Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Neris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-9136-608/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mano Būstas Neris“ ieškinį atsakovui K. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

16. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

19. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.84 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka priimto 2012 m. gruodžio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-2551 pagrindu, kurio galiojimas pratęstas 2018 m. gruodžio 28 d. Nr. 30- 3954/18(2.1.1E-TD2) įsakymu (buvusi UAB „Žirmūnų būstas“) bei 2012 m. spalio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-1949 pagrindu kurio galiojimas pratęstas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 30-3400 „Dėl administravimo termino Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratoriams pratęsimo“ kurio galiojimas pratęstas papildomai 2018 m. gruodžio 28 d. Nr. 30- 3954/18(2.1.1E-TD2) įsakymo pagrindu (buvusi UAB „Antakalnio būstas“) ieškovė UAB „Mano Būstas Neris“ paskirta namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratoriumi. Minėti Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus įsakymai yra skelbiami viešai tinklapyje https://vilnius.lt/lt/savivaldybe/teises-aktai. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo kopija patvirtina, kad atsakovui K. K. nuo 2016 m. liepos 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso 29,60 kv. m bendro ploto butas su bendrojo naudojimo patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini).

21. Ieškovė ginčo laikotarpiu teikė namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas, t. y. organizavo pastato valdymą, tvarkė ūkines – finansines operacijas, apskaičiuodavo mokesčius, kaupiamųjų įmokų dydį ir kt. Administravimo mokestis apskaičiuotas vadovaujantis savivaldybės vykdomosios institucijos sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodytu bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifu, neviršijančiu maksimalaus tarifo, apskaičiuoto pagal savivaldybės tarybos nustatytą maksimalaus bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifo apskaičiavimo tvarką (Nuostatų 8.1 punktas).

23. Byloje kilo ginčas dėl dalies ieškovės reikalavimų, t. y. dėl ieškovės apskaičiuotų atsakovui 53,77 Eur mokesčių už remonto darbus.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

25. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

26. Bylos duomenimis nustatyta, jog teikiamas naujas rašytinis įrodymas nebuvo pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi jo priėmimo klausimas pirmosios instancijos teisme nespręstas. Teismas, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad kartu su ieškovės apeliaciniu skundu pateiktas įrodymas galėjo ir turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovas nesutiko su ieškiniu dalyje dėl remonto darbų. Atsižvelgiant į byloje tarp šalių kilusį ginčą, 2023 m. birželio 12 d. pirmosios instancijos teismas nutartyje išaiškino ieškovei, kad ji turi teisę pateikti papildomus įrodymus ir/ar rašytinius paaiškinimus teismo nustatytu terminu (CPK 186 straipsnis). Motyvuotus prašymus, įskaitant prašymus išreikalauti įrodymus, nurodant aplinkybes, kurias patvirtina prašomas išreikalauti įrodymas ir nurodant priežastis dėl ko šalis negali jų pateikti teismui, šalys privalo pateikti iki teismo nustatyto termino. Ieškovė teismo nustatytos pareigos nevykdė, jokių papildomų įrodymų ar rašytinių paaiškinimų nepateikė, jokių motyvuotų prašymų dėl įrodymų išreikalavimo neteikė. Nors ieškovė nurodo, jog pirmosios instancijos teisme į bylą neteikė papildomų rašytinių įrodymų bei laikėsi pozicijos, jog jos jau pateikti įrodymai yra pakankami, tačiau esant byloje minėtam ginčui ir atsakovui kvestionuojant, kodėl (duomenys neskelbtini) name reikėjo atlikti remontą, kokiu pagrindu jis buvo atliekamas, ar jis buvo būtinas ir suderintas su (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkais, akivaizdu, jog ieškovė galėjo pateikti papildomus įrodymus (pvz., kartu su apeliaciniu skundu pateiktą sąskaitą) dar pirmosios instancijos teisme. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovės pateiktą naują įrodymą, nes toks įrodymas galėjo būti pateiktas apylinkės teisme, jo nevertina ir dėl jo nepasisako (CPK 314 straipsnis).

Dėl įrodinėjimo pareigos, įrodymų vertinimo ir skolos už remonto darbus (ne)priteisimo

28. Pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (CK 1.38 straipsnis). Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

29. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl dalies ieškovės reikalavimų, t. y. dėl ieškovės apskaičiuotų atsakovui 53,77 Eur mokesčių už remonto darbus. Atsižvelgiant į tai, ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl skolos priteisimo, šioje byloje turėjo įrodyti aplinkybes, kad bendrosios dalinės administravimo ir kitos paslaugos (remonto darbai) atsakovui buvo suteiktos bei prašomos priteisti iš atsakovo skolos dydį (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu atsakovas, gindamasis nuo jam pareikšto reikalavimo, galėjo įrodinėti tai, kad jam paslaugos nebuvo suteiktos (ar suteiktos ne visos, nekokybiškos), taip pat ginčyti patį skolos egzistavimo faktą ar jos dydį.

30. Aiškindamas teismo pareigą laikantis kooperacijos principo užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo pareiga bendradarbiauti su bylos šalimis aktuali ir įrodinėjimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 25 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 31 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti CPK 265 straipsnyje įvardyti klausimai: įvertinti įrodymai, konstatuota, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20 punktas; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2021, 44 punktas).

31. Iš dispozityvumo ir rungimosi principų išplaukia, kad pareiga (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) teikti teismui įrodymus tenka šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Taigi, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas).

32. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, teismas turi procesinę pareigą tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą bylos baigtimi suinteresuotiems proceso dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 24 punktas; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20, 21 punktai).

33. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo procesinis sprendimas (ar jo dalis) gali būti pripažįstamas siurpriziniu, jei jis grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022, 45 punktas; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-208-1075/2022, 38 punktas). Šis draudimas siejamas su Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija dėl teisės į teisingą teismą, iš kurios matyti, kad Konvencijos 6 straipsnio požiūriu gali kilti Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo pavojus, kai teismai, nagrinėdami bylas, priima siurprizinius sprendimus tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės K. S. prieš Suomiją 31 d. sprendimo byloje, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017, 68 punktas).

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai įgyvendinimo įstatyme numatytą bendradarbiavimo, kooperavimosi su šalimis pareigą ir tinkamai joms išaiškino bei paskirstė įrodinėjimo pareigą. Kaip jau minėta, atsakovas byloje ginčijo ieškovės atliktus remonto darbus, t. y. tiek tada, tiek ir dabar atsakovas nežino kodėl (duomenys neskelbtini) name reikėjo atlikti remontą, kokiu pagrindu jis buvo atliekamas, ar jis buvo būtinas ir suderintas su (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkais. Bylos proceso eiga patvirtina, kad šios aplinkybės byloje buvo aiškiai atskleistos ir tirtos teisminio proceso metu. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. birželio 12 d. nutartimi šalims išaiškino jų teisę teikti papildomus įrodymus ir nustatė papildomų įrodymų pateikimo terminą. Ieškovei taip pat buvo įteikta atsakovo atsiliepimo į ieškinį kopija bei nustatytas terminas dublikui pateikti, tačiau ieškovė per teismo nustatytą terminą dubliko nepateikė, taip pat nepasinaudojo teise teikti įrodymus apie atsakovo ginčijamų remonto dabų atlikimą, jų pagrindą, apimtį, kainą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog tai, kaip pati ieškovė vertino teismo išaiškinimus, pasiūlymus pateikti įrodymus bei kaip pasirinko įgyvendinti jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, t. y. kokias aplinkybes įrodinėti ir kokias ne, yra nulemta išimtinai jos pačios pasirinkto procesinio veikimo modelio, todėl su tuo susijusių neigiamų pasekmių rizika – galimas bylai reikšmingų aplinkybių neįrodymas, tenka pačiai ieškovei (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendime paaiškėjusių siuprizinių motyvų, jog ieškovė siekdama priteisti skolą už remonto darbus, turėjo pateikti įrodymus, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

35. Apeliantė nurodo, jog civilinė byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, ir nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismui kilo neaiškumai dėl remonto išlaidų pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas nepasiūlė ieškovei pateikti tokių įrodymų ir / ar nepaskyrė žodinio proceso, kuriame galėjo pripažinti ieškovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, siekiant išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su nurodytais apeliantės argumentais pakartotinai pažymi, jog aplinkybės dėl remonto darbų atlikimo fakto buvo tiriamos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovui ginčijant byloje atliktus remonto darbus, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog 2023 m. sausio mėnesį buvo vykdomi namo (duomenys neskelbtini), remonto darbai, šių darbų pobūdį, poreikį, apimtį ir kainą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovei buvo sudaryta galimybė pateikti savo poziciją šiuo aspektu (taigi ir įrodymus), dėl ko nepagrįsti ieškovės teiginiai, jog buvo suvaržyta jos teisė į teisminę gynybą (teisė būti išklausytai). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovės argumentai dėl galimai suvaržytos teisės į teisminę gynybą (teikti įrodymus ir/ar teisė būti išklausytai) taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šalims, taigi ir ieškovei, buvo žinoma ir šalys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti.

36. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog ieškovė yra savo srities profesionalė, byloje atstovaujama advokatų profesinės bendrijos. Kadangi atsakovas nesutiko su ieškiniu dalyje dėl remonto darbų, sutiktina su atsakovo argumentais, jog ieškovė kaip apdairi ir rūpestinga šalis, vadovaujantis bendradarbiavimo ir kitais principais galėjo susisiekti su atsakovu ir pateikti papildomus įrodymus, teikti informaciją dėl atlikto remonto. Be to, kaip nurodė atsakovas, atsakovas net neturėjo galimybių teikti kokių nors pretenzijų ieškovei dėl remonto darbų, nes ieškovė atsakovui jokių remonto darbų neperdavė, su juo jokių remonto darbų nederino, todėl atsakovas ir neturėjo jokio faktinio pagrindo dėl remonto darbų teikti pretenzijas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė turėtų bendradarbiauti ir dėti daugiau pastangų siekiant įteikti paslaugų gavėjams sąskaitas ir kitus duomenis apie suteiktas paslaugas ir jų kainą.

37. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje numatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklę ieškovei prašant priteisti iš atsakovės skolą už suteiktas paslaugas, tenka pareiga įrodyti atliktų darbų ir suteiktų paslaugų realumą, mokesčių apskaičiavimo tvarką bei dydžius (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-648-653/2020). Kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog 2023 m. sausio mėnesį buvo vykdomi namo (duomenys neskelbtini), remonto darbai, šių darbų pobūdį, poreikį, apimtį ir kainą, o atsakovas ginčijo minėtų remonto darbų atlikimo faktą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė savo reikalavimo dėl 53,77 Eur mokesčių už remonto darbus pagrįstumo.

38. Pagal Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų 11 ir 12 punktus už bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbus atliktus pagal ilgalaikį planą, taip pat pagal ilgalaikiame plane nenumatytus darbus, kurie būtini pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (bendrųjų konstrukcijų nenumatytiems defektams ir deformacijoms, inžinerinių sistemų sutrikimams ir gedimams šalinti, įskaitant šių sistemų avarijoms lokalizuoti ir likviduoti reikalingus darbus, medžiagas ir įrenginius, kurie neįskaičiuoti į namo ir jo inžinerinių sistemų priežiūros (eksploatavimo) tarifus), apmokama iš kaupiamųjų lėšų sąskaitos pagal šių darbų faktines išlaidas, pagrįstas finansinės apskaitos dokumentais. Tik tais atvejais, jeigu kaupiamųjų lėšų sąskaitoje lėšų nėra ar jų nepakanka Nuostatų 11 ir 12 punktuose nurodytoms išlaidoms apmokėti, trūkstamas lėšas sumoka patalpų savininkai proporcingai bendrosios dalinės nuosavybės daliai pagal administratoriaus jiems pateiktas sąskaitas faktūras ar mėnesinius mokėjimų pranešimus. Kadangi byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovui buvo pateiktos administratoriaus sąskaitos – faktūros ar mėnesiniai mokėjimo pranešimai, kuriuose būtų nurodyti administratoriaus vykdyti remonto darbai, šių darbų išlaidos bei jų apskaičiavimo ir paskirstymo namo patalpų bendraturčiams tvarka, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog vien tik ieškovės nurodytos sumos įtraukimas į mokesčių apskaičiavimo ataskaitą nepatvirtina remonto darbų poreikio, jų faktinio atlikimo, remonto darbų išlaidų ir atsakovo, kaip namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčio prievolės sumokėti ieškovės reikalaujamas lėšas.

39. Nors apeliantė remiasi teismų praktika ir nurodo, jog buhalterinės apskaitos dokumentas yra pakankamas rašytinis įrodymas, kuris patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017). Nagrinėjamu atveju matyti, jog priešingai nei apeliantės nurodytose teismų praktikose, atsakovas neginčijo to, iš kokių išlaidų susideda ieškinio reikalavimas ir savo atsiliepime į ieškinį aiškiai nurodė, kad ieškinys pagrįstas tik iš dalies.

40. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

42. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

43. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

44. Atsakovas pateikė prašymą, kuriuo pateikė duomenis apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei prašė šias išlaidas priteisti iš ieškovės, t. y. 1 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia priteisti iš apeliantės atsakovui 1 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

45. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą

Priteisti iš apeliantės UAB „Mano Būstas Neris“ atsakovui K. K. 1 200,00 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.