Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad ieškovui darbo užmokestis buvo nustatytas už 40 val. per savaitę, bet ieškovas dirbo daugiau, dirbo ir viršvalandžius, ir savaitgaliais, atsakovės pateikti dokumentai neatitinka realių duomenų iš AB „Vilniaus paukštynas“, atsakovė nuolat ir sistemingai klastojo dokumentus ir tai nėra jokia žmogiška atsakovės klaida, nes negali nesutapti iš 81 ieškovo darbo dienų net 50 darbo dienų laikas palyginus su AB „Vilniaus paukštynas“ duomenimis; ieškovas neprašo būti grąžintas į darbą, nes mano, kad jam nebus sudarytos tinkamos sąlygos dirbti.

Teismo posėdžio metu ieškovas papildomai paaiškino, kad 2022 m. gegužės 11 d. atvyko į Lietuvą, įsidarbino pas atsakovę, dirbo Rudaminoje, į cechą patekdavo su kortele, buvo atvejų, kai aparatas neveikė, tuomet patekdavo ir be kortelės nuskaitymo, niekam savo kortelės nėra davęs, darbo grafikus gaudavo ceche AB „Vilniaus paukštynas“ iš meistro, kuriuos perduodavo atsakovė, vienas tokių grafikų yra išlikęs pas jį, nes jį jis buvo nusifotografavęs (2022 m. rugpjūčio mėn.), jame formaliai įrašyta, kad dirbo po 12 val., nors per dieną dirbdavo ir 12, ir 14, ir 16 val., dirbdavo ir savaitgaliais, dar gi meistras lape rašydavo kada pradedamas ir baigiamas darbuotojo darbas, šių dokumentų jis neturi, atlyginimą gaudavo 2 kartus per mėnesį į banko sąskaitą, nežino, ar viską, kas jam priklauso, gaudavo, nes Lietuvos įstatymų nežino, pirmą kartą dirbo svetimoje šalyje, iš profesinės sąjungos sužinojo, kaip ginti savo teises, po 2 mėn. darbo susirgo, ėmė skaudėti kojas, vaistai nepadėjo, komandiruotėje nebuvo, buvo sakyta, kad jei bus dirbama mažiau nei 220 val. atlyginimas bus 3,80 Eur, jei daugiau – 4,30 val., kai dėl kojų skausmo negalėdavo eiti į darbą, per Viber programėlę parašydavo meistrui, juo buvo A. T., gydymui pinigų neturėjo, draudimo neturėjo, 2022 m. spalio 25 d. parašė prašymą dėl nemokamų atostogų jam suteikimo dėl problemų su kojomis, tačiau jam buvo nurodyta, kad atostogos galės būtų suteiktos tik sausio ar vasario mėn., daugiau jokių prašymų nėra rašęs, 2022 m. spalio 25 d. darbdavė davė daug pasirašyti dokumentų, sakė, kad tai formalumai, mano, kad galimai tarp jų buvo ir prašymas atleisti iš darbo, ką pasirašinėjo neskaitė, nes darbdave pasitikėjo, iš darbo išeiti nenorėjo, norėjo dirbti pas atsakovę, tačiau prieš tai norėjo išsigydyti kojų problemas, įmonės direktorė sakė, kad jei negalės dirbti, bus atleistas iš darbo, po 2022 m. spalio 25 d. daugiau įmonės biure (Naugarduko g.) nebuvo, jaučiasi labai nukentėjęs dėl darbdavės veiksmų, nes liko be namų, be darbo, prarado darbo vizą ir tokia padėtis tebesitęsia jau metai laiko.

Teismo posėdžio metu įmonės direktorė papildomai paaiškino, kad įmonė teikia paslaugas AB „Vilniaus paukštynas“, pirmą kartą ieškovą pamatė 2022 m. gegužės 12 d., nežino, kodėl į bylą pateiktas prašymas leisti neiti į darbą 2022 m. gegužės 1 d. datos, galimai tai klaida, nežino kodėl ieškovo prašymas atleisti jį iš darbo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. yra 2022 m. gegužės 12 d. datos, galimai tai klaida, įmonėje ieškovui buvo duodama pasirašyti prašymus atgaline data dėl leidimo neatvykti į darbą, ieškovas neatvykdavo į darbą, bet pravaikštų jam nežymėdavo, žymėdavo, kad įmonės sutikimu jis neina į darbą, ieškovas jos neprašė suteikti atostogas, gal to prašė personalo skyriuje, iš ieškovo kuratoriaus sužinojo, kad ieškovas toliau neplanuoja dirbti, susirado darbą statybose, ieškovas 2022 m. lapkričio 14 d. atėjo ir parašė prašymą atleisti iš darbo; kai nespėjama galimi viršvalandžiai, tačiau pagal apskaitą ieškovas viršvalandžių nedirbo, įmonės darbuotojas ceche fiksuodavo, kas kiek dirba, o iš personalo darbuotoja kasdien vykdavo į cechą pažymėti, kas dirba, personalo skyrius savaitgaliais nedirba, ieškovas komandiruotėje buvo.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė advokatė papildomai paaiškino, kad ieškovo į bylą pateiktas 2022 m. rugpjūčio mėn. darbo grafikas sudarytas ne atsakovės, juo negalima vadovautis; ieškovas pavėlavo kreiptis gindamas savo teises.

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas B. B. parodė, kad nuo 2022 m. gegužės mėn. iki 2022 m. spalio mėn. dirbo pas atsakovę, ten dirbo ir ieškovas, jie ir gyveno kartu, yra giminaičiai (ieškovo mama ir jo tėtis yra trečios eilės pusbroliai), dirbo tomis pačiomis darbo sąlygomis abu, UAB „Retailas“ tai ofisas, kur pasirašė darbo sutartį, o cechas, kuriame dirbo, buvo Vilniaus paukštyne, Vilniaus paukštyne gaudavo darbo grafikus, mažiausiai reikėjo dirbti 12 val., dirbdavo 12–16 val., 3–4 d. dirbdavo, tada 1 d. ilsėdavosi, dirbdavo ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, jo ir ieškovo pamainos buvo skirtingos, jis dirbo A. pamainoje, ieškovas – A. pamainoje, daug darbuotojų sirgo, ieškovui nuo šalčio (ceche 7 laipsniai) skaudėjo kojas, tą darbdavė žinojo, jis su ieškovu buvo pas darbdavę, kur ieškovas prašė dėl skausmo suteikti nemokamas atostogas, išvykti pasigydyti, bet darbdavė jo prašymo netenkino, jam žinoma, kad ieškovas prašymo atleisti iš darbo nerašė, kai ieškovą atleido, jis tuo metu sirgo, ieškovas norėjo toliau pas atsakovę dirbti, tik prašė nemokamų atostogų dėl ligos, bet darbdavė jam jų nedavė.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju tinkamumo ir neturtinės žalos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2022 m. gegužės 12 d. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 329, kurios pagrindu ieškovas nuo 2022 m. gegužės 13 d. iki 2023 m. gegužės 12 d. buvo įdarbintas pas atsakovę mėsininko pareigose (el. b. t. I, l. 98–99) (nors ieškovas į bylą pateikė dar vieną darbo sutartį 2022 m. balandžio 28 d. Nr. 296, tačiau ji ieškovo nėra pasirašyta, be to ieškovo atstovas advokatas parengiamojo teismo posėdžio metu pripažino, kad turi būti vertinama 2022 m. gegužės 12 d. darbo sutartis Nr. 329, todėl teismas 2022 m. balandžio 28 d. darbo sutarties Nr. 296 nevertina (el. b. t. I, l. 65–66)), pagal 2023 m. vasario 28 d. pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą Nr. (11.4E) DV_S-17353, priedą prie darbo sutarties Nr. 329 ir įmonės direktorės 2022 m. lapkričio 14 d. įsakymą dėl atleidimo iš darbo Nr. 2022/754, ieškovas nuo 2022 m. lapkričio 14 d. buvo atleistas iš darbo įmonėje pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (savo noru) (el. b. t. I, l. 56–59, 100, 138), nesutikdamas su atleidimu iš darbo ir netinkamu atsiskaitymu, taip pat siekdamas neturtinės žalos išieškojimo iš darbdavės, darbuotojas su 2023 m. balandžio 17 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) (el. b. t. I, l. 50–52), kuri 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. DGKS-2570 darbo byloje Nr. APS-131-7812/2023 (toliau – sprendimas) darbuotojo prašymą atsisakė nagrinėti praleidus terminą ir jo neatnaujinus (el. b. t. I, l. 5–10).

Pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti.

Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Pagal DK 151 straipsnį, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pagal DK 218 straipsnio 2 dalį, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

Pirmiausia pasisakydamas dėl atsakovės teiginio apie ieškovo praleistą kreipimosi terminą, teismas pažymi, kad pagal naujausią kasacinio teismo išaiškinimą, DK 220 straipsnio 1 dalyje aptarti, DK 231 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai nėra ieškinio senaties terminai, todėl dėl jų netaikomos CK pirmosios knygos IV dalies VII skyriaus „Ieškinio senatis“ (CK 1.124–1.135 straipsniai) normos. DK 231 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčo nagrinėjimą teisme, 4 dalyje nustatyta, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Tai reiškia, jog teismas, gavęs darbo ginčo šalies ieškinį dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta. Taigi, teismas netikrina ir neperžiūri Darbo ginčų komisijos sprendimo ir DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių kreipimosi termino aspektais. Šio procedūrinio termino (ne)pasibaigimo iki kreipiantis į Darbo ginčų komisiją ir jo (ne)atnaujinimo Darbo ginčų komisijos sprendimu klausimai neturi teisinės reikšmės ieškinio dėl individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į Darbo ginčų komisiją, priėmimui ir nagrinėjimui teisme. Procedūrinis terminas įvardijamas kaip įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatytas laikotarpis veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose, tame tarpe ir kreiptis į darbo ginčų komisiją terminas (DK 220 straipsnis) ir šie procedūriniai terminai nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Tuo tarpu po Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo į teismą ieškovas kreipėsi per įstatymo nustatytą terminą.

Byloje ginčas nekilo, kad ieškovas – (duomenys neskelbtini) pilietis – pas atsakovę nuo 2022 m. gegužės 13 d. dirbo 2022 m. gegužės 12 d. terminuotos darbo sutarties Nr. 329 pagrindu mėsininko pareigose, jo darbo vieta buvo AB „Vilniaus paukštynas“ ceche. Atsakovė į bylą pateikė ieškovo 2022 m. gegužės 12 d. pasirašytą prašymą atleisti jį iš darbo savo noru nuo 2022 m. lapkričio 14 d. (el. b. t. I, l. 137), kurio pagrindu atsakovė nurodo priėmusi 2022 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 2022/754 dėl ieškovo atleidimo iš darbo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (el. b. t. I, l. 138), tačiau ieškovas teigia jokios valios atleisi jį iš darbo atsakovei išreiškęs nebuvo ir jokio prašymo atleisti jį iš darbo nerašęs, nebent jis galėjo būti jam duotas pasirašyti kartu su kitais dokumentais ir jis to nepastebėjo ir kaip kad darbdavė nurodydavo, jog visa tai formalumai, tokių dokumentų jis neskaitydavo, pasirašydavo, nes darbdave pasitikėjo, tuo labiau, prašymo dėl atleidimo iš darbo surašymo data nurodyta jo priėmimo į darbą data. Taigi, ieškovo teigimu, jis nebuvo išreiškęs jokios valios nutraukti darbo sutartį, todėl jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Kaip jau nurodyta aukščiau, nors atsakovė į bylą pateikė ieškovo prašymą atleisti jį iš darbo, tačiau teismas kritiškai vertinta šį dokumentą, kadangi jis yra datuotas 2022 m. gegužės 12 d., t. y. tą pačią dieną, kai darbuotojas pasirašė darbo sutartį su darbdave. Akivaizdu, jog darbuotojas negalėjo taip iš anksto (prieš 6 mėn.) žinoti apie savo valią darbo sutartį nutraukti būtent nuo 2022 m. lapkričio 14 d., o terminuotos darbo sutarties pasibaigimo data buvo numatyta 2023 m. gegužės 12 d. Teismo posėdžio metu apklausta įmonės vadovė negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl ieškovo prašymas atleisti jį iš darbo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. yra 2022 m. gegužės 12 d. datos. Taip pat iš užpildyto prašymo originalo matyti, kad datos jame surašytos vienu tušinuku ir vienu šriftu, o pasirašyta visai kitu tušinuku ir kitu šriftu, tai patvirtina aplinkybę, kad vienas asmuo įrašė datas, o kitas asmuo tik pasirašė. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nemokantis lietuvių kalbos, teismo posėdžio metu jis paaiškino, kad 2022 m. spalio 25 d. darbdavė davė jam daug pasirašyti dokumentų ir nurodė, kad tai yra tik formalumai, todėl toks prašymas galėjo būti jam įduotas pasirašyti nepaaiškinant tikrojo dokumento turinio, o jis darbdave pasitikėjo ir pasirašė jos pateikus ir kaip darbdavė nurodė formalius dokumentus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas pats savarankiškai prašymo atleisti iš darbo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. neteikė, valios būti atleistam iš darbo įmonėje neišreiškė. Vien tai, kad darbuotojas 2022 m. spalio 25 d. rašte darbdavei nurodė, jog dėl kojos skausmų galvojo apie galimybę ateityje rašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo, tačiau tame pačiame rašte nurodė, kad jau yra pasijutęs geriau ir darbą įmonėje tęsti gali (el. b. EPP priedo l. 4), jokiu būdu nepatvirtina, kaip kad visiškai nepagrįstai nurodė įmonės atstovė advokatė teismo posėdžio metu, kad ieškovas buvo išreiškęs valią nutraukti darbo sutartį, todėl jo atleidimas iš darbo 2022 m. lapkričio 14 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, pagal atsakovės atstovę advokatę, yra teisėtas. Priešingai, darbuotojo 2022 m. spalio 25 d. rašte darbdavei aiškiai nurodyta, kad darbą jis tęsti gali sveikatai pagerėjus.

Taigi, kaip nustatyta, darbuotojas iš darbo įmonėje buvo atleistas 2022 m. lapkričio 14 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Lemiamą reikšmę DK 55 straipsnio 1 dalies taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį. Darbuotojas savo valią nutraukti darbo santykius išreiškia pasirašydamas pareiškimą. Šis pareiškimas turi būti pasirašytas savanoriškai. DK 55 straipsnio 1 dalis aiškiai įtvirtina, kad darbo sutartis DK 55 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu gali būti nutraukta tik darbuotojo rašytiniu pareiškimu. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jeigu būtų nustatytas faktas, kad darbuotojas pareiškimo nepasirašė, tai reikštų, kad jo valios nutraukti darbo santykius iš viso nebuvo ir tai sudarytų pagrindą darbo sutarties nutraukimą pagal DK 55 straipsnį pripažinti neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020). Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl darbuotojo rašytinio pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau, kaip konstatuota aukščiau, teismas iš bylos aplinkybių nenustatė, kad darbuotojas išreiškė savo tikrąją valią ir savo valia pateikė darbdavei pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas laiko, kad tikroji darbuotojo valia nutraukti darbo santykius išreikšta nebuvo, darbuotojas savanoriškai prašymo nepasirašė, tokio prašymo neteikė, priešingai, savo 2022 m. spalio 25 d. rašte išreiškė valią tęsti darbą įmonėje sveikatos būklei gerėjant.

Pažymėtina, kad darbdavė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, turi veikti itin atsakingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog įstaigos vadovo pareiga yra priimti tinkamai įformintą darbuotojo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2007), todėl darbdavės neatsakingas, netgi sąmoningai piktybinis darbuotojo atžvilgiu veikimas nagrinėjamoje situacijoje negali būti pateisinamas, ji turi prisiimti iš savo netinkamo, neatsakingo veikimo kylančias pasekmes, tuo labiau pagal DK 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Jau vien tai, kad darbuotojo prašymas atleisti jį iš darbo nuo 2022 m. lapkričio 14 d. yra surašytas 2022 m. gegužės 12 d., t. y. prieš pusmetį ir tą pačią dieną, kai šalių buvo pasirašyta darbo sutartis, leidžia daryti išvadą, kad darbuotojo pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo nebuvo tinkamai įformintas, darbuotojo valia dėl darbo santykių nutraukimo nebuvo tinkamai išreikšta, o darbdavė veikdama piktybiškai, apgaule darbuotojo atžvilgiu iš anksto ruošėsi darbuotojo atleidimui neva jo valia tuo metu, kai jai tai bus palanku.

Išsamiai įvertinęs nagrinėjamą situaciją, teismas sprendžia, kad dėl ieškovui iškilusių problemų su sveikata ir ligos, jis būtų galėjęs prašyti jį atleisti iš darbo dėl svarbios priežasties (DK 56 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir tokiu atveju darbdavė būtų privalėjusi išmokėti jam išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis), todėl nutraukusi darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu darbdavė siekė išvengti situacijos, kai darbuotojas, neapsikentęs kojų skausmų ir ligos, būtų paprašęs jį atleisti iš darbo DK 56 straipsnio 1 dalies pagrindu (dėl ligos) ir tokiu atveju jai tai lemtų finansines pasekmes.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas darbuotojo atleidimą iš darbo įmonėje 2022 m. lapkričio 14 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažįsta neteisėtu.

Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda DK 218 straipsnyje įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teismas įvertinęs tai, kad darbuotojas prašė jo negrąžinti į darbą, kartu atsižvelgęs į ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes laiko, kad grąžinti ieškovą į darbą yra netikslinga, todėl į darbą jo negrąžina ir pripažinęs jo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas ieškovo atžvilgiu taiko DK 218 straipsnio 4, 6 dalis – sprendžia dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei laiko, kad ieškovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Tais atvejais, kai visiškas reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkinimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams ir sukeltų darbdaviui sunkias finansines pasekmes, priteistina suma gali būti mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015).

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ieškovas iš darbo pas atsakovę atleistas neteisėtai, darbdavei piktnaudžiaujant savo padėtimi, kartu teismas įvertina tai, kad ieškovo galimybės susirasti kitą darbą buvo apribotos, nes ieškovas yra užsienietis, (duomenys neskelbtini) pilietis, pas atsakovę buvo įdarbintas pagal trūkstamų profesijų sąrašą, todėl leidimo laikinai gyventi metu ieškovas galėjo dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, t. y. pas atsakovę. Norėdamas keisti darbdavį, ieškovas turi kreiptis į Migracijos departamento teritorinį skyrių, kad gautų Migracijos departamento centrinės įstaigos leidimą keisti darbdavį, o tai sukelia papildomų įsipareigojimų ir nepatogumų užsieniečiui svetimoje jam valstybėje. Teismas, atsižvelgdamas taip pat į kompensacijos paskirtį, darbuotojo ir darbdavės interesus, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, šalių pusiausvyros principus, darbo santykių trukmę, ieškovo vidutinį darbo užmokesčio dydį, darbuotojui priklausančias ir netesybas (dėl ko bus pasisakyta toliau), bylos nagrinėjimo trukmę, priteisia ieškovui iš atsakovės 7 800 Eur (1 300 Eur × 6 mėn.) (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (mažina kompensacijos dydį nuo 12 mėn. iki 6 mėn.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentuoja tai, kad ieškovas – (duomenys neskelbtini) pilietis – pas atsakovę dirbo pusmetį, darbo santykiai tarp šalių nutraukti nesilaikant įstatymo nuostatų, darbo laiko apskaita vesta netinkamai, konstatuotas darbdavės piktnaudžiavimas padėtimi, nesiskaitymas su darbuotoju, nepagarba jo teisėms, kas išryškėjo ir teismo posėdžio metu klausant įmonės vadovės paaiškinimų, dėl neteisėtų įmonės veiksmų ieškovas atsidūrė itin sudėtingoje tiek finansiškai, tiek psichologiškai padėtyje, todėl kreipėsi į tarptautinę organizaciją Caritas pagalbos, kurios darbuotojai susisiekė su Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso atstovais prašydami padėti jam suteikiant teisinę pagalbą, o maitinimu ir apgyvendinimu pasirūpino Caritas, akivaizdu, kad dėl netinkamų, netgi piktybiškų darbdavės veiksmų ieškovas išgyveno emociškai skausmingą patirtį ir paliktas vienumoje tvarkytis su iškilusiais sunkumais, ypač įvertinant tai, kad ieškovas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nekalbantis lietuvių kalba. Visos aukščiau aptartos aplinkybės, teismo vertinimu, neabejotinai sukėlė ieškovui itin stiprius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus, todėl teismas laiko, kad ieškovo atžvilgiu buvo veikta nesąžiningai, nesilaikyta pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, nustatytos visos neturtinės atsakomybės sąlygos.