Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ingos Staknienės ir Margaritos Stambrauskaitės, išnagrinėjo ieškovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ieškovas A. Ž. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 20 562,04 Eur turtinės žalos atlyginimą (6 000 Eur sumokėtų už advokato pagalbą, 14 562,04 Eur negautų pajamų – darbo užmokesčio), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškovas nurodė, kad 2017-03-16 iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - VPK) gavo pranešimą, jog įtariamas apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijęs didelės vertės svetimą turtą. 2019-07-18 prokuroro kaltinamuoju aktu jis apkaltintas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 182 straipsnio 2 dalyje.

3. Prokuroro 2019-06-04 nutarimu A. Ž. skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, pritaikytos kardomosios priemonės: 2017-03-16 nutarimu paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Prokuroro 2017-07-21 nutarimu buvo paskelbta A. Ž. paieška. 2018-07-25 buvo išduotas Europos arešto orderis.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-16 nutartimi A. Ž. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nenustatant suėmimo termino. A. Ž. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), nuo 2019-04-04 iki 2019-04-29 (iš viso – 26 dienas) įkalintas (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-02 nutartimi A. Ž. paskirta kardomoji priemonė - suėmimas 2 mėnesiams. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-06-25 nutartimi A. Ž. suėmimo terminas pratęstas dviem mėnesiams. A. Ž. suimtas buvo 133 dienas, namų arešte praleido beveik šešis mėnesius. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-08-14 nutartimi A. Ž. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į kardomąją priemonę – namų areštą šešiems mėnesiams ir dokumentų paėmimą.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-11 nuosprendžiu A. Ž. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos teismas 2020-11-10 nutartimi atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-11 išteisinamąjį nuosprendį.

6. Ieškovo nuomone, VPK netinkamai ir aplaidžiai atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, kurių pagrindu Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, tinkamai neišnagrinėjęs reikšmingų faktinių aplinkybių, surašė kaltinamąjį aktą. Dėl bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimo, t. y. neatsakingų ir aplaidžių Vilniaus apygardos prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų A. Ž. patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

7. Teismas išteisinamajame 2020-02-11 nuosprendyje nurodė ne tik esminius Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūno pažeidimus, kurie neatitinka „sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimų“, bet ir konstatavo, kad nebuvo nei teisinio, nei faktinio A. Ž. baudžiamosios atsakomybės pagrindo. Pažymi, kad teismo vertinimu, kaltinamojo A. Ž. kaltė padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką (pagal BK 182 straipsnio 2 dalį) nepasitvirtino, o tarp asmenų susiklostę santykiai vertintini kaip civiliniai teisiniai santykiai.

8. Ieškovas pažymėjo, kad baudžiamoji teisena jo atžvilgiu buvo pradėta ir tęsiama nepagrįstai, o tai leidžia konstatuoti esant šią civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus.

9. Ieškovas pažymėjo, kad iki pat suėmimo paskyrimo momento jis dirbo (duomenys neskelbtini) bendrovėje (duomenys neskelbtini), kurią nurodė 2017-03-17 prašyme, adresuotame prokurorei J. J., prašydamas pakeisti kardomąsias priemones, kadangi tik dirbdamas minėtoje (duomenys neskelbtini) bendrovėje gali užtikrinti pilnavertį šeimos pragyvenimą ir pasirūpinti mamos priežiūra. Ieškovo skaičiavimu per suėmimo laikotarpį (133 dienas) jis neteko (negavo) 14 562,04 Eur darbo užmokesčio.

10. Ieškovas nurodė, kad patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepagrįstą laisvės apribojimą, du mėnesius buvo klausomasi A. Ž. pokalbių telefonu, kontroliuojama elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija, jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos. Ieškovas iki šiol jaučia dvasinius išgyvenimus ir nuolatinį maudžiantį skausmą krūtinėje. Atsirado baimės jausmas. Neteisingo ir nepagrįsto teisėsaugos pareigūnų kaltinimo sukeltas dvasinis nestabilumas, atsiliepė ir jo darbe: sutriko koncentracija, atsirado nesaugumo jausmas. Dvasinis nerimas neišnyko ir po kelių metų – jis iki šiol juntamas. Dėl patirto streso naktimis blogai miega, sapnuoja košmarus, vartoja raminančius preparatus. Jo keletą metų besitęsusį neteisėtą baudžiamąjį persekiojimą ir ilgus mėnesius trukusį suėmimą skaudžiai išgyveno dvi, dar tada paauglės dukros; jo neįgali mama, kurią jis vienas prižiūri, rūpinasi ir materialiai remia. Dėl ieškovo įkalinimo labai pergyveno tėvas, dėl to, paūmėjus ligai, mirė 2020-03-10.

11. Ieškovas yra aukštos kvalifikacijos dažytojas. Dėl priverstinės izoliacijos, po to taikyto namų arešto, ženkliai sumažėjo jo profesiniai įgūdžiai, nes tik nuolatinis praktinis darbas leidžia konkurencingoje darbo rinkoje šios srities specialistui išlaikyti tinkamą kvalifikaciją, tobulėti.

12. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašė atmesti ieškinį, nes išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.

13. Ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas pagrįstai ir teisėtai, t. y. gavus asmens pareiškimą. Nebuvo pagrindo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Ieškovas buvo išteisintas nenustačius pagal inkriminuojamą nusikalstamą veiką reikalaujamos kaltės formos, teismui padarius kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo; tuo pačiu teismas nepaneigė fakto, jog ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliktas pagrįstai, nenustatė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Visos kardomosios priemonės skirtos pagrįstai ir teisėtai.

14. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras vykdytame baudžiamajame procese atliko neteisėtus veiksmus ar nesilaikė jiems nustatytos rūpestingumo pareigos, todėl nėra pagrindo atlyginti ieškovo reikalaujamą turtinę ir neturinę žalą.

15. Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškinį. Jos atsikirtimai į ieškinį iš esmės analogiški Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsiliepime nurodytiems argumentams.

16. Atsiliepime taip pat nurodė, kad ieškovas jau buvo teistas už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio („Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis“) 1 dalyje, padarymą ir neatlikęs paskirtos bausmės (nesumokėjęs teismo paskirtos baudos), tai taip pat buvo pakankamai svarbi faktinė aplinkybė.

17. Ieškovas, įrodinėdamas išlaidas advokato paslaugoms, nurodo teisinį mechanizmą, įsigaliojusį po Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. KT45–A–N3/2021 priėmimo. Ieškovas išteisintas iki minėto Konstitucinio teismo nutarimo priėmimo, todėl turėtos išlaidos advokato paslaugoms įrodinėjamos žalos atlyginimo instituto pagrindu.

18. Ieškovas neįrodė pakankamo priežastinio ryšio tarp sveikatos pablogėjimo ir vykusio baudžiamojo persekiojimo; kad praėjus savaitei po kardomosios priemonės – suėmimo panaikinimo, t. y. 2019 m. rugpjūčio 20 d., ieškovas įsidarbino dažytoju į UAB (duomenys neskelbtini), todėl teiginiai, kad ieškovo profesiniai įgūdžiai pasikeitė, dėl ko ieškovas patyrė neigiamas pasekmes darbo rinkoje, nepagrįsti ir neįrodyti.

19. Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškinį. Pažymėjo, kad ieškovo pateikti medicininiai dokumentai dėl apsilankymo medicinos įstaigoje 2021-12-10 – 2022-07-07 laikotarpiu dėl galimai pablogėjusios savijautos parodo ieškovo sveikatos būklę po 2020 m. lapkričio mėn. persirgto Covid-19, tačiau niekaip neįrodo priežastinio ryšio tarp 2019 m. balandžio mėn. – 2020 m. vasario mėn. vykusio baudžiamojo persekiojimo.

II. Teismo sprendimo esmė

20. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė visiškai. Teismas nurodė, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti.

21. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-11 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-136-957/2020 (toliau - Nuosprendis) nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus UAB (duomenys neskelbtini) atstovo A. B. pareiškimą dėl neteisėtų UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoju prisistatančio A. Ž. veiksmų, sudarant lentų pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškime buvo nurodyta, kad ieškovas, piktnaudžiaudamas UAB (duomenys neskelbtini) pasitikėjimu, apgaule įgijo medieną, nepasirašė jokių medienos priėmimo dokumentų, kas apsunkino išieškojimo galimumą. Teismas iš esmės sutiko su atsakovės argumentu, kad toks ieškovo elgesys neatitiko įstatymais nustatytų elgesio standartų, todėl buvo teisinis pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti kitus tyrimo veiksmus. Pagal (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) nuostatas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik išimtiniais atvejais, tai yra kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Tokių aplinkybių ieškovas nenurodė ir nepagrind4.

22. Vien išteisinimo dėl nepakankamų įrodymų faktas, jeigu teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai, nesudaro pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus.

23. Teismas nenustatė ieškovo veiksmuose išankstinės tyčios apgaule pasisavinti svetimą turtą - UAB (duomenys neskelbtini) priklausančią medieną, tačiau nepaneigė tarp A. Ž. ir civilinio ieškovo atstovo A. B. susiklosčiusių santykių dėl medienos pirkimo, tik juos vertino kaip civilinius teisinius santykius. Ieškovas buvo išteisintas nenustačius pagal inkriminuojamą nusikalstamą veiką reikalaujamos kaltės formos, o teismui padarius kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nepaneigia fakto, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliktas pagrįstai.

24. Nuosprendžio turinys ir nagrinėjamoje byloje nustatytų kitų aplinkybių bei esamų įrodymų visuma nesudaro pakankamo pagrindo teismui konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus.

25. Dėl kardomųjų priemonių (suėmimo ir namų arešto) teisėtumo teismas pažymėjo, kad šios kardomosios priemonės taikytos pagrįstai ir teisėtai. Ginčo kardomosios priemonės skirtos įstatymo numatyta tvarka - teismo nutartimi (BPK 121 straipsnis). Duomenų, kad tiek suėmimo, tiek namų arešto skyrimas ir taikymas ieškovui neatitiko kardomųjų priemonių skyrimo bei taikymo pagrindų ir sąlygų, nėra (BPK 122 straipsnis, 127 straipsnis, 132 straipsnis). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-05-02 nutartimi įtariamajam A. Ž. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-56250-16 paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-16 nutartimi paskirtą kardomąją priemonę suėmimą ir nustatė dviejų mėnesių suėmimo terminą, šį terminą skaičiuojant nuo šios nutarties priėmimo dienos. Teismas nurodė, kad byloje yra pakankamai duomenų (pareiškimas, liudytojų parodymai) šioje tyrimo stadijoje leidžiančių manyti, jog A. Ž. galėjo padaryti jam inkriminuotą BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Konstatavo, kad yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis, būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokias išvadas teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad 2017-03-16 ieškovui paskyrus kardomąsias priemones - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą, jis pažeidė rašytinio pasižadėjimo neišvykti bei įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje sąlygas. Ieškovas savavališkai išvyko į užsienio valstybę ir tokiu būdu pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, 2017-07-21 buvo paskelbta jo paieška. 2018-07-25 įtariamajam buvo išduotas Europos arešto orderis, kurio pagrindu ieškovas buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), 2019-04-30 perduotas Lietuvos teisėsaugos institucijoms.

26. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju laisvės ribojimo kontekste ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir suėmimas jam taikomas (ir tęsiamas) esant pagrįstam įtarimui, atitikusiam Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus.

27. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesant įrodymų, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras vykdytame baudžiamajame procese atliko neteisėtus veiksmus ar nesilaikė jiems nustatytos rūpestingumo pareigos, nėra pagrindo atlyginti ieškovo reikalaujamą turtinę ir neturinę žalą.

28. Prašydamas priteisti išlaidas advokato pagalbai, ieškovas nurodė teisinį mechanizmą, įsigaliojusį po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. KT45–A–N3/2021 priėmimo. Ieškovas išteisintas iki minėto Konstitucinio teismo nutarimo priėmimo, todėl turėtos išlaidos advokato paslaugoms įrodinėjamos žalos atlyginimo instituto pagrindu. Neįrodžius neteisėtų veiksmų ar rūpestingumo pareigos nevykdymo, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti šias išlaidas (neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo) (CK 6.245-6.249, 6.263 straipsniai).

29. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-08-14 nutarties matyti, kad paskirta kardomoji priemonė - namų areštas, nustatyta sąlyga – nuolatos būti namuose, išskyrus laiką nuo 10 iki 12 val. bei iš anksto su teismu suderintą laiką, būtiną darbo funkcijoms atlikti. Kardomoji priemonė - namų areštas - nesuvaržė ieškovo galimybės dirbti, o jos įgyvendinimas priklausė tik nuo ieškovo valios.

30. Konstatavus teisėtą ieškovo baudžiamąjį persekiojimą ir kardomųjų priemonių taikymą, atitinkamai nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir pagrindo tenkinti reikalavimo ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 1.5, 250 straipsniai, CPK 178, 185 straipsniai).

31. Ieškovas teigia, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ignoravo teisėtą A. Ž. 2017-03-17 prašymą, kuriuo prašė pakeisti kardomąsias priemones ir palikti periodinę registraciją, nes galėtų kas mėnesį atvykti į Lietuvą, arba suteikti leidimą ilgalaikiam išvykimui, siekiant toliau dirbti ir aprūpinti šeimą, dengti susidariusias skolas. Tačiau byloje nėra objektyvių įrodymų, kad toks ieškovui reikšmingas prašymas buvo perduotas ikiteisminio tyrimo institucijai. Labiau tikėtina, kad šis prašymas nebuvo perduotas ikiteisminio tyrimo institucijai.

32. Liudytojų paaiškinimai apie ieškovo dvasinius išgyvenimus, sumažėjusius profesinius dažytojo įgūdžius, sveikatos būklę ir kitos jų nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia neturtinės žalos atsiradimo faktą, neturi esminės reikšmės, nes baudžiamasis persekiojimas vykdytas teisėtai, pats ieškovas prisiėmė atitinkamą riziką ir neigiamas pasekmes pasislėpdamas nuo ikiteisminio tyrimo (tuo apsunkindamas ir užvilkindamas tiek tyrimo eigą, tiek sukeldamas sau papildomus dvasinius išgyvenimus, galimai ir sveikatos sutrikimus). Teismo nuomone, kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - neužkirto kelio rasti darbo Lietuvoje ir gauti pajamas. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad galiojant pastarajai kardomajai priemonei ieškovas ieškojo darbo, tame tarpe pagal dažytojo kvalifikaciją, Lietuvoje. Ieškovo išvykimas į užsienį, nepakeitus kardomųjų priemonių, t. y. negavus sutikimo, rodo ieškovo nesąžiningumą, sudarė prielaidas spręsti, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką ir slepiasi nuo ikiteisminio tyrimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

33. Ieškovas (apeliantas) A. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti visiškai. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos - ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų neteisėtų veiksmų.

34. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas teismo posėdžiuose tiesiogiai ištyręs įrodymus, apklausęs liudytojus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnę, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir vėl atnaujinęs įrodymų tyrimą, 2020-02-11 nuosprendyje nurodė ne tik esminius prokurorės ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės B.Š. pažeidimus, kurie neatitinka „sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimų“, bet ir išanalizavęs teismų praktiką konstatavo, kad net nebuvo nei teisinio, nei faktinio A.Ž. baudžiamosios atsakomybės pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-11 priimto A.Ž. išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir Vilniaus apygardos teismo 2020-11-10 nutartyje pateikti įrodymai ir konstatuotos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas sprendė, kad su įmonės UAB (duomenys neskelbtini) veiksmais susijusių aplinkybių nurodymas A.Ž. surašytame kaltinamajame akte kaip apgaulės panaudojimas, kai iš esmės tokiu pat būdu veikė ir UAB (duomenys neskelbtini) atstovas A.B., neatitinka sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimų.

35. Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo procesiniuose sprendimuose konstatuotas akivaizdus faktas: baudžiamoji teisena A.Ž. atžvilgiu buvo pradėta ir tęsiama nepagrįstai. Būtent tai leidžia konstatuoti esant šią civilinės atsakomybės sąlygą - neteisėtus veiksmus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

36. Baudžiamosios bylos procesiniuose sprendimuose, taip pat ir ieškinyje konstatuotos net aštuonios „nesąžiningo baudžiamojo proceso“ aplinkybės. Sprendime nėra išnagrinėta nei viena nurodyta aplinkybė, todėl apeliantas net negali dėl jų atsikirsti, nes nesupranta, kuo remdamasis teismas nustatė, kad baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų nurodyti pažeidimai „nesuvaržė ieškovo teisių“.

37. Yra pagrindas ieškovui priteisti baudžiamojo proceso patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl administracinių nusižengimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teisme išlaidų atlyginimo pasikeitė po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021-03-19 nutarimą, kuris pripažino, kad tokia praktika prieštaravo Konstitucijai, 2021-04-28 priėmė nutartis administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-7-5-303/2021, Nr. 2AT-7-6-303/2021, be kita ko konstatuodamas, kad proceso išlaidos priteistinos iš Lietuvos valstybės.

38. Atsakovės atstovės atsiliepime nurodytą teiginį „ieškovo elgesys neatitiko įstatymais nustatytų elgesio standartų“ teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti net pati atsakovė, tačiau teismas sprendime tvirtina, kad su juo sutinka, nors negali paaiškinti, kokius elgesio standartus, kieno nustatytus, kur užrašytus pažeidė A.Ž..

39. Ieškovas A.Ž. išteisintas pagal LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą: „Nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių”, t.y. šio straipsnio nuostata perkelta iš LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, todėl teismo teiginys, kad „Tokių aplinkybių ieškovas nenurodė ir nepagrindė“ yra nepagrįstas, nes jis prieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-11 išteisinamajame nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms (BPK 3 straipsnio 1 dalis) ir suformuotiems argumentams. Pirmosios instancijos teismas supainiojo A.Ž. išteisinimo pagrindą. BPK 303 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

40. Tai visiškai kitas kvalifikavimas, negu tą mėgina pavaizduoti atsakovai, kurie A.Ž. išteisinimą traktuoja kaip „išteisinimą dėl nepakankamų įrodymų“ ir remiasi kasacinio teismo praktika, kuri pasisako dėl kito pagrindo - BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, kuris nieko bendro neturi su tuo, kokiu pagrindu išteisintas A.Ž..

41. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įsitesėjusio teismo sprendimo (išteisinamojo nuosprendžio) res judicata (įsitesėjusio sprendimo) reikšmę. Teismas akivaizdžiai pažeidė CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

42. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad „Ieškovas savavališkai išvyko į užsienio valstybę ir tokiu būdu pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, 2017-07-21 buvo paskelbta jo paieška.“ Ši teismo padaryta išvada prieštarauja išteisinamąjame nuosprendyje konstatuotoms aplinkybėms, su ieškiniu pateiktiems dokumentams ir civilinėje byloje išklausytiems liudytojo parodymams. Civilinę bylą nagrinėjusiam teismui buvo pateiktas 2017-03-16 A.Ž. apklausos protokolas, kuriame A.Ž. raštu informavo ikiteisminio tyrimo pareigūną, kad jis dirba (duomenys neskelbtini), nurodė darbdavį ir tikslų savo adresą (duomenys neskelbtini).

43. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas A.Ž. skyrė tris kardomąsias priemones: rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą. Kitą dieną - 2017-03-17 - A.Ž. sutuoktinė prokurorei įteikė rašytinį A.Ž. prašymą dėl leidimo dirbti (duomenys neskelbtini), kurioje jis jau dirbo daugiau kaip metus. Šio A.Ž. prašymo nėra baudžiamosios bylos medžiagoje, tačiau jis yra ikiteisminio tyrimo pradžioje A.Ž. gynusios advokatės Silvos Mardosaitės archyve, jo pateikimo prokurorei aplinkybes teisme liudijo L. Ž.. A.Ž. kelis mėnesius laukė prokurorės atsakymo ir bergždžiai mėgino ieškoti darbo (duomenys neskelbtini). Teismas nenurodė, kokiu pagrindu atmeta liudytojos L.Ž. parodymus, sprendė, kad labiau tikėtina, kad šis prašymas nebuvo perduotas ikiteisminio tyrimo institucijai.

44. Išteisinamajame nuosprendyje konstatuota: „Šiame kontekste pažymėtina, kad sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimų neatitinka ir ikiteisminio tyrimo tyrėjo veiksmai, kai nebuvo tinkamai apžiūrėtas ir aprašytas kaltinamojo A.Ž. pateiktas telefonas, kuriame, pasak kaltinamojo buvo reikšmingi duomenys (susirašinėjimas su A.B.) apie galutinį skolos likutį dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jau nekalbant apie tai, kad, pasak kaltinamojo, šiuose susirašinėjimuose buvo ir jam adresuoti grasinimai, nulėmę, kad jis apsisprendė išvykti. Pažymėtina, kad teisme apklausta tyrėja B.Š. negalėjo paaiškinti kodėl byloje nėra telefono apžiūros protokolo, davė gynybiškus parodymus, kuriais iš esmės bandė pateisinti galimai netinkamai atliktus savo veiksmus. Šiuo atveju, tyrėjai tinkamai neatlikus procesinio veiksmo teismas ne dėl kaltinamojo, dėl tyrimą atlikusio tyrėjo kaltės neturi objektyvios galimybės baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais patikrinti kaltinamojo ir tyrėjos parodymuose nurodytų aplinkybių, kurios gali būti reikšmingos sprendžiant A.Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimą.”

45. Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstami pagrindu preziumuoti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-08-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013, 2010-05- 24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Todėl siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572- 969/2015; 2019-10-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019).

46. Baudžiamojo proceso teorijoje ikiteisminio tyrimo pradėjimas vertinamas kaip pirmoji baudžiamojo proceso stadija, kuri nukreipta į kryptingą, greitą ir veiksmingą kompetentingų pareigūnų reakciją į galimos nusikalstamos veikos faktą. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi reaguoti į kiekvieną informaciją apie nusikalstamą veiką ir atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padalytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis). Taigi, įstatymas aiškiai nustato, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik išimtiniais atvejais. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta. Todėl buvo būtina patikrinti įtarimą ir atskleisti galimai padalytą nusikalstamą veiką.

47. LR BPK 166 straipsnis numato, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-56250-16 pradėtas gavus UAB (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl neteisėtų UAB (duomenys neskelbtini)darbuotoju prisistatančio A. Ž. veiksmų, sudarant lentų pirkimo-pardavimo sutartį. Pareiškime buvo nurodyta, kad ieškovas, piktnaudžiaudamas UAB (duomenys neskelbtini) pasitikėjimu, apgaule įgijo medieną, nepasirašė jokių medienos priėmimo dokumentų, kas apsunkino išieškojimo galimumą. Tai yra ieškovo elgesys neatitiko įstatymais nustatytų elgesio standartų, todėl buvo teisinis pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti kitus tyrimo veiksmus.

48. Tokiu būdu, Teismas pagrįstai nustatė, kad ikiteisminis tyrimas dėl UAB (duomenys neskelbtini) pareiškime nurodytų aplinkybių ištyrimo buvo pradėtas pagrįstai, vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatyme numatytu pagrindu. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad siekiant nustatyti, ar yra padaryta nusikalstama veika, atliekamas ikiteisminis tyrimas ir tik jo metu, surinkus ir tinkamai įvertinus duomenis, pagrindžiančius įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, priimamas procesinis sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019).

49. Sprendžiant dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, reikšminga aplinkybė yra asmens išteisinimo teisinis pagrindas. Šiuo atveju, kaip nurodyta Sprendime, teismas A. Ž. išteisino, nenustatęs, jog buvo padaryta veika, turinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Teismas nenustatė ieškovo veiksmuose išankstinės tyčios apgaule pasisavinti svetimą turtą - UAB (duomenys neskelbtini) priklausančią medieną, tačiau nepaneigė tarp A. Ž. ir civilinio ieškovo atstovo A. B. susiklosčiusių santykių dėl medienos pirkimo, tik juos vertino kaip civilinius teisinius santykius. O kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, vien ta aplinkybė, kad asmuo buvo išteisintas nenustačius jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio, tai yra reikalaujamos kaltės formos, teismui padarius kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo nei bylą tyrę pareigūnai, nelaikoma esmine klaida ir nesudaro pagrindo spręsti, jog pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-313/2023).

50. Tuo pačiu šios aplinkybės patvirtina, kad teismas, skirtingai nei teigia apeliantas, tinkamai vertino ieškovo išteisinimo teisinį pagrindą ir vadovavosi tinkama kasacinio teismo praktika, kurioje taip pat buvo sprendžiama dėl žalos atlyginimo asmeniui, kuris buvo nuosprendžiu išteisintas, nenustačius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (subjektyviosios pusės).

51. Nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentu, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nustatė, jog ikiteisminio tyrimo metu prokuroras bei ikiteisminio tyrimo pareigūnas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus. BPK 369 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad esminiais baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Kaip pagrįstai nurodyta Sprendime, teismas nuosprendyje išsprendė ieškovo baudžiamosios atsakomybės klausimą ir nenustatė aplinkybių, suvaržiusių jo teises. Todėl daryti išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus pagrindo nėra.

52. Taip pat Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nors ir konstatavo, kad išteisindamas A. Ž., pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas ir sutiko su šio teismo padarytu įrodymų vertinimu, tačiau esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatė.

53. Tokiu būdu, kaip minėta, įrodymų vertinimo procese padalytos skirtingos išvados nesudaro pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti ir nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje.

54. Apelianto nuomone, Teismas, padarydamas išvadas dėl kardomosios priemonės - suėmimo teisėtumo, kurios prieštarauja išteisinamajame nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms, su ieškiniu pateiktiems dokumentams ir šioje byloje apklaustų liudytojų parodymams, pažeidė įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata reikšmę.

55. Teismas, spręsdamas dėl kardomosios priemonės - suėmimo teisėtumo, vadovavosi tik įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-02 teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis. O pats ieškovas, kaip matyti iš apeliacinio skundo motyvų, minėtoje teismo nutartyje nustatytas aplinkybes neigia ir kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo pagrįstumą iš naujo įrodinėja baudžiamojoje byloje nesančiu dokumentu bei šioje civilinėje byloje apklaustos liudytojos L. Ž. parodymais.

56. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas tik teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar nusikalstamus veiksmus padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, turi prejudicinių faktų galią. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-157/2012).

57. Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti Teisingumo ministerija prašė apeliacinį skundą atmesti ir pažymėjo, kad ieškovas išteisintas pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, t.y. kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau tai savaime nereiškia, kad visi iki ieškovo išteisinimo atklikti procesiniai veiksmai buvo nepagrįsti ar neteisėti.

58. Ieškovo teiginiai apeliaciniame skunde, jog vien jo išteisinimas pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, pagrindžia viso ikiteisminio proceso nuo pat jo pradžios neteisėtumą ieškovo atžvilgiu, yra nepagrįsti nei pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, nei remiantis bylos faktiniais duomenimis. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmų neteisėtumą, nėra nustatyta klaidų, turėjusių esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar prokuroras netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ar kitas įstatymuose jiems nustatytas pareigas. Vertinant visą baudžiamosios bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju vien ieškovo išteisinimas savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, susiję su kaltinimo ieškovui pareiškimu. Teismas nurodė, kad teisėtai vykdyta ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų veikla nesudaro valstybės civilinės atsakomybės pagrindo.

59. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata reikšmės. Teisingumo ministerijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš naujo nenagrinėjo ir neginčijo baudžiamojoje byloje nustatytų faktų, o spręsdamas dėl pareikšto ieškinio, vadovaudamasis CPK 176-185 str., ištyrė įrodymus bei juos vertino kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais.

60. Trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas palaikė atsakovės atstovės Generalinės prokuratūros poziciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

61. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

62. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas nusprendė, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo teisėti, nėra teisinio pagrindo ieškovui priteisti patirtas advokato pagalbos išlaidas ir negautą darbo užmokestį, ieškovas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą.

Dėl baudžiamojo persekiojimo teisėtumo

63. Viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmai (ar neveikimas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, šių veiksmų teisėtumą teismas turi įvertinti kiekvienu atveju individualias bylos aplinkybes kompleksiškai vertindamas pagal aktualius baudžiamuosius (ar administracinių teisės pažeidimų) ir civilinės teisės įstatymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).

64. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2019 m spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019). CK 6.272 straipsnyje įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019). Neįrodžius bent vienos iš jų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014). CPK įtvirtintas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovas turi įrodyti, kad prašoma priteisti žala yra patirta ir ji patirta dėl ieškinyje nurodytų pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

65. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2016-12-02 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyboje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-56250-16 pagal požymius nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, kad 2016-02-26 A. Ž. veikdamas kartu su A. K., turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą didelės vertės turtą, UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui A. B. nurodęs tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad dirba UAB (duomenys neskelbtini) ir šios įmonės vardu sudaręs žodinį susitarimą dėl 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų, 13310 eurų vertės pirkimo, Vilniaus Teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) krovinių poste, (duomenys neskelbtini), iš A. B. priėmė minėtą prekę, po ko pakeitęs apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų iškrovimo vietą nugabeno jas į (duomenys neskelbtini), kur pagal iš anksto, t. y. 2016-01-15 sudarytą sutartį UAB (duomenys neskelbtini) pasirašytą A. K. vardu su D. S. šią prekę paliko perdirbimui, po ko 2016 metų kovo mėnesį iš D. S. pasiėmė pusė, t.y. 10 m³ perdirbtų į lamelias ąžuolo lentų, 2016-06-21 pasiėmė 5 m³ perdirbtų į lamelis ąžuolo lentų, likusią dalį medžiagos (5 m³) palikęs D.S., taip atsiskaitydamas už suteiktą paslaugą, tačiau UAB (duomenys neskelbtini) už įgytus 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų nesumokėjo, ir taip suklaidindamas A. B., kad UAB (duomenys neskelbtini) vardu perka 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų, žinodamas, kad šioje bendrovėje nedirba ir bendrovė veiklos nevykdo ir lėšų atsiskaitymui už prekę neturi, žinodamas, kad susitarimo nevykdys, už prekę nesumokės, tokiu būdu apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą didelės 13310 eurų vertės UAB (duomenys neskelbtini) turtą.

66. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimų valdybos 1-ojo skyriaus vyriausioji tyrėja 2017-03-16 A.Ž. įteikė pranešimą apie įtarimą apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgytą didelės vertės svetimą turtą.

67. Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė 2019-07-18 surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo A. Ž. buvo apkaltintas tuo, kad jis apgaule, savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą (baudžiamosios bylos Nr. 01-1-56250-16). Prokurorė sprendė, kad šiais veiksmais A.Ž. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje. Prokurorės 2019-06-04 nutarimu A.Ž. skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

68. Taip pat A.Ž. buvo pritaikytos tokios kardomosios priemonės:

68.1. 2017-03-16 nutarimu paskirtos kardomosios priemonės - dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti;

68.2. Prokurorės 2017-07-21 nutarimu buvo paskelbta A.Ž. paieška. 2017- 07-25 A.Ž. buvo išduotas Europos arešto orderis;

68.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-11-16 nutartimi A.Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas, nenustatant suėmimo termino;

68.4. A.Ž. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) ir nuo 2019-04-04 iki 2019-04-29 (iš viso - 26 dienas) A.Ž. buvo įkalintas (duomenys neskelbtini) įkalinimo centre;

68.5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-02 nutartimi A.Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas dviem mėnesiams. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-06-25 nutartimi A.Ž. suėmimo terminas buvo pratęstas 2 mėnesiams;

68.6. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-08-14 nutartimi A.Ž. paskirta kardomoji priemonė - suėmimas buvo pakeista į kardomąją priemonę - namų areštą šešiems mėnesiams ir dokumentų paėmimą. A.Ž. buvo įkalintas iš viso 133 dienas, namų arešte praleido beveik šešis mėnesius.

69. Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir 2020-02-11 nuosprendžiu nusprendė A.Ž. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos teismas 2020-11-10 nutartimi atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą.

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta atsakovės atstovų pozicija, kad baudžiamojo proceso teorijoje ikiteisminio tyrimo pradėjimas vertinamas kaip pirmoji baudžiamojo proceso stadija, kuri nukreipta į kryptingą, greitą ir veiksmingą kompetentingų pareigūnų reakciją į galimos nusikalstamos veikos faktą. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai turi reaguoti į kiekvieną informaciją apie nusikalstamą veiką ir atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padalytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas BPK 3 straipsnis.

71. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padalyta nusikalstama veika, tai yra net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153- 313/2023). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas pagrįstai, nes ieškovas lentų pardavėjui prisistatė įmonės, kurioje nedirbo atstovu. Nupirktos lentos, neatsiskaičius už jas buvo perduotos tretiesiems asmenims.

72. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-210-695/2020 konstatuota, kad civilinę bylą nagrinėjęs teismas gali remtis baudžiamojoje byloje priimtuose nuosprendžiuose nustatytais faktais dėl sąžiningo baudžiamojo proceso principų pažeidimo.

73. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos Vilniaus miesto apylinkės teismas teismo posėdžiuose tiesiogiai ištyręs įrodymus, apklausęs liudytojus ir net ikiteisminio tyrimo pareigūnę, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir vėl atnaujinęs įrodymų tyrimą, Nuosprendyje nurodė ne tik esminius Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės pažeidimus, kurie neatitinka „sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimų“, bet ir išanalizavęs teismų praktiką konstatavo, kad net nebuvo nei teisinio, nei faktinio A.Ž. baudžiamosios atsakomybės pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-11 priimto A.Ž. išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir Vilniaus apygardos teismo 2020-11-10 nutartyje pateikti įrodymai ir konstatuotos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai:

73.1. „Taigi, laikantis BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimų, būtent pirmiau nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, kuri detalizuota pirmiau paminėtoje teismų praktikoje (nuosprendžio 11 -12 puslapiai), būtina nustatyti asmens veiką kvalifikuojant pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, o nenustačius bent vieno iš paminėtų požymių nėra ir teisinio baudžiamosios atsakomybės pagrindo.“ (Nuosprendžio 13 puslapis);

73.2. Baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo vertinimu, „kaltinamojo A.Ž. kaltė padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, kurią valstybinis kaltintojas kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nepasitvirtino, o tarp A.Ž. ir A.B. susiklostę santykiai dėl medienos pirkimo vertintini kaip civiliniai teisiniai santykiai. Teismas pažymi, kad valstybinis kaltintojas baigiamųjų kalbų metu, iš esmės deklaratyviai nurodė, kad A.Ž. kaltę, padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina civilinio ieškovo atstovo A.B., liudytojų A.K., J.K., U.D., A.D., D.S., M.I. parodymai, daiktiniai įrodymai bei kita bylos medžiaga, tačiau iš esmės nenurodė, kokie įrodymai patvirtina kokias konkrečias kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes bei inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.“ (Nuosprendžio 13 puslapis);

73.3. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas pažymėjo, kad „byloje surinkti ir ištirti jrodymai nepatvirtina kaltinime nurodomos aplinkybės, jog A.Ž. neva turėjo iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčią padaryti sukčiavimą. Kaip minėta, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios nevykdyti iš sandorio kylančios prievolės turėjimas, yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Būtent toks kaltinimas formuluojamas ir šioje byloje. Vis tik pastebėtina, kad valstybinis kaltintojas nei kaltinamajame akte, nei baigiamųjų kalbų metu nenurodė, kokie jrodymai ar objektyvios bylos aplinkybės pagrindžia subjektyvųjį A.Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymį — iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčią padaryti sukčiavimą.“ (Nuosprendžio 14 puslapis);

73.4. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas sprendė, „kad su įmonės UAB (duomenys neskelbtini) veiksmais susijusių aplinkybių nurodymas A.Ž. surašytame kaltinamajame akte kaip apgaulės panaudojimas, kai iš esmės tokiu pat būdu veikė ir UAB (duomenys neskelbtini) atstovas A.B., neatitinka sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimų. Šiame kontekste pažymėtina, kad sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimų neatitinka ir ikiteisminio tyrimo tyrėjo veiksmai, kai nebuvo tinkamai apžiūrėtas ir aprašytas kaltinamojo A.Ž. pateiktas telefonas, kuriame, pasak kaltinamojo buvo reikšmingi duomenys (susirašinėjimas su A.B.) apie galutinį skolos likutį dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jau nekalbant apie tai, kad, pasak kaltinamojo, šiuose susirašinėjimuose buvo ir jam adresuoti grasinimai, nulėmę, kad jis apsisprendė išvykti. Pažymėtina, kad teisme apklausta tyrėja B.Š. negalėjo paaiškinti kodėl byloje nėra telefono apžiūros protokolo, davė gynybiškus parodymus, kuriais iš esmės bandė pateisinti galimai netinkamai atliktus savo veiksmus. Šiuo atveju, tyrėjai tinkamai neatlikus procesinio veiksmo teismas ne dėl kaltinamojo, dėl tyrimą atlikusio tyrėjo kaltės neturi objektyvios galimybės baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais patikrinti kaltinamojo ir tyrėjos parodymuose nurodytų aplinkybių, kurios gali būti reikšmingos sprendžiant A.Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimą.“ (Nuosprendžio 15-16 puslapiai);

73.5. „Taigi, jau paties A.B. (nukentėjusysis ir civilinis ieškovas) parodymai rodo, kad nuo jo nebuvo nuslėpta tikroji medienos perdirbimo vieta, o kaltinime nurodoma aplinkybė dėl iškrovimo vietos pakeitimo, nurodyta siekiant dirbtinai didinti A.Ž. veiksmų tariamą pavojingumą ir sukelti baudžiamosios atsakomybės regimybę.” (Nuosprendžio 16 puslapis);

73.6. „Teismas sprendžia, kad byloje akivaizdus faktas, jog nepraėjus mėnesiui po medienos perėmimo A.Ž. sumokėjo už medieną A.B. 1 800 Eur. Sugretinus šį faktą su kaltinamojo bei liudytojo D.S. parodymais apie prastą medienos kokybę, kilusius ginčus dėl jos kokybės ir sunkumus ją realizuojant, iš esmės paneigiama ir kaltinime nurodyta aplinkybė, kad A.Ž. turėjo išankstinę tyčią pasisavinti įmonei UAB (duomenys neskelbtini) priklausančią medieną, kadangi jis nepraėjus mėnesiui pradėjo vykdyti savo įsipareigojimus, nors ir ne visa apimtimi. Tokią išvadą stiprina ir kitos faktinės bylos aplinkybės.“ (Nuosprendžio 18 puslapis);

73.7. Nuosprendyje nurodyta: „Teismo vertinimu, pirmiau aptartų aplinkybių visuma paneigia kaltinime nurodytą faktą, jog kaltinamasis A.Ž. turėjo išankstinę tiesioginę tyčią pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) priklausančią medieną ir šiuo tikslu naudojo prieš A. B. apgaulę.“ (Nuosprendžio 19 puslapis).

73.8. Nuosprendyje nurodyta: „Atsižvelgdamas į pirmiau aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nenustatyti esminiai A.Ž. inkriminuotos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai — tiesioginė tyčia ir apgaulė. Todėl A.Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).“ (Nuosprendžio 20 puslapis).

74. Vilniaus apygardos teismas 2020-11-10 nutartimi atmetė Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-11 išteisinamąjį nuosprendį. Vilniaus apygardos teismas 2020-11-10 nutartį motyvavo išvada, kad „priešingai, nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo tiek išteisintojo, tiek (duomenys neskelbtini) direktoriaus A.B. (nukentėjusysis ir civilinis ieškovas) pateiktas įvykio versijas, jas sugretino tarpusavyje, taip pat su kitais bylos duomenimis, pašalino esančius prieštaravimus ir padarė teisingą išvadą, kad išteisintojo A.Ž. veiksmuose nėra apgaulės požymių.“, t.y. nėra esminio nusikaltimo sudėties požymio - kaltės, vadinasi nebuvo nusikaltimo sudėties, o tai reiškia, kad nebuvo jokio nusikaltimo - tik civiliniai teisiniai santykiai.

75. Remiantis Prokuratūros įstatymo 2 straipsniu, prokuratūra, be kita ko, padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą (1 dalis); organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja (2 dalies 1 punktas); atlieka ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus (2 dalies 2 punktas); kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese (2 dalies 3 punktas); palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (2 dalies 4 punktas). BPK 172 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalo atlikti būtinus proceso veiksmus, kad būtų greitai ir išsamiai atskleistos nusikalstamos veikos. Taigi ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019).

76. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, tačiau baudžiamoji teisena ieškovo A.Ž. atžvilgiu buvo tęsiama ir byla perduota teismui nepagrįstai. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 73 punkte nurodyti Nuosprendyje konstatuoti prejudiciniai faktai leidžia spręsti, kad ikiteisminio tyrimo tyrimo pareigūnai tirdami bylą ir perduodami bylą nagrinėjimui į teismą pažeidė rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, todėl yra pagrindas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus vertinti kaip neteisėtus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti baudžiamojo proceso nekaltumo prezumpcijos, rungimosi, proporcingumo panaudojant procesines prievartos priemones, proceso išsamumo principai (BPK 7, 11 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimą atlikusi tyrėja ir prokurore, turinčios aukštąji teisinį išsilavinimą profesionalės, ikiteisminio tyrimo eigoje turėjo pakankamai duomenų, kurie leido kvalifikuoti ieškovo ir nukentėjusiojo teisnius santykius, ne kaip reglamentuojamus baudžiamosios teisės, bet kaip civilinius komercinius santykius.

Dėl advokato pagalbos išlaidų priteisimo

77. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti nuostolius, kurie susideda iš bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato paslaugų apmokėjimo baudžiamajame procese, kuriame jis buvo išteisintas.

78. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. KT45–A–N3/2021 pripažino, kad BPK 106 straipsnis tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos jo būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmens teisė teisme ginti savo teises, inter alia (be kita ko), naudojantis advokato teikiama teisine pagalba, būtų įgyvendinama realiai ir veiksmingai, be kita ko, numatyti atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtinų ir pagrįstų išlaidų šiai teisei įgyvendinti atlyginimą asmeniui, kuriam nėra taikoma teisinė atsakomybė, nes nenustatyta, kad jis padarė teisės pažeidimą.

79. Įstatymo leidėjas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, pakoregavo BPK 106 straipsnyje įtvirtintas teisės normas ir nuo 2022 m. gegužės 1 d. galiojančios BPK 106 straipsnio redakcijos 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

80. Teisėjų kolegijos vertinimu, advokato paslaugų teikimo išlaidos asmens išteisinimo atveju yra atlyginamos iš valstybės biudžeto nepriklausomai nuo valstybės pareigūnų veiksmų teisėtumo baudžiamajame procese vertinimo, nesiejant jų su civilinės deliktinės atsakomybės taikymu valstybės atžvilgiu.

81. Įstatymo leidėjas BPK 106 straipsnio 3 dalyje tvirtintos procesinės normos taikymo nėra apribojęs laike, tai yra nėra nustatęs, kad pastaroji teisės norma taikoma tik tiems asmenims, kurie buvo išteisinti nuosprendžiais, priimtais po 2022 m. gegužės 1 d., kas reiškia, kad ir tie asmenys, kurie buvo išteisinti iki pastarųjų teisės normų naujos redakcijos įsigaliojimo, turi teisę ja vadovaujantis reikalauti iš valstybės biudžeto bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato paslaugų apmokėjimo baudžiamajame procese, atlyginimo.

82. Iš ieškovo baudžiamojo proceso trukmės ir terminų matyti, kad ieškovo atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo baigtas iki Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui paskelbiant BPK 106 straipsnyje įtvirtintą teisės normą prieštaraujančią Lietuvos Respublikos Konstitucijai toje dalyje, kuri riboja išteisinto asmens teisę prisiteisti iš valstybės bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato paslaugų apmokėjimo, atlyginimą.

83. Susiklostė tokia faktinė situacija, kad ieškovas, kuris baudžiamojo proceso metu patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl advokato paslaugų apmokėjimo, įstatyminę teisę į šių išlaidų atlyginimą įgijo tik pasibaigus baudžiamajam procesui (kurio metu jis buvo išteisintas); tuo tarpu įstatymo leidėjas (suteikdamas išteisintiems asmenims tokią teisę, nesiejant jos atsiradimo su išteisinamojo nuosprendžio priėmimo data) nesureguliavo teisės normų, kurios nustatytų tvarką kaip tokios išlaidos turėtų būti atlyginamos (tiems asmenims, kurie buvo išteisinti nuosprendžiais iki teisės jiems gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą dėl advokato paslaugų apmokėjimo suteikimo). Šiuo atveju egzistavo teisės spraga dėl asmens teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už apmokėtas advokato paslaugas jo išteisinimo atveju iš valstybės biudžeto gynimo tvarkos.

84. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės spragų pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Lietuvos Respublikos Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia, teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos teismams). Žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. 34/03).

85. Teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią teisinę situaciją, užpildo teisės spragą ir vadovaudamasis konstituciniais principais (kiekvieno asmens teise gintis remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiekvieno asmens teise kreiptis į teismą dėl turinės žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis, 30 straipsnis), sprendžia, kad ieškovas, kuris patyrė baudžiamajame procese bylinėjimosi išlaidas dėl advokato paslaugų apmokėjimo, ir kurio atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis iki BPK 106 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos įsigaliojimo, turi teisę dėl pastarųjų bylinėjimosi išlaidų kaip patirtų nuostolių priteisimo, kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių priteisimo iš valstybės biudžeto civilinio proceso tvarka (CK 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.249 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis).

86. Pastarosios teisės spragos šalinimo klausimu pradėjo formuotis vienoda teismų praktika, tai yra kiekvienu atveju teisminiuose precedentuose konstatuojama asmens (kurio atžvilgiu išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas iki BPK 106 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos įsigaliojimo) teisė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų baudžiamajame procese dėl advokato pagalbos apmokėjimo, priteisimo civilinio proceso tvarka, laikant pastarąsias bylinėjimosi išlaidas nuostoliais, kurių išteisintas asmuo nebūtų patyręs, jei valstybė jo atžvilgiu nebūtų pradėjusi baudžiamojo persekiojimo (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-217-450/2023, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-217-450/2023, 2023 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1018-854/2023).

87. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi (kurios galiojimo laike įstatymo leidėjas nesusiejo su išteisinamojo nuosprendžio priėmimo data) turi teisę reikalauti iš valstybės bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato teisinių paslaugų apmokėjimo, baudžiamojo proceso metu, atlyginimo, reikšdama ieškinį civilinio proceso tvarka.

88. Ieškovas prašydamas priteisti pastarąsias bylinėjimosi išlaidas vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, neturi įrodinėti valstybės pareigūnų veiksmų neteisėtumo; pakanka tik išteisinamojo nuosprendžio valstybės civilinei atsakomybei kilti, nes laikoma, kad ieškovas tokių nuostolių nebūtų patyręs, jei valstybė nebūtų pradėjusi jo atžvilgiu baudžiamojo persekiojimo (CK 6.246-6.247 straipsniai, 6.249 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys BPK 106 straipsnio 3 dalies paskirčiai atsakovės atstovių argumentai, kad ieškovė turi įrodyti valstybės pareigūnų ir teisėjų neteisėtus veiksmus, siekdama prisiteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, patirtų baudžiamajame procese, kuris baigėsi priimant ieškovės atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį (CPK 12 straipsnis, 176 straipsnis, 178 straipsnis).

89. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo patyręs baudžiamajame procese dėl advokato paslaugų apmokėjimo iš viso 6000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė apmokėjimo advokatui A.Petruliui už gynybą kvitus 2019-05-27 Nr.737879 4000 Eur sumai ir 2019-12-23 Nr.737883 2000 Eur sumai. Pirmasis kvitas apmokėtas kito asmens D.K..

90. Vertinant ieškovo patirtas išlaidas pagal būtinumo ir sąsajumo kriterijus, visi advokato veiksmai buvo atlikti bei visi advokato procesiniai dokumentai buvo parengti atstovaujant ieškovą ir jo interesus konkrečiame baudžiamajame procese (CPK 12 straipsnis, 176 straipsnis, 178 straipsnis).

91. Visuotinai žinoma ir objektyviai suvokiama yra aplinkybė, kad asmuo, kuris niekada nebuvo susidūręs su baudžiamuoju persekiojimu ir kuris neturi teisinio išsilavinimo bei darbinės patirties baudžiamosios teisės srityje, turi pagrįstą ir teisėtą lūkestį būti konsultuojamas gynėjo viso baudžiamojo proceso metu bei turi teisę būti lydimas gynėjo, atliekant kiekvieną jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo veiksmą. Teismo vertinimu, advokato pagalba renkant įrodymus, būtinus ieškovui apsiginti nuo baudžiamojo persekiojimo taip pat laikytinos pagrįstomis išlaidomis, patirtomis konkretaus baudžiamojo proceso metu (CPK 12 straipsnis, 176 straipsnis, 178 straipsnis).

92. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovai atsikerta, kad dalį atlyginimo advokatui sumokėjo ne pats ieškovas, todėl jis šioje dalyje nepatyrė žalos. Nurodytas argumentas nepagrįstas. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. – qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šioje byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu yra pateiktas prašymas (tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdyje; tiek byloje dalyvaujančio asmens, tiek jo atstovo) dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju. Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

93. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų visetą bei jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į konstitucinį visų asmenų lygybės prieš teismą principą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos dėl advokato paslaugų apmokėjimo baudžiamajame procese, kuris baigėsi išteisinamuoju nuosprendžiu, yra pagrįstos, būtinos, racionalios ir atitinkančios protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus (BPK 106 straipsnio 3 dalis, CK 1.5 straipsnis, 6.251 straipsnis, CPK 176 straipsnis), todėl ieškinys dalyje dėl advokato išlaidų priteisimo tenkinamas visiškai.

Dėl negauto darbo užmokesčio

94. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl kitos šalies neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Pagal vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško žalos atlyginimo principą – nukentėjusįjį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius jam žalos, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

95. Ieškovas turtinę 14 562,04 Eur negautų pajamų – darbo užmokesčio įrodinėja 2017 m. sausio 24 d. sudaryta neterminuota darbo sutartimi su (duomenys neskelbtini) dėl statybos darbuotojo darbo. Ieškovas pateikė negauto darbo užmokesčio už 133 darbo dienas laikotarpiu nuo 2019-04-04 iki 2019-08-14 paskaičiavimą atsižvelgiant į darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį.

96. Ieškovas taip pat pateikė (duomenys neskelbtini) mokesčių ir muitinės tarnyba ((duomenys neskelbtini)) pažymą, kurioje nurodė, kad A.Ž. (duomenys neskelbtini) 2017 metais uždirbo 1 879 010 Islandijos kronų pajamų (13 421,5 Eur) (sumokėjo 93 777 Islandijos kronų (670 Eur) pajamų mokestį, 2018 metais – 2 018 434 Islandijos kronų (14 417 Eur).

97. Ieškovo atstovas teigė, kad Pagal A.Ž. pasirašytą darbo susitarimą su (duomenys neskelbtini) bendrove buvo susitarta dirbti 56 valandas per savaitę: darbo sutartyje nurodyta, kad apmokėjimas už įprastas darbo valandas – 1500 Islandijos kronų už valandą, o už viršvalandžius – 2700 Islandijos kronų už valandą. Kiekvieną dieną A.Ž. dirbdavo įprastines 8 valandas (už jas gaudavo įprastinį atlygį – 1500 Islandijos kronų/val) ir papildomai 2 valandas, už kurias bendrovė apmokėdavo padidintu tarifu (2700 Islandijos kronų/val).

98. Ieškovo atstovo, įrodinėjusio 14 562,04 Eur negautų pajamų sumą, teigimu A.Ž. taip pat turėjo dirbti kiekvieną šeštadienį – po 6 valandas, už kurias gaudavo darbo sutartyje numatytą atlygį, kuris buvo prilyginamas viršvalandžiams. Tokiu būdu A.Ž. savaitės darbo grafikas atrodė taip: 40 valandos (8 valandos per dieną X 5 = 40) už įprastą atlygį (1500 Islandijos kronų/val), 10 valandų viršvalandžių per savaitę (po 2 valandas kasdien) ir po 6 valandas kiekvieną šeštadienį – iš viso 56 valandos per savaitę (40 valandos už įprastą atlygį – 1500 Islandijos kronų/val. ir 16 valandų viršvalandžių – 2700 Islandijos kronų/val). Taip pat ieškovas sumokėjo 369 097 Islandijos kronų (2 636 Eur) pajamų mokestį).

99. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pateiktas paskaičiavimas dėl negauto 14 562,04 Eur darbo užmokesčio už 133 dienas suėmimo laikotarpiu nuo 2019-04-04 iki 2019-08-14 nelogiškas, nes ieškovas minėtu laikotarpiu būtų dirbęs po 10 valandų kiekvieną darbo dieną, pagal ieškovo atstovo aiškinimą ieškovas tik darbo dienomis dirbo po 10 valandų, šeštadieniais po 6 val,, o sekmadieniais nedirbo. Akivaizdu, kad ieškovas negalėjo minėtu laikotarpiu kiekvieną dieną dirbti po 10 valandų. Be to, minėtu laikotarpiu buvo šventinės dienos. Iš apskaičiuoto darbo užmokesčio sumos neatimti mokesčiai. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad ieškovas 2019-04-04 buvo sulaikytas ne (duomenys neskelbtini), bet (duomenys neskelbtini), kas paneigia ieškovo teiginius apie ištisinį nepertraukiamą darbą (duomenys neskelbtini).

100. Akivaizdu, kad dėl suėmimo ieškovas prarado darbo užmokestį, tačiau ieškovo pateikti paskaičiavimai tik iš dalies pagrįsti. Jeigu šalis nuotolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

101. Teisėjų kolegija remiasi ieškovo pateiktos oficialios (duomenys neskelbtini) mokesčių ir muitinės pažymos duomenimis, kad 2018 metais faktiškai gauta darbo užmokesčio suma 11781 Eur (14 417 Eur atėmus 2636 Eur mokesčių) ir proporcingai 133 kalendorinių dienų laikotarpiui apskaičiuoja, kad ginčo laikotarpiu ieškovo negautas darbo užmokestis galėjo sudaryti 36 procentus 11781 Eur sumos, t.y. 4241 Eur (36 proc. x 11781 Eur.) ir šią sumą priteisia iš atsakovės.

Dėl neturtinės žalos

102. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Teismo, sprendžiančio neturtinės žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu), atlyginimo klausimą, pareiga – nustatyti asmeniui kiek įmanoma teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už neteisėtų veiksmų sukeltus patirtus rūpesčius, nepatogumus, netikrumo jausmą ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės. Kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Visiškai suvienodinti teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo dydžių iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis net esant analogiško pobūdžio neteisėtiems veiksmams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 82, 84, 91 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

103. Ieškovas neturtinę žalą grindžia dideliais dvasiniais išgyvenimais, nesaugumo jausmu, sutrikusia sveikata, dviejų paauglių dukrų, tėvų išgyvenimais, sumažėjusiais profesiniais įgūdžiais.

104. Ieškovas pateikė dokumentus (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų stacionaro epikrizę, UAB „SK Impeks medicinos diagnostikos centras“ ambulatorinio apsilankymo aprašymą), patvirtinančius, kad jis dėl pablogėjusios savijautos (duomenys neskelbtini) laikotarpiu kreipėsi į gydymo įstaigas. Ieškovui buvo nustatyta diagnozė - D50.9 (geležies stokos anemija) ir dėl šio sutrikimo jis buvo gydomas. Tačiau iš medicininių dokumentų matyti, jog A. Ž. į gydymo įstaigą kreipėsi ir minėta diagnozė nustatyta buvo po 2020 m. lapkričio mėn. persirgto Covid-19, kreipėsi praėjus beveik dvejiems metams po išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo. Tai yra akivaizdu, kad tarp vykdyto ieškovo atžvilgiu baudžiamojo persekiojimo ir atsiradusių sveikatos sutrikimų nėra priežastinio ryšio. Be to, medicininių dokumentų duomenimis ieškovas kitas gretutines ligas neigia, vaistų nevartoja, nors ieškinyje nurodė, kad iki šiol blogai miega, jaučia nerimą, skausmą krūtinėje, sutrikusi koncentracija ir vartoja raminančius preparatus. Ieškovas pripažino, kad turi žalingų įpročių.

105. Ieškovas A. Ž. nurodė ir tai, kad dėl jo atžvilgiu taikytų kardomųjų priemonių - suėmimo bei namų arešto sumažėjo ieškovo profesiniai įgūdžiai, tačiau nepateikė jokių jo profesinę patirtį bei kvalifikacijos tobulinimą įrodančių dokumentų. Ieškovo pateikti dokumentai atitinkamai patvirtina tik tas aplinkybes, kad 2013-04-29 jis, baigęs dviejų dienų mokymus, gavo dažytojo sertifikatą bei UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2019-08-20 įsakymu (jau pakeitus kardomąją priemonę suėmimą) yra priimtas į darbą dažytoju glaistytoju.

106. Be to, pažymėtina, kad teismas, paskyręs kardomąją priemonę - namų areštą, nustatė sąlygą - nuolatos būti namuose, išskyrus laiką nuo 10 iki 12 valandos, bei iš anksto su teismu suderintą laiką, būtiną darbo funkcijoms atlikti. Tai yra teismo paskirta kardomoji priemonė - namų areštas - nesuvaržė A. Ž. galimybės dirbti ir jos įgyvendinimas priklausė tik nuo ieškovo valios.

107. Ieškovas pažymėjo, kad iki pat suėmimo paskyrimo momento jis dirbo (duomenys neskelbtini), kurią nurodė 2017-03-17 prašyme, adresuotame prokurorei J. J., prašydamas pakeisti kardomąsias priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodyta, kad šis prašymas buvo faktiškai įteiktas prokurorei. Be to, net ir šio prašymo neišsprendimo aplinkybė neatleido ieškovo nuo prokurorės 2017-03-16 nutarimu paskirtos kardomosios priemonės (dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti) vykdymo.

108. Teisėjų kolegijos vertinimu prie žalos atsakovui atsiradimo paskiriant suėmimą prisidėjo ir paties atsakovo elgesys, kai jis negavęs ikiteisminio tyrimo pareigūno sutikimo pažeisdamas kardomąją priemonę išvyko dirbti į užsienį. Ši aplinkybė reikšminga nustatant neturtinės žalos dydį.

109. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, į teismų praktiką, suformuotą bylose, kurios savo aplinkybėmis artimos šioje byloje nustatytoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2024) sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, konstatuoja, kad neturinė žala įvertinama 2000 Eur suma. Ši suma, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka individualias šiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

110. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo teisinius santykius, ir sprendęs, kad nenustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą atlyginti jam turtinę ir neturtinę žalą, tačiau, netinkamai aiškinęs asmens teisę gauti advokato išlaidų atlyginimą nutraukus baudžiamąją bylą reabilituojančiu pagrindu, nepagrįstai šių išlaidų nepriteisė ieškovui iš valstybės.

111. Esant šioms aplinkybėms, ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies priteisti ieškovui iš valstybės 6000 Eur išlaidas, patirtas už teisinę gynybą baudžiamajame procese; 4241 Eur turtinę žalą, kurią sudaro negautas darbo užmokestis ir 2000 neturtinę žalą, kitą ieškinio dalį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

112. Teismas nusprendžia ieškovui iš atsakovės priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą piniginių lėšų sumą (12241 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2023 m. lapkričio 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

113. Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1500 Eur advokato pagalbos išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą iš esmės tenkino ieškinį dėl pagrindinio reikalavimo (valstybės neteisėtų veiksmų pripažinimo), tačiau priteisė tik dalį turtinės ir neturinės žalos. CPK 93 straipsnio 4 dalis leidžia nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl valstybės institucijų padaryto turtinės ir neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023), ieškovui iš atsakovės priteisia visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti iš dalies, priteisti ieškovui A. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos Respublikos 10241 Eur turtinės žalos atlyginimą (6 000 Eur sumokėtų už advokato pagalbą, 4241 Eur negautų pajamų), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2023 m. lapkričio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui A. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos Respublikos 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų.