Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio, Justo Namavičiaus, L. Š. (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios I. S. bei nuteistosios R. S. ir jos gynėjo apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnyje, ir nuteista 128 MGL dydžio (4 820,48 Eur) bauda, įpareigojant paskirtą baudą sumokėti per dvejus metus į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, į kurią pervedamos teismo skirtos baudos nagrinėjant bylas baudžiamojo proceso tvarka, skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš nuteistosios R. S. priteista 1 973,65 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajai I. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. S. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad būdama statutine valstybės tarnautoja, dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėja, vykdydama 2017 m. sausio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 20-V-28 patvirtintas pagrindines šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijas, turėdama pagal kompetenciją, teisės aktų nustatyta tvarka priimti, registruoti ir nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, pradėti ikiteisminius tyrimus; gavus pranešimus apie administracinius nusižengimus ir nusikalstamas veikas, įvykių vietose, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti visus būtinus veiksmus, kad operatyviai ir išsamiai būtų priimti sprendimai dėl administracinių nusižengimų ar ištirtos nusikalstamos veikos; pagal kompetenciją užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, asmeniškai atsakant už ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, jų intensyvumą, neatidėliotinų proceso veiksmų atlikimą, tyrimo planų sudarymą, ataskaitų pateikimą; pagal kompetenciją atlikti administracinių nusižengimų tyrimą ir priimti nutarimus šiose bylose; užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, patruliuoti; pagal kompetenciją vykdyti pasislėpusių įtariamųjų, kitų asmenų paiešką; pristatyti į policiją teisėtvarkos pažeidimus ir nusikalstamas veikas padariusius asmenis, dėl nusikalstamo nerūpestingumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl to Lietuvos policija, valstybė ir fizinis asmuo I. S. patyrė didelę žalą, t. y. 2017 m birželio 13 d., būdama grupės (6089) vyresniąja, dirbdama su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiuoju patruliu D. Š., pagal gautą budėtojo nurodymą, apie 19 val. nuvyko į eismo įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje matydama avarijoje dalyvavusį kolegos L. T. naudojamą automobilį „Audi A5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kitame apvirtusiame automobilyje sunkiai sužalotą jos vairuotoją I. S., iš įvykio situacijos suprasdama, jog įvykyje dalyvavo automobilis „Audi A5“, kuriuo naudojosi L. T., būdama įvykio vietoje ir jos prieigose tiesiogiai bendravo su L. T., įvykio vietoje nefiksavo įvykio liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų, kurie jai ten pat rodė į L. T., kaip asmenį sukėlusį automobiliu „Audi A5“ eismo įvykį, nesiėmė jokių priemonių, kad L. T. būtų sulaikytas įvykio vietoje ar užkirsta galimybė jam pabėgti. Tokiu būdu netinkamai atlikdama savo tarnybines pareigas, sudarė sąlygas įtariamam L. T. tuoj pat pasišalinti iš įvykio vietos ir išvengti būtinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo – blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, taip pat jam slapstytis ir slėpti nusikaltimą. Po to, grįžusi į darbo vietą, surašydama tarnybinę ataskaitą dėl eismo įvykio, sąmoningai surašė neteisingus duomenis apie tai, kad atvykus į avarijos vietą „Audi A5“ vairuotojas buvo pasišalinęs, kad avarijos vietoje reikšmingos informacijos apie įvykį negauta bei neinformavo operatyvaus padalinio pareigūnų apie tai, jog avariją galimai sukėlė policijos pareigūnas L. T., vairuodamas jam priklausantį automobilį, ir taip tinkamai neatlikdama savo pareigų ir įgaliojimų, apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimą, pažeidė:

1) Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintą Policijos patrulių veiklos instrukcijos 63 punktą, kur nurodyta, kad atvykus į eismo įvykio vietą būtina nustatyti transporto priemonių vairuotojus, su eismo įvykiu susijusius asmenis ir liudytojus, paimti jų rašytinius paaiškinimus, o jeigu tokios galimybės nėra, užsirašyti jų vardus, pavardes, adresus, telefono numerius ar elektroninio pašto adresus; patikrinti, ar eismo įvykyje dalyvaujančios transporto priemonės nėra ieškomos; sudaryti eismo įvykio vietos schemą; apžiūrėti transporto priemones, kurios dalyvavo eismo įvykyje, ir aprašyti jų apgadinimus; išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti įvykio kaltininką (-us) ir surašyti jam (jiems) administracinio nusižengimo protokolą (-us); jei dėl eismo įvykio sudėtingumo be papildomo tyrimo nėra galimybės nustatyti, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir dėl kurio iš eismo dalyvių kaltės įvyko eismo įvykis, įpareigoti eismo dalyvius nurodytu laiku atvykti į policijos įstaigą, kurioje bus atliekamas eismo įvykio tyrimas; surašyti tarnybinį pranešimą dėl eismo įvykio, kuriame nurodyti eismo įvykio vietoje nustatytas aplinkybes; užtikrinti, kad nebūtų patrauktos transporto priemonės, nebūtų naikinami ar klastojami pėdsakai, taip pat užtikrinti transporto priemonių, jose esančių daiktų ir krovinių saugumą; paimti eismo įvykio dalyvių vairuotojo pažymėjimus, o jei jų neturi – kitus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir transporto priemonių registracijos liudijimus, užtikrinti, kad šie asmenys būtų eismo įvykio vietoje tol, kol įformins procesinius eismo įvykio dokumentus;

2) Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; laikytis Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto;

3) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta, kad asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas;

4) Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 25 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus ir jais vadovaujantis nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves;

5) Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymo Nr. 5-N-2 1.1 punkto nuostatas, kur nurodyta, kad policijos darbuotojams atvykus į įvykio vietą ir (ar) gavus duomenų, jog įvykyje galbūt dalyvavo policijos darbuotojas, apie tai nedelsiant turimomis ryšio priemonėmis informuoti policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio pareigūną (budėtoją);

6) Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6 punktą, 4.8 punktą, 4.9 punktą, dėl profesinės garbės, savo gero saugojimo. Elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo. Veikti sąžiningai, su pagarba visuomenei, įvertinti situacijas, kai susiduriama su labiausiai pažeidžiamų asmenų grupėmis ir būti teisingam, nešališkam, užtikrinti, kad priimami spendimai būtų teisėti ir objektyvūs;

7) Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. IX-1855, 3 straipsnio, 12 straipsnio reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą;

8) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Savo veiksmais, netinkamu pareigų atlikimu, ji iškraipė valstybės institucijos – Lietuvos policijos – funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, taip pat kitam asmeniui įtariamam kolegai L. T. padėjo išvengti gresiančio baudžiamojo persekiojimo ir teisinių pasekmių, sukėlė visuomenėje didelį įvykio rezonansą ir nukentėjusių asmenų bei visuomenės pasipiktinimą ir tokiais griaunančiais visuomenės pasitikėjimą policijos sistema veiksmais, padarė didelės neturtinės (moralinės) žalos fiziniam asmeniui – pačiai nukentėjusiajai I. S., pasireiškusią asmens konstitucinių garantijų pažeidimu, jos, kaip nukentėjusios nuo nusikalstamos veikos, netinkamai atliekančios savo pareigas valstybės tarnautojo įskaudinimu, dideliais dvasiniais išgyvenimais dėl visos įvykio situacijos ir galimybės nustatyti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes bei pasiekti teisingumą, taip pat didelės žalos padarė ir juridiniam asmeniui – Lietuvos policijai, taip pat ir valstybei.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė esminiais pripažintinų procesinių pažeidimų. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, kad nuteistosios kaltė padarius nusikaltimą, dėl kurio ji pripažinta kalta, pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Konkretūs įrodymai bus aptarti kitoje šio nuosprendžio dalyje, analizuojant nuteistosios kaltę ir jos veikos kvalifikavimą.

9. Pažymėtina, kad teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtinančius įrodymus bei jų vertinimo (priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Tai, ar šiuos duomenis laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2017, 2K-73-689/2018, 2K-243-689/2019 ir kt.).

12. Tiesa, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su ta įrodymų vertinimo dalimi, kad nuteistoji R. S. nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, dėl to keičia skundžiamą nuosprendį (konkretūs argumentai bus išdėstyti kitoje šio nuosprendžio dalyje), tačiau toks teismo vertinimas nelaikomas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu. Nėra pagrindo naikinti teismo priimto sprendimo kaip visumos vien dėl to, jog apeliantai ir abiejų instancijų teismai skirtingai vertino kai kuriuos įrodymus.

14. Nukentėjusioji I. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad BPK 257 straipsnis suteikia teismui, nagrinėjančiam bylą, galimybę nutartimi pranešti prokurorui apie tai, kad kiti asmenys, šiuo atveju R. M. ir S. S., gali būti padarę nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pirmojoje instancijoje nagrinėjimo aplinkybes, teismo įvertintus įrodymus, reikšmingus sprendžiant apie tokio informavimo galimybę, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos taip elgtis, nes byloje nėra duomenų, kuriais remiantis reikėtų vertinti R. M. ir S. S. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, klausimą. Pirmosios instancijos teismas liudytojų R. M. ir S. S. teisme duotus parodymus lygino su nuteistosios, kitų liudytojų parodymais, aptarė juos ir išdėstė motyvus, kuriais parodymais remiasi (R. M.), o kuriuos atmeta (S. S.). Vien ta aplinkybė, kad S. S. parodymai nesutampa su kitų liudytojų parodymais, nėra pagrindas spręsti dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Tokio pagrindo neturi ir apeliacinės instancijos teismas.

15. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą nepadaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinamas skundžiamas nuosprendis.

Dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto

16. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistosios R. S. ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Nuteistosios R. S. ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kaltinamojo akto trūkumų yra nepagrįsti.

18. Šioje baudžiamojoje byloje aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos aplinkybės – tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu – inkriminuotos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Nusikalstamos veikos aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi veikos sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga kvalifikavimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinamajame akte nurodytos R. S. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pakankamai išsamiai ir konkrečiai atskleidžia BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties turinį, todėl R. S. teisė gintis nuo aiškaus ir suprantamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis) nebuvo pažeista. Visos nuosprendyje nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės R. S. buvo žinomos pareiškiant įtarimus ir nurodytos kaltinamajame akte, todėl R. S. turėjo galimybę pasiruošti gynybai, šias aplinkybes ginčyti bylą nagrinėjant teisme. Nuosprendyje pateiktas nusikalstamos veikos teisinis vertinimas nuteistajai taip pat nebuvo naujiena, su prokuroro prašymu pakeisti kaltinimą (kaltinimas papildytas, kad R. S. piktnaudžiaudama padarė didelės žalos ne tik juridiniam asmeniui Lietuvos policijai, taip pat valstybei, bet ir fiziniam asmeniui I. S.) ji buvo supažindinta, buvo duota laiko pasiruošti gynybai, išklausytos nuteistosios ir jos gynėjo nuomonės. Ši aplinkybė taip pat neduoda pagrindo manyti, kad R. S. teisė gintis nuo aiškaus ir suprantamo kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis) buvo pažeista.

20. Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kuriuo motyvuojamas BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimas, yra tai, kad neva kaltinimas suformuluotas taip, kad R. S. ir L. T. bendrininkavo darant nusikalstamą veiką, tačiau bendrininkavimas R. S. BK 24 straipsnio pagrindu nėra inkriminuotas, o L. T. šioje byloje jokie kaltinimai nepareikšti. Apeliantų nuomone, jeigu veiką padarė bendrininkų grupė, turi būti konstatuota visų bendrininkavimo požymių visuma, todėl toks kaltinamojo akto surašymas, kuomet kaltinamajame akte daromos nuorodos į asmenų bendrininkavimą darant nusikalstamą veiką, tačiau neatskleidžiamas bendrininkų rūšys, jų statusas, laikoma, kad surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirma, nusikalstamos veikos kvalifikavimo kontekste jokios nuorodos į S. ir L. T. bendrininkavimą darant nusikalstamą veiką nėra nurodytos. Priešingai, kaltinamajame akte daromos nuorodos į sąmoningą R. S. veikimą L. T. naudai. Antra, L. T. nėra šios bylos baudžiamosios atsakomybės subjektas, todėl jam reikšti kaltinimo nebuvo jokio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje L. T. buvo apklaustas kaip liudytojas. Apeliacinio skundo argumentas, kad kaltinimo aprašomojoje dalyje yra nurodyti nusikalstamos veikos, numatytos BK 237 straipsnyje, sudėties požymiai, atmetamas kaip deklaratyvus. BK 237 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo ar tokį nusikaltimą padariusio asmens slėpimą. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kaltinamajame akte tokių duomenų nėra. Iš teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžiu L. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje, t. y. už tai, kad būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta I. S. sveikata.

21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantų prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui dėl netinkamai, pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, surašyto kaltinamojo akto.

Dėl R. S. veikos perkvalifikavimo iš BK 228 straipsnio2 dalies į BK 229 straipsnį

22. Nagrinėjamoje byloje R. S. buvo kaltinama piktnaudžiavimu, jos nusikalstama veika kaltinamajame akte buvo kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teisme prokuroras pateikė prašymą R. S. pakeisti kaltinimą, papildant jį aplinkybe, kad R. S. piktnaudžiaudama padarė didelės žalos ne tik juridiniam asmeniui Lietuvos policijai, taip pat valstybei, bet ir fiziniam asmeniui I. S.. Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pakeistą kaltinimą, konstatavo, kad toks kaltinimas nepasitvirtino ir, įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, nustatė, kad R. S. netinkamai atliko savo pareigas dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) ir skundžiamu nuosprendžiu ją nuteisė pagal BK 229 straipsnį. Prokuroras ir nukentėjusioji apeliaciniuose skunduose su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo nuteistosios nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimą, nes ji netinkamai savo tarnybines pareigas atliko ne dėl neatsargumo, bet tyčia. Su šiais apeliacinių skundų argumentais teisėjų kolegija sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, kas nulėmė neteisingą nusikalstamos veikos kvalifikavimą.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pirmosios instancijos teisme pakeistą kaltinimą, nustatė, kad R. S., būdama statutine valstybės tarnautoja, dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėja, vykdydama 2017 m. sausio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 20-V-28 patvirtintas pagrindines šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijas, turėdama pagal kompetenciją, teisės aktų nustatyta tvarka priimti, registruoti ir nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, pradėti ikiteisminius tyrimus; gavus pranešimus apie administracinius nusižengimus ir nusikalstamas veikas, įvykių vietose, teisės aktų nustatyta tvarka atlikti visus būtinus veiksmus, kad operatyviai ir išsamiai būtų priimti sprendimai dėl administracinių nusižengimų ar ištirtos nusikalstamos veikos; pagal kompetenciją užkardyti, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, asmeniškai atsakant už ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, jų intensyvumą, neatidėliotinų proceso veiksmų atlikimą, tyrimo planų sudarymą, ataskaitų pateikimą; pagal kompetenciją atlikti administracinių nusižengimų tyrimą ir priimti nutarimus šiose bylose; užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, patruliuoti; pagal kompetenciją vykdyti pasislėpusių įtariamųjų, kitų asmenų paiešką; pristatyti į policiją teisėtvarkos pažeidimus ir nusikalstamas veikas padariusius asmenis, veikdama priešingai tarnybos interesams tyčia neatliko pareigų ir įgaliojimų – piktnaudžiavo tarnybine padėtimi tuo siekdama asmeninės naudos kitam asmeniui – to paties komisariato pareigūnui L. T., o būtent: 2017 m birželio 13 d., būdama grupės (6089) vyresniąja, dirbdama su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiuoju patruliu D. Š., pagal gautą budėtojo nurodymą, apie 19 val. nuvyko į eismo įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje matydama avarijoje dalyvavusį kolegos L. T. naudojamą automobilį „Audi A5“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kitame apvirtusiame automobilyje sunkiai sužalotą jos vairuotoją I. S., iš įvykio situacijos suprasdama, jog įvykio kaltininkas yra automobilio „Audi A5“ vairuotojas L. T. ir jis šiuo eismo įvykiu padarė nusikalstamą veiką, būdama įvykio vietoje ir jos prieigose tiesiogiai bendravo su L. T., po ko susitarė su juo slėpti tikrąsias įvykio aplinkybes ir jį patį (L. T.), kaip įvykio kaltininką. Vykdydama šį susitarimą, įvykio vietoje tyčia nefiksavo įvykio liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų, kurie jai ten pat rodė į L. T., kaip asmenį sukėlusį automobiliu „Audi A5“ eismo įvykį, tyčia nesiėmė jokių priemonių, kad L. T. būtų sulaikytas įvykio vietoje ar užkirsta galimybė jam pabėgti. Tokiu būdu tyčia sudarė sąlygas įtariamam L. T. tuoj pat pasišalinti iš įvykio vietos ir išvengti būtinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo – blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, taip pat jam slapstytis ir slėpti nusikaltimą. Po to, neteisėto susitarimo su L. T. pagrindu, grįžusi į darbo vietą, surašydama tarnybinę ataskaitą dėl eismo įvykio, sąmoningai surašė neteisingus duomenis apie tai, kad atvykus į avarijos vietą „Audi A5“ vairuotojas buvo pasišalinęs, kad avarijos vietoje reikšmingos informacijos apie įvykį negauta bei tyčia neinformavo operatyvaus padalinio pareigūnų apie tai, kad avariją sukėlė policijos pareigūnas L. T., vairuodamas jam priklausantį automobilį. Taip tyčia nepanaudodama savo pareigų ir įgaliojimų, priešingai tarnybos interesams, apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimą, pridengdama įtariamą L. T. siekė kenkti ir avarijos ikiteisminiam tyrimui, tiesos byloje nustatymui ir teisingumo vykdymui, tokiais tyčiniais veiksmais ji pažeidė: 1) Lietuvos policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintą Policijos patrulių veiklos instrukcijos 63 punktą, kur nurodyta, kad atvykus į eismo įvykio vietą būtina nustatyti transporto priemonių vairuotojus, su eismo įvykiu susijusius asmenis ir liudytojus, paimti jų rašytinius paaiškinimus, o jeigu tokios galimybės nėra, užsirašyti jų vardus, pavardes, adresus, telefono numerius ar elektroninio pašto adresus; patikrinti, ar eismo įvykyje dalyvaujančios transporto priemonės nėra ieškomos; sudaryti eismo įvykio vietos schemą; apžiūrėti transporto priemones, kurios dalyvavo eismo įvykyje, ir aprašyti jų apgadinimus; išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti įvykio kaltininką (-us) ir surašyti jam (jiems) administracinio nusižengimo protokolą (-us); jei dėl eismo įvykio sudėtingumo be papildomo tyrimo nėra galimybės nustatyti, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir dėl kurio iš eismo dalyvių kaltės įvyko eismo įvykis, įpareigoti eismo dalyvius nurodytu laiku atvykti į policijos įstaigą, kurioje bus atliekamas eismo įvykio tyrimas; surašyti tarnybinį pranešimą dėl eismo įvykio, kuriame nurodyti eismo įvykio vietoje nustatytas aplinkybes; užtikrinti, kad nebūtų patrauktos transporto priemonės, nebūtų naikinami ar klastojami pėdsakai, taip pat užtikrinti transporto priemonių, jose esančių daiktų ir krovinių saugumą; paimti eismo įvykio dalyvių vairuotojo pažymėjimus, o jei jų neturi – kitus asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir transporto priemonių registracijos liudijimus, užtikrinti, kad šie asmenys būtų eismo įvykio vietoje tol, kol įformins procesinius eismo įvykio dokumentus; 2) Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; laikytis Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto; 3) Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, kuriame nustatyta, kad asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievolė nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; 4) Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 5 punkte, 25 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus ir jais vadovaujantis nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves; 5) Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymo Nr. 5-N-2 1.1 punkto nuostatas, kur nurodyta, kad policijos darbuotojams atvykus į įvykio vietą ir (ar) gavus duomenų, jog įvykyje galbūt dalyvavo policijos darbuotojas, apie tai nedelsiant turimomis ryšio priemonėmis informuoti policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio pareigūną (budėtoją); 6) Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6 punktą, 4.8 punktą, 4.9 punktą, dėl profesinės garbės, savo gero saugojimo. Elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo. Veikti sąžiningai, su pagarba visuomenei, įvertinti situacijas, kai susiduriama su labiausiai pažeidžiamų asmenų grupėmis ir būti teisingam, nešališkam, užtikrinti, kad priimami spendimai būtų teisėti ir objektyvūs, be savanaudiškų paskatų; 7) Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. IX-1855, 3 straipsnio, 12 straipsnio reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą; 8) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Savo veiksmais ji demonstravo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, piktnaudžiavimu iškraipė valstybės institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, taip pat siekdama asmeninės naudos kitam asmeniui įtariamam kolegai L. T. padėjo išvengti gresiančio baudžiamojo persekiojimo ir teisinių pasekmių, sukėlė visuomenėje didelį įvykio rezonansą ir nukentėjusių asmenų bei visuomenės pasipiktinimą ir tokiais griaunančiais visuomenės pasitikėjimą policijos sistema veiksmais, padarė didelės neturtinės (moralinės) žalos fiziniam asmeniui – pačiai nukentėjusiajai I. S., pasireiškusią asmens konstitucinių garantijų pažeidimu, jos, kaip nukentėjusios nuo nusikalstamos veikos, piktnaudžiaujančio valstybės tarnautojo įskaudinimu, dideliais dvasiniais išgyvenimais dėl visos įvykio situacijos ir galimybės nustatyti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes bei pasiekti teisingumą, taip pat didelės žalos padarė ir juridiniam asmeniui – Lietuvos policijai, taip pat ir valstybei.

24. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014). BK 228 straipsnyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-283/2013, 2K-7-84-489/2018 ir kt.).

25. Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas patyrė didelės žalos. Nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado padarinių – šiame straipsnyje nurodytas subjektas patyrė didelę žalą, kad tarp veikos ir padarinių yra priežastinis ryšys. Netinkamas savo pareigų atlikimas – pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, nevykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

26. BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Būtent kaltės forma iš esmės ir skiria piktnaudžiavimą (BK 228 straipsnis) nuo tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 straipsnis), kuris padaromas dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-376-303/2015 ir kt.).

27. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą perkvalifikuoti R. S. veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies į BK 229 straipsnį motyvavo tuo, jog nenustatė nuteistosios tyčios piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog R. S. jai inkriminuotus veiksmus (nefiksavo liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų, nesiėmė jokių priemonių L. T. sulaikyti) atliko tyčia, nes nežinant R. S. ir L. T. pokalbio (susitarimo) turinio, negalima nustatyti, ar L. T. savavališkai pasišalino iš įvykio vietos, ar R. S. jam sudarė sąlygas tai padaryti. Teismas taip pat nustatė, jog grįžusi į darbo vietą ir surašydama tarnybinę ataskaitą dėl eismo įvykio, R. S. sąmoningai surašė neteisingus duomenis apie tai, jog atvykus į avarijos vietą „Audi A5“ vairuotojas buvo pasišalinęs, kad avarijos vietoje reikšmingos informacijos apie įvykį negauta bei neinformavo operatyvaus padalinio pareigūnų apie tai, jog avariją galimai sukėlė policijos pareigūnas L. T., vairuodamas jam priklausantį automobilį, ir taip tinkamai neatlikdama savo pareigų ir įgaliojimų, apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalį R. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos veiksmų ji padarė neatsargia kaltės forma (dėl nusikalstamo nerūpestingumo), o dalį tos pačios veikos veiksmų – tyčine kaltės forma (veikė sąmoningai). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstyti teismo argumentai dėl nuteistosios R. S. kaltės formos yra nenuoseklūs ir teisine prasme neteisingi, nes bet kuri baudžiamajame įstatyme aprašyta veika padaroma tik viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų – arba tyčia arba neatsargiai. Bent vienas nustatytas veiką sudarantis tyčinis veiksmas eliminuoja bet kokią galimybę visą veiką kvalifikuoti kaip padarytą neatsargia kaltės forma.

28. Taigi nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą, ar R. S. veika kvalifikuotina pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kaip piktnaudžiavimas, jos veiką būtina įvertinti nuteistajai suteiktų teisių, pareigų ir jų įgyvendinimo kontekste. Būtina nustatyti, kad ji, nepanaudodama savo pareigų ir įgaliojimų, elgėsi priešingai tarnybos interesams, suvokė tokį savo elgesio pobūdį ir norėjo taip elgtis.

29. Nuteistoji R. S. pripažįsta, kad 2017 m. birželio 13 d. pagal gautą budėtojo nurodymą, kartu su vyriausiuoju patruliu D. Š. nuvykusi į eismo įvykio vietą iš karto atpažino avarijoje dalyvavusį kolegos L. T. automobilį ,,Audi A5“, tačiau teigia, jog avarijos vietoje jo nematė ir su juo nebendravo. Tokias nuteistosios nurodytas aplinkybes paneigia liudytojų R. J., T. G. ir R. S. nuoseklūs parodymai.

33. Taigi, išdėstyti liudytojų R. J., T. G. ir R. S. nuoseklūs parodymai patvirtina, kad į eismo įvykio vietą atvykusiai policijos pareigūnei R. S. jie nurodė įvykio vietoje buvusį L. T. kaip asmenį, vairavusį avariją sukėlusį automobilį ,,Audi A5“, taip pat jų parodymai neabejotinai patvirtina, kad R. S. eismo įvykio vietoje tiesiogiai bendravo su avariją sukėlusiu L. T. Nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad liudytoja R. J. tiksliai nepatvirtino, o tik išreiškė abejonę, kad policijos pareigūnei ji būtų rodžiusi dar įvykio vietoje esantį automobilio ,,Audi“ vairuotoją. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus liudytojos R. J. parodymus, konstatuoja, jog liudytoja ikiteisminio tyrimo metu ir abiejų instancijų teismuose nuosekliai ir tiksliai patvirtino įvykio vietoje nuteistajai R. S. rodžiusi avariją sukėlusį ,,Audi A5“ vairuotoją. Apeliantai taip pat kritikuoja liudytojo R. S. teisme duotus parodymus, kad jis neatsimena, ką galėjo sakyti ar rodyti pareigūnams, neatsimena, ar matė ,,Audi“ vairuotoją įvykio vietoje. Tačiau R. S. parodė, kad geriausiai įvykio aplinkybes prisiminė apklausiamas tuoj po įvykio, ikiteisminio tyrimo metu jis parodė avarijos vietoje matęs ,,Audi“ vairuotoją. Analogiškai apeliantai skunde nurodė ir dėl T. G. parodymų, kad jis nepamena, ar bendravo su policijos pareigūnais, jog teisme atpažino R. S. tik dėl to, jog ji yra teismo salėje. Dėl pastarosios apeliantų nurodomos aplinkybės liudytojas T. G. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad praėjus savaitei po įvykio atvykę pareigūnai darė atpažinimą iš nuotraukų, jis atpažino nuteistąją. Apygardos teisme jis buvo apklausiamas nuo įvykio praėjus metams laiko, todėl jam buvo sunku prisiminti, nenorėdamas spėlioti pasakė, kad atpažįsta nuteistąją todėl, kad ji yra teismo salėje. Tačiau ši aplinkybė nedaro jo parodymų nepatikimais. Vertinant liudytojų R. J., T. G. ir R. S. parodymų patikimumą, atkreipiamas apeliantų dėmesį į tai, kad liudytojų parodymai turi būti vertinami ne atsietai nuo bylos aplinkybių, o jų visumoje. Šiuo atveju apeliantai skunde akcentuoja tik atskirus šių liudytojų teiginius ir savaip juos interpretuoja. Teisėjų kolegija nenustatė, kad liudytojai turėjo kokį nors motyvą apkalbėti anksčiau nepažinojusios pareigūnės ar sakyti apie ją netiesą. R. J., T. G. ir R. S. parodymai yra pakankamai išsamūs, viso proceso metu nuoseklūs ir logiški, juose nėra jokių esminių prieštaravimų, leidžiančių abejoti tokių duomenų patikimumu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų R. J., T. G. ir R. S. parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

34. Liudytojų R. J., T. G. ir R. S. parodymus, kad avariją sukėlęs vairuotojas buvo įvykio vietoje patvirtino liudytoja I. L., kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad išėjusi į kiemą pamatė dideliu greičiu pralekiantį automobilį, išgirdo smūgį ir suprato, kad kažkas įvyko. Nubėgusi į įvykio vietą, pamatė apvirtusį automobilį ir jame dejuojančią merginą. Avariją sukėlusio vaikino automobilis stovėjo už 100 m. Sustoję jaunuoliai ir mergina, važiavę iš jo paskos, pasakojo, kad tas jaunuolis vairavo automobilį. Vaikinas, sukėlęs įvykį, buvo jaunas, apsirengęs buvo tokį ilgą tamsų megztinį su gobtuvu. Mano, kad kai atvyko policija, to vairuotojo jau nebebuvo arba buvo įsimaišęs į žmonių minią. Pareigūnė R. S. užsirašė jos duomenis ir vėliau, gal po valandos ar pusantros, pas ją į namus atėjo ir ją apklausė. Ji nieko neklausė apie vairuotoją, vairavusį automobilį ir sukėlusį įvykį. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja I. L. nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir duodama parodymus pirmosios instancijos teisme. Kolegijos pirmininkui perskaičius liudytojos I. L. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 28) ir pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 48–50) ji patvirtino, kad jie yra teisingi ir parodė, kad matė avarijos kaltininką stovintį už 50–100 m, vienoje pusėje nukentėjusiosios automobilį, kitoje pusėje nutolusį kaltininko automobilį. Jai buvo keista, kad pareigūnė įvykio vietoje nėjo prie kaltininko automobilio, o nuėjo į priešingą pusę.

35. Nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde vėlgi iš visų liudytojos I. L. parodymų cituoja tik vieną sakinį, kuriame liudytoja parodė, kad jos nuomone, vaikino, kuris sukėlė įvykį automobilis stovėjo už 100 m, bet tuo metu, kai atvažiavo policijos pareigūnai, jai atrodo, ten jau jo nebebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojos I. L. parodymų visumą, palyginusi juos su kitų liudytojų parodymais, jokių prieštaravimų nenustatė. Liudytoja I. L. nuosekliai parodė, kad matė avariją sukėlusį vaikiną eismo įvykio vietoje, o po to jis kažkur dingo. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja parodė, kad avarijos vietoje buvo daug žmonių, įdėmiai ji nestebėjo, ką veikė avarijos kaltininkas, nes visą dėmesį buvo sutelkusi į nukentėjusiąją, todėl logiška, kad ji tiksliai negali pasakyti, ar atvykus policijos pareigūnams avariją sukėlęs vaikinas jau buvo pasišalinęs iš avarijos vietos ar ne. Tačiau dėl to nėra pagrindo vertinti liudytojos I. L. parodymų kaip nepatikimų. Aplinkybė, kad atvykus policijos pareigūnams avariją sukėlęs vairuotojas buvo įvykio vietoje ir bendravo su pareigūne R. S. nustatyta anksčiau aptartų liudytojų R. J., T. G., R. S. bei liudytojų V. B. ir R. M. parodymais. Liudytojas V. B. parodė, kad po eismo įvykio L. T. atvažiavo į policijos komisariato kiemą ir klausė, ką jam daryti. L. T. paklausus, kodėl jis pabėgo iš įvykio vietos, šis atsakė, kad jį iš įvykio vietos paleido R. S.. Liudytojas R. M. davė tokius pat parodymus. Netikėti policijos pareigūnų R. M. ir V. B. parodymais, kad susitikimo metu L. T. jiems pasakė, jog iš įvykio vietos jį paleido būtent R. S. nėra jokio pagrindo. Aplinkybė, kad L. T. liudytojams V. B. ir R. M. įvardijo būtent nuteistąją, o ne kitą kokį pareigūną, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą L. T. ten buvo ir bendravo su pareigūne R. S., o pastaroji sudarė sąlygas L. T. pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir išvengti būtinų pirminių tyrimo veiksmų atlikimo – blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, daiktinių įrodymų paėmimo, taip pat jam slapstytis ir slėpti nusikaltimą.

36. Visiškai nelogiškas nuteistosios ir jos gynėjos apeliacinio skundo argumentas neva patvirtinantis nuteistosios nekaltumą tai, kad V. B. ir R. M. negalėjo patvirtinti, jog įvykio vietoje būtų matę avariją sukėlusį vairuotoją, ar tai, kad R. S. būtų su juo bendravusi. Liudytojai V. B. ir R. M. tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, todėl logiška, kad jie tokių aplinkybių negalėjo nurodyti. Tačiau jie abu nuosekliai patvirtino, kad tuoj po įvykio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato kieme susitikus su L. T., šis pasakė, jog iš eismo įvykio vietos jį paleido tyrėja R. S.. Kiti apeliaciniame skunde minimi liudytojai E. B. (ugniagesys), V. P. ir J. R. (pro šalį važiavę vairuotojai), nukentėjusiosios tėvas V. S., kurie apeliantų teigimu taip pat paneigia nuteistosios kaltę, nors ir dalyvavo įvykyje tiesiogiai, tačiau jie visi vieningai parodė, kad jie pirmiausia rūpinosi nukentėjusiąja, todėl nesidomėjo autoįvykio kaltininku ir nestebėjo, kokius veiksmus atlieka į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Tačiau tai nereiškia, kad liudytojai E. B., V. P., J. R. ir V. S. paneigė kitų šiame nuosprendyje aptartų liudytojų parodymais nustatytas aplinkybes, kad įvykio vietoje ,,Audi A5“ vairuotojas buvo, nuteistoji jį matė, su juo kalbėjo, ir kad būtent ji leido jam iš įvykio vietos pasišalinti.

37. Nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojų R. K. ir J. K. parodymai patvirtina, kad ,,Audi“ vairuotojas (L. T.) iš įvykio vietos pasišalino iki atvykstant policijos pareigūnams. Toks apeliacinio skundo argumentas prieštarauja ne tik jau šiame nuosprendyje išdėstytiems liudytojų R. J., T. G. ir R. S., bet ir pačių liudytojų R. K. bei J. K. parodymams. Pirmosios instancijos teisme R. K. parodė, kad visų tarnybų pareigūnai (ugniagesiai, policijos pareigūnai, greitosios medicinos pagalbos medikai) į įvykio vietą atvyko labai greitai, jaunuolį (L. T.) savo namų kieme jis pamatė maždaug 10–15 min. nuo ugniagesių atvykimo į įvykio vietą, kurio paklausus, ką jis čia veikia, šis atsakė, jog čia gyvena. Tuo momentu policijos pareigūnai jau buvo įvykio vietoje. Liudytoja J. K. teisme parodė, kad matė vaikiną savo namų kieme, įvykio vietoje girdėjo kaip žmonės šaukė, jog būtent tas vaikinas yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio. Taigi priešingai negu teigia apeliantai skunde, liudytojų R. K. ir J. K. parodymai kartu su šiame nuosprendyje išdėstytais kitais įrodymais sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, leidžiančią teigti, kad policijos pareigūnams atvykus, L. T. eismo įvykio vietoje buvo.

38. Nuteistoji R. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde ypač sureikšmina liudytojo S. S. parodymus. Teisme liudytojas parodė, kad jis būdamas įvykio vietoje padėjo R. S. atlikti būtinus įvykio vietos matavimo veiksmus ir niekas iš ten buvusių asmenų nenurodė avarijos kaltininko, jis visą laiką buvo šalia nuteistosios ir nematė, kad ši būtų bendravusi su įvykio kaltininku. Tiesa, jis teigė, kad R. S. jam pasakė, jog automobilis ,,Audi A5“ yra kolegos. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas S. S. parodė tas pačias aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme. Papildomai parodė, kad dar tą pačią dieną ,,Facebook“ parašė žinutę ir patalpino nuotraukas, kurias darė įvykio vietoje. Įvykio vietoje avarijos kaltininko nematė, tačiau jis jo ir nepažįsta, todėl negali paneigti, kad tarp žmonių įvykio vietoje jis buvo. Vertindama liudytojo S. S. abiejų instancijų teismuose duotus parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojo parodymai prieštarauja kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė. Dėl liudytojo S. S. parodymų priimti priešingą sprendimą apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Liudytojas S. S. apeliacinės instancijos teismui pateikė nuotraukas iš eismo įvykio vietos, kurios neva patvirtina, kad jis į įvykio vietą atvyko anksčiau negu policijos pareigūnai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Liudytojas S. S. negalėjo pasakyti, kada nuotraukos buvo darytos iki pareigūnų atvykimo į įvykio vietą ar vėliau, taip pat negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu jos darytos ir kokią jos turi reikšmę nagrinėjamai bylai. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija liudytojo pateiktų nuotraukų nelaiko įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.

39. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistosios R. S. kaltės formos, atsižvelgė į tai, jog ji informavo savo tiesioginį viršininką apie įvykyje esantį automobilį, kuriuo važinėja pareigūnas L. T.. Nuteistoji R. S. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad ši aplinkybė paneigia nuteistosios tyčią nuslėpti informaciją, jog įvykyje dalyvavo policijos pareigūno L. T. automobilis. Su tokiais teismo ir apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti. Iš teisme apklaustų liudytojų R. B. ir K. G. parodymų matyti, kad priešingai negu teigia nuteistoji, ne jos iniciatyva skyriaus vadovas ir tiesioginis viršininkas buvo informuoti apie eismo įvykį. Liudytojas K. G. teisme parodė, kad jis vadovavo Reagavimo skyriui, jam apie avariją xxx pranešė R. M., jis pasakė, kad Reagavimo skyriaus pareigūno L. T. automobilis pakliuvo į eismo įvykį. Praėjus 10–15 min., jis nuėjo į budėtojų dalį, kur buvo iš įvykio vietos grįžę policijos pareigūnai ir kurie patvirtino, kad avarijoje dalyvavo L. T. automobilis, kuris iš ten buvusių pareigūnų tai pasakė, liudytojas nepamena. Liudytojas R. B. teisme parodė, kad jis pats paskambino operatyvinei grupei, kad pasiteirauti apie kolegos automobilį įvykyje, nes prieš tai buvo gavęs tokią informaciją iš kito kolegos. R. S. patvirtino, kad avarijos vietoje yra L. T. automobilis. Jis nurodė apie tai informuoti savo tiesioginį viršininką, policijos komisariato viršininką ir važiuoti ieškoti L. T.. Taigi, išdėstyti liudytojų R. B. ir K. G. parodymai patvirtina, kad jie patys domėjosi, teiravosi apie įvykį, o ne sužinojo apie jį nuteistosios iniciatyva. Kita vertus, vairuotojo identifikavimas pagal įvykio vietoje rastą automobilį buvo akivaizdus, todėl slėpti tokią aplinkybę būtų nelogiška. Dėl to teigti, kad ši aplinkybė paneigia nuteistosios siekį slėpti tikrąsias įvykio aplinkybes neturi jokio pagrindo, nes nuteistosios veiksmai įvykio vietoje (nefiksavo įvykio liudytojų parodymų, avarijos kaltininkui leido pasišalinti iš įvykio vietos) ir grįžus į darbo vietą (įrašė neteisingus duomenis į tarnybinę ataskaitą, apie įvykį neinformavo operatyvaus padalinio pareigūnų) rodo, kad piktnaudžiaudama savo tarnybinėmis pareigomis, ji sudarė sąlygas L. T. pasišalinti iš įvykio vietos, apsunkino pirminį avarijos aplinkybių tyrimą.

40. Teismo išvada, kad objektyviai R. S. vien pagal įvykio vietoje buvusių asmenų paaiškinimus neturėjo galimybės suprasti, kad avarijos kaltininkas yra L. T. prieštarauja ne tik šiame nuosprendyje aptartiems liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymams, kad jie nuteistajai nurodė vaikiną, vairavusį ,,Audi A5“ automobilį ir sukėlusį eismo įvykį, pačios nuteistosios R. S. parodymams, kad tik atvykusi į įvykio vietą, ji pamatė kolegos L. T. automobilį, bet ir skundžiamame nuosprendyje teismo nustatytai aplinkybei, kad eismo įvykio vietoje R. S. tiesiogiai bendravo su L. T.. Išdėstyti duomenys teisėjų kolegijai neleidžia abejoti, kad R. S., būdama eismo įvykio vietoje, turėjo galimybę suprasti ir suprato, kad avarijos kaltininkas yra jos kolega L. T..

41. Be to, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo sureikšmino R. S. ir L. T. pokalbio turinį, nurodęs, kad nežinant pokalbio turinio negalima nustatyti, ar jie susitarė, kad nuteitoji jam leidžia pasišalinti iš įvykio vietos, kad jis išvengtų atsakomybės, ar L. T. savavališkai pasišalino be nuteistosios leidimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, R. S. ir L. T. pokalbio turinys (susitarimas) teismo įvertintas atsietai nuo kitų tyčios vertinimui reikšmingų aplinkybių ir su jomis susijusių įrodymų visumos, nors ši aplinkybė tik papildo tyčinės kaltės formos buvimą ir tyčios kryptingumą nusakančius požymius.

42. Taigi nagrinėjamoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad R. S., vykdydama savo pareigas įvykio vietoje, matydama eismo įvykio vietoje avarijos kaltininką L. T., pabendravusi su juo, tyčia neužtikrino jo, kaip teisės pažeidimą padariusio įtariamo asmens, sulaikymo ir susitarė su juo slėpti tikrąsias įvykio aplinkybes ir jį patį. Vykdydama šį susitarimą tyčia nefiksavo įvykio liudytojų R. J., T. G. ir R. S. parodymų, kurie jai rodė į L. T., kaip asmenį sukėlusį eismo įvykį, nesiėmė jokių priemonių, kad avariją sukėlęs kaltininkas būtų sulaikytas, taip piktnaudžiaudama ji sudarė sąlygas jam pasišalinti iš įvykio vietos ir išvengti pirminio tyrimo veiksmų atlikimo – jo blaivumo tikrinimo ir nustatymo, jo parodymų fiksavimo, taip pat jam slapstytis ir slėpti nusikaltimą. Tai patvirtina toliau sekę R. S. veiksmai – nepranešimas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato operatyvaus padalinio pareigūnams apie policijos pareigūno L. T. galimai padarytą nusikaltimą ir vėliau jos surašyta tarnybinė ataskaita dėl eismo įvykio, kurioje ji sąmoningai surašė neteisingus duomenis apie tai, kad atvykus į avarijos vietą automobilio „Audi A5“ vairuotojas buvo pasišalinęs, jog avarijos vietoje reikšmingos informacijos apie įvykį negauta. Vertinant R. S. veiksmus darytina išvada, kad ji suprato, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelės žalos, ir to norėjo. Kaltinime nurodyti teisės aktais apibrėžė jos, kaip valstybės tarnautojos, konkrečias funkcijas, kurių ji neatliko, norėdama padėti savo kolegai L. T. išvengti teisinių pasekmių.

43. Teismų praktikoje piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis – siekimas turtinės naudos suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos. Nematerialaus pobūdžio nauda teismų praktikoje aiškintina kaip karjeros galimybių susikūrimas ne tik sau pačiam, tačiau ir kitiems asmenims, tai gali būti viršininkų palankumo užsitikrinimas ar užtikrinimas kitiems, darbo trūkumų slėpimas, šeimos narių, giminių, kitų artimų žmonių problemų sprendimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2 K-108/2009, 2K-577/2011, 2K-268/2012, 2K-180-976/2017 ir kt.). Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. S., pati dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėja, t. y. turėdama pareigą laikytis įstatymų, nepiktnaudžiauti savo pareigomis, savo neteisėtais veiksmais siekė ne įstatymų nustatyta tvarka išspręsti to paties komisariato pareigūnui L. T. kilusias problemas dėl jo padarytos avarijos. Kaip jau šiame nuosprendyje minėta byloje nustatytų aplinkybių visuma atskleidžia R. S. kaltės formą – tiesioginę tyčią, iš jos veiksmų (nefiksavo įvykio liudytojų parodymų, nesiėmė priemonių sulaikyti L. T., įrašė neteisingus duomenis dėl eismo įvykio į tarnybinę ataskaitą, neinformavo operatyvaus padalinio pareigūnų apie tai, kad avariją sukėlė policijos pareigūnas), tikslo darant šiuos veiksmus siekimo matyti, jog R. S. suvokė, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelės žalos, ir to norėjo.

44. Nuteistoji R. S. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog net ir nustačius, kad R. S. padarė jos tarnybines funkcijas reglamentuojančius teisės aktų pažeidimus, jos atlikti veiksmai nėra tokio sunkumo, kad jai būtų taikyta ne tarnybinė (drausminė), o baudžiamoji atsakomybė. Su tokiu apeliacinio skundo teiginiu nėra pagrindo sutikti. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Teismai, taikydami BK 228 straipsnį, pripažįsta žala ne tik turtinio, bet ir kitokio pobūdžio žalą, dėl kurios nukenčia valstybės, Europos Sąjungos, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Turtine žala pripažįstamas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), negauta nauda ar negautos pajamos, kurios būtų gautos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitokio pobūdžio žala – fizinė, moralinė, organizacinė ar kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms – asmens sveikatai, garbei, orumui, juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju, taikant BK 228 straipsnį, nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. į kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų teisinės apsaugos ypatybes, nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. Taigi didelės žalos požymis, žymintis didesnį piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013, 2K-100/2014 ir kt.). Kitokio, t. y. neturtinio, pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31/2010, 2K-302/2011, 2K-608-139/2015, 2K-7-64-139/2016 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė didelės žalos požymį. Byloje neginčijamai nustatyta, kad R. S. savo veiksmais sukėlė visuomenėje didelį įvykio rezonansą ir nukentėjusiosios bei visuomenės pasipiktinimą ir tokiais veiksmais padarė didelės neturtinės žalos pačiai nukentėjusiajai I. S., pasireiškusią asmens konstitucinių garantijų pažeidimu, jos, kaip nukentėjusios nuo nusikalstamos veikos, dideliais dvasiniais išgyvenimais dėl visos įvykio situacijos ir galimybės nustatyti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes bei pasiekti teisingumą, taip pat padarė didelės žalos ne tik visos policijos sistemos apskritai ir Kėdainių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kaip institucijos prestižui bei autoritetui, bet ir valstybei, nes apie visų policijos pareigūnų elgesio atitikimą valstybės deklaruojamoms moralinėms vertybėms visuomenė neretai sprendžia pagal atskirų policijos pareigūnų elgesį. Šiame nuosprendyje išanalizuoti R. S. kaltės įrodymai neabejotinai įrodo priežastinį ryšį tarp jos nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo – ir minėtų padarinių, nes piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą. Nukentėjusioji I. S. abiejų instancijų teismuose parodė, kad dėl R. S. veiksmų ji patyrė didelę žalą, nes nebuvo tinkamai ir laiku apgintos jos kaip avariją patyrusio nukentėjusiojo asmens teisės, užtruko įvykio ištyrimas, dėl to ji patyrė išgyvenimus, R. S. elgesys sumenkino pasitikėjimą policijos pareigūnais. Todėl nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad R. S. veiksmais nepadaryta didelės žalos nukentėjusiajai I. S. atmetamas kaip nepagrįstas.

45. Dėl išdėstytų argumentų nuteistosios R. S. veika iš BK 229 straipsnio perkvalifikuotina į BK 228 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

46. Skiriant bausmę atsižvelgiama, kad R. S. tyčia padarė vieną sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimą. Ji neteista, administracine tvarka nebausta, darbovietėje charakterizuojama teigiamai. Nagrinėjant bylą, nenustatyta nei R. S. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, R. S. už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 2 dalis) skiria baudą, jos dydį nustatydama mažesnį, nei įstatyme nustatytos baudos vidurkis (pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą (BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktas) už sunkų nusikaltimą nustatyta bauda iki 1 500 MGL dydžio). Atsižvelgiant į tai, kad R. S., būdama statutinė valstybės tarnautoja, nusikalstamą veiką padarė eidama savo tiesiogines pareigas, t. y. dirbdama Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėja, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, R. S. skiriama BK 68² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas.

Dėl civilinio ieškinio pareiškimo

47. Nukentėjusioji I. S. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti priimti jos civilinį ieškinį. Nukentėjusiosios teigimu, teismas formaliai vadovavosi BPK 112 straipsnio nuostata, kurioje nustatyta, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paduodamas tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, neatsižvelgė į teismų praktiką šiuo klausimu, todėl atsisakydamas priimti civilinį ieškinį padarė klaidą ir prašo apeliacinės instancijos teismo šią klaidą ištaisyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, susijusias su civilinio ieškinio pareiškimu ir jo nagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio pareiškimo klausimą.

48. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. BPK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Civilinis ieškinys turi būti pareiškiamas rašytine forma. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliama specialiųjų (imperatyviųjų) reikalavimų civilinio ieškinio pareiškimo turiniui, tačiau pagal teismų praktiką baudžiamojoje byloje reiškiamas civilinio ieškinio pareiškimas forma ir turiniu turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turiniui nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526-693/2015, Nr. 2K-7-124-648/2016, Nr. 2K-189-511/2017 ir kt.).

49. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, kad pagal BPK 28 straipsnio nuostatas ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo pripažinti dėl nusikalstamos veikos turtinės ar neturtinės žalos patyrusį asmenį nukentėjusiuoju. Su tokiu apeliaciniu skundu galima sutikti tik iš dalies. BPK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Nutarimas ar nutartis dėl asmens pripažinimo nukentėjusiuoju priimami gavus atitinkamą prašymą arba pačių teisėsaugos pareigūnų ar teismo iniciatyva, pastariesiems nustačius, kad yra pagrindai asmenį pripažinti nukentėjusiuoju. Taigi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras (ikiteisminio tyrimo metu) privalo išspręsti pripažinimo nukentėjusiuoju klausimą kuo skubiau nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, net jei ir negautas prašymas pripažinti jį nukentėjusiuoju, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje turi pakakti duomenų tokiam sprendimui priimti. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl R. S. piktnaudžiavimo tarnyba, dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos policija ir valstybė. Ikiteisminio tyrimo metu I. S. buvo apklausta kaip liudytoja, tačiau apklausos metu nenurodė apie R. S. veiksmais jai padarytą žalą, neprašė jos pripažinti nukentėjusiąja ir civilinio ieškinio ikiteisminio tyrimo metu nereiškė. Taigi, priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nesant duomenų apie R. S. veiksmais I. S. padarytą žalą, teisėsaugos pareigūnams ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pagrindo savo iniciatyva I. S. pripažinti nukentėjusiąja.

50. Nukentėjusioji I. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymima, kad teismas negali būti pasyvus bylų proceso stebėtojas, o vykdydamas teisingumą teismas turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Teismo aktyvus vaidmuo nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje įtvirtintas ir BPK 115 straipsnio 1 dalyje, numatančioje teismo teisę nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Taigi darytina išvada, kad teismas, gavęs nagrinėti baudžiamąją bylą, jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje metu ar teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje iki įrodymų tyrimo pradžios turi išsiaiškinti, ar byloje pareikštas civilinis ieškinys, kam jis pareikštas, kokie reikalavimai, ar civilinis ieškinys atitinka bent minimalius reikalavimus, taikomus jo formai, turiniui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016). Teismas baudžiamojoje byloje nustatęs tam tikrus civilinio ieškinio trūkumus turi įstatymų nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl jų pašalinimo (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Esant situacijai, kai nėra nustatyta tvarka pareikšto civilinio ieškinio ir asmuo buvo pripažintas civiliniu ieškovu dėl nusikaltimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos, teismas teisiamojo posėdžio parengiamojoje dalyje iki įrodymų tyrimo pradžios turi išaiškinti civiliniam ieškovui ar jo atstovui teisę paduoti civilinį ieškinį, tam padarydamas bylos nagrinėjimo pertrauką. Nagrinėjamą baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus nagrinėti teismui, pirmosios instancijos teismas priėmė vieną iš BPK 232 straipsnyje numatytų nutarčių, kurios priimamos bylos parengimo nagrinėti teisme metu. Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nukentėjusioji, pirmosios instancijos teismas jokių procesinių pažeidimų bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje nepadarė, 2018 m. vasario 1 d. nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, atitinka BPK 233 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. I. S. kaip liudytoja buvo kviečiama ir į teismo posėdį, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, teismui nekilo pareiga I. S. pripažinti nukentėjusiąja, nes tokiam sprendimui priimti nebuvo pagrindo, kadangi kaltinamajame akte, kuris apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas, nebuvo duomenų apie nukentėjusiuosius, ar apie I. S. padarytą žalą. Bylos nagrinėjimo metu I. S. pareiškus prašymą pripažinti ją byloje nukentėjusiąja, šis jos prašymas, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, buvo patenkintas ir I. S. buvo pripažinta nukentėjusiąja, tuo pačiu įgijo visas BPK 28 straipsnyje įtvirtintas nukentėjusiojo teises bei pareigas.

51. BPK 112 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Remiantis šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisingas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas atsisakyti priimti I. S. civilinį ieškinį ir ją pripažinti civiline ieškove šioje baudžiamojoje byloje dėl to, kad civilinis ieškinys paduotas teismui baudžiamojoje byloje jau vykstant įrodymų tyrimui, o tai draudžia BPK 112 straipsnio 1 dalis. Šio teismo išvados nepaneigia nukentėjusiosios I. S. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad jai niekas nepaaiškino apie galimybę prašyti būti pripažinta nukentėjusiąja, o per vėlai teismui ją pripažinus nukentėjusiąja, tokiu būdu buvo eliminuota galimybė jai anksčiau pareikšti civilinį ieškinį byloje. Jau minėta, kad galimybę prašyti būti pripažintai nukentėjusiąja, civiline ieškove bei pareikšti byloje civilinį ieškinį I. S. turėjo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Beje, skundo argumentai, kad ji nežinojo apie galimybę būti pripažinta nukentėjusiąją prieštarauja jos pačios parodymams, jog ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai ji sakė, kad patyrė žalą ir prašė ją pripažinti nukentėjusiąja. Nors byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių jos tokius parodymus, tačiau ši aplinkybė rodo, ją žinojus apie tokią galimybę. Kita vertus, nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ji yra sudariusi sutartį su advokatų profesine bendrija, be nagrinėjamos bylos advokatai atstovavo ją dar dvejuose baudžiamuosiuose procesuose, todėl jų pareiga klientei išaiškinti visus teisinius niuansus.

52. Apeliaciniame skunde I. S. nesutinkant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be jokio pagrindo daroma nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70/2014, nes tarp nagrinėjamos bylos ir nurodytos nutarties nėra jokios analogijos, kad ta nutartimi būtų galima remtis kaip teisminiu precedentu šioje byloje. Minėtoje nutartyje teismas padarė išimtį ir pateiktus civilinius ieškinius priėmė prasidėjus įrodymų tyrimui baudžiamojoje byloje dėl to, kad nukentėjusieji gyveno užsienyje. Apeliacinio teismo nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji I. S. gyvena Lietuvoje ir kaip matyti iš jos pačios parodymų apie galimybę būti pripažinta nukentėjusiąja ir dėl patirtos žalos pareikšti civilinį ieškinį žinojo nuo ikiteisminio tyrimo pradžios.

53. Taigi, teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai baudžiamojoje byloje nustatyta tvarka yra pateiktas nukentėjusiojo civilinis ieškinys. Esant situacijai, kai nėra nustatyta tvarka pareikšto civilinio ieškinio, apeliacinės instancijos teismas negali sudaryti galimybės nukentėjusiajai tinkamai pateikti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Tokiu atveju pagal BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatas nukentėjusioji, kuriai nusikaltimu padaryta žala, tačiau civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nepareikštas, teisę į žalos atlyginimą gali realizuoti pateikdama ieškinį civilinio proceso tvarka. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad teismas šią teisę I. S. išaiškino. Papildomai atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek baudžiamojoje byloje, tiek ir civilinėje byloje dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos ieškovai nuo žyminio mokesčio atleidžiami.

54. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde cituoja Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą (skunde klaidingai nurodoma nutarimo data), kuriame pažymima, kad ,,konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi“. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nukentėjusiąja, kad teismas, atsisakydamas priimti nukentėjusiosios civilinį ieškinį, priėmė formaliai teisėtą, bet neteisingą sprendimą. Nukentėjusioji nepagrįstai remiasi teisingumo principu, ignoruodama imperatyvias teisės normas. Šiame nuosprendyje jau pasisakyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų taisyklių ir neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

55. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, nuosprendžiu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

56. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji I. S. iš nuteistosios prašo priteisti 3 859,9 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme advokatų teisinei pagalbai apmokėti. Analogiškas prašymas buvo pateiktas pirmosios instancijos teisme. Įvertinęs nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumą, atsižvelgęs į bylos apimtį, į tai, kad nukentėjusiosios atstovai dalyvavo tik šešiuose teismo posėdžiuose, kuriuose buvo teikiamas prašymas pripažinti nukentėjusiąją I. S. civiline ieškove, žinant, kad toks prašymas yra nepagrįstas ir negali būti patenkintas, teismas nusprendė, kad dalis patirtų išlaidų nėra susijusios su bylos nagrinėjimu šioje byloje, todėl prašomą priteisti sumą sumažino per pusę. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, jų pagrįstumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti yra teisinga.

57. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovas teismui pateikė prašymą nukentėjusiai I. S. iš nuteistosios R. S. priteisti 2 605,50 Eur jos patirtų bylinėjimosi apeliaciniame procese išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismui pateikti dokumentai, patvirtinantys turėtas išlaidas. Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, turėti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų visapusiškai ginami ir užtikrinami. Be to, prieš tai minėtos BPK 106 straipsnio nuostatos galioja nagrinėjant bylą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, išieškant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje prašomas priteisti patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti visos sumos, tai yra tik vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė.

58. Teisėjų kolegija mano, kad šioje byloje nukentėjusiosios I. S. prašoma priteisti iš nuteistosios išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma yra neproporcinga bylos apimčiai, sudėtingumui, advokato dalyvavimo procese laikui ir kitoms aplinkybėms. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro, nukentėjusiosios, nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinius skundus, šiuo procesiniu sprendimu prokuroro bei nukentėjusiosios apeliaciniai skundai iš dalies patenkinti. Iš nukentėjusiosios atstovo pateiktų dokumentų matyti, kad vieną dalį atstovavimo išlaidų (1 161,60 Eur) sudaro apeliacinio skundo parengimas, kitą – (1 443,9 Eur) pasirengimas teismo posėdžiams ir dalyvavimas juose. Teisėjų kolegija pažymi, jog byla nėra sudėtinga, nagrinėjami klausimai išsamiai aptarti teismų praktikoje, todėl advokatui nereikėjo ypatingo pasiruošimo, nukentėjusiosios atstovavimas nereikalavo didelės teisinės analizės ir papildomų darbo sąnaudų. Be to, byloje kaltinimą palaikė ir nukentėjusiosios interesus gynė prokuroras, kurio apeliacinis skundas taip pat buvo iš dalies patenkintas. Apeliacinės instancijos teisme vyko tik keturi teismo posėdžiai, iš kurių vienas buvo atidėtas (advokatas buvo iš anksto informuotas, kad nevyktų). Kituose trijuose teismo posėdžiuose nukentėjusiosios atstovas dalyvavo ir juose iš viso užtruko 4 val. 43 min. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį (keturi tomai), sudėtingumą (viena nusikalstama veika), nukentėjusiosios apeliacinio skundo apimtį ir turinį (dvylikos lapų apeliacinis skundas, nemažą dalį skundo užima teismų praktikos citavimas, kaltinimo perrašymas), į tai, kad iš apeliaciniame skunde nurodytų septynių prašymų pagrįstas buvo tik vienas, taip pat į proporcingumo ir sąžiningumo principus, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 800 Eur.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti:

Nuteistosios R. S. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 229 straipsnio perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti jai bausmę – 200 MGL dydžio (7 532 Eur) baudą.

Į. R. S. paskirtą baudą sumokėti į valstybės biudžetą per 2 (dvejus) metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 68² straipsnio 1 ir 2 dalimis, nuteistajai R. S. atimti teisę dirbti darbą valstybės tarnyboje 4 (ketveriems) metams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistosios R. S. ir jos gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistosios R. S. išieškoti 800 Eur nukentėjusiajai I. S. jos išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, darbui apmokėti apeliacinės instancijos teisme.