Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam byla nutraukta, G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. B., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant ją laiduotojos L. Ž. atsakomybei 1 (vienerių) metų terminui su 1000 Eur (vieno tūkstančio eurų) užstatu ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, G. B. nuspręsta paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti jai naudotis teise vairuoti transporto priemones 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. spalio 9 d. Apie tai informuoti AB ,,Regitra“.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti iš G. B. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą - 19 310,00 Eur (devyniolika tūkstančių tris šimtus dešimt eurų).

Nuspręsta paskirti G. B. BK 72⁵ straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose per 12 mėnesių nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Paskirtas kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymą – nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį prie bylos tomo galinio viršelio, nuspręsta perduoti saugoti AB ,,Regitra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. B. , atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę, būdama neblaivi, kai jai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent, ji, 2025 m. spalio 7 d., apie 15.38 val., Vilniuje, Vytenio gatvėje, ties pastatu Nr. 48, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „HONDA JAZZ“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė jos iškvėptame ore 2,37 promilių etilo alkoholio koncentraciją.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu asmens, kuriam byla nutraukta, G. B. prašo: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, netaikant turto konfiskavimo, numatyto BK 72 straipsnio 5 dalyje ir neišieškoti konfiskuotino turto vertės atitinkančios pinigų sumos; 2) pakeisti nuosprendį ir skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti jai naudotis teise vairuoti transporto priemones – minimaliam terminui; 3) neskirti BK 72⁵ straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, neatsižvelgė į baudžiamųjų poveikio priemonių tikslingumą, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais. Nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą neskirti automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimo, arba skirti dalinį konfiskavimą, arba skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant įmokos dydį artimą minimaliam. Kartu ir uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – minimaliam terminui ir neskirti įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo, narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose. Pažymėtina, kad G. B. nenuteista, tačiau atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, kas reiškia, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir nuteisimo atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Be kita ko, G. B. teigiamai charakterizuojama, UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekyba direktorės ji apibūdinama, kaip labai pareiginga, tolerantiška, nekonfliktiška, sąžininga. Taip pat išskiria jos socialinį jautrumą tiek garbaus amžiaus žmonėms, tiek tiems, kam yra reikalinga pagalba, ji visą laiką pasirengusi padėti. Be to, ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ ją apibūdina, kaip kruopščią, pareigingą, jautrią, supratingą, principingą bei reiklią. Be to, G. B. nurodo, kad turi aukštąjį išsilavinimą, gero auklėjimo dėka vaikas puikiai mokosi, užsiima labdara, teikia parama kitiems žmonėms bei aukoja. Taigi, transporto priemonės vertės konfiskavimas, atsižvelgiant į charakterizuojančią medžiagą yra neproporcinga (neadekvati) G. B. padarytai nusikalstamai veikai.

2.2. Nurodoma, kad jeigu teismas manytų, jog atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės teismas turėtų taikyti dvi (atimti specialiąją teisę ir kt.) baudžiamojo poveikio priemones, tokiu atveju prašo skirti – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant artimą minimaliam įmokos dydį (5 MGL), atidedant mokėjimą 12 (dvylika) mėnesių laikotarpiui. Be to, prie tokio pobūdžio nusikaltimo, šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą palaiko ir apeliacinės instancijos teismai (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 26 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-323-312/2021).

2.3. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistosios kaltę, padarytus konkrečius KET pažeidimus. Pažymėtina, kad asmenims buvo paskirta baudžiamoji poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones minimaliam laikotarpiui, nors asmenims buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-197-851/2018). Papildomai minimi pirmosios instancijos sprendimai, kuriuose specialioji teisė atimama minimaliam laikotarpiui, t. y. 1 (vieneriems) metams. Šiuo atveju byloje yra nustatytos G. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. G. B. neteista, nėra įrašyta į psichiatrinių ar narkologinių įstaigų įskaitą, ji drausminga vairuotoja, vairavimo stažas apie 20 metų, per visą vairavimo stažą niekada nebuvo atimta teisė vairuoti, nepadariusi jokio teisės pažeidimo neblaiviame stovyje, padariusi tik 2 smulkius nusižengimus ir baudos už juos buvo sumokėtos laiku.

2.4. Poreikį turėti teisę vairuoti patvirtina ir tai, kad G. B. turi pasirūpinti savo nepilnamečiu vaiku. Dėl jo sveikatos problemų, jį tenka vežti gydymui į Kauną, be to, vaikas turi daug užklasinės veiklos, o vaiko tėvas didžiąją laiko dalį būna užsienyje, todėl norint tinkamai pasirūpinti vaiku ir dalyvauti jo ugdyme jai būtina turėti teisę vairuoti transporto priemones. Be to, nurodoma, kad ji turi neįgalumą, reguliariai turi turėti vizitus pas gydytojus, kurie vyksta tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje. Be to, dirba verslo plėtros konsultante, o ši veikla tiesiogiai susijusi su klientų lankymu, susitikimais, mobilumu bei darbinių objektų pasiekimu. Dėl darbo specifikos viešasis transportas ar pavėžėjimo paslaugos objektyviai negalima užtikrinti tinkamo mobilumo, todėl teisės vairuoti atėmimas realiai atimtų galimybę jai vykdyti darbo funkcijas. Teisės vairuoti atėmimas galėtų sukelti realią grėsmę netekti darbo, finansinį nestabilumą, negalėjimą savarankiškai išlaikyti save ir savo vaiką. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismams nagrinėjant kitos viešosios teisės šakos pažeidimų bylas, pvz., administracinių nusižengimų bylas, retais atvejais skiria teisės pažeidėjui specialiosios teisės atėmimą atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytam vidurkiui ar didesniam terminui. Jei pažeidėjas gailisi, pripažįsta kaltę ir yra kitos aplinkybės (gailisi, teisė vairuoti reikalinga darbo funkcijoms atlikti, sunki pažeidėjo sveikata ir pan.), tokiu atveju, teismai dažnu atveju skiria minimalų teisės atėmimo terminą.

2.5. Be kita ko, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu G. B. paskirti įpareigojimą dalyvauti alkoholizmo, narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose. Ši baudžiamosios poveikio priemonė yra skiriama tada, kai yra pagrindas manyti, kad kaltininkui nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos priklausomybė alkoholiui ar narkotikams, socialinių įgūdžių stoka, elgesio problemos ar kitos panašios aplinkybės arba tokios priemonės taikymas gali padėti pataisyti kaltinamojo elgesį, užkirsti kelią pakartotiniam nusikaltimui ir padėti resocializacijai. Taigi, įpareigojimas dalyvauti programose nėra privalomas visais atvejais. Teismas jį taiko, jeigu nustato, kad kaltininkui tikrai reikia (pvz., yra priklausomybės požymių, pakartotinis girtas vairavimas, socialinės rizikos faktoriai). Tai reiškia, kad teismas neprivalo skirti minėtos baudžiamojo poveikio priemonės už neblaivų vairavimą. Taigi, nagrinėjamu atveju šią baudžiamojo poveikio priemonę taikyti G. B. nėra visiškai jokio pagrindo.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu advokatas Džigintas Žebelis prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė Ala Petrenko prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).

6. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės G. B. apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, įrodymų vertinimo. Įvertinus byloje esančius duomenis ir apeliacinio skundo argumentus konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo. Nenustačius kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti kelių transporto priemones

7. G. B. prašo paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise (teisę vairuoti kelių transporto priemones) minimaliam, t. y. 1 (vienerių) metų terminui, argumentuodama, kad teismas nepakankamai individualizavo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, neatsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes bei G. B. asmenybę.

8. Šioje byloje kilo ginčas dėl baudžiamosios poveikio priemonės taikymo termino. Vertinant baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje (uždraudimo naudotis specialia teise, šiuo atveju – teise vairuoti kelių transporto priemones), skyrimo būtinumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad G. B. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, t. y. padarė itin pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą. Įvertinęs BK nustatytą teisinį reguliavimą pirmosios instancijos teismas G. B. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti kelių transporto priemones, nustatant 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių šios priemonės taikymo terminą skaičiuojant nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo – paskyrimo dienos, t. y. nuo 2025 m. spalio 9 d. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustatytas terminas, nesiekiantis minėtos poveikio priemonės vidurkio, yra proporcingas bei padės užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.

9. BK 67 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadinasi, svarstydami uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimo klausimą, teismai turi atsižvelgti į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Pagal BK 68 straipsnio 1 dalį, uždraudimas naudotis specialiąja teise yra terminuotas draudimas naudotis tokia teise, kuria naudojantis padaryta nusikalstama veika. Šios priemonės skyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas atsižvelgia į jos tikslus, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2024). Neprieštaraujama, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. sausio 21 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).

10. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas bei jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso, o kartu ir kaltininkui skiriamos bausmės (jei ji skiriama), sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Sprendžiant kiekvienos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą teismas atsižvelgia į jos tikslus, kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes.

11. Sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino, pažymima, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-531/2018).

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad G. B. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė vairuodama kelių transporto priemonę – automobilį „HONDA JAZZ“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kai jos iškvėptame ore buvo 2,37 promilių etilo alkoholio koncentraciją. Ši koncentracija gana ženkliai viršija įstatyme nustatytą ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė (1,51 promilių neblaivumas), taip pat beveik 6 kartus viršija ribą, nuo kurios asmuo jau traukiamas administracinėn atsakomybėn (0,41 promilių neblaivumas). Nors teismo posėdžio metu gynėjas advokatas teigė, kad byloje nėra nustatyta, kad buvo įvykęs kažkoks eismo įvykis, ar kad nukentėjo asmenys ar kitų asmenų turtas, tačiau pastebėtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad G. B. jai nepriklausantį automobilį pavojingai manevravo pagrindiniame kelyje Vilniuje, Vytenio gatvėje, ties pastatu Nr. 48, darbo dieną – antradienį (2025 m. spalio 7 d.), apie 15.38 val., kur įprastai eismas yra intensyvus. Be to, du eismo dalyviai, išgirdę cypiančių ratų garsą pastebėjo mažėjančia tvarka judantį automobilį, kurio priekinis kairės pusės ratas buvo tuščias. Eismo dalyviai priėję prie transporto priemonės bandė paaiškinti vairuotojai, kad važiuoja su užtrauktu rankiniu stabdžiu, tačiau pastebėjo, kad moters kalba buvo nerišli, judesiai nekoordinuoti, sunkiai pastovėjo ant kojų. Vienas iš eismo dalyvių, supratęs, kad vairuotoja gali būti neblaivi, jis ją išlaipino iš automobilio ir paskambino į bendrąjį pagalbos centrą (1 t., b. l. 15-16, 46-47). Policijos pareigūnams, sustabdžius G. B. automobilį, iš burnos sklido alkoholio kvapas, ji atrodė neblaivi, nekoordinuoti judesiai, nerišli kalba (1 t., b. l. 30). G. B. apklausta ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad 2025 m. spalio 7 d. (įvykio dieną), ryte, 8 val., esant labai žemam kraujospūdžiui, ji išgėrė 50 gramų brendžio. Iš vakaro vartojo vieną taurę vyno, nes buvo draugės gimtadienis. Įvykio dieną, 13 val. išvažiavo į „Swedbank“. Po to, gavus pablogėjusius onkologinės ligos tyrimų rezultatus, nusipirko širdies lašų ir juos išgėrė, tuomet planavo važiuoti namo (1 t., b. l. 76-77, 114-118). Iš byloje esančio neblaivumo nustatymo akto, jai 15.18 val. pirmu pūtimu buvo nustatytas 2,42 promilių girtumas, antru pūtimu 15.38 val. – 2,37 promilių girtumas (1 t., b. l. 30-33). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad niekam nebuvo padaryta žala, tačiau G. B. savo veiksmais kėlė itin didelį pavojų kitų asmenų bei savo paties saugumui, nuosavybei, sveikatai ar net gyvybei, ir skaudžių pasekmių buvo išvengta tik laimingo atsitiktinumo dėka. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kilus pasekmėms dėl tokio neteisėto elgesio, jos veika galėtų būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį griežtesnę atsakomybę. Apeliantė, vairuodama transporto priemonę, būdama neblaivi, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviai, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, sėdo už transporto priemonės vairo, kas rodo neatsakingumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą. Nors jokia materialinė žala neteisėtais apeliantės veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jos įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi, kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) matyti, kad ji administracine tvarka bausta du kartus – vairuojant transporto priemonę, važiavo eismo juosta, skirta tik maršrutiniam transportui ir vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros – baudos sumokėtos (1 t., b. l. 62–63).

13. Apeliaciniu skundu G. B. savo prašymą sutrumpinti draudimo vairuoti kelių transporto priemones terminą grindžia teigiama asmenybės charakteristika, ilgamečiu – apie 20 metų – vairavimo stažu, per kurį jai niekada nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemones ir ji nebuvo padariusi teisės pažeidimų būdama neblaivi, taip pat prašo atsižvelgti į jos darbo pobūdį. Be to, apeliantė nurodo, kad rūpinasi nepilnamečiu sūnumi (past. - sūnus šiais metais sulauks pilnametystės (1 t., b. l. 148)), kurį dėl sveikatos problemų būtina vežti gydymosi tikslais į Kauną, be to, jis turi daug užklasinės veiklos, o vaiko tėvas didžiąją laiko dalį būna užsienyje. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį į savo sveikatos būklę – Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos III teritorinio skyriaus 2025 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) G. B. nustatytas 40 procentų dalyvumo lygis ir 60 procentų netekto dalyvumo lygis (1 t., b. l. 152-153), dėl ko ji privalo reguliariai lankytis pas gydytojus, kurių vizitai vyksta skirtinguose Lietuvos miestuose – Vilniuje ir Klaipėdoje. Taip pat apeliantė nurodo, kad dirba verslo plėtros konsultante, o jos profesinė veikla tiesiogiai susijusi su klientų lankymu, susitikimais ir nuolatiniu mobilumu, todėl viešasis transportas ar pavėžėjimo paslaugos objektyviai neužtikrina galimybės tinkamai vykdyti darbo funkcijų. Apeliantės teigimu, teisės vairuoti atėmimas realiai kelia grėsmę netekti darbo, sukelia finansinio nestabilumo riziką ir apsunkina galimybes savarankiškai išlaikyti save ir vaiką. Tačiau konstatuotina, kad nors nurodytos aplinkybės yra reikšmingos vertinant apeliantės asmenybę ir jos socialinę padėtį, jos pačios savaime nesudaro išskirtinio pagrindo laikyti, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar neproporcingas. Aplinkybė, jog apeliantei nustatytas dalyvumo lygis, jai buvo žinoma ir iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau tai jos nesulaikė nuo itin neatsakingo ir pavojingo elgesio, todėl kilę neigiami padariniai vertintini kaip pačios G. B. veiksmų rezultatas. Teisėjų kolegija pažymi, šiuo atveju konkuruoja asmens (kaltininko) interesai patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl padarytos nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. BK 1 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau įstatymų leidėjas nenumato imperatyvo visais atvejais taikyti vieną ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę, ar jų netaikyti – tai paliekama teismo diskrecijai (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-119-593/2021). Akcentuotina, jog neigiamos pasekmės laikomos adekvačiais padariniais padarytai nusikalstamai veikai ir vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patiria tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nesant kitų išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas, neadekvatus ar neproporcingas. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apeliantės teisinės padėties švelninimas būtų nesuderinamas su valstybės politika griežtinti atsakomybę už vairavimą esant vairuotojams neblaiviems, taip pat su visuomenės interesu, kad asmuo, sukėlęs realią grėsmę jos nariams, neišvengtų jo teisių apribojimo ir kartu galimybės padaryti analogišką veiką.

14. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 (vienerių) iki 5 (penkerių) metų. Už BK 281 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ar 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo 1 (vienerių) iki 7 (septynerių) metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad G. B. nusikalto būdama neteista, viso proceso metu kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi, administracinių nusižengimų registro duomenimis, penkerių metų laikotarpyje G. B. administracine tvarka bausta du kartus (vairuodama transporto priemonę, važiavo eismo juosta, skirta tik maršrutiniam transportui, vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros), baudos sumokėtos. Be to, įvertinęs apeliantės sveikatos būklę – nustatytas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, viršutinio išorinio krūties kvadranto piktybinis navikas, hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo ir kt. bei tai, kad dėl onkologinės krūties ligos gydymo ir ilgalaikės stebėsenos privaloma reguliariai lankytis Klaipėdos universiteto ligoninėje, taip pat įvertinęs G. B. nustatytą girtumo laipsnį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai uždraudė pastarajai naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui. Dėl to nėra pagrindo sutikti su G. B. apeliacinio skundo argumentu, kad jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė savo terminu yra per griežta.

15. Apeliaciniame skunde G. B. taip pat nurodo teismų praktiką, kurioje baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones asmenims buvo paskirtas minimalus terminas, nors asmenims buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-197-851/2018). Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad minėta praktika yra 2018 metų, pastebėtina, jog tuo metu galiojo kita įstatymo redakcija, kuri numatė, jog uždraudimas naudoti specialia teise gali būti paskirtas nuo vienerių iki trejų metų. Taigi, apeliantės pateikta teismų praktika nėra aktuali dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones termino sutrumpinimo.

16. Visgi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas nuteistajam teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos taikymo terminą, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios G. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei jos asmenybę. Skirdamas trumpesnį teisės vairuoti atėmimo terminą nei šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos, kad taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturėtų varžyti asmens akivaizdžiai labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau aptartas nusikalstamos veikos padarymo bei nuteistosios asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, kurios nekartojamos, nustatė teisingą ir proporcingą aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės automobilio konfiskavimo

17. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog automobilis „HONDA JAZZ“, valstybinis. Nr. (duomenys neskelbtini) yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, taigi atitinka konfiskuotino turto sąvoką, įtvirtintą BK 72 straipsnio 2 dalyje. Byloje nustatyta, jog minėtas automobilis G. B. nepriklauso, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė dėl automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo (BK 72 straipsnio 5 dalis).

18. Pagal teismų praktiką atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais asmeniui baudžiamojo poveikio priemonių, taip pat ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais turi įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo sprendimas dėl turto (ne) konfiskavimo, atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turi būti argumentuotas, pagrįstas detaliu bylos aplinkybių vertinimu ir individualizuotas, visoms byloje esančioms šiam klausimui išspręsti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurių aplinkybių, nes tokiu atveju būtų pažeisti išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo bei teisingumo principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-77-648/2019).

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021). Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-107-976/2021, 2K-91-303/2021).

20. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, G. B. prašo iš esmės netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, arba nenustačius pagrindo tokio prašymo tenkinimui prašoma išieškoti dalį jo vertės atitinkančią pinigų sumą, arba paskirti įmoką į nukentėjusių asmenų nuo nusikaltimų fondą, mokėjimą atidedant vienerių metų laikotarpiui. Toks prašymas iš esmės grindžiamas argumentais, kad automobilis yra būtinas darbo funkcijoms atlikti, rūpintis sūnumi, savo sveikata bei savo turimais finansiniais įsipareigojimais. Vis dėlto, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo keisti nuosprendžio dalies dėl automobilio konfiskavimo.

21. Pabrėžiama, kad G. B. būdama neblaivi vairavo automobilį, pavojingai manevravo automobilį kelyje, dėl ko kitas eismo dalyvis paskambino ir apie tai pranešė policijos pareigūnams. Taip elgdamasi G. B. kėlė realų pavojų transporto eismo saugumui, kitiems asmenims bei sau pačiai, kas rodo didesnį vairuotojos neatsakingumą, į kurį atsižvelgiama sprendžiant dėl turto konfiskavimo proporcingumo net ir tuo atveju, kai asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad G. B. prašo netaikyti automobilio konfiskavimo, motyvuodama tuo, kad jos asmenybė charakterizuojama itin teigiamai (UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 147), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 108) pateiktose charakteristikose) bei nurodo, jog turi aukštąjį išsilavinimą, užsiima labdara teikia parama kitiems žmonėms, aukoja, be to, pabrėžia, kad turi sūnų, kuris puikiai mokosi vienuoliktoje klasėje (1 t., b. l. 148-149), juo rūpinasi, nurodo, kad ji gyvena tvarkingą gyvenimą todėl, daug dirba, o jos gyvenimo būdas nėra lengvabūdiškas, ji socialiai atsakinga ir kritiškai vertina savo elgesį, o dėl padaryto nusikaltimo, dėl kurio ji visiškai prisipažino, gailisi. Anot apeliantės, visos šios aukščiau išvardintos aplinkybės rodo, kad konfiskavimo instituto taikymas šioje byloje (transporto priemonės konfiskavimas) yra neproporcingas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia nuteistosios dėmesį į tai, kad pats automobilis „HONDA JAZZ“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo konfiskuotas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog G. B. vairavo sugyventinio D. J. priklausantį automobilį „HONDA JAZZ“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis), todėl apeliacinio skundo argumentai susiję su automobilio būtinumu ir prašymu jo nekonfiskuoti yra nepagrįsti.

22. BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma vadovaujantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019). Įstatymai nereglamentuoja ir teismų praktikoje nėra išaiškinta, kokia turto vertės dalis konfiskuotina, – tai sprendžia teismas konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Taigi, sprendimas konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonę ar jos vertę taikant laidavimą priimamas, visų pirma, įvertinus tokio konfiskavimo taikymo būtinumą ir proporcingumą, antra, įvertinus, ar proporcinga yra konfiskuoti visą ar tik dalį (ir kokią konkrečiai dalį) nusikalstamos veikos priemonės vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-976/2020).

23. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, kurios lėmė sprendimą atleisti G. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir jos buvo vertinamos kartu su padarytos nusikalstamos veikos pavojingumu. Šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad automobilio vertę atitinkančios sumos išieškojimas nagrinėjamu atveju pažeidė proporcingumo principą.

24. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turto konfiskavimo taikymo apimties atsižvelgė į nuteistosios socialinę, šeimyninę ir turtinę padėtį apibūdinančias aplinkybes bei į jos charakterizuojančias aplinkybes, į konfiskuotino turto automobilio „HONDA JAZZ“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę. Iš baudžiamojoje byloje esančios VšĮ „Emprekis“ pažymos matyti, kad automobilio „HONDA JAZZ“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė kaina Lietuvoje su PVM yra 19 310 Eur (1 t., b. l. 41), todėl teismas sprendė, jog konfiskuoti šio automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą bus adekvati atsakomybės priemonė nuo baudžiamosios atsakomybės atleistai G. B., ji atitiks teisingą viešojo intereso poreikį, asmens teisių pusiausvyrą ir turto konfiskavimo proporcingumo bei teisingumo principus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog VšĮ „Emprekis“ pažymoje būna pateikta atitinkamos markės, modelio ir pagaminimo metų vidutine transporto priemonės kaina Lietuvoje. Proceso metu apeliantė nepateikė jokių duomenų, paneigiančių VšĮ „Emprekis“ pažymoje nurodytus duomenis apie aptariamo automobilio vidutinę kainą ir nustatytos kainos neginčijo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis įstatymas nenumato nei mažiausio, nei didžiausio konfiskuotinos sumos dydžio. Pagrindo nesutikti su šia konfiskuotino automobilio vertę atitinkančia pinigų suma apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Svarbu pažymėti, kad nei iš bylos medžiagos, nei iš apeliacinio skundo turinio nematyti, jog apeliantės pajamos būtų itin mažos ar ji turėtų reikšmingų kreditinių įsipareigojimų, dėl kurių visos transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas jai sudarytų neproporcingai sunkią finansinę naštą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė šiuo atveju suvaržytų apeliantės teises labiau, negu tai būtina prevenciniams tikslams įgyvendinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad G. B. padarė nesunkų nusikaltimą, įvertinus proporcingumo principą ir teismų praktiką dėl turto konfiskavimo taikymo, sprendžia, kad nuteistajai paskirtinas visiškas (automobilio) vertės išieškojimas, t. y. 19 310 Eur, šiuo atveju atitinka teisingą viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyrą bei pakanka šios baudžiamojo poveikio priemonės prevenciniams tikslams įgyvendinti. Sutinkama, kad visiško automobilio vertės konfiskavimas apsunkins G. B. finansinę padėtį, sukels nepatogumų kasdieninėje veikloje, tačiau pabrėžiama, kad apeliantės skunde nurodomos aplinkybės egzistavo bei buvo žinomos iki nusikalstamos veikos padarymo momento, bet jos nesustabdė G. B. nuo nusikalstamo elgesio. Pasirinkdamas nusikalstamą elgesį, nuteistasis tuo pačiu turi ir priimti iš tokio elgesio galimai kilsiančias jo teises varžančias pasekmes. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų apeliantui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju visišku automobilio vertės išieškojimu siekiama tokių teisinių padarinių, kurie būtų proporcingi G. B. padarytai nusikalstamai veikai bei jos pavojingumui, nepaisant to, jog apeliantei nebuvo paskirta bausmė. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojamos G. B. asmenybę teigiamai apibūdinančios aplinkybės buvo pagrindas atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių kitų svarbių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl automobilio konfiskavimo akivaizdaus neproporcingumo ir neteisingumo, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021).

26. Be kita ko, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantė nurodo, kad vietoje baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo, jai galėtų būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 straipsnis). Su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti, nes BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė labiau siejama su G. B. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymo priemone, jos verte, kuri parodo, kokią riziką asmuo yra pasiryžęs prisiimti darydamas nusikalstamą veiką, ir tuo pačiu teisine atsakomybe plačiąja prasme.

Dėl įpareigojimo dalyvauti alkoholizmo prevencijos programoje

27. Apeliaciniu skundu G. B. nesutinka su jai paskirta baudžiamojo poveikio priemone – dalyvavimu alkoholizmo prevencijos programoje.

28. Pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja baudžiamojo įstatymo redakcija su bendrosios dalies pataisomis ir papildymais, kurie įtvirtina sisteminius baudžiamosios atsakomybės taikymo pokyčius (2024 m. balandžio 25 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573). Šiuo įstatymu pakeistas BK 67 straipsnis, išplečiant baudžiamojo poveikio priemonių sąrašą, t. y. jį papildant įpareigojimu dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose. Taip pat BK papildytas nauju 72⁵ straipsniu, kuriame nurodyta, kad teismas gali įpareigoti asmenį dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, jeigu šis asmuo padarė BK numatytą nusikalstamą veiką būdamas abstinencijos būsenos arba apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per teismo nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis negu dveji metai.

29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BK 42 straipsnio 6 dalį ir 67 straipsnio 3 dalį, padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis BK 67, 68, 68¹, 69, 70, 71, 72, 72¹, 72², 72³, 72⁴ ir 72⁵ straipsniais, gali būti skiriamos viena ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių. Tokiu atveju baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas yra teismo diskrecija. Teismas, nustatęs, kad asmeniui tikslinga paskirti baudžiamojo poveikio priemones, jas parenka atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas reikšmingas aplinkybes.

30. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos aiškinamajame rašte dėl įstatymų projektų Nr. XIVP-3066, XIVP-3067 nurodyta, kad programos (dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose bei kursuose) nėra susijusios su priverstiniu gydymu nuo konkrečių priklausomybės ligų, o su edukacinių programų, nukreiptų į alkoholio, narkomanijos ir kt. priklausomybių lygių daromą žalą asmenims, išklausymą, paskatinimą asmenis įvertinti galimybę pradėti ir atitinkamą savanorišką gydymą nuo aptariamų priklausomybės ligų. Kaip matyti iš aiškinamojo rašto turinio, tokio pobūdžio baudžiamąja poveikio priemonė siekiama paskatinti kaltininkus įvertinti priklausomybės ligų daromą neigiamą įtaką jų elgesiui, ilgojoje perspektyvoje padėtų sumažinti nusikalstamų veikų, padarytų dėl atitinkamų medžiagų vartojimo įtakos, skaičių. Taigi, įvertinus aiškinamojo rašto turinį, matyti, kad baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72⁵ iš esmės yra edukacinio pobūdžio, kuria siekiama padėti asmenims įvertinti galimybę savanoriškai pradėti gydytis nuo priklausomybės ligų, kaip antai alkoholio vartojimo. Akcentuotina ir tai, kad priklausomybė – sveikatos sutrikimas, sukeliantis liguistą polinkį kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą daug kartų. Kitaip tariant, priklausomybei būdingas sistemingas, o ne vienkartinis medžiagos vartojimas ar veiksmo atlikimas. Iš išdėstymo seka, kad aptariama baudžiamojo poveikio priemonė yra skiriama tada, kai yra pagrindas manyti, jog kaltinamojo nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos priklausomybė alkoholiui ar narkotikams, socialinių įgūdžių stoka, elgesio problemos ar kitos panašios aplinkybės arba tokios priemonės taikymas gali padėti pataisyti kaltinamojo elgesį, užkirsti kelią pakartotiniam nusikaltimui.

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad G. B. nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, o šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl kurios ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš byloje esančio neblaivumo nustatymo akto matyti, kad 2025 m. spalio 7 d. 15.18 val. pirmu pūtimu jai nustatytas 2,42 promilės girtumas, o 15.38 val. antru pūtimu – 2,37 promilės girtumas (1 t., b. l. 30-33), kas atitinka sunkų neblaivumo laipsnį. Tokiais savo veiksmais G. B. padarė vieną iš šiurkščiausių ir pavojingiausių KET reikalavimų pažeidimų ir neabejotinai sukėlė didelį pavojų ne tik sau, bet ir kitų aplinkinių asmenų saugumui, sveikatai ir gyvybei bei galimai tik dėl kitų eismo dalyvių ir galiausiai policijos pareigūnų įsikišimo buvo išvengta skaudesnių pasekmių. Svarbu tai, kad pati apeliantė patvirtino, jog 2025 m. spalio 6 d. būdama šventėje, vakare išgėrė alkoholio – vyno, tačiau kokį kiekį išgėrė, neskaičiavo. 2025 m. spalio 7 d. atsikėlusi ryte jautėsi prastai, todėl maždaug apie 8-8.30 val., išgėrė apie 50 ml konjako (taip yra rekomendavusi gydytoja). Apie 13 val., išvažiavo automobiliu iš namų, nes reikėjo į banką ir susitvarkyti kitus asmeninius reikalus. Apie 14-14:30 val., jai paskambinus iš gydymo įstaigos ir pasakius, kad pablogėjo jos rezultatai, ji nuvažiavo į vaistinę, nusipirko širdies lašų, kuriuos grįžusi į automobilį išgėrė. Šios aplinkybės patvirtina, kad alkoholio vartojimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, o toks apeliantės elgesys vertintinas kaip neatsakingas. Atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, G. B. asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per 12 mėnesių nuo nuosprendžio paskelbimo dienos dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose, kadangi minėta poveikio priemonė neabejotinai darys teigiamą įtaką atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės G. B. elgesiui, kartu turės ir prevencinį bei auklėjamąjį poveikį.

32. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.