- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-13
- Bylos Nr.
- 2K-528/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-56-00238-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Pakeisti apylinkės teismo nuosprendis ir apygardos teismo nutartis
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Olegas Fedosiukas (pran.), Gintaras Goda
- Nuteistasis
- O. V.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. V. kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo O. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, kuria nuteistosios O. V. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. V. nuteista už tai, kad 2010 m. gegužės 20 d., apie 21.30 val., Kauno mieste, nenustatytam asmeniui jai neteisėtai perdavus nugabenti ir perduoti pasimatymo metu terminuoto laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose atliekančiam sūnui Ž. V. narkotinės medžiagos (1,151 g heroino) ir didelį kiekį psichotropinės medžiagos (0,187 g klonazepamo), ji toliau neteisėtai, turėdama platinimo tikslą, šias medžiagas parsigabeno iki savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), čia laikė, o 2010 m. gegužės 21 d., jas atgabeno, paslėpusi drabužiuose ir vėliau savo kūne (išangėje), į Kybartų pataisos namus, esančius Vilkaviškio rajone, Kybartuose, J. Biliūno g. 14., atvykusi į pasimatymą su sūnumi.
Šalies argumentai
Nuteistoji O. V. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartį bei, pritaikius jai BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti teisingą bausmę.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėję bylą teismai netinkamai įvertino nusikaltimą ir jį padariusį asmenį apibūdinančias aplinkybes, todėl paskyrė teisingumo principui aiškiai prieštaraujančią bausmę. Iš bylos duomenų matyti, kad, vertindamas jos veikos pavojingumo laipsnį, teismas atsižvelgė į tai, jog psichotropinė medžiaga savo poveikiu žmogaus organizmui yra mažiau pavojinga nei narkotikai, jog grynoji medžiagos masė didelio kiekio ribą viršijo tik santykinai nedaug, kad civilinėje apyvartoje uždraustų medžiagų laikymas ir gabenimas truko neilgai, veikta ne versliškai, veika padaryta ne dėl savanaudiškų, bet asmeninio pobūdžio paskatų, t. y. siekiant išlaikyti gerus santykius su vieninteliu sūnumi. Įvertindamas jos asmenybę, teismas atsižvelgė į tai, kad ji anksčiau neteista, nusikalto pirmą kartą, nėra padariusi kitų teisės pažeidimų, yra nejauno amžiaus ir riboto 40 proc. darbingumo, ištekėjusi ir gyvena šeimoje, dirba nuolatinį darbą, darbdavio apibūdinama labai teigiamai, teikia paramą atskirai gyvenančiai nusenusiai bei ligotai motinai, materialiai remia bedarbį ligotą savo sutuoktinį. Be to, teismas atsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, padėjo atskleisti savo pačios darytą nusikaltimą, nes, turėdama galimybę realiai atsikratyti nusikaltimo dalyko, to nepadarė, o perdavė šias medžiagas pareigūnams. Nuteistosios nuomone, nors teismas teisingai nustatė reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, tačiau jas įvertino ne kaip visumą, bet atskirai vieną nuo kitos, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad aptartos aplinkybės nesuteikia pagrindo paskirti jai švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę. Nuteistoji nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad jai negali būti paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, motyvuojant, jog narkotines ir psichotropines medžiagas ji atidavė ne savo noru, bet verčiama aplinkybių. Anot kasatorės, ji galėjo šiomis medžiagomis atsikratyti tualete nuleisdama į kanalizaciją, bet taip nepadarė ir atidavė jas pataisos namų pareigūnams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Nijolė Frolova prašo nuteistosios O. V. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo O. V. paskirta bausmė yra teisinga, nes skiriant bausmę atsižvelgta į teigiamai vertinamą nuteistosios asmenybę, jos sunkią šeiminę padėtį, nusikaltimo padarymo motyvą, nustatytas dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir jai paskirta minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Paskirti O. V. švelnesnę bausmę, negu numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota jos veika, sankcijoje, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.
BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010 ir kt).
Iš nusikaltimą veiką apibūdinančių duomenų matyti, kad nuteistoji laikė ir gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir nedidelį kiekį narkotinės medžiagos, bandė perduoti šias medžiagas laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose atliekančiam sūnui. Už šią nusikalstamą veiką įstatymas numato laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dešimties metų (BK 260 straipsnio 2 dalis). Taigi teismas paskyrė O. V. minimalią sankcijoje nustatytą bausmę –laisvės atėmimą aštuoneriems metams. Kita vertus, bylos nagrinėjimo metu buvo keliamas klausimas, ar tokios griežtos bausmės skyrimas nuteistajai šiuo konkrečiu atveju atitinka teisingumo principą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, įvertinę gynybos pabrėžtas aplinkybes (nuteistoji pati neieškojo ir neįgijo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, jas jai perdavė kiti asmenys, veikę sūnaus pavedimu; nusikaltimą ji darė ne savanaudiškais motyvais, bet dėl sūnaus, atliekančio laisvės atėmimo bausmę; uždraustos medžiagos buvo skirtos tik kalinčiam sūnui, bet ne kitiems asmenims; ji turi 37 metų darbo stažą; visiškai prisipažino, gailisi, yra riboto darbingumo, prižiūri senyvo amžiaus motiną ir kt), nelaikė jų išimtinėmis, kad būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Savo sprendimą netaikyti šios normos teismai motyvavo dideliu padaryto nusikaltimo pavojingumu, taip pat tuo, kad jis padarytas ne spontaniškai ar atsitiktinai ir kad jam buvo ruoštasi; netinkamu nuteistosios elgesiu paimant iš jos uždraustas medžiagas: iš pradžių ji neigė turinti uždraustų medžiagų, atsisakė jas atiduoti, bandė klaidinti pareigūnus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai pagrindžia BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę. Nors sunkus nusikaltimas padarytas ne spontaniškai, bet pagal iš anksto parengtą planą, teismų nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nuteistosios įvykdytas nusikaltimas yra mažiau pavojingas, nei kiti tos pačios rūšies nusikaltimai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ji būtų įgijusi, laikiusi, gabenusi, platinusi narkotines ir psichotropines medžiagas kitiems asmenims, išskyrus sūnų. Svarbu ir tai, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos adresato nepasiekė, nes pareigūnai jas surado ir iš nuteistosios paėmė. Nuteistosios elgesys paimant iš jos uždraustas medžiagas šiuo atveju negali būti sureikšmintas, nes tokiose situacijose asmenį veikia didelis stresas ir baimė. Svarbiau yra tai, kad po nusikaltimo padarymo nuteistoji davė išsamius ir nuoširdžius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo ir tai buvo įvertinta kaip jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jokių nuteistosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Iš nuteistosios asmenybę apibūdinančių duomenų matyti, kad iki nusikaltimo padarymo ji ilgą laiką dirbo medicinos seserimi, o vėliau bendruomenės slaugytoja, darbdavio yra teigiamai apibūdinama, anksčiau nėra bausta administracinėmis nuobaudomis, teisiama pirmą kartą, nusikaltimą padarė ne savo iniciatyva, bet sukurstyta laisvės atėmimo bausmę atliekančio sūnaus. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji turi tik 40 procentų darbingumo, anksčiau jai buvo diagnozuoti gana rimti sveikatos sutrikimai (išeminė širdies liga, atlikta kairiojo kelio operacija, dėl kurios apsunkintas vaikščiojimas, skrandžio opa bei dvylikapirštės žarnos opaligė ir kt.). Kolegijos manymu, skiriant bausmę reikšmingi yra duomenys, apibūdinantys nuteistosios psichinę būseną prieš ir po nusikaltimo padarymo. Iš teismo psichiatrinės ekspertizės akto matyti, kad 1998-2000 m. jai buvo diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, išprovokuotas streso dėl sūnaus. Atlikus psichologinį tyrimą objektyviai gauti lengvo depresyvumo duomenys rodo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jai išsivystė subjektyvaus distreso ir emocijų sutrikimo būsena, sukėlusi socialinės veiklos sutrikimą, prisitaikymą prie stresogeniškų gyvenimo įvykių (sūnaus įprašyta vežė uždraustas medžiagas). Jai būdingas individualumas ir jautrumas dar daugiau padidino rizikos laipsnį padaryti nepriimtiną normaliomis sąlygomis, nepateisinamą poelgį, po nusikaltimo padarymo jai diagnozuotas adaptacinis sutrikimas (b. l. 109-110). Dėl to darytina išvada, kad nuteistoji nusikaltimą padarė nepalankiai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, būdama specifinės psichikos būsenos, kurios poveikį sustiprino jos individualios savybės.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, spręsdamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo negalimumą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose pasisakyta dėl bendrų šios normos taikymo nuostatų ir atsisakyta ją taikyti. Tačiau nurodytose kasacinėse bylose buvo nagrinėjamos nusikalstamos veikos, kurių aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje, kurios aplinkybės yra labai panašios (nuteistoji pasiuntė narkotinių medžiagų laisvės atėmimo bausmę atliekančiam sūnui), kasacinės instancijos teismas buvo priėmęs sprendimą taikyti nuteistajai BK 54 straipsnio 3 dalį (2011 m. spalio 4 d. kasacinė nutartis Nr. 2K-390/2011).
Kolegijos nuomone, anksčiau aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad net minimalios BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajai yra neproporcingas padarytam nusikaltimui ir kaltininkės asmenybei, aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistajai paskirta bausmė švelnintina perpus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
nutarė:
Pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 7 d. nuosprendį ir Kauno apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartį: pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, O. V. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams.
Kitų nuosprendžio ir nutarties dalių nekeisti.