Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams advokatams Ramūnui Vanagui, Aleksandrui Palamarčukui, Algirdui Gurauskui, Rimantui Tumėnui, Petrui Maceniui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S. ir nuteistojo J. S. gynėjos advokatės G. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Š. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 8 punktą laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta dalis 2011-08-03 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

J. S. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 8 punktą laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 8 punktą laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

S. Š. (S. Š.) pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 8 punktą laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

M. S. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 8 punktą laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

M. L. pripažinti kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 8 punktą laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista solidariai iš M. Š., M. J., J. S., S. Š., M. S., M. L. M. M. 18500 Lt, D. L. 25000 Lt, M. Š. 7000 Lt neturtinei žalai atlyginti, M. M. 1145 Lt, D. L. 1380 Lt, M. Š. 370 Lt turtinei žalai atlyginti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista solidariai iš M. Š., M. J., J. S., S. Š., M. S., M. L. (duomenys neskelbtini) ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ((duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini)) 70963,51 Lt už suteiktas M. M., D. L., M. Š. asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š., J. S., M. J., S. Š., M. S. ir M. L. nuteisti už tai, kad jie 2012 m rugpjūčio 17 d., apie 24 val., pasinaudoję menkaverte dingstimi, kad D. L. prie baro „J“, (duomenys neskelbtini), delnu pliaukštelėjo M. J. per pakaušį, siekdami atkeršyti jam ir su juo buvusiems asmenims, M. Š. telefonu pakvietė J. S., o per šį – S. Š., M. S. ir M. L.. M. Š., M. J., J. S. ir S. Š. pasiėmus peilius, o M. S. ir M. L. - akims, kvėpavimo takams ir odai poveikį darančių dujų balionėlius, M. Š. sukurstyti ir veikdami bendrininkų grupe, susitarę sužaloti D. L. ir su juo buvusius asmenis, visi įsiveržė į barą „J“, kur M. S. ir M. L. ten buvusių asmenų – A. P., D. J., S. N., M. ir V. L., A. V., M. M., D. L. ir M. Š. akivaizdoje purškė akims, kvėpavimo takams ir odai poveikį padariusias dujas, o tuo pat metu M. Š., M. J., S. Š. ir J. S. suduodami nenustatytą smūgių skaičių rankomis, kojomis ir bare buvusiais daiktais, smurtavo prieš nukentėjusiuosius M. ir V. L., A. V., kuriems sukėlė fizinį skausmą, bei smūgiuodami peiliais sužalojo M. M. ir padarė jam dvi durtines – pjautines žaizdas nugaros kairėje: viena jų nekiauryminė, pažeidusi nugaros raumenis, o kita kiauryminė, 10-ame tarpšonkaulyje, kurios kanalas atsivėrė į kairę pleuros ertmę, pažeidė kairio plaučio apatinę skiltį, pervėrė diafragmą ir pažeidė kairį inkstą, dėl to išsivystė ūmus vidinis nukraujavimas su masyviu kairės pusės hemotoraksu (3,5 litro kraujo pleuros ertmėje) ir didelė užpilvaplėvinio tarpo hematoma kairio inksto aplinkoje, bei sunkus hemoraginis- hipovoleminis šokas, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta M. M. sveikata, D. L. ir padarė jam dvi durtines – pjautines žaizdas kairėje krūtinės ląstos šone ties užpakaline pažastine linija IX-X tarpšonkauliniame tarpe, kurių viena akla - jos kanalai baigėsi nugaros raumenyse, o kita kiauryminė - jos kanalas atsivėrė į pleuros ertmę, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta D. L. sveikata, M. Š. ir padarė jam dvi nekiaurymines durtines - pjautines žaizdas nugaros apatinėje dalyje vidurio linijos projekcijoje, kurių kanalai baigėsi nugaros raumenyse, dėl to buvo nežymiai sutrikdyta M. Š. sveikata. Tokiu įžūliu elgesiu viešoje vietoje M. Š., M. J., J. S., S. Š., M. S. ir M. L. demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė viešąją rimtį bei tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo du žmones.

M. Š. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę ir bausmę, paskirtą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėti dalį 2011-08-03 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

S. Š. paskirti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

M. J. paskirti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui;

J. S. paskirti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui;

M. S. paskirti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

M. L. paskirti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Apeliacinius skundus yra padavę nuteistieji M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S., nuteistojo J. S. gynėja ir prokuroras. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistųjų lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą ir daiktinius įrodymus, specialistų išvadas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra aptarti nuosprendyje, jie įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavo skundžiamame nuosprendyje, taip pat teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o kartu nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S. kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus, BK 284 straipsnio 1 dalį. Šios išvados pilnai pasitvirtino ir apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nuteistasis M. Š. nukentėjusiųjų M. M., D. J., S. N. parodymus vertina iškraipydami jų prasmę arba ištraukdami iš konteksto atskirus teiginius. Vertinant minėtų nukentėjusiųjų parodymus, matyti, jog jokių esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų M. M., D. J., S. N. parodymų nėra, nes kiekvienas iš jų parodė apie tai, ką matė ir ką prisimena, ir jų parodymai vieni kitus papildo. Pagal nukentėjusiojo M. M. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jis su draugais nuėjęs į barą gėrė alų. Atsisukęs pamatė pilną barą vaikinų ir pajuto du smūgius į nugarą. Kas galėjo įdurti nematė, tik pajuto du smūgius į nugarą. Nukrito už baro šono. Kažkuris iš atėjusių vaikinų buvo užsimojęs, norėjo jam suduoti su kėde, po to papurškė ašarinių dujų. Po to jis su M. Š. ir jo mergina nubėgo į kambariuką. Kita bare tuo metu buvusi nukentėjusioji D. J. nurodė mačiusi, kad įėję į barą vaikinai turėjo peilius, taip pat patvirtino, kad jie iš karto pradėjo konfliktuoti su prie baro sėdėjusiais vaikinais: iš pradžių juos mušė, o po to badė ir peiliais, šie pastariesiems jokios grėsmės nekėlė. Pagal nukentėjusiosios D. J. parodymus, atėję į barą vaikinai priėjo prie baro sėdėjusių vaikinų ir pradėjo konfliktą, muštis, išsitraukė peilius. Tie vaikinai, kurie sėdėjo prie baro, prašė nieko nedaryti, pradėjo gūžtis, tačiau juos šaltakraujiškai puolė į barą atėję vaikinai. Šiuo metu, kas dūrė jis neatsimenanti. Tačiau ji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kas dūrė. Tai, ką sakė duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, yra užrašyta teisingai. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiosios D. J. parodymų, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ji nurodė, kad M. Š. buvo vienas iš asmenų, kuris įvykio metu bare turėjo peilį ir juo sužalojo prie baro buvusį nukentėjusįjį M. M.. Pagal šiuos nukentėjusiosios D. J. parodymus, kuriuose ji gana detaliai papasakojo apie įvykio aplinkybes, kas ir kokius veiksmus atliko bare buvusių vaikinų atžvilgiu, nustatyta, kad M. Š., kuri ji iš jai pateiktų nuotraukų atpažinimo metu atpažino, kaip asmenį su tatuiruote ant kaklo, kuris, kaip nurodė nukentėjusioji D. J., priėjęs prie baro ant antros kėdės nuo krašto sėdėjusio vaikino, nuvertė šį nuo kėdės, po ko šiam atsikėlus ir atsirėmus į nešvarių indų stalą, ėmė šį vaikiną (kai byloje nustatyta M. M.) badyti peiliu. Ji matė M. Š. rankų mostus, kaip šis dūrė 2 ar 3 kartus M. M. į šoną ir dar ranka padarė judesį lyg pasuktų peilį. Tas badomas vaikinas įbėgo į persirengimo kambariuką ir užsidarė duris. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šiais nukentėjusiųjų M. M. ir D. J. parodymais negalima remtis, nes skiriasi jų parodymai dėl sužalojimų peiliu padarymo mechanizmo. Tačiau kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Tai, kad nukentėjusysis M. M. nurodė, jog jam smūgiai peiliu buvo suduoti į nugarą, o nukentėjusioji D. J. – į šoną, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, negali būti laikoma tų asmenų parodymų skirtumais, o juo labiau – esminiais. Be to, tai natūraliai paaiškinama. Viskas vyko labai greitai, bare buvo papurkšta dujų, be to, ji ir nukentėjusysis M. M. buvo ne vienoje vietoje, todėl natūralu, kad ji galėjo tiksliai ir nepamatyti vietos, į kurią buvo durta peiliu nukentėjusiajam M. M.. Kita vertus, įvertinus teismo medicinos specialisto išvadas, iš kurių matyti, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad M. M. viena žaizda padaryta nugaros kairėje pusėje 10-ame tarpšonkaulyje, kita – žemiau pirmosios, prie kairio klubakaulio sparno (t. 1, b. l. 66-67), laikyti, kad nukentėjusiojo M. M. ir nukentėjusiosios D. J. parodymai dėl sužalojimų peiliu padarymo mechanizmo yra prieštaringi, būtų ir neteisinga. Nukentėjusios D. J. parodymuose nurodyta sužalojimų padarymo peiliu vieta iš esmės nesiskiria nuo teismo medicinos eksperto tyrimo metu nustatytos M. M. padarytų sužalojimų vietos. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji D. J., duodamos tokius parodymus, meluotų, apkalbėtų M. Š. Todėl ta aplinkybė, kad nukentėjusioji D. J., stebėdama konfliktuojančius asmenis manė, jog peiliu nukentėjusiajam M. M. M. Š. dūrė į šoną, analizuojant ir vertinant tai visos baudžiamosios bylos medžiagos kontekste (specialisto išvados) nepaneigia ir nemažina nukentėjusiosios D. J. parodymų įrodomosios vertės. Taip pat, kolegijos nuomone, nukentėjusiųjų M. M. ir D. J. anksčiau minėtų parodymų nepaneigia, o kartu nepatvirtina ir M. Š. keliamos versijos, kad jis peilio įvykio vietoje neturėjo ir jo prieš nukentėjusiuosius nenaudojo, ir kitų apelianto nuteistojo M. Š. nurodytos nukentėjusiųjų S. N., A. P. parodymai. Nuteistasis M. Š. teigia, kad nukentėjusioji S. N. nepatvirtino, kad jis peiliu žalojo M. M., ji tik nurodė, kad jis buvo užsimojęs į ją peiliu. Tačiau tai, kad nukentėjusioji D. J. parodė, kad M. Š. peiliu dūrė nukentėjusiajam M. M., o nukentėjusioji S. N. šios aplinkybės duodama parodymus nenurodė, negali būti laikoma tų asmenų parodymų skirtumais. Nukentėjusiosios D. J. ir S. N. įvykio metu bare buvo ne vienoje vietoje ir jie įvykio aplinkybes matė ne tuo pačiu metu. Todėl suprantama, kad dėl tam tikrų aplinkybių jų parodymuose gali būti nesutapimų. Be to, apeliantas nuteistasis M. Š. be jokio pagrindo bando sumenkinti nukentėjusios S. N. parodymų įrodomąją vertę, apeliuodamos ir į tai, kad ji neparodė mačiusi, jog M. Š. būtų dūręs peiliu M. M.. Ši nukentėjusioji tikrai nematė, ar M. Š. dūrė peiliu nukentėjusiajam M. M., tačiau tai nereiškia, kad M. Š. nedūrė peiliu M. M.. Nukentėjusioji S. N. parodė apie tokias aplinkybes, kurios jai buvo žinomos ir kurias ji matė. Kaip matyti iš minėtos nukentėjusiosios S. N. parodymų, ji, kai užėjo į barą vaikinai, sėdėjo viena baro patalpose ant suoliuko, prie biliardo stalo. Pagal jos parodymus, tų vaikinų buvo gal septyni, tikslaus skaičiaus ji negali pasakyti. Aukščiausias vaikinas eidamas link baro, pradėjo purkšti dujas. Atėję vaikinai užpuolė prie baro sėdėjusius vaikinus. Ji matė, kad jie parvertė, subadė ir išėjo, jokio kivirčo nebuvo. Ji pakilo ir ėjo lauk iš baro. Išeidama matė, kad dešinėje prie baro ant indų stalelio griuvo vienas iš nukentėjusiųjų vaikinų, nes jį kažkuris atėjęs nuvertė. Kairėje ties biliardo stalo kampu vyko grumtynės. Išėjusi į lauką ji šaukė, ką jie padarė, kad žmones papjovė. Tada du vaikinai grįžo atgal. Aukštas vaikinas papurškė jai dujų ir vėl grįžo į barą. Tuo metu kitas vaikinas, kurį ji atpažinimo metu iš nuotraukų atpažino kaip M. Š., lauke prieš ją užsimojo peiliu ir dar pagrasino. Ji išsigandusi ant veido užsidėjo rankinę. Tai matė A. P., kuri buvo šalia ir išsigandusi pasislėpė už jos. Analizuojant nukentėjusiosios S. N. parodymus matyti, kad ji nematė asmenų, kurie dūrė peiliu. Todėl, atsižvelgiant į visą tai, savaime suprantama, jog tokios aplinkybės ji ir negalėjo nurodyti, nes nematė. Tai reiškia, kad nukentėjusioji S. N. tos aplinkybės, kad M. Š. dūrė peiliu nukentėjusiajam M. M. nors ir nepatvirtino, tačiau to ir nepaneigė, nes tuo metu tokių aplinkybių nematė. Tačiau ji patvirtino mačiusi M. Š. rankose peilį. Be to, be šio fakto, nukentėjusiosios S. N. parodymuose yra nurodyta ir daugiau reikšmingų aplinkybių, kurios, vertinant jas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiųjų, liudytojų, iš dalies nuteistųjų parodymais, specialistų išvadomis ir kitais rašytiniai įrodymais, leido pirmosios instancijos teismui atkurti įvykio situaciją ir patikrinti tiek M. Š., tiek kitų nuteistųjų duotų parodymų teisingumą. Apelianto nuteistojo M. Š. nuomone, pagrindas abejoti teismo nustatytomis aplinkybėmis apie jo rankose buvusį peilį ir šio panaudojimą prieš nukentėjusįjį M. M., leidžia ir A. P. parodymai. Nuteistasis M. Š. teigia, kad pagal nukentėjusiosios S. N. parodymus nukentėjusioji A. P. stovėjo šalia ir viską matė taip pat, tačiau, apelianto teigimu, nukentėjusiosios A. P. parodymai nesutampa su nukentėjusiosios S. N. parodymais. Be to, anot apelianto, A. P., duodama parodymus, nurodė, kad M. Š. peiliu dūrė D. L., o tai prieštarauja nukentėjusiosios D. J. parodymams. Visų pirma neatitinka tikrovės nuteistojo M. Š. teiginiai, esą nukentėjusios A. P. parodymai turėjo sutapti su nukentėjusiosios S. N. parodymais, nes, jo teigimu, A. P. buvo šalia S. N. ir turėjo tą patį matyti, kaip ir S. N. Iš pirmiau aptartų nukentėjusiosios S. N. parodymų matyti, kad ji neparodė, kad A. P. visą laiką įvykio metu buvo šalia jos ir matė tą patį, ką ir jį, kaip kad teigia nuteistasis M. Š. Pagal S. N. parodymus, A. P. tik matė, kaip vaikinas, kurį ji atpažinimo metu iš nuotraukų atpažino kaip M. Š., lauke prieš ją užsimojo peiliu ir dar pagrasino. Šių nukentėjusiosios S. N. parodymų negalima aiškinti plečiamai, kaip kad daro apeliantas. Be to, apeliantas taip teigdamas nutyli, jog nukentėjusioji A. P., atpažinimo iš nuotraukų metu, šį asmenį, kurį ji apklausos metu įvardino kaip asmenį, kuris buvo užsimojęs peiliu prieš nukentėjusiąją S. N., įvardino buvus būtent M. Š. (t. 2, b. l. 9-17). Tiesa, kaip teisingai pastebi apeliantas, kai kurios detalės nukentėjusiosios A. P. parodymuose prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms. Nukentėjusioji A. P., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad ji matė, kaip prie baro buvusiam vaikinui vardu D. (D. L.) peiliu dūrė vaikinas, kurį ji vėliau atpažinimo iš nuotraukų metu atpažino kaip M. Š., o tai prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms (teismas nustatė, kad jis dūrė M. M., o ne D. L.). Tačiau, teismas tokiais nukentėjusiosios A. P. parodymais ir nesivadovavo. Be to, nuteistiesiems ir jų gynėjams prašant, siekiant pašalinti šį prieštaravimą buvo imtasi visų įmanomų procesinių priemonių, kad nukentėjusioji A. P. būtų pakviesta į apeliacinės instancijos teismą ir apklausta dėl šios aplinkybės, tačiau buvo nustatyta, kad ji yra išvykusį į užsienį ir į teismo posėdį negali atvykti. Dėl šios priežasties, kolegijos nuomone, tokiais nukentėjusiosios A. P. parodymais negalima vadovautis, nes iš tiesų byloje yra neginčijamų įrodymų (nukentėjusiosios D. J., S. N. parodymai, specialisto išvados ir kt.), kaip kad konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal kuriuos nustatyta, jog tokie parodymai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji A. P., duodamos tokius parodymus, meluotų, apkalbėtų M. Š. Ji nusikaltimo įvykio liudytoja tapo atsitiktinai, nebuvo pažįstama nei su nuteistuoju M. Š., nei su nukentėjusiuoju M. M., nei su jų draugais. Tačiau neatmetama galimybė, jog ji galėjo klysti, aplinkybes atpasakoti nevisiškai tiksliai ir teisingai, nes viskas vyko labai greitai, pačios muštynės truko keletą minučių, bare buvo papurkšta dujų, dėl ko buvo apsunkintas matomumas. Be to, nukentėjusiųjų M. M., D. L. mušimas vyko sinchroniškai. Tačiau teigti, kaip kad daro nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde, jog nukentėjusiosios A. P. parodymais, kurie patvirtina reikšmingas aplinkybes bylai teisingai išspręsti aplinkybes, negalima būtų dėl to vadovautis ir dėl to turėtų būti atmesti kitų nukentėjusiųjų D. J., S. N. parodymai, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, dėl apelianto ginčijamų aplinkybių savo esme visada buvo nuoseklūs ir kolegijai nekyla abejonių dėl jų parodymuose užfiksuotos informacijos, kuria remiantis padaryta išvada, kad vaikinas, sužalojęs peiliu M. M., yra M. Š., objektyvumo ir tikroviškumo, būtų pernelyg kategoriška išvada. Nukentėjusiosios A. P. parodymuose, kaip nustatyta, yra nurodyta reikšmingų aplinkybių, kurias vertinant, o ypač jų visumą, kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, byloje buvo nustatytos svarbios įvykio aplinkybės. Todėl teismas ta nukentėjusiosios A. P. parodymų dalimi, kuri neprieštaravo kitais įrodymais nustatytoms įvykio aplinkybėms, jas, priešingai, papildė, pagrįstai vadovavosi šiame nuosprendyje. Kita vertus, apeliantas skunde taip pat teisus teigdamas, kad nukentėjusiosios A. P. neapklausus teisiamojo posėdžio metu, nėra galima jų pripažinti įrodymais, turinčiais savarankišką įrodomąją vertę. Kaip jau buvo minėta, apygardos teismas iš tiesų teismo posėdyje A. P. neapklausė (pradėjus jos apklausą ji pasijuto blogai ir jos apklausa buvo nutraukta, į kitus posėdžius ji neatvyko, nes išvyko į užsienį, ir jos nebuvo galimybės apklausti), teismine tvarka žodžiu duodamų jos parodymų neištyrė. Ikiteisminio tyrimo metu ją kaip liudytoją apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Paminėtoje A. P. apklausose nei nuteistasis M. Š., kaip ir kiti nuteistieji, nei jų gynėja nedalyvavo, todėl apklausiamai liudytojai užduoti klausimus galimybės neturėjo. Teisėjų kolegija sutinka, kad tokiu būdu buvo pažeista įstatymo garantuojama įtariamojo ar kaltinamojo teisė pačiam arba per pasirinktą gynėją apklausti kaltinimo liudytojus arba prašyti, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad visiems liudytojams būtų taikomos tokios pačios apklausos sąlygos. Todėl apelianto M. Š. nurodomais A. P. parodymais, gautais ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismas negalėjo besąlygiškai remtis, nustatydamas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tačiau tai nereiškia, kad nuosprendį priėmęs teismas aptariamos apklausos metu gautus duomenis apie M. Š. atliktus veiksmus kilusių muštynių bare metu ir kitas aplinkybes, privalėjo visiškai ignoruoti. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusios A. P. duoti parodymai savarankiškos įrodomosios vertės neturi, tačiau šių parodymų analizė bendrame teisėtai surinktų duomenų kontekste neabejotinai turi reikšmės teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui, galutinai įvertinant byloje surinktus įrodymus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į šiuos parodymus atsižvelgė vertindamas kitus byloje surinktus įrodymus. Be to, kaip jau buvo minėta, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, konstatavus, kad A. P. parodymai yra reikšmingi bylai teisingai išspręsti, o kai kuriems iš nuteistųjų ginčijant jos parodymų patikimumą, buvo organizuotas jos iškvietimas į apeliacinės instancijos teismą, taip kartu sudarant kaltinimui ir gynybai vienodas galimybes užduoti klausimus nukentėjusiajai ir gauti atsakymus. Tačiau nukentėjusioji A. P. ne kartą šaukiama į apeliacinės instancijos teismą neatvyko, o teismo pavedimų atvesdinti nukentėjusiąją A. P. nebuvo galimybės įvykdyti, nes A. P. yra išvykusi į užsienį ir atvykti į teismo posėdį, kaip kad ji pati nurodė atsiųstame teismui pranešime, negalinti. Dėl šios priežasties, kaip ir dėl to, kad nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde tvirtino, kad jis, pavėluotai atvykus į teisiamojo posėdį vertėjai, nesuprato nukentėjusiosios A. P. parodymų, jos visi proceso metu duoti parodymai (t. 7, b. l. 138-139, t. 2, b. l. 1-4, 6-8, 9-13, 14-18, 19-21, 22, 23-24), dalyvaujant vertėjai, remiantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 4 dalimi, buvo perskaityti 2015-02-13 apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Patikrinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad byloje nenustatyta, kad jis buvo bare ,,J“ ir smurtavo prieš nukentėjusiuosius, kaip ir tai, kad būtent jis peiliu sužalojęs nukentėjusįjį D. L.. Apelianto keliama versija, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų, kaip ir nei vienas iš liudytojų jo bare nematė ir jo neatpažino, o taip atsitiko dėl to, kad jam buvo suduotas stiprus smūgis į galvos sritį, dėl ko jis kuriam laikui prarado sąmonę ir nugriuvo ant žemės, prieštarauja byloje apklaustų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams ir remiantis šiais parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybės. Nors nuteistasis M. J. nepripažįsta kaltu, nustatytų bylos aplinkybių visuma ne tik patvirtina, kad M. J. dalyvavo kaltinimo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme kaip bendrininkas, tačiau ir įrodo, kad jo paties suduotais smūgiais peiliu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo D. L. sveikata. Tokia išvada daroma palyginus tarpusavyje nukentėjusiųjų V. L., A. V., M. Š., D. J., liudytojos I. D., parodymus, kurie išsamiai aptarti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje, ir juos sugretinus su kitais byloje ištirtais įrodymais. Pagal liudytojos I. D. parodymus nustatyta, kad nuteistasis M. J. dalyvavo muštynėse ir vartojo fizinį smurtą bare kilusių muštynių metu, jis taip pat parvertė nukentėjusįjį (kaip nustatyta D. L.), smūgiavo šiam, tik liudytoja nematė, ar peiliu. Ji tik girdėjo, kaip baro darbuotojos šaukė, kad ištrauktų peilį ir pasiimtų. Po įvykio buvo kalbama ir aiškinamasi, kas dūrė, bet niekas nieko nesakė. Taip pat ji patvirtino, kad M. J. turėjo peilį, kurį, kaip sakė M. J. po įvykio išmetė. Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde apeliuodamas į tai, kad liudytoja I. D. neparodė mačiusi, kad būtent jis būtų dūręs peiliu D. L., ir kartu pripažino, kad jis įvykio metu taip pat buvo sužalotas su kėde, bando remdamasis šiais jos parodymais pagrįsti savo versiją dėl jo sužalojimo ir sąmonės praradimo bare, o kartu ir tai, kad jis dėl to negalėjo dalyvauti smurtaujant prieš nukentėjusiuosius, kaip kad konstatavo pirmosios instancijos teismas. Tačiau teisėjų kolegija tokiais nuteistojo M. J. liudytojos I. D. parodymų interpretacijas vertina kaip nepagrįstas. Vien dėl to, kad liudytoja negalėjo kategoriškai nurodyti, kuo smūgiavo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. L. naudojęs M. J., daryti išvadą, kad jos parodymai įrodo, kad M. J. įvykio vietoje buvo praradęs sąmonę dėl jo atžvilgiu pavartoto fizinio smurto ir jokių jam kaltinimo inkriminuotų veiksmų neatliko, būtų nelogiška. Nors liudytoja I. D. tos aplinkybės, kad M. J. dūrė peiliu D. L. ir nepatvirtino, tačiau to ir nepaneigė, nes tuo metu tokių aplinkybių nematė. Tačiau ji patvirtino mačiusi pas M. J. peilį ir tai, kad M. J. buvo prisilenkęs prie D. L. ir smūgiavo kažkuo, tik negalėjo nurodyti kuo, tačiau ji girdėjo, kaip baro darbuotojos šaukė, kad ištrauktų peilį. Be to, iš jos parodymų matyti, kad liudytoja tokios aplinkybės, kad M. J. įvykio metu būtų praradęs sąmonę net nenurodė, priešingai, tvirtino, kad jis buvo aktyvus muštynių dalyvis, nurodydama kokius veiksmus šis atlinko. Taigi, liudytojos I. D. parodymais, nors apeliantas nuteistasis M. J. su tokiu jų įvertinimu ir nesutinka, nepatvirtina, o priešingai paneigia M. J. keliamas versijas. Kolegijos nuomone, nepagrįstas yra ir nuteistojo M. J. apeliacinio skundo teiginys, kad kitų byloje apklaustų asmenų, o būtent nukentėjusiųjų V. L., M. Š., D. L. ir kt., parodymai įrodo jo nekaltumą. Apeliantas, darydamas tokią išvadą, apeliuoja į tą faktą, kad niekas iš jų jo neatpažino, kaip asmens dūrusio peiliu D. L. ar smurtavusio prieš nukentėjusiuosius. Iš tiesų, apelianto nurodyti skunde byloje apklausti asmenys tiesiogiai nematė, kad M. J. peiliu būtų žalojęs D. L., jie tik patvirtino, jog prie baro sėdėjusius vaikinus, taip pat ir D. L., užpuolė į bare įsiveržę vaikinai ir kai kurie nukentėjusiųjų, tarp jų ir nukentėjusysis D. L., peiliu buvo šio konflikto metu sužaloti. Tačiau vien dėl to daryti išvadą, jog kitų byloje apklaustų asmenų parodymai įrodo, kad M. J. įvykio vietoje nebuvo ir nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, negalima, jų parodymai kaip tik patvirtina reikšmingas aplinkybes, kurios, vertinant jas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais – iš dalies su nuteistųjų, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir kitais rašytiniai įrodymais, leido pirmosios instancijos teismui atkurti įvykio situaciją ir patikrinti M. J. duotų parodymų teisingumą, o kartu kolegijai ir paneigti jo apeliaciniame skunde keliamas versijas. Byloje, remiantis nukentėjusiųjų A. V. ir M. Š. parodymais nustatyta, kad M. J. nuėjo tiesiai prie kairėje prie baro sėdėjusio D. L. ir nuvertė šį nuo kėdės ir užgulęs kažką darė, po ko nukentėjusysis kraujavo. Nukentėjusysis V. L. įvardino M. J. kaip vaikiną, kurį nutraukė nuo D. L. ir kuriam jis smogė į veidą ir kuris atsisukęs jam pagrasino peiliu. Nukentėjusioji D. J. patvirtino, kad ji matė, kaip du vaikinai spardė gulintį D. L., kuriam ant galvos buvo uždėtas šiukšlių kibiras, po to vienas iš jų, kurį atpažino kaip M. Š., užėjo už baro ir grasino jai peiliu. Nuteistasis M. J. apeliaciniame skunde taip pat bando sukelti abejones dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių remdamasis nukentėjusiosios A. P. parodymais. Tačiau dėl nukentėjusiosios A. P. parodymų ir jų vertinimo dėl apelianto nurodytų prieštaravimų, nuteistojo pažeistų teisių į gynybą ir kt. šioje nutartyje jau buvo pakankamai pasisakyta, analizuojant nuteistojo M. Š. skundo argumentus, dėl to kolegija jų pakartotinai nekartos. Tik dar kartą pažymi, kad nukentėjusiosios A. P. parodymų, kurie neprieštaravo kitiems byloje surinktiems įrodymams, analizė bendrame teisėtai surinktų duomenų kontekste neabejotinai turėjo reikšmės teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui, galutinai įvertinant byloje surinktus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į šiuos parodymus atsižvelgė vertindamas kitus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir nuteistojo M. J. parodymus.

Taigi, įvertinus šiuos nukentėjusiųjų, liudytojos I. D. parodymus, kaip ir kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus, kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad M. J. bendrininkavo jam kaltinimo inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, o ne kaip M. J. aiškina, atėjus į barą, dėl prieš jį pavartoto fizinio smurto prarado sąmonę ir prieš nukentėjusiuosius nesmurtavęs. Tokie nuteistojo M. J. aiškinimai akivaizdžiai prieštarauja jau minėtų nukentėjusiųjų parodymams. Pažymėtina ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklausti nukentėjusieji tikrai neslėpė net menkiausių jiems patiems kilusių abejonių ir apie jas atvirai parodė apklausų metu. Toks šių asmenų elgesys, kolegijos nuomone, kaip tik ir parodo jų nuoširdumą ir nesuinteresuotumą, tačiau, kita vertus, būtent tai kaip tik ir sudarė sąlygas dažniausiai visiškai nepagrįstai tų asmenų parodymų kritikai. Iš paduoto nuteistojo M. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad didžioji dalis argumentų kaip tik ir yra susijusi dažniausiai su tariamais prieštaravimais nukentėjusiųjų parodymuose.

Kolegijai taip pat nekyla ir abejonių dėl to, kad vienas iš bare ,,J“ kilusių muštynių metu prieš nukentėjusiuosius smurtavęs asmuo buvo nuteistasis J. S. Apeliantai nuteistasis J. S. ir jo gynėja apeliaciniuose skunduose ginčija šią išvadą. Tvirtina, kad byloje nėra jokių neginčijamų J. S. kaltės įrodymų. Jie, darydamas tokią išvadą, apeliuoja į tą faktą, kad niekas iš nukentėjusiųjų nenurodė, kad jis buvo bare ir kad būtų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius. Tai, jų įsitikinimu, patvirtina nuteistojo J. S. parodymus, kad jis tik įėjus į barą ir pamatęs, kad ten yra daug vaikinų, iš karto išėjo ir jokių smūgių nei rankomis, nei kojomis, nei juo labiau peiliu, nesudavė. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai, specialisto išvados, vertinant juos kaip visumą, patvirtina, kad J. S. viešojoje vietoje ir dėl menkavertės priežasties kartu su bendrininkais panaudojo prieš bare ,,J“ buvusius asmenis fizinį smurtą. Nors pats veiksmas truko trumpą laiką, liudytojai, nukentėjusieji ne viską matė ir visų įvykio aplinkybių detaliai nurodyti negalėjo. Tačiau iš jų parodymų matyti, kad konfliktą dėl menkavertės priežasties pradėjo visi nuteistieji ir visi, įėję į barą, puolė vaikinus, sėdėjusius prie baro. Nuteistieji M. L., M. S. purškė dujas, kiti nuteistieji puolė muštis ir smurtavo prie bare buvusius vaikinus suduodami jiems smūgius rankomis, kojomis, bare buvusiais daiktais, taip pat dalį iš jų sužalojo peiliais. Be to, tai, kad J. S. dalyvavo muštynėse, o ne kaip jis aiškina, išėjo iš baro, ir panaudojo peilį šių muštynių metu, patvirtina ir kito nuteistojo M. L. parodymai. Iš šių parodymų matyti, kad M. L. nurodė, kad jam J. S. einant namo prasitarė, kad peiliu sužalojo žmogų. Be to, pažymėtina, kad tai, jog byloje be nustatytų veiksmų (sužalojimų peiliu) nepavyko nustatyti, kokius kitus konkrečius veiksmus atliko visi nuteistieji, tarp jų nuteistasis J. S., nėra pagrindas J. S. išteisinti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies, 5, 8 punktus, BK 284 straipsnio, nes visi nuteistieji buvo aktyvūs nusikalstamos veikos bendravykdytojai ir dėl to visi turi atsakyti už kilusias pasekmes.

Taip pat, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ne visų nuteistųjų indėlis į bendrą nusikalstamą veiką buvo vienodas (skiriasi kai kurių nuteistųjų atliktų veiksmų turinys). Dėl šių aplinkybių kaip tik ir yra susijusios abejonės (kai kurių nuteistųjų) dėl teismo išvadų šioje byloje. Apeliantų nuteistųjų M. L., M. S. teigimu, atsižvelgiant į tai, kad teismas nustatė, jog sužalojimus peiliais nukentėjusiesiems padarė M. Š., M. J., S. Š. ir J. S., jie, kadangi prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo ir nežinojo, kad minėti nuteistieji turi peilius ir šiuos ruošiasi panaudoti, susitarimo panaudoti peilius ir sužaloti nukentėjusiuosius nebuvo, jie, būdami bare, nepritarė šiems veiksmams ir iš baro pasišalino, jie negalėjo būti nuteisti už šių nuteistųjų atliktus smurtinius veiksmus, o kartu ir už kilusias pasekmes. Įvertinus šias aplinkybes, šioje byloje, jų įsitikinimu, aktualu nustatyti ar buvo vykdytojo ekscesas, o jei ne, tai ar visi bendrininkai turi atsakyti pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką. Tokios pačios pozicijos iš esmės laikosi ir nuteistasis J. S. bei jo gynėja apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis J. S. be to, kad nepripažįsta naudojęs peilį prieš nukentėjusiuosius (jo įsitikinimu, smūgius peiliu sudavė nuteistieji M. Š., M. J. ir S. Š.), taip pat tvirtina, kad buvo vykdytojo ekscesas ir už kilusias pasekmes turi atsakyti tik tie asmenys, kurie sudavė nukentėjusiesiems smūgius peiliais, tai yra M. Š., M. J. ir S. Š.

Tačiau tokia versija nėra nauja. Ji jau buvo pateikta pirmosios instancijos teisme, ir teismas nuosprendyje išsamiai apie tai pasisakė, dėl to kolegija tų motyvų pakartotinai nekartos. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Nagrinėjamos bylos kontekste tik pažymėtina, kad nukentėjusiųjų užpuolimas buvo planuojamas iš anksto, jam buvo ruoštasi, iš anksto pasirinktos nusikaltimo priemonės – peiliai ir dujų balionėliai. Pasirinktų priemonių – peilių fizinės savybės leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog visi užpuolimo dalyviai suprato, jog nukentėjusiesiems gali būti padaryti sunkūs kūno sužalojimai. Tai, kad M. L. ir M. S., kaip nustatyta byloje, nenaudojo peilio neduoda pagrindo perkvalifikuoti jų veiksmus, nes pasirinktos nusikaltimo priemonės – peiliai taip pat rodo, kad buvo siekiama sunkai sužaloti nukentėjusiuosius. Nors M. L. ir M. S. savo parodymuose tvirtino, kad ketino bare buvusius vaikinus tik pagąsdinti, jeigu jie pultų (tvirtino, kad jie buvo girti ir sunku buvo prognozuoti tolimesnius jų veiksmus), tačiau tai, jog nuteistieji pasiėmė peilius, parodo, kad jų išankstiniai ketinimai buvo smurtinio pobūdžio - padaryti kūno sužalojimus, nors tokio smurto panaudojimo ribos ir nebuvo iš anksto konkrečiai aptartos. Iš nuteistųjų M. L., M. S. tolimesnių veiksmų bare ,,J“ taip pat galima spręsti, kad jie kartu su bendrininkais tęsė nusikalstamą sumanymą. Remiantis nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais nustatyta, kad po to, kai visi kartu nuteistieji užėjo į barą, jie visi iš karto puolė prie baro sėdėjusių vaikinų. M. L. ir M. S. papurškė dujų, o kiti nuteistieji puolė prie baro sėdėjusių vaikinų, mušė juos rankomis, bare buvusiais daiktais, spardė kojomis, badė peiliais, nors prie baro sėdėję vaikinai prašė nieko nedaryti. Tai reiškia, kad M. L., M. S. veikė sutartinai kaip bendrininkai ir suprato, jog bendrais tyčiniais veiksmais sukelia nukentėjusiesiems labai stiprų baimės jausmą ir sukelia emocinį stresą, o papurkšdami dujų sukelia jiems fizinį skausmą, numatė, kad dėl to jų ir bendrininkų atliktų veiksmų gali būti sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata ir to norėjo, Taigi, šiuo atveju, už nukentėjusiųjų sunkų sveikatos sutrikdymą turi atsakyti ne tik tie asmenys, kurie prieš šiuos nukentėjusiuosius tiesiogiai panaudojo peilius, bet ir M. L., M. S. Nė vienas iš nuteistųjų nei žodžiu, nei kitais veiksmais nebandė sustabdyti nusikaltime dalyvaujančių asmenų, vadinasi, suvokdami jų pavojingą sveikatai pobūdį, pritarė kitų bendrininkų veiksmams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji suprato vienas kito smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusieji bus sunkiai sužaloti. Visi nuteistieji veikė bendrininkų grupe, todėl buvo padaryto nusikaltimo bendrininkai – nusikaltimo vykdytojai. Skirtingai nei teigia nuteistasis J. S., šiuo atveju tai, kad byloje, išnaudojus visas procesines galimybes, nepavyko nustatyti, kokius kitus veiksmus be nustatytų jis atliko, jo atsakomybės nešalina, nes visi bendrininkai atsako už visus bendrai padarytus veiksmus. Be to, atskleidžiant bendrą visų nusikaltimo bendrininkų susitarimo turinį dėl ketinimų nukentėjusiųjų atžvilgiu, taip pat nėra itin svarbu, kas pirmasis parodė iniciatyvą nueiti pas nukentėjusiuosius į barą (nuteistųjų M. L. ir M. S. gynėjas teigia, kad jie neturėjo motyvo kerštauti nukentėjusiesiems, jie nedalyvavo tarp M. J. ir D. L. kilusiame konflikte), svarbu yra tai, kad nuteistieji ėjo laisva valia ir bendru tarpusavio sutarimu.

Todėl, remiantis išdėstytais motyvais, atmestini nuteistųjų M. L., M. S., J. S. ir nuteistojo J. S. gynėjos skundų argumentai, kad M. Š., M. J. ir S. Š. peržengė susitarimo ribas ir jų veiksmai sudaro vykdytojo ekscesą. Byloje nustatyta, kad visi nuteistieji turėjo ryšį su daroma veika ir jų veiksmus kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo atveju apėmė bendra tyčia, skyrėsi tik kiekvieno bendrininko veiksmų turinys, tačiau tai nekeičia jiems inkriminuoto nusikaltimo kvalifikacijos ir atsakomybės laipsnio.

Kolegijos nuomone, kadangi pirmiau aptartus nusikalstamus veiksmus nuteistieji M. L., M. S., J. S., tiek ir kiti nuteistieji atliko dėl menkavertės priežasties, jų elgesį lėmė chuliganiškos paskatos, t. y. jų veiksmuose yra visi požymiai nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose.

Priešingai nei teigiama nuteistojo J. S. ir jos gynėjos apeliaciniuose skunduose pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai argumentavo, kodėl pripažino J. S., kaip ir kitus nuteistuosius veikus iš chuliganiškų paskatų, dėl to kolegija jų pakartotinai nekartos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl chuliganiškų paskatų požymio inkriminavimo visiems nuteistiesiems. Šioje dalyje teismo išvados nuosprendyje pagrįstos detalia įvykių eigos iki nusikaltimo bei konflikto, kurio metu buvo sunkiai sužaloti kai kurie nukentėjusieji, daliai jų sukeltas fizinis skausmas, dalyvių atliktų veiksmų analize. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji, jau pasibaigus M. J. konfliktui su D. L., be jokios priežasties panaudojo intensyvų fizinį smurtą nukentėjusiojo D. L. ir kitų konflikte nedalyvavusių nukentėjusiųjų atžvilgiu, pasitelkdami pavojingus žalojimo įrankius – peilius, jais durdami į gyvybiškai svarbias kūno vietas, intensyviai mušdami nukentėjusiuosius rankomis, kojomis, bare buvusiais daiktais, papurškus nukentėjusiųjų akivaizdoje akims, kvėpavimo takams ir odai poveikį nukentėjusiesiems padariusias dujas. Tokiu būdu nuteistieji, akivaizdžiai neadekvačiai reaguodami į susidariusią situaciją, pasinaudodami menkaverte dingstimi, negresiant jiems jokiam realiam pavojui, siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti savo požiūrį į juos bei aplinką, kurioje vyko konfliktas. Įvertinus šiuos elgesio motyvus, nuteistojo J. S. nusikalstami veiksmai, dėl kurių, jam veikiant bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais, buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiųjų M. M., D. L. sveikata, nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. Š. sveikatą, sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiesiems M. L., V. L., A. V., A. P., D. J., S. N., pagrįstai įvertinti kaip padaryti dėl chuliganiškų, o ne dėl asmeninių paskatų (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Nuteistieji M. L. ir M. S. apeliaciniuose skunduose taip pat teigia, kad jie nepagrįstai yra pripažinti kaltais pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes jie nuteistojo M. J. ir nukentėjusiojo D. L. konflikte nedalyvavo ir neturėjo motyvo užpulti nukentėjusiuosius. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų teiginiais, kad nuteistieji M. L. ir M. S. nuteistojo M. J. ir nukentėjusiojo D. L. konflikte nedalyvavo, todėl neturėjo jokio preteksto užpulti ir sužaloti tiek nukentėjusįjį D. L., tiek kitus nukentėjusiuosius buvusius bare ,,J“. Tačiau ši aplinkybė tik patvirtina, kad M. L. ir M. S. be jokio preteksto bare užpuldami ten buvusius nukentėjusiuosius, papurkštaudami bare dujų, turinčių poveikį kvėpavimo takams ir odai, pademonstravo aiškų žmogaus negerbimą, elementarių elgesio bei moralės normų niekinimą, savęs priešpastatymą aplinkiniams. Taigi M. L. ir M. S. taip pat pagrįstai inkriminuotas BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas chuliganiškų paskatų požymis.

Pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji, bare sunkiai sutrikdę dviejų asmenų sveikatą, nežymiai sutrikę vieno asmens sveikata, daliai iš ten buvusių asmenų sukėlę fizinį skausmą, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką. Teismų praktikoje baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (kasacinės nutartys Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-340/2013, 2K-719/2013 ir kt.). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan.

Byloje nekyla abejonių dėl to, kad nuteistųjų nusikalstami veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje – bare, kur buvo kitų asmenų. Prieš tai kolegija jau pasisakė dėl to, kad minėti veiksmai buvo padaryti dėl menkavertės priežasties, iš chuliganiškų paskatų. Pažymėtina, kad fizinio smurto vartojimas viešoje vietoje be aiškios ir pateisinamos priežasties, matant kitiems asmenims, neabejotinai yra įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nes jais šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais pripažintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės, taip elgdamasis asmuo priešpastato save visuotinai priimtoms moralės ir dorovės normoms. Taigi, nuteistieji viešoje vietoje panaudodami peilius, dujų balionėlius, puldami mušti nukentėjusiuosius, tokiu savo įžūliu elgesiu šiurkščiai pažeidė visuomenėje nusistovėjusias normalaus bendravimo taisykles, prieš kitus asmenis demonstravo jėgą, kas vertinama kaip nepagarba aplinkiniams ir visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymu. Nors nusikalstami veiksmai truko ne ilgą laiko tarpą, tačiau smūgių sudavimą nukentėjusiesiems (kaip vėliau paaiškėjo – peiliu, rankomis, kojomis, bare buvusiais daiktais), matė nukentėjusiosios D. J., S. N., A. P. Pastarosios parodė, kad jos dėl tokių nusikalstamų veiksmų buvo „šoko“ būsenoje, išsigandusios, buvo sutrikdytas jų darbas, nutrauktas žmonių poilsis. Taigi, įvertinus įvykio vietą, chuliganiškas nuteistųjų veiksmų paskatas, veiksmų pobūdį ir intensyvumą, panaudotas priemones, nukentėjusiųjų reakciją, kitas aplinkybes, darytina išvada, kad tokie nuteistųjų M. L., M. S., J. S., S. Š., M. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Vadovaujantis teismų praktika, viešoje vietoje padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų kvalifikuojamas kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-796/2007, 2K-489/2012, 2K-7/2013).

Taip pat tiek nuteistieji M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S., nuteistojo J. S. gynėja, tiek prokuroras apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuteistiesiems skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis. Nuteistieji M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S., nuteistojo J. S. gynėja nurodo, kad jiems paskirtos bausmės yra per griežta, o prokuroras prašo visiems nuteistiesiems M. Š., M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S. bausmes sugriežtinti. Kolegija visų apeliantų prašymus atmeta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. Š., M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S. bausmes, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skiriant bausmę, teismas vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį bei BK 54 straipsnio numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Be to, skiriant bausmes, atsižvelgiama ne tik į kaltininkų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą, jų reikšmę bei tarpusavio santykį, tačiau atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, išvardintas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, kaltininko asmenybė ir kt. Teismas nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš nuosprendžio matyti, kad svarbią reikšmę skiriant bausmes turėjo ir nusikaltimo padarymo būdas, nuteistųjų atliktų veiksmų turinys, nusikaltimo pavojingumo laipsnis, taip pat tai, kad nusikaltimai padaryti veikiant tiesiogine tyčia, nuteistųjų asmenybę charakterizuojantys duomenys. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad dalis iš nuteistųjų (M. J., M. S., M. L., J. S. neteisti, M. Š. buvo jau ne kartą teistas, nusikalto neišnykus ankstesniam teistumui, S. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už smurtinius nusikaltimus, teistas už viešosios tvarkos pažeidimą.

Nesutikdami su skundžiamu nuosprendžius paskirtomis bausmėmis, nuteistieji M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S., nuteistojo J. S. gynėja ir prokuroras apeliaciniuose skunduose dėsto iš esmės tuos pačius argumentus, nurodo, kad teismas skirdamas bausmę nesivadovavo BK 41 straipsnio nuostatomis apie bausmės paskirtį, taip pat neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Tačiau vienų apeliantų nuomone, paskirtos bausmės yra per griežtos, o kito – per švelnios. Vis dėlto visuose apeliaciniuose skunduose neišdėstyta jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių teismo paskirtos M. Š., M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S. bausmės galėtų būti laikomos neteisingomis. Teismas konkrečios bausmės paskyrimą kiekvienam iš nuteistųjų išsamiai motyvavo, be to, paskiriant bausmes, kaip jau buvo nurodyta, buvo atsižvelgta į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nepažeistos ir kitų BK bendrosios dalies normų nuostatos. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis yra 7 metų laisvės atėmimas, o BK 284 straipsnio 1 dalyje be laisvės atėmimo iki dviejų metų yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Teismas, įvertinęs tai, kad nenustatyta jokių nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta tik viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei kitas aplinkybes, paskyrė nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes už abi nusikalstamas veikas, nustatydamas jų dydį M. Š., S. Š. artimą sankcijose numatytam vidurkiui, J. S., M. L., M. S. mažesnį už sankcijose numatytą šių bausmių vidurkį. Todėl nuteistųjų M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S., nuteistojo J. S. gynėjos skundų argumentai, kad šios bausmės aiškiai per griežtos, yra nepagrįsti. Be to, pažymėtina, kad nuteistųjų M. L., M. S., J. S. ir nuteistojo J. S. gynėjos apeliaciniuose skunduose pirmiausia nurodoma apie tai, kad neteisingos bausmės paskyrimą nulėmė netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, t.y. tai, kad teismas nepagrįstai juos pripažino kaltais pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus. Kadangi kolegija apeliacinių skundų argumentus dėl nuteistojo M. L., M. S., J. S. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į lengvesnį BK straipsnį arba jų išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus atmeta, tuo pačiu atmetami ir skundo argumentai dėl naujos švelnesnės bausmės paskyrimo. Tuo pačiu atmetami ir prokuroro skundo argumentai dėl naujų bei griežtesnių bausmių paskyrimo. Prokuroras apeliaciniame skunde, nors ir nurodo, kad teismas nuteistiesiems paskyrė aiškiai per švelnias bausmes, jokių naujų aplinkybių, kurios teismo skiriant nuteistiesiems bausmes nebuvo įvertintos, nenurodo. Be to, skunde nuteistiesiems prašo paskirti tik nežymiai griežtesnes laisvės atėmimo bausmes už teismo nuosprendžiu paskirtas. Tai irgi tik dar kartą patvirtina, kad teismo nuteistiesiems paskirtos bausmės nėra aiškiai per švelnios. Kolegijos nuomone, teismo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmė nėra nei aiškiai per griežtos, nei aiškiai per švelnios, jos yra teisingos ir atitinka tiek nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas, tiek jų asmenybę. Keisti šias bausmes jokio pagrindo nėra.

Skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė ir nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė nei pagrindų, leidžiančių taikyti BK 62 straipsnį, nei išimtinių aplinkybių, kurioms esant galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose irgi nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų teismui manyti, jog jiems paskirtos bausmės aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiųjų M. M., D. L., M. Š. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistieji S. Š., J. S. ir jo gynėja ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Jie įsitikinę, kad nuteistųjų S. Š., J. S. atžvilgiu negali būti taikoma solidari atsakomybė, nes jie savo veiksmais jokios žalos nukentėjusiesiems nepadarė. Taip pat nuteistasis J. S. ir jo gynėja ginčija ir nukentėjusiems priteistų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydžius, tvirtinami, kad pirmosios instancijos teismas šios nuosprendžio dalies tinkamai nemotyvavo, neatsižvelgė į visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir nukentėjusiesiems priteisė akivaizdžiai per didelius civilinius ieškinius.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 112 straipsnio 1 dalis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 1dalis, 2 dalis).

Nuteistųjų S. Š., J. S. ir jo gynėjos apeliacinių skundo argumentas, jog minėtų nuteistųjų atžvilgiu negali būti taikoma solidari atsakomybė, yra nepagrįstas. Pirmiausia pažymėtina, kad nuteistųjų S. Š., J. S. ir nuteistojo J. S. gynėjos apeliaciniuose skunduose nurodoma apie tai, kad teismo sprendimą priteisti nukentėjusiesiems iš jų kartu solidariai su kitais nuteistaisiais turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nulėmė netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, t.y. tai, kad teismas nepagrįstai juos pripažino kaltais pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus. Kadangi kolegija apeliacinių skundų argumentus dėl nuteistųjų S. Š., J. S. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į lengvesnį BK straipsnį arba jų išteisinimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus atmeta, tuo pačiu atmetami ir skundo argumentai dėl nepagrįsto turtinės ir neturtinės žalos iš jų priteisimo nukentėjusiesiems. Bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusieji M. M., D. L., M. Š. patyrė žalą dėl kelių asmenų, veikusių bendrininkų grupe, - nuteistųjų M. L., M. J., S. Š., M. S., J. S., M. Š. padaryto nusikaltimo. CK 6.279 straipsnyje įtvirtinta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Todėl teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad visiems nuteistiesiems taikytina solidarioji atsakomybė nukentėjusiųjų patirtai žalai atlyginti.

Taip pat yra nepagrįsti ir nuteistojo J. S. bei jos gynėjos apeliacinių skundų argumentai dėl per didelių civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydžių nustatymo.

CK 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Atlyginant neturtinę žalą, šis principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius išgyvenimus bei praradimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003).

Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas šią funkciją atliko tinkamai, nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį nustatė vadovaudamasis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nurodytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes nustato teismas, atsižvelgdamas ir į sukauptą teismų praktiką panašiose bylose.

Nuosprendį priėmęs teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų pobūdį bei jų galimą ir tikėtiną įtaką tolimesniam nukentėjusiųjų gyvenimui – M. M., D. L. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, M. Š. – nežymus sveikatos sutrikdymas; dėl šio sužalojimo M. M., D. L. patyrė sudėtingą chirurginę operaciją ir po to dar ilgą laiką buvo gydomi; M. M., D. L. liko gyvi tik dėl laiku suteiktos pagalbos; M. Š. padaryti sužalojimai kėlė rimtą pavojų sveikatai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patirti sužalojimai jiems sukėlė nemažai nepatogumų, dėl sužalojimų jie patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, fizinį skausmą ir kitus nepatogumus, susijusius su sveikatos pablogėjimu ir tolimesniu gydymusi, darbinės veiklos ir bendravimo galimybių sumažėjimu. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniuose skunduose, apygardos teismas atsižvelgė ir į nuteistųjų turtinę padėtį, tai yra į tai, kad, nors J. S., kaip ir kai kurie kiti nuteistieji, ir niekur nedirba, tačiau yra jauno, darbingo amžiaus, todėl turės realią galimybę atlyginti padarytą žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo nukentėjusiesiems D. L., M. Š. (nukentėjusiojo M. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo atmestas, nes jam avansu buvo išmokėta 6 500 Lt kompensacija už padaryta neturtinę žalą) priteistos neturtinės žalos dydį – įvertino šiems nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų pobūdį, mastą, dėl sužalojimų patirtą fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, taip pat įvykio aplinkybes, nuteistųjų turtinę padėtį, bei priteisė nukentėjusiajam D. L. 25 000 Lt, o M. Š. – 7 000 Lt, sumažinant šio nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį. Nustatytas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytoms nusikalstamoms veikoms ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinių skundų argumentai tokios išvados nepaneigia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų M. J., M. L., M. S., S. Š., J. S. ir nuteistojo J. S. gynėjos advokatės G. M. apeliacinius skundus atmesti.