteistasis pažymi, kad teismas, pašalindamas kaltinimų dalį, jog nusikalstamas sumanymas įgyti svetimą turtą jau buvo susiformavęs įgyjant įmonę, kartu pašalino ir aprašytus inkriminuotus veiksmus, kaip kaltinamieji susibūrė į organizuotą grupę, taigi iš esmės pakeitė susibūrimo į organizuotą grupę laiką, būdą, o kartu ir nusikaltimo padarymo mechanizmo aprašymą, tačiau nurodė, kad kaltinimą tik patikslino trumpinant nusikaltimo padarymo laiką. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo patvirtintą teismų praktiką kaltinamojo teisė į gynybą gali būti suvaržyta ir tais atvejais, kai, pavyzdžiui, pakeičiama nusikalstamų veiksmų (neveikimo) apimtis, nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, nors tai ir nelemia veikos kvalifikavimo ar griežtesnės bausmės skyrimo. Apibendrindamas nuteistasis nurodo, kad minėta kaltinamojo akto trūkumų visuma ir tai, kad teismas be BPK 256 straipsnyje nustatytos procedūros negalėjo patikslinti kaltinamojo akto, buvo pakankamas pagrindas apeliacinės instancijos teismui perduoti bylą prokurorui (BPK 326 straipsnio l dalies 5 punktas). Toliau skunde pateikiami argumentai dėl teismo šališkumo ir teisės į teisingą teismą pažeidimo. Kasatorius tvirtina, kad teismas padarė BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto, EŽTK 6 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 5 bei 7 dalių reikalavimų pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino šališkumo požymius, iš esmės kreipdamas dėmesį tik į tai, kad nėra tiesioginių duomenų, jog pirmosios instancijos teismo teisėja nebuvo asmeniškai (subjektyviai) suinteresuota bylos baigtimi. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad sąvoka „teismo šališkumas“ turi ir objektyvųjį aspektą – teismas turi pateikti pakankamas garantijas, jog nekiltų jokių abejonių teismo tendencingumu ir palankumu vienai šaliai, teismo procesas turi būti organizuojamas taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodomos ir „kitokios aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių nešališkumu“. Šios nuostatos teismas be pagrindo netaikė, todėl ją pažeidė. Be to, teismas prieštaringai išnagrinėjo apeliacinio skundo dalį dėl apylinkės teismo nešališkumo. Teismas padarė išvadą, kad apylinkės teismas buvo nešališkas, tačiau kartu pripažino, jog byla dėl procesinių pažeidimų išnagrinėta šališkai. Pats apygardos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo procesas buvo organizuotas nesilaikant elementarių BPK reikalavimų. Kasatoriaus manymu, tai patvirtina buvus bent jau objektyvųjį apylinkės teismo šališkumą, nes galutinis proceso pirmojoje instancijoje rezultatas – šališkai išnagrinėta byla. Jeigu yra nustatomas elementarių proceso reikalavimų nesilaikymas, to negalima pateisinti vien pareigos motyvuoti trūkumu. Vyrauja prezumpcija, kad teisėjai yra kvalifikuoti, todėl elementarių proceso garantijų neužtikrinimas gali būti pateisinamas tik teismo sąmoningu šališkumo nuteistiesiems demonstravimu. Nuteistojo teigimu, palankumą kaltinimui parodo ir tai, kad kaltinimas pažodžiui perkeltas į nuosprendį. Pažeisdamas BPK 320 straipsnį, teismas šių argumentų nenagrinėjo. Dėl žemesnės instancijos teismo šališkumo apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, privalėjo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apylinkės teismui. To nepadaręs teismas pats pažeidė EŽTK 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnyje garantuotą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes teisė į teisingą teismą turi būti garantuojama kiekvienoje teismo instancijoje. Be to, taip iš kasatoriaus buvo atimtos galimybės pasirengti gynybai apeliacinėje instancijoje (pažeistas Konvencijos 6 straipsnio 2b punktas ir BPK 44 straipsnio 7 dalis). Kasatorius prarado galimybę surašyti apeliacinio skundo argumentus dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo. To padaryti kasacinėje instancijoje negalima. Kasatorius prarado teisę į teisingą teismą pirmojoje teismo instancijoje ir iš dalies apeliacinėje instancijoje, nes ši bylas nagrinėja apeliacinių skundų ribose (BPK 320 straipsnis), o kasatorius apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo negalėjo surašyti dėl apylinkės teismo padarytų pažeidimų. Be to, pats apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes nuosprendį grindė įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Taip pat teismas nenagrinėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas į teismo posėdžių protokolą neįtraukė naudingų gynybai liudytojų parodymų ir kitų svarbių teismo posėdžio įvykių, pagrindžiančių objektyvųjį teismo šališkumą. Nutartis dėl pastabų atmetimo, kurią priėmė pirmosios instancijos teismas, BPK 440 straipsnyje nustatyta tvarka neskundžiama (BPK 439 straipsnio 2 dalis), taigi ir dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai dėl pastabų protokole turėjo būti išnagrinėti apeliacinėje instancijoje atliekant įrodymų tyrimą (BPK 320 straipsnio ir 324 straipsnio 6 dalies pažeidimai).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistųjų kasacinį skundą atmesti.
Atsakydamas į nuteistojo M. R. skundo argumentus atsiliepime prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas jo skundo argumentus dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams išnagrinėjo ir atitinkami motyvai išdėstyti teismo nuosprendyje. Prokuroras laiko nepagrįstais ir skundo argumentus, kad buvo suvaržyta nuteistojo teisė apskųsti nuosprendį. M. R. pasinaudojo šia teise ir apylinkės teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Prokuroras pritaria apygardos teismo motyvams, kad, nesant konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas negali būti siejamas tik su priimto nuosprendžio surašymo trūkumais. Pirmosios instancijos teismas padarė esminių proceso pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, tačiau šis faktas sietinas ne su BPK 58 straipsnyje numatytais nušalinimo pagrindais, o su padarytais BPK pažeidimais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas ištaisė. Nors kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, taisydamas padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, tačiau nei M. R., nei jo gynėjas to teisme neprašė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinime buvo nurodyta netiksli užvaldyto turto suma, todėl ją patikslino. Patikslinta suma yra mažesnė nei buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, todėl, skirtingai nei teigia M. R., nuteistojo padėtis nebuvo pabloginta. Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo prokuroras nurodo, kad nusikaltimo padarymo aplinkybės dėl nuteistųjų tarpusavio vaidmenų pasiskirstymo – D. L. pagrindinis vaidmuo buvo įgyti medų, M. R. – kitas prekes – rodo, jog jie pagal vieningą planą su asmeniu, pasislėpusiu nuo teismo, siekė pasisavinti svetimą turtą, t. y. veikė organizuota grupe. Iki 2003 m. galiojęs BK taip pat numatė bendrininkavimo formą – organizuotą grupę, tačiau teismai nelaikė šios aplinkybės sunkinančia baudžiamąją atsakomybę. Bausmė M. R. buvo paskirta tokia pati kaip ir pirmosios instancijos teismo, taigi apeliacinis teismas jos nesugriežtino. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta techninė klaida: nurodyta, kad M. R. bausmės pagal kelis nuosprendžius bendrinamos dalinio sudėjimo būdu, tačiau pagal paskirtų bausmių dydžius matyti, jog teismas bausmes bendrino apėmimo būdu. Priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas kaltinamiesiems paskyrė tokias pačias bausmes, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Dėl šios priežasties laikytina, kad pirmosios instancijos teismas bausmes taip pat bendrino dalinio sudėjimo būdu. Apibendrindamas prokuroras tvirtina, kad visumos nukentėjusių, liudytojų parodymai apie konkrečius M. R. ir D. L. veiksmus, būtent, tai, jog nuteistieji per pakankamai trumpą laikotarpį įgijo svetimą turtą, visiškai už jį neatsiskaitė ir net nebandė to daryti, neaiškus turto realizavimo būdas, fiktyvus bendrovės likvidavimas, rodo, kad M. R. ir D. L., veikdami su pasislėpusiu nuo teismo asmeniu, siekė apgaule užvaldyti svetimą turtą, t. y. sukčiauti. Šios aplinkybės rodo, kad kasatorius pagrįstai nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.
Dėl D. L. skundo prokuroras nurodo kad su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu nebuvo paskelbti M. R. parodymai, galima sutikti, tačiau apeliacinės instancijos teismas D. L. kaltę grindė ne tik remdamasis M. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teisme metu M. R. taip pat parodė, kad D. L. yra sakęs, jog „nėra pinigų ir reikia imti viską ką galima, <...> reikia imti prekes, nes atsiskaitymų nebus“. Be to, pats M. R. pasiėmė vieną UAB „Aurafarm“ kompiuterį kaip kompensaciją už darbą, net nesigilindamas, ar bendrovė už jį atsiskaičiusi su pardavėju. Tai patvirtina M. R. parodymus, kad jis suprato D. L. žodžius, jog už įgytas prekes nebus atsiskaitoma su pardavėjais. Be to, teismai rėmėsi D. S. parodymais, kurie buvo patikrinti teismo posėdyje, kad jis norėjo suburti asmenis, kurie imtų įvairias prekes, o po to už jas neatsiskaitytų. Be šių įrodymų, patvirtinančių, kad D. L. padarė jam inkriminuotą veiką, taip pat yra teismo nustatytos aplinkybės, jog visos prekės buvo įsigytos per labai trumpą laikotarpį nuo 2000 m. rugsėjo 5 d. iki spalio 20 d., pagal vienodą schemą – tiek už medų, tiek už kitas prekes pažadėjus tiekėjams apmokėti po tam tikro laiko ir, pagal daugumą susitarimų dar nesuėjus terminui atsiskaityti, UAB „Aurafarm“ buvo fiktyviai parduota J. M. Be to, buvo vaidmenų daryti nusikalstamą veiką pasiskirstymas – D. L. pagrindinis vaidmuo buvo įsigyti medų, o M. R. – kitas prekes. Nustačius, kad bendrininkai veikė organizuota grupe, jie visi atsako už bendrą nusikalstamos veikos rezultatą. Visos šios aplinkybės paneigia skundo teiginius, kad D. L. bendrovėje dirbo vadybininko darbą ir nieko nesuprato apie kitų darbuotojų nusikalstamus tikslus. Taip pat prokuroras teigia, kad iš D. L. apeliacinio skundo argumentų matyti, jog jis iš esmės nesutiko su teismo aplinkybių vertinimu, o apeliacinės instancijos teisminio nagrinėjimo metu nei D. L., nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas perskaitė liudytojų D. Ž., V. V., N. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nors teisme jie liudijo apie tas pačias aplinkybes, niekaip nesuvaržė kasatoriaus teisių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė dėl kaltinamajojo akto atitikimo įstatymo reikalavimams. Kaltinamajame akte nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tai, kad surašant kaltinamąjį aktą nebuvo laikomasi tam tikrų lietuvių kalbos taisyklių, nereiškia, jog jis suformuluotas nesuprantamai ar neaiškiai. Be to, apie kaltinamojo akto nesuprantamumą D. L. pareiškė po to, kai jo gynėjas pateikė specialisto kalbininko išvadą. Ikiteisminio tyrimo metu D. L. tvirtino, kad supranta, kuo įtariamas. Nagrinėjant bylą teisme jis parodė, kad kaltinimą suprato, tačiau neprisipažįsta. Prokuroro teigimu, tai rodo, kad D. L. suprato kaltinimo esmę. Apeliacinės instancijos teismui nurodžius, kad apgaulė pasireiškė būtent tvirtinimu, jog už paimtas prekes bus atsiskaityta, tačiau to nepadarius praėjus sutartam terminui, nelaikytina, kad šis teismas esmingai pakeitė faktines aplinkybes. Teismas tik patvirtino nustatytas bylos aplinkybes: teisme nukentėjusieji patvirtino, kad už patiektas prekes ir medų buvo žadama, bet ne iš karto, o po tam tikro laiko, tačiau to nebuvo padaryta. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenurodė kokių nors nežinomų naujų aplinkybių. Tai, kad kasatoriai veikė turėdami tikslą neatsiskaityti, nurodyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taip pat teismų nuosprendžiais nustatyta, kad M. R. ir D. L. svetimą turtą įgijo ne kitų, o savo naudai. Apie tai, kokį darbą įmonėje atliko nuteistieji, taigi iš esmės apie savo vaidmenis organizuotoje grupėje, parodė ir pats D. L., t. y. jam šios aplinkybės nebuvo nežinomos. Be to, pripažinimas, kad bendrininkai veikė organizuota grupe, niekaip nepasunkino kasatoriaus padėties, nes ši aplinkybė buvo vertinama kaip bendrininkavimo forma, o ne kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas yra pasisakęs ir dėl skundo argumentų, susijusių su teismo šališkumu. Teismas pripažino, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie gali būti ir buvo ištaisyti apeliacinės instancijos teismo. Nepagrįstas ir skundo argumentas, kad buvo pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje. Apeliacinės instancijos teismas patikrino apeliacinius skundus tiek, kiek juose buvo prašoma.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų M. R. ir D. L. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka nurodytus BPK reikalavimus.
Dėl teismo nešališkumo – BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymas
Vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nuosprendis gali būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tais atvejais, kai bylą išnagrinėjo šališkas teismas arba ji išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Kitus pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus privalo ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 dalis).
Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.
BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.
Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nė vienas iš proceso dalyvių teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepareiškė nušalinimo teismui ir nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu. Apygardos teismas byloje taip pat nenustatė jokių BPK 58 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas pirmosios instancijos teismą pripažinti šališku.
Atmestinas nuteistojo D. L. kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo padaryti esminiai BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų pažeidimai patvirtina šio teismo šališkumą, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Esminiai BPK pažeidimai, padaryti nagrinėjant bylą teisme ar priimant procesinį sprendimą, nebūtinai rodo teismo šališkumą. Kaip teisingai konstatuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis, padarė esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimo motyvacijos stoka, pati savaime nėra pagrindas teismą pripažinti šališku. Kolegijos įsitikinimu, procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, nagrinėjamu atveju nepatvirtina teismo šališkumo. Pažymėtina, kad priimtame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė ir tokių BPK nuostatų pažeidimų, kurie palengvino nuteitųjų padėtį (pavyzdžiui, be motyvų atmesti nuteistiesiems pareikšti kai kurie civiliniai ieškiniai). Kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo objektyvaus ir subjektyvaus šališkumo požymių, todėl daro išvadą, kad teismas buvo nešališkas.
Nustatęs pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas, juos ištaisęs, taip, kaip ir nustatyta BPK 329 straipsnio 4 dalyje, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei priėmė naują nuosprendį ir šiuo aspektu BPK reikalavimų nepažeidė.
Dėl kaltinamojo akto atitikimo BPK reikalavimams
Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai numatyti BPK 219 straipsnyje. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdus, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kt.) ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.
Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Šis argumentas atkartoja apeliacinio skundo analogišką teiginį, dėl kurio motyvuotas išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas. Teismas pagrįstai pripažino, kad byloje pateiktas kaltinamasis aktas neatitinka lietuvių kalbos sakinio sandaros taisyklių. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji davė konkrečius ir išsamius parodymus apie jiems inkriminuotą veiką tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, pradėjus bylos nagrinėjimą teisme parodė, jog kaltinimą suprato, o kad jo nesupranta, pradėjo teigti tik tada, kai teismui buvo pateikta specialisto kalbininko išvada, kuria gynyba siekė įrodyti kaltinamojo akto ydingumą, teismas padarė teisingą išvadą, jog nuteistieji jiems pareikšto kaltinimo esmę suprato.
Kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyto reikalavimo pateikti nusikalstamos veikos aprašymą. Kaltinamajame akte nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, todėl teisė į gynybą šiuo požiūriu nebuvo pažeista. Skirtingai nei nurodo M. R., tiek kaltinamajame akte, tiek jo pakeitime apgaulė, kaip būtinasis sukčiavimo veikos objektyvusis požymis, aprašyta. Apgaulė pasireiškė tuo, kad nuteistieji tvirtino, jog už paimtas prekes, parėjus sutartam terminui, atsiskaitys, tačiau iš anksto turėjo tikslą neatsiskaityti.
Organizuotos grupės požymiai, numatyti BK 25 straipsnio 3 dalyje, taip pat, nors ir lakoniškai, atskleisti kaltinamajame akte, nurodant, kad tarp nuteistųjų bei nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusio asmens buvo susitarimas daryti sunkų nusikaltimą, o vienas iš organizuotos grupės narių – nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpęs asmuo – koordinavo kitų narių veiklą. Tiesa, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismui patikslinus kaltinimą (jį sutrupinant), be kitų nuosprendyje aptartų aplinkybių patikslinimo, buvo pašalinta ir kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė – „nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo pasislėpusiam asmeniui koordinuojant jos narių veiklą“. Šios aplinkybės, kuri svarbi sprendžiant dėl organizuotos grupės požymių buvimo kasatorių veiksmuose, pašalinimas apeliacinio teismo nuosprendyje neaptartas ir tai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktų reikalavimų.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, bylos aplinkybes nustatė remdamasis duomenimis, kurie neatitinka BPK reikalavimų, keliamų įrodymams. Teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų skundus, įrodymų tyrimo neatliko, to teisminio nagrinėjimo metu neprašė ir apeliantai. Tačiau, pripažindamas nemotyvuotomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nusikalstamų veikų padarymo bei pats pateikdamas motyvus dėl bylos duomenų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ir rėmėsi ne pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtais, o ikiteisminio bylos tyrimo metu gautais nuteistojo M. R. apklausos bei kitų su juo atliktų procesinių veiksmų duomenimis.
BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti.
BPK 242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Pagal teismų praktiką šios normos neturi būti suprantamos tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi remtis visais bylos duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys) ir pan.
Paneigdamas bei atmesdamas nuteistųjų M. R. ir D. L. parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio bylos tyrimo metu gautais duomenimis – nuteistojo M. R. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną protokolu bei jo paaiškinimais, gautais parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos metu. Šie duomenys buvo išdėstyti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, jais teismas rėmėsi, tačiau jie nebuvo paskelti BPK nustatyta tvarka teisminio nagrinėjimo metu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.
Tokia bylos duomenų vertinimo tvarka neatitinka įstatymo reikalavimų. BPK 276 straipsnyje išdėstyti atvejai, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. R. parodymai, duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu, nebuvo skelbiami, jie išdėstomi ir analizuojami iš karto nuosprendyje. Tai pažeidžia BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus.
BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nevykdė ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų tiriant bei vertinant bylos duomenis. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas privalo imtis priemonių ištaisyti visus minėtus BPK pažeidimus ir pateikti motyvuotas išvadas, kuriais M. R. parodymais tiki, o kuriuos atmeta.
Dėl išvardytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl Panevėžio apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas. Kolegija nesvarsto baudžiamojo įstatymo taikymo klausimų, nes teismo išvados dėl padaryto esminio BPK pažeidimo tiriant ir vertinant bylos duomenis negali būti laikomos pagrįstos.
Kitų esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus kasacinės instancijos teismas nenustatė. Liudytojo D. S. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, iš esmės sutapo. Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu šiam liudytojui pareiškus, kad jis neprisimena visų savo anksčiau duotų parodymų, teismas perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo prokurorui. Liudytojas šiuos parodymus patvirtino. Vėliau pirmosios instancijos teisme tiriant rašytinius bylos duomenis buvo paskelbti ir to paties liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taigi apeliacinės instancijos teismas remdamasis liudytojo D. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir tiesiogiai ištirtais teisiamojo posėdžio metu, BPK 276 ir 301 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Pažeidimų nepadaryta ir pirmosios instancijos teismo posėdyje paskelbus liudytojų D. Ž., V. V., N. V. parodymus, kurie teisme nedalyvavo dėl svarbių priežasčių (išvykę į užsienį) ir daug kartų kviesti į teismo posėdį neatvyko. Laikytina, kad šie duomenys paskelbti BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.
Kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistųjų apeliacinius skundus ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nepadarė. Teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Tai, kad teismas nepateikė detalių atsakymų į kiekvieną skundo argumentą, nelaikytina įstatymo pažeidimu. Pagal teismų praktiką teismas privalo pasisakyti dėl esminių skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismo turinys patvirtina, kad šio reikalavimo buvo laikomasi. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties dėl teisiamojo posėdžio protokolo pastabų teisėtumo bei pagrįstumo, nes ši nutartis apeliacine tvarka neskundžiama.
Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė ir BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimų bei nepablogino nuteistojo M. R. padėties, išnagrinėjęs bylą pagal jo paties paduotą skundą. Apgaule užvaldyto turto vertę teismas suskaičiavo teisingai, ir ji nėra didesnė už tą, kurią buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.