Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vedęs, turintis du nepilnamečius vaikus, įgijęs vidurinį išsilavinimą, dirbantis UAB „C“ baustas administracine tvarka, teistas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 202 straipsnio 1 dalį – 300 MGL (39 000 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. kovo 30 d. iki 2010 m. balandžio 27 d., vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai; kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad 2016 metų sausio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2016 m. sausio 28 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą – UAB „B“ turtą, iš anksto žinodamas, kad juridinis asmuo – UAB „A“ realiai jokios ūkinės-finansinės veiklos nevykdo, už iš UAB „B“ įgytas prekes neatsiskaitys ir jų ūkinėje veikloje taip pat nenaudos, įgyta bendrovė bus naudojama tik neteisėtai veiklai nuslėpti, o A. K. bendrovės direktore bus tik fiktyviai, (duomenys neskelbtini), UAB „B“ direktoriui A. B. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad dirba UAB „A“ ir šios įmonės vardu sudarė žodinį susitarimą dėl 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų, 11 000 Eur vertės pirkimo, 2016 m. vasario 26 d. Vilniaus teritorinės muitinės Naujamiesčio krovinių poste, Vilniuje, Panerių g. 56, iš A. B. priėmė minėtą prekę, po to pakeitė apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų iškrovimo vietą ir nugabeno jas į (duomenys neskelbtini), kur pagal iš anksto, t. y. 2016 m. sausio 15 d. UAB „A“ vardu sudarytą paslaugų pardavimo sutartį su D. S. šią prekę paliko perdirbimui, po to 2016 m. kovo mėnesį iš D. S. pasiėmė pusę, t. y. 10 m³ perdirbtų į lameles ąžuolo lentų, 2016 m. birželio 21 d. pasiėmė 5 m³ perdirbtų į lameles ąžuolo lentų, likusią dalį medžiagos (5 m³) paliko D. S., taip atsiskaitydamas už suteiktą paslaugą, tačiau UAB „B“ už įgytus 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų nesumokėjo, ir taip suklaidindamas A. B., kad UAB „A“ vardu perka 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų, žinodamas, kad šioje bendrovėje nedirba, bendrovė veiklos nevykdo ir lėšų atsiskaitymui už prekę neturi, žinodamas, kad susitarimo nevykdys, už prekę nesumokės, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą UAB „B“ priklausantį didelės – 11 000 Eur vertės turtą, tuo padarydamas 11 000 Eur turtinę žalą.

Kaltinamasis A. Ž. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, nepripažino ir parodė, kad su A. B. supažindino jo tėvas A. B., su kuriuo turėjo verslo santykių ir pažįsta apie 20 m. 2015 m. gruodžio mėn., 2016 m. sausio mėn., atvažiavus ir pasakius, kad A. B. atsidarė UAB „B“ ir nori užsiimti ąžuolo lentų pardavimu, jis parodė kuo užsiima UAB „D“. Tai buvo durų, baldų, parketlenčių gamyba, parodė ir kokias lentas pirkdavo iš UAB „E“, kam jas naudojo. A. B. pasakė, kad nėra specialistas ir pasikvies draugą iš Ukrainos. Po 2 savaičių, A. B. atvažiavus su M. I. rodė, ką gamina, kokia mediena reikalinga, apkalbėjo lentų plotį, storį, kokybę, kad jos turi būti pristatytos į muitinę Lietuvoje. Kaltinamojo teigimu, tą kartą sutarė žodžiu dėl 20 kubų, 550 Eur už 1 m³, t. y. 11 000 Eur už viską. Važtaraštyje nebuvo nurodyta, kad mediena turi atvažiuoti į (duomenys neskelbtini). Jis (t. y. A. Ž.) neturėjo įrangos, kuri skaldė ąžuolo lentas į lameles ir su A. B. niekada nebuvo kalbama, kad produkcija bus vežama į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini). Tuo metu su D. S. jau buvo apkalbėjęs, kad atvažiuos 20 kubų medienos, D. S. pasakė, kad viskas užtruks apie 2 mėn., nes džiovykla, džiovinanti lameles, gali vienu kartu užkrauti apie 5 kubus, o ir ciklas užtrunka apie 2 sav. Kažkur po 1 mėn. A. B. pasakius, kad mediena atvažiavo į Lietuvą, muitinės sandėliuose stovėjo mašina ukrainietiškais numeriais, lentos buvo suštampuotos. Pamačius pirmutines lentas davė vairuotojui nurodymą vežti medieną pas D. S.. Tuo metu A. B. buvo šalia, viską girdėjo ir neklausė, kodėl veža pas D. S., o ne į (duomenys neskelbtini). Pakraunant produkciją Ukrainoje viskas yra forminama ir žinoma, kur važiuoja, todėl A. B. nebuvo nežinoma, kad mediena vežama į (duomenys neskelbtini). Niekada nebuvo kalbėta, kad iš karto mokės pinigus ar priims produkciją, nes tuo atveju A. B. būtų atvežęs PVM sąskaitą-faktūrą, važtaraščius ir priėmimo-perdavimo aktą į sandėlį. Buvo aptarta, kad kai supjaus, pamatys kokybę, tada ir atsiskaitys. Tuo metu būnant Kaliningrade paskambinęs D. S. pasakė, kad tai nėra kokybiška produkcija bei klausė, ar toliau skaldyti. Sutikus, D. S. per 2 sav. suskaldė apie 5 kubus, 400-450 lamelių. Kai parsivežė 400-500 kvadratų, D. S. išrašė krovinio važtaraštį transportavimui, (duomenys neskelbtini) perrūšiavo ir pardavęs už 1 800 Eur (apie 220 kvadratų) sumokėjo A. B. tiek, kiek gavo už kokybiškas lentas. Pasakius A. B., jog prekė nekokybiška, jis pradėjo rėkti, kad turi sumokėti visus pinigus. Kilus ginčui dėl blogos medienos, A. B. pradėjo ieškoti, kur ji nuvežta, ir pats susiradęs D. S. pradėjo skambinėti, kad atiduotų medieną. D. S. A. B. pasakė, kad negali atiduoti medienos, nes yra trečias asmuo, o sudaryta sutartis už paslaugą yra su UAB „A“, su kuria susitaręs A. Ž.. Kadangi mediena po pirmų supjovimų pasirodė nekokybiška, antrą kartą atvežus į UAB „D“ (duomenys neskelbtini) apie 500 kvadratų, iš jų dalį perrūšiavo, dalį pardavė ir 1 200 Eur padavė A. B.. Brokuotą medieną paliko UAB „D“ patalpose. D. S. baigus pjauti, paprašė nupirkti medieną ir išrašė faktūrą UAB „A“, bet ant jos niekas nepasirašinėjo. D. S. paliko apie 500 kvadratų, tai iš viso – 2 410 Eur ar 2 420 Eur. Matė, kad tą medieną bus sunku arba negalima parduoti, o ką buvo galima parduoti, tą atidavė A. B.. Susitikus su A. B. ir jo tėvu pasakė, kad neturi kaip atsiskaityti, nes mediena brokuota ir negali jos parduoti. O jeigu jie patys negalės parduoti, tada jis važiuos dirbti į Angliją. Surašius grafiką, kuriame likutis buvo 8 000 Eur, rugpjūčio mėn. viduryje išsiuntė ir išvažiavo dirbti. Pirmą mėnesį 200 Eur persiuntė žmonai, kuri pagal kasos pajamų orderį sumokėjo A. B.. Iš viso A. B. sumokėjo 8 000 Eur, iki pareiškimo policijai padavimo – 2016 m. lapkričio mėn. per tris kartus sumokėjo 5 000 Eur ir po pareiškimo – 2017 m. rudenį – 3 000 Eur. Gali būti ir 200 Eur mažiau. Dėl UAB „A“ paaiškino, kad 2015 m. lapkričio mėn. buvo susitikę su pažįstamu J. K., kuris pasakė, kad jo dukra ieško darbo. Kadangi ruošėsi atidaryti parduotuvę, o A. K. atėjo naujai dirbti, nenorėjo jos priimti į UAB „D“. Nusprendęs ant atskiros įmonės padaryti pardavimus ir pakalbėjęs su A. D. dėl įmonės įsigijimo sužinojo, kad įmonę, kuri užsiėmė bižuterijos prekyba, parduoda jo žmonos sesuo, gyvenanti Graikijoje. Sutarė žodžiu, jog A. D. parduos įmonę už 1 500-2 000 Eur, o jis, kai turės pinigų, sumokės. Akcininkė išrašė sprendimą A. K. paskirti direktore, „Registrų centre“ užsiregistravo įmonės vadove, pasiėmė dokumentus. Kadangi įregistravimo į Sodrą buvo nedariusi, tai padarė žmona L. Ž.. Kaltinamojo teigimu, prieš tai pasakius A. K. pasirašyti ant poros tuščių lapų, ant kurių atspausdins darbo sutartį, priėmimą į Sodrą, nuomos, paslaugos sutartis su D. S., Sodros įforminimą, A. K. pasirašė gal 3 dokumentus. Pradėjo ieškoti darbuotojų, surado vietą patalpų nuomai, UAB „A“ viską tvarkė A. K., o jis (t. y. A. Ž.) įmonėje ruošėsi būti akcininku ir tik sudarinėjo sutartis įmonės vardu, kadangi žinojo visą procedūrą. Visas procesas vyko apie 3 mėn., atlyginimo nemokėjo, nes realiai niekas neįvyko. Pasak kaltinamojo, UAB „A“ nusipirko lentas tam, kad pasigamintų pavyzdžius. Būtų užsakę gamybos paslaugą, jeigu būtų turėję kokybiškos medienos, tačiau pirmiausia norėjo grąžinti A. B. pinigus. Sudarydamas žodinį susitarimą neturėjo jokios minties apgauti, stengėsi grąžinti pinigus. Jeigu su lentomis viskas būtų buvę gerai, planavo uždirbti 4 000-5 000 Eur. Krovinio važtaraštyje įrašyta mašinos kaina apie 4 000 Eur, o visa kita buvo A. B. uždarbis. Buvo gėda prieš A. B. tėvą, kadangi jį pažinojo 20 m., iki tol apie 7-8 kartus (duomenys neskelbtini) apdirbinėjo medieną ir visada atsiskaitydavo. A. B. niekada neatsisakė mokėti skolos ir neneigia jos. Net būdamas Lukiškėse sakė, kad padengs skolą, bet jam buvo pasakyta, kad dabar tai darys per teismą. Apklausiamas papildomai kaltinamasis parodė labai aiškiai atsimenantis visus įvykius. 2016 m. kovo mėnesį, kai atvažiavo mediena, kažkur po 3 sav., yra sumokėjęs 1 800 Eur prie prekybos centro „Ozas“ degalinės. Sumokėjo 1 000 Eur ir 800 Eur, nes pardavė lameles, pasirašė dokumentus. 2016 m. prieš sudarant grafiką, 1 200 Eur sumokėjo prie „Olifėjos“, kai buvo A. B. su tėvu, be dokumento perdavė pinigus, kadangi pažinojo tiek jį, tiek jo tėvą. Bendroje sumoje A. B. yra sumokėjęs apie 8 000 Eur. 3 000 Eur iki pareiškimo ir po pareiškimo žmona sumokėjo 1 000 Eur, 2 000 Eur ir 2 000 Eur pagal kasos orderį. Kaltinamojo teigimu, nuo pirmos akimirkos neturėjo tikslo apgauti. Tuo momentu gal ir neatsakydavo, nes turėjo objektą Kaliningrado srity, kur labai brangiai kainuoja kalbėti telefonu, tad aiškintis santykių telefonu nenorėjo. Paprašydavo žmonos, kad ji atsakytų į žinutę ar skambutį ir pasakytų, kad jis (t. y. A. Ž.) yra ten ir grįš. Ne vien tik su A. B., bet ir su visais kitais žmonėmis stengėsi atsiskaityti. Kaltinamojo teigimu, galbūt susimaišė sakydamas, kad A. B. sumokėjo 8 000 Eur. Gali būti taip: 1 000 Eur, 800 Eur, 1 200 Eur, 1 000 Eur ir 2 000 Eur. 8 000 Eur suma gali būti sudaryta pagal grafiką. Realiai likutis yra 5 000 Eur, su mielu noru grąžintų juos.

Liudytoja A. K. 2019 m. birželio 19 d. vykusios ikiteisminio tyrimo apklausos metu parodė, kad A. Ž. pažįsta kaip (duomenys neskelbtini) gyventoją. 2015 m. pabaigoje ar 2016 m. pradžioje, jis buvo atvykęs pasikalbėti pas jos tėtį. Sužinojęs, kad ji ketina vykti gyventi į užsienį, A. Ž. pasiūlė dirbti naujoje įmonėje UAB „A“, kuri gamintų medžio dirbinius, duris, laiptus, baldus ir pasakė, kad alga bus iki 2 000 Eur. Pasiūlymas pasirodė labai geras, nors pagrindinis apsisprendimo faktorius buvo galimybė jos dukrai mokytis Vilniuje. Tai, kad jis priima užsakymus ir paėmęs pinigus nepateikia gaminio ar kitaip apgauna žmones, nežinojo. Dirbti direktore patirties ir žinių neturėjo, tačiau A. Ž. užtikrino, kad jo žmona L. Ž. ją apmokys, padės ir jokių sunkumų nebus. A. Ž. taip pat pasakė, kad ji turi labai greitai išsinuomoti būstą Vilniuje, tą ji padarė per keletą dienų. Atsikrausčius į Vilnių daugiau bendravo su A. Ž. žmona, kuri turėjo jai (t. y. A. K.) paaiškinti medžio apdirbimo įmonės specifiką, nes tam tikrą vadybos patirtį ji turi. Kartu su ja buvo nuvykę į jų cechą (duomenys neskelbtini) kaime. Viskas atrodė patikima, darbuotojai dirba, užsakymai paruošti atiduoti užsakovams bei ruošiami. A. Ž. pasakė kuo skubiau surasti ofisą įmonei, kuriame dirbs bei ten bus gaminių pavyzdžių ekspozicija, taip pat sudėti skelbimus internete ieškant darbuotojų. Viską padarė labai greitai, nes norėjo kuo skubiau pradėti dirbti. Maždaug po savaitės, A. Ž. atvažiavęs pas ją į butą (duomenys neskelbtini), padavęs ne mažiau 5 A4 formato tuščių lapų pasakė parašyti vardą pavardę ir pasirašyti bei nurodė, kad ant šitų lapų L. Ž. atspausdins įdarbinimo dokumentus ar dokumentus, susijusius su įmonės įregistravimu. Kadangi A. Ž. kalbėjo labai įtikinamai, ji net nepagalvojo, kad gali apgauti. Be to, bute buvo ir tėtis J. K. su broliu A. K., kurie matė, kaip ji pasirašinėja, todėl manė, kad viskas gerai. Nežino, kokie dokumentai buvo atspausdinti ant tų lapų. Taip pat A. Ž. sakė, kad ji bus UAB „A“ akcininkė ir valdys 40 proc. akcijų, už kurias mokėti nereikėjo. Kitą dieną atvažiavusi L. Ž. padavė UAB „A“ dokumentus. Taip pat L. Ž. nuvežė į VĮ „Registrų centras“, kur buvo įforminta UAB „A“ direktore ir akcininke. Išėjus iš „Registrų centro“ L. Ž. paprašė, kad duotų savo asmens tapatybės kortelę sutvarkyti dokumentams, susijusiems su prisijungimu prie Sodra, VMI. Ji davė savo asmens tapatybės kortelę, kurią atsiėmė tik griežtai pareikalavus po dviejų savaičių, nes L. Ž. vengė atiduoti kortelę vis nurodydama, kad neturi laiko, galimybių. Atiduodant asmens dokumentą, L. Ž. nedavė UAB „A“ prisijungimo duomenų. Ji (t. y. A. K.) duomenų į Sodra ir VMI, „Registrų centrą“ neperdavinėjo, nes neturi tam žinių ir prisijungimo duomenų. Nežinojo apie tai, kokie darbuotojai dirba bendrovėje UAB „A“, kokie vadovai, savininkai buvo, įmonės veiklos balansų ir kitų duomenų, nes įmonės veiklos, buhalterinės apskaitos dokumentai jai perduoti nebuvo. Kadangi jokia veikla taip ir nevyko, atlyginimo negaudavo. Ne visada galėjusi prisiskambinti L. Ž. ir A. Ž. suprato, kad rimto darbo nebus. Nuvažiavusi į (duomenys neskelbtini) pakalbėjo su cecho darbuotojais, kurie pasakė, kad jiems už darbą nemokama ir ji taip pat gali būti įtrauktą į kokią nors apgaulę. Maždaug po dviejų mėnesių paskambinus L. Ž. ir pasakius, kad nenori turėti nieko bendro su šia įmone, L. Ž. pasakė, kad suras naują direktorių, o ją atleis iš UAB „A“. L. Ž. atvažiavusi prie namų pasiėmė UAB „A“ dokumentus. Ji (t. y. A. K.) nepasirašė nei dokumentų, susijusių su ąžuolo lamelių pristatymu į perdirbimo įstaigą, nei sutarčių. Aplamai nepasirašinėjo jokių dokumentų, išskyrus „Registrų centre“ ir ant tų tuščių A. Ž. paduotų 5 vnt. A4 formato lapų. Nežino, ar UAB „A“ buvo įdarbintas A. Ž., L. Ž., jokių įdarbinimo sutarčių ji nepasirašinėjo, Sodra duomenų dėl darbuotojų neteikė. 2016 m. sausio 15 d. paslaugų pardavimo sutarties UAB „A“ vardu su D. S. dėl kietmedžio lentų pjovimo, džiovinimo nepasirašinėjo ir tokio sandorio nesudarinėjo. UAB „A“ vardu 2016 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitos-faktūros serijos IO Nr. 002016/02, 2 420 Eur sumai dėl ąžuolo lamelių pardavimo D. S. nepasirašinėjo. 2016 m. vasario 26 d. įgaliojimo D. S. priimti krovinį-nedžiovinto ąžuolo lentas 20 m³ bei pasirašyti priėmimo dokumentus iš UAB „B“ nepasirašinėjo ir niekam neteikė (2 t., b. l. 131-133).

Iš 2016 m. sausio 28 d. PVM sąskaitos-faktūros kopijos matyti, kad siuntėjo UAB „B“ atstovo A. B. gavėjui UAB „A“ buvo nurodyta iki 2016 m. vasario 26 d. apmokėti 13 310,00 Eur sumą už 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų (1 t., b. l. 53, 125).

Motyvuojamoji dalis

Iš 2016 m. sausio 5 d. kilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog pardavėjas BUAB „G“ pardavė pirkėjui UAB „A“ turto objektus už 9 930,00 Eur sumą (1 t., b. l. 180-181).

Iš 2016 m. birželio 21 d. patvirtinimų dėl prekių nuosavybės teisės matyti, kad UAB „A“ direktorius A. Ž. bei direktorius L. M. patvirtino, jog D. S., veikdamas pagal 2016 m. vasario 26 d. jam išduotą UAB „A“ įgaliojimą, priėmė iš UAB „B“ 20 m³ nedžiovintų ąžuolo lentų, vadovaujantis pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis, nuosavybės teise priklauso UAB „A“. Nedžiovintos ąžuolo lentos yra perdirbtos ir perduotos UAB „A“, minėta bendrovė už atliktus darbus jokių pretenzijų D. S. neturi (1 t., b. l. 196-197).

Iš 2016 m. vasario 26 d. įgaliojimo matyti, jog UAB „A“ direktorė A. K. įgaliojo D. S. priimti krovinį – 20 m³ nedžiovinto ąžuolo lentų ir pasirašyti priėmimo dokumentus iš UAB „B“ (1 t., b. l. 198).

Iš 2017 m. spalio 5 d. kratos protokolo matyti, jog krata buvo atlikta L. Ž. gyvenamojoje vietoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini). Kratos metu apžiūrėtas dviejų aukštų namas. Apžiūrėjus, A. Ž. bei UAB „A“ dokumentai nebuvo rasti (3 t., b. l. 50-54).

Iš UAB „B“ buhalterinės apskaitos duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. minėta bendrovė į buhalterinę apskaitą įtraukė su UAB „A“ pasirašytus kasos pajamų orderius: 2017 m. kovo 22 d. serija BWC Nr. 001 avansinis mokėjimas už medieną 1 000 Eur sumai, 2017 m. kovo 22 d. serija BWC001 Nr. 002 dalinis avansas už medieną 800 Eur sumai, 2017 m. rugsėjo 8 d. serija BWC dalinis apmokėjimas už medieną 1 000 Eur sumai ir 2017 m. rugsėjo 5 d. (iš 2016 m. ištaisyta data, parašyta taisymu tikėti) serija BWC dalinis atsiskaitymas už medieną 2 000 Eur sumai (5 t., b. l. 70-81, 88-91).

Dėl A. Ž. atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Taigi BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas veiką kvalifikuojantis požymis, susiejantis minėtus sukčiavimo objektyviuosius požymius su didele verte. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013).

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė yra sukčiavimo būdas ir ji panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Teismų praktikoje išskiriamos aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517/2004, 2K-319-693/2016). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus.

Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nustatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-327/2014, 2K-152-942/2015). Teismų praktikoje aiškinant, kada kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, o kada tarp asmenų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, pažymima, jog, be kita ko, apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir tyčios nevykdyti prievolės turėjimas sandorio sudarymo metu gali būti baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-788/2019 ir kt.).

Taigi, laikantis BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimų, būtent pirmiau nurodytų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, kuri detalizuota pirmiau paminėtoje teismų praktikoje, būtina nustatyti asmens veiką kvalifikuojant pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, o nenustačius bent vieno iš paminėtų požymių – nėra ir teisinio baudžiamosios atsakomybės pagrindo.

Šioje baudžiamojoje byloje A. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2016 metų sausio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2016 m. sausio 28 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą – UAB „B“ turtą, iš anksto žinodamas, kad juridinis asmuo – UAB „A“ realiai jokios ūkinės-finansinės veiklos nevykdo, už iš UAB „B“ įgytas prekes neatsiskaitys ir jų ūkinėje veikloje taip pat nenaudos, įgyta bendrovė bus naudojama tik neteisėtai veiklai nuslėpti, o A. K. bendrovės direktore bus tik fiktyviai, (duomenys neskelbtini), UAB „B“ direktoriui A. B. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad dirba UAB „A“ ir šios įmonės vardu sudarė žodinį susitarimą dėl 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų, 11 000 Eur vertės pirkimo, 2016 m. vasario 26 d. Vilniaus teritorinės muitinės Naujamiesčio krovinių poste, Vilniuje, Panerių g. 56, iš A. B. priėmė minėtą prekę, po to pakeitė apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų iškrovimo vietą ir nugabeno jas į (duomenys neskelbtini), kur pagal iš anksto, t. y. 2016 m. sausio 15 d. UAB „A“ vardu sudarytą paslaugų pardavimo sutartį su D. S. šią prekę paliko perdirbimui, po to 2016 m. kovo mėnesį iš D. S. pasiėmė pusę, t. y. 10 m³ perdirbtų į lameles ąžuolo lentų, 2016 m. birželio 21 d. pasiėmė 5 m³ perdirbtų į lameles ąžuolo lentų, likusią dalį medžiagos (5 m³) paliko D. S., taip atsiskaitydamas už suteiktą paslaugą, tačiau UAB „B“ už įgytus 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų nesumokėjo, ir taip suklaidindamas A. B., kad UAB „A“ vardu perka 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų, žinodamas, kad šioje bendrovėje nedirba, bendrovė veiklos nevykdo ir lėšų atsiskaitymui už prekę neturi, žinodamas, kad susitarimo nevykdys, už prekę nesumokės, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą UAB „B“ priklausantį didelės – 11 000 Eur vertės turtą, tuo padarydamas 11 000 Eur turtinę žalą.

Teismo vertinimu, kaltinamojo A. Ž. kaltė padarius kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, kurią valstybinis kaltintojas kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nepasitvirtino, o tarp A. Ž. ir A. B. susiklostę santykiai dėl medienos pirkimo vertintini kaip civiliniai teisiniai santykiai. Teismas pažymi, kad valstybinis kaltintojas baigiamųjų kalbų metu, iš esmės deklaratyviai nurodė, kad A. Ž. kaltę, padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina civilinio ieškovo atstovo A. B., liudytojų A. K., J. K., U. D., A. D., D. S., M. I. parodymai, daiktiniai įrodymai bei kita bylos medžiaga, tačiau iš esmės nenurodė, kokie įrodymai patvirtina kokias konkrečias kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes bei inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Pažymėtina, kad iš A. Ž. pareikšto kaltinimo turinio iš esmės galima spręsti, jog jis veikė turėdamas prieš sandorį iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčią sukčiauti, o būtinasis BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis – apgaulė, pasireiškė aktyviąja forma (tikrovės neatitinkančių duomenų nurodymu, prekių iškrovimo vietos pakeitimu), tačiau bylos įrodymų analizė tokią kaltinimo dalį paneigia, o veikus pasyvia apgaulės forma kaltinamasis A. Ž. nekaltinamas, jokios pasyvią apgaulės formą apibūdinančios faktinės aplinkybės kaltinime neaprašytos ir nenurodytos, tokia linkme ikiteisminis tyrimas neatliktas, o teismas, laikydamasis in dubio pro reo principo reikalavimų, remdamasis prielaidomis keisti kaltinimo, ar grįsti nuosprendžio negali.

Byloje iš esmės nekilo ginčas dėl kai kurių kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių. Antai apklausiamas teismo posėdyje A. Ž., nors savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jokios apgaulės nenaudojo ir neturėjo išankstinės tyčios apgauti A. B. bei pasisavinti medieną, tačiau neneigė kaltinamajame akte nurodytų faktinių aplinkybių, kad išties, per A. D. ketino įsigyti įmonę „A“ ir vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su prekyba medienos gaminiais; kad A. B. iniciatyva žodžiu susitarė su pastaruoju dėl 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų, 11 000 Eur vertės pirkimo; kad šią medieną priėmė 2016 m. vasario 26 d. Vilniaus teritorinės muitinės Naujamiesčio krovinių poste ir nukreipė ją į (duomenys neskelbtini) rajone esančias D. S. dirbtuves. Be to, A. Ž. parodė, kad su A. B. tarėsi, jog mokės dalimis; kad tikėjosi, jog pardavęs jau perdirbtą medieną gaus pelno, nes kaina buvo tuo metu gera, ir atsiskaitys su A. B., tačiau to nepavyko padaryti, nes mediena pasirodė brokuota (netinkama gaminti lameles) ir jos perdirbtos į lameles niekas nepirko, o gautus pinigus už tą dalį, kurią kiti asmenys nupirko jis nedelsdamas perdavė A. B.. Be to, A. Ž. teigė, kad pardavęs dalį medienos A. B. pradžioje sumokėjo 1 800 Eur, viso iki to momento, vėliau dalyvaujant A. B. tėvui dar 1200 Eur, t. y. iki to, kai A. B. 2016 m. lapkričio mėnesį padavė pareiškimą policijai, jis pastarajam buvo per du kartus sumokėjęs 3 000 Eur, o po pareiškimo – 2017 m. rudenį sumokėjo dar 3 000 Eur. Viso A. B. už medieną sumokėjo apie 6 000 Eur, o likutis yra 5 000 Eur, kuriuos jis pasiruošęs sumokėti ir šio įsipareigojimo neneigia. Teismo vertinimu, tokie kaltinamojo A. Ž. parodymai iš esmės byloje nepaneigti, nors dėl sumokėtos pinigų dalies ir nėra visai nuoseklūs bei tikslūs.

Pirmiausia teismas pažymi, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina kaltinime nurodomos aplinkybės, jog A. Ž. neva turėjo iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčia padaryti sukčiavimą. Kaip minėta, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios nevykdyti iš sandorio kylančios prievolės turėjimas, yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Būtent toks kaltinimas formuluojamas ir šioje byloje. Vis tik pastebėtina, kad valstybinis kaltintojas nei kaltinamajame akte, nei baigiamųjų kalbų metu nenurodė, kokie įrodymai ar objektyvios bylos aplinkybės pagrindžia subjektyvųjį A. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymį – iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčią padaryti sukčiavimą. Kaltinamajame akte, kalbant apie iš anksto susiformavusią tyčią padaryti sukčiavimą, o kartu ir apgaulės turinį sudarančias faktines aplinkybes, iš esmės deklaratyviai nurodoma, kad A. Ž. UAB „A“ vardu su A. B. sudarė žodinį susitarimą dėl 11 000 Eur vertės 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų pirkimo, neva iš anksto žinodamas, jog juridinis asmuo – UAB „A“ realiai jokios ūkinės-finansinės veiklos nevykdo, už iš UAB „B“ įgytas prekes neatsiskaitys ir jų ūkinėje veikloje taip pat nenaudos, kad ši bendrovė bus naudojama tik neteisėtai veiklai nuslėpti, o A. K. bendrovės direktore bus tik fiktyviai, kad (duomenys neskelbtini), UAB „B“ direktoriui A. B. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, jog dirba UAB „A“ ir suklaidino jį nurodydamas, jog perka medieną pastarosios bendrovės vardu. Kaltinamajame akte detaliai nenurodyta, kokie įrodymai bei objektyvios aplinkybės patvirtina tokius faktus. Kartu pažymėtina, kad iš kaltinimo struktūros galima spręsti, kad pirmiau paminėtais veiksmais pasireiškė ir kitas būtinas BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis – apgaulė. Vis tik teismas pažymi, kad šios kaltinamajame akte nurodomos aplinkybės tik iš dalies atitinka faktinę situaciją, nes dalyje dėl to, kad A. Ž. neva iš anksto žinojo, jog UAB „A“ už iš UAB „B“ įgytas prekes neatsiskaitys ir jų ūkinėje veikloje nenaudos, kad bendrovė bus naudojama tik neteisėtai veiklai nuslėpti, o A. K. bendrovės direktore bus tik fiktyviai, yra daugiau deklaratyvaus ir prielaidų pobūdžio. Be to, šios aplinkybės, BK 182 straipsnio 2 dalies prasme, iš esmės negali būti vertinamos kaip apgaulė.

Išties, iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „A“ žodinio susitarimo dėl medienos pirkimo tarp A. B. ir A. Ž. sudarymo metu dar nevykdė realios veiklos, nes A. Ž. šią įmonę dar tik ketino pirkti iš N. L. tarpininkaujant A. D., ir iš esmės fiziškai ją perėmė, ėmėsi šios įmonės registravimo veiksmų, pavesdamas juos atlikti A. K., su kuria susitarė dėl jos įdarbinimo šioje įmonėje, t. y. A. Ž. de facto šiai įmonei vadovavo. Vis tik tai nesudaro pagrindo spręsti, kad A. Ž. visus tokius veiksmus atliko turėdamas tikslą šią įmonę naudoti darydamas sukčiavimą (-us) ar neteisėtai veiklai nuslėpti. Šiame kontekste pažymėtina, kad liudytojas A. D. apklausiamas teisme pakankamai nuosekliai ir argumentuotai paaiškino UAB „A“ pardavimo A. Ž. aplinkybes ir tikslus. Pasak A. D., su A. Ž. pastarajam vadovaujant kitai įmonei jie bendradarbiavo. Darbas iki 2017 m. vyko idealiai, o po to pradėjo viskas griūti. 2016 m. pasirašė universiteto durų gamybos sutartį, kurios negalėjo įvykdyti dėl to, kad durų A. Ž. kompanijos nepagamino laiku arba iš viso nepagamino, gavo dėl to baudas. Nepamena ar jo, ar A. Ž. iniciatyva bendrovę „A“ perdavė A. Ž. nurodytai A. K. su mintimi, kad per eilę metų atgaus iš A. Ž. virš 130 000 Eur nuostolių, kuriuos turėjo iš statybinės kompanijos. A. Ž. sakė, kad neturi pinigų, dėl to davė jam 5-7 metus, kad atsistatytų. Kalbos apie jo negalėjimą sumokėti vyko iki UAB „A“ perdavimo, todėl apie šią įmonę ir išėjo kalba, nes norėjo A. Ž. duoti „švarią“ kompaniją, kurios pagrindu jis galės tvarkingai dirbti ir atiduoti pinigus. Sutarė, kad įmonė bus parduota už 2 300 Eur ir ji buvo fiziškai parduota, tik nebuvo gauti pinigai. Tokie liudytojo A. D. parodymai iš esmės patvirtina kaltinamojo A. Ž. parodymus apie tai, kad jis ketino pirkti įmonę tam, kad turėtų galimybę pradėti iš naujo verslą ir grąžinti dėl anksčiau nepavykusio verslo susidariusias skolas, o ne turėdamas tikslą sukčiauti, taip pat, kad de facto jai vadovavo. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad A. Ž. inicijuodamas įmonės įsigijimą neturėjo tikslo sukčiauti, o siekė pradėti realią ūkinę – komercinę veiklą, stiprina ir aplinkybė, jog įmonei vadovauti A. Ž. pasirinko pažįstamo asmens dukrą, išsilavinusią ir vadybos patirties turinčią A. K., nors paprastai tokio pobūdžio nusikalstamoms veikoms (sukčiavimams) pasirenkami su kaltininku visiškai nesusiję, menko išprusimo asmenys, taip apsunkinant galimybes nustatyti tikrąjį nusikalstamos veikos organizatorių. Maža to, A. Ž. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino veikęs savarankiškai, asmeniškai susitaręs su A. B. ir davė parodymus, kurie sudarė neabejotiną pagrindą nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš A. K.. Iš esmės tai matyti ir iš A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie tik patvirtina, kad A. Ž. ketino įgyti įmonę UAB „A“, iniciavo jos paskyrimą direktore bei siekė verstis ūkine-komercine veikla, o apie jokias apgaules ji nieko nežinojo. Išties, dalis jos parodymų dėl to, kad ji A. Ž. buvo apgauta, duoti dėl asmeninės nuoskaudos, nes ji turėjo išlaidų būstui, o realaus darbo ir pajamų iš šios įmonės taip ir negavo. Tačiau ši parodymų dalis neturi jokio ryšio su A. Ž. inkriminuota nusikalstama veika. Teismas sprendžia, kad A. Ž. veikos kvalifikavimui iš esmės neturi reikšmės ir faktas, jog UAB „A“ pavadinimas figūruoja A. Ž. pateiktame kaltinime. Pažymėtina, kad nors A. B. tyrimui ir pateikė UAB „A“ vardu adresuotas 2016 m. sausio 28 d. sąskaitą faktūrą dėl 13 310 Eur ir išankstinę sąskaitą faktūrą dėl 4 000 Eur avanso (1 t., b. l. 125, 127), tačiau byloje nėra duomenų, kad šios sąskaitos faktūros buvo pateiktos A. Ž. ir kad jos turėjo kokią nors reikšmę. Maža to, susipažinus su A. B. pateiktais UAB „B“ buhalterinės apskaitos duomenimis matyti, kad tokios sąskaitos faktūros nėra įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą (5 t., b. l. 70-81, 88-91). Be to, byloje nėra jokių susitarimų tarp įmonių UAB „A“ ir UAB „B“ dėl medienos pirkimo, prekių priėmimo perdavimo aktų, apmokėjimo terminų. Pažymėtina, kad tiek pats A. B., tiek A. Ž., apklausiami teisme parodė, kad žodinis susitarimas dėl medienos pirkimo įvyko tik dėl to, kad A. Ž. buvo nuo seno pažįstamas ir pakankamai geras A. B. tėvo draugas, o ne dėl to, kad jis veikė įmonės UAB „A“ vardu. Šioje dalyje pažymėtina, kad tiek A. Ž., tiek A. B. nebuvo visiškai sąžiningi verslo santykių subjektai, kadangi nė vienas iš jų kaltinime nurodytų įmonių vardu neįformino medienos pirkimo – pardavimo, A. B. šios medienos įsigijimo Ukrainoje taip pat neįformino, taip galimai abu siekė kuo didesnio pelno ir vengė įsipareigojimų valstybei mokėti mokesčius. Todėl teismas sprendžia, kad su įmonės UAB „A“ veiksmais susijusių aplinkybių nurodymas A. Ž. surašytame kaltinamajame akte kaip apgaulės panaudojimas, kai iš esmės tokiu pat būdu veikė ir UAB „B“ atstovas A. B., neatitinka sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimų. Šiame kontekste pažymėtina, kad sąžiningo baudžiamojo proceso reikalavimų neatitinka ir ikiteisminio tyrimo tyrėjo veiksmai, kai nebuvo tinkamai apžiūrėtas ir aprašytas kaltinamojo A. Ž. pateiktas telefonas, kuriame, pasak kaltinamojo buvo reikšmingi duomenys (susirašinėjimas su A. B.) apie galutinį skolos likutį dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jau nekalbant apie tai, kad, pasak kaltinamojo, šiuose susirašinėjimuose buvo ir jam adresuoti grasinimai, nulėmę, kad jis apsisprendė išvykti. Pažymėtina, kad teisme apklausta tyrėja B. Š. negalėjo paaiškinti kodėl byloje nėra telefono apžiūros protokolo, davė gynybiškus parodymus, kuriais iš esmės bandė pateisinti galimai netinkamai atliktus savo veiksmus. Šiuo atveju, tyrėjai tinkamai neatlikus procesinio veiksmo teismas ne dėl kaltinamojo, dėl tyrimą atlikusio tyrėjo kaltės neturi objektyvios galimybės baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais patikrinti kaltinamojo ir tyrėjos parodymuose nurodytų aplinkybių, kurios gali būti reikšmingos sprendžiant A. Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Taigi, nors pagal bylos medžiagą (A. B. pateiktą 2016 m. vasario 26 d. elektroninį laišką (1 t., b. l. 126), A. Ž. parodymus ir kt.), iš esmės galima spręsti, kad UAB „A“ buvo įmonė, kurios duomenis A. Ž. kažkuriuo metu pateikė A. B. tam, kad būtų surašyti pirkimo pardavimo dokumentai, tačiau tai iš esmės neturėjo jokios įtakos A. B. apsisprendimui sudaryti žodinį susitarimą su A. Ž. dėl medienos pirkimo-pardavimo, kadangi jis objektyviai šios įmonės vardu jokių pirkimo-pardavimo sutarčių, prekių priėmimo-perdavimo aktų nesurašė, todėl šios aplinkybės negali būti pripažintos apgaule BK 182 straipsnio 2 dalies prasme. Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo kaltinamojo A. Ž. veiksmus ruošiantis įgyti įmonę UAB „A“, įdarbinant joje A. K. (apie kurią, beje, A. B. apskritai nieko nežinojo ir ji žodiniuose susitarimuose nedalyvavo) ir kt., pripažinti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiu apgaule, kadangi jau minėta, realiai su šia įmone A. B. nebuvo sudaręs jokių oficialių susitarimų, o dėl medienos pirkimo-pardavimo susitarė tiesiogiai su A. Ž., kurį gerai ir daug metų pažinojo, žinojo, kur jo ieškoti, kad būtent pastarasis turi jam sumokėti pinigus. Tai iš esmės A. B. patvirtino ir paskutiniame teismo posėdyje, kuriame nurodė, kad perdavė medieną negavęs jokių pinigų ir be jokio dokumento, nes buvo aišku, kur ieškoti atsakovo. Pažymėtina, kad A. B. iš esmės žinojo, kur vežama mediena, o pagal medieną perdirbusio D. S. parodymus, dar ir pats tiesiogiai dalyvavo priimant sprendimus dėl tolesnio medienos perdirbimo, kai kilo kalba apie prastą jos kokybę lamelių perdirbimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad D. S. parodymai patvirtina kaltinamojo A. Ž. parodymus apie tai, jog kilus ginčui dėl medienos kokybės ir apsunkintų galimybių ją perdirbtą parduoti, A. B. buvo keletą kartų nuvykęs pas D. S. į dirbtuves, svarstė, ar toliau pjauti lameles ir galiausiai leido toliau jas pjauti. Šioje dalyje pastebėtina, kad kaip viena iš aplinkybių, neva sudarančių BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymį apgaulę, kaltinamajame akte nurodytas faktas, jog A. Ž. pakeitė prekių iškrovimo vietą iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Apklausiamas teisme A. B. tvirtino, kad A. Ž. pakeitė iškrovimo vietą ir jam apie tai nepasakė. Pasak A. B., atvykęs į muitinę kaltinamasis apžiūrėjo produkciją ir jokių pastabų neišsakė, tik buvo pasakyta, kad produkcija keliaus į gamybines patalpas, kuriose prieš tai buvo susitikę. Vis tik 2016 m. lapkričio 16 d. pareiškime policijai A. B. buvo nurodęs, kad dar muitinėje A. Ž. jam sakė, kad mediena bus vežama į (duomenys neskelbtini), nors ir nenurodė tikslaus perdirbėjo (1 t., b. l. 1-6). Apklausiamas 2016 m. gruodžio 8 d. ikiteisminio tyrimo metu A. B. taip pat nurodė, kad A. Ž. jį informavo, jog mediena bus vežama perdirbti į (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 104-105). Taigi, jau paties A. B. parodymai rodo, kad nuo jo nebuvo nuslėpta tikroji medienos perdirbimo vieta, o kaltinime nurodoma aplinkybė dėl iškrovimo vietos pakeitimo, nurodyta siekiant dirbtinai didinti A. Ž. veiksmų tariamą pavojingumą ir sukelti baudžiamosios atsakomybės regimybę. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad, kaip jau minėta, bylos medžiagoje nėra jokių tarp A. B. ir A. Ž., ar jų atstovaujamų įmonių sudarytų dokumentų, kurie vienareikšmiškai leistų spręsti, kad buvo rašytinis susitarimas dėl prekių įgijimo, kuriame būtų numatyta prekių kaina, mokėjimo terminai, o kartu ir iškrovimo vieta. Tai buvo žodinis susitarimas, kurio tikrųjų aplinkybių nėra galimybės neabejotinai nustatyti. O vadovaujantis in dubio pro reo principu, visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Kita vertus, pažymėtina, kad A. Ž. apklausiamas teisme parodė, jog su A. B. niekada nebuvo kalbama, kad produkcija bus vežama į (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini), be to, jis neturėjo įrangos, kuri skaldė ąžuolo lentas į lameles, todėl sutarė su D. S., kad šis suteiks jam skaldymo paslaugą. A. B. nenorėjo sakyti tikslių D. S. kontaktų, nes šis buvo jam paslaugas teikiantis asmuo ir nenorėjo atskleisti komercinės paslapties. Visgi, teismas pažymi, kad liudytojas M. I. apklausiamas teisme parodė, kad A. Ž. buvo numatęs iš medienos gaminti lameles ir, prieš užsakant medieną, pokalbio (duomenys neskelbtini) esančiose UAB „D“ patalpose metu, apie tai jiems užsiminė. Pastebėtina, kad šiame pokalbyje dalyvavo ir A. B., be to, A. Ž. parodė, kad jis įrangos lamelėms pjauti neturėjo. Teismo vertinimu, A. B. ir M. I., kurie vertėsi prekyba mediena, tokia aplinkybė turėjo būti ir buvo žinoma, kadangi jie buvo (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose, kuriose reikiamos įrangos nebuvo. Taigi, akivaizdu, kad net ir pristačius medieną į (duomenys neskelbtini), A. Ž. būtų turėjęs ją pervežti savo transportu į perdirbimo vietą ir tokiu būdu būtų realiai neįmanoma nustatyti jos buvimo vietos. Būtent toks elgesys būtų logiškas sukčiauti ir pasisavinti svetimą turtą ketinančiam asmeniui. Tuo tarpu šiuo atveju kaltinamasis A. Ž. tik nurodė, ne jo paties susirastam, o būtent A. B. įmonei paslaugas teikiančiam vairuotojui, kad medieną reikia vežti į (duomenys neskelbtini). Kitaip tariant, net jei tikėti tuo, kad A. Ž. nuslėpė nuo A. B. medienos iškrovimo vietą, jis šią vietą pakankamai aiškiai nurodė vairuotojui, per kurį buvo nesudėtinga šią vietą nustatyti, kas iš esmės ir buvo padaryta. Taigi, faktas, kad mediena buvo iškrauta ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), negali būti faktine aplinkybe, sudarančia BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos esminį požymį – apgaulę, kadangi ši aplinkybė nenulėmė nei galimybės surasti tariamą kaltininką ar pačią medieną, nei A. B. apsisprendimo perduoti kaltinamajam medieną.

Esant tokioms aplinkybėms teismas neturi pagrindo spręsti apie tai, kad A. B., kaip UAB „B“ atstovas, buvo suklaidintas kokiais nors A. Ž. veiksmais, kurie turėjo esminę įtaką A. B. apsisprendimui savanoriškai perleisti turtą – medieną.

Sprendžiant dėl išankstinės tiesioginės tyčios bei apgaulės turinio, svarbios ir kitos bylos aplinkybės. Antai, A. B. apklausiamas teisme teigė, kad A. Ž. jam žadėjo, jog sumokės pinigus medienos perdavimo dieną iki vakaro, tačiau nesumokėjo ir vėliau vengė mokėjimų. Tuo tarpu A. Ž. teigė, kad niekada nebuvo kalbėta, kad iš karto mokės pinigus ar priims produkciją, nes tuo atveju A. B. būtų atvežęs PVM sąskaitą-faktūrą, važtaraščius ir priėmimo-perdavimo aktą į sandėlį. Teismas pažymi, kad šiuo atveju nėra galimybės nustatyti tikrųjų susitarimo dėl apmokėjimo termino aplinkybių, kadangi civilinio ieškovo atstovas A. B. tvirtina vienas aplinkybes, kaltinamasis A. Ž. – kitas, o jokie pirkimo pardavimo dokumentai, prekių priėmimo perdavimo aktai, kuriuose būtų numatytas apmokėjimo terminas, nebuvo pasirašyti. Tiesiogiai muitinėje perimant prekes dalyvavęs M. I. nenurodė girdėjęs tikslias susitarimo dėl apmokėjimo termino aplinkybes, tik nurodė, kad turėjo būti atsiskaitoma pavedimu. Esant tokioms aplinkybėms, vienareikšmiškai nustatyti apmokėjimo terminą teismas neturi galimybės, juo labiau, kad A. B. elgesys šiuo atveju nebuvo nuoseklus, kadangi jis lyg ir teigė, jog buvo sutartas avansinis mokėjimas, tačiau prekes be jokių dokumentų (sutarčių, priėmimo-perdavimo akto) A. Ž. jis perdavė net negavęs avansinio mokėjimo. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. Ž. būtų įtikinėjęs A. B. perduoti medieną be avansinio mokėjimo, ar nepasirašius priėmimo – perdavimo akto. A. B. nurodomas faktas, kad buvo išrašyta sąskaita-faktūra 13310 Eur sumai ir tai yra įsigijimą patvirtinantis dokumentas šiuo atveju neturi reikšmės, kadangi toks dokumentas realiai neegzistuoja, pateikta tik jo kopija, kuri nepasirašyta, neaišku ar įteikta A. Ž., be to, toks dokumentas nefigūruoja ir UAB „B“ buhalterinėje apskaitoje. Kita vertus, byloje pateikti įrodymai, kad po medienos perėmimo 2016 m. vasario 26 d., dar iki 2019 m. lapkričio 16 d. pareiškimo policijai pateikimo, A. Ž. 2016 m. kovo 22 d. A. B. perdavė 1 800 Eur pagal du mokėjimo kvitus (1 t., b. l. 54-55). Nors apklausiamas teisme A. B. teigė, kad pagal jo pateiktus UAB „B“ buhalterinės apskaitos dokumentus (5 t., b. l. 70-81, 88-91), šie pinigai buvo sumokėti 2017 m. kovo 22 d., tačiau tokie jo parodymai atmetami, kadangi jau 2016 m. lapkričio 16 d. savo kreipimesi į policiją jis mini šiuos mokėjimus kaip įvykusius ir prideda kasos orderių kopijas (1 t., b. l. 1-6). Pažymėtina, kad teisme A. B. išsakyta pozicija, jog pinigai buvo pradėti mokėti tik 2017 m. kovo 22 d., rodo jo siekį hiperbolizuoti kaltinamojo veiksmus, taip sukurti iš anksto susiformavusios tyčios iliuziją, kartu ir stiprinti baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą, o taip pat leidžia spręsti ir apie jo paties nesąžiningumą, kadangi A. B. minėtų dokumentų neapskaitė 2016 metų UAB „B“ buhalterinėje apskaitoje, kurioje, beje, nėra apskaitytas ir prekių (medienos) įsigijimas Ukrainoje. Visa tai rodo, kad A. B. tik po to kai kreipėsi į policijos įstaigą, ėmėsi legalizuoti savo paties nesąžiningus veiksmus, pirmiau paminėtus kasos pajamų orderius apskaitant 2017 metų įmonės buhalterinėje apskaitoje, taip galimai klastojant įmonės buhalteriją. Teismas sprendžia, kad byloje akivaizdus faktas, jog nepraėjus mėnesiui po medienos perėmimo A. Ž. sumokėjo už medieną A. B. 1 800 Eur. Sugretinus šį faktą su kaltinamojo bei liudytojo D. S. parodymais apie prastą medienos kokybę, kilusius ginčus dėl jos kokybės ir sunkumus ją realizuojant, iš esmės paneigiama ir kaltinime nurodyta aplinkybė, kad A. Ž. turėjo išankstinę tyčią pasisavinti įmonei UAB „B“ priklausančią medieną, kadangi jis nepraėjus mėnesiui pradėjo vykdyti savo įsipareigojimus, nors ir ne visa apimtimi. Tokią išvadą stiprina ir kitos faktinės bylos aplinkybės. Teismas pažymi, kad bylos medžiaga iš esmės nepaneigti ir kaltinamojo A. Ž. parodymai apie tai, kad jis nesurašant dokumento antru mokėjimu sumokėjo dar 1 200 Eur A. B. prie „Olifėjos“, susitikimo su A. B. ir jo tėvu metu. Šiame kontekste teismas pažymi ir tai, kad A. Ž. parodymai dėl A. B. atliktų dviejų mokėjimų 2016 metais iki policijai pareiškimo padavimo nuoseklesni nei A. B., be to, juos patvirtina ir kita bylos medžiaga. Antai, pažymėtina, kad A. Ž. dar 2017 m. kovo 16 d. apklausos metu nurodė, kad 2016 m. kovo 22 d. sumokėjo A. B. 1 800 Eur, o po to balandžio ar gegužės mėnesį dar 2 000 Eur (2 t., b. l. 159-160). Nors apklausiamas teisme pastarąją sumą A. Ž. pamažino iki 1 200 Eur, tačiau jis buvo nuoseklus dėl to, kad skirtingomis datomis atliko du mokėjimus iki to, kai A. B. policijai padavė pareiškimą. Tuo tarpu A. B. parodymai šioje dalyje nenuoseklūs ir neatitinka kitų įrodymų turinio. Apklausiamas teisme jis teigė, kad apskritai nepamena, kad prie „Olifėja“ sporto bazės buvo susitikę, gal tėvas atskirai buvo susitikęs, bet abejoja, kad tėvui būtų perduoti pinigai. Tačiau tokius jo parodymus apklausiamas teisme paneigė ir jo tėvas A. B., kuris parodė, kad atsimena, paskutinį susitikimą su A. Ž. prie „Olifėjos“ Rinktinės gatvėje, nes A. Ž. norėjo pakalbėti. Atvažiavus A. Ž. jie trise kalbėjo mašinoje, jis žadėjo atvežti skolą, bet kažkas nepavyko. Rodė bilietus į Bulgariją ar Angliją, jog ten važiuoja daryti verslą. Pasak liudytojo, arba neatsimena, arba nematė, tačiau tuo metu A. Ž. prie jo akių neperdavė jokių pinigų. Taigi, nors liudytojas A. B. nenurodė matęs, jog A. Ž. perdavė pinigus pastarojo susitikimo metu, tačiau priešingai nei jo sūnus, jis patvirtino buvus tokį susitikimą. Teismas, sugretinęs aplinkybes, kad A. Ž. be PVM A. B. buvo skolingas 11 000 Eur, kad kaltinamasis 2016 m. kovo 22 d. sumokėjo 1 800 Eur, o 2016 m. liepos 25 d. jie susitarė dėl 8 000 Eur skolos padengimo (1 t., b. l. 57) ir A. B. tam neprieštaravo, o teismo posėdyje patvirtino buvus tokį susitarimą dėl skolos padengimo, sprendžia, kad išties buvo dar vienas tarpinis 1 200 Eur mokėjimas, kurį kaltinamasis atliko jo nurodytomis aplinkybėmis prie „Olifėja“ būstinės Vilniuje, kadangi tik tokiu atveju susidaro likutinė skolos padengimo grafike nurodyta 8 000 Eur suma. Maža to pažymėtina, kad pirmiau aptarti A. B. pateikti įmonės UAB „B“ buhalteriniai dokumentai rodo, kad jis nebuvo linkęs visus buhalterinius įvykius fiksuoti įmonės buhalterinėje apskaitoje (pvz. neįtrauktas medienos įsigijimą Ukrainoje patvirtinantis įvykis, kasos pajamų orderiai įtraukti ne 2016, 2017 metų data ranka ištaisant orderiuose nurodytas datas, neįtrauktos UAB „A“ išrašytos išankstinė sąskaita 4 000 Eur sumai ir sąskaita visai 13 310 Eur sumai), o tai BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad jis 1 200 Eur mokėjimą iš A. Ž. priėmė nesurašydamas kasos pajamų orderio ir neįtraukdamas į įmonės buhalterinę apskaitą. Tokia išvada darytina ir vertinant A. Ž., A. B. bei pastarojo tėvo susitikimo prie „Olifėjos“ logiką, kadangi A. Ž., neturint jokios perduodamos sumos, nebuvo jokios prasmės vykti į tokį susitikimą, nes apie tai, kad jis ketina vykti uždarbiauti į užsienį, jis galėjo informuoti A. B. ir kitomis ryšio priemonėmis. Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad toks kaltinamojo A. Ž. elgesys, kai nepraėjus mėnesiui po medienos perdavimo jis A. B. perdavė 1 800 Eur, vėliau iki 2016 m. liepos 25 d. skolos grafiko sudarymo atvykęs prie „Olifėjos“ perdavė dar 1 200 Eur, rodė bilietus ir nurodė, jog važiuoja į užsienį tam, kad užsidirbtų ir grąžintų skolą, o realiai užsienyje uždirbęs pinigų, per savo sutuoktinę 2017 m. rugsėjo 5 ir 8 d. dviem mokėjimais dar sumokėjo 3 000 Eur (3 t., b. l. 163-164), rodo, jog jis dėjo realias pastangas grąžinti prisiimtą įsipareigojimą, kurį pradėjo vykdyti dar iki A. B. kreipimosi į teisėsaugos institucijas. Pažymėtina, kad ir liudytojas A. B. parodė, kad A. Ž. buvo pakankamai patikimas partneris, jie taip pat turėjo verslo sandorių ir išties, A. Ž. vėluodavo atlikti mokėjimus ir jam, reikėdavo jį prašyti, tačiau visada galiausiai atsiskaitydavo. Šiame kontekste teismas pažymi ir tai, kad ir liudytojas M. I. apklausiamas teisme parodė, jog jam susidarė įspūdis, kad A. Ž. stengėsi iš paskutiniųjų atiduoti pinigus. Pasak liudytojo, A. Ž. rodė norą atsiskaityti, bet jam neišėjo arba nesisekė. Teismo vertinimu, pirmiau aptartų aplinkybių visuma paneigia kaltinime nurodytą faktą, jog kaltinamasis A. Ž. turėjo išankstinę tiesioginę tyčią pasisavinti UAB „B“ priklausančią medieną ir šiuo tikslu naudojo prieš A. B. apgaulę.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama ir į tai, ar kaltinamasis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429-788/2016, 2K-7-136-489/2017, 2K-385-942/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas neįžvelgia pagrindo spręsti, kad kaltinamasis A. Ž. sąmoningai sudarė situaciją, kad A. B. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti jo atstovaujamos įmonės pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Šiuo atveju kaltinamąjį A. Ž. jis puikiai pažinojo per tėvą, todėl jokių sunkumų nustatant jo tapatybę nekilo, nors sandoris sudarytas žodžiu, tačiau ir pats A. B. apklausiamas teisme nurodė, kad A. Ž. niekada jo neneigė, nebandė prisidengti tuo, kad medieną įgijo ne jis, o įmonė UAB „A“. Priešingai, šį įsipareigojimą A. Ž. visa apimtimi prisiėmė kaip asmeninį, o ne kaip įmonės UAB „A“ ir iš dalies jį įvykdė dar iki kreipimosi į teisėsaugos institucijas, nepaisant to, kad nei tarp kaltinamojo A. Ž. ir UAB „B“, nei tarp UAB „A“ ir UAB „B“ jokių rašytinių susitarimų dėl medienos pirkimo nebuvo. Išties, byloje yra duomenų apie tai, kad A. Ž. atstovautos kitos įmonės turėjo gana didelius įsiskolinimus kitiems asmenims, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad nėra duomenų, kad tokius finansinius sunkumus A. Ž. susikūrė turėdamas tikslą išvengdamas atsiskaitymo su A. B., taip pat nėra duomenų, kad jis tyčia tapo beturtis. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad minimų įmonių skolos susidarė realiai vykdant ūkinę – komercinę veiklą, tačiau jai nepavykus, pats A. Ž. deda pastangas įsidarbinti ir gauti legalias pajamas, jis dirbo užsienyje legaliai, o iš uždirbtų pinigų padengė dalį įsiskolinimo UAB „B“ (3 000 Eur). Šiuo metu taip pat įsidarbinęs oficialiai. Be to, pažymėtina, kad tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Šiuo atveju A. B. žodinį susitarimą dėl medienos pardavimo su A. Ž. sudarė kaip išsilavinęs asmuo, lygiavertis partneris, siekdamas gauti kuo didesnę naudą iš būsimo sandorio. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, galimai su teisės aktų reikalavimais prasilenkiantį A. B. elgesį tvarkant įmonės buhalteriją, negali atmesti ir to, kad jis sąmoningai pasirinko elgesį nesudaryti su A. Ž. sutarties, siekdamas kitų, jo įmonei, ar jam asmeniškai finansiškai palankių tikslų. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad A. Ž. jį įtikinėjo, ar kitaip lenkė sudaryti sandorį ne raštu, o žodžiu, ar tariamai prisidengiant UAB „A“ vardu, t. y. taip, kad vėliau A. B. neturėtų galimybės pasinaudoti civilinės teisės instrumentais gindamas pažeistas teises. Taigi, galimybės savo teises apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis šiuo atveju iš esmės priklausė ne nuo kaltinamojo A. Ž., o nuo paties A. B. valios, kadangi jis iš esmės turėjo realias galimybes kontroliuoti situaciją, sudaryti rašytinį susitarimą, atsisakyti perduoti prekes negavęs avanso, ar pilno apmokėjimo ir kt. Nepaisant to, jis pasielgė priešingai ir prisiėmė tam tikrą verslo riziką. Maža to, kaip asmuo, kurio tėvas turėjo ilgametį ryšį su kaltinamuoju, objektyviai žinojo A. Ž. situaciją, A. B. turėjo galimybę net ir savo artimoje aplinkoje domėtis A. Ž. ar jo atstovaujamų įmonių finansine situacija, mokumu, atsiskaitymų specifika. Šiuo aspektu pažymėtina, kad A. B. tėvas A. B. taip pat parodė, jog jam seniau buvo žinoma apie A. Ž. įsiskolinimus tretiesiems asmenims, be to, jis pats turėjo patirties, kai A. Ž. atsiskaitydavo ne iš karto, o per ilgą laiką ir jį įkalbinėjant. Nepaisant to, teismas pažymi, kad A. Ž. neneigiant įsiskolinimo, jį prisiimant asmeniškai, A. B. ir jo atstovaujama įmonė UAB „B“ ir šiandien neprarado galimybės atgauti lėšas pareiškiant ieškinį civilinio proceso tvarka, remiantis šioje byloje surinktais įrodymais ir šiame nuosprendyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teismas pažymi, kad civilinį tarp A. B. įmonės ir A. Ž. susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį rodo nemažai kitų bylos aplinkybių. Pirmiausia bylos medžiaga patvirtina, jog A. Ž. galimybės apmokėti skolą A. B. atstovaujamai UAB „B“, tiesiogiai priklausė nuo to, kaip pavyks išpjauti lameles iš medienos, o atitinkamai ir nuo gautos medienos kokybės, kuri, bylos duomenimis, nebuvo puiki. Tokią aplinkybę nurodė kaltinamasis A. Ž., tai patvirtino ir D. S. ir M. I., to iš esmės neneigė ir A. B.. Visi šie asmenys patvirtino, kad kilo ginčas dėl medienos kokybės, pats A. B. tame aktyviai dalyvavo, priėminėjo sprendimus pjauti ar nepjauti iš medienos lameles. Maža to, kaltinamasis A. Ž. parodė, kad vėlesniu etapu nepavykstant parduoti išpjautas lameles, net ir pats A. B. joms ieškojo pirkėjo užsienyje. Tai patvirtino teismo posėdyje ir pats A. B.. Pastebėtina, kad dalis jau išpjautų lamelių iki šiol saugomos ir nerealizuotos dėl savo kokybės (5 t., b. l. 33-39). Paminėtos aplinkybės patvirtina kilusius nesklandumus dėl medienos kokybės, kartu ir susiklosčiusios situacijos civilinį teisinį pobūdį, taip pat paneigia, jog A. Ž. turėjo išankstinę tyčią pasisavinti svetimą turtą.

Atsižvelgdamas į pirmiau aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nenustatyti esminiai A. Ž. inkriminuotos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai – tiesioginė tyčia ir apgaulė. Todėl A. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, A. Ž. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas (5 t., b. l. 104-106, 3 t. b. l. 7-9), naikintina.

Dėl A. Ž. ekstradicijos išlaidų

BPK 103 straipsnio 6 punkte nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas vertėjui. Kadangi šiuo nuosprendžiu A. Ž. išteisinamas, teismas neturi teisinio pagrindo iš jo išieškoti proceso išlaidas.

Dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Jurgitos Jasiūnienės 2019 m. birželio 4 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. Ž. pinigines lėšas – 55,51 Eur (3 t., b. l. 74-76), kurio terminas buvo pratęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartimi iki 2020 m. kovo 4 d. (5 t., b. l. 62-63), naikintinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. Ž. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Jurgitos Jasiūnienės 2019 m. birželio 4 d. nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į A. Ž. pinigines lėšas – 55,51 Eur, kurio terminas buvo pratęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartimi iki 2020 m. kovo 4 d., ir šiuos pinigus grąžinti A. Ž..

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.