Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ramūnas Antanavičius, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Brunzai, nukentėjusiajam M. D., kaltinamojo gynėjui, advokatui Eugenijui Senovaičiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. D. (A. D.), a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Rusijoje Ivanovo r., Ležneve, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis 9 klasių išsilavinimą, šiuo metu atliekantis laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, Sporto g. 7, Marijampolė, deklaruota gyvenamoji vieta Kosmonautų g. 10-11, Jonava, teistas: 1) 2000-01-17 Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 str. 3 d., 203 str. 3 d. (BK galiojo iki 2003-05-01) – 5 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausme, 2002-12-21 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi lygtinai paleistas nuo likusios laisvės atėmimo dalies; 2) 2009-05-28 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 str. 4 d. (dvi veikos), 153 str. – 5 m. laisvės atėmimo bausme, 2009-10-15 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu skirta galutinė bausmė – 9 m. laisvės atėmimo,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 8 p.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė M. D. sveikatą, tai yra, jis 2014 m. rugsėjo 26 d., apie 21 val. 15 min., Marijampolės pataisos namuose, esančiuose Sporto g. 7, Marijampolė, gyvenamosios zonos, 8-ojo būrio kieme, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, elgdamasis įžūliai, tyčia, vieną kartą smogė metaline geležte nuteistajam M. D. į pilvą, padarydamas jam kiaurinę, durtinę – pjautinę pilvo sienos žaizdą, skrandžio, diafragmos ir kairiosios pasigeninės krūtinplėvės pažeidimą, kraujo išsiliejimą į kairiąją krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes, tokiu būdu dėl sužalojimų nukentėjusiajam M. D. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių III skyriaus 6.6.9. punktas). Tai yra A. D. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 8 p.

Paskelbti liudytojo M. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kada jis parodė, jog 2014-09-26 apie 21.20 val., būdamas 8-ojo būrio kieme matė, kaip iš 2 lokalinio sektoriaus, per tvoros tarpą į 8 būrio teritoriją įlindo du nuteistieji, t. y. M. D., o kito nuteistojo nepažino. M. D. pažįsta iš matymo, keletą kartų yra bendravęs prie tvoros. Prie M. D. pribėgo A. D. ir I. V.. A. D. pribėgęs prie M. D. kažką laikydamas rankoje, du ar tris kartus smogė pastarajam į pilvą. M. D. susiėmė už pilvo ir nubėgo link išėjimo vartų. Jis nuėjo į būrio patalpas paskui A. D. ir matė, kaip pastarasis prausyklos kriauklėje plovė kraujuotą metalinę geležtę. Dėl kokių priežasčių kilo konfliktas nežino (b. l. 24).

Paskelbti liudytojo V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kada jis parodė, jog 2014-09-26, po vakarinio patikrinimo apie 21.10 val., matė, kaip į 8-ojo būrio kiemą pro tvoros tarpą atėjo 5-ojo būrio nuteistasis M. D.. Staiga prie M. D. pribėgo 8-ojo būrio nuteistasis A. D. ir laikydamas rankoje savadarbį geležinį peilį du ar tris kartus dūrė M. D. į krūtinės ir pilvo sritį. Po smūgių M. D. pro tą patį tvoros tarpą išbėgo į 2 lokalinį sektorių, o A. D. su peiliu nubėgo į gyvenamas patalpas. Kur minėtas nuteistasis padėjo savadarbį peilį nematė. Už ką A. D. sužalojo M. D. nežino (b. l. 25).

2014-09-26 Marijampolės pataisos namų pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir A. D. paaiškinime, užfiksuotos įvykio aplinkybės (b. l. 2, 3, 4).

Marijampolės pataisos namų sužaloto asmens apžiūros pažymoje bei Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktame rašte, užfiksuotas M. D. sužalojimo faktas (b. l. 13, 15).

2014-11-18 specialisto išvadoje Nr. G 1005/14 (09) nurodyta, kad nuteistajam M. D. klinikiniais duomenimis konstatuoti kiaurinė, durtinė – pjautinė pilvo sienos žaizda, skrandžio, diafragmos ir kairiosios pasigeninės krūtinplėvės pažeidimas, kraujo išsiliejimas į kairiąją krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes. M. D. konstatuoti kūno sužalojimai buvo padaryti kietu plokščiu smailiu aštriabriauniu duriančiai pjaunančio tipo įrankiu ir dėl kiaurinio durtinio – pjautinio pilvo sienos sužalojimo su vidaus organų pažeidimu, sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (b. l. 18-19).

Nors kaltinamasis A. D. pripažino, kad jis sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam M. D. sveikatą, tačiau nurodė, kad tai padarė ne iš chuliganiškų ar asmeninių paskatų, o gindamasis nuo užpuolimo. A. D. nurodė, kad tą dieną, kai jis sužalojo M. D. tarp jų įvyko žodinis konfliktas, apsižodžiavimas ir nurodė žodinio konflikto esmę, apsižodžiavimo turinį, tačiau žodinio konflikto nesureikšmino, ir išankstinių asmeninių paskatų buvimą jis pats paneigė, be kita ko, tokių paskatų nepatvirtino ir jokie kiti teisme betarpiškai ištirti ir patikrinti įrodymai. Kaltinamasis nurodė, kad jis matydamas link jo ateinantį M. D., su kitais trim ar keturiais asmenimis, pasiėmė iš lauke esančio sporto inventoriaus nusmailintą geležtę ir stovėdamas laukė kol prie jo prieis pats M. D., kuris prie jo priėjęs kumščiu bandė smogti jam į galvą, tačiau kaltinamasis A. D. išvengęs smūgio su turėta nusmailinta geležte pats smogė M. D. du kartus. Pasak A. D., jis M. D. pirmu smūgiu pataikė į koją, o antru smūgiu taip pat norėjo pataikyti jam į koją, tačiau pataikė nukentėjusiajam į pilvą. Sužalojęs M. D., A. D. atsitraukė ir M. D. pabėgo. A. D. nurodė, kad po sužalojimo užsmailintą geležtę jis permetė per tvorą, nes tokio daikto laikymas pataisos namuose yra draudžiamas, ir kitą dieną pats nuėjo pas pareigūnus ir prisipažino, kad jis sužalojo M. D.. Tačiau tokių kaltinamojo parodymų, kad prie jo pribėgo ne tik M. D., o dar ir 3-4 asmenys, kad jis nukentėjusiajam su metaline geležte smūgiavo du kartus, iš kurių pirmą smūgį pataikė į koją, o tik antrą smūgį pataikė nukentėjusiajam į pilvą, kad metalinę geležtę, tariamai paimtą iš sporto inventoriaus, permetė per tvorą, neginčytinai nepatvirtino jokie kiti įrodymai ir tokie kaltinamojo parodymai vertintini kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį. Nors nukentėjusysis M. D. nurodė, kad jį sužalojo kitas asmuo, ne kaltinamasis, kuris buvo už A. D. aukštesnis ir stambesnis, tačiau tokius jo parodymus paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teismui nekilo abejonių, kad M. D. sužalojo būtent kaltinamasis A. D., ką jis pats nuosekliai teigė visos bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu. Kad būtent A. D. sužalojo M. D. neginčytinai ir kategoriškai patvirtino teisme apklaustas liudytojas L. D., kuris įvykį matė tiesiogiai būdamas už 2-3 metrų, liudytojai M. R., V. B., kurių parodymai, siekiant patikrinti kitus įrodymus, teisme buvo įstatymo nustatyta tvarka paskelbti, bei taip pat teisme apklausti liudytojai, tyrėjai E. A. ir R. K.. Tačiau kaltinamojo A. D. parodymų, kad būtent M. D. su kitais asmenimis puolė A. D., kaip minėta, nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai. Vienintelis liudytojas L. D. teisme nurodė, kad prie A. D. pribėgo M. D. ir bandė jam smūgiuoti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs priešingai, kad kaltinamasis A. D. pats pribėgo prie M. D. ir savadarbiu peiliu dūrė jam į pilvą. Siekiant pašalinti prieštaravimus, į papildomus klausimus liudytojas L. D. nurodė, kad negali tikslai pasakyti, kuris įvykio dalyvis prie kurio pribėgo, bet matė, kad prie A. D. pribėgo M. D., kad jis teisme neva geriau prisimena įvykio aplinkybes, negu anksčiau, kada buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo netiksliai užrašyti. Tačiau liudytoja R. K., dirbanti Marijampolės pataisos namuose, teisiamojo posėdžio metu kategoriškai paneigė tokius L. D. parodymus, nurodydama, kad liudytojai byloje parodymus davė laisva valia, jiems įtakos niekas nedarė, o jų parodymai protokoluose užfiksuoti tiksliai tokie, kokius jie nurodė tyrimo metu. Be to, šiuo atveju vertinat kaltinamojo veiksmus ar kaltinamasis pribėgo prie nukentėjusiojo, ar atvirkščiai, esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi, nes ištyrus visus aptartus įrodymus nustatyta, kad įvykis, kurio metu A. D. sunkiai sužalojo M. D., vyko tik tarp kaltinamojo A. D. ir nukentėjusiojo, o pastarąjį sunkiai sužalojo būtent kaltinamasis A. D.. Nors pataisos namų kieme buvo ir daugiau asmenų, net ir tų, kurie buvo į jį patekę neteisėtai įlindę per tvorą, tačiau kitų asmenų šiame konflikte tiesioginis dalyvavimas nustatytas nebuvo. Byloje neginčytinai nebuvo patvirtinta tai, kad kaltinamajam nukentėjusysis pirmas smūgiavo, be to, pažymėtina, kad byloje nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis su savimi būtų turėjęs kokį kūną žalojantį daiktą, o kaltinamasis A. D. buvo iš anksto pasiruošęs neleistiną turėti pataisos namuose nusmailintą metalinę geležtę, kuri po įvykio net nebuvo rasta, ir tyčia smogė ja nukentėjusiajam į pilvą. A. D. parodymai, kad jis du kartus smūgiavo metaline geležte nukentėjusiajam, kad pirmą kartą į koją, o antrą kartą į pilvą, nors neva norėjo pataikyti nukentėjusiajam tik į koją, nepasitvirtino, nes tokių jo veiksmų neginčytinai nepatvirtino kiti liudytojai, įskaitant ir liudytoją L. D., kuris apklausiamas subjektyviai spėliodamas bandė nurodyti tik pačiam kaltinamajam suvokiamus intelektualinį ir valinį tyčinės kaltės elementus, tai yra ką kaltinamasis, atlikdamas nusikalstamus veiksmus, suvokė ir ko norėjo, o taip pat iš objektyvių byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad M. D. sužalojimai (kiaurinė durtinė – pjautinė pilvo sienos žaizda, skrandžio, diafragmos ir kairiosios pasienės krūtinplėvės pažeidimas, kraujo išsiliejimas į kairiąją krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą) buvo padaryti vienu poveikiu ir jokių kitų sužalojimų nukentėjusiojo kojose nustatyti nebuvo, ką patvirtino ir pats nukentėjusysis. Taigi iš visų aptartų įrodymų matyti, kad A. D., kitų žmonių akivaizdoje, iš anksto pasiėmęs nusmailintą metalinę geležtę, tinkančią kūno sužalojimui, tyčia smogė nukentėjusiajam į pilvą ir jį sunkiai sužalojo. Nors kaltinamasis nurodė, kad jis pats kitą dieną kreipėsi į pareigūnus ir prisipažino sužalojęs M. D., tačiau ir tokius jo parodymus paneigė liudytojas E. A., nurodydamas, kad tik iškviestas į apklaustą ir jo apklausos metu A. D. pripažino padaręs nusikaltimą.

Baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Kaip matyti iš specialisto išvados, M. D. sveikata buvo sutrikdyta sunkiai. Atsakomybė už tokius veiksmus kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šiuo atveju nustatyta, kad nukentėjusiojo M. D. sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi buvo padaryti minėti sužalojimai. Kaip nustatyta, sužalojimai M. D. buvo padaryti duriant M. D. metaline geležte, kuri rasta nebuvo, ja dūrė kaltinamasis A. D.. Tarp kaltinamojo veiksmų ir pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. BK 135 straipsnyje numatytas žmogaus sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Kaltinamasis A. D., būdamas subrendęs ir normalaus protinio išsivystymo, suvokė, jog dūris nusmailinta geležte nukentėjusiajam į pilvą, nes tariamo dūrio į koją faktas, byloje nustatytas nebuvo, ne tik gali pažeisti gyvybiškai svarbius M. D. kūno organus, bet ir kelia pavojų šio asmens sveikatai, numatė, kad gali nukentėjusįjį sužaloti, ir vienodai norėjo bet kokių padarinių, taigi veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Toks vertinimas atitinka ir teisminę praktiką, pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-62/2014.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009, 2K-7/2013, 2K-62/2014). Chuliganiškiems motyvams konstatuoti neturi reikšmės nusikaltimo padarymo vieta, nes veikos kvalifikacijai svarbu ne objektyvusis nusikaltimo sudėties požymis – viešosios tvarkos pažeidimas, o subjektyvusis – veikos motyvas (kasacinė nutartis Nr. 2K-111-696/2015).

Taigi šioje byloje kaltinamojo A. D. padaryta veika kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų. Nors kaltinamasis nurodė, kad jis iki įvykio, kada jis sužalojo nukentėjusįjį, su nukentėjusiuoju susiginčijo, tačiau tokių jo parodymų nepatvirtino jokie kiti teisme betarpiškai ištirti įrodymai, o ir pats kaltinamasis nurodė, kad nusikaltimą padarė ne dėl chuliganiškų ar asmeninių priežasčių, tačiau dėl savigynos. Nukentėjusysis kategoriškai atmetė kaltinamojo paaiškinimus, kad tarp jų buvo ar yra kokie nors santykiai, nekalbant apie konfliktiškus, o šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino visi byloje apklausti liudytojai, o taip pat ir liudytojai, kurių parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisme buvo paskelbti. Taigi įvertinus visų byloje ištirtų įrodymų visumą konstatuojama, kad kaltinamasis A. D. be jokios dingsties, tai yra, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, elgdamasis įžūliai, arba dėl mažareikšmės dingsties, jei vertinant vien tik nepatvirtintus kaltinamojo parodymus, kad jie su nukentėjusiuoju prieš tai susiginčijo, nors jis pats to ir nesureikšmino ir asmenine paskata nelaikė, neadekvačiai sureagavo į M. D. atėjimą į jo būrio kiemą, ir kitų žmonių akivaizdoje panaudodamas prieš nukentėjusįjį metalinę geležtę, sunkiai sužalojo M. D.. Tokie A. D. veiksmai neabejotinai prieštaravo visuotinai priimtoms elgesio taisyklėms, tokiu savo elgesiu kaltinamasis parodė aiškų tiek vieno asmens, tiek ir visos visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, pademonstravo atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, priešpastatė save aplinkiniams. Nėra abejonių, kad kaltinamasis A. D. gerai suprato savo veiksmų neteisėtumą, chuliganišką jų esmę ir norėjo taip elgtis. Tokia teismo išvada dera ir su aukštesnių teismų suformuota teismine praktika pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-261/2009, 2K-37-2014, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys Nr. 1A-266/2010, 1A-628/2014, 1A-82-148/2015.

Pažymėtina, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 d., 2 d.). Įstatymas nustato tokias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi būti realus, 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis Nr. 2K-125/2015). Taigi teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, dėl kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Be to, būtinosios ginties situacijos nėra ir tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-30/2007, 2K-277/2009, 2K-299/2009). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso akivaizdaus kėsinimosi traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Gynybos požiūriu būtinajai ginčiai reikia, kad dėl atkirčio pavojingam kėsinimuisi žala grėstų ar būtų padaroma tik besikėsinančiajam, o ne tretiesiems asmenims, ir tik neperžengiant būtinosios ginties ribų. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija (kasacinė nutartis Nr. 2K-205/2010).

Iš ištirtų įrodymų viseto matyti, kad kaltinamajam pačiam pribėgus prie mažesnio ūgio nukentėjusiojo, kuris jokio žalojančio įrankio su savimi neturėjo, A. D. neadekvačiai įvertinęs tariamą grėsmę, tyčia metaline geležte smogė nukentėjusiajam į pilvą ir taip jį sunkiai sužalojo. Taigi šiuo atveju nenustačius pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi prieš kaltinamąjį, konstatuotina, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes būtinosios ginties situacijos nebuvo, todėl nesant būtinosios ginties sąlygų, nėra pagrindo taikyti ir Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, turi pagrindo manyti, kad A. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuo­ta pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p.

A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe padarant nusikalstamą veiką laikytina tai, jog jis iš esmės pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., bei atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, nurodytą Lietuvos Respublikos BK 41 str.

Skirdamas bausmę kaltinamajam A. D. teismas atsižvelgia į įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei pobūdį, kaltės formą ir rūšį, į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kad A. D. tyčia padarė vieną baigtą labai sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, atsižvelgiama į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, o taip pat į kaltinamojo asmenybę, kad jis nesusituokęs, pataisos namų, kurioje nuo 2009-07-01 atlieka bausmę, administracijos charakterizuojamas patenkinamai, anksčiau teismo teistas du kartus, nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, teisme nukentėjusiojo atsiprašė, nukentėjusysis pretenzijų jam nereiškia, civilinis ieškinys byloje pateiktas nebuvo. Teismas atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, o taip pat vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, turi pagrindo manyti, kad A. D. bausmės tikslai bus pasiekti, jam už nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 2 d. 8 p., už kurio padarymą yra numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dvylikos metų, paskyrus vienintelę už šį nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliai. Paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrintina su 2009-10-15 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta ir neatlikta bausmės dalimi (bausmės pabaiga – 2018-05-28, b.l. 33), nustatant, kad bausmė atliktina pataisos namuose.

Byloje Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo kaltinamajam A. D. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. Iš 2015-04-16 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-1616 matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 185,86 Eur. Šiuo metu baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti nuostata pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamojo apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys Nr. 1A-405/2014, 1A-219-453/2015). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant šią bylą gynėjo dalyvavimas buvo būtinas (BPK 51 str. 1 d. 7 p.), teismas sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš kaltinamojo netenkintinas, todėl minėtos išlaidos iš kaltinamojo nepriteistinos, o jos apmokėtinos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Byloje liudytojos R. K. 7,53 EUR kelionės išlaidos, turėtos dėl dalyvavimo teisiamajame posėdyje, teismo nutartimi buvo pripažintos proceso išlaidomis ir jos buvo atlygintos iš teismo lėšų. Vadovaujantis BPK 105 str. 1 d., 5 d., teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas <...>, kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad liudytoja buvo iškviesta valstybinio kaltintojo iniciatyva bei atsižvelgiant į kaltinamojo turtinę padėtį, minėtos proceso išlaidos iš A. D. nepriteistinos, o jos apmokėtinos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 297-299, 301-305, 307-308 str. teismas

nusprendžia:

A. D. (A. D.) pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 2 d. 8 p. ir nubausti jį laisvės atėmimo bausme trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 3 d., paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2009-10-15 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta ir neatlikta bausmės dalimi (bausmė pabaiga 2018-05-28), prie neatliktos bausmės dalies pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir paskirti galutinę subendrintą ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.