- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-29
- Bylos Nr.
- 2K-489/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Jonas Prapiestis, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- E. Z.
- Nukentėjusysis
- Z. B.
- Civilinis ieškovas
- Z. B., L. S.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendis: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo E. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstama veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas; E. Z. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 28 straipsnio 3 dalies ir 135 straipsnio 1 dalies į 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskiriant jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, nuteistojo E. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos; iš nuteistojo E. Z. nukentėjusiajam Z. B. priteista 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu E. Z. buvo nuteistas pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 3 dalies 3 punktą, jam buvo paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 punktais, E. Z. buvo įpareigotas laisvės apribojimo laikotarpiu toliau mokytis ar pradėti dirbti arba užsiregistruoti Darbo biržoje, būti namuose nuo 23 iki 6 val.
Iš E. Z. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui Z. B. priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kita nukentėjusiojo ir civilinės ieškovės L. S. ieškinio dalis buvo atmesta. Taip pat iš E. Z. L. S. priteista 1000 Lt atstovavimo išlaidų.
Šiuo nuosprendžiu M. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius, V. N. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo kaltės šio nusikaltimo padaryme. Dėl šių asmenų kasacinių skundų nėra paduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas E. Z. nuteisė už tai, kad jis 2007 m. birželio 25 d., apie 1.30 val., atvykęs prie Plungės r. G. k. teritorijoje esančios autobusų stotelės, kur stovėjo G. k. jaunuoliai, dėl šio kaimo kultūros namuose vykusių šokių metu tarp G. k. ir P. k. jaunimo įvykusio konflikto, pasiėmęs iš automobilio beisbolo lazdą ir taip siekdamas apsiginti nuo Z. B. užpuolimo, dėl to, kad Z. B. ir jo draugai mėtė į atvažiavusių jaunuolių iš P. k. automobilius alaus butelius, po to Z. B. pribėgus prie E. Z. ir spyrus šiam į galvą, padarius nežymų sveikatos sutrikdymą, E. Z., viršydamas būtinosios ginties ribas, sudavė Z. B. ne mažiau kaip tris smūgius beisbolo lazda per galvą ir kitas kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam galvos sumušimą ir odos nubrozdinimą virš dešiniojo antakio, muštinę žaizdą kairėje viršugalvinėje-pakaušinėje dalyje, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimą kairėje, kraujo išsiliejimą virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje su subarachnoidiniu pakraujavimu, t. y. smegenų sumušimą kairėje smilkininėje skiltyje, lydimą galvos smegenų pabrinkimo ir suspaudimo, stuburo II kaklo slankstelio danties lūžimą, odos nubrozdinimus ant kairio šono ir kairėje pilvo pusėje, ant dešinio klubo; taip E. Z. padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.
Apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikyto įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą nustatė, kad E. Z. neveikė būtinosios ginties situacijoje, todėl negalėjo peržengti būtinosios ginties ribų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, pagal bylos duomenis, akivaizdu, jog muštynes, pavojingo kėsinimosi veiksmus, provokavo abi dalyvavusios pusės, siekdamos tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą. Teismas padarė išvadą, kad tiek Z. B., tiek E. Z. smūgius sudavė ne gynybos, bet puolimo tikslu. Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo nusikalstamą veiką konstatavęs, kad E. Z., muštynių metu suduodamas Z. B. ne mažiau kaip tris smūgius beisbolo lazda į galvą ir kitas kūno vietas, padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.
Kasaciniame skunde nuteistasis E. Z. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendį arba paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320, 331 straipsnius, 20 straipsnio 4, 5 dalis ir netinkamai taikė BK 28 straipsnį.
Nuteistasis teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą pirmosios apklausos jo kaip įtariamojo ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nes byloje nėra duomenų, kad atliekant šiuos procesinius veiksmus būtų buvus iškviestas ir jam paskirtas gynėjas; kadangi gynėjo nebuvo, tai jam nebuvo net galimybės šio atsisakyti. Be to, pasak kasatoriaus, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad apklausos metu jam buvo suėję 18 metų, jo sveikatos būklė nebuvo gera. Kasatoriaus teigimu, tokie pažeidimai reiškia, kad duomenys buvo gauti pažeidžiant kasatoriaus teisę į gynybą ir jie neatitinka tikrosios jo valios bei objektyvių įvykio aplinkybių.
Kasatorius nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, jog E. Z. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą Z. B. suduodamas būtent beisbolo lazda, tačiau, nuteistojo manymu, teismas tokią išvadą padarė vertindamas tik atskirus bylos duomenis, nes iš esmės rėmėsi tik G. S., T. L., R. Ž. ir E. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais parodymais. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, o V. N., E. G., A. K., E. S. parodymus, kad išlipdamas iš automobilio E. Z. jokios, juo labiau beisbolo, lazdos neturėjo, atmetė vien dėl to, kad šie asmenys gyvena P.. Toks parodymų vertinimas, nuteistojo manymu, esmingai prieštarauja BPK 20 straipsnyje nurodytoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Vien tai, kad liudytojai yra susiję gyvenamąja vieta su nuteistuoju, nėra pagrindas atmesti jų parodymus, be to, šių liudytojų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, todėl tikrai nėra pagrindo jais abejoti.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas išvadas, kad muštynės vyko ir E. Z. jose veikė puolimo tikslais bei Z.B. sužalojo iš chuliganiškų paskatų, padarė vertindamas tariamai byloje nustatytas objektyvias, neginčytinas aplinkybes, t. y. kad įvykio metu E. Z. buvo užpultas ne sėdintis automobilyje, o išlipęs iš jo ir paėjęs Z. B. link, kad jau išlipdamas jis turėjo beisbolo lazdą, kurią muštynėms iš anksto buvo pasiėmęs iš namų, tačiau šios teismo išvados prieštarauja nustatytų byloje faktinių duomenų visetui. Kasatoriaus manymu, byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad Z. B. sužalojimus jis padarė būtent beisbolo lazda, kurią jau iš anksto buvo pasiruošęs, t. y. pats pasigaminęs ir paėmęs iš namų. Pirmosios instancijos teisme kasatoriaus tėvas V. Z. savo parodymais patvirtino, kad apie lazdą nieko nežinojo, be to, namuose ją pasigaminti nėra galimybių.
Žemesnės instancijos teismas
Pasak nuteistojo, Z. B. veiksmai, tai, kad jis mėtė butelius E. Z. ir kitiems atvykusiems dar sėdint automobiliuose, apeliacinės instancijos teismo turėjo būti pripažinti kaip P. kaimo jaunuolių, taip pat ir E. Z. užpuolimas, nes buteliais buvo žalojamas ir sužalotas vieno iš atvykusių P. kaimo jaunuolių automobilis. Nuteistasis E. Z. tvirtina, kad, jam išlipus iš automobilio, jis nėjo į Z. B. pusę su beisbolo lazda rankoje, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, bet Z. B. buvo sumuštas prie automobilio, tą patvirtino liudytojai M. G., E. S..
Šalies argumentai
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 28 straipsnio nuostatas. E. Z. teigimu, jis veikė būdamas būtinosios ginties būklės, tą patvirtina liudytojų parodymai, kurių apeliacinės instancijos teismas nevertino, tačiau tą teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus manymu, nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistasis nurodo, kad jis nuo pat tyrimo pradžios, nors tik iš dalies prisipažino padaręs nusikaltimą, tačiau pripažino visas esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ir apie jas davė teisingus bei išsamius parodymus, be to, nėra konstatuota aplinkybių, kad jis prisipažino ne laisva valia, o dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo nepripažinti jam atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog Z. B. jis sužalojo nuo jo gindamasis, kuris, beje, buvo konflikto iniciatorius ir pirmas panaudojo smurtą, tačiau peržengdamas būtinosios ginties ribas, kad byloje nustatyta E. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo asmenybė apibūdinama teigiamai, anksčiau nebuvo teistas, mokosi, nusikaltimas padarytas 2007 m., t. y. prieš gana daug laiko, nuo to laiko jis nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, bausmės tikslai gali būti pasiekti ir pati bausmė gali atitikti teisingumo bei protingumo principus, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus jam švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę, kuri būtų nesusijusi su realia laisvės atėmimo bausme.
Atsiliepimas
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiais dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirtų įrodymų aptarimo, nes tai nėra kasacinio apskundimo pagrindas. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad kasatorius ginčija nustatytą aplinkybę, jog nukentėjusysis Z. B. buvo sužalotas E. Z. turima beisbolo lazda, tačiau ši aplinkybė nebuvo ginčijama apeliacinės instancijos teisme, todėl nėra pagrindo ją nagrinėti ir kasacinės instancijos teisme. Taip pat, prokuroro manymu, kasacine tvarka negali būti nagrinėjamas ir lengvinančios aplinkybės nepripažinimo klausimas, nes jis nebuvo ginčijamas apeliacinės instancijos teisme.
Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai apie BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 320, 331 straipsnių pažeidimus yra deklaratyvūs, siejami tik su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptartu įrodymų vertinimu, nors abu teismai rėmėsi beveik tais pačiais įrodymais ir nustatė identiškas faktines aplinkybes, o skyrėsi tik teismų nustatytų aplinkybių vertinimas (dėl veikos padarymo motyvų) ir nuteistojo E. Z. veikos kvalifikavimas. Prokuroras teigia, kad tokiu atveju lieka neaišku, kaip apeliacinės instancijos teismas, nustatęs identiškas aplinkybes toms, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, galėjo pažeisti BPK reikalavimus, o tuo tarpu pirmosios instancijos teismas – ne.
Atsiliepimas
Prokuroras atsiliepime nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad jam buvo suvaržyta teisė į gynybą. Prokuroras, remdamasis bylos duomenimis, nurodo, kad E. Z. gynėjo dalyvavimo apklausoje nepageidavo, savo noru davė parodymus, spaudimas jam nebuvo daromas, jis ir pats tą pažymėjo protokole, be to, jam apie teisę turėti gynėją buvo išaiškinta ir jis atsisakė gynėjo, patvirtindamas tai savo parašu. Vėliau, pats E. Z. patvirtino, kad protokolas buvo surašytas teisingai. Atsižvelgiant į tai, prokuroro manymu, nėra pagrindo abejoti, kad apklausos protokole jo parodymai buvo užrašyti teisingai. Be to, prokuroras pažymi, kad E. Z. parodymų patikrinimo vietoje davė tokius pat parodymus kaip apklausos metu.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro manymu, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad jis nukentėjusįjį sužalojo ne dėl chuliganiškų paskatų, bet gindamasis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje itin detaliai ir išsamiai išanalizavo bylos įrodymus ir nurodė savo sprendimo motyvus. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad tokie atvejai, kai po šokių ar kitokių masinių renginių atskiros grupės asmenų dalyvauja tarpusavio muštynėse, o fizinis smurtas prieš asmenis panaudojamas tik todėl, kad jie yra kito kaimo gyventojai, reiškia tik tai, kad tokiu būdu siekiama ne išspręsti kokį nors konflikto klausimą, o priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti vienos asmenų grupės pranašumą ir niekinamą požiūrį kitai grupei. Tokiais atvejais muštynių dalyviai veikia be aiškios asmeninės motyvacijos, jų veika skirta pirmiausia viešajai tvarkai pažeisti, o tai reiškia, kad tos veikos padaromos dėl chuliganiškų paskatų. Prokuroras pažymi, kad būtinąja gintimi nepripažįstami atvejai, kai smurtas panaudojamas dėl abipusio konflikto kilusių muštynių metu. Pasak prokuroro, būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi. Tuo trapu muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais puolančiais interesais ir abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų, teisės į būtinąją gintį muštynių metu nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau. Prokuroras nurodo, kad visais kitais atvejais laikoma, jos abipusių muštynių metu nėra vienos iš būtinų būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi (kasacinė nutartis Nr. 2K-684/1999). Atsižvelgiant į tai, pasak prokuroro, E. Z. veika tinkamai kvalifikuota ne kaip būtinoji gintis ir jos viršijimas, bet kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų.
Prokuroro teigimu, nėra pagrindo teigti, kad E. Z. paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta ir kad teismai turėjo vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Kasatorius, pasak prokuroro, nenurodo, jokių išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas kelti klausimą apie paskirtos bausmės prieštaravimą teisingumo principui. Prokuroras pažymi, kad į tas aplinkybes, jog veika padaryta 2007 m., nuteistasis mokosi, nėra anksčiau nusikaltęs, teismai jau atsižvelgė. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad paskiriant bausmę ir įgyvendinant teisingumo principo reikalavimus, svarbu ne tik nusikalstamos veikos aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas, bet ir nukentėjusiųjų asmenų interesų suvokimas bei siekis juos saugoti ir ginti.
Apibendrindamas prokuroras atsiliepime nurodo, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuteistųjų veika kvalifikuota tinkamai, paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, esminių BPK pažeidimų nepadaryta.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. Z. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo
Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad: pirmosios instancijos teismo išvados dėl būtinosios ginties ir dėl jos ribų peržengimo neatitinka bylos aplinkybių; dėl to teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas nuteistojo E. Z. veiksmus pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis E. Z. sunkų kūno sužalojimą nukentėjusiajam Z. B. padarė abipusių muštynių, kilusių dėl abiejų pusių chuliganiškų paskatų, metu. Todėl apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: nuteistojo E. Z. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 28 straipsnio 3 dalies ir 135 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jam paskirti naują bausmę. Šį apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą pagrindžiančių motyvų esmė tokia: byloje nustatyta, kad sužalojimai nukentėjusiesiems buvo padaryti muštynių, kilusių tarp dviejų kaimų jaunimo (G. k. ir P. k.), metu; nuteistasis E. Z. priklausė P. kaimo o, nukentėjusysis Z. B. – G. kaimo jaunimui; muštynės įvyko G. kaime po šiame kaime įvykusių šokių; P. kaimo jaunuoliai, tarp jų ir nuteistasis E. Z., atvažiuodami į šokius atsivežė beisbolo lazdas, kurios vėliau ir buvo panaudotos muštynių metu (nukentėjusysis Z. B. buvo sužalotas būtent beisbolo lazda); muštynės prasidėjo tuo, kad G. kaimo jaunuoliai apmėtė P. kaimo jaunuolių automobilius alaus buteliais, o P. kaimo jaunuoliai apsiginklavę beisbolo lazdomis ėjo G. kaimo jaunuolių link; Z. B. spyrė E. Z., o šis smogė beisbolo lazda Z. B. į galvą bei į kitas kūno vietas, padarydamas jam sunkų kūno sužalojimą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad atvejai, kai po šokių ar kitų masinių renginių atskiros grupės asmenų (šiuo atveju dviejų kaimų jaunimas) dalyvauja tarpusavio muštynėse, o fizinis smurtas prieš asmenis panaudojamas tik todėl, kad jie yra kito kaimo gyventojai, reiškia, kad tokiu būdu siekiama ne išspręsti kokį nors konfliktą, o priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti vienos asmenų grupės pranašumą prieš kitą grupę; tokiais atvejais muštynių dalyviai veikia be aiškios asmeninės motyvacijos, jų veika skirta pirmiausia viešajai tvarkai pažeisti, o tai reiškia, kad ta veika padaroma dėl chuliganiškų paskatų.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes kvalifikuodamas nuteistojo E. Z. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje nustatyta, kad E. Z. padarė sunkų kūno sužalojimą dėl chuliganiškų paskatų. Kasatorius skunde neigia teismo nustatytas aplinkybes tvirtindamas, kad beisbolo lazdos jis neturėjo, o nukentėjusįjį Z. B. sužalojo įvykio vietoje rastu pagaliu, besigindamas nuo šio užpuolimo. Pagrįsdamas šį teiginį kasatorius skunde gana detaliai analizuoja byloje surinktus įrodymus, pateikia savą jų įvertinimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrinama, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų.
Dėl BPK 20, 331 straipsnių taikymo
Analizuodamas byloje surinktus įrodymus kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. BPK 20 straipsnio 4 dalis, anot kasatoriaus, buvo pažeista dėl to, kad pirmą kartą jį apklausiant kaip įtariamąjį nedalyvavo advokatas. Kasatoriaus nuomone, taip buvo pažeista jo teisė į gynybą. Dėl to šio įrodymo (apklausos duomenų) negalima laikyti gautų teisėtu būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis kasacinio skundo argumentas prieštarauja bylos medžiagai: iš byloje esančių protokolų matyti, kad apklausiamas kaip įtariamasis E. Z. gynėjo atsisakė, todėl jo teisė į gynybą nebuvo pažeista. BPK 20 straipsnio 5 dalis, kasatoriaus nuomone, buvo pažeista dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino tik dalį įrodymų, o neįvertino įrodymų visumos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis argumentas prieštarauja tiek skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui, tiek kitai bylos medžiagai. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas kruopščiai patikrino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą laikydamasis byloje paduotų apeliacinių skundų ribų, detaliai aptarė visus byloje surinktus įrodymus (apeliacinio nuosprendžio apimtis 33 puslapiai) ir tik po to padarė atitinkamas išvadas. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis įstatymu, t. y. laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Kasatorius skunde pamini, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 331 straipsnio nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, tačiau šio teiginio išsamiau neargumentuoja. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, todėl teismas turėjo vadovautis BPK 331 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad tų nuostatų buvo laikytasi tinkamai. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma: pirmosios instancijos teismo pavadinimas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo laikas ir rezoliucinės dalies turinys, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos apelianto ginčijamos bylos aplinkybės, apeliacinio skundo esmė. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad visus minėtus reikalavimus tas nuosprendis atitinka: jo įžanginėje dalyje nurodytas pirmosios instancijos teismo pavadinimas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo laikas ir rezoliucinės dalies turinys; aprašomojoje dalyje yra nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos apeliantų ginčijamos bylos aplinkybės, prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų esmė. BPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatos įpareigoja pateikti išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame išdėstytos labai išsamios išvados dėl baudžiamojo įstatymo (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto) taikymo, taip pat pakankamai motyvuotas ir bausmės paskyrimas nuteistajam.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Kasatorius skunde tvirtina, kad teismas be pagrindo nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kasatorius skunde nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, teismai vertina, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Kasatorius teigia, kad šioje byloje nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis pripažino visas esmines veikos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis kasatoriaus teiginys prieštarauja bylos medžiagai. Iš kasatoriaus parodymų matyti, kad jis pripažino tik patį nukentėjusiojo Z. B. sužalojimo faktą, tačiau tvirtino tai padaręs ne beisbolo lazda, be to, besigindamas nuo Z. B. pavojingo kėsinimosi. Tokius teiginius nuteistasis pakartojo ir savo kasaciniame skunde. Tuo tarpu tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad sužalojimai buvo padaryti beisbolo lazda, o apeliacinės instancijos teismas nustatė dar ir tai, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo, kad nukentėjusysis buvo sužalotas dėl chuliganiškų paskatų. Veikos kvalifikavimą lemiančių aplinkybių negalima laikyti neesminėmis. Dėl to jų neigimas ir neduoda pagrindo taikyti nuteistajam jo prašomą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Vieną iš alternatyvių skunde suformuluotų prašymų, t. y. prašymą paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, kasatorius grindžia tuo, kad, jo nuomone, teismas jam galėtų pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Plėtodamas šią mintį kasatorius skunde pažymi tokias aplinkybes: jis teigia, kad Z. B. sužalojo nuo jo besigindamas, nors ir peržengdamas būtinosios ginties ribas, byloje nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis anksčiau nebuvo teistas, mokosi, apibūdinamas teigiamai, nusikaltimas padarytas 2007 m., t. y. gana seniai, o per tą laiką jis nėra padaręs jokių teisės pažeidimų.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, reiškė tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas svarstė BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies pritaikymo nuteistajam E. Z. galimybę, tačiau padarė išvadą, kad pagrindų pritaikyti vieną ar kitą iš paminėtų BK normų byloje nėra. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada atitinka bylos medžiagą: byloje nėra išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui; tokių aplinkybių nenurodė ir nuteistasis savo kasaciniame skunde. Kasatoriaus skunde paminėtos aplinkybės yra daugiau tipinės, negu išimtinės, nes teismų praktikoje gana dažni atvejai, kai už labai sunkių nusikaltimų padarymą realia laisvės atėmimo bausme nuteisiami jauni, besimokantys, gerai apibūdinami asmenys net ir tuomet, kai byloje būna nustatytos tik jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes netaikydamas nuteistajam E. Z. BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatų apeliacinės instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad į kasatoriaus skunde paminėtas aplinkybes buvo atsižvelgta nustatant bausmės dydį – apeliacinės instancijos teismas nuteistajam paskyrė artimą įstatymo sankcijoje numatytam minimumui laisvės atėmimo bausmę (teismas paskyrė trejus metus laisvės atėmimo, kai sankcijoje numatyta bausmė yra laivės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų).
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo E. Z. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Nuteistojo E. Z. kasacinį skundą atmesti.