Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. L. (R. L.) ir D. I. (D. I.) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš R. L. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto – automobilio „Renault Logan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 8120,50 Lt.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu telefoną Samsung GT-S5570 IMEI Nr. 358883047871436, su SIM kortele „Tele2“ Nr. 89TJ120182 0001903355 ir telefoną Samsung GT-S6312, kurio IMEI Nr. 1: 354655051983586; IMEI Nr. 2: 354655051983584, su SIM kortelėmis „Bilain” Nr. 897019 913061 629547d#*, „Tele2“ Nr. F897012 0183100 0661340 nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Iš D. I. priteista 1050,00 Lt valstybės naudai proceso išlaidoms už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. I. nuteistas už tai, kad jis iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu ir R. L., dėl savanaudiškų paskatų neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius du užsieniečius – Indijos Respublikos pilietį A. K. C. ir Egipto Arabų Respublikos pilietį S. A. M. E. (toliau – užsieniečius) ir gabeno šiuos neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje šiomis aplinkybėmis:

laikotarpiu iki 2013 m. spalio 27 d. apie 03.19 val. Rusijos Federacijoje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš anksto susitarė už nenustatyto dydžio, tačiau ne mažesnį kaip 450 eurų (1552,50 litų) atlygį per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką neteisėtai, t. y. nenustatytoje valstybės sienos kirtimui vietoje ne per pasienio kontrolės punktą, gabenti užsieniečius ir juos toliau gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nugabenant juos į Vokietijos Federacinę Respubliką;

vykdydamas šį susitarimą, nusikalstamos veikos vykdymui pasitelkė R. L. ir susitarė su juo, kad jis už nenustatyto dydžio, tačiau ne mažesnį kaip 450 eurų (1552,50 litų) atlygį užsieniečius lengvuoju automobiliu nugabentų iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką, perdavė jam dalį sutarto atlygio – 250 eurų (862,50 litų), sudarė su juo veikimo planą ir davė jam šį planą atitinkančius nurodymus – iš anksto numatytu laiku - 2013 m. spalio 27 d. apie 4 val. nuvykti neteisėtam užsieniečių gabenimui iš anksto numatytu automobiliu „Renault Logan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respublikoje, Vilkaviškio r., Bajorų kaime, Gėlių gatvėje, ties namu pažymėtu Nr. 2, esančią sutartą vietą, netoli planuojamos užsieniečių perėjimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną vietos, t. y. netoli Lietuvos Respublikos valstybės sienos saugomame ruože esančio VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Lieponos užkardos veikimo teritorijos kvadrato (toliau - ,,Kvadrato“) AE6, esančio Sakalupio k.č Vilkaviškio r. sav., ir ten laukti tol, kol užsieniečiai bus atvesti ir perduoti tolesniam jų gabenimui;

to paties susitarimo su R. L. ribose 2013 m. spalio 27 d. laikotarpiu iki 4.30 val. pėsčiomis atvedęs užsieniečius iš nenustatytos vietos Rusijos Federacijoje iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, toliau vesdamas užsieniečius pėsčiomis, lydėdamas ir rodydamas jiems kelią, kartu su jais neteisėtai, nenustatytoje valstybės sienos kirtimui vietoje ne per pasienio kontrolės punktą 2013 m. spalio 27 d. apie 4 val. 30 min. perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną;

po to, veikdamas to paties susitarimo su R. L. ribose ir siekdamas užsieniečius perduoti R. L. toliau gabenti Lietuvos Respublikos teritorija Vokietijos Federacinės Respublikos kryptimi, toliau lydėdamas ir rodydamas kelią, užsieniečius pėsčiomis vedė Lietuvos Respublikos teritorijoje link su R. L. sutartos vietos Lietuvos Respublikoje, Vilkaviškio r., Bajorų kaime, Gėlių gatvėje, ties namu, pažymėtu Nr. 2, į kurią R. L., vykdydamas susitarimą, jau buvo atvykęs ir laukė automobilyje „Renault Logan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), tačiau D. I. kartu su neteisėtai gabenamais užsieniečiais 2013 m. spalio 27 d. apie 5.00 val. Stanaičių kaimo ribose, Vilkaviškio r. sav., Kvadrate AE7, bei automobilyje užsieniečių perdavimo laukęs R. L. 2013 m. spalio 27 d. apie 6.00 val. Gėlių gatvėje, šalia namo pažymėto Nr. 2, Bajorų kaimo ribose, Vilkaviškio r. sav., buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

R. L. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. I., dėl savanaudiškų paskatų rengėsi Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenti neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius du užsieniečius – Indijos Respublikos pilietį A. K. C. ir Egipto Arabų Respublikos pilietį S. A. M. E. (toliau – užsieniečius), kuriuos nenustatytoje valstybės sienos kirtimui vietoje ne per pasienio kontrolės punktą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lietuvos Respubliką atgabeno D. I., šiomis aplinkybėmis:

žinodamas, kad D. I. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką suplanavęs neteisėtai, t. y. nenustatytoje valstybės sienos kirtimui vietoje ne per pasienio kontrolės punktą, gabenti užsieniečius ir planuoja juos toliau neteisėtai gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje, nugabenant juos į Vokietijos Federacinę Respubliką, su D. I. šio iniciatyva laikotarpiu iki 2013-10-27 apie 3 val. 19 min. Rusijos Federacijoje susitarė, kad už nenustatyto dydžio, tačiau ne mažesnį kaip 450 eurų (1552,50 litų) atlygį neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius užsieniečius lengvuoju automobiliu nugabens iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką;

to paties susitarimo ribose priėmė iš D. I. dalį sutarto atlygio – 250 eurų (862,50 litų), kartu su D. I. sudarė veikimo planą ir po to, kai D. I. davė jam šį planą atitinkančius nurodymus – iš anksto numatytu laiku, t. y. 2013 m. spalio 27 d. apie 4.00 val., nuvykti neteisėtam užsieniečių gabenimui iš anksto numatytu automobiliu „Renault Logan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respublikoje, Vilkaviškio r., Bajorų kaime, Gėlių gatvėje, ties namu, pažymėtu Nr. 2, esančią sutartą vietą netoli planuojamos užsieniečių neteisėto perėjimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną vietos, t. y. netoli Lietuvos Respublikos valstybės sienos saugomame ruože esančio VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM Lieponos užkardos veikimo teritorijos kvadrato (toliau - ,,Kvadrato“) AE6, esančio Sakalupio k. Vilkaviškio r. sav., ir ten laukti kol užsieniečiai bus atvesti tolesniam jų gabenimui, jis, vykdydamas šį nurodymą, 2013 m. spalio 27 d. apie 3 val. 19 min. per Kybartų pasienio kontrolės punktą automobiliu „Renault Logan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš Rusijos Federacijos atvyko į Lietuvos Respubliką, apie 4.00 val. nuvažiavo į su D. I. sutartą vietą Lietuvos Respublikoje, Vilkaviškio r., Bajorų kaime, Gėlių gatvėje, ties namu, pažymėtu Nr. 2, ir ten automobilyje laukė, kol D. I. gabenami neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėję užsieniečiai bus atvesti tolesniam suplanuotam jų gabenimui Lietuvos Respublikoje ir jam bus perduoti, tačiau R. L. šios veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių – gabenamų užsieniečių nespėjęs atvesti iki automobilio, kuriame jų laukė R. L. ir nespėjęs jam užsieniečių perduoti, D. I. kartu su užsieniečiais 2013 m. spalio 27 d. apie 5.00 val. Stanaičių kaimo ribose, Vilkaviškio r. sav., Kvadrate AE7, bei automobilyje užsieniečių perdavimo laukęs R. L. 2013 m. spalio 27 d. apie 6.00 val. Gėlių gatvėje, šalia namo pažymėto Nr. 2, Bajorų kaimo ribose, Vilkaviškio r. sav., buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų.

Nuteistasis D. I. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti: jam inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 292 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalį, grąžinti daiktus paimtus jo asmens kratos metu bei atleisti jį nuo proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sumokėjimo. Apelianto teigimu, jis su kaltinimu ir paskirta bausme nesutinka, kadangi proceso metu jo veiksmai buvo įvertinti neobjektyviai, taip pat jam inkriminuota nusikalstama veika neatitiko faktinių bylos aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo D. I. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Šie nuteistųjų argumentai, išskyrus teiginį apie proceso išlaidų priteisimą, nėra pagrįsti.

Kuo pasireiškė bylos nagrinėjimo neišsamumas ir teismo šališkumas, apeliaciniuose skunduose nenurodyta. Teisėjų kolegija su tokiais deklaratyviais apeliacinių skundų teiginiais nesutinka. Dar kartą patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl abiejų nuteistųjų kaltės padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar neobjektyvus tirdamas ir vertindamas įrodymus, darydamas išvadas dėl apeliantų kaltumo, veikos kvalifikavimo, bausmės skyrimo ir kitais klausimais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tikėti tokiais apelianto R. L. parodymais nėra pagrindo.

Minėti įrodymai paneigia R. L. teiginius apie tai, kad jis laukė 2 vokiečių, kuriuos legaliai, nepažeisdamas įstatymų, būtų gabenęs į Vokietiją. Toks jo aiškinimas visiškai neįtikinamas. Nelogiška, kad apie 4 valandą ryto, nuošalioje vietovėje, kurioje nėra ir negali būti kokių nors turistų traukos centrų, atsirastų du Vokietijos Federacinės Respublikos piliečiai, kurie nerastų kito būdo pasiekti Berlyną, kaip būti nuvežtiems Rusijoje gyvenančio R. L., kuris, beje, tų tariamų vokiečių net akyse nėra matęs. Tokia situacija atmetama kaip negyvenimiška ir nereali. Ir atvirkščiai – R. L. panaudota keleivių laukimo vieta bei laikas kaip tik patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog R. L. laukė nelegaliai valstybės sieną perėjusių asmenų, kuriuos rengėsi neteisėtai nugabenti į Vokietiją. Teisėjų kolegijos nuomone Kauno apygardos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad R. L. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. I.. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Kaip nustatyta iš nuteistųjų pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, R. L. ir D. I. dar būdami Rusijos Federacijoje susitarė, kad R. L. 2013 m. spalio 27 d. vyks į Lietuvos Respubliką kur lauks dviejų keleivių bei juos nuveš į Vokietiją. Taip pat nustatyta, kad tarp R. L. ir D. I. buvo susitarta, jog R. L. už asmenų nuvežimą D. I. sumokės 450 eurų. Taip pat nustatyta, kad R. L. jau atvykus į Lietuvą, jis bendravo su D. I. būtent dėl asmenų gabenimo iš Lietuvos į Vokietiją. Be to, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo D. I. su dviem užsienio piliečiais ėjo būtent į tą pusę ir link tos vietos, kur buvo sulaikytas R. L. (b.l. 15, t. 1). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog tarp nuteistųjų R. L. ir D. I. buvo susitarimas neteisėtai gabenti žmones per valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, siekiant materialinės naudos, tai yra dėl savanaudiškų paskatų. Apygardos teismas pagrįstai pripažino, jog abu nuteistieji veikė kaip bendravykdytojai, siekdami to paties nusikalstamo rezultato įgyvendinimo, kadangi aukščiau aptarti nuteistųjų veiksmai rodo išankstinį jų susitarimą daryti nusikalstamą veiką.

R. L. veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas, jam paskirta bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatas, ji nėra neteisinga nei rūšimi, nei dydžiu, todėl nekeistina. Dėl nurodytų motyvų tenkinti nuteistojo R. L. apeliacinį skundą nėra pagrindo.

D. I. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis 2013 m. spalio 27 d. naktį su dviem užsieniečiais, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau teigė, kad užsieniečių nelegaliai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje negabeno. Dėl nelegalaus asmenų pervedimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš anksto su niekuo nesitarė. Perėjęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, R. L. parašė SMS žinutę tik todėl, kad šis neišvažiuotų ir galėtų jį nuvežti į artimiausią gyvenvietę, kur šis galėtų prašyti politinio prieglobsčio (b.l. 34-37, 53-59, t. 3).

Teisėjų kolegijos vertinimu, D. I. parodymai apie sienos perėjimo aplinkybes ir tikslą nėra teisingi.

Iš liudytojo S. A. M. E. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad Egipte pažįstamas pažadėjo jam, jog Rusijoje, asmuo vardu Roman, padės jam patekti į Europą. Po susitarimo jis iš Egipto per Maskvą atvyko į Kaliningradą. Susitikus su Romanu šis jam pasakė, kad D. I. žino kelią ir juos nuves į Lietuvą. Po ko, jis, D. I. ir asmuo iš Indijos, ėjo link sienos. Juos vedė D. I., jis buvo jų lyderis. D. I. žinojo kelią, nes brendant per upę pasakė, kad jie yra jau Europoje. Tačiau einant Lietuvoje juos sulaikė pareigūnai (b.l. 30-34, t. 3).

Iš įtariamojo A. K. C. ikiteisminio tyrimo teisėjui 2013 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos BPK 189 straipsnio tvarka duotų parodymų, kurie ištirti pirmosios instancijos teisme, kafdangi juos davęs asmuo išsiųstas į Indiją (b. l. 64, 65, t. 3) matyti, kad jis kartu su dviem asmenimis, tai yra egiptiečiu ir dar vienu asmeniu, kuris juos lydėjo ir eidamas pirmas rodė kelią, perėjo sieną į Lietuvą, kur visi trys buvo sulaikyti pareigūnų (b.l. 83-84, t. 1). Minėti liudytojų parodymai paneigia D. I. teiginius apie tai, kad jis užsieniečių nelegaliai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje negabeno. Priešingai, šie parodymai patvirtina, kad užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno būtent nuteistasis D. I., kadangi jis su užsieniečiais Lietuvos Respublikos valstybės sieną kirto naktį, specialiai tam nepritaikytoje vietoje, akivaizdžiai laikydamiesi konspiracijos priemonių, be to abu užsieniečiai, kurie su nuteistuoju D. I. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną patvirtino, kad būtent D. I. juos lydėjo ir rodė kelią.

D. I. apeliaciniame skunde teigia ir tai, kad 2013 m. spalio 27 d. naktį, jis Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjo siekdamas Lietuvos Respublikoje prašyti politinio prieglobsčio.

Ir šis D. I. apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas.

Iš liudytojo V. K. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad sulaikytas D. I. atvykimo tikslo į Lietuvos Respubliką nenurodė, prieglobsčio neprašė, o pristatytas į užkardos postą prisistatė ne savo vardu (b.l. 6-7, t. 3).

Iš liudytojo V. M. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jis 2013 m. spalio 27 d. ryte, dirbo stebėjimo bokšte. Apie 5 val. ryto per naktinio matymo prietaisą pamatė nuo sienos Bajorų k. kryptimi judančius tris asmenis. Minėti asmenys ėjo už krūmų, šalia kelio. Vienas iš trijų asmenų ėjo priekyje, jis buvo išėjęs į kelią, bet vėliau grįžo atgal pas kitus du asmenis. V. M. apie tai, kad pastebėjo tris asmenis pranešė pamainos viršininkui ir juos stebėjo iki tol, kol atvyko pareigūnai. Kai atvažiavo kiti pareigūnai jo stebimi asmenys, nubėgo į kitą kelio pusę, kur sutūpė griovyje prie pakelės krūmų (b.l. 7-8, t. 3).

Iš liudytojo G. B. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad gavus pranešimą iš bokšto, jog yra pastabėti trys asmenys, jis su D. V. nuvyko į nurodytą vietą. Nuvykę į vietą jie sulaikė tris asmenis, kurie buvo pasislėpę pakelės krūmuose (b.l. 8, t. 3).

Iš liudytojo D. V. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jis su kolega G. B. gavo pranešimą apie tai, jog yra pastebėti trys asmenys, galimai nelegaliai perėję Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Nuvykę į nurodytą vietą, rado griovyje prie pakelės krūmų pasislėpusius tris asmenis, kuriuos jie sulaikė ir pristatė į užkardą (b.l. 9, t. 3).

Teisėjų kolegija deklaratyviu pripažįsta nuteistojo teiginį dėl liudytojų parodymų nepatikimumo ir jų suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad aukščiau minėtų liudytojų parodymai yra nepatikimi, kadangi liudytojai savo parodymuose detaliai išdėstė byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, taip pat jų parodymai yra objektyvūs, neprieštaraujantys vieni kitiems, priešingai – vieni kitus papildantys. Kartu pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų teigti, kad liudytojai galėjo būti suinteresuoti bylos baigtimi.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį taip pat grindė ir policijos pareigūno V. K. 2013 m. spalio 27 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad 2013 m. spalio 27 d. vienas iš sulaikytų asmenų prisistatė esąs Rusijos Federacijos pilietis G. M. iš Dagestano. Galimai asmuo prisistatęs G. M., galėjo neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną asmenis, prisistačiusius Egipto ir Indijos piliečiais (b.l. 6, t. 1). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog V. K. apklausiamas pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patvirtino savo 2013 m. spalio 27 d. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes bei davė nuoseklius bei išsamius parodymus dėl tiriamo įvykio, kurie neprieštaravo jo tarnybiniame pranešime išdėstytoms aplinkybėms. Todėl vertinant šio tarnybinio pranešimo turinį visų kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, jis pagrįstai pripažintas D. I. kaltės įrodymu.

Minėti liudytojų parodymai paneigia D. I. teiginius apie tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko siekdamas prašyti politinio prieglobsčio. Toks nuteistojo aiškinimas yra nepagrįstas, kadangi iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų matyti, kad nuteistasis atvykus policijos pareigūnams slėpėsi griovyje prie pakelės krūmų ir stengėsi, kad pareigūnai jo ir su juo kartu ėjusių užsieniečių nepastebėtų. Be to, D. I. sulaikius ir pristačius į užkardą jis policijos pareigūnams prisistatė ne savo vardu ir pavarde bei prieglobsčio neprašė. Taip pat nelogiška būtų manyti, kad D. I. prašyti politinio prieglobsčio į Lietuvos Respubliką vyktų su dar dviem asmenimis, kurie kaip nustatyta, Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjo neteisėtai. Todėl teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta D. I. apeliacinio skundo argumentą, kad jis į Lietuvos Respublikos pateko siekdamas prašyti politinio prieglobsčio, kas būtų pagrindu jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 2 dalimi, nepaisant to, kad apeliaciniame skunde šis nuteistasis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir neprašo, o tik prašo jo veiksmus perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 291 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už neteisėtą Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimą. Dėl jau nurodytų įrodymų, patvirtinančių, kad D. I. ne tik pats neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, bet ir gabeno kitus du asmenis, toks veikos kvalifikavimo pakeitimas nedaromas, pripažįstant, kad jo veika yra tinkamai kvalifikuota.

Nuteistojo D. I. skundo argumentai dėl kelionės laiko, dėl mobiliųjų telefonų ir automobilio apžiūros protokolų, taip pat dėl jo ėjimo krypties, pripažįstami deklaratyviais ir nepagrįstais, kadangi juos paneigia aukščiau aptarti liudytojų S. A. M. E., A. K. C., V. M., G. B. ir D. V. išsamūs ir objektyvūs parodymai, kurių atsakydama į pastarąjį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija nekartoja.

Teisėjų kolegija, remdamasis jau anksčiau aptartais argumentais, kurių nekartoja daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog D. I. ir R. L. nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe.

Pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. I. paskirta bausmė atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatas. Skiriant bausmę įvertintas padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, pavojingumas, nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, todėl paskirta bausmė nelaikytina per griežta ir jos keisti nėra jokio pagrindo.

Dėl daiktų turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo grąžinti jam asmens kratos metu paimtus daiktus. Toks nuteistojo apeliacinio skundo argumentas (prašymas) netenkinamas, kadangi jo asmens kratos metu paimti daiktai: telefonas Samsung GT-S5570 IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir SIM kortelė „Tele2“ Nr. (duomenys neskelbtini), yra nusikalstamos veikos priemonės, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turėtų būti konfiskuojami ir negalėtų būti grąžinti nuteistajam. Tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į nedidelę minėtų daiktų vertę, ekonomiškumo bei racionalumo principus, pagrįstai nutarta sunaikinti iš nuteistojo D. I. asmens kratos metu paimtus daiktus - (telefoną Samsung GT-S5570 IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir SIM kortelę „Tele2“ Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi nurodyti daiktai yra menkaverčiai ir jų realizavimas nėra tikslingas.

Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. I. taip pat prašo atleisti jį nuo proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sumokėjimo.

Skundžiamame Kauno apygardos teismo nuosprendyje nuspręsta priteisti iš D. I. 1050,00 Lt valstybei proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Kaip matyti Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartimi D. I. nutarta paskirti gynėją (b.l. 161-162, t. 2). Paskyrimo pagrindas, būtinas gynėjo dalyvavimas pagal Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tai yra nagrinėjant nemokančių proceso kalbos asmenų bylas, taip pat pagal Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tai yra nagrinėjant bylą, kai kaltinamasis yra suimtas.

Lietuvos Respublikos 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam paskyrus valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Vertinant Lietuvos Respublikos 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis, tačiau, Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Ši nuostata reiškia, kad kaltinamasis negali spręsti dėl gynėjo pasirinkimo, o teismas, siekdamas nepažeisti kaltinamojo teisės į gynybą privalo užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (baudžiamoji byla Nr. 2K–322/2014).

Todėl nagrinėjamu atveju, kai D. I. gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai antrinės teisinės pagalbos išlaidas priteisė iš nuteistojo D. I.. Dėl nurodytų motyvų skundžiamas nuosprendis pakeičiamas, panaikinant jo dalį dėl proceso išlaidų priteisimo iš D. I. (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktas). Tuo šio nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. gruodžio 18 d. iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam R. L., prašant priteisti turėtas 120,00 Lt (34,75 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo R. L..

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Lietuvos Respublikos BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo R. L. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 15 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš D. I. (D. I.) valstybei priteista vienas tūkstantis penkiasdešimt litų proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. L. (R. L.) apeliacinį skundą atmesti.