Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-641-863/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-02
Bylos Nr.: e2A-641-863/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-08732-2023-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė
Ieškovas: T. P.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Retailas“

Kategorijos

1.3.2.9.3Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu
1.3.2.9.14Kiti klausimai, susiję su darbo sutarties pasibaigimu (nutraukimu)
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-641-863/2024Teisminio proceso Nr.

2-68-3-08732-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.3; 1.3.2.9.14; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Retailas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Retailas“ dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. P. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Retailas“, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo įmonėje pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnį neteisėtu ir priteisti jam iš atsakovės neišmokėtą 2 820,66 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį, netesybas, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, 5 000 Eur neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškovas nurodė, kad 2022 m. gegužės 12 d. darbo sutarties Nr. 329 (toliau – ir darbo sutartis) pagrindu dirbo pas atsakovę mėsininku; darbo sutartimi buvo nustatytas 1 300 Eur iki mokesčių išskaičiavimo atlyginimas. Pagal Sodros duomenis, atsakovė jį atleido iš darbo 2022 m. lapkričio 14 d., DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėjo, kad jis (ieškovas) jokio prašymo atleisti jį iš darbo darbdavei nerašė ir neteikė, darbdavės surašyto tokio prašymo nepasirašė, valios būti atleistas iš darbo neišreiškė. Mano, kad darbdavės į bylą pateiktas prašymas atleisti iš darbo savo noru pasirašytas, neva, jo, yra suklastotas, imituojant jo parašą arba išgautas iš jo per apgaulę pateikiant jam pasirašyti kitus dokumentus, galimai dar pasirašant darbo sutartį, nes prašymo data yra tokia pati kaip ir darbo sutarties data – 2022 m. gegužės 12 d., o jame prašoma atleisti iš darbo nuo 2022 m. lapkričio 14 d., tokiu atveju būtų buvusi sudaroma terminuota darbo sutartis, visa tai patvirtina, kad jo valios nutraukti darbo sutartį nebuvo. Pažymėjo ir tai, jog darbdavė su juo nėra pilnai atsiskaičiusi. Paaiškino, kad darbo sutarties vykdymo laikotarpiu darbdavė skaičiuodavo ir mokėdavo jam darbo užmokestį ne pagal jo realiai išdirbtą laiką, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka. Jis dirbo 81 kalendorinę dieną, iš jų 22 poilsio ir švenčių dienomis, iš viso 931 val., todėl jam turėjo būti išmokėta 7 515,91 Eur, o buvo sumokėta 4 695,25 Eur, taigi, darbdavė jam liko skolinga 2 820,66 Eur. Nurodė, kad darbdavės į bylą pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, įsakymai dėl komandiruočių visiškai neatitinka tikrovės. Atkreipė dėmesį į akcinės bendrovės (toliau – AB) „Vilniaus paukštynas“ pateiktus duomenis apie jo praėjimo į cechą kortelėje užfiksuotas datas. Akcentavo, kad neteikė darbdavei prašymų leisti neišeiti į darbą, visi darbdavės pateikti prašymai yra suklastoti, nes tomis dienomis, kai, neva, jis prašė nedirbti ir jam buvo žymimos neapmokamos atostogos, jis iš tiesų dirbo, tai matyti iš AB „Vilniaus paukštynas“ duomenų. Ieškovo įsitikinimu, darbdavė nuolat ir sistemingai klastojo duomenis. Kartu pažymėjo, kad dėl neteisėtų darbdavės veiksmų, pasireiškusių darbo santykių metu, netinkamų darbo sąlygų sudarymo, nes buvo dirbama labai žemoje temperatūroje neatitinkančioje higienos normų, taip pat dėl darbo santykių drastiško nutraukimo nesilaikant įstatymo nuostatų, jo darbo laiko apskaitos ir jo paties, neva, pasirašomų dokumentų klastojimo, patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 5 000 Eur. Nurodė, kad dėl netinkamų darbo sąlygų spalio pradžioje susirgo; nepaisant ligos 2022 m. spalio 7 d. ir 2022 m. spalio 28 d. bandė vėl dirbti, tačiau sveikatos būklė tik blogėjo; darbdavė apie jo ligą žinojo, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje vis tiek fiksavo neatvykimą į darbą dėl neapmokamų atostogų. Teigė, jog apie atleidimą iš darbo sužinojo iš Sodros duomenų. Dėl neteisėtų įmonės veiksmų atsidūrė beviltiškoje padėtyje, todėl kreipėsi į tarptautinę organizaciją Caritas pagalbos, nes buvo atsakovės išmestas iš darbo be dokumentų ir be pinigų, ligos metu, kuri atsirado dėl darbdavės sudarytų netinkamų darbo sąlygų. Carito darbuotojai susisiekė su Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso atstovais prašydami padėti jam suteikiant teisinę pagalbą, o maitinimu ir apgyvendinimu pasirūpino Caritas. Akcentavo, kad išgyveno emociškai skausmingą patirtį.

Atsiliepimas

2. Atsakovė UAB „Retailas“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės vertinimu, ieškovas praleido įstatymo nustatytus ieškinio senaties terminus. Nurodė, kad su ieškovu terminuota darbo sutartis buvo sudaryta 2022 m. gegužės 12 d., ieškovas pradėjo dirbti 2022 m. gegužės 13 d. mėsininko pareigose, pagal darbo sutartį buvo sulygtas 1 300 Eur dydžio atlyginimas, nustatant 40 val. darbo savaitę ir buvo sutartas darbas pamainomis, pagal grafiką, su kuriuo ieškovas buvo supažindintas. Sutarto dydžio atlyginimą ieškovas turėjo gauti tada, kai išdirba 40 val. per savaitę, tačiau taip faktiškai nebūdavo. Ieškovui buvo mokamas atlyginimas pagal jo faktiškai išdirbtas valandas ir dienas. Ieškovas per visą darbo laikotarpį ne mažai darbo dienų neatvykdavo į darbą jo paties prašymu, taip pat buvo siunčiamas į komandiruotes. Darbuotojas nebuvo drausmingas, jam buvo skirta ir drausminė nuobauda. Už darbuotojo neatvykimą į darbą darbdavė neturėjo pareigos mokėti sulygto darbo užmokesčio. Akcentavo, kad darbuotojo teiginiai, jog jis faktiškai visą laiką dirbo ir net viršvalandžius, neatitinka tikrovės, yra nepagrįsti. Atkreipė dėmesį į paties ieškovo procesinį elgesį, keičiant reikalavimus. Mano, kad ieškovo pateikti duomenys iš AB „Vilniaus paukštynas“ nepagrindžia ieškovo reikalavimų. AB „Vilniaus paukštynas“ neapskaito jos (atsakovės) darbuotojų darbo laiko, AB „Vilniaus paukštynas“ pateikti duomenys nėra nei aktualūs, nei tikslūs, tuo labiau, juose fiksuojamas tik darbuotojo patekimas į teritoriją, bet ne faktinis darbo laikas, todėl nėra pagrįsta, kad tam tikrą dieną ieškovas dirbo ne 8 val., o 12 val., tokie ieškovo teiginiai deklaratyvūs ir neįrodyti, taipogi, nėra aišku, ar viena praėjimo kortele negalėtų naudotis keli asmenys. Akcentavo, kad ieškovas per visą darbo santykių laikotarpį nėra išdirbęs 40 val. per darbo savaitę ir 20 ar 21 darbo dieną per mėnesį. Atlyginimas jam buvo priskaičiuotas ir išmokėtas pagal faktiškai išdirbtas dienas ir darbo valandas. Taip pat byloje yra pateikti ir ieškovui priklausančių sumų sumokėjimą patvirtinantys išrašai. Ieškovas nepagrįstai prašo jam priteisti neva tai neišmokėtą darbo užmokestį, už tas dienas, kuriomis jis nedirbo. Nurodė, kad visus prašymus pasirašė pats ieškovas ir jam suprantama kalba jie buvo išversti. Tai, kad prašymus parengė darbdavė, nepaneigia nei ieškovo valios, nei fakto, kad jis juos pasirašė. Atsakovės teigimu, darbuotojas pats pareiškė valią nutraukti darbo santykius, pats pasirašė prašymą ir pateikė darbdavei. Pažymėjo, kad tai, jog galimai galėjo būti padaryta klaida prašymo atleisti iš darbo datoje, nepaneigia ieškovo valios dėl darbo santykių nutraukimo. Atsakovės vertinimu, ieškovas neįrodė dėl įmonės kaltės patirtos moralinės žalos fakto ir jos dydžio.

3. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas pripažino, kad ginčo byloje nėra, jog byloje turi būti vertinama 2022 m. gegužės 12 d. darbo sutartis, darbuotojas įmonėje dirbti pradėjo nuo 2022 m. gegužės 13 d., tačiau darbuotojas nerašė į bylą darbdavės pateiktų prašymų.

Šalies argumentai

4. Ieškovo atstovas teismo posėdyje be kita ko paaiškino, kad ieškovui darbo užmokestis buvo nustatytas už 40 val. per savaitę, bet ieškovas dirbo daugiau, dirbo ir viršvalandžius, ir savaitgaliais, atsakovės pateikti dokumentai neatitinka realių duomenų iš AB „Vilniaus paukštynas“, atsakovė nuolat ir sistemingai klastojo dokumentus ir tai nėra jokia žmogiška atsakovės klaida, nes negali nesutapti iš 81 ieškovo darbo dienų net 50 darbo dienų laikas, palyginus su AB „Vilniaus paukštynas“ duomenimis. Nurodė, kad ieškovas neprašo būti grąžintas į darbą, nes mano, kad jam nebus sudarytos tinkamos sąlygos dirbti.

5. Ieškovas teismo posėdyje paaiškino, kad 2022 m. gegužės 11 d. atvyko į Lietuvą, įsidarbino pas atsakovę, dirbo (duomenys neskelbtini). Į cechą patekdavo su kortele, buvo atvejų, kai aparatas neveikė, tuomet patekdavo ir be kortelės nuskaitymo; niekam savo kortelės nėra davęs. Darbo grafikus gaudavo ceche AB „Vilniaus paukštynas“ iš meistro, kuriuos perduodavo atsakovė; vienas tokių grafikų yra išlikęs pas jį, nes jį jis buvo nusifotografavęs (2022 m. rugpjūčio mėn.), jame formaliai įrašyta, kad dirbo po 12 val., nors per dieną dirbdavo ir 12, ir 14, ir 16 val. Dirbdavo ir savaitgaliais, dar meistras lape rašydavo, kada pradedamas ir baigiamas darbuotojo darbas, šių dokumentų jis neturi, atlyginimą gaudavo 2 kartus per mėnesį į banko sąskaitą, nežino, ar viską, kas jam priklauso, gaudavo, nes Lietuvos įstatymų nežino. Pirmą kartą dirbo svetimoje šalyje, iš profesinės sąjungos sužinojo, kaip ginti savo teises. Po 2 mėn. darbo susirgo, ėmė skaudėti kojas, vaistai nepadėjo; komandiruotėje nebuvo. Buvo sakyta, kad jei bus dirbama mažiau nei 220 val., atlyginimas bus 3,80 Eur, jei daugiau – 4,30 Eur val. Kai dėl kojų skausmo negalėdavo eiti į darbą, per Viber programėlę parašydavo meistrui, juo buvo A. T.; gydymui pinigų neturėjo, draudimo neturėjo. 2022 m. spalio 25 d. parašė prašymą dėl nemokamų atostogų jam suteikimo dėl problemų su kojomis, tačiau jam buvo nurodyta, kad atostogos galės būti suteiktos tik sausio ar vasario mėn., daugiau jokių prašymų nėra rašęs. 2022 m. spalio 25 d. darbdavė davė daug pasirašyti dokumentų, sakė, kad tai formalumai, mano, kad galimai tarp jų buvo ir prašymas atleisti iš darbo. Ką pasirašinėjo, neskaitė, nes darbdave pasitikėjo, iš darbo išeiti nenorėjo, norėjo dirbti pas atsakovę, tačiau prieš tai norėjo išsigydyti kojų problemas. Įmonės direktorė sakė, kad jei negalės dirbti, bus atleistas iš darbo, po 2022 m. spalio 25 d. daugiau įmonės biure (Naugarduko g.) nebuvo. Nurodė, jog jaučiasi labai nukentėjęs dėl darbdavės veiksmų, nes liko be namų, be darbo, prarado darbo vizą ir tokia padėtis tebesitęsia jau metai laiko.

6. Teismo posėdžio metu įmonės direktorė papildomai paaiškino, kad įmonė teikia paslaugas AB „Vilniaus paukštynas“. Pirmą kartą ieškovą pamatė 2022 m. gegužės 12 d.; nežino, kodėl į bylą pateiktas prašymas leisti neiti į darbą 2022 m. gegužės 1 d. datos, galimai tai klaida. Nurodė, jog nežino, kodėl ieškovo prašymas atleisti jį iš darbo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. yra 2022 m. gegužės 12 d. datos, galimai tai klaida; įmonėje ieškovui buvo duodama pasirašyti prašymus atgaline data dėl leidimo neatvykti į darbą. Ieškovas neatvykdavo į darbą, bet pravaikštų jam nežymėdavo, žymėdavo, kad įmonės sutikimu jis neina į darbą; ieškovas jos neprašė suteikti atostogas, gal to prašė personalo skyriuje. Iš ieškovo kuratoriaus sužinojo, kad ieškovas toliau neplanuoja dirbti, susirado darbą statybose. Ieškovas 2022 m. lapkričio 14 d. atėjo ir parašė prašymą atleisti iš darbo. Kai nespėjama, galimi viršvalandžiai, tačiau pagal apskaitą ieškovas viršvalandžių nedirbo. Įmonės darbuotojas ceche fiksuodavo, kas kiek dirba, o iš personalo darbuotoja kasdien vykdavo į cechą pažymėti, kas dirba, personalo skyrius savaitgaliais nedirba, ieškovas komandiruotėje buvo.

Atsiliepimas

7. Atsakovės atstovė advokatė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad ieškovo į bylą pateiktas 2022 m. rugpjūčio mėn. darbo grafikas sudarytas ne atsakovės, juo negalima vadovautis; ieškovas pavėlavo kreiptis, gindamas savo teises.

8. Liudytoju teismo posėdyje apklaustas B. B. nurodė, kad nuo 2022 m. gegužės mėn. iki 2022 m. spalio mėn. dirbo pas atsakovę, ten dirbo ir ieškovas, jie ir gyveno kartu, yra giminaičiai (ieškovo mama ir jo tėtis yra trečios eilės pusbroliai); dirbo tomis pačiomis darbo sąlygomis abu. UAB „Retailas“ – tai ofisas, kur pasirašė darbo sutartį, o cechas, kuriame dirbo, buvo Vilniaus paukštyne, ten gaudavo darbo grafikus. Mažiausiai reikėjo dirbti 12 val., dirbdavo 12–16 val., 3–4 d. dirbdavo, tada 1 d. ilsėdavosi, dirbdavo ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Jo ir ieškovo pamainos buvo skirtingos, jis dirbo A. pamainoje, ieškovas – A. pamainoje, daug darbuotojų sirgo, ieškovui nuo šalčio (ceche 7 laipsniai) skaudėjo kojas, tą darbdavė žinojo, jis su ieškovu buvo pas darbdavę, kur ieškovas prašė dėl skausmo suteikti nemokamas atostogas, išvykti pasigydyti, bet darbdavė jo prašymo netenkino. Jam žinoma, kad ieškovas prašymo atleisti iš darbo nerašė, kai ieškovą atleido, jis tuo metu sirgo. Ieškovas norėjo toliau pas atsakovę dirbti, tik prašė nemokamų atostogų dėl ligos, bet darbdavė jam jų nedavė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimu nusprendė ieškovo ieškinį patenkinti visiškai – pripažinti neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo 2022 m. lapkričio 14 d. pas atsakovę DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu; laikyti, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2022 m. gegužės 12 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 329 nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisti ieškovui iš atsakovės 2 820,66 Eur darbo užmokestį (atskaičius mokesčius), 7 800 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas, 7 800 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 5 000 Eur neturtinę žalą ir 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisti valstybės naudai iš atsakovės 527 Eur žyminį mokestį ir 7 Eur teismo patirtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

9.1. Pasisakydamas dėl atsakovės argumentų apie ieškovo praleistą kreipimosi terminą, teismas pažymėjo, kad pagal naujausią kasacinio teismo išaiškinimą, DK 220 straipsnio 1 dalyje aptarti, DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai nėra ieškinio senaties terminai, todėl dėl jų netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos. Teismas pažymėjo, kad netikrina ir neperžiūri Darbo ginčų komisijos sprendimo ir DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių kreipimosi termino aspektais. Šio procedūrinio termino (ne)pasibaigimo iki kreipiantis į Darbo ginčų komisiją ir jo (ne)atnaujinimo Darbo ginčų komisijos sprendimu klausimai neturi teisinės reikšmės ieškinio dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į Darbo ginčų komisiją, priėmimui ir nagrinėjimui teisme. Procedūrinis terminas įvardijamas kaip įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose, tame tarpe ir kreiptis į darbo ginčų komisiją terminas (DK 220 straipsnis) ir šie procedūriniai terminai nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Tuo tarpu po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo į teismą ieškovas kreipėsi per įstatymo nustatytą terminą.

9.2. Teismas nurodė, kad nors atsakovė į bylą pateikė ieškovo prašymą atleisti jį iš darbo, tačiau teismas kritiškai vertina šį dokumentą, kadangi jis yra datuotas 2022 m. gegužės 12 d., t. y. tą pačią dieną, kai darbuotojas pasirašė darbo sutartį su darbdave. Akivaizdu, jog darbuotojas negalėjo taip iš anksto (prieš 6 mėn.) žinoti apie savo valią darbo sutartį nutraukti būtent nuo 2022 m. lapkričio 14 d., o terminuotos darbo sutarties pasibaigimo data buvo numatyta 2023 m. gegužės 12 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu apklausta įmonės vadovė negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl ieškovo prašymas atleisti jį iš darbo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. yra 2022 m. gegužės 12 d. datos. Taip pat iš užpildyto prašymo originalo matyti, kad datos jame surašytos vienu tušinuku ir vienu šriftu, o pasirašyta visai kitu tušinuku ir kitu šriftu, tai patvirtina aplinkybę, kad vienas asmuo įrašė datas, o kitas asmuo tik pasirašė. Teismas be kita ko įvertino ir ieškovo paaiškinimus, ir sprendė, kad ieškovas pats savarankiškai prašymo atleisti iš darbo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. neteikė, valios būti atleistam iš darbo įmonėje neišreiškė. Teismas laikė, kad tikroji darbuotojo valia nutraukti darbo santykius išreikšta nebuvo, darbuotojas savanoriškai prašymo nepasirašė, tokio prašymo neteikė, priešingai, savo 2022 m. spalio 25 d. rašte išreiškė valią tęsti darbą įmonėje sveikatos būklei gerėjant. Teismas sprendė, kad dėl ieškovui iškilusių problemų su sveikata ir ligos, jis būtų galėjęs prašyti jį atleisti iš darbo dėl svarbios priežasties (DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir tokiu atveju darbdavė būtų privalėjusi išmokėti jam išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis), todėl nutraukusi darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu darbdavė siekė išvengti situacijos, kai darbuotojas, neapsikentęs kojų skausmų ir ligos, būtų paprašęs jį atleisti iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies pagrindu (dėl ligos) ir tokiu atveju jai tai lemtų finansines pasekmes. Teismas pripažino ieškovo atleidimą iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtu. Be to, įvertinęs tai, kad darbuotojas prašė jo negrąžinti į darbą, kartu atsižvelgęs į ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes, teismas laikė, kad grąžinti ieškovą į darbą yra netikslinga, todėl į darbą jo negrąžino.

9.3. Teismas vertino, kad ieškovo galimybės susirasti kitą darbą buvo apribotos, nes ieškovas yra užsienietis, (duomenys neskelbtini) pilietis, pas atsakovę buvo įdarbintas pagal trūkstamų profesijų sąrašą, todėl leidimo laikinai gyventi metu ieškovas galėjo dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, t. y. pas atsakovę. Norėdamas keisti darbdavį, ieškovas turi kreiptis į Migracijos departamento teritorinį skyrių, kad gautų Migracijos departamento centrinės įstaigos leidimą keisti darbdavį, o tai sukelia papildomų įsipareigojimų ir nepatogumų užsieniečiui svetimoje jam valstybėje. Teismas, atsižvelgdamas taip pat į kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, darbo santykių trukmę, ieškovo vidutinį darbo užmokesčio dydį, darbuotojui priklausančias netesybas, bylos nagrinėjimo trukmę, priteisė ieškovui iš atsakovės 7 800 Eur (1 300 Eur × 6 mėn.) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (sumažino kompensacijos dydį nuo 12 mėn. iki 6 mėn.).

9.4. Spręsdamas dėl ieškovui priteistino darbo užmokesčio, teismas vertino abiejų šalių nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, VSDFV pažymas, ir kt., kritiškai vertindamas atsakovės pateiktus ieškovo prašymus leisti neišeiti į darbą ir jos žymėtą ieškovo faktinį darbo laiką. Teismas sprendė, kad byloje esantys AB „Vilniaus paukštynas“ praėjimo kortelės duomenys ir Lietuvos profesinės sąjungos Aljanso parengtas ieškovo 2022 m. darbo laiko grafikas patvirtina, kad ieškovas ceche buvo būtent tomis dienomis, kuriomis darbdavė jam žymėjo nedraudiminį laikotarpį. Pagal pateiktus duomenis matyti, kad ieškovas dirbo pas atsakovę viršvalandžius. Tuo tarpu teismo posėdžio metu apklausta įmonės direktorė nurodė, kad nežino, kodėl į bylą pateiktas prašymas leisti neiti į darbą 2022 m. gegužės 1 d. datos, galimai tai klaida, nežino kodėl ieškovo prašymas atleisti jį iš darbo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. yra 2022 m. gegužės 12 d. datos, galimai tai klaida, įmonėje ieškovui buvo duodama pasirašyti prašymus atgaline data dėl leidimo neatvykti į darbą. Teismas laikė, jog kadangi pati įmonė elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai, fiksuodama darbuotojo darbo laiką, teismas neturi pagrindo netikėti ieškovo darbo grafike nurodytu jo viršvalandinio darbo, darbo šventinėmis dienomis ir darbo galiojant nedraudiminiam laikotarpiui kiekiu. Tuo labiau, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, darbuotojams darbo grafikai buvo įteikiami ceche, nebuvo tvarkos, kad darbuotojas atvykdamas ir išvykdamas pažymėtų savo dirbtą laiką darbdavės atstovo žinioje, vadinasi, atsakovė visiškai aplaidžiai ir neatsakingai vedusi darbo laiko apskaitą, nepasirūpinusi tinkamų tvarkų ir praktikų įgyvendinimu, turi prisiimti iš savo netinkamo veikimo kylančias pasekmes. Atsakovės į bylą teikti dokumentai, paaiškinimai prieštaringi, netikslūs. Teismas sprendė, jog neturi pagrindo abejoti darbuotojo pateiktais darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimais, darbdavė jų nepaneigė, o savo teiginių darbdavė neįrodė, todėl ieškovo reikalavimą priteisti jam iš atsakovės 2 820,66 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį tenkino.

9.5. Teismas nustatė, jog darbdavė nuo pat darbuotojo atleidimo iš darbo dienos 2022 m. lapkričio 14 d. iki šiol nėra tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoju, darbuotojo kaltė dėl uždelsimo su juo atsiskaityti nenustatyta, priešingai, byloje nustatyta darbdavės kaltė dėl netinkamo atsiskaitymo su darbuotoju ir darbdavės vengimas su darbuotoju tinkamai atsiskaityti, piktybinis siekis išvengti tinkamo atsiskaitymo, konstatuotas darbdavės aplaidus, neatsakingas požiūris į teisės aktų nuostatų taikymą ir jų laikymąsi. Nustatęs, jog įmonė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas sprendė, kad jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojui sumokėti netesybas. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 7 800 Eur (1 300 Eur × 6 mėn.) (neatskaičius mokesčių) netesybas.

9.6. Teismas akcentavo, kad ieškovas – (duomenys neskelbtini) pilietis – pas atsakovę dirbo pusmetį, darbo santykiai tarp šalių nutraukti nesilaikant įstatymo nuostatų, darbo laiko apskaita vesta netinkamai, konstatuotas darbdavės piktnaudžiavimas padėtimi, nesiskaitymas su darbuotoju, nepagarba jo teisėms, kas išryškėjo ir teismo posėdžio metu klausant įmonės vadovės paaiškinimų, dėl neteisėtų įmonės veiksmų ieškovas atsidūrė itin sudėtingoje tiek finansiškai, tiek psichologiškai padėtyje, todėl kreipėsi į tarptautinę organizaciją Caritas pagalbos, kurios darbuotojai susisiekė su Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso atstovais prašydami padėti jam suteikiant teisinę pagalbą, o maitinimu ir apgyvendinimu pasirūpino Caritas, akivaizdu, kad dėl netinkamų, netgi piktybiškų darbdavės veiksmų ieškovas išgyveno emociškai skausmingą patirtį ir paliktas vienumoje tvarkytis su iškilusiais sunkumais, ypač įvertinant tai, kad ieškovas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nekalbantis lietuvių kalba. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, neabejotinai sukėlė ieškovui itin stiprius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus, todėl teismas laikė, kad ieškovo atžvilgiu buvo veikta nesąžiningai, nesilaikyta pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, nustatytos visos neturtinės atsakomybės sąlygos. Teismo įsitikinimu, ieškovui padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jam iš atsakovės 5 000 Eur neturtinę žalą. Teismo vertinimu, tokia suma šiuo atveju atitinka sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus.

9.7. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas nurodė, kad įvertinęs CPK, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisė jam iš atsakovės 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai. Be to, iš atsakovės valstybei priteisė 527 Eur žyminį mokestį ir 7 Eur pašto išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atsakovė UAB „Retailas“ pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti iš dalies – atmesti ieškovo ieškinio reikalavimus dėl atleidimo iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinimo neteisėtu, 7 800 Eur dydžio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos priteisimo, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais motyvais.

10.1. Pažymi, kad su ieškovu darbdavė, jos atstovai, atsakingi asmenys bendraudavo rusų kalba ir niekada nekilo jokių nesusipratimų dėl to, kad ieškovas gali kažko nesuprasti ar kad nesuprato. Byloje yra pateiktas ne vienas ieškovo ranka pasirašytas prašymas su vertimu į jam suprantamą rusų kalbą. Kritiškai vertindama teismo poziciją dėl ieškovo prašymo datos vertinimo, akcentuoja, jog ieškovas neginčijo fakto, kad klaidingai datuotame prašyme dėl atleidimo yra jo parašas. Antra, prašymo turinys taip pat surašytas/išverstas į ieškovui suprantamą rusų kalbą, o ieškovas neneigė to, kad nesupranta, kas parašyta prašyme. Nors ieškovas vieną kartą aiškino, kad prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo jam neva tai buvo paduotas dar pasirašant darbo sutartį su daug kitų dokumentų pasirašyti, kitą kartą, kad tie dokumentai jam buvo pateikti 2022 m. spalio mėn., 25 d., tačiau ieškovas šių savo teiginių niekaip neįrodė ir nepagrindė.

10.2. Atkreipia dėmesį, kad ieškovo valia nutraukti darbo santykius su atsakove yra fiksuota ir kituose byloje pateiktuose dokumentuose, pavyzdžiui, ieškovo 2022 m. spalio 25 d. pasiaiškinime jis pats nurodė, kad „galbūt teiksiu prašymą dėl atleidimo iš darbo“. Teismas šio paties ieškovo rašyto dokumento ir jame dėstomos ieškovo valios iš esmės nevertino, atkreipdamas dėmesį tik į tai, kad ieškovas tuo metu pasiprašė leisti dirbti. Pažymi, kad ieškovas po šio 2022 m. spalio 25 d. pasiaiškinimo/prašymo į darbą atvyko vos du kartus: 2022 m. spalio 28 d. ir 2022 m. lapkričio 8 d., o iki to pasiaiškinimo iš esmės visą 2022 m. spalio mėnesį nedirbo. Be to, byloje buvo pateiktas ir atsakovės atstovų, atsakingų už personalą, susirašinėjimas Viber programėle, iš kurio matyti, kad dar 2022 m. lapkričio 2 d. buvo žinutė, kad ieškovas neina į darbą ir ketina atvykti į ofisą dėl atleidimo. Pirmos instancijos teismas šių įrodymų ir su tuo susijusių atsakovės paaiškinimų visiškai nevertino. Mano, kad ieškovo pozicija byloje ir bandymai kaltinti atsakovę tariamai kenksmingomis darbo sąlygomis, itin sunkiu darbu ir jo valios nutraukti darbo santykius buvo iš esmės prieštaringi ir tarpusavyje nesuderinami, todėl, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinami kritiškai ir kaip netiesiogiai įrodantys darbuotojo valią nutraukti darbo santykius. Pažymi, kad vertinant ieškovo valios dėl darbo sutarties nutraukimo tikrumą, svarbu buvo ir tai, kad po 2022 m. lapkričio 14 d. atleidimo ieškovas į darbą nevyko (nors nurodė, kad valios nutraukti darbo sutartį neturėjo, nebuvo išreiškęs, kad apie atleidimą net nežinojo), o darbo sutarties nutraukimą teisme ginčijo tik praėjus 7 mėnesiams nuo darbo sutarties nutraukimo. Taip pat mano, jog teismui „įtartina“ sąžiningumo ir pagrįstumo aspektu turėjo atrodyti ieškovo procesinė pozicija, jos keitimas: pradiniame ieškinyje nurodęs, kad prašymo išeiti iš darbo iš viso nesurašė, vėliau tikslindamas savo reikalavimus, nurodė, kad jo parašas buvo išviliotas apgaule. Tokiu pozicijų keitimu ir net nežinojimu kaip viskas klostėsi, ką jis pasirašė, ko ne, ieškovas formuoja savo kaip visiškai nerūpestingo, aplaidaus ir nesiorientuojančio darbuotojo / asmens įvaizdį. Atkreipia dėmesį į teismų praktiką, be kita ko pažymėdama, jog faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus. Atsakovės nuomone, pirmos instancijos teismas šioje byloje vertindamas atleidimo iš darbo teisėtumą ir ieškovo valios dėl darbo sutarties nutraukimo tikrumą, nepaisė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų ir ieškovo paaiškinimų, nevertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių bei rašytinių įrodymų, dėl ko priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

10.3. Anot apeliantės, nebuvus pagrindo tenkinti reikalavimo dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, nebuvo pagrindo tenkinti ir reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ieškovas iš darbo buvo atleistas jo paties prašymu ir valia, todėl nebuvo jokio pagrindo tokį atleidimą pripažinti neteisėtu ir nuo atleidimo dienos už priverstinę pravaikštą priteisti vidutinį darbo užmokestį. Pažymi, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, jog pirmos instancijos teismo sprendimas dalyje dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu yra pagrįstas, tai prašo teismo peržiūrėti ieškovui priteistos kompensacijos dydį. Atsakovės vertinimu, net ir pripažinus, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta neteisėtai, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas ir įrodinėtinas aplinkybes, ieškovo elgesį, darbo santykių su ieškovu trukmę, pobūdį, į tai, kad ieškovas nebuvo drausmingas, dar iki darbo sutarties nutraukimo buvo pažeidęs darbines pareigas, tokia kompensacija turėtų būti mažinama iš esmės. Mano, jog šiuo atveju reiktų įvertinti tai, kad ieškovo ir atsakovės darbo santykiai galiojo vos 6 mėnesius, jau nekalbant ir nevertinat to, kiek faktiškai ieškovas dirbo. Nuo atleidimo dienos 2022 m. lapkričio 14 d. iki kreipimosi į teismą dienos buvo praėję 6 mėnesiai, o teisminis procesas užsitęsė dar 6 mėnesius tik dėl ieškovo procesinio elgesio, savo reikalavimų nuolatinio tikslinimo ar keitimo. Atsakovės nuomone, ieškovui galėtų būti priteista ne didesnė kaip 3 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija (ypač dar įvertinus ir paties ieškovo paaiškinimus ir raštu užfiksuotą jo valią apie ketinimus nutraukti darbo sutartį, nes darbas jam per sunkus).

10.4. Nesutikdama su teismo sprendimu dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, pažymi, jog vien darbo sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu, savaime nesudaro pagrindo darbuotojo naudai priteisti jo prašomą neturinę žalą, atleidžiant jį nuo pareigos ją įrodyti. Atsakovės vertinimu, ieškovas neįrodė ir net nekėlė jokių reikalavimų, susijusių su darbu tariamai kenksmingomis sąlygomis (ko nebuvo) ar kokia nors prieš jį panaudota darbdavio prievartos forma ar kokia tai patirta žala sveikatai. Ieškovas byloje net neįrodė tokių savo teiginių kaip kad pagalbos į Caritas kreipimąsi, ar atsidūrimo tariamai beviltiškoje padėtyje. Visi tie argumentai, kuriais teismas remiasi priteisdamas net 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą, yra vien deklaratyvūs ieškovo teiginiai, niekaip neįrodyti. Iš visos bylos esmės ir šalių pozicijos, darytina išvada, kad teismas tokio dydžio neturtinę žalą ieškovui priteisė tik dėl darbo laiko apskaitoje ir darbdavio dokumentuose (konkrečiai, ieškovo pasirašytame prašyme dėl atleidimo) padarytos klaidos. Mano, kad tai nėra proporcinga ir adekvatu bei sudaro sąlygas darbuotojui nepagrįstai praturtėti darbdavio sąskaita. Pažymi, kad teismų praktikoje, bylose, kuriose kildinami iš darbo santykių, neteisėto atleidimo, ir kuriose nėra jokių reikalavimų, susijusių su sveikatos sutrikdymais, ar kitokia žala svarbiausioms žmogaus vertybėms, priteistos neturtinės žalos dydis paprastai neviršija 1 000 Eur, o neretais atvejais iš viso nepriteisiamas. Šiuo atveju, nebuvo jokių reikalavimų susijusių su sveikata, ar jai padaryta žala. Ieškovas visus savo reikalavimus iš esmės kildino iš, jo vertinimu, neteisėto darbo sutarties nutraukimo, netinkamai vykdyta darbo laiko apskaita. Pažymi, kad visi praradimai, kurie galėjo būti padaryti ieškovui dėl neteisėto atleidimo (jeigu tai pripažinti), dėl neatskaitymo su juo, buvo jam kompensuoti priteisiant tiek netesybas, tiek ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovės įsitikinimu, ieškovas iš viso neįrodė neturtinės žalos fakto ir niekaip jo net neįrodinėjo. O pats priteistos neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai neproporcingas, neadekvatus, neteisingas ir neprotingas.

Atsiliepimas

11. Ieškovas T. P. atsiliepime prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti ieškovui iš atsakovės 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Ieškovas savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais motyvais.

11.1. Dėl prašymo atleisti jį iš darbo vertinimo, pažymi, kad nuo pat bylos pradžios visuose savo procesiniuose dokumentuose teigė, jog neturėjo valios nutraukti darbo sutarties, šios savo pozicijos niekada nekeitė. Todėl pagal įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, būtent atsakovė turėjo įrodyti priešingai, t. y., kad ieškovas buvo išreiškęs darbdavio neįtakotą savo valią nutraukti darbo santykius. Mano, jog teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių priimdamas sprendimą. Akcentuoja, kad 2022 m. spalio 25 d. pasiaiškinimas kaip tik patvirtina, kad darbą ieškovas tęsti norėjo ir galėjo sveikatai pagerėjus.

11.2. Kritiškai vertina atsakovės argumentus apie darbuotojų susirašinėjimą Viber programėle. Mano, kad jie neturi jokios įrodomosios galios, nes neaišku, nei kas tie asmenys, nei kokiame kontekste vykdo susirašinėjimą, nei iš kur sužinojo rašomas žinutėse aplinkybes. Atkreipia dėmesį, kad šie asmenys nebuvo apklausti teisme dėl atsakovės procesinio elgesio.

11.3. Dėl ieškovo teisių gynimo termino pažymi, kad atleidus jį iš darbo darbdavio iniciatyva (jam buvo pasakyta nebevykti į darbą dėl to, kad jis dažnai serga ir tokių darbuotojų darbdaviui nereikia), dėl tokių neteisėtų darbdavio veiksmų darbuotojas buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje – neturėjo net būtinųjų lėšų pragyvenimui, nekalbant jau apie kreipimąsi dėl teisinės pagalbos. Ieškovas kreipėsi į tarptautinę organizaciją Caritas pagalbos, nes buvo atsakovės išmestas iš darbo be dokumentų, be pinigų, ligos metu, kuri atsirado dėl darbdavio sudarytų netinkamų darbo sąlygų. Carito darbuotojai susisiekė su Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso atstovais, prašydami padėti asmeniui suteikiant teisinę pagalbą, o maitinimu ir apgyvendinimu pasirūpino pats Caritas. Tik po to, kai Caritas apie minėtą situaciją papasakojo profsąjungai ir ši išsiaiškino situaciją, ieškovui buvo padėta ginti savo pažeistas teises. Be kita ko pažymi, kad DK galioja bendras 3 metų savo teisių teisme gynimo ieškinio senaties terminas, kuris nebuvo praleistas. Tuo tarpu procedūrinis 1 mėnesio terminas kreiptis su ieškiniu į teismą po DGK sprendimo praleistas taip pat nebuvo.

11.4. Nesutinka ir su apeliantės argumentais dėl kompensacijos dydžio. Atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime ir taip sumažino kompensacijos dydį per pusę, t. y. vietoj 12 mėnesių, nurodomų įstatyme, iki 6 mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio. Nors ieškovas nesutiko su teismo sprendimu šioje dalyje, tačiau neteikė apeliacinio skundo atsižvelgdamas į tai, kad nereiktų didinti bylinėjimosi kaštų ir vilkinti proceso. Tuo tarpu atsakovė teikė apeliacinį skundą ir tai taip pat turi tiesioginės įtakos proceso trukmei. Mano, kad byla pirmosios instancijos teisme, kitaip nei teigia atsakovas, vyko ganėtinai operatyviai, vyko 1 parengiamasis ir 3 teismo posėdžiai. Vienas posėdis buvo atidėtas, todėl, kad ieškovas, atsakovui pateikus ir gavus reikiamus dokumentus, patikslino ieškinį. Vienas posėdis buvo atidėtas, nes baigėsi teismo darbo laikas ir vienas posėdis buvo atidėtas atsakovės prašymu. Todėl atsakovės apeliacinio skundo teiginiai, kad teismo procesas užsitęsė dėl ieškovo procesinio elgesio, prieštarauja bylos dokumentams. Pažymi, kad atsakovė nenurodė jokių išimtinių aplinkybių mažinti išmokas.

11.5. Kritiškai vertina ir apeliantės argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo. Mano, kad teismo priteistas neturtinės žalos dydis, priešingai nei teigia atsakovė, nėra itin didelis (mažiau nei 4 ieškovo vidutiniai darbo užmokesčiai), įvertinant tai, kad ji pasireiškė ne vieno, o trimis neturtinės žalos atvejais – dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, nepatogumais. Pažymi, kad atsakovės minimos netesybos ir neteisėto atleidimo turtinės pasekmės yra turtinio pobūdžio sankcija darbdaviui numatyta įstatyme. Tuo tarpu neturtinė žala, susijusi su fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pažeminimu ar panašiai, reguliuojama skirtingų teisės normų, gina skirtingus gėrius ir visiškai nepriklauso ir negali priklausyti nuo priteistos turtinės kompensacijos sumos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys buvo patenkintas visiškai, pagrįstumo ir teisėtumo, patikrinimas.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2022 m. gegužės 12 d. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 329 (anksčiau ir toliau – darbo sutartis), kurios pagrindu ieškovas nuo 2022 m. gegužės 13 d. iki 2023 m. gegužės 12 d. buvo įdarbintas pas atsakovę mėsininko pareigose. Byloje esančios darbo sutarties, ieškovo 2022 m. gegužės 12 d. prašymo, atsakovės 2022 m. lapkričio 14 d. įsakymo „Dėl atleidimo iš darbo“ duomenimis, darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta nuo 2022 m. lapkričio 14 d., pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo prašymu).

16. Ieškovas 2023 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, kuri (Darbo ginčų komisija) 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-7812/2023 darbuotojo prašymą atsisakė nagrinėti praleidus prašymo pateikimo terminą ir Darbo ginčų komisijai jo neatnaujinus. Ieškovui dėl neteisėto jo atleidimo iš darbo ir kitų susijusių reikalavimų kreipusis į teismą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai, pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, ieškovui neišreiškus valios nutraukti darbo santykius, neteisėtu, atitinkamai nusprendęs priteisti ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už šešis mėnesius, neišmokėtą darbo užmokestį, netesybas, bei priteisęs ieškovo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovė byloje pateikė apeliacinį skundą, nesutikdama su teismo sprendimu dalyje dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, 7 800 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei 5 000 Eur neturtinės žalos priteisimo. Įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija dėl jų toliau pasisako šioje nutartyje.

17. DK 55 straipsnio 1dalyje įtvirtinta, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti. Darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis jau nutraukta. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu (DK 55 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį, ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 55 straipsnio 3 dalis).

18. Aiškindamas ir taikydamas DK 55 straipsnio normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbuotojo pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pavyzdžiui, konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu. Svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).

19. Aptariamu atveju, apeliantė pirmiausia ginčija pirmosios instancijos teismo poziciją dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį pripažinimo neteisėtu, teismui nustačius, kad tikroji darbuotojo (ieškovo) valia nutraukti darbo santykius visgi išreikšta nebuvo. Šiame kontekste apeliantė be kita ko kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą.

20. Sprendžiant dėl tinkamai atlikto įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-684/2020). Be paminėtų bendrųjų nuostatų, pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. Vienas iš tokių ypatumų, būdingų darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga, kaip minėta, tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip – pavyzdžiui, darbuotojui teismine tvarka ginčijant jo atleidimą iš darbo, ne darbuotojui, kuris reiškiamu ieškiniu siekia apginti savo galimai pažeistas subjektines teises, tenka pareiga įrodinėti, kad nebuvo pagrindo atleisti jį iš darbo, o darbdaviui, kuris priėmė sprendimą atleisti darbuotoją iš darbo, tenka pareiga įrodinėti, kad egzistavo įstatymo nustatytas pagrindas nutraukti darbo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018). O štai faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas, kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013; 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014). Kartu pastebėtina, kad nors šie išaiškinimai buvo pateikti, taikant ir aiškinant 2002 m. DK, tačiau teisiniam reglamentavimui minėtame ir šiuo metu galiojančiame darbo kodeksuose iš esmės nesiskiriant, jais gali būti remiamasi ir taikant nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį DK (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).

21. Įvertinus byloje pateiktą ieškovo vardu parengtą, ieškovo pasirašytą 2022 m. gegužės 12 d. prašymą atleisti iš darbo savo noru nuo 2022 m. lapkričio 14 d., pirmiausia sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimais dėl minėto prašymo datos (sutampa su darbo sutarties sudarymo data; 6 mėnesiai iki darbo sutarties nutraukimo), įrašytų datų ir ieškovo parašo atvaizdavimo akivaizdžiai skirtingais šriftais ir skirtingomis rašymo priemonėmis, ko, kaip matyti, apeliantė iš esmės ir neneigė (kad padaryta klaida; kad prašymą atspausdino, parengė atsakovė). Šių aplinkybių kontekste kartu atkreiptinas dėmesys į viso proceso metu ieškovo nuosekliai palaikomą poziciją, kad tokio prašymo rašyti jis neketino ir savo valia nerašė, numanydamas, kad toks prašymas jam galėjo būti pateiktas pasirašymui kartu su kitais dokumentais, kai, anot ieškovo, pavyzdžiui, 2022 m. spalio 25 d. darbdavė davė jam pasirašyti daug dokumentų, nurodant, kad tai formalumai, ką ieškovas neva ir darė (pasirašinėjo) neskaitęs, nes darbdave pasitikėjo. Atsakovė, nesutikdama su ieškovo pozicija, pripažino prašyme neva padarytą klaidą (dėl prašymo datos), tačiau vėlgi atkreiptinas dėmesys, kad nors ir turėdama įrodinėjimo pareigą šiuo aspektu atsakovė taip ir nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių aptariamo prašymo surašymo tikslią datą. Iš pateiktų duomenų, atsakovės vadovės parodymų teismo posėdyje taip ir liko neaišku, kada tas prašymas buvo iš tikrųjų pateiktas ir/ar pasirašytas, atkreipiant dėmesį, kad viena vertus atsakovės vadovė teismo posėdyje kalbėjo apie 2022 m. lapkričio 14 d. parengtą prašymą, kai tuo tarpu savo apeliaciniame skunde pati atsakovė teigia, kad po 2022 m. spalio 25 d. pasiaiškinimo pateikimo ieškovas į darbą buvo atvykęs vos du kartus – 2022 m. spalio 28 d. ir 2022 m. lapkričio 8 d. O štai byloje pateiktame Šviežios mėsos išpjaustymo skyriaus darbuotojo atvykimo į darbą, darbo valandų fiksavimo žiniaraštyje užfiksuotas ieškovo darbo daiktų grąžinimas 2022 m. lapkričio 14 d. Taigi, aptartu aspektu, be kita ko atsižvelgiant į paminėtas įrodinėjimo taisykles, nors apeliantė ir akcentavo ieškovo skirtingas pateiktas versijas dėl prašymo pasirašymo darbo sutarties sudarymo dieną, po to – 2022 m. spalio 25 d., tačiau pažymėtina, kad būtent apeliantė, nesutikdama su prašyme nurodyta jo surašymo data, ir turėjo pareigą įrodyti tikrąją dokumento sudarymo datą. Šiame kontekste dar atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, tarp jų ir šalių pateiktus ieškovo darbo grafikus, AB „Vilniaus paukštynas“ praėjimo kortelės duomenis, spręsdamas dėl neišmokėto ieškovui darbo užmokesčio, nustatė eilę neatitikimų tarp atsakovės pateiktų duomenų ir ieškovo faktiškai dirbto laiko, konstatavo atsakovės dokumentų, paaiškinimų prieštaringumą, netikslumą, atsakovės aplaidų ir neatsakingą elgesį vedant ieškovo darbo laiką apskaitą, dėl ko teismas sprendė neturįs pagrindo abejoti ieškovo pateiktais darbo užmokesčio nepriemokos skaičiavimais. Tačiau šioje dalyje, dėl priteisto neišmokėto darbo užmokesčio, apeliantei sprendimo neskundus, teisėjų kolegija dėl paminėtų aplinkybių plačiau ir nepasisako bei jų detaliau nevertina, bet vėlgi atkreipia dėmesį, kad atsakovės duomenų prieštaringumas atsispindi ir pateikto apeliacinio skundo argumentuose, kai viena vertus, bylos nagrinėjimo metu kvestionavusi AB „Vilniaus paukštynas“ duomenų reikšmę ieškinio reikalavimų pagrįstumui vertinti, kita vertus, savo apeliaciniame skunde atsakovė pati remiasi AB „Vilniaus paukštynas“ praėjimo kortelės duomenimis, akcentuodama ieškovo atvykimo į darbą datas po 2022 m. spalio 25 d. Kaip minėta, ieškovas bylos nagrinėjimo metu tvirtino neketinęs nutraukti darbo sutarties su atsakove. Priešingai nei tvirtina apeliantė, tokia ieškovo valia (nutraukti darbo sutartį) neatsispindi ir 2022 m. spalio 25 d. pasiaiškinime, iš kurio turinio matyti, kad ieškovas pateikė paaiškinimą dėl praleistų dienų dėl sveikatos problemų, be kita ko nurodęs, kad vienos darbo dienos pabaigoje kreipėsi į pamainos vadovą, kad išleistų jį iš darbo anksčiau, kartu nurodęs, kad galbūt teiks prašymą dėl atleidimo iš darbo, tačiau kartu paaiškinęs, jog pradėjo gydytis savarankiškai, ieškovas taip pat nurodė, kad jaučiasi geriau ir gali tęsti darbą. Tokiu būdu nurodytame rašte kaip tik atsispindi darbuotojo išreikšta valia tęsti darbo santykius su atsakove. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš paminėtų aplinkybių ir byloje esančių duomenų visumos, galima daryti išvadą, kad byloje buvo įrodyta, jog byloje aptartas pareiškimas nutraukti darbo sutartį savo noru neatitiko ieškovo tikrosios valios, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tikroji ieškovo valia nutraukti darbo santykius išreikšta nebuvo. Kitokiai išvadai nesudaro pagrindo ir apeliantės argumentai apie jos personalo darbuotojų susirašinėjimą Viber programėle, kuriame (susirašinėjime) 2022 m. lapkričio 2 d. minimas ir ieškovo neatvykimas į darbą bei turėjimas vykti į biurą dėl atleidimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtas epizodas visų bylos aplinkybių kontekste nepaneigia paminėtų išvadų, pažymint, jog frazė „turėjo atvykti į biurą dėl atleidimo“ niekaip neatspindi pačio darbuotojo valios, juo labiau, kad tokios aplinkybės nebuvo išsamiau ir nagrinėtos, nes liudytojais turėjusių būti apklaustų bei galimai be kita ko ir paminėtas aplinkybes turėjusių paaiškinti atsakovės darbuotojų dalyvavimas teismo posėdyje taip ir nebuvo užtikrintas.

22. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nustačius, kad nagrinėjamoje situacijoje ieškovo valios nutraukti darbo sutartį su atsakove pagal DK 55 straipsnio 1 dalį nebuvo, ieškovas išeiti iš darbo savo noru neketino, ieškovo atleidimas iš darbo minėtu pagrindu buvo pagrįstai pripažintinas neteisėtu.

23. Kaip minėta, apeliantė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl priteisto iš atsakovės neišmokėto darbo užmokesčio, netesybų, todėl šiais klausimais teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.

24. Apeliantė nesutinka ir su teismo sprendimu dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, kai teismas, be kita ko atsižvelgęs į kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, darbo santykių trukmę, ieškovo vidutinį darbo užmokesčio dydį, darbuotojui priklausančias netesybas, bylos nagrinėjimo trukmę, priteisė ieškovui iš atsakovės 7 800 Eur (1 300 Eur × 6 mėn.) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliantės nuomone, įvertinus ieškovo elgesį, darbo santykių su ieškovu trukmę, pobūdį, į tai, kad ieškovas nebuvo drausmingas, dar iki darbo sutarties nutraukimo buvo pažeidęs darbines pareigas, tokia kompensacija turėtų būti mažinama iš esmės, priteisiant ne didesnę kaip 3 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Tačiau su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

25. Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 2–4, 6 dalys). Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą.

26. Nurodytas teisinis reglamentavimas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, taikomi įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio padariniai, kuriais siekiama kompensuoti darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas kompensavimo mechanizmas (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus) iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui. Vis dėlto ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo bei paskirties ar prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), taikomiems ir darbo teisėje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

27. Įvertinus skundžiamą teismo sprendimo dalį, teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Atsižvelgiant į teisminio ginčo nagrinėjimo trukmę (šiuo aspektu atmetant apeliantės argumentus, jog teisminis procesas užsitęsė tik dėl ieškovo procesinio elgesio, atkreipiant dėmesį, kad, pavyzdžiui, 2022 m. spalio 17 d. teismo posėdyje bylos nagrinėjimas buvo atidėtas atsakovės prašymu), aukščiau paminėtą teismų praktiką, be kita ko ir į šalių darbo santykių trukmę, šalių interesus, manytina, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatų pagrindu priteistina suma už priverstinę pravaikštą buvo pagrįstai sumažinta iki šešių mėnesių. Toks kompensacijos dydis laikytinas adekvačiu, atitinkančiu tokios kompensacijos tikslą bei paskirtį ir neprieštaraujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

28. Apeliantė taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dalyje dėl neturtinės žalos nepriteisimo, laikydama neįrodytu neturtinės žalos faktą, o patį priteistos neturtinės žalos dydį vertindama kaip akivaizdžiai neproporcingą, neadekvatų, neteisingą ir neprotingą. Įvertinusi bylos duomenis ir apeliantės argumentus, teisėjų kolegija šiuo klausimu su apeliantės pozicija iš dalies sutinka.

29. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).

30. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad darbo teisiniuose santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pavyzdžiui, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020). Asmens darbo veikla yra ta gyvenimo sritis, nuo kurios priklauso asmens ir jo šeimos gerovė, socialinis vertinimas, galimybė save realizuoti, užsitikrinti socialinį stabilumą, todėl šių vertybių pažeidimas gali sukelti asmeniui stiprų netikrumo, nepasitikėjimo jausmą, didelius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021). Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos tokios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės kaip darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018).

31. Aptariamu atveju, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos priteisimo, pirmosios instancijos teismas be kita ko akcentavo atsakovės neteisėtus veiksmus, nesiskaitymą su darbuotoju, nepagarbą jo teisėms, aplinkybes, kai dėl neteisėtų įmonės veiksmų ieškovas atsidūrė itin sudėtingoje tiek finansiškai, tiek psichologiškai padėtyje, todėl kreipėsi į tarptautinę organizaciją Caritas pagalbos, kurios darbuotojai susisiekė su Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso atstovais prašydami padėti jam suteikiant teisinę pagalbą, o maitinimu ir apgyvendinimu pasirūpino Caritas; teismas vertino, kad dėl darbdavės veiksmų ieškovas, kuris nėra Lietuvos pilietis, išgyveno emociškai skausmingą patirtį, patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus.

32. Įvertinusi bylos duomenis ir aukščiau paminėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamoje situacijoje dėl konstatuotų atsakovės neteisėtų veiksmų, neteisėto ieškovo atleidimo iš darbo nustatytų aplinkybių kontekste, ieškovas neabejotinai patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, netikrumo jausmą dėl tolesnės savo ateities, juolab, kad asmuo yra kitos šalies pilietis, nemokantis lietuvių kalbos, dėl ko jam pagrįstai gali kilti daugiau problemų tiek sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, tiek apskritai siekiant apginti savo pažeistas teises. Tokiu būdu, pritariant pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl nustatytų visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, teisėjų kolegija visgi nepritaria priteistos žalos dydžiui. Kaip jau minėta, neneigiant nurodytų aplinkybių dėl ieškovo patirtų dvasinių išgyvenimų, kartu atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas byloje nepagrindė jo akcentuotų aplinkybių dėl itin sudėtingos finansinės situacijos, kai pagalbą maistu ir apgyvendinimu jam neva suteikė Caritas. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, be kita ko šalis siejusių darbo santykių nedidelę trukmę, tai, kad dar iki darbo sutarties nutraukimo ieškovui 2022 m. spalio 25 d. buvo skirtas įspėjimas už darbo pareigų pažeidimą, byloje nesant duomenų, kad šis įspėjimas būtų apskųstas ar panaikintas, atkreipiant dėmesį ir į realiai ieškovui išmokėtinas sumas dėl neteisėto atleidimo, kas gali būti laikoma atitinkama neturtine satisfakcija ir šiuo atveju, taip pat siekiant nepažeisti teisingumo ir sąžiningumo principų, spręstina, kad ieškovo neturtinei žalai atlyginti pakankama laikytina 1 500 Eur suma, atitinkamai šioje dalyje pakeičiant apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties

33. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas tik dalyje dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

34. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo naikinti ar kitaip keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

36. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

37. Nors aptariamu atveju apeliacinės instancijos teismas nutarė iš dalies pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažinant ieškovui iš atsakovės priteistą neturtinės žalos sumą, tačiau vertinant tai, kad pats reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytas pagrįstu, o sumažintas tik priteistos žalos dydis, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teismo sprendime nekeistinas( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-421/2022, 85 punktas).

38. Apeliantė prašė priteisti iš ieškovo 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, už apeliacinio skundo parengimą, kartu pateikė 2024 m. vasario 1 d. PVM sąskaitą faktūrą ir jos apmokėjimą patvirtinančių 2024 m. sausio 11 d. bei 2024 m. vasario 13 d. mokėjimų nurodymus. Pažymėtina, kad nurodytos patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 8.9 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už apeliacinio skundo parengimą. Be to, apeliantė sumokėjo 288 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, tai, kad iš esmės buvo patenkinta dalis vieno iš trijų apeliacinio skundo reikalavimų, atsakovei iš ieškovo priteistina 321 Eur (1 377 / 3 x 70 procentų (nuo 5 000 Eur sumos) / 100) bylinėjimosi išlaidų.

39. Ieškovas taip pat prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 000 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas pateikė 2024 m. vasario 7 d. sąskaitą už teisines paslaugas, tačiau nepateikė šių išlaidų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, ieškovo prašymas dėl minėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Retailas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo, numatant priteisti ieškovui T. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Retailas“, įmonės kodas 304565199, 1 500 Eur neturtinę žalą. Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Retailas“ iš ieškovo T. P. 321 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Donata KravčenkienėKristina LysionokSigita Zubavičiūtė-Montvilienė