Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

Nukentėjusiajai V. U. iš R. T. priteista 4 930 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 8 d. nutartis, kuria iš dalies patenkintas nuteistosios R. T. apeliacinis skundas ir ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai V. U. sumažintas iki 4 180 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. nuteista už tai, kad 2004 m. spalio 23 d., apie 22.40 val., gyvenamojo namo, esančio Jurbarke, (duomenys neskelbtini), virtuvėje konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su G. U. padarė jam paviršinius odos nubrozdijimus kairės akies apatiniame voke, kaktos kairėje pusėje su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis ir kraujosruvomis kaktos minkštuose audiniuose, kraujosruvą pakaušio kairės pusės minkštuose audiniuose, odos nubrozdijimus kairėje blauzdoje, dešinės rankos ketvirtame piršte; tyčia vieną kartą smogė virtuviniu peiliu G. U. į krūtinę, padarydama jam durtinę pjautinę kiauryminės krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su kairės pusės ketvirto šonkaulio, krūtinkaulio, širdiplėvės, plautinio kamieno, aortos sužalojimu, tai sukėlė širdies tamponadą krauju, susikaupusiu širdiplėvės ertmėje, vidinį nukraujavimą į krūtinplėvės ertmės kairę pusę, dėl to G. U. netrukus įvykio vietoje mirė.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, nes teismų išvados dėl kaltumo yra grįstos spėjimais ir prielaidomis, vienas kitam prieštaraujančiais įstatymais, o tai pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Skunde nesutinkama su nukentėjusiosios V. U. parodymų vertinimu, nes, nuteistosios teigimu, nukentėjusioji pyksta ant jos dėl sūnaus mirties ir stengiasi ją apkaltinti. Pažymima, kad G. U. santykiai su motina nebuvo artimi, ji neleido jam gyventi savo bute.

Nė vienas teismas nevertino aplinkybės, kad nuteistoji neturėjo jokios galimybės panaudoti prieš G. U. fizinį smurtą, nes jis buvo stambus, aukštas beveik dviejų metrų vyras, pavartojęs alkoholio tapdavo itin agresyvus, o pati kasatorė smulki, neaukšto ūgio moteris, todėl niekaip negalėjo taip, kaip nurodyta nuosprendyje, naudoti smurtą prieš G. U.. Be to, ir liudytojas E. A. nurodė, kad atvykęs į įvykio vietą manė, jog G. U. nusižudė.

Teismas nekreipė dėmesio, kad G. U. buvo nustatyti sužalojimai, kurių pobūdžio nėra galimybės nurodyti, ir kad jo rankos buvo kruvinos; tai rodo, kad liko nepaneigta galimybė, jog jis pats galėjo nusižudyti. Teismas netyrė ir tos aplinkybės, kad G. U. kraujyje buvo rasta 2,99 promilės etilo alkoholio (t. y. sunkus girtumo laipsnis), dėl to jis pats galėjo pasidaryti sužalojimus krisdamas, tą patvirtino ir specialisto išvada, tačiau teismas jos nevertino, teismai vertino tik tą specialisto išvados dalį, kuri buvo nepalanki nuteistajai, netyrė ir tos aplinkybės, kad jos naktinių marškinių priekyje dėmių nėra. Pasak kasatorės, teismas taip pat netinkamai vertino specialisto išvadą MK 29804(01), nes aptarė tik kaltinimui palankias išvadas.

Nuteistoji teigia, kad nuosprendyje yra tikrovės neatitinkančių teiginių, nes klaidingai cituojami J. J. parodymai, protokole užfiksuota, kad „negaliu pasakyti, ar peilis buvo trauktas pašalinio asmens, ar paties nukentėjusiojo. Jeigu būtų traukęs pats, užtrykštų kraujas ant rankų dilbio“, o nuosprendyje nurodyta citata: „jeigu nukentėjusysis pats iš žaizdos išsitrauktų peilį, turėjo būti daug kraujo ant dešinės rankos“. Kasatorės nekaltumą patvirtina ir posėdžio metu apklaustas ekspertas J. Rybalko, kuris nurodė, kad yra galimybė, jog tokį sužalojimą žmogus gali pasidaryti ir pats. Teismas iškraipė ne tik ekspertų parodymus, bet ir pačios nuteistosios, nevertino aplinkybės, kad jeigu kasatorė būtų norėjusi nuslėpti nusikaltimą, tai būtų persirengusi marškinius, tačiau to ji nedarė, o skambino nukentėjusiojo broliui. Teismai netyrė aplinkybės, kad kilimėlis ant grindų galėjo būti šlapias nuo nukentėjusiajam mirties momentu ištekėjusio šlapimo.

Apeliacinės instancijos teismas atliko tik dalinį įrodymų tyrimą, naudingą kaltinimo pozicijai, neapklausė ekspertų, nepaskyrė naujos ekspertizės, o remiantis vien specialisto išvadomis jos dalyvavimas nužudant G. U. negali būti konstatuojamas. Šiuo atveju jos kaltė pagrįsta tik ekspertų išvadomis ir asmenų, atvykusių po įvykio, parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų kasatorės apeliacinio skundo argumentų. Nepaneigta ekspertų išvada, kad pats G. U. galėjo taip save sužaloti. Pažymima, kad dėl girtumo yra dvi tikėtinos išvados: viena, kad jis galėjo pats pataikyti sau į širdį, o kita, kad būdamas tokio girtumo laipsnio asmuo paprastai būna apsnūdęs, tačiau šiuo atveju teismas ignoravo liudytojų parodymus, kad G. U. apsvaigęs tapdavo agresyvus. Teismai nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nei vienas teismas negalėjo nurodyti įrodymų, kurie patvirtintų, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, nepateikta jokių kategoriškų išvadų, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti tiesioginiais smūgiais. Apeliacinės instancijos teismas į nutartį įrašė duomenis, kurie nebuvo nustatyti nagrinėjant bylą, nes nurodė, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė durtiniai, pjautiniai sužalojimai, tačiau tokių sužalojimų ekspertai nustatė tik vieną.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė skundo argumentų dėl civilinio ieškinio, nes 2004 metais, įvykio metu buvo susiformavusi teismų praktika priteisti tokiose bylose gerokai mažesnes pinigų sumų, o nutartyse vadovautasi 2011, 2009, 2006 metų susiformavusia teismų praktika.

Prokuroras nesutinka, kad buvo padarytas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytos visos teismo nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai, jais abejoti nėra pagrindo. Nuteistosios parodymus dėl galimo G. U. nusižudymo teismas vertino kitų bylos duomenų kontekste ir motyvuotai atmetė šią versiją. R. T. kaltę įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje motyvuotai įvertinta netiesioginių įrodymų grandinė, leidžianti padaryti pagrįstas išvadas dėl kaltės.

Visi duomenys, kuriais grindžiama kaltė, buvo tiesiogiai išnagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, jie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Teismas duomenis vertino vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis surinktų duomenų visuma, teismai baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Prokuroro nuomone, skundo teiginiai dėl esminių pažeidimų yra deklaratyvūs, neargumentuoti, nepateikta duomenų apie padarytus įstatymo reikalavimų pažeidimus. Kauno apygardos teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, pateikė tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo atliktas dalinis įrodymų tyrimas buvo pakankamas siekiant patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas, o tai, kad buvo atsisakyta atlikti papildomus proceso veiksmus (neapklausti ekspertai, nepaskirta nauja ekspertizė) nėra pagrindas teiginiams, jog tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įrodymų tyrimo apimtis yra išimtinai teismo kompetencija, proceso dalyviai tik gali reikšti nuomonę dėl būtinumo atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau ši nuomonė teismui nėra privaloma. Teismas tinkamai argumentavo, kodėl vieni prašymai tenkinti, o kiti atmetami.

Prokuroro manymu, civilinio ieškinio pagrįstumo aplinkybės buvo patikrintos itin išsamiai, atlikęs įrodymų tyrimą R. T. apeliacinį skundą dėl šios dalies teismas pripažino pagrįstu ir sumažino priteistinos žalos dydį.

Dėl bausmės prokuroras mano, kad teismai tinkamai laikėsi BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies nuostatų. Paskirtosios bausmės griežtumas ar švelnumas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes dėl aiškiai per griežtos ar aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo, nuosprendį galima apskųsti tik apeliacine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl R. T. kasacinio skundo nenagrinėtinų teiginių

Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį priimtus nuosprendžius, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, kuris suprantamas pagal BPK 369 straipsnyje įtvirtintus bylos nagrinėjimo pagrindus, t. y. dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Nuteistosios kasaciniame skunde formaliai yra nurodyti abu šie pagrindai, tačiau skunde gausu teiginių apie tai, kad teismai neteisingai nustatė bylos aplinkybes dėl nukentėjusiojo savižudybės versijos, kad kasatorės kaltė neįrodyta, kad netinkamai vertinti nukentėjusiosios, specialistų parodymai bei specialistų išvados. Skunde išdėstyti teiginiai, kuriais siekiama pagrįsti nuteistosios R. T. versiją apie nukentėjusiojo savižudybę, remiamasi asmeniniu bylos aplinkybių vertinimu, samprotavimais apie nusižudymo galimybes. Tai neatitinka kasacijos pagrindų, nes įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas, jų neigimas, nesutikimas su atliktų įrodymų vertinimu, kuris nepalankus kasatorei, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Bylos duomenų tyrimo ir vertinimo, aplinkybių nustatymo klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų proceso nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas bylos faktų netiria ir nevertina, nes kasacinės instancijos teisme bylos nagrinėjamos teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginiai dėl neteisingai nustatytų aplinkybių, kaltės neigimo, nesutikimo, kaip buvo įvertinti nukentėjusiosios parodymai, kiti įrodymai (pvz. specialistų išvados) paliekami nenagrinėti.

Dėl esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnis)

Kaip vieną iš kasacinio skundo pagrindų kasatorė nurodo BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Šis straipsnis įtvirtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įtraukti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

Kasatorės teigimu, BPK pažeidimai, susiję su įrodymų vertinimu, pasireiškė keliais aspektais. Skunde teigiama, kad teismai nesirėmė bylos įrodymų visuma, o tik ją kaltinančiais įrodymais; byloje nėra tiesioginių įrodymų, jog būtent kasatorė nužudė G. U., nes apkaltinamojo nuosprendžio grįsti tik specialistų išvadomis ir asmenų, atvykusių po įvykio, parodymais, negalima; nebuvo tirtos tokios svarbios aplinkybės, kaip nukentėjusiojo girtumas, kad nukentėjusiojo rankos buvo kruvinos, kad ant jos naktinių marškinių priekyje dėmių nėra, kad kilimėlis ant grindų galėjo būti šlapias nuo nukentėjusiojo šlapimo; teismai iškraipė ekspertų ir jos pačios parodymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Nuosprendyje turi būti tinkamai aprašytos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, išdėstyti jas pagrindžiantys įrodymai ir įrodymų vertinimo motyvai, t. y. argumentai, dėl kurių teismas pripažįsta patikimais bei remiasi tam tikrais duomenimis, o kitus atmeta (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apkaltinamasis nuosprendis grįstas ne prielaidomis, o tarpusavyje susijusių netiesioginių įrodymų visuma, todėl atmestini skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstos kruopščia byloje esančių duomenų analize, logiškais ir įtikinamais motyvais. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei, kad nuosprendis ir nutartis atitinka įstatymo reikalavimus.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas visas kasatorės nurodytas aplinkybes tyrė ir vertino, padarydamas atitinkamas išvadas dėl jų. Nuteistoji, teigdama, kad teismai netyrė šių aplinkybių, iš tiesų nesutinka su tuo, kaip teismai jas įvertino. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje dar kartą įvertindamas įrodymus išsamiai pasisakė dėl galimos savižudybės versijos, vertindamas specialistų išvadas ir kitus netiesioginius įrodymus, kaip paneigiančius šioje konkrečioje byloje tokią įvykių versiją. Taip pat teismas aptarė ir įvertino tyrimus su naktiniais marškiniais, remdamasis ekspertų išvadomis ir paaiškinimais paneigė galimą versiją, kad dėmės ant naktinių marškinių galėjo atsirasti bandant gaivinti nukentėjusįjį, nes dėmių susidarymo mechanizmas tam prieštarauja.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados pagrįstos įrodymų visuma, kurią sudaro ekspertų išvados dėl sužalojimų pobūdžio, mirties priežasties, laiko nustatymo bei išvados apie tai, kad bendrai susižalojimo galimybė neatmestina, bet šiuo atveju nėra tokio susižalojimo pobūdžio, kuris būdingas savižudžiams, taip pat specialisto išvada, kad ant R. T. naktinių marškinių buvo rastos kraujo dėmės, sutampančios su nukentėjusiojo kraujo genotipu, trasologės išvada ir paaiškinimai apie dėmių susidarymo mechanizmą, liudytojų parodymai dėl nusikaltimo vietos plovimo žymių bei kitų aplinkybių, susijusių su nusikalstamos veikos kontekstu. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nors tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų, kurie patvirtintų, kad G. U. nužudė būtent R. T., nėra, tačiau, nepaisant to, jos kaltė įrodyta netiesioginiais įrodymais. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso taisyklės neįtvirtina reikalavimo kaltę pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais, o jų nesant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas negalimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus – gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kasatorė nepateikia argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo nuosprendį, prieštarauja šioms BPK nuostatoms.

Dėl aplinkybės, kad nuteistoji bandė nuslėpti įrodymus, naikindama nusikalstamos veikos pėdsakus, apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė, įvertindamas tiek specialisto išvadas dėl mirties laiko, tiek nuteistosios parodymus, tiek kitų liudytojų, atvykusių į įvykio vietą, parodymus. Šių įrodymų visumos analizė teismui leido padaryti išvadą, kad iš karto po įvykio nuteistoji neskubėjo kviesti greitosios pagalbos, tą laiką išnaudodama nusikalstamos veikos pėdsakų naikinimui. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas netyrė aplinkybės, jog virtuvėje buvęs šlapias kilimėlis galėjo būti nuo nukentėjusiojo mirties metu išbėgusio šlapimo. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia versija apeliaciniame skunde nebuvo tiesiogiai nurodyta, todėl akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas apie tai pasisakyti neturėjo pagrindo. Be to, teismas vadovavosi tais įrodymais, kurie yra byloje, o aplinkybę, kad kilimėlis buvo šlapias nužudymo vietoje, byloje patvirtina liudytojų parodymai. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad šlapio kilimėlio aplinkybė nebuvo pagrindinė, nulėmusi teismo išvadą, kad nuteistoji po nužudymo bandė naikinti nusikalstamos veikos pėdsakus, teismo išvadų motyvacijoje tai tik viena iš detalių, kurią vertinant kaip bylos aplinkybių visuma, teismas priėjo prie išvados apie bandymus nuslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus.

Teismas daro išvadą, kad vertinant įrodymus esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, įrodymai vertinti laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė procesinius pažeidimus, nes atliko tik dalinį įrodymų tyrimą, neapklausė ekspertų, nepaskyrė naujos ekspertizės ir neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus dėl galimo susižalojimo, dėl dviejų skirtingų išvadų apie girtumo įtaką asmens veiksmams.

Iš bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo pagal nuteistosios apeliacinį skundą, posėdžio metu nuteistosios gynėja pateikė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir iškviesti apklausti ekspertę trasologę. Teismas, apsvarstęs prašymus, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistąją R. T., o prašymą dėl papildomos ekspertės apklausos atmesti, motyvuojant, kad pirmosios instancijos teisme ši ekspertė dėl byloje pateiktos išvados jau buvo apklausta ir jos parodymai išvados argumentų nepaneigė.

Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo visose bylose atlikti papildomą įrodymų tyrimą ar tenkinti visus posėdžio metu pateiktus prašymus. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Teismui įstatymas suteikia teisę spręsti dėl įrodymų tyrimo reikalingumo ar prašymų tenkinimo, svarbu, kad teismo sprendimai būtų motyvuoti. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas, priėmęs sprendimą netenkinti gynėjos prašymo, aiškiai išdėstė tokio savo sprendimo motyvus, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklės. Prašymo skirti naują ekspertizę pateikta nebuvo, o teismas savo iniciatyva neturėjo jokio pagrindo jos skirti. Todėl kasatorės skundo teiginiai apie netinkamai atliktą dalinį įrodymų tyrimą yra atmestini.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl sužalojimų pobūdžio, aprašydamas sužalojimus daugiskaitine forma (durtiniai, pjautiniai), nors ekspertai nustatė, kad buvo tik vienas toks sužalojimas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje vertinant ekspertizės išvadas aiškiai nurodyta, jog buvo padaryta „durtinė-pjautinė žaizda“, kaip konstauota ir eksperto išvadoje, kad mirties priežastis yra „durtinė-pjautinė žaizda“, kad „durtinis sužalojimas padarytas kietu aštriu daiktu“ ir pan. Taigi akivaizdu, kad teismas laikė nustatyta, jog G. U. mirė nuo vienos durtinės-pjautinės žaizdos, ir priešingai, negu nurodo kasatorė, nėra pagrindo išvadai apie tai, kad nutartyje buvo konstatuotos nenustatytos aplinkybės. Iš nutarties turinio visumos neišplaukia išvada, kad teismas priešingai ekspertų išvadoms įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl sužalojimų pobūdžio, o kasatorės pastabėjimas šiuo atveju dėl vienoje nutarties vietoje panaudotos daugiskaitinės sužalojimų formos nėra prielaida esminio nutarties trūkumo konstatavimui.

Teismas atmeta kasatorės teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Iš apeliacinio teismo nutarties turinio matyti, kad dėl įrodymų vertinimo išsamiai pasisakyta, aptartas jų patikimumas ir pakankamumas. Išanalizavęs bylos duomenis ir apeliacinio skundo turinį, iš naujo įvertinęs įrodymus, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien tai, jog apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nėra BPK nuostatų pažeidimas ir negali automatiškai reikšti neteisingo bylos išnagrinėjimo.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorė mano, kad, pagal bylos duomenis, paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui, kad procesas byloje užtruko pernelyg ilgai ir tai turėtų būti laikoma išimtine aplinkybe, leidžiančia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2009, 2K-3/2010, 2K-7/2010, 2K-128/2011, 2K-633/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas skiriant bausmes nužudymų bylose, būtina nustatyti išimtines aplinkybes, rodančias, kad šio nusikaltimo pavojingumas, įvertinus jo motyvus, tikslus, padarymo būdą, kilusius padarinius, yra daug mažesnis negu rūšinis nužudymo pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo BK 129 straipsnio sankcijose. Be to, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui.

Skunde nuteistoji išimtinėmis aplinkybėmis laiko jos teigiamai apibūdinamą asmenybę, blogą sveikatos būklę (gydosi pas psichiatrą), tvirtus socialinius ryšius, paties nukentėjusiojo smurtinį elgesį prieš ją, piktnaudžiavimą alkoholiu, agresyvumą bei ilgai užsitęsusį procesą (nusikalstama veika padaryta 2004 m., o nuosprendis byloje priimtas tik 2012 m.). Kasacinės instancijos teismas šių aplinkybių neturi pagrindo laikyti tiek išimtinėmis, kad jos liudytų, jog paskirta bausmės prieštarauja teisingumo principui. R. T. asmenybę apibūdinantys duomenys, nors ir apibūdina ją teigiamai, tačiau pagal duomenų, apibūdinančių jos padarytą nusikalstamą veiką, kontekstą, vien teigiama asmenybė nesuteikia pakankamo pagrindo konstatuoti, kad jai paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Teismai įvertino nužudymo pavojingumo laipsnį, kurį išreiškia tiek netiesioginė tyčios forma, tiek aplinkybės, kad nužudymas buvo konflikto pasekmė, taip pat teismas vertino ir tai, kad nebuvo nustatyta atsakomybę lengvinančių nei sunkinančių aplinkybių, kad nuteistoji apibūdinama teigiamai, neteista, nebausta administracine tvarka, nusikalto pirmą kartą. Taigi teismai vertino nusikaltimo ir kaltininko pavojingumą. Tuo tarpu ilgai užsitęsęs procesas teismų skiriant bausmę buvo įvertintas kaip vienas pagrindinių argumentų, lėmusių minimalios bausmės paskyrimą, tą nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir nuteistajai buvo paskirta sankcijoje už nužudymą įtvirtinta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė pagal veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą. Svarbu pažymėti, kad skiriant bausmę už nužudymą svarbu atsižvelgti į tai, jog tai labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrįžtamus padarinius ir ypatingą žalą visuomenei. Šio atveju įvertinus tai, kad buvo padaryta žala pagrindinei vertybei – žmogaus gyvybei, ir tai, kad kaltininko asmenybės pavojingumas nėra didelis, paskirta minimali pagal sankciją bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Darytina išvada, kad išimtinių aplinkybių, kurios patvirtintų paskirtos bausmės prieštaravimą teisingumo principui šioje byloje, nenustatyta, todėl nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir dar daugiau švelninti bausmę.

Dėl civilinio ieškinio

Nepagrįstas kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė skundo dalies dėl civilinio ieškinio, nes nurodė 2006, 2009, 2011 metų teismų praktiką, nors, jos manymu, 2004 metų teismų praktikoje buvo priteisiami gerokai mažesni civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio teigti, kad teismas nesprendė klausimo dėl civilinio ieškinio, negalima. Nutarties turinys liudija priešingai: teismas aptarė, kas yra neturtinė žala, į ką teismas privalo atsižvelgti nustatydamas neturtinės žalos dydį, į ką teismas atsižvelgė šioje byloje, kokia teismų praktika rėmėsi tokio pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos dydžio. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra įtvirtinti CK 6.250 straipsnyje. Darytina išvada, kad teismas šį įstatymą taikė tinkamai. Neturtinės žalos dydį pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nulėmė nukentėjusiosios (kuri buvo nužudytojo motina) patirti dvasiniai išgyvenimai, nuteistosios kaltė, jos turtinė padėtis ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Pažymėtina, kad teismas, nurodydamas teismų praktiką, išskyrė ne tik paskutiniuosius metus, bet tam tikrą metų intervalą nuo 2006 iki 2012 metų, t. y. šis laikotarpis nebuvo daug nutolęs nuo nusikalstamos veikos padarymo laiko, jo metu vyko bylos nagrinėjimas. Kasatorė daugiau nepateikia jokių teisinių argumentų, kurie patvirtintų, jog teismas įvertino ne visus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įtvirtintus įstatyme, ar kad akivaizdžiai nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl keisti teismų sprendimus dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo teismas neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistosios R. T. kasacinį skundą.