Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ atstovui teisininkui G. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams A. P. ir V. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl atsakovų pareigos apmokėti įsiskolinimą už buto, esančio (duomenys neskelbtini) , nuomą (ne)buvimo, taip pat dėl išnuomoto buto nuomos mokesčio dydžio.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

25. Ieškovė 2022 m. gruodžio 8 d. siuntė atsakovei pranešimą dėl įsiskolinimo, kuris tuo metu siekė 2 262,62 Eur.

26. Iš ieškovės pateiktos nuomininkų atsiskaitymo ataskaitos ir atsakovų pateiktų mokėjimų kvitų nustatyta, kad atsakovė ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2024 m. balandžio 2 d. ir 2024 m. balandžio 12 d., sumokėjo ieškovei po 596,88 Eur (bendrai 1 193,76 Eur), kurie, anot ieškovės, buvo užskaityti už ankstesnes atsakovės skolas, t. y. iki ieškinyje nurodomo 2022 m. liepos 1 d. – 2024 m. kovo 31 d. laikotarpio.

Ieškinys tenkintinas visiškai.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

28. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).

29. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą ir šalių paaiškinimus, iš esmės pritardamas ieškovės pozicijai, pažymi, kad tarp ieškovės ir atsakovės V. L. 2019 m. lapkričio 29 d. pasirašyta Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto terminuota nuomos sutartis Nr. 1.40-T19/0333 buvo sudaryta vieneriems metams be teisės šią sutartį pratęsti; ši aplinkybė buvo nurodyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2019 m. lapkričio 26 d. įsakyme Nr. A30-2437/19, kurio pagrindu ir buvo sudaryta nurodyta 2019 m. lapkričio 29 d. sutartis. Taigi, atsakovė V. L. (ir atitinkamai jos šeimos nariai, kartu gyvenantys ginčo bute) nuo 2020 m. lapkričio 27 d., kai pasibaigė minėtas socialinio būsto išnuomojimo terminas (2020 m. lapkričio 26 d.), prarado teisę į ginčo buto socialinio būsto nuomą (dėl atsakovų teisės gyventi nurodytame ginčo bute ir/ar iškeldinimo iš jo bus sprendžiama kitoje šiuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-514-1200/2025 (buvęs Nr. e2-5562-1200/2024)). Byloje nustatyta, kad nurodyta 2019 m. lapkričio 29 d. socialinio būsto terminuota nuomos sutartis nebuvo pratęsta; be to, byloje nėra net pateikta įrodymų, jog atsakovai būtų kreipęsi į ieškovę ir/ar ginčo buto savininkę (Vilniaus miesto savivaldybę) dėl minėtos sutarties pratęsimo ir/ar naujos sudarymo.

30. Pažymėtina, kad ši aplinkybė (dėl 2019 m. lapkričio 29 d. socialinio būsto nuomos sutarties pasibaigimo 2020 m. lapkričio 26 d.) buvo nustatyta tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-397-1077/2023 (teismas atmetė ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ reikalavimą nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį Nr. 1.40-T19/0333, kadangi vertino, jog ši sutartis baigė galioti suėjus jos terminui 2020 m. lapkričio 26 d.), tiek Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-128-1012/2024 (teismas nurodė, jog sutinka su ieškovės ir pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nurodyta sutartis nustatė socialinio būsto nuomos pabaigos terminą 2020 m. lapkričio 26 d.; aplinkybė, jog sutartis nebus pratęsiama, buvo žinoma ir suprantama apeliantei (atsakovei)). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas minėtoje byloje panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą tik dalyje dėl atsakovų iškeldinimo ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (tuo pagrindu nagrinėjama minėta civilinė byla Nr. e2-514-1200/2025 (buvęs Nr. e2-5562-1200/2024)), o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

31. Teismas šiuo atveju neturi pagrindo (nei faktinio, nei teisinio) sutikti su atsakovų pozicija, kad 2019 m. lapkričio 29 d. terminuota socialinio būsto nuomos sutartis yra galiojanti, nes civilinė byla dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto dar nėra išnagrinėta ir nėra išnykusios aplinkybės, dėl kurių šis butas atsakovei buvo išnuomotas (sudegus atsakovei priklausančiam gyvenamajam būstui).

32. Pažymėtina, kad, kaip jau minėta, paskutinė tarp šalių sudaryta 2019 m. lapkričio 29 d. socialinio būsto terminuota nuomos sutartis Nr. 1.40-T19/0333 pasibaigė dar 2020 m. lapkričio 26 d., todėl ieškovės vėlesnis kreipimąsis (2021 m. lapkričio 10 d., t. y. faktiškai praėjus beveik metams nuo minėtos sutarties pabaigos) į teismą dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto niekaip nesusijęs su nurodytos 2019 m. lapkričio 29 d. sutarties galiojimu/sustabdymu ir pan.

34. Byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad atsakovei nurodytas socialinis būstas (ginčo butas) buvo išnuomotas sudegus jai priklausančiam gyvenamajam būstui, t. y. PBĮIĮ 16 straipsnio 8 dalies 1 punktu pagrindu. Kita vertus, nurodytas teisinis reglamentavimas nei savivaldybės, nei ieškovės, valdančios savivaldybės turtą patikėjimo teisėmis, imperatyviai neįpareigojo/neįpareigoja neribotą laiką su asmenimis, netekusiems būsto, pratęsinėti socialinio būsto nuomos sutartis (vartojami žodžiai „gali“); priešingai, nustatytas maksimalus terminas tokio būsto suteikimui – ne ilgiau kaip vieniems metams, su galimybe (bet ne imperatyvu) šį terminą pratęsti. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovei minėtas socialinis būstas buvo nuomotas daugiau nei 10 metų – nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2020 m. lapkričio mėn.; atsakovai iki šiol faktiškai naudojasi ginčo butu (kaip minėta, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla (jos grąžinta dalis) Nr. e2-514-1200/2025 (buvęs Nr. e2-5562-1200/2024) dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto).

35. Šioje dalyje pažymėtina ir tai, kad nors atsakovai bylos nagrinėjimo metu, be kita ko, akcentavo savo sunkią turtinę padėtį, tačiau, kaip minėta, atsakovei socialinis būstas išnuomotas tuo pagrindu, kad sudegė atsakovams priklausęs gyvenamasis būstas (PBĮIĮ 16 straipsnio 8 dalies 1 punktu pagrindu); byloje nenustatyta, jog atsakovai būtų kreipęsi dėl socialinio būsto išnuomojimo tuo pagrindu, kad jų pajamos neviršija įstatymo nustatytų pajamų ir turto dydžių, todėl šie atsakovų atsikirtimai vertintini kritiškai (patiems atsakovams nesant pakankamai aktyviems ir nesikreipus į ieškovę/savivaldybę dėl tokios galimybės), tuo labiau išeinantys už šio ginčo ribų.

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma. Dėl to, nepriklausomai nuo įstatymo nuostatų redakcijų, t. y. jose įvairiu metu įtvirtintų sąvokų, gyvenamųjų patalpų nuomos, teikiamos Lietuvos piliečiams, reikalingiems valstybės paramos (iki tam tikro laiko būsto suteikimas asmenims buvo sprendžiamas tokio būsto (ne)turėjimu, o ne galimybe komerciniu pagrindu jį įsigyti), susijusios su teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimu, objektas – socialinis (nekomercinis) būstas. Visais atvejais toks būstas, kad ir kaip jis būtų įvardytas, suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).

37. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. CK nėra išvardyta, kokie daiktai gali būti nuomojami, tačiau iš visų nuomos instituto normų aišku, kad tai gali būti bet koks daiktas, kuris jo naudojimo procese iš esmės nepraranda savo natūralių savybių ir savo vertės (CK 4.5 straipsnio 2 dalis), tai žemės sklypai, gamtos objektai, įmonės, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės ir kt. Sudaręs nuomos sutartį su nuomotoju, nuomininkas turi pagrindines pareigas: naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį (CK 6.489 straipsnio 1 dalis); laiku mokėti nuomos mokestį (CK 6.487 straipsnio 1 dalis); laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo sąskaita daryti einamąjį remontą, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitaip (CK 6.493 straipsnio 1 dalis); pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą (CK 6.499 straipsnio 1 dalis).

38. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Taigi, bendroji taisyklė yra ta, kad nuomininko pareiga grąžinti nuomojamą daiktą laikoma įvykdyta, kai atitinkamas daiktas faktiškai perduodamas nuomotojui. Jeigu, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas negrąžina daikto nuomotojui, jam kyla CK nustatyti teisiniai padariniai – nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį, susidariusį per laiką, kai buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2 dalis). Toks teisinis reglamentavimas suteikia teisę nuomotojui reikalauti iš nuomininko nuomos mokesčio už visą faktinį naudojimosi išnuomotu daiktu laikotarpį iki daikto grąžinimo.

39. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio skolos priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2010). Toks išaiškinimas svarbus keletu aspektų. Pirma, sprendžiant dėl nuomotojo reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius, nuomininkui pavėlavus grąžinti daiktą, pagrįstumo, būtina nustatyti daikto grąžinimo nuomotojui momentą. Antra, remiantis nurodytu išaiškinimu, darytina išvada, kad nuomos sutarties nutraukimo faktas savaime nelemia nuomos šalių teisių ir pareigų pagal nuomos sutartį pasibaigimo, tik tada, kai nuomininkas tinkamai įvykdo vieną iš daikto (pastato, statinio, įrenginio) nuomotojui grąžinimo sąlygų (perduoda faktiškai daiktą arba šalys pasirašo perdavimo-priėmimo aktą), laikoma, kad nuomos sutarties šalių prievolės pagal sutartį pasibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011).

40. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. pasibaigus terminuotai socialinio būsto nuomos sutarčiai ir atsakovams laiku neįvykdžius pareigos grąžinti nuomojamą daiktą – ginčo butą, ieškovė įgijo teisę į nuostolių atlyginimą, t. y. gauti nuomos mokestį už atsakovų faktinį naudojimosi išnuomotu daiktu laikotarpį – šiuo atveju ginčui aktualus laikotarpis nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2024 m. kovo 31 d.

41. CK 6.583 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1487 patvirtinta Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodika, 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 1-130 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašą, kuris nuo 2015 m. spalio 1 d. nustato Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarką. Minėtame apraše yra išskirtas socialinio būsto nuomos ir savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimas.

42. Kaip minėta, šiuo atveju socialinio būsto nuomos sutartis su atsakove pasibaigė ir nebuvo pratęsta, todėl ieškovė pagrįstai nuomos mokesčio dydį pradėjo skaičiuoti bei ginčui aktualiu laikotarpiu skaičiavo pagal savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimus, o ne kaip už socialinį būstą.

43. Šią poziciją patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo, ir išieškojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 1-130, 22 punktas, kuris numato, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius, nustatęs neteisėtą naudojimąsi savivaldybės būstu arba socialiniu būstu (kai būstas savavališkai užimtas, pasibaigęs nuomos sutarties terminas, asmeniui ir šeimai praradus teisę į paramą būstui išsinuomoti ir kt.), turi teisę iš šiomis patalpomis besinaudojančių asmenų, iki jie nutrauks savo neteisėtus veiksmus, reikalauti žalos atlyginimo, kurio dydis apskaičiuojamas pagal savivaldybės būsto (išskyrus socialinį būstą) nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo formulę, nustatytą Metodikoje. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė pagrįstai atsakovams prašomus priteisti nuostolius – nuomos mokestį, skaičiavo ne pagal Aprašo III dalyje (kaip kad prašė atsakovai), o IV dalyje nustatytą apskaičiavimą (atitinkamai naudodama Aprašo 4 priedo aktą), bei taikydama Metodikos 6 punkte įtvirtintą savivaldybės būsto nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo formulę.

44. Teismas, susipažinęs ir įvertinęs ieškovės pateiktus nuomos mokesčio, skaičiuoto ginčo butui už ginčo laikotarpį, apskaičiavimus, nurodytus pateiktuose 2022 m., 2023 m. ir 2024 m. savivaldybės būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo aktuose, neturi pagrindo jais abejoti (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Kaip minėta, šiuo atveju atsakovai kvestionavo minėtuose aktuose nurodytus vietovės pataisos ir rinkos pataisos koeficientus, dėl kurių teismas pasisako žemiau.

45. Nagrinėjamu atveju vietovės pataisos koeficientus kiekvienais metais tvirtina VĮ „Registrų centras“ direktorius (ne ieškovė ar savivaldybė), kuris 2023 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. VE-626(1.3E) „Dėl vietovės pataisos koeficientų pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir vietovę nuo 2024 m. sausio 1 d. ir vietovės pataisos koeficientų taikymo, nustatant nekilnojamojo turto vidutines rinkos vertes, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino vietovės pataisos koeficientus pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir vietovę nuo 2024 m. sausio 1 d.; atitinkamai tą darė ir ankstesniais metais, t y. 2023 m. vietovės pataisos koeficientai patvirtinti 2022 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. VE-965(1.3E), 2022 m. vietovės pataisos koeficientai patvirtinti 2021 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. VE-914(1.3E). Nustatyta (pagal REGIA duomenis), kad ginčo butas patenka į 57,56 vertės zoną, kurios koeficientas 2024 m. yra nustatytas 3,07, 2023 m. – 3,11, 2022 m. – 2,76. Ieškovės pateiktuose 2022 m., 2023 m. ir 2024 m. savivaldybės būsto nuomos mokesčio apskaičiavimo aktuose, apskaičiuojant ginčo butui nuomos mokestį, ir buvo naudoti būtent šie aukščiau nurodyti koeficientai, todėl atsakovų atsikirtimus šioje dalyje teismas atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

46. Dėl rinkos pataisos koeficientų teismas pažymi, kad jie patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 1-1046 „Dėl savivaldybės būstų nuomininkų įpareigojimo deklaruoti turtą (įskaitant gautas pajamas), rinkos pataisos koeficientų suvestinės patvirtinimo, Tarybos 2015-07-09 sprendimo Nr. 1-130 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžių apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo ir parduodamo savivaldybės būsto kainos sumažinimo“, kurio priede – rinkos pataisos koeficientų suvestinėje, be kita ko, nurodyta, kad ginčo butui – (duomenys neskelbtini), nustatytas 5,61 koeficientas, kurį būtent ir taikė ieškovė; patvirtinta rinkos pataisos koeficientų suvestinė gali būti atnaujinama kas 5 metus (minėto sprendimo 3 punktas). Atitinkamai atsakovų atsikirtimai šioje dalyje – dėl galimai nepagrįsto rinkos pataisos koeficiento taikymo, taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

47. Viena vertus, nors atsakovai ginčijo nuomos mokesčio dydį, tačiau nepateikė jokių kitų argumentų, kodėl jis neatitinka ieškovės nurodytuose teisės aktuose išdėstytos apskaičiavimo metodikos, iš esmės apsiribodami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais bei abstrakčiais argumentais, kurių plačiau nedetalizavo ir nepagrindė. Pažymėtina, jog remiantis bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), todėl būtent atsakovai turėjo įrodyti, jog ieškovės taikytas nuomos mokestis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

48. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovė visiškai įrodė, jog už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2024 m. kovo 31 d. atsakovams susidarė 8 504,63 Eur skola už ginčo buto nuomą (atsakovės du atlikti mokėjimai (2024 m. balandžio mėn.) buvo panaudoti/įskaityti už buvusį laikotarpį; atsakovai šios aplinkybės nenuginčijo (iš esmės ir neginčijo)). Šioje dalyje teismas pažymi, kad pilnamečiai nuomininko (šiuo atveju atsakovės) šeimos nariai (šiuo atveju atsakovas) turi tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir nuomininkas (CK 6.589 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovei solidariai iš atsakovų priteistina 8 504,63 Eur skola (nuostoliai) už būsto nuomą (CK 6.583, 6.584, 6.588, 6.589 straipsniai, 6.499 straipsnio 2 dalis).

49. Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnis). Ieškovės paskaičiavimu, atsakovai turi sumokėti 237,35 Eur delspinigius (taikant 0,02 proc. normą per dieną). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai laiku neatsiskaitė, ieškovės reikalavimas priteisti jai solidariai iš atsakovų 237,35 Eur delspinigių yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis; 1995 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnio 1 dalis).

50. Nors, kaip minėta, atsakovo priešieškinis ir atsikirtimai, kuriuose atsakovas reiškė savarankiškus materialiuosius reikalavimus, atsisakyti priimti, teismas pakartotinai pažymi, kad tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-30808-910/2013, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-397-1077/2023, tiek Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-128-1012/2024 (ir daugelyje kitų), konstatavo, kad atsakovas A. P. (buvusi pavardė P.) nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į patalpas, kurių priteisimo prašo natūra, nes tai yra konstatuota jau įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose ir tiek nuosavybės teisės klausimai, tiek žalos klausimai yra išspręsti kitose civilinėse bei administracinėse bylose. Šios teismų nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo kitose bylose neturi būti ir nebus nagrinėjamos (tas ne kartą atsakovui buvo išaiškinta – pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-21654-1099/2022; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-2365-577/2022; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I2-3520-631/2021; ir kt.), tačiau atsakovas pakartotinai vis kelia tuos pačius klausimus/reikalavimus, teismo vertinimu, piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

51. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, ieškovei solidariai iš atsakovų priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą (8 741,98 Eur (8 504,63 Eur + 237,35 Eur)) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. birželio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

52. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

53. Kadangi ieškovė pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, iš atsakovų valstybei lygiomis dalimis priteistinos šios bylinėjimosi išlaidos – 197 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Nei ieškovė, nei atsakovai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymų ir/ar įrodymų dėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl jos jiems nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

54. Byloje iš viso patirta 146,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų (CPK 96 straipsnis). Viso valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų priteistinos 343,23 Eur (197 Eur + 146,23 Eur) bylinėjimosi išlaidos, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 171,61 Eur.

Dėl baudos skyrimo

55. Atsakovai prašė skirti ieškovei 5 722 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis – pareiškus aiškiai nepagrįstą ieškinį, 50 proc. iš šios baudos skirti atsakovams.

56. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus (nesąžiningai pareiškiant nepagrįstą ieškinį ir (ar) kitą procesinį dokumentą; arba sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą), gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

57. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės, numatytos CPK 95 straipsnyje, taikymą. Tam tikrais atvejais dalyvaujančio asmens elgesys gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Pastebėtina ir tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

58. Nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys šiuo sprendimu tenkintas, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo ieškovės veiksmus (teikiant ieškinį) vertinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Be to, teismas sprendžia, kad nenustatyta ir kitų išskirtinių aplinkybių, leidžiančių teigti, jog piktnaudžiavimo procesu požymių buvo kituose ieškovės veiksmuose. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, atsakovų prašymas dėl baudos skyrimo ieškovei atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ patikslintą ieškinį tenkinti.

Priteisti solidariai iš atsakovų V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“, j. a. k. 124568293, 8 504,63 Eur (aštuonis tūkstančius penkis šimtus keturis eurus 63 ct) skolos, 237,35 Eur (du šimtus trisdešimt septynis eurus 35 ct) delspinigių, 5 (penkių) proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (8 741,98 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. birželio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovės V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) 171,61 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt vieną eurą 61 ct) bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 171,61 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt vieną eurą 61 ct) bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.