Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, nustatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, bei nuteistas:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 10 MGL (1 300 Lt) dydžio bauda,pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą taip pat nuteistas ir R. B., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. lapkričio 4 d., apie 19 val., viešoje vietoje, prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), durų dėl chuliganiškų paskatų ir menkavertės dingsties kitų žmonių akivaizdoje įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. tyčia sudavė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam R. M. į kairę galvos sritį, tokiu būdu sukeldamas jam fizinį skausmą ir pažeisdamas viešąją tvarką. D. M. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, nustatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Be to, D. M. nuteistas už tai, kad jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, ir R. B., veikdami kartu, 2012 m. lapkričio 4 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme, prie lauko durų, dėl chuliganiškų paskatų, pasiviję R. M., bendrais tyčiniais veiksmais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip po vieną smūgį į galvos sritį, taip bendrais tyčiniais veiksmais padarydami nukentėjusiajam R. M. muštines žaizdas kaktos kairėje, kairio antakio srityje, kaktikaulio kairės pusės lūžį, nusileidžiantį į kaukolės pamato kaulus, t. y. tokiu būdu dėl chuliganiškų paskatų bendrais tyčiniais veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam R. M. sveikatą. Tokiais veiksmais D. M. kartu su R. B. padarė BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytą nusikaltimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir (ar) procesinės teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant tiek faktines bylos aplinkybes, tiek taikant įstatymus (žr., pvz. kasacinę nutartį Nr. 2K-425/2012).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas viršyti apeliaciniame skunde nustatytas apeliacijos ribas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įrodyta pripažino D. M. nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau priimtame apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis D. M. įvykdyta nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip šių nusikaltimų sutaptis, o paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Tokios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos, teisėjų kolegijos vertinimu, suvaržė nuteistojo (kaltinamojo) teisę būti teisingai nubaustam, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią jis yra padaręs, o paskirta bausmė atitiktų padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo

Vadovaujantis BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktu D. M. nuteistas dėl to, kad jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas kartu su R. B., 2012 m. lapkričio 4 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kieme, prie lauko durų, dėl chuliganiškų paskatų, pasiviję R. M., bendrais tyčiniais veiksmais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip po vieną smūgį į galvos sritį, t. y. tokiu būdu dėl chuliganiškų paskatų bendrais tyčiniais veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam R. M. sveikatą.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šios teisės normos dispozicijoje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus, o kaltininkas veikti tiesiogine tyčia. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti taip pat tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. (žr., pvz., kasacinę nutartį 2K-489/2012).

BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad pagal šią teisės normą baudžiamas tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbus nusikalstamos veikos motyvo – chuliganiškų paskatų – nustatymas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir smūgių sudavimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (kasacinės bylos 2K-266/2009; 2K-7/2013).

Pateikdamas nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. M. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį argumentavo tuo, kad jis viešoje vietoje pašalinių asmenų akivaizdoje dėl menkavertės dingsties smurtavo prieš nukentėjusįjį R. M. ir tokiu įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį. D. M. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą motyvavo nukentėjusiojo, kurio jis su R. B. nepažinojo, sužalojimu panaudojant menkavertę dingstį. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas D. M. nusikalstamą veiką, padarė prieštaringas išvadas. Viena vertus, teismas konstatavo, kad D. M. pateiktame kaltinime jo veikos nepagrįstai kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip atskiros nusikalstamos veikos. Kita vertus, įvertinęs tai, kad D. M., prie parduotuvės dėl chuliganiškų paskatų, sudavęs R. M. smūgį, ir kartu su R. B. nusivijęs R. M. bei pasiviję jį, taip pat iš chuliganiškų paskatų sumušė nukentėjusįjį, pripažino, jog D. M. veikė turėdamas vieningą tyčią. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas nepagrįstai nurodytus D. M. veiksmus kvalifikavo kaip idealią nusikaltimų sutaptį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tokios pirmosios instancijos teismo nusikalstamos veikos kvalifikavimo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 4 d., viešoje vietoje, prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), durų, nuteistajam paprašius pas R. M. cigaretės, jis jį „pasiuntė necenzūriniais žodžiais“, todėl nuteistasis supyko ir tyčia jam sudavė vieną kartą kumščiu iki tol nepažįstamam nukentėjusiajam R. M. į kairę galvos sritį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą (2 t., b. l. 17-23). Nepaisant to, kad nuteistojo nusikalstama veika buvo padaryta viešojoje vietoje, t. y. prie parduotuvės, tačiau iš nustatytų bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, jog D. M. veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusįjį R. M.. Nors D. M. paskatos iš tiesų buvo chuliganiškos, tačiau kokių nors kitų veiksmų, kuriais nuteistasis būtų demonstravęs nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir dėl to sutrikdęs visuomenės rimtį ar tvarką, be nukentėjusiojo R. M. sumušimo, jis nepadarė. Apygardos teismas, pripažindamas, kad D. M. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nuosprendžio nustatomojoje dalyje neįvardijo jokių D. M. veiksmų, atitinkančių šio baudžiamojo įstatymo sudėtį. Ideali nusikaltimų sutaptis yra tada, kai viena baudžiamojo įstatymo norma padarytos veikos neapima. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju D. M. chuliganiški veiksmai, pasireiškę įžūliu elgesiu viešoje vietoje, t. y. smurtavimu prieš nukentėjusįjį R. M., aprėpia ir jo veiksmus, demonstruojančius nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Kaip konstatuota pirmiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad D. M. veikė vieninga tyčia – jo veiksmai sudaro vieną tęstinę veiką. Tiek teisės doktrinoje, tiek kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai viešoji tvarka buvo sutrikdyta vien tuo, jog viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – ši veika kvalifikuojama tik pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys 2K-142/2008; 2K-235/2009; 2K-261/2009).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. M. nusikalstami veiksmai dėl 2012 m. lapkričio 4 d., apie 19 val., viešoje vietoje, prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), durų sudavimo vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam R. M. į kairę galvos sritį perkvalifikuotini iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Perkvalifikavus nuteistojo D. M. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, išspręstinas bausmės paskyrimo klausimas. Kaip minėta, nuteistasis prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama, kad jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens pavojingumą, visumos vertinimu bei išvada, jog bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys 2K-633/2011; 2K-489/2011). Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje, aiškinant teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-456/2013).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, išanalizavusi bylos įrodymų, turinčių teisinę reikšmę D. M. teisingos bausmės pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrimui, visumą, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo D. M. paskirta bausmė negali būti pripažinta teisinga, ji yra aiškiai per griežta. Priešingai nei konstatavo apygardos teismas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje byloje yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir D. M. paskirti švelnesnę, nei paminėto baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas D. M. skirtiną bausmę, pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi, jog savo noru atlygino nusikalstama veika padarytą žalą. Apygardos teismas taip pat teisingai nurodė, kad D. M. atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė kartu su bendrininku R. B.. Nors D. M. padarytas nusikaltimas, nustatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, priskirtinas prie labai sunkių, tačiau nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad D. M. nusikalto būdamas neteistas ir jauno amžiaus, turi darbą ir nuolatinį pragyvenimo šaltinį. Byloje nėra duomenų, kad po nusikaltimo padarymo būtų nusikaltęs ar kitaip pažeidęs įstatymuose nustatytas elgesio taisykles. Aptariamu atveju taip pat ypatingai svarbi ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis R. M. D. M. atleido, o jo nusikalstama veika nesukėlė nukentėjusiajam neįgalumo ir (ar) kitokių sunkių ilgalaikių pasekmių. Be to, kaip matyti iš prie apeliacinio skundo pridėtų D. M. asmenybę apibūdinančių Užvenčio seniūnijos bendruomenės ir D. M. darbdavio uždarosios akcinės bendrovės „RGE Baltic“ charakteristikų, nuteistasis apibūdinamas kaip aktyvus sportininkas; mirus tėvui, įsidarbino, tokiu būdu prisidėdamas prie šeimos, kurioje augo ir 1 (vienerių) metų amžiaus brolis, gerbūvio; padeda tiek motinai, tiek senyvo amžiaus močiutei, tiek kitiems miestelio gyventojams ūkio darbuose; visada yra paslaugus, sąžiningas, darbštus, kruopštus, bendraujantis, mėgstamas draugų; bendruomenė neturi jokių nusiskundimų dėl D. M. elgesio; nuteistojo darbdavys D. M. vertina kaip tvarkingą, atsakingai atliekantį pavestas užduotis, draugišką, lengvai bendraujantį (2 t., b. l. 83, 84).

Įvertinus visumą aptartų aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos ir šią veiką padariusio asmens (D. M.) pavojingumą, pripažintina, kad šioje byloje nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, jog baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas D. M. už nusikaltimo padarymą aiškiai būtų neproporcingas, neadekvatus baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir prieštarautų teisingumo principui. Bausmės tikslai bus pasiekti apeliantui paskyrus ir bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, t. y. už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyto nusikaltimo padarymą D. M. paskiriant švelnesnę, nei įstatymo už šį nusikaltimą sankcijoje nustatytą minimalią bausmę – laisvės apribojimą.

Remdamasi pirmiau nustatytomis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, atsižvelgusi į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto D. M. apeliacinis skundas tenkintinas, o Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendis keistinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1–3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį, kurioje D. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas 10 MGL (1 300 Lt) dydžio bauda ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. M. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, D. M. paskirti bausmę – laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams, jį įpareigojant:

be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; iki 2015 m. gruodžio 31 d. neatlygintinai išdirbti 150 (šimtą penkiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Panaikinti D. M. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.