Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. ir jo gynėjo, nuteistojo T. L. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžiu D. J. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 203 straipsnio 2 dalį – 50 MGL (6250 litų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas ketveriems metams. Į paskirtą bausmę BK 66 straipsnio pagrindu įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2004 m. kovo 4 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. L. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – ketveriems metams, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės iš dalies sudėtos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Į paskirtą bausmę BK 66 straipsnio pagrindu įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2003 m. kovo 26 d. iki 2003 m. balandžio 24 d.

Priteista iš D. J., T. L. ir K. K. solidariai 163 860 Lt Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Taip pat skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nutartis, kuria atmesti nuteistųjų D. J. ir T. L. apeliaciniai skundai.

Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžiu nuteistas ir K. K., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. ir T. L. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe sukčiavo įgyjant didelės vertės svetimą turtą. D. J. organizavo juridinio asmens, naudojamo neteisėtai veiklai nuslėpti, veiklą, o T. L., vykdydamas sukčiavimą, piktnaudžiavo tarnyba, būtent: D. J. nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas jo paties suburtos ir kartu su T. L. vadovautos organizuotos grupės narys, kurioje jis pats, K. K., V. Š. ir T. L. iš anksto susitarė daryti sunkų ir ilgai trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti svetimą turtą, tuo tikslu klastojant dokumentus, panaudojant nusikalstamai veikai nuslėpti įmonę ir apgaulingai tvarkant įmonės apskaitą, kiekvienam organizuotos grupės nariui atliekant tam tikrą užduotį ir turint konkretų vaidmenį, pats prisiimdamas vykdyti užduotis, susijusias su savo grupės narių veiklos koordinavimu, organizuotos grupės ir UAB „Medinovus” veiklos vadovavimu, šios įmonės apskaitos tvarkymo fikcijos organizavimu ir dokumentų klastojimu, nusikaltimo slėpimu, bei žinodamas, jog UAB „Medinovus” faktiškai jokios veiklos nevykdo ir Kauno apskrities VMI teikia žinomai melagingas ataskaitas, kad ji yra įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, tam, kad, įrašius į UAB „Medinovus” PVM sąskaitas- faktūras prekių kainą su 18 proc. PVM ir pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams bei paėmus pinigus iš UAB „Medinovus” sąskaitos grynaisiais pinigais, būtų galima užvaldyti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą PVM, kadangi pagal nusikalstamos veikos planą UAB „Medinovus” vardu mokesčių į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėti nebuvo planuojama, nes A. Z., neįsteigus įmonės ir neturint tam licencijos nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. iš privačių asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM supirkus 240 t spalvoto metalo ir šiuos duomenis apie supirkto spalvoto metalo kiekį pateikus T. L., iš anksto pažadėjusiam A. Z. tam kiekiui pateikti metalo pardavimo UAB „Baltical” dokumentus, T. L. per V. Š. perdavus duomenis apie A. Z. supirkto metalo kiekį, D. J. nurodė UAB „Medinovus” direktoriui K. K. įrašyti į UAB „Medinovus” PVM sąskaitas-faktūras žinomai melagingus duomenis apie neva įvykusias ūkines operacijas tarp UAB „Medinovus” ir UAB „Baltical” ir patvirtinti šiuos duomenis savo parašu: K. K. žinant, kad UAB „Medinovus prekių neturėjo ir jų UAB „Baltical” nepardavė, patvirtinus parašu į UAB „Medinovus” PVM sąskaitų-faktūrų serijos GFA, Nr. 0821061, Nr. 0821081, Nr. 0821084, Nr. 0821087, Nr. 0821088, Nr. 0821090, Nr. 0821093, Nr. 0821099, Nr. 0821100, Nr. 0821105, Nr. 0821108, Nr. 0821114, Nr. 0821095, Nr. 0821096, Nr. 0821109, Nr. 0821111, Nr. 0821116, Nr. 0821110, Nr. 0821117 blankus įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad UAB „Medinovus ” pardavė UAB „Baltical” 240 t aliuminio metalo už 1 076 160 Lt, tarp jų 164160 Lt PVM, bei perdavus šiuos žinomai suklastotus dokumentus jam, D. J., paimtus iš K. K. dokumentus per V. Š. perdavė T. L. Šiam minėtus dokumentus pagal išankstinį susitarimą perdavus A. Z., šiam pagal šiuos dokumentus nugabenus ir pardavus 240 t spalvotų metalų UAB „Baltical” UAB „Medinovus” vardu, UAB „Baltical” už įsigytą metalą apmokėjus mokėjimo pavedimais į UAB „Medinovus” atsiskaitomąsias sąskaitas (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas” Kauno filiale, bei (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras” Kauno filiale, pervedus 1 076 160 Lt, iš kurios 164 160 Lt sudarė PVM suma, kurią UAB „Medinovus” privalėjo pervesti į valstybės biudžetą K.K. paėmus iš UAB „Medinovus” bankinių sąskaitų šias lėšas grynaisiais pinigais ir perdavus jam, D J., jis pasiliko 50 proc. PVM sumos, o likusius pinigus per V. Š. perdavė T. L., T. L. pasilikus sau kitus 50 proc. PVM sumos bei likusią sumą – 912 000 Lt, o tai yra A. Z. turėto ir parduoto UAB „Baltical” metalo vertė be PVM, perdavus A. Z., jis, D. J., kartu su T. L. apgaule įgijo 164 160 Lt svetimo turto valstybės biudžeto lėšų, t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat D. J. nuteistas už tai, kad būdamas organizuotos grupės narių veiksmų koordinatorius bei vadovas iš savanaudiškų paskatų, žinodamas, kad kito asmens vardu steigiama įmonė faktiškai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o yra reikalinga neteisėtai veiklai nuslėpti, nurodė K. K. įsteigti įmonę bei davė jam pinigų jos steigimui. K. K. 2002 m. spalio 18 d. Kaune, (duomenys neskelbtini) savivaldybės rejestro tvarkytojos užsakymu (duomenys neskelbtini) įsteigus UAB „Medinovus” (duomenys neskelbtini) ir pasiskyrus save administracijos vadovu – direktoriumi, jis, D. J. nurodinėjo K. K., kaip vadovauti UAB „Medinovus”, kurios buhalterinius apskaitos dokumentus –PVM sąskaitas–faktūras bei kasos pajamų orderius nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 26 d. kartu su K. K., V. Š. ir T. L. naudojo sukčiavimui, taip užvaldė 164 160 Lt Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Taigi jis, D. J., Kaune suorganizavo K. K. 2002 m. spalio 18 d. įsteigti ir iki 2003 m. kovo 26 d. vadovauti UAB „Medinovus”, kuri buvo naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti, t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 203 straipsnio 2 dalyje.

T. L. nuteistas už tai, kad nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas D. J. suburtos ir kartu su juo vadovaujamos organizuotos grupės, kurioje jis pats, K. K., V .Š. ir D. J. iš anksto susitarė daryti sunkų ir ilgai trunkantį nusikaltimą – apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti svetimą turtą, tuo tikslu klastojant dokumentus, panaudojant nusikalstamai veikai nuslėpti įmonę ir apgaulingai tvarkant įmonės apskaitą, kiekvienam organizuotos grupės nariui atliekant tam tikrą užduoti ir turint konkretų vaidmenį, nariu, pats prisiimdamas vykdyti užduotis, susijusias su šios grupės narių veiklos koordinavimu, organizuotos grupės vadovavimu spalvotųjų metalų prekybos srityje – UAB „Medinovus” apskaitos dokumentų realizavimu tretiesiems asmenims, asmenų, kuriems reikalingi spalvotų metalų legalizavimo dokumentai, paieška, duomenų, gautų iš trečiųjų asmenų apie legalizuotinų metalų kiekį, pateikimą organizuotos grupės nariams bei nusikaltimo slėpimu, žinodamas, jog UAB „Medinovus” faktiškai jokios veiklos nevykdo ir Kauno apskrities VMI teikia žinomai melagingas ataskaitas, kad ji yra įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti – prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, tam, kad, įrašius į UAB „Medinovus” PVM sąskaitas-faktūras prekių kainą su 18 proc. PVM ir pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams bei paėmus pinigus iš UAB „Medinovus” sąskaitos grynaisiais pinigais, būtų galima užvaldyti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą PVM, kadangi pagal nusikalstamos veikos planą UAB „Medinovus” vardu mokesčių į Lietuvos Respublikos biudžetą nebuvo planuojama, susitarė su A. Z., kad pateiks šio, neturint leidimo verstis šia veikla, iš privačių supirktą aliuminio metalą tariamai pateisinančius dokumentus su juose įrašytais melagingais duomenimis, neva ne A. Z., o UAB „Medinovus” parduoda tą metalą UAB „Baltical”. A. Z., neįsteigus įmonės, neturint tam licenzijos, nuo 2002 m. gruodžio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. iš privačių asmenų be pirkimo dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, supirkus 240 t aliuminio metalo, šiuos duomenis apie supirkto spalvoto metalo kiekį pateikus jam, T. L., jis, T. L., per V. Š. perdavė duomenis apie A. Z. supirkto metalo kiekį D. J.. Jo nurodymu UAB „Medinovus” direktoriui K. K., žinančiam, kad UAB „Medinovus” aliuminio metalo neturėjo ir jų UAB „Baltical” nepardavė, bei patvirtinus parašu į UAB „Medinovus” PVM sąskaitų–faktūrų serijos GFA, Nr. 0821061, Nr. 0821081, Nr. 0821084, Nr. 0821087, Nr. 0821088, Nr. 0821090, Nr. 0821093, Nr.0821099, Nr. 0821100, Nr. 0821105, Nr. 0821108, Nr. 0821114, Nr. 0821095, Nr. 0821096, Nr. 0821109, Nr. 0821111, Nr. 0821116, Nr. 0821110, Nr. 0821117 blankus įrašytus melagingus duomenis apie tai, kad UAB „Medinovus” pardavė UAB „Baltical” 240 t aliuminio metalo už 107 6160 Lt, tarp jų 164 160 Lt PVM, bei perdavus šiuos žinomai suklastotus dokumentus D. J., šiam paimtus iš K. K. dokumentus per V. Š. perdavus jam, T. L., pastarasis minėtus dokumentus pagal išankstinį susitarimą perdavė A. Z. Šiam pagal suklastotus dokumentus nugabenus ir pardavus 240 t spalvotų metalų UAB „Baltical” UAB „Medinovus” vardu, UAB „Baltical” už įsigytą metalą apmokėjus mokėjimo pavedimais į UAB „Medinovus” atsiskaitomąsias sąskaitas (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas” Kauno filiale, bei (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Snoras” Kauno filiale, pervedus 1 076 160 Lt, iš kurios 164 160 Lt buvo PVM suma, kurią UAB „Medinovus” privalėjo pervesti į valstybės biudžetą, K. K. paėmus iš UAB „Medinovus” bankinių sąskaitų šias lėšas grynaisiais pinigais ir perdavus D. J., pastarajam pasilikus sau 50 proc. PVM sumos, o likusią pinigų dalį per V. Š. perdavus jam, T. L., jis, T. L., pasiliko sau kitus 50 proc. PVM sumos bei likusius pinigus 912 000 Lt, o tai yra A. Z. turėto ir parduoto UAB „Baltical” metalo vertė be PVM, perdavė A. Z.. Taip jis kartu su K. K., V. Š. ir D. J. apgaule įgijo svetimą turtą 164 160 Lt valstybės biudžeto lėšų, t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat T. L. nuteistas ir už tai, kad nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 20 d. Kaune, būdamas valstybės tarnautojas – policijos pareigūnas, dirbdamas Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio jaunesniuoju inspektoriumi, tarnybos ir ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymą 5 straipsnio 4 ir 5 punktus, kuriuose numatyta, kad policijos pareigūnas privalo užtikrinti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimą ir tyrimą, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame policijos pareigūnui nustatyta pareiga, gavus pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pačiam būnant įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, taip pat šiurkščiai pažeisdamas Kauno m. policijos vyriausiojo komisaro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 283 patvirtintą Kauno m. vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimų tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio jaunesniojo inspektoriaus pareigybės aprašymo, su kuria jis 2002 m. liepos 1 d. pasirašytinai supažindintas, 2 dalį, kurioje numatyta, kad jis, T. L., būdamas valstybės tarnautojas, eidamas jaunesniojo inspektoriaus pareigas, privalo užkardyti, tirti nusikaltimus bei kitus teisės pažeidimus valstybės ekonomikos interesams, privačiai ir kitų rūšių nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams, siekdamas sau turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – turėdamas tarnybinių žinių, kad V. Š., D. J. ir K. K. daro nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, valstybės tarnybai ir finansams, ne tik neužkardė jų daromų nusikaltimų ir nesiėmė priemonių pradėti kaltininkų baudžiamąjį persekiojimą, bet pats tyčia pasiūlė jiems daryti sukčiavimą ir, įsitraukęs į D. J. suburtos organizuotos grupės vykdomą nusikalstamą veiklą, kartu su juo vadovaudamas šiai organizuotai grupei ir koordinuodamas jos narių veiklą, pasikliaudamas tuo, kad, dirbdamas tokias veikas tiriančio policijos padalinio pareigūnu, gaus duomenis apie tai, ar jo daromos nusikaltimo požymių turinčios veikos nėra atskleistos, bei tikėdamasis, kad kolegos nevykdys jo baudžiamojo persekiojimo, apgaule kartu su organizuotos grupės nariais D. J., V. Š., K. K. įgijo svetimą turtą 164 160 Lt valstybės biudžeto lėšų dalį, dėl to valstybė patyrė didelės žalos, t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje.

Kasatorių nuomone, buvo netinkamai pritaikyta BK 3 straipsnio 2 dalis, 54 straipsnio 3 dalis, parinkta netinkama veikos kvalifikacija. Bylą nagrinėję ir nuosprendį bei nutartį priėmę teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose.

Pasak kasatorių, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai aiškino apgaulės sąvoką. Kasatoriai mano, kad baudžiamosios teisės prasme apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo paveikti apgaulės savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė, už kurią taikytina baudžiamoji atsakomybė, turėtų pasireikšti turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Sukčiavimas yra padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai.

Byloje tirtoje situacijoje suklastoti dokumentai buvo pateikti UAB „Baltical", kuri jų pagrindu pervedė į UAB „Medinovus" sąskaitas skundžiamame nuosprendyje paminėtas pinigų sumas. Suklastoti dokumentai buvo panaudoti tam, kad metalų pirkėjas ne tik sumokėtų už prekę, bet ir pervestų mokesčius. Pardavėjas, pateikdamas PVM sąskaitas–faktūras, deklaravo būtent pirkėjui, o ne valstybei, kad sumokės mokesčius valstybei. Tik dėl to pardavėjas perdavė savo turtą, įskaitant ir mokesčiams skirtą perduodamo turto dalį, pirkėjui, manydamas, kad tas turi teisę jį gauti. Kaltininkų tyčia buvo nukreipta į neatlygintiną ne viso, o dalies UAB „Baltical" turto, t. y. ne valstybės turto, užvaldymą. Jeigu metalų pirkėjas būtų informuotas, kad UAB „Medinovus" PVM į biudžetą nesumokės, nes pateikė suklastotus dokumentus, jis nebūtų pervedęs į tariamo pardavėjo sąskaitą PVM.

Kasatoriai pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnį atsiranda už svetimo turto įgijimą. Nusikaltimu laikomas tik toks veikimas, kai juo išvengiama turtinės prievolės arba ji panaikinama. Turint galvoje, kad veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK 274 straipsnis, numatęs baudžiamąją atsakomybę tik už svetimo turto užvaldymą arba teisės į turtą įgijimą apgaule, kasatorių galima būtų teisti tik už svetimo turto įgijimą apgaule. Pasisavintos buvo ne visos UAB „Baltical" pervestos lėšos, nes dalis pinigų buvo panaudota atsiskaityti su A. Z., likusioji dalis pasisavinta. Šiuo atveju apgaulė buvo panaudota tik santykiuose su UAB „Baltical", o ne su valstybės biudžetu. Tai rodo, kad kasatorius be pagrindo buvo nuteistas už valstybės biudžeto lėšų užvaldymą apgaule.

Taigi, kasatorių manymu, bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo D. J. veiką, nes be pagrindo neatsižvelgė į veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 274 straipsnį; kita veikos kvalifikavimo klaida padaryta nuteisiant kasatorių pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, nes veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK 307 straipsnio 2 dalis. Su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad 2000 m. BK 203 straipsnio 2 dalis yra palankesnė, kasatoriai nesutinka ir mano, kad teismas klaidingai traktuoja švelnesnę atsakomybę numatantį įstatymą.

1961 m. BK 307 straipsnio 2 dalis nustatė atsakomybę už įmonės, kuri naudojama kaip priedanga kitokiai negu jos steigimo dokumentuose numatyta, be to, neteisėtai, veiklai, įsteigimą ar veiklą. Pagal 2000 m. BK 203 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas įsteigė ar vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti. Veikos padarymo metu norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal 1961 m. BK 307 straipsnio 2 dalį, reikėjo nustatyti ne tik tai, kad įmonė naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti, bet ir konstatuoti, kad tokia veikla nenumatyta steigimo dokumentuose, t. y. egzistavo papildomas įrodinėtinas požymis. Dabartinės redakcijos BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad taikytinas tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Tik tais atvejais, jeigu naujos redakcijos baudžiamasis įstatymas švelnina baudžiamąją atsakomybę ar kitokiu būdu lengvina teisiamojo padėtį, taikytina naujoji įstatymo redakcija (BK 3 straipsnio 2 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs klaidingą išvadą, jog dabartinės redakcijos BK 203 straipsnio 2 dalis yra lengvinanti kasatoriaus padėtį, be pagrindo neįvertino 2002 m. spalio 18 d. specialisto išvados (duomenys neskelbtini), kuri įrodo, kad UAB „Medinovus" atliko ne tik tariamus sandorius su UAB „Baltical", pagal kuriuos pardavė spalvotuosius metalus, tačiau užsiiminėjo medienos verslu, transportu, vykdė kitas veiklos rūšis. Tai reiškia, kad prekyba, taip pat ir metalais, atitiko jos įstatuose numatytas veiklos rūšis.

Taigi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė, kodėl D. J. nusikalstamai veikai taikoma naujesnioji įstatymo redakcija, o apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, nes naujasis baudžiamasis įstatymas, pasak kasatorių, pablogino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisinę padėtį. 2000 m. BK 3 straipsnio 3 dalis numato, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, ir šis įstatymas negalėjo būti pritaikytas todėl, kad pagal ankstesnės redakcijos baudžiamąjį įstatymą D. J. veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos sudėties, nes UAB „Medinovus" buvo įsteigta neturint specialaus tikslo nusikalstamai veiklai vykdyti. Nors ši įmonė ir buvo panaudota siekiant apgaule gauti iš UAB „Baltical" pinigus, tačiau prekyba buvo numatyta UAB „Medinovus" įstatuose, o šis požymis yra reikšmingas ir nustatinėtinas, taikant 1961 m. BK 307 straipsnio 2 dalį.

Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nesilaikė reikšmingų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 išaiškinimų būtent 2005 m. gruodžio 13 d. nutartyje Nr. 2K-7-544/2005, kurioje konstatuota: „BPK 305 straipsnio 4 dalis nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė neturi sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių asmens nusikalstamos veikos padarymo faktą ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą jo padarytoje veikoje“.

Kasatoriai yra tos nuomonės, kad D. J. veika buvo kvalifikuota netinkamai, pritaikant ne tą baudžiamąjį įstatymą, kurį turėjo taikyti žemesnių instancijų teismai, t. y. teismai, netaikydami D. J. to baudžiamojo įstatymo, kuris buvo veikos padarymo metu, pažeidė BK 3 straipsnio 1 bei 2 dalis. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose metu nebuvo pašalintos abejonės dėl kasatoriaus D. J. kaltės. Klaidingai aiškinant teisę dėl baudžiamąją atsakomybę lengvinančio ar sunkinančio naujos redakcijos baudžiamojo įstatymo, D. J. buvo pritaikyta naujesnė atsakomybę sunkinanti baudžiamojo įstatymo redakcija, o tai sudarė pagrindą priimti neteisėtus nuosprendį ir nutartį.

Kasatoriai akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. J. pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, pateikė informacijos, kad iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Deja, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į šias aplinkybes, apsiribodamas aiškinimu, kad „apeliacinės instancijos teisme D. J. pakeitė savo reikalavimus ir prašė sušvelninti bausmę. BPK XXIV skyriaus nuostatos nenumato galimybės pakeisti ar papildyti apeliacinį skundą”.

Priimant nuosprendį ir nutartį liko neįvertinta ta aplinkybė, kad kasatorius žalą iš dalies atlygino, 2007 m. gegužės 8 d. pervesdamas 3120 Lt į valstybės biudžetą (Kauno apskrities VMI sąskaitą).

Taigi teismai, pasak kasatorių, paaiškėjus minėtoms aplinkybėms, turėjo pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

D. J. nuomone, itin svarbi yra ta aplinkybė, kad lygiagrečiai atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 48-1-909-00 buvo išskirtas iš ikiteisminio tyrimo, kuris buvo pabaigtas kaltinamojo akto surašymu ir baudžiamoji byla išnagrinėta bei joje priimti nuosprendis ir nutartis. Į paskirtąją bausmę yra įskaitytas tik laikotarpis nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2004 m. kovo 4 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-110/2008 pažymėta, kad kitame ikiteisminiame tyrime, kuris vėliau buvo nutrauktas, taikytas kardomasis kalinimas yra vertintinas kaip išimtinė BK 54 straipsnio 3 dalies prasme aplinkybė.

Pažymėtina, kad kasatorius kardomajame kalinime (suėmime) išbuvo beveik metus, suėmime išbūtas laikas niekuo nebuvo kompensuotas. Pasak nuteistojo, tokiais atvejais būtina vadovautis teisingumo bei protingumo principais ir švelnesnės bausmės paskyrimu kompensuoti dėl nepagrįsto suėmimo patirtą žalą.

Taip pat D. J., prašydamas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalį, remiasi tokiais įrodymais: jis yra neįgalus, nustatytas 40 proc. darbingumas; gyvena kartu su tėvu M. J., kuris taip pat yra neįgalus (jam nustatytas 35 proc. darbingumo lygis) ir kasatorius juo rūpinasi; vedęs, jo žmona A. J. yra nėščia; po veikų, už kurias kasatorius buvo nubaustas, padarymo, susiformavo teigiamai vertintini socialiniai ir darbiniai jo ryšiai, teigiamai apibūdinantys nuteistojo asmenybę); kasatorius yra išbuvęs kardomajame kalinime (suėmime) beveik vienerius metus, ir ši aplinkybė bylą nagrinėjusių žemesniosios instancijos teismų nebuvo įvertinta.

Be to, kasaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimo procesas teismuose truko labai ilgai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 1.1 punkte nurodė, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nutarimo 3.1.4 punkte nurodyta, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Šio nutarimo 3.1.8 punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2000 m. birželio 16 d. priėmė nutarimą Nr. 26, kurio 12 punkte nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas atliko jį neišsamiai, nes teismas turi imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per kiek įmanomai trumpiausią laiką bylos aplinkybės būtų ištirtos visapusiškai, išsamiai ir objektyviai. Šiame nutarimo punkte taip pat nurodyta, kad pakartotinai ištirti įrodymus būtina tais atvejais, kai nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu.

Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadas, kad bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, jog T. L., veikdamas organizuota grupe kartu su K. K., V. Š ir drauge su D. J., įkūrė UAB „Medinovus" nusikalstamai veiklai vykdyti ir žinojo, kad UAB „Medinovus" įsteigta nusikalstamai veiklai nuslėpti - prekėms, įsigytoms be dokumentų, nesumokant pirkimo PVM, legalizuoti ir parduoti Lietuvos Respublikos ūkio subjektams, tam, kad, įrašius į UAB „Medinovus" PVM sąskaitas–faktūras prekių kainą su 18 proc. PVM ir pardavus šias prekes Lietuvos Respublikos ūkio subjektams bei paėmus pinigus iš UAB „Medinovus" sąskaitos grynais pinigais, būtų galima užvaldyti į Lietuvos Respublikos biudžetą sumokėtą PVM, kad ši įmonė faktiškai jokios veiklos nevykdo ir Kauno apskrities VMI teikia melagingas ataskaitas. Tačiau iš skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties visiškai neaišku, kur, kada ir su kuriais nurodytos organizuotos grupės nariais kasatorius susitarė vykdyti nusikalstamą veiką, kas paskirstė vaidmenis ir kada, koks buvo kiekvieno organizuotos grupės nario konkretus vaidmuo. Iš nurodytų procesinių sprendimų visiškai neaišku ir tai, kurie bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad kasatoriui buvo žinoma ne tik pati UAB „Medinovus" veikla, bet ir tai, kad ji Kauno apskrities VMI teikė melagingas ataskaitas, nes nei su nurodyta įmone, nei su jos savininkais (akcininkais) T. L. neturi ir niekada neturėjo jokių santykių.

Prokuroras nesutinka su D. J. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentu, kad nuteistojo D. J. veika turėjo būti kvalifikuota kaip prievolės išvengimas, o ne sukčiavimas. Prievolės išvengimas apgaule suprantamas kaip išvengimas tam tikrų išlaidų, kaip apgaulės panaudojimas tam, kad kaltininkui netektų perduoti jo valdomo, tačiau tam tikro juridinio fakto pagrindu perduotino kitam asmeniui, turto, t. y. išvengimas atiduoti tai, ką kaltininkas jau turi ar valdo iki panaudodamas apgaulę. Prokuroras nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų yra nustatyta, kad nuteistieji, panaudodami apgaulę, gavo piniginių lėšų, kurių iki tol neturėjo – gavo pajamų iš savo neteisėtos veiklos. Pasak prokuroro, bylos duomenys leidžia teigti, kad nuteistieji, panaudoję apgaulę ne išvengė prievolės, kurios faktiškai ir nebuvo, o priešingai - gavo materialinę naudą - įgijo piniginių lėšų.

Prokuroras pažymi, kad žemesnių instancijų teismai pripažino esant pakankamai įrodymų, kad nuteistieji, panaudodami suklastotus dokumentus – UAB „Medinovus" PVM sąskaitas- faktūras – sukūrė fikciją, neva A. Z., kuris nebuvo ūkio subjektas, turintis teisę apskaičiuoti ir išskirti dokumentuose PVM, be apskaitos ir nemokant jokių mokesčių, taip pat PVM, įsigytas bei jam priklausantis aliuminio metalo laužas priklauso ne A. Z., o UAB „Medinovus", kuri priešingai, būdama PVM mokėtoja, gali ir privalo apskaičiuoti ir deklaruoti tiek tiekėjui tariamai sumokėtą, tiek iš pirkėjo gautą PVM sumą ir į biudžetą sumokėti šių sumų skirtumą. Taigi, panaudoję suklastotus UAB „Medinovus" dokumentus, kaltininkai sukūrė fikciją neva turi teisę ir privalo apskaičiuoti PVM nuo faktiškai A. Z. pateikto, tačiau faktiškai PVM neapmokestinto metalo vertės, kad UAB „Medinovus" tariamai turi teisę gauti šią PVM sumą iš pirkėjo – UAB „Baltical" – ir pareigą, vadovaujantis PVM įstatymo 57, 58 straipsniais, įtraukti į PVM atskaitą PVM sumą, sumokėtą tariamam tiekėjui. Suklastotų UAB „Medinovus" apskaitos dokumentų panaudojimas nesukūrė ir negalėjo sukurti kaltininkams pareigos mokėti PVM, o tebuvo kaltininkų panaudotos apgaulės būdas. Surinktų duomenų, ištirtų pirmosios instancijos teisme ir pripažintų įrodymais, užtenka teigti, kad šios apgaulės kaltininkai bendrais veiksmais gavo piniginių lėšų – 164 160 Lt, būtent gavo šią sumą, o ne išvengė ją kam nors atiduoti.

Tačiau šiuo konkrečiu atveju, remiantis galiojančiais įstatymais, UAB „Baltical" sumokėti mokesčiai netapo niekuo kitu, kaip valstybės nuosavybe (tai patvirtina įsigaliojęs teismo sprendimas, kuriuo konstatuota, kad UAB „Baltical" pripažinta teisė į PVM atskaitą – konstatuota, kad UAB „Baltical" su valstybe atsiskaitė tinkamai, pirkimo PVM sumokėjo, taigi pinigai valstybei buvo sumokėti), kurią kaltinamieji apgaule ir įgijo. Nuteistieji D. J., T. L. ir K. K. PVM gavo ne dėl teisėtos ūkinės veiklos, o apgaule –suklastotų dokumentų pagrindu – įforminę sandorius, kurie realiai nevyko.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 4 punkte išaiškinta, kad svetimas turtas yra turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Pripažįstant, kad kaltininkai gavo 164 160 Lt sumą, išskirtą suklastotose UAB „Medinovus" PVM sąskaitose-faktūrose, kurią UAB „Baltical" per UAB „Medinovus" pervedė į valstybės biudžetą kaip pirkimo PVM, o K. K. paėmė šią sumą iš įmonės sąskaitos grynaisiais pinigais, po to kaltininkai ja disponavo kaip sava, nėra jokios kitos išeities kaip tik konstatuoti ir tai, kad kaltininkai gavo jiems nepriklausantį turtą. Nė vienas iš nuteistųjų neturėjo ir negalėjo turėti teisės valdyti, naudotis ar disponuoti pinigais, skirtais patekti į valstybės biudžetą ir būti naudojamais valstybės reikmėms.

Prokuroro teigimu, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijų teismai teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantai apgaule įgijo (arba užvaldė) svetimą turtą. Tokią veiką numato dabar galiojančio BK 182 straipsnio 2 dalis, atsakomybę už ją numatė ir aptartos veikos metu galiojusio BK 274 straipsnio 3 dalis. Kadangi atsakomybę už tokią veiką numatė ir dabar galiojančio, ir galiojusio veikos padarymo metu BK straipsnių dispozicijos, visiškai teisėtai ir pagrįstai buvo pritaikyta vėlesnė norma, nustatanti už tą veiką švelnesnę atsakomybę (BK 3 straipsnio 2 dalis).

Prokuroras nurodo, kad baudžiamasis įstatymas nebuvo pažeistas ir nuteisiant D. J. pagal BK 203 straipsnį. Jo argumentai, neva naujojo BK 203 straipsnio 2 dalis išplėtė 1961 m. BK 307 straipsnio 2 dalies dispoziciją, nepagrįsti, mat tiek viena, tiek kita šios normos redakcija numatė atsakomybę už įmonės, kuri naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti, įsteigimą. Kasatoriaus teiginys, kad 1961 m. BK dispozicijoje nurodytos įmonės steigimo dokumentuose nenumatytos neteisėtos veiklos ribos yra siauresnės už 2000 m. BK 203 straipsnio 2 dalyje numatytos bet kokios neteisėtos veiklos, nelogiškas vien jau dėl to, kad jokios įmonės steigimo dokumentuose apskritai negali būti numatyta jokia neteisėta veikla. Todėl, abiem baudžiamojo įstatymo redakcijoms numačius atsakomybę už analogiško turinio nusikalstamą veiką, visiškai pagrįstai ir teisėtai buvo pritaikyta vėlesnė norma, gerinanti kasatoriaus padėtį (BK 3 straipsnio 2 dalis).

Pasak prokuroro, kasatoriaus T. L. teiginys, jog teismas netinkamai įvertino tą aplinkybę, kad jis iš nusikalstamos veikos faktiškai jokio turto neįgijo, taip pat nėra niekuo pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo surinkti įrodymai davė teismui pagrindą pripažinti, kad būtent jis gavo pusę apgaule įgytų pinigų. Ši teismo nustatyta aplinkybė apeliacinio nagrinėjimo metu niekaip nepaneigta.

Prokuroras akcentuoja, kad nepagrįstas ir deklaratyvus yra kasatoriaus T. L. teiginys, kad dabar galiojanti baudžiamojo įstatymo norma, apibrėžianti organizuotos grupės sąvoką, yra platesnė nei galiojusi veikos padarymo metu. Kaltininkams inkriminuojama bendrininkavimo forma atitinka tiek veikos padarymo, tiek nuosprendžio priėmimo metu galiojusius reikalavimus, baudžiamosios teisės nustatytus tam, kad veiką būtų galima pripažinti padarytą organizuotos grupės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas senato nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 1.1 punkte nurodyta, kad nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu. Tačiau vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Taigi darytina išvada, kad įrodymai negali būti vertinami atskirai vienas nuo kito. Skirtingai nei teigia kasatoriai, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teismui pateiktus ir teisme ištirtus duomenis pripažino įrodymais, vertino jų visumą, atsižvelgė ne tik į tiesioginius, bet ir netiesioginius įrodymus, ir padarė teisingas išvadas. Visi nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl tariamai netinkamo įrodymų vertinimo skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra aptarti, dėl kiekvieno iš jų padarytos argumentuotos išvados. Priešingai kasatorių teiginiams, tiek Vilniaus apygardos, tiek Lietuvos apeliacinis teismas preciziškai įvykdė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 1.1 punkto reikalavimus - kruopščiai išnagrinėjo ir atskirai patikrino iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palygino ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių, įvertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus ir padarė išvadas, pagrįstas įrodymų visuma.

Išdėstyti argumentai leidžia teigti, kad, nagrinėjant D. J. ir T. L. bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, jokie baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai nebuvo padaryti, teismai tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė pagrįstus ir motyvuotus sprendimus, o kasatorių skunduose išdėstyti teiginiai ir motyvai neatitinka tikrovės ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko

Baudžiamoji byla, kurioje kasatoriai D. J. ir T. L. buvo kaltinami pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir kitus nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio BK straipsnius, perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ir jie nuteisti už nusikalstamas veikas, padarytas prieš įsigaliojant šiam kodeksui. Teismai konstatavo, kad jie, veikdami organizuota grupe, iš anksto susitarė daryti sunkų ir ilgai trunkantį nusikaltimą – apgaule užvaldyti svetimą turtą, kiekvienam organizuotos grupės nariui atliekant tam tikrą užduotį ir turint konkretų vaidmenį, ir kvalifikavo nuteistųjų veiksmus pagal naujojo BK normas.

Pagal 2000 m. BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Palyginus šią organizuotos grupės sampratą su iki 2000 m. BK (įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d.) teismų praktikos suformuluota organizuotos grupės samprata, akivaizdu, kad pagal BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas bendrininkavimui pripažinti organizuota grupe reikia mažiau sąlygų. Todėl kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad BK 25 straipsnio 3 dalis, palyginus su iki tol buvusia teismų praktika taikant 1961 m. BK atitinkamas nuostatas, pasunkina kaltininkų teisinę padėtį ir pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 3 straipsnio 3 dalis) neturi grįžtamosios galios (2006 m. balandžio 4 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-281/2006).

Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė organizuota grupė, nurodė tokias aplinkybes: kaltinamieji buvo pasiskirstę vaidmenimis, kiekvienas vykdė konkrečias nusikalstamos veikos užduotis, tarpusavyje bendravo bei iš nusikalstamos veikos gautas pajamas dalijosi per patikimą tarpininką. Iš šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kaltinamieji subūrė kruopščiai paruoštą ir gerai konspiruotą grupę, tačiau nepasisakė, pagal dabartinio ar senojo BK nuostatas konstatuoja, jog yra organizuotos grupės požymių. Sprendžiant iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, teismas vadovavosi naujojo BK 25 straipsnio 3 dalimi.

Savo apeliaciniuose skunduose nuteistieji D. J. ir T. L. kėlė klausimą ir dėl senojo BK 274 straipsnio bei naujojo BK 182 straipsnio taikymo atribojimo. Nors apeliaciniuose skunduose nebuvo remiamasi skirtinga organizuotos grupės samprata pagal senąjį ir naująjį BK, pats tokio klausimo kėlimas suponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigą apsvarstyti visus variantus, lemiančius kodekso pasirinkimą. Šiam klausimui išspręsti nepakanka konstatuoti, kad naujojo BK 182 straipsnio 2 dalis numato švelnesnę sankciją. Baudžiamasis kodeksas yra vieningas įstatymas, jo galiojimo laikas konkrečiam kaltinamajam nustatomas ne tik pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, bet ir pagal bendrosios dalies nuostatas, šiuo atveju – pagal tai, yra ar nėra nuteistųjų veiksmuose organizuotos grupės požymių pagal nusikalstamos veikos metu galiojusį Baudžiamąjį kodeksą. Tik išsprendus šį klausimą, priklausomai nuo nustatytų aplinkybių bus galima spręsti nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo ir bausmės klausimus. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo teiginiu, kad apygardos teismas motyvuotai konstatavo, jog nusikalstamos veikos, padarytos organizuota grupe, ir pagrįstai šią aplinkybę pripažino atsakomybę sunkinančia. aplinkybe. Tokio teiginio negalima laikyti motyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada dėl apeliacinio skundo, kokios reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 dalyje. Kolegija konstatuoja, kad, nesant motyvuotų išvadų dėl dalies apeliacinių skundų esminių argumentų, buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuosprendžio turinio

Savo apeliaciniame skunde nuteistasis T. L. teigė, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstęs tirtus įrodymus, jų neanalizavo, motyvuotai nepasisakė, kokiais įrodymais ir kodėl grindžiamas nuosprendis. Pasak apelianto, iš nuosprendžio negalima suprasti, kodėl ir kokių argumentų pagrindu yra atmetami jį teisinantys įrodymai –liudytojų parodymai, neaptarti itin svarbūs specialistės paaiškinimai.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad skundžiamame nuosprendyje iš tiesų tiesiogiai nenurodyta, kokiais įrodymais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ir kokius įrodymus atmetė. Šis teismas sutiko su T. L. skundo teiginiais, kad nuosprendžio struktūra neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 reikalavimų. Tačiau, pasak apeliacinės instancijos teismo, ydingo savo turiniu apkaltinamojo nuosprendžio surašymas dar neduoda pagrindo panaikinti šį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ar priimti išteisinamąjį nuosprendį. Iš tikrųjų tokių sprendimų apeliacinės instancijos teismas priimti negali, bet tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Pagal BPK 329 straipsnio 4 punktą, jeigu pirmosios instancijos teismas padarė šio Kodekso 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį šio Kodekso pažeidimą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (nebūtinai išteisinamasis).

Apeliacinės instancijos teismas nepripažino esminio BPK pažeidimo remdamasis tuo, kad nuteistasis T. L. laikėsi aktyvios pozicijos abiejų instancijų teismuose, apeliaciniame skunde išsamiai aptarė nuosprendyje išdėstytus tiek jam palankius, tiek nepalankius įrodymus. Iš to teismas padarė išvadą, kad jis suprato nuosprendžio esmę ir visiškai realizavo baudžiamojo proceso įstatymo numatytas savo teises. Tokia išvada logiškai nepagrįsta, kita vertus, pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais laikomi ir tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Akivaizdu, kad motyvuotų išvadų dėl teismo ištirtų įrodymų nepateikimas ir yra toks BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas, kuris sukliudė teismui tai padaryti.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ne tokį sprendimą, kuris pagal paties teismo argumentus turėjo būti priimtas, ir tokiu būdu nepašalindamas pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų, pats padarė esminį šio Kodekso pažeidimą, dėl kurio šio teismo nutartis irgi turi būti panaikinta, o byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas).

Dėl nenagrinėtinų skundų argumentų

Kasaciniuose skunduose išdėstyta argumentų ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, ir dėl padarytų esminių BPK pažeidimų, tačiau kasacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako, nes analizuodamas šiuos argumentus padarytų išvadas ir kartu primestų jas teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, o tai draudžiama BPK 386 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti tokių išvadų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.