Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M., D. Š. bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės L. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį 11 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, dalimi, 5 dalies 2 punktu D. Š. paskirta galutinė 11 metų laisvės atėmimo bausmė;

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį 12 metų laisvės atėmimo bausme.

Iš D. Š. ir V. M. solidariai priteista nukentėjusiajai L. B. 471,33 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai, po 400 Lt patirtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Iš D. Š. ir V. M. priteista po 87,73 Lt nukentėjusiajai L. B. turėtoms kelionės išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. liepos 7 d. apie 19.30 val. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,75 promilės), konflikto metu ranka sudavė tris kartus savo motinai D. S. per veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

D. Š. ir V. M. nuteisti už tai, kad jie 2014 m. kovo 6 d. laikotarpiu nuo 0.00 val. iki 2.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami kartu, konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. G., t. y. bendrais tyčiniais veiksmais sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kojomis nukentėjusiajam R. G. į pilvo sritį, taip padarė jam kraujosruvas pilvo odoje, poodyje, plonųjų žarnų pasaituose, storųjų žarnų pasaitų plyšimus ir kraujosruvas su 1700 ml kraujo pilvaplėvės ertmėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, bei bendrais tyčiniais veiksmais rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 56 smūgius nukentėjusiajam R. G. į veido ir galvos sritis, į kūną, rankas ir kojas, šokinėjo ant jo kūno, po to išvilko jį iš buto, taip padarė jam odos nubrozdinimus kaktoje, kairėje ausyje, nosyje, dešiniame skruoste, akies apatiniame voke, viršugalvyje, lūpose, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose – antakyje, nosyje, kaktoje – kariame antakyje – akies vokuose, skruoste, lūpose, smakre – pasmakrėje, kairiame žande, ausyje – smilkinyje, žande, kraujosruvas nosies, dešinės akies vokų, lūpų, smakro, kaktos kairės pusės – skruosto – smilkinio – viršugalvio kairės pusės – pakaušio, žando, kaktos dešinės pusės, akiduobės - antakio, apatinio žandikaulio dešinio sąnario projekcijos poodyje – raumenyse, kairio viršutinio žandikaulio 1 kandžio išnirimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu (10 ml), po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejų pusrutulių kaktinių skilčių vidinėse dalyse (tarppusrutuliniame tarpe), poodines kraujosruvos krūtinėje (ties dešinio raktikaulio – krūtinkaulio sąnario ir ties kairio raktikaulio projekcija), kairiame peties sąnaryje, krūtinėje, varpoje, dešiniame žaste, alkūnės sąnaryje, dilbyje, plaštakoje, jos trečiame piršte, kairiame žaste, alkūnės sąnaryje, dilbyje, kairiame klube, kairėje šlaunyje, kelio sąnaryje, blauzdoje, dešinėje šlaunyje, blauzdoje, nugaroje, dešiniame sėdmenyje, odos nubrozdinimus kairiame peties sąnaryje, juosmenyje, kelių sąnariuose, kairėje blauzdoje, dešinės kojos 1 – 2 pirštuose, dešinėje šlaunyje, dešiniame šone, riešų sąnariuose, dešinėje plaštakoje, dilbyje, kairėje vidurinėje raktikaulio linijoje 2 – 3 – 4 – 5 – skeveldriniai 6 – 7; 8 – 9, dešinėje vidurinėje raktikaulio linijoje 4, nepilną 5, 6 – 7 – 8 – 9 – 10 – 11, dešinėje priekinėje pažastinėje linijoje 2 – 3, užpakalinėje pažastinėje linijoje 11 šonkaulių lūžimus ir kraujosruvas krūtinės raumenyse, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir išvilkę nukentėjusįjį R. G. iš buto į lauką, paliko jį gulėti ant betoninio grindinio prie įėjimo į namo laiptinę, po to nukentėjusysis R. G. mirė nuo pilvo sumušimo, lydimo kraujosruvų pilvo odoje, poodyje, plonųjų žarnų pasaituose, storųjų žarnų pasaitų plyšimų ir kraujosruvų, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, mažakraujiškurnu po vidinio nukraujavimo, tokiu būdu jį nužudė.

Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti ir jo veiksmus perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, civilinio ieškinio netenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytoja R. G. parodymus davė siekdama apsaugoti savo sugyventinį D. Š.. Iš apklausos protokolo matyti, kad liudytojai R. G. buvo žinoma specialisto išvada ir mirties priežastis, todėl ji pakeitė savo parodymus (t. 1 b. l. 84-86). Nors pirmos apklausos metu liudytoja buvo neblaivi (ji apklausta praėjus maždaug valandoms po jai nustatyto 2,45 promilių girtumo), tačiau, apelianto nuomone, šie jos parodymai yra teisingi. Apeliantas nuteistas atrinkus tik jo kaltę patvirtinančius liudytojos R. G. parodymus, tačiau netiriant kitų jo kaltę paneigiančių įrodymų.

Iš liudytojos R. G. parodymų matyti, kad ji girdėjo, kaip R. G. po 22 val. vaikščiojo kieme ir šūkaliojo. Tačiau teismas netyrė versijos, ar būdamas lauke R. G. negalėjo susižaloti pats, ar negalėjo jo sužaloti kiti asmenys. Nukentėjusysis buvo surastas tik 01.30 val. Be to, liudytojos C. P. parodymai, kad ji apie 22 val. koridoriuje girdėjo triukšmą ir matė, kaip laiptinėje stumdosi 3 vyrai, patvirtina, kad nuteistieji R. G. netampė grindimis, o stumdėsi stovėdami. Byloje nėra parodymų, patvirtinančių, kad jie nukentėjusįjį išvilko į lauką. Priešingai, nuteistieji ir liudytoja R. G. nurodė, kad nukentėjusįjį jie paliko laiptinėje.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos R. G., jo paties bei D. Š. parodymais, netirtos ir V. M. nurodytos faktinės aplinkybės. Nebuvo pašalinti prieštaravimai dėl mušimo pradžios laiko, dėl apelianto šokinėjimo ant R. G. krūtinės, dėl nukentėjusiojo šūkaliojimo lauke. Teismas savo išvadas grindė prielaidomis, kad tik nuteistųjų suduoti smūgiai galėjo sukelti R. G. mirtį, dėl to priėmė nepagrįstą nuosprendį. Be to, teismas nesilaikė reikalavimų dėl išsamių motyvų surašymo dėl kiekvienos nusikalstamos veikos ir dėl kiekvieno kaltinamojo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/ 007).

Nuteistasis D. Š. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti – atnaujinti tyrimą bei taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas dėl klaidingai nustatytų bylos aplinkybių ir neteisingai paskirtos bausmės. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad prokurorė nagrinėjamoje byloje stengėsi suformuluoti bei nustatyti tokias bylos aplinkybes, kad apeliantas būtų kuo greičiau ir kuo griežčiau nuteistas. Nuteistasis nesutinka su išvada, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. M.. Priešingai, R. G. apeliantas mušė vienas, siekdamas apginti draugės R. G. garbę ir orumą, nes nukentėjusysis iš jos tyčiojosi. Jis (D. Š.) buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl įsiaudrino ir stipriai sumušė R. G..

Nuteistojo nuomone, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra iškraipyti. Tokie netikslūs parodymai buvo pateikti teismui. Be to, prokurorė rėmėsi melagingais liudytojos parodymais, neva jis ir V. M. nukentėjusįjį mušė pakaitomis į visas kūno vietas. Dėl to byla negalėjo būti nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ir buvo vilkinama. Apeliantas prašo atnaujinti tyrimą, nes byloje nustatyta, kad jo suduoti smūgiai neturėjo įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Byloje nėra duomenų, kur nukentėjusysis buvo nuo 22 val., kai apeliantas jį ištempė į laiptinę, iki jo mirties. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, kad kieme, kuriame buvo rastas nukentėjusysis, nuolat būna žmonių, todėl būtina tiksliai nustatyti, nuo ko mirė R. G..

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė L. B. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti. Nuteistiesiems D. Š. ir V. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirti 15 metų laisvės atėmimo bausmes. Iš nuteistųjų solidariai priteisti jai 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusioji nesutinka su D. Š. nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Apeliantės manymu, D. Š. savo kaltę pripažino tik dėl byloje surinktų įrodymų. Teisiamojo posėdžio metu abu nuteistieji dėl nukentėjusiojo mirties kaltino ir patį nukentėjusįjį. D. Š. elgesys teisiamojo posėdžio metu taip pat nesuteikia pagrindo teigti, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Todėl nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė turi būti panaikinta.

Apeliantė taip pat nurodo, kad nukentėjusiajam nuteistieji sudavė ne mažiau 59 smūgių į įvairias kūno vietas, padarė daugybinius kūno sužalojimus. Suduotų smūgių ir kūno sužalojimų skaičius duoda pagrindą nuteistųjų veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji nebuvo nuteisti dėl nusikalstamos veikos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą padarymo, už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, turi būti paskirta maksimali įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Nukentėjusioji taip pat nesutinka su jai priteistos neturtinei žalai atlyginti sumos dydžiu. Mano, jog ji yra per maža. Žmogaus gyvybė yra neįkainojama vertybė, kurios atlyginti pinigais nėra įmanoma, t. y. neįmanoma pasiekti visiško žalos kompensavimo. Vertindama patirtus nuostolius, emocinius išgyvenimus, pasikeitusią gyvenimo kokybę dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos, apeliantė siekia bent iš dalies atkurti pažeistą pusiausvyrą, todėl prašo iš nuteistųjų solidariai priteisti 100000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti. Tai atitiktų ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 44/2011, 2K-446/2010).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės skundus atmesti. Prokuroras prašė skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad D. Š. ir V. M. kaltė dėl tyčinio R. G. nužudymo yra neginčijamai įrodyta.

Šių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliacinių skundų argumentai nepaneigia.

Nuteistasis D. Š. savo kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį veikos juridinio įvertinimo neginčija, todėl kolegija nuosprendžio šioje dalyje apeliacine tvarka netikrina (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Abu nuteistieji ginčija teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo, o nuteistasis V. M. dar ir dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.

Priešingai nei teigiama V. M. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojos R. G. teisme duotus parodymus ir pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Iš šių parodymų seka, kad nukentėjusįjį mušė rankomis ir spardė abu nuteistieji ir tai darė intensyviai ir pakankamai ilgą laiką, suduodami smūgius į krūtinę, galvą ir kitas kūno vietas. Be to, paminėta liudytoja patvirtino, kad V. M. smurtavimo metu šokinėjo ant R. G. (2 t. 129-131 b. l.). Šie liudytojos parodymai iš esmės sutampa su nuteistojo D. Š. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, iš kurių matyti, jog smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo abu nuteistieji, t. y. mušė jį rankomis ir spardė (1 t. 136, 141-142, 143-148 b. l., 2 t. 161-162 b. l.). Tai kad šonkaulių lūžiai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti šokinėjant ant krūtinės ar spaudžiant krūtinės ląstą yra konstatuota ir specialisto išvadoje (1 t. 49-55 b. l.). Kolegija neturi pagrindo netikėti ir todėl atmesti specialisto išvadą ir aptartus liudytojos, nuteistojo D. Š. parodymus vien dėl to, kad jie yra nepalankūs kitam nuteistajam.

Neatitinka tikrovės apelianto V. M. teiginiai, kad R. G. yra suinteresuota bylos baigtimi ir kad jos parodymuose yra esminių prieštaravimų (dėl konflikto laiko, šokinėjimo ant nukentėjusiojo). Šiais aspektais pažymėtina, kad R. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pakankamai nuosekliai tvirtino, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas su pertraukomis maždaug nuo 20 val. iki 22 val. 30 min. Tokį nusikalstamos veikos padarymo laiką faktiškai įvardijo ir D. Š. (1 t. 141-142 b. 1. 2 t. 161-162 b. l.). Nuteistasis V. M. įtarime ir kaltinime nurodyto nusikalstamos veikos laiko taip pat neginčijo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Todėl darytina išvada, kad šį laiką pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamai.

Iš tiesų savo pirmojoje apklausoje (1 t. 80-81 b. 1.) R. G. nepaminėjo, kad V. M. šokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės. Tai galima paaiškinti liudytojos būsena dėl alkoholio vartojimo ir tuo, kad tokio pobūdžio klausimas liudytojai nebuvo užduotas, nes toks galimas sužalojimų padarymo mechanizmas šios apklausos metu tyrėjai nebuvo žinomas.

Pažymėtina, kad liudytoja R. G. neturi jokio pagrindo apkalbėti savo pusbrolį V. M.. Jokių įtikinamų priežasčių, dėl kurių ši liudytoja galėtų duoti nepalankius V. M. parodymus nenurodo ir pats nuteistasis. Akivaizdu ir tai, kad tvirtindama, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo abu nuteistieji, liudytoja D. Š. padėties nepalengvina. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas R. G. ir V. M. parodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Iš liudytojos R. G. parodymų matyti, kad nukentėjusysis buvo mušamas ir koridoriuje. Todėl liudytojos C. P. parodymai tik patvirtina nuteistųjų kaltę, o ne ją paneigia.

Liudytojų R. G., A. J., V. M., K. R., D. E. parodymai bei įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys (sukelti link galvos rūbai, vilkimo žymės) leidžia neabejotinai teigti, jog nukentėjusįjį nuteistieji išvilko į lauką, o ne paliko koridoriuje.

Iš specialisto išvados (1 t. 49-55 b. 1.) matyti, kad mirtis įvyko nuo nukraujavimo į pilvaplėvės ertmę, t. y. ne ūmiai. Iš to seka, kad R. G. galėjo kurį laiką lauke šūkauti. Tačiau bet kokiu atveju tai neturi jokios reikšmės sprendžiant nuteistųjų kaltės ir atsakomybės klausimus, nes byloje nėra jokių duomenų, kad labai sužalotą, kraujuotą ir išmatomis susitepusį nukentėjusįjį lauke būtų mušę dar kiti asmenys.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas bendrininkų grupe, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas

iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2008, 2K-196/2008, 2K-523/2009, 2K-7-156/2010).

Teismų praktikoje taip pat įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K- 29/2008, 2K-485/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Esant susitarimui visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.

Šioje byloje abiejų nuteistųjų susitarimas nužudyti R. G. pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, rodančiais, kad bendrininkai vienas kito veiksmams pritaria, taip išreikšdami savo tikrąją valią padarinių atžvilgiu. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusįjį mušė ir spardė abu nuteistieji, suduodami smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į pilvo bei šono sritį. Iš tiesų byloje nėra nustatyta vieno ar dviejų nuteistųjų suduoti smūgiai (ne mažiau trys) į pilvo sritį buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Tačiau, įvertinus jau aptartą teismų praktiką, galimas neabejotinai teigti, kad teismo sprendimas nuteisti abu bendravykdytojus už tyčinį nužudymą yra teisėtas ir pagrįstas.

Priešingai nei teigiama D. Š. apeliaciniame skunde ši baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama nei pagreitinto proceso tvarka, nei vilkinama. Todėl BK 641 straipsnio nuostatos D. Š. negali būti taikomos.

Pats nuteistasis D. Š. nuo pat ikiteisminio tyrimo ir teisme iš esmės nuosekliai aiškino, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo kartu su V. M. ir tai darė pakaitomis. Todėl jo apeliacinio skundo teiginiai, kad smurtą naudojo jis vienas ir kad jo parodymus pirmosios instancijos teismas iškraipė, neatitinka tikrovės.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Skundžiamame nuosprendyje bausmės dydžio klausimas tinkamai motyvuotas. Kolegija su šiais motyvais sutinka ir todėl jų nekartoja. Pažymėtina tik tai, kad nuteistajam paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė, kuri, įvertinus visas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, nėra aiškiai per griežta.

Prieštaringame nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje suformuluotas prašymas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį abiems nuteistiesiems paskirti maksimalias sankcijoje numatytas bausmes – 15 metų laisvės atėmimo. Tačiau skundo motyvuojamojoje dalyje teigiama, kad nuteistųjų nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, nurodant, jog suduotų smūgių ir padarytų sužalojimų skaičius duoda pagrindą nužudymą kvalifikuoti kaip padarytą itin žiauriai. Pažymėtina, kad nei baigus ikiteisminį tyrimą, nei nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose nukentėjusioji BPK 256 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka nepateikė rašytinio prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Galima manyti, kad toks prašymas yra suformuluotas tik apeliaciniame skunde.

Įvertinusi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- P-1/2014), kolegija daro išvadą, kad taikant BPK 256 straipsnyje numatytas procedūras, toks prašymas, kuris dar yra susijęs su naujos faktinės aplinkybės – ypatingo žiaurumo – inkriminavimu nuteistiesiems, iš principo yra galimas. Tačiau kvalifikuoti nuteistųjų nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nėra pagrindo.

Iš specialisto išvados (1 t. 49-55 b. 1.) matyti, kad nukentėjusiojo mirtį nulėmė tikėtina daugiausiai trys poveikiai (o ne nemažiau trys smūgiai, kaip teigiama nuosprendyje) į pilvo sritį, dėl kurių atsirado kraujosruvos pilvo odoje, poodyje, plonųjų žarnų pasaituose, storųjų žarnų pasaitų plyšimas ir kraujosruvos, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę.

Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad šios išvados 3.2 punkte aprašyti sužalojimai (odos nubrozdijimai, kraujosruvos, žandikaulio kandžio išnirimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju ir minkštaisiais smegenų dangalais) padaryti mažiausiai 14 smūgių ar trauminių poveikių pasekoje. Šie sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kurių pobūdžio nurodyti kategoriškai nėra galimybės, tai galėjo būti rankos, kojos, kokie tai aplinkos daiktai ir pan.

Sužalojimai, nurodyti išvados 3.3 punkte (kraujosruvos, odos nubrozdijimai, šonkaulių lūžiai), galėjo būti padaryti rankomis, jų pirštais, kojomis, kokiais tai aplinkos daiktais ir pan. mažiausiai 42 smūgių ar trauminių poveikių pasekoje. Specialistas taip pat konstatavo, kad visi šie sužalojimai (išskyrus šonkaulių lūžius) galėjo būti padaryti tempiant, velkant kūną, spaudžiant rankomis, laikant, griūvant, krentant.

Pažymėtina, kad tokio didelio smūgių skaičiaus pirmosios instancijos teisme nenurodė ir liudytoja R. G.. Ji teigė, kad abu nuteistieji nukentėjusiajam galėjo suduoti „daugiau nei 20 smūgių“ (2 t. 130 b. l).

Atsižvelgtina ir į tai, kad 11-os šonkaulių lūžiai neabejotinai padaryti ženkliai mažesniu nei 11-a trauminių poveikiu kiekiu arba net keliais poveikiais spaudžiant krūtinės ląstą.

Taigi, negalima daryti kategoriškos išvados, kad nukentėjusiajam į veido, galvos sritis, rankas, kojas buvo suduota ne mažiau 56 smūgių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Vienas iš pagrindinių šio principo sekmenų reiškia, kad visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti, vertinamos įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai. Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, nustatant, kad nuteistieji skundžiamame nuosprendyje nurodytu kiekiu, vietoje ir aplinkybėmis spyrė nukentėjusiajam daugiausia tris kartus į pilvą ir sudavė rankomis ir kojomis į galvą ir kitas kūno vietas ne mažiau kaip 14 smūgių.

Pagal susiklosčiusių teismų praktikų tyčinis nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai) kai kaltininko (kaltininkų) veika dėl gyvybės atėmimo būdo pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas - tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantis dideles fizines ir dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną. Nužudymas kitaip itin žiauriai apima tuos atvejus, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (deginant, šaldant, marinant badu ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Pagal bylos duomenis pats gyvybės atėmimo būdas (suduodant smūgius rankomis ir spardant) nelaikytinas itin žiauriu. Suduotų smūgių skaičius (apie 20) taip pat neparodo ypatingo nužudymo žiaurumo ir nuteistųjų siekio nužudyti kankinant ar itin žiauriai.

Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai realiai egzistuoja du momentai: 1) kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką; 2) kaltininko nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-609/2005, 2K-276/2006, 2K-65/2006, 2K-469/2007, 2K-201/2007 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad nuo pat pirmosios apklausos D. Š. pripažino esmines nužudymo aplinkybes, kurios iki tol tyrėjams nebuvo žinomos. Jo parodymai ženkliai prisidėjo prie to, kad būtų nustatytas ir baudžiamojon atsakomybėn patrauktas kitas nužudymo bendrininkas – V. M.. Todėl negalima teigti, jog D. Š. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką vien tik dėl byloje surinktų įrodymų.

Tokiu būdu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi šioje baudžiamojo proceso stadijoje pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nukentėjusioji ir civilinės ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo priteistu iš nuteistųjų neturtinės žalos dydžiu (50000 Lt). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, CK 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei

vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes bei kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2013).

Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų seka, kad sumažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį iki 50000 Lt, pirmosios instancijos teismas įvertino ir nepagrįstai sureikšmino tik vieną CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytų kriterijų - žalą padariusių asmenų turtinę padėtį (turto neturi, iki nusikaltimo padarymo nedirbo) ir visai neįvertino kitų aplinkybių, reikšmingų neturtinės žalos dydžio nustatymui.

Kaltininko turtinė padėtis negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį gyvybės atėmimo atveju. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje (pvz., žalą padaręs jauno amžiaus asmuo gali įsidarbinti, įgyti turto ir pan.). Tokios aplinkybės nustatytos ir šioje byloje. Nuteistieji yra jauno amžiaus (D. Š. gimęs 1985 m., o V. M. – 1978 m.), neturintys fizinės ar psichinės negalios, todėl nepaisant ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, ateityje turės visas galimybes dirbti ir pagerinti savo turtinę padėtį bei atlyginti padarytą žalą. Taigi vien ta aplinkybė, kad jie šiuo metu nedirba ir neturi turto negali būti laikoma išskirtine, dėl kurios neturtinės žalos dydis turi būti ženkliai mažinamas, visai ignoruojant moralinės satisfakcijos ir nukentėjusiosios teisėtų interesų atkūrimo aspektus.

Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nukentėjusiosios L. B. dvasinius išgyvenimus artimam giminaičiui mirus smurtine mirtimi. Nuteistieji V. M. ir D. Š. padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, dėl jų veiksmų mirė žmogus, kuris buvo jų draugas. Šiuo konkrečiu atveju byloje surinktų faktinių duomenų visetu nustatyta, kad nuteistieji, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami netiesiogine tyčia, konflikto su nukentėjusiuoju metu spirdami R. G. daugiausia 3 kartus į pilvo sritį ir suduodami apie 20 smūgių rankomis ir kojomis į veidą, galvą, rankas, kojas ir kitas kūno vietas, R. G. nužudė. Dėl to suprantama, jog pastarajam netikėtai žuvus dėl menkavertės priežasties nukentėjusioji patyrė didelį emocinį sukrėtimą. Šiuo atveju teisėjų kolegija reikšminga laiko tai, kad tuo metu, kai buvo nužudytas L. B. tėvas, ji buvo 6 mėnesį nėščia. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad nukentėjusiąją ir nužudytąjį siejo glaudūs dvasiniai ir emociniai ryšiai. Nukentėjusioji viso bylos proceso metu teigė, kad su tėvu ji visada palaikė artimą ryšį ir nuolat bendravo (1 t. 62 b. l., 2 t. 159-160 b. l.). Ir nors nukentėjusioji pastaruosius dešimt metų su tėvu negyveno, jis (tėvas) gyveno su motina, nukentėjusiosios močiute, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog tokia situacija susiklostė gyvenimiškai natūraliai – nukentėjusiosios tėvams išsiskyrus, R. G. pradėjo gyventi su savo motina, L. B. sukūrė šeimą, augino mažamečius vaikus. Svarbu pažymėti ir tai, jog nužudžius L. B. tėvą, pastarajai perėjo pareiga rūpintis ligota ir garbaus amžiaus (82 metų) nužudytojo motina. Taigi neabejotina, kad R. G. smurtinė mirtis buvo stiprus veiksnys, turėjęs tiesioginės reikšmės nukentėjusiosios dvasiniams išgyvenimams, kurie kartu su minėtu pasikeitusią gyvenimo kokybę sąlygojančiu faktoriumi (močiutės priežiūra) turi būti teisingai kompensuojamas.

Teismų praktikoje nukentėjusiesiems, patyrusiems neturtinio pobūdžio žalą dėl jų artimųjų tyčinio nužudymo, priteisiami įvairūs neturtinės žalos dydžiai, paprastai nuo 30000 Lt iki 200000 Lt (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82/2006, 2K-485/2009, 2K-172/2011, 2K- 410/2011, 2K-569/2012, 2K-390/2013). Įvertinus civiliniame įstatyme išvardintas aplinkybes, į kurias atsižvelgiama nustatant patirtos neturtinės žalos dydį, šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką panašiose bylose, apygardos teismo priteista iš D. Š. ir V. M. neturtinė žala didinama iki 100000 Lt (28962 Eur).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, BPK 328 straipsnio 3 punktu, 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį civilinio ieškinio dalyje pakeisti.

Priteisti iš D. Š. ir V. M. solidariai L. B. 28962 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginius, kad D. Š. ir V. M. sudavė nukentėjusiajam R. G. ne mažiau kaip 3 smūgius kojomis į pilvo sritį ir ne mažiau kaip 56 smūgius rankomis ir kojomis į veido, galvos sritis, kūną, rankas, kojas.

Nustatyti, kad D. Š. ir V. M. spyrė nukentėjusiajam R. G. daugiausiai 3 kartus į pilvo sritį ir sudavė apie 20 smūgių rankomis ir kojomis į veidą, galvą, rankas, kojas ir kitas kūno vietas.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.