Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (A. S. ) ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas septyneriems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 21 d. apie 18.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje - visuomeninio transporto dešimto maršruto autobuse, prie stotelės „Kuro aparatūra“, esančios Kalvarijų gatvėje, Vilniuje, pažeisdamas viešąją tvarką, tai yra ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, dėl menkavertės dingsties, tyčia, vieną kartą peiliu dūrė K. V. į kaklą, taip padarydamas durtinę - pjautinę kaklo kairės pusės žaizdą su kiauryminiu stemplės pažeidimu, kas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė K. V. sveikatą.

Šiais veiksmais A. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Apeliantas mano, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir dėl to byloje buvo nepagrįstai nustatytas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir paskirta neteisinga bausmė.

Apelianto teigimu, iš bylos medžiagos matyti, kad tyčinį labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, A. S. padarė turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas 1995 m. lapkričio 8 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu. 2006 m. rugsėjo 15 d. A. S. atliko jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Naują nusikalstamą veiką jis padarė 2009 m. lapkričio 21 d., t. y. praėjus šiek tiek daugiau nei trims metams po 1995 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad teismas neteisingai konstatavo, jog A. S. anksčiau teistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 105 straipsnio 5 punktą už sunkų nusikaltimą (nužudymas, padarytas itin žiauriai, sukeliant nužudytajam ypatingas kančias), kadangi ši nusikalstama veika, pagal 2000 m. BK atitinkinta nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, požymius ir vadovaujantis BK 11 straipsniu priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jei šis asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą.

Prokuroro teigimu, A. S. turėtų būti pripažintas pavojingu recidyvistu ir vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Byloje nustatyta, kad jis būdamas recidyvistu, t. y. būdamas 1995 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas už tyčinį nusikaltimą, kai dar nebuvo išnykęs jo ankstesnis teistumas pagal 1992 m. vasario 5 d. Vilniaus m. trečiojo apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo A. S. buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje (1961 m. įst. red.), padare naują labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte. BK 27 straipsnio 3 dalis įpareigoja teismą, sprendžiant asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, atsižvelgti į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, jų motyvus, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo padarant nusikaltimus laipsnį bei pobūdį ir į kitas aplinkybes. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad A. S. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, o kaip konstatavo teismas, BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymas yra A. S. vedamo gyvenimo būdo padarinys. Iki paskutinio nusikaltimo padarymo A. S. buvo teistas tris kartus, vienu atveju už labai sunkų nusikaltimą. Dėl padarytos nusikalstamos veikos A. S. kaltu neprisipažino, siekė sušvelninti savo atsakomybę, teigdamas, kad nukentėjusysis užkrito ant peilio. Be to, jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Šios aplinkybės, prokuroro manymu, rodo neigiamą nuteistojo vertybinę orientaciją, nenorą taisytis. Nusikalstamas, pavojingas visuomenei elgesys A. S. yra priimtinas ir dėsningas. Be to, nuosprendyje teismas konstatavo, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Byloje nustatyta, kad A. S. tyčia sužalojo K. V. peiliu į kaklą dėl mažareikšmes dingsties, padarydamas nukentėjusiajam sunkų kūno sužalojimą dėl chuliganiškų paskatų.

Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, apeliantas mano, kad A. S. , vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, turi būti pripažintas pavojingu recidyvistu

Be to, prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi bendrais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str.), nepakankamai įvertino BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padidintą pavojingumą, nepakankamai atsižvelgė į kaltininko asmenybę, nusikaltimo pobūdį, konkrečias bylos aplinkybes, todėl netinkamai individualizavo bausmę, dėl ko nebus pasiekti bausmes tikslai.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nuteistajam skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydis skaičiuojamas nuo inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijoje numatyto šios bausmės vidurkio. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatytų bausmės individualizavimo sąlygų, atsižvelgdamas į jas ir vadovaudamasis BK 61 straipsniu, teismas bausmę švelnina ar griežtina. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tokios aplinkybės, kurios apibūdindamos kaltąjį asmenį ir jo padarytą veiką didina nusikalstamos veikos bei kaltojo asmens pavojingumą ir leidžia griežtinti baudžiamąją atsakomybę. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimas daugeliu atveju nulemia griežtesnės bausmės paskyrimą.

Prokuroro manymu, apygardos teismas A. S. nepagrįstai skyrė septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri lygi BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Apelianto manymu, toks paskirtos bausmės dydis neatitinka A. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, nes šį nusikaltimą nuteistasis padarė nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei. Buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl mažareikšmės dingsties. Nukentėjusysis matydamas nepriimtiną ir įžūlų apsvaigusio nuo alkoholio A. S. elgesį viešajame transporte, tik bandė jį sudrausminti pareikšdamas jam ir jo broliui dėl netinkamo elgesio pastabą. Panaudojęs šią menkavertę dingstį kaip pretekstą padaryti nusikalstamą veiką, A. S. įžūliai, išsitraukęs peilį, smogė nukentėjusiajam į kaklą. Kaip matyti iš bylos duomenų A. S. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, nes jo antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas šiuo atveju buvo loginis nuteistojo gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Nusikalstamą veiką padarė ne pirmą kartą, o būdamas recidyvistu. Be to, kaip konstatavo teismas, kaltininkas veikė tiesiogine tyčia, t. y. suduodamas smūgį nukentėjusiajam K. V. į kaklą, A. S. suvokė, kad savo veiksmais gali nukentėjusįjį sužaloti ir tokių pasekmių siekė, norėjo.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. S. skyrė laisvės atėmimo bausmę, lygią BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas, prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažinęs A. S. kaltu tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdžius nukentėjusiajam K. V. sveikatą (BK 135 str. 2 d. 8 p.), nevisiškai įvertino nuteistojo A. S. asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį bei kitas bylos aplinkybes, todėl be pagrindo nuteistojo A. S. nepripažino pavojingu recidyvistu.

Iš nuteistojo A. S. apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės neginčija sunkiai sužalojęs nukentėjusįjį K. V. , tačiau mano, kad apygardos teismas nepagrįstai byloje nustatė jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas – ir jam inkriminuotą nusikalstamą veiką turėjo kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Šį apeliacinio skundo teiginį nuteistasis grindžia tuo, kad jo manymu nuosprendyje nėra išdėstyti įrodymai patvirtinantys, jog jis pažeidė viešąją tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Kolegijos manymu, nuteistajam A. S. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą nusikalstamos veikos motyvas – chuliganiškos paskatos – inkriminuotas tinkamai ir jis pagrįstai nuteistas pagal šį įstatymą. Chuliganiškos paskatos yra tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų nesilaikymo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, juo siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu chuliganiškų paskatų buvimu kaltininko veikoje pripažinta tai, kad jis viešoje vietoje – visuomeniniame transporte, dešimto maršruto autobuse, prie stotelės „Kuro aparatūra“, esančios Kalvarijų gatvėje, Vilniuje, pažeisdamas viešąją tvarką, t. y. ignoruodamas elementarias elgesio taisykles, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, dėl menkavertės dingsties, tyčia, vieną kartą peiliu dūrė K. V. į kaklą, tokiu būdu padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Tokia A. S. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo chuliganiškas paskatas patvirtina nukentėjusiojo K. V. parodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir nuteistojo A. S. parodymai, taip pat kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti rašytiniai įrodymai.

Nukentėjusysis K. V. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad kartu su broliu į autobusą įlipęs A. S. pradėjo šūkauti, kabinėtis prie keleivių, jis paprašė pastarojo nusiraminti, įvyko necenzūrinis pasikalbėjimas ir jam atsistojus A. S. jį stumtelėjo atgal ir peiliu dūrė į kaklą (t. 1, b. l. 151 - 152). Tokius nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina ir nuteistojo A. S. parodymai, iš kurių matyti, kad tarp jo ir jo brolio autobuse kilo konfliktas, tada įsikišo nukentėjusysis K. V. , tuomet tarp jo ir nukentėjusiojo K. V. taip pat kilo konfliktas, kurio metu jis tariamai netyčia nukentėjusįjį sužalojo peiliu (t. 14, b. l 150). Taigi, tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis iš esmės patvirtino, kad įvykis vyko viešoje vietoje. Be to, kolegija konstatuoja, kad nuteistojo chuliganiškas paskatas patvirtina ir ta aplinkybė, jog nukentėjusįjį jis peiliu viešoje vietoje sunkiai sužalotojo dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl jam ir jo broliui pasakytos pastabos dėl netinkamo elgesio, kitų autobuso keleivių akivaizdoje. Nuteistasis nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina, kad byloje nėra duomenų, kad jo nusikalstamais veiksmais būtų kam nors kitam, išskyrus nukentėjusįjį, sukelti nepatogumai. Išties, skundžiamame nuosprendyje apie tai nėra išsamiai pasisakyta, tačiau iš bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad nuteistojo A. S. veiksmai buvo padaryti, viešoje vietoje (viešajame transporte), kitų žmonių akivaizdoje ir tai jiems sukėlė nepatogumų. Tai patvirtina tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek kitos faktinės bylos aplinkybės. Nukentėjusysis K. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad autobuse buvo žmonių, kurie šaukė, rėkė, o autobuso gale sėdėjusi moteris iškvietė policiją (t. 1, b. l. 19). Šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. 1, b. l. 152). Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybę, jog ne pats nukentėjusysis, o kiti asmenys iškvietė policiją, patvirtina ir byloje esanti Bendrojo pagalbos centro įvykio ataskaita (t. 1, b. l. 7). Šis faktas patvirtina, kad pašaliniams įvykio vietoje buvusiems asmenims toks nuteistojo elgesys buvo nepriimtinas ir sukėlė neigiamas emocijas bei nepatogumus. Pastebėtina ir tai, kad aplinkybę, jog įvykio vietoje buvo ir kitų asmenų taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo posėdžio metu perskaitytas asmens parodymo atpažinti protokolas iš kurio matyti, kad nuteistąjį A. S. , kaip sužalojusį nukentėjusįjį atpažino liudytoja L. T. (t. 1, b. l. 42 - 44). Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde pateiktą versiją, kad jis nukentėjusįjį sužalojo dėl asmeninių motyvų. Nei nuteistasis, nei nukentėjusysis vienas kito iki jų susitikimo autobuse nepažinojo, nukentėjusiojo išsakyta pastaba dėl nuteistojo netinkamo elgesio viešoje vietoje, negali būti vertinama, kaip asmeninis motyvas smurtauti, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad nuteistasis nukentėjusįjį sužalojo dėl asmeninių paskatų. Kolegija konstatuoja, kad visos aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. S. nukentėjusįjį sužalojo dėl chuliganiškų paskatų.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad šiuo atveju neturi reikšmės ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jam nebuvo inkriminuota, BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad A. S. veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusįjį K. V. . Nors paskatos buvo chuliganiškos, tačiau kokių nors kitų veiksmų, kuriais jis būtų demonstravęs nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdęs visuomenės rimtį ar tvarką, be nukentėjusiojo sužalojimo, byloje nenustatyta ir kaltininkui neinkriminuota. Todėl jo padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota tik pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kuris apima kaltininko veiksmus, demonstruojančius nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. jo chuliganiškas paskatas. Tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, 2K-235/2009). Tuo tarpu, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytoje kasacinėje byloje Nr. 2K-249/2009 išspręsta situacija nėra analogiška, nes iš esmės skiriasi šių bylų aplinkybės, todėl šiuo atveju nuteistojo nurodyta kasacinės instancijos teismo nutartimi remtis nėra pagrindo.

Taip pat kolegija konstatuoja, kad atmetus nuteistojo A. S. apeliacinio skundo prašymą jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, nėra teisinio pagrindo jam skirti bausmę BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose.

Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Motyvai dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tenkina prokuroro apeliacinio skundo prašymą nuteistąjį A. S. pripažinti pavojingu recidyvistu.

Vadovaujantis 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40, „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.11 punktu, po kvalifikavimo motyvų teismas turi surašyti motyvuotas išvadas, kai yra BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, ar asmuo pripažintinas pavojingu recidyvistu. Šiuo atveju apygardos teismas tokių išvadų nesurašė, nors iš bylos medžiagos matyti, kad yra BK 27 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytos sąlygos nuteistąjį A. S. pripažinti pavojingu recidyvistu. Kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, skundžiamame nuosprendyje nepasisakydamas dėl BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų ir be jokių motyvų netenkindamas prokuroro prašymo nuteistąjį pripažinti pavojingu recidyvistu, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu sąlygos ir tvarka nustatyta BK 27 straipsnio 2 dalyje. Šios straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu jis turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Minėto straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. BK 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. S. iš esmės charakterizuojamas neigiamai, jis iki šios nusikalstamos veikos padarymo tris kartus teistas už nusikaltimus susijusius su smurto panaudojimu, sistemingai daro administracinės teisės pažeidimus (t. 1, b. l. 99 - 107). Nukentėjusiojo K. V. sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str.), nuteistasis A. S. padarė neišnykus ankstesniam teistumui pagal Vilniaus apygardos teismo 1995 m. lapkričio 8 d. nuosprendį už labai sunkų nusikaltimą - nužudymą. Taigi šiuo atveju yra pagrindas, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir BK 27 straipsnio 3 dalimi, A. S. pripažinti pavojingu recidyvistu. Maža to, iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. 1995 m. lapkričio 8 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu buvo iš esmės pripažintas recidyvistu, nes nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas šiuo nuosprendžiu, padarė neišnykus ankstesniam teistumui pagal Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1992 m. vasario 5 d. nuosprendį. Nors 1995 m. lapkričio 8 d. nuosprendyje tiesiogiai ir nenurodyta, kad A. S. pripažintas recidyvistu, tačiau pagal BK 27 straipsnio 1 dalį bei susiklosčiusią teismų praktiką, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarką, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas ir tai papildomai nuosprendyje konstatuoti nėra būtina. Taigi, nuteistasis A. S. nukentėjusiojo K. V. sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str.), padarė būdamas recidyvistas. Ši aplinkybė rodo, kad taip pat yra pagrindas, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir BK 27 straipsnio 3 dalimi, nuteistąjį A. S. pripažinti pavojingu recidyvistu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, negali būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajam A. S. laisvės atėmimo bausmę bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė, kad byloje nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad A. S. anksčiau teistas už sunkų nusikaltimą, tačiau realiai jis teistas už labai sunkų nusikaltimą, visgi kolegijos manymu ši aplinkybė vertintina, kaip techninė klaida, nes iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino būtent aplinkybę, kad A. S. anksčiau buvo teistas už nužudymą, padarytą itin žiauriai, sukeliant nužudytajam ypatingas kančias. Be to, teismas įvertino, kad nuteistasis baustas administracine tvarka. Įvertinta ir tai, kad ši nusikalstama veika buvo ne atsitiktinė, o A. S. vedamo gyvenimo būdo padarinys. Atsižvelgta ir į tyčios rūšį, t. y., kad nusikaltimas tyčinis, baigtas. Dėl šių aplinkybių, kolegijos mano, kad pirmosios instancijos teismas už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą pagrįstai nuteistajam A. S. paskyrė septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra lygi BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje būtent tokios bausmės prašė valstybinis kaltintojas. Be to, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo nuteistojo A. S. atžvilgiu taikyti BK 56 straipsnio 2 dalies nuostatas ir šiuo pagrindu jam skirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, negu BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nes A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu pavojingu recidyvistu nebuvo pripažintas. Pavojingu recidyvistu jis pripažintas tik šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paskiriant A. S. bausmę BK VIII skyriaus normų nuostatos nepažeistos. Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę bei nustatydamas jos dydį, įvertino prokuroro apeliaciniame skunde nurodomas, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas, bausmės dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes, todėl remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis griežtinti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo. Juolab, kad šiuo nuosprendžiu pripažįstant nuteistąjį A. S. pavojingu recidyvistu, nuosprendis jo atžvilgiu savaime griežtėja.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendži a:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendį pakeisti ir A. S. pripažinti pavojingu recidyvistu.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.