Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Visvaldo Kazakiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujamai bankroto administratorės J. K., dėl paskolos sutarčių modifikavimo ir (ar) atskirų sutarties sąlygų panaikinimo, trečiasis asmuo byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Baltic debt management“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas prašė panaikinti paskolos specialiosios dalies 2.3 punkte atsakovo vienašališkai nurodytą fiktyvią ir melagingą nuostatą ir pripažinti paskolos sutartį Nr. 09-00081 LTL vartojimo sutartimi, panaikinti arba sumažinti paskolos specialiosios dalies 2.13 punkte skaičiuojamus delspinigius nuo 73 procentų metinių palūkanų (0,2 proc. x 365 dienos) iki 2,50 procentų metinių palūkanų pagal protingumo ir sąžiningumo principus arba iki 5,47 procentų metinių palūkanų (0,015 proc. x 365 dienos) pagal įstatymų reikalavimus, panaikinti arba sumažinti paskolos specialiosios dalies 2.5 punkte skaičiuojamas palūkanas nuo 19 proc. metinių palūkanų iki 2,50 proc. metinių palūkanų pagal protingumo ir sąžiningumo principus arba iki 5,00 proc. metinių palūkanų pagal įstatymų reikalavimus, panaikinti arba sumažinti paskolos specialiosios dalies 2.18 punkte skaičiuojamas palūkanas (procesines palūkanas) nuo 19 proc. metinių palūkanų iki 2,50 proc. metinių palūkanų pagal protingumo ir sąžiningumo principus arba iki 5,00 proc. pagal įstatymų reikalavimus.

2. Nurodė, kad dėl AB SEB bankas veiksmų ieškovas 2008 m. patyrė didelius nuostolius, susijusius su vertybinių popierių perleidimu. Todėl nusprendė imti paskolą, susidariusiems nuostoliams padengti. Kiti bankai paskolos nesuteikė, todėl 2009 m. ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl paskolos gavimo. Ieškovo valia buvo pasirašyti paskolos sutartį Nr. 09-00081 LTL (toliau – Paskolos sutartis), užtikrintą tik hipoteka. Tačiau Paskolos sutartis buvo užtikrinta ne tik hipoteka, bet ir vekseliais, kurie buvo išduoti apgaulės būdu. Paskolos sutartis sudaryta, ieškovui nesusipažinus su jos sąlygomis. Ieškovas sutartį sudarė, kaip vartotojas, šeimos poreikių tenkinimui, o sutartyje nurodyta paskirtis, įrašyta atsakovo savavališkai. Ieškovas negalėjo įvykdyti sutartinių prievolių dėl nepakankamo bendradarbiavimo bei apgaulingų atsakovo veiksmų, pradėjus išieškojimą pagal neteisėtą vekselį bei areštavus turtą. Įsiteisėję teismų sprendimai civilinėse bylose Nr. 2A-1485-431/2015 ir Nr. e2-23118-934/2017, hipotekos teismo sprendimai nėra privalomi, nes buvo priimti iki ikiteisminio tyrimo metu nustatytų naujų aplinkybių apie atsakovo veiklos neteisėtumą ir iki Lietuvos Respublikos Seimo komisijos tyrimo išvadų pateikimo, naujų teisės aktų priėmimo.

3. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui, nes 2018 m. vasario 8 d. reikalavimų perleidimo sutartimi atsakovė perleido visas reikalavimo teises pagal Paskolos sutartį naujajai kreditorei UAB „EDS Invest“. UAB „EDS Invest“ 2018 m. balandžio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi visas reikalavimo teises, kylančias iš Paskolos sutarties, perleido UAB „Baltic debt management“. Pagal Reikalavimų perleidimo sutarties 2 2.1.1 punktą buvo perleistos visos pardavėjų teises, reikalavimai ir gaunama nauda pagal paskolos sutartis ir su jomis susijusias užtikrinimo priemones, įskaitant teises į pagal paskolų sutartis suteiktų paskolų pagrindinę skolos sumą, palūkanas ir delspinigius, baudas, administravimo ir kitus skolininkų mokėtinus mokesčius. Taip pat perleistos teisės, įskaitant procesines teises vykstančiuose teisminiuose, arbitražo, vykdymo, išieškojimo ar administraciniuose procesuose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo A. C. valstybei 340 Eur žyminį mokestį ir 10,49 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

5. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3254-235/2014 ieškinį tenkino iš dalies – panaikino 2009 m. gegužės 8 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 80 000 Lt sumai bei pripažino vekselį negaliojančiu nuo jo išrašymo dienos. Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1485-431/2015 paliko nepakeistą. Teismas pripažino, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje iš esmės siekia dalies tų pačių tikslų, kurių siekė ir civilinėje byloje Nr. 2-3254-235/2014, tačiau pareikštų reikalavimų dėl palūkanų, delspinigių sumažinimo formuluotės dėstomos skirtingai. Reikalavimai abiejose bylose grindžiami iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis.

6. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-23118-934/2017 buvo atmestas ieškovo ieškinys atleisti jį nuo Paskolos sutarties prievolių vykdymo, pripažinti negaliojančia apgaulės būdu išduotą Paskolos sutartį nuo pasirašymo dienos. Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.e2A-188-262/2019 šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas taip pat dalimi reikalavimų siekė iš esmės tų pačių tikslų, kaip ir civilinėje byloje Nr. 2-3254-235/2014, tačiau reikalavimų formuluotės bylose yra skirtingos. Reikalavimai grindžiami iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis.

7. Nurodytose civilinėse bylose ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo pripažinti Paskolos sutartį vartojimo sutartimi, tačiau abiejose bylose yra pasisakyta dėl ginčo sutarties kvalifikavimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3254-235/2014 konstatavo, kad nėra pagrindo Paskolos sutartį pripažinti vartojimo sutartimi, nes kreditas ieškovui buvo suteiktas ne jo vartojimo poreikiams tenkinti. Paskolos sutarties specialioji dalis patvirtina, kad paskola buvo skirta verslui vystyti (sutarties 2.3 punktas), ieškovas buvo (duomenys neskelbtini) vadovas. Šalių susirašinėjimas patvirtina, kad paskola buvo naudojama (duomenys neskelbtini) projektams įgyvendinti.

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-23118-934/2019 konstatavo, kad neturi pagrindo Paskolos sutartį vertinti, kaip vartojimo, kadangi pačioje Paskolos sutartyje nurodyta, jog paskolos naudojimo tikslas – „smulkiam verslui“ (Paskolos sutarties 2.3. punktas). Pats ieškovas teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus nurodė, jog paskola iš esmės paimta susidariusių nuostolių dėl AB SEB bankas tariamai neteisėtų veiksmų, susijusių su vertybinių popierių perleidimu, padengimui. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1485-431/2015, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog sudaryta Paskolos sutartis nevertintina kaip vartojimo sutartis (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

9. Ieškovas teismo posėdžio metu neišdėstė kitų argumentų, nei nurodyti ankstesniuose sprendimuose. Priešingai, ieškovo pateiktuose laidavimo paraiškoje ir prašyme vartojimo paskolai gauti prašomos išduoti paskolos paskirtis nurodoma „vartojimo paskola privataus verslo apyvartinių lėšų padidinimui“. Ši aplinkybė patvirtina, kad paskolą buvo siekiama gauti ne asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o ūkinei–komercinei ar profesinei veiklai. Ieškovas teismo posėdyje dar kartą patvirtino, jog jis yra įgijęs (duomenys neskelbtini) išsilavinimą, yra verslininkas, paskola buvo reikalinga susidariusių nuostolių, susijusių su vertybinių popierių perleidimu, padengimui, kad paskola buvo derinama 3 mėnesius. Todėl teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad sutarties 2.3 punkte nurodyta paskolos paskirtis „smulkiam verslui“ yra fiktyvi, melaginga ar atsakovo vienašališkai nurodyta.

10. Ieškovo paaiškinimai, aukščiau nurodyti dokumentai, kuriais grindžiamas reikalavimas, ieškinyje dėstomos aplinkybės, įvardijamos naujomis ir siejamos su naujai priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Seimo biudžeto ir finansų komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl vietinių ir regioninių veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009-2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius ir viešųjų finansų būklę, įskaitant viešojo sektoriaus skolos dydį ir šios skolos valdymo sąnaudas, 2019 m. spalio 2 d. išvada, ieškovo inicijuotas ikiteisminis tyrimas nesudaro pagrindo nesivadovauti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis ir Paskolos sutarties kvalifikavimu. Todėl nėra pagrindo pripažinti Paskolos sutartį vartojimo sutartimi. Ieškovo reikalavimas, kuriuo prašoma panaikinti paskolos specialiosios dalies 2.3 punkte atsakovo vienašališkai nurodytą fiktyvią ir melagingą nuostatą ir pripažinti Paskolos sutartį vartojimo sutartimi, atmestinas kaip nepagrįstas.

11. Ieškovas, prašydamas panaikinti arba sumažinti paskolos specialiosios dalies 2.13 punkte skaičiuojamus delspinigius, specialiosios dalies 2.5 punkte skaičiuojamas palūkanas, specialiosios dalies 2.18 punkte skaičiuojamas palūkanas (procesines palūkanas), šių reikalavimų pagrindimui dėsto tas pačias faktines aplinkybes, kaip ir aukščiau nurodytose bylose, ieškinį grindžia tais pačiais įrodymais, kurie buvo įvertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendime, kuriuo buvo atmesti, kaip nepagrįsti, ieškovo reikalavimai pripažinti nesąžininga sutarties 2.18 punkto sąlygą, numatančią, kad paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti atsakovui 19 procentų metines palūkanas (vietoje sutarties 2.5 punkte nustatytos 15 procentų metinės palūkanos normos) nuo negrąžintos paskolos sumos, jei ilgiau kaip 5 dienas uždelsia vykdyti mokėjimus pagal sutartį, ir sumažinti paskolos sutarties 2.13 punkte numatytus 0,2 procentų delspinigius iki 0,02 procentų.

12. Atmetus ieškovo reikalavimą pripažinti Paskolos sutartį vartojimo sutartimi, nėra pagrindo ginčą vertinti, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką. Kadangi ieškovui paskola buvo suteikta verslo ar profesinėms reikmėms, nėra pagrindo vadovautis ir Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – SNTSKĮ) nuostatomis, kurio 3 straipsnio 13 dalyje kredito gavėjas apibrėžiamas fiziniu asmeniu, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms.

13. Ieškovo nurodyti abstraktūs samprotavimai dėl tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų bei pradėtų ikiteisminių nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų dėl Paskolos sutarties 2.5 ir 2.18 punktuose nustatytų palūkanų ir 2.13 punkte nurodytų delspinigių sumažinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatuota, kad ieškovas nuo 2007 m. yra įmonės (duomenys neskelbtini), kuri užsiima prekyba vertybiniais popieriais, teikia konsultavimo paslaugas, vadovas, turintis (duomenys neskelbtini). Ieškovas šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdyje. Paskolą ieškovas ėmė, siekdamas padengti nuostolius, susijusius su vertybinių popierių perleidimu. Todėl ieškovas, sudarydamas Paskolos sutartį, neabejotinai suvokė sandorio sudarymui svarbias aplinkybes, sandorio sudarymo sąlygas, pasekmes, kurias gali suketi sutarties nevykdymas ar netinkamas vykdymas.

14. Lietuvos Respublikos Seimo biudžeto ir finansų komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl vietinių ir regioninių veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009-2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius ir viešųjų finansų būklę, įskaitant viešojo sektoriaus skolos dydį ir šios skolos valdymo sąnaudas, 2019 m. spalio 24 d. išvada, pradėtas ikiteisminis tyrimas taip pat nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų dėl Paskolos sutarties 2.5 ir 2.18 punktuose nustatytų palūkanų ir 2.13 punkte nurodytų delspinigių sumažinimo. Todėl ir šie ieškovo reikalavimai atmetami, kaip nepagrįsti.

15. Atsakovė pateikė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „EDS Invest“ 2018 m. vasario 8 d. sudarytos reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties, 2018 m. kovo 27 d. sandorio užbaigimo pažymos, susitarimo prie 2018 m. kovo 27 d. priėmimo–perdavimo akto, priedo prie 2019 m. liepos 30 d. susitarimo prie 2018 m. kovo 27 d. priėmimo–perdavimo akto 2019 m. liepos 30 d. patikslinto nesuvaržytų paskolų sąrašo, išrašus, UAB „EDS Invest“ ir UAB „Baltik debt management“ 2018 m. balandžio 24 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, sandorio užbaigimo pažymos išrašus, 2019 m. rugpjūčio 2 d. priėmimo-perdavimo aktą, 2019 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimo teisų sąrašą ir nurodė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, tačiau nereiškė prašymo atsakovą pakeisti jo teisių perėmėju. Ieškovas atsisakė keisti atsakovą. Todėl atsakovas nebuvo pakeistas jo teisių perėmėju (CPK 48 straipsnis). Kadangi trečiasis asmuo yra atsakovės teisių perėmėjas, nėra pagrindo ieškinį atmesti, kaip pareikštą netinkamam atsakovui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16. Ieškovas A. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje iš esmės siekia dalies tų pačių tikslų, kurių siekė ir civilinėje byloje Nr. 2-3254-235/2014. Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad reikalavimai abiejose bylose grindžiami iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos Respublikoje buvo priimti nauji įstatymai (SNTSKĮ ir šio įstatymo 12, 16 ir 58 straipsnių pakeitimai), kurie iš esmės pagerino hipotekos paskolos sutarčių gavėjų teises. Taip pat paaiškėjo naujos esminės aplinkybės dėl bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų, dėl Seimo komisijos tyrimo išvadų, dėl priimtų naujų įstatymų taikymo, dėl ieškovo galimybės tinkamai laikytis apgaulingos paskolos sutarties sąlygų, kurios sudarė tinkamą pagrindą nesivadovauti anksčiau priimtais teismų sprendimais civilinėse bylose Nr. Nr. 2A-1485-431/2015 ir Nr. e2-23118-934/2017.

16.2. Naujame ieškovo ieškinyje buvo keliami visiškai kiti reikalavimai, negu civilinėse bylose Nr. 2S-293-585/2013, Nr. 2A-1485-431/2015 ir Nr. e2-23118-934/2017, tai yra nebuvo prašoma modifikuoti paskolos sutarties 2.3, 2.5, 2.13 ir 2.18 punktų sąlygų. Minėtose bylose teismai nepasisakė dėl konkrečių sutarties nuostatų, susijusių su sutarties pobūdžiu, palūkanų ir delspinigių bei procesinių palūkanų dydžiu, o pasisakė tik dėl palūkanų pakėlimo (nuo 15 iki 19 procentų) pagrįstumo ir delspinigių dydžio sumažinimo iki 0,02 procento, dėl suklydimo ir apgaulės sudarant Paskolos sutartį, dėl apgaulės išduodant vekselius, dėl vekselių panaikinimo. Teismai pripažino, jog Paskolos sutartis nėra vartojimo sutartis, neįvertinę naujai paaiškėjusių aplinkybių ir ieškovo pateiktų naujų įrodymų.

16.3. Paskolos sutartis pagal jos 22 punktą galioja iki visiško šalių tarpusavio įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo. Ieškovas sutartinių įsipareigojimų negalėjo įvykdyti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Todėl naujai priimti teisės aktai pagal jų nuostatas galioja ir turi būti taikomi Paskolos sutarčiai, o hipotekos teismų sprendimai, kaip ir Paskolos sutarties sąlygos, turėjo būti peržiūrėti ir pakeisti pagal EK Direktyvos (ES Direktyva 2014/17/ES) ir naujų Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus šioje naujoje civilinėje byloje.

16.4. Pagal SNTSKĮ 58 straipsnio 5 dalį šio įstatymo 14 straipsnis, 16 straipsnio 6-7 dalys, 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Pagal minėtų straipsnių nuostatas kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, ne didesnės kaip 0,05 procento ir jos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį, o nutraukus kredito sutartį kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,015 procento. Atitinkamai teismų praktikoje šios teisės normos yra taikomos ir sutartims, sudarytoms iki 2019 m. balandžio 30 d. Atsižvelgiant į Direktyvos preambulės 5 punkto nuostatas, darytina išvada, kilus SNTSKĮ normų taikymo neaiškumų, įstatymų leidėjo valia turi būti interpretuojama vartotojų naudai. Todėl SNTSKĮ 58 straipsnio 5 dalis turi būti taikoma kiek įmanoma palankiau vartotojui, tai yra taikoma visoms kredito sutartims, nepriklausomai nuo to, ar jos vykdomos tinkamai (nenutrauktoms), ar netinkamai (jau nutrauktoms, bet dar iki galo neįvykdytoms). Taigi SNTSKĮ nuostatos turėjo būti taikomos ir Paskolos sutarčiai.

16.5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-188-262/2019 1.4. punkte nurodė, kad paskolą ieškovas paėmė, kaip fizinis asmuo, šeimos poreikių tenkinimui dėl AB SEB bankas neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų atsiradusių nuostolių padengimui. Todėl sudaryta sutartis buvo vertintina, kaip vartojimo sutartis. Taigi buvo pagrindas ginčą vertinti, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką. Paskola buvo suteikta ieškovui, kaip fiziniam asmeniui. Paskolos sutartis buvo pasirašyta su ieškovu, kaip su fiziniu asmeniu, paskola buvo pervesta į ieškovo asmeninę banko sąskaitą, paskola buvo panaudota ieškovo asmeniniams, šeimos ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Visas įmokas ieškovas mokėjo tik iš savo asmeninės banko sąskaitos. Todėl Paskolos sutarties specialioje dalyje 2.3 punkte nurodyta paskolos paskirtis iš esmės neatitiko tikrovės ir faktų.

16.6. Atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad paskolą ieškovas būtų panaudojęs jo įmonės projektams įgyvendinti. Ieškovo pateiktuose laidavimo paraiškoje ir prašyme vartojimo paskolai gauti prašomos išduoti paskolos paskirtis – „vartojimo paskola privataus verslo apyvartinių lėšų padidinimui“ – neatitinka faktinės situacijos ir įrodymų visumos, nes pati Paskolos paraiškos forma vadinasi Fizinio asmens prašymas vartojimo paskolai gauti. Atsakovė vienašališkai (nederinusi su ieškovu) nurodė fiktyvią (melagingą) paskolos paskirtį – „smulkus verslas“ – tikėdamasi, kad tokiu atveju jam bus lengviau gauti (suteikti) paskolą, nors tikrai gerai žinojo, kad tokiu atveju ieškovui bus žymiai sunkiau apginti savo pažeistas teises. Jeigu paskola būtų skirta (duomenys neskelbtini) projektams įgyvendinti, ji būtų paimta įmonės vardu, pervesta į įmonės sąskaitą. Atsižvelgiant į naujus argumentus ir byloje pateiktus naujus įrodymus, Paskolos sutartis turėjo būti kvalifikuota, kaip vartojimo sutartis. Vilniaus apygardos teismų nutartyse civilinėse bylose Nr. 2A-1485-431/2015 ir Nr. e2A-188-262/2019 nustatytos aplinkybės negalėjo turėti prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje.

16.7. SNTSKĮ, ES Direktyva 2014/17/ES, atsakingo skolinimosi nuostatai, patvirtinti Lietuvos banko valdybos, įsiskolinimų, susidariusių klientams nesilaikant finansinių įsipareigojimų pagal kredito sutartis, Gairės, galioja ir Paskolos sutarčiai. Teismas turėjo įvertinti byloje pateiktą naują teismų praktiką analogiškose bylose. Nagrinėjamoje byloje nebuvo jokio įrodymo, kad paskola buvo suteikta verslo ar profesinėms reikmėms. Teismas turėjo vadovautis byloje pateiktais naujais įrodymais, o ne fiktyviomis pastabomis (įrašais), kurie visiškai neatitiko realybės ir faktinių naujų įrodymų visumos, jiems iš esmės prieštaravo, todėl turėjo būti teismo atmesti dėl prieštaringumo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas posėdžio metu įrodė ir nurodė, jog atsakovė sąmoningai ir tyčia pasinaudojo labai sunkia ieškovo finansine ir turtine padėtimi, jo pasimetimu, panaudojo prieš jį spaudimą ir apgaulę, dėl kurių ieškovas paėmė paskolą labai blogomis ir nesąžiningomis sąlygomis. Todėl Paskolos sutartis turėjo būti pripažinta nesąžininga vartojimo sutartimi.

16.8. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad ieškovas buvo tyčia ir sąmoningai atsakovo apgautas, pateikiant pasirašyti ne tik du vekselius, bet ir apgaulingą bei nesąžiningą sutartį. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1485-431/2015 konstatavo, jog paskolos ir kitų, su ja susijusių, dokumentų pasirašymo dieną ieškovas galėjo pasirašyti atsakovės pateiktą ir parengtą vekselio tekstą, neįsigilinęs į jo esmę ir sukeliamas teisines pasekmes. Teismas vekselį panaikino CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tačiau nurodytoje byloje ieškovas nereikalavo įvertinti ir Paskolos sutarties pasirašymo aplinkybių, todėl teismas ir neišnagrinėjo to klausimo. Ieškovas pasirašė sutartį su vekseliu, kaip paskolos sutartį ir jos užtikrinimo priemones lydintį dokumentą. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas negalėjo iš anksto susipažinti su visais 2009 m. gegužės 20 d. jam pateiktais pasirašymui sutarties dokumentais, taip pat buvo apribota jo galimybė susipažinti su visais dokumentais prieš juos pasirašant. Todėl ir Paskolos sutarties nesąžiningos sąlygos turėjo būti panaikintos.

16.9. Ieškovo pateikti duomenys apie vykdomus ikiteisminius tyrimus patvirtina, jog Paskolos sutarties sudarymą nulėmė tik atsakovės apgaulingi ir neteisėti veiksmai. Tokių veiksmų atsakovė ėmėsi ne tik prieš ieškovą, bet ir prieš kitus savo klientus. Po Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1485-431/2015 priėmimo buvo baigtos baudžiamosios bylos, kuriose buvo konstatuotos naujos esminės aplinkybės, kad atsakovės darbuotojai atliko nusikalstamas veikas ir buvo už tai nuteisti. Todėl teismas turėjo įvertinti ieškovo nurodytus naujus argumentus dėl visų pradėtų ir tuo metu jau baigtų ikiteisminių tyrimų. Ieškovas teikė teismui motyvuotus ir argumentuotus prašymus išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą bei į bylą įtraukti prokuratūrą, kaip išvadą teikiančią instituciją. Tačiau teismas šių ieškovo prašymų nepagrįstai netenkino.

16.10. Teismas nepagrįstai neprijungė prie bylos ieškovo pateiktų naujų įrodymų, kurie patvirtino atsakovės atliktas galimai nusikalstamas veikas (ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-01003-11), taip pat, kad FNTT pradėjo naują ikiteisminį tyrimą dėl turto (paskolų portfelio) iššvaistymo (ikiteisminis tyrimas Nr. 01-6-00011-20), yra kita nebaigta byla (ikiteisminis tyrimas Nr. IBPS-V-1414126-295/2019). Pagal Paskolos sutartį įkeistas turtas jau buvo parduotas galimai fiktyviam ar susijusiam su atsakove asmeniui, kuris planuoja parduoti turtą už gerokai didesnę kainą kitiems asmenims. Be to buvo pažeistas ir viešasis interesas, nes reikalavimo teisė į ieškovo skolą buvo bankroto administratorės UAB „Verslo konsultantai“ neteisėtai parduota galimai fiktyvioms įmonėms, dar nebaigus atsakovo bankroto procedūros.

16.11. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovė bankrutavo, padarė labai didelę žalą valstybei, kuri gali būti neišieškota iš kaltininkų. Iš ieškovo, neteisėtai pardavus jo įkeistą turtą, buvo išieškota nepagrįstai didelė suma, kuri nagrinėjamoje byloje galėjo labai sumažėti. Todėl teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, ieškovas gali prarasti galimybę atgauti per didelę jau išieškotos skolos dalį. Kadangi paaiškėjo, kad paskolas atsakovė suteikdavo, galimai pažeisdama nustatytą tvarką, todėl ieškovo prašymas dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 12-1-01843-11 atnaujinimo buvo priimtinas ir tenkintinas, nes nuo tokių atsakovės apgaulingų ir neteisėtų veiksmų nukentėjo labai daug asmenų. Ieškovas tapo tik viena iš daugelio atsakovės nusikalstamos veikos aukų. Todėl nagrinėjamoje byloje turėjo būti vertinamos konkrečios senos ir naujai paaiškėjusios esminės aplinkybes (jų visuma) dėl bankroto administratorės neteisėtų veiksmų.

16.12. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba kartu su Generaline prokuratūra yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl organizuotos grupės, kuri neteisėtai gaudavo paskolas iš keturių Lietuvoje veikiančių kredito unijų, taip pat ir atsakovo. Šis tyrimas buvo pradėtas dėl galimo keturių kredito unijų („Nacionalinė kredito unija“, „Laikinosios sostinės kreditas“, „Vilniaus taupomoji kasa“ ir „Švyturio taupomoji kasa“) turto iššvaistymo ir kitų sunkių finansinių nusikaltimų. Todėl aplinkybė, kad ieškovui pavyko nuginčyti vekselius ir tokiu būdu iš dalies sustabdyti atsakovės neteisėto veikimo schemą, negalėjo būti priežastis tinkamai neįvertinti tokius neteisėtus atsakovės atliktus veiksmus.

16.13. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovė veikė neteisėtai ir nusikalstamai. Ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-01843-11 paaiškėjo naujos faktinės esminės aplinkybes, kurių teismai nenagrinėjo civilinėse bylose Nr. 2S-293-585/2013, Nr. 2A-1485-431/2015 ir Nr. e2-23118-934/2017 ir hipotekos teismo bylose. Todėl ankstesnės teismų nutartys negalėjo turėti prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje. Apgaulės būdu išduoti vekseliai ir Paskolos sutartis, skolos atsiradimo pagrindas, jos dydis, apskaičiuoti delspinigiai ir palūkanos, bei procesinės palūkanos nebuvo įrodinėjimo (reikalavimo) dalykas hipotekos ir kitose civilinėse bylose. Taip pat nebuvo įvertintas ir nagrinėjamas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų ir apgaulingų veiksmų, išduodant vekselius ir nutraukiant Paskolos sutartį, ir tarp ieškovo objektyvių galimybių tinkamai vykdyti Paskolos sutarties sąlygas.

16.14. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas 2020 m. birželio 26 d. dalyvavo liudytojo apklausoje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atliekamame ikiteismiame tyrime Nr. 01-6-00011-20, kuris gali turėti esminę prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Ieškovas prašė teismo atidėti paskirtą teismo posėdį iki ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-6-00011-20 pabaigos. Šio ikiteisminio tyrimo metu jau buvo nustatyta, kad 2010-2012 m. kooperatinėse bendrovėse (kooperatyvuose) kredito unijose „Laikinosios sostinės kreditas“, „Nacionalinė kredito unija“, „Vilniaus taupomoji kasa“ ir „Švyturio taupomoji kasa“, kurios šiuo metu yra bankrutavusios, paskolos buvo išduodamos galimai pažeidžiant nustatytą tvarką.

16.15. Teismas nepagrįstai neįvertino kredito sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Naujai paaiškėjusi aplinkybė, turinti esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje, yra tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo biudžeto ir finansų komitete 2019 m. spalio 24 d. uždaro posėdžio metu protokolu Nr. 109-P-37(7) buvo nutarta pritarti komiteto išvadų projektui dėl Seimo pavedimo Biudžeto ir finansų komitetui atlikti parlamentinį tyrimą dėl vietinių ir regioninių veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009-2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius ir viešųjų finansų būklę, įskaitant viešojo sektoriaus skolos dydį ir šios skolos valdymo sąnaudas“. Dėl stipriai bankų ir kitų kredito institucijų pažeistų vartotojų teisių buvo pradėta virš 250 skirtingų ginčo bylų apygardos teismuose. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas pagrįstai ir teisėtai nuo 2012 metų gynė stipriai pažeistas savo teises.

16.16. Teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovės profesinei veiklai keliamų reikalavimų ir jų pažeidimo, nenurodė argumentų, kodėl neanalizavo ir atmetė ieškovo įrodymus, kuriuose buvo aiškiai įtvirtinti atsakovei privalomi standartai. Teismas neanalizavo ir nevertino įrodymų, kuriuose užfiksuoti atsakovės padaryti akivaizdūs teisės pažeidimai. Teismas išsprendė ne visus byloje ieškovo pareikštus reikalavimus ir prašymus. Ieškovas prašė teismo kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 12-1-01843-11 medžiagos prijungimo prie nagrinėjamos bylos, įtraukti į bylą Vilniaus apygardos prokuratūrą, kad pasisakytų ir duotų išvadą šioje byloje, siekiant įvykdyti jai pavestas pareigas, atidėti paskirtą 2020 m. kovo 6 d. teismo posėdį iki atsakymų į ieškovo prašymus gavimo. Teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo valstybei 340 Eur žyminį mokestį ir 10,49 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovas, kaip vartotojas, turėjo būti atleistas nuo žyminių mokesčių.

17. Atsiliepimu į ieškovo A. C. apeliacinį skundą atsakovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Atsakovė dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, jog reikalavimo teisės pagal ieškovo ginčijamą Paskolos sutartį buvo perleistos ir šiuo metu priklauso kitam subjektui – trečiajam asmeniui UAB „Baltic debt management“. Tačiau ieškovas atsisakė keisti atsakovą byloje. Atsakovė neturi tiesioginio suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

18. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl Paskolos sutarties sąlygų modifikavimo, šios sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi ir joje nustatytų delspinigių ir palūkanų dydžių sumažinimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

19. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2009 m. gegužės 8 d. ieškovas su atsakove sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovui 80 000,00 Lt (23 169,60 Eur) paskolą smulkiam verslui iki 2012 m. gegužės 15 d. Pagal Paskolos sutarties 2.5 punktą buvo nustatyta 15 procentų dydžio metinė palūkanų norma, o 2.13 punktu šalys susitarė dėl 0,20 procentų dydžio delspinigių. Ieškovui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, atsakovė 2011 m. balandžio 11 d. raštu pranešė ieškovui apie vienašališką paskolos sutarties nutraukimą. Šiuo metu atsakovei yra iškelta bankroto byla, o iš ieškovo yra vykdomas skolos pagal Paskolos sutartį išieškojimas. Atsakovė reikalavimo teises į ieškovo skolą 2018 m. vasario 8 d. sutartimi yra perleidusi UAB „EDS Invest“, kuri 2018 m. balandžio 24 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi šias teises perleido UAB „Baltic debt management“.

Dėl teismų sprendimais ir nutartimis nustatytų prejudicinių faktų nagrinėjamoje byloje

20. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas dėl šios normos taikymo yra pažymėjęs, kad prejudicinius faktus sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne teisinis jų kvalifikavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149-695/2020). Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

21. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra suformuluotos tokios pagrindinės CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017).

22. Nagrinėjamoje byloje vienas iš pagrindinių ieškovo reikalavimų, nuo kurio priklauso ir kitų reikalavimų tenkinimas, buvo pripažinti Paskolos sutartį vartojimo sutartimi. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog teismuose jau buvo nagrinėtos civilinės bylos tarp tų pačių šalių dėl tos pačios Paskolos sutarties sąlygų ir jų vykdymo, tai yra Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėta civilinė byla Nr. 2-3254-235/2014, kurioje priimtas teismo sprendimas buvo patikrintas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2A-1485-431/2015, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėta civilinė byla Nr. e2-23118-934/2017, kurioje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-188-262/2019.

23. Civilinėje byloje Nr. 2-3254-235/2014 ieškovas tarp kitų reikalavimų taip pat prašė panaikinti Paskolos sutartyje numatytus delspinigius arba juos sumažinti iki 0,02 proc., panaikinti atsakovės sprendimus padidinti metinę palūkanų normą nuo 15 iki 19 proc., pripažinti vienašališką Paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu. Tuo tarpu civilinėje byloje Nr. e2-23118-934/2017 ieškovas prašė teismo atleisti jį nuo Paskolos sutarties prievolių vykdymo ir pripažinti negaliojančia apgaulės būdu sudarytą Paskolos sutartį nuo pasirašymo dienos.

24. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Taigi abiejuose anksčiau nagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2-3254-235/2014 ir Nr. e2-23118-934/2017 teismai analizavo bylos duomenis, siekdami nustatyti, ar yra pagrindas Paskolos sutartį pripažinti vartojimo sutartimi, kad šiuo pagrindu būtų galima vertinti Paskolos sutarties sąlygas ir dėl to visiškai ar iš dalies tenkinti ieškovo reikalavimus.

25. Civilinėje byloje Nr. 2-3254-235/2014 teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas pripažinti paskolos sutartį vartojimo sutartimi yra nepagrįstas, nes kreditas ieškovui buvo suteiktas ne jo vartojimo poreikiams tenkinti, ieškovas buvo (duomenys neskelbtini) vadovas, šalių susirašinėjimas patvirtina, kad paskola buvo naudojama (duomenys neskelbtini) projektams įgyvendinti.

26. Ginčydamas šį teismo sprendimą ieškovas apeliaciniame skunde teigė, kad paskola buvo suteikta ieškovui kaip fiziniam asmeniui, sutartis buvo pasirašyta su ieškovu kaip su fiziniu asmeniu, paskolos pinigai buvo pervesti į ieškovo kaip fizinio asmens banko sąskaitą, paskolos pinigai buvo panaudoti ieškovo kaip fizinio asmens jo asmeniniams, šeimos ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Paskolos sutarties specialioje dalyje 2.3 punkte atsakovės prašymu ir pageidavimu ieškovas nurodė tik formalią paskolos paskirtį. Atsakovė neturėjo ir nepateikė teismui jokių tinkamų įrodymų, kad paskolą ieškovas naudojo savo įmonės projektams įgyvendinti. Taigi ieškovas cituojamame apeliaciniame skunde nurodė tokias pačias aplinkybes ir argumentus, kaip ir apeliaciniame skunde nagrinėjamoje byloje.

27. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1485-431/2015 detaliai analizavo ir įvertino ieškovo apeliacinio skundo aplinkybes, dėl kurių galima būtų spręsti, ar Paskolos sutartis pripažintina vartojimo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti Paskolos sutartį vartojimo sutartimi. Civilinėje byloje Nr. 2A-1485-431/2015 nustatytas faktas, jog Paskolos sutartis nėra vartojimo sutartis, buvo nurodytos bylos įrodinėjimo dalykas, todėl šis faktas pripažintinas prejudiciniu ir nagrinėjamoje byloje.

28. Atitinkamai ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-188-262/2019 pažymėjo, jog aplinkybė, kad Paskolos sutartis nėra vartojimo, taip pat yra konstatuota įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1485-431/2015. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-188-262/2019 1.4. punkte nurodė, kad paskolą ieškovas paėmė, kaip fizinis asmuo, šeimos poreikių tenkinimui, todėl sudaryta sutartis buvo vertintina, kaip vartojimo sutartis. Priešingai, nei teigia ieškovas, tokios išvados teismas civilinėje byloje Nr. e2A-188-262/2019 nėra padaręs.

29. Pripažintina, jog ir nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas vėl dalimi reikalavimų siekia iš esmės tų pačių tikslų, kaip ir civilinėse bylose Nr. 2-3254-235/2014 ir Nr. e2-23118-934/2017, o reikalavimai grindžiami iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl skundžiamame sprendime buvo padaryta teisėta išvada, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, jog Paskolos sutarties 2.3 punkte nurodyta paskolos paskirtis „smulkiam verslui“ yra fiktyvi ar melaginga, ar atsakovės vienašališkai nurodyta.

Dėl ieškovo nurodomų naujų aplinkybių vertinimo

30. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog civilinėse bylose Nr. 2-3254-235/2014 ir Nr. e2-23118-934/2017 nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais, kadangi po šių bylų išnagrinėjimo paaiškėjo naujos aplinkybės, tai yra buvo priimtas SNTSKĮ, vėliau įsigaliojo šio įstatymo tam tikrų straipsnių pakeitimai, taip pat vykdomi ikiteisminiai tyrimai atskleidė naujas faktines aplinkybes, kurių teismai nenagrinėjo civilinėse bylose Nr. 2S-293-585/2013, Nr. 2A-1485-431/2015 ir Nr. e2-23118-934/2017 ir hipotekos teismo bylose. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovo argumentais.

31. Pažymėtina, jog pagal SNTSKĮ 3 straipsnio 13 dalį kredito gavėjas apibrėžiamas, kaip fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Taigi SNTSKĮ yra skirtas vartotojų apsaugai. Tuo tarpu šios nutarties 20-29 punktuose aptartuose teismų sprendimuose ir nutartyse jau buvo konstatuota faktinė aplinkybė, jog Paskolos sutartis nebuvo vartojimo sutartimi, o buvo skirta ieškovo verslui. Ieškovo nurodomų naujų įstatymų priėmimas bei jų pagrindu suformuota nauja teismų praktika nagrinėjamoje byloje nėra taikytina ir ji nekeičia anksčiau teismų sprendimais konstatuoto Paskolos sutarties vertinimo ir pagrindų mažinti joje nustatytų delspinigių ar palūkanų dydžio nebuvimo.

32. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovo minimas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-6-00011-20 buvo pradėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, siekiant išsiaiškinti, ar BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, BKU „Nacionalinė kredito unija“, BKU „Švyturio taupomoji kasa“ ir BKU „Laikinosios sostinės kreditas“ bankroto administratoriai, vykdydami savo veiklą, neiššvaistė unijų turto. Tyrimas pradėtas dėl to, kad BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto administratorius galimai fiktyviai 2018 m. vasario 8 d. pardavė ieškovo skolą galimai su BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ valdytojais ar savininkais susijusiai įmonei UAB „EDS Invest“, kuri 2018 m. balandžio 24 d. galimai fiktyviai pardavė šią skolą UAB „Baltic debt management“. Taigi šios aplinkybės nėra susijusios nei su Paskolos sutarties sudarymo aplinkybėmis, nei su jos vykdymu.

33. Generalinės prokuratūros 2020 m. vasario 17 d. rašte nurodyta, jog FNTT atlieka ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-01003-11 pagal nusikalstamų veikų požymius, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 18 straipsnio 2 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 207 straipsnio 1 dalyje, 209 straipsnyje, 189¹ straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2010-2012 m. kredito unijose „Laikinosios sostinės kreditas“, „Nacionalinė kredito unija“, „Vilniaus taupomoji kasa“ ir „Švyturio taupomoji kasa“, kurios šiuo metu yra bankrutavusios, paskolos buvo išduodamos, galimai pažeidžiant nustatytą tvarką. Ieškovo ginčijama Paskolos sutartis buvo sudaryta 2009 m. gegužės 8 d., taigi ji nepatenka į nurodyto ikiteisminio tyrimo tiriamą laikotarpį, o duomenų, jog būtent ieškovo su atsakove sudaryta Paskolos sutartis būtų šio tyrimo objektas, ieškovas nepateikė.

34. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-01843-11 paaiškėjo naujos faktinės esminės aplinkybes, kurių teismai nenagrinėjo civilinėse bylose Nr. 2S-293-585/2013, Nr. 2A-1485-431/2015 ir Nr. e2-23118-934/2017 ir hipotekos teismo bylose. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1485-431/2015 nustatė, jog prokuroro 2013 m. liepos 29 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-01843-11 dėl neteisėtų atsakovės darbuotojų veiksmų buvo nutrauktas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. galutine ir neskundžiama nutartimi buvo atmestas ieškovo skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimo atsisakyti atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 12-1-01843-11 ir procesas dėl ieškovo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nutarties buvo nutrauktas.

35. Ieškovas nagrinėjamoje byloje, teigdamas apie ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-01843-11 paaiškėjusias naujas faktines esmines aplinkybes, taip ir nenurodė, kokios yra šios aplinkybės, bei kaip jos gali būti susijusios su Paskolos sutarties sąlygų vertinimu. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymų dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 12-1-01843-11 medžiagos išreikalavimo ir prijungimo prie nagrinėjamos bylos bei Vilniaus apygardos prokuratūros įtraukimo į bylą išvadą teikiančia institucija.

36. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atidėjo ieškovui žyminio mokesčio mokėjimą už apeliacinį skundą iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1557-560/2020 paliko šią nutartį nepakeistą. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 4 dalies ir 7 dalies nuostatas ieškovas turėjo sumokėti 150 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Kadangi apeliacinis skundas yra atmestas, iš ieškovo valstybei priteistina 150 Eur žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. C. valstybei 150 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiskaitomąsias sąskaitas, esančias bankuose, įmokos kodas 5660.