Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą dėl 2020-02-11 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 182 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Apeliacinis skundas atmestinas. Priešingai, nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo tiek išteisintojo, tiek UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. B. pateiktas įvykio versijas, jas sugretino tarpusavyje, taip pat su kitais bylos duomenimis, pašalino esančius prieštaravimus ir padarė teisingą išvadą, kad išteisintojo A. Ž. veiksmuose nėra apgaulės požymių.

11. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad sudarant sandorį dėl 20 kubinių metrų medienos įgijimo, A. B. veikė UAB (duomenys neskelbtini) vardu (12.1-12.4 p.), kad jo apsisprendimui tiekti medieną A. Ž. turėjo kokią nors esminė įtaką faktas, ar pastarasis veikia kokios nors įmonės vardu, ar kaip privatus fizinis asmuo (13.1-13.6 p.), taip pat, kad A. Ž. nesilaikė sutartos atsiskaitymo už įgytą medieną tvarkos (14.1-14.4). Tokios išvados motyvai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismas su jomis visiškai sutinka:

12.1. A. B. parodymų apie tai, kad sandorio šalimi buvo UAB (duomenys neskelbtini), bylos duomenys nepatvirtina. Tiek A. B., tiek A. Ž. nurodė, kad rašytinė medienos pardavimo sutarties nėra, nes ji buvo sudaryta žodžiu. Iš A. B., išteisintojo A. Ž., liudytojo M. I. parodymų matyti, kad kaltinime nurodyta mediena importuota iš Ukrainos Respublikos į Lietuvą 2016 m. sausio-vasario mėnesiais, bet UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje tokia ūkinė operacija, kaip medienos importas į Lietuvą 2016 m. sausio-vasario mėnesiais, neužfiksuota. UAB (duomenys neskelbtini) apskaitoje nėra šios medienos importą ir vėlesnį perdavimą bendrovei UAB (duomenys neskelbtini) patvirtinančių dokumentų (deklaracijų, važtaraščių, priėmimo perdavimo aktų ir kt.) ir atitinkamų įrašų bendrovės apskaitos registruose.

12.2. Dokumentus, kurie turėtų pagrįsti UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) susitarimo dėl medienos pirkimo-pardavimo faktą, A. B. pateikė tik kilus ginčui su A. Ž. ir jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. A. B. pateikė pagrindinius dokumentus- tai UAB (duomenys neskelbtini) bendrovei UAB (duomenys neskelbtini) 2016-01-28 išrašyta PVM sąskaita-faktūra dėl 13 310 eurų apmokėjimo iki 2016-02-26 už 20 m³ apipjautų nedžiovintų ąžuolo lentų (1 t., b. l. 53, 125); dvi 2016-03-22 kasos pajamų orderių Nr. 001 ir 002 kopijos, kuriuose data ištaisyta į 2017-03-22, kuriose yra įrašai apie tai, kad iš UAB (duomenys neskelbtini) atstovo A. Ž. priimtas atitinkamai 1000 eurų ir 800 eurų avansinis mokėjimas už medieną (t. 1, b.l. 54, 55). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad yra pagrįstų abejonių ar šie dokumentai tikri, nes pateiktos tik jų kopijos. Dokumentai į UAB (duomenys neskelbtini) apskaitą įtraukti tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Kasos pajamų orderių išrašymo metai ištaisyti iš 2016 į 2017 metus, nors pats A. B. pareiškime policijai nurodė, kad dar 2016 m. A. Ž. sumokėjo jam orderiuose nurodyta 1800 eurų sumą. Be šių pirmosios instancijos teismo nuosprendyje paminėtų motyvų, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad tiek A. Ž., tiek A. B. nurodo tą pačią sandorio sumą- 11 000 eurų. Tokia pati suma (atmetus gražintą 3000 eurų dalį), nurodoma ir 2016-07-25 A. Ž. A. B. išsiųstame skolos gražinimo grafike (t. 1, b.l. 57). Tačiau aptariamoje PVM sąskaitos faktūros kopijoje, UAB (duomenys neskelbtini) skola už medieną jau yra ne 11 0000 eurų, bet 13 310 eurų, nes prie 11 000 eurų pridėtas 2310 eurų PVM. Tai jei medienos pirkimo sandoris tikrai buvo sudarytas tarp dviejų juridinių asmenų, neaišku kodėl A. B., kaip sąžiningas UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, nereikalavo sumokėti jo įmonei ir 2310 eurų mokesčių. Tokie veiksmai gali būti paaiškinami tik tuo, kad medienos pirkimo sandoris nebuvo sudarytas tarp juridinių asmenų. Tik vėliau, kilus ginčui dėl mokėjimo, sandorį atgaline data mėginta įforminti UAB (duomenys neskelbtini) vardu.

12.3. Vertinant UAB (duomenys neskelbtini) bendrovei UAB (duomenys neskelbtini) 2016-01-28 išrašyta PVM sąskaitą faktūrą jos juridinės reikšmės požiūriu, pažymėtina, kad PVM sąskaita faktūra yra vienašalis aktas ir nesukuria jokių civilinių teisinių santykių tarp šalių (Kasacinės bylos 3K-3-608/2000, 3K-3-1040/2003). Todėl aptariama PVM sąskaita faktūra, net jei ji būtų buvusi išrašyta joje nurodytą datą, savaime nėra sandorio tarp juridinių asmenų įrodymas ir jokių prievolių nei UAB (duomenys neskelbtini) nei A. Ž. nesukūrė.

12.4. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvada, kad nėra duomenų, jog kaltinime nurodytos žodinės medienos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi buvo UAB (duomenys neskelbtini) ir kad kaltinime nurodyta mediena nuosavybės teise kada nors priklausė šiai bendrovei.

13.1. Apgaulė gali būti padaroma nutylint esmines nukentėjusiojo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė byla Nr 2K-303-693/2019 ir kitos). Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad tokia esmine aplinkybe buvo A. Ž. nutylėtas faktas, kad jis veikė jokios veiklos nevykdančios UAB (duomenys neskelbtini) vardu, kurią faktiškai kontroliavo per statytinę direktorę A. K., nors nebuvo nei šios įmonės savininkas nei darbuotojas. A. B. prisistatinėjo šios įmonės vadovu. Sandorio su UAB (duomenys neskelbtini) sudarymo metu UAB (duomenys neskelbtini) jokios veiklos nevykdė ir neturėjo išteklių jai vykdyti, be to jos ankstesnė veikla niekaip nebuvo susijusi su medienos perdirbimu, todėl A. Ž. negalėjo nežinoti, kad UAB (duomenys neskelbtini) neturi ir neturės jokių galimybių sumokėti bendrovei UAB (duomenys neskelbtini) už patiektas prekes.

13.2. Apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Vertinant sukčiavimo požymių buvimą, teismas turi remtis ne sandorio pavadinimu, forma, bet jo turiniu, kuris lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-18-469/2016, e3K-3-109-248/2018). Teismas turi nustatyti tikruosius sandorio šalių ketinimus ir tikslus, atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, bei nustatant, ar sandoris sukėlė teisines pasekmes.??? ??? 2K-104-1073/2020

13.3. Remiantis 11.1-11.4 p. išdėstytais motyvais neįrodyta, kad A. B., sudarant medienos pirkimo pardavimo sandorį veikė juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) vardu. Faktas, kad sandorio šalys neaptarė PVM sumos ir pardavėjas A. B. sumokėti mokesčius iš A. Ž. nereikalavo, UAB (duomenys neskelbtini) medienos importo, pardavimo PVM sandorio sudarymo metu neapskaitė ir nedeklaravo, dviejų 2016-03-22 UAB (duomenys neskelbtini) KPO 1800 eurų sumai, į bendrovės apskaitą neįtraukė, rodo kad šis sandoris nebuvo ir negalėjo būti sudarytas tarp juridinių asmenų. Vadinasi, A. B., kuris sudarė žodinę medienos pirkimo –pardavimo sutartį su kitus fiziniu asmeniu A. Ž., neturėjo ir negalėjo turėti jokios esminės reikšmės 12.1 p. išdėstytos aplinkybės jau vien dėl to, kad A. B. požiūriu, tikrasis medienos pirkėjas buvo ne UAB (duomenys neskelbtini), bet fizinis asmuo A. Ž..

13.4. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. Ž. tikrai pasinaudojo jo faktiškai valdoma UAB (duomenys neskelbtini), tačiau tai padarė ne ūkiniuose santykiuose su A. B. ar UAB (duomenys neskelbtini), bet su medienos perdirbėju D. S.. 2016 m. sausio 15 d. paslaugų pardavimo sutartimi UAB (duomenys neskelbtini) perka iš D. S. kietmedžio lentų pjovimo ir jų džiovinimo paslaugas, kurių atlikimo terminai ir įkainiai bus aptariami pradedant apdirbti kiekvieną kietmedžio partiją (1 t., b. l. 199). 2016 m. vasario 26 d. įgaliojimu UAB (duomenys neskelbtini)direktorė A. K. įgaliojo D. S. priimti krovinį – 20 m3 nedžiovinto ąžuolo lentų iš UAB (duomenys neskelbtini) ir pasirašyti priėmimo dokumentus (1 t., b. l. 198). Iš 2016 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitos-faktūros serijos IO Nr. 002016/02 matyti, jog pardavėjo UAB (duomenys neskelbtini) buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra pirkėjui D. S. už ąžuolo lameles 2 420,00 Eur sumai (1 t., b. l. 200). Taip pat iš A. Ž. ir A. B. parodymų matyti, kad medieną buvo perdirbama ne tose dirbtuvėse, kurias prieš pirkdamas rodė A. Ž., bet kitose – pas D. S.. Tačiau nesant rašytinės A. Ž. ir A. B. sutarties dėl medienos pirkimo ir atsiskaitymo už ją sąlygų, nėra pagrindo išvadai, kad santykiuose su kitu ūkio subjektu D. S. pasinaudodamas UAB (duomenys neskelbtini) vardu ir perdirbdamas medieną kitoje vietoje, nei buvo tariamasi prieš tai, A. Ž. pažeidė susitarimo su A. B. sąlygas ir jį apgavo. Juo labiau, kad A. Ž. neslėpė nuo A. B. vietos, kurioje perdirbama mediena – A. B. pats nurodė, kad lankėsi pas D. S., tikrino medienos kokybę.

13.5. Pagal apeliacinio skundo motyvus, UAB (duomenys neskelbtini) A. Ž. naudojo tam, kad pasisavinti jos vardu įgytas prekes ir išvengtų atsiskaitymo už jas. Tačiau šių požymių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiomis išvadomis ir jų nekartoja. Nėra jokių požymių įprastų tokiai sukčiavimo schemai. Paprastai tokių priedangos įmonių faktiniai vadovai maskuoja savo sąsajas su minėtomis įmonėmis, paskiria jų vadovais asocialius, nekompetentingus asmenis. Nagrinėjamu atveju to nėra, A. Ž. niekada neslėpė savo sąsajų su UAB (duomenys neskelbtini), įkalbėjo tapti jos vadove pakankamai išsilavinusią eiti tokias pareigas A. K.. Taip pat nėra požymių, kad A. Ž. įgijo UAB (duomenys neskelbtini) su tikslu ją naudoti, kaip priedangos įmonę sukčiavimui. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino aplinkybes, susijusias su UAB (duomenys neskelbtini) įgijimu. Iš liudytojo A. D. parodymų matyti, kad A. Ž. yra jo verslo partneris ilgą laiką sėkmingai bendradarbiavo, tačiau 2016 m. žlugus A. Ž. ankstesnei įmonei, pastarasis liko skolingas apie 130 000 eurų. Tuomet A. D. tarpininkaujant, A. Ž. įsigijo A. D. giminaitės įmonę UAB (duomenys neskelbtini) tam, kad A. Ž. galėtų tęsti verslą toliau ir per ilgesnį laiką grąžinti A. D. 130 000 eurų skolą.

13.6. Remiantis tuo, kas išdėstyta 13.2-13.5 p., apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. Ž. sąsajų su UAB (duomenys neskelbtini) pobūdis, įmonės turtinė padėtis, jos veikla, nebuvo esminė aplinkybė A. B. apsisprendžiant parduoti medieną A. Ž., nes faktinis susitarimas dėl medienos pirkimo ir pardavimo įvyko ne tarp juridinių asmenų, bet tarp fizinių asmenų A. Ž. ir A. B.. Be to, nėra ir požymių, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad A. Ž. turėjo išankstinių planų ir ruošėsi panaudoti UAB (duomenys neskelbtini) sukčiavimui.

14.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. Ž. tyčia sukčiauti įrodo tai, kad jis iš pat pradžių nesilaikė sutartyje numatytos atsiskaitymo už įgytą medieną tvarkos. Tačiau iš bylos duomenų nėra aiškų, kokia gi atsiskaitymo tvarka buvo numatyta, nes rašytinės pirkimo pardavimo sutarties nėra, PVM sąskaitos faktūros, kuria grindžiamas kaltinimas originalo nėra, jos surašymo aplinkybės neaiškios, į UAB (duomenys neskelbtini) apskaitą ji įtraukta beveik po metų, o jei toks dokumentas ir egzistuotų, tai yra vienašališkas aktas ir jokių civilinių teisinių pareigų A. Ž. nesukuria. Iš to, kas išdėstyta 12.1-12.4 p. ir 13.1-13.6 p. tik aišku, kad tai buvo dviejų fizinių asmenų – A. B. ir A. Ž. susitarimas, pagal kurį pirmasis įsipareigojo parduoti 20 m³ medienos, o antrasis – sumokėti už ją nenustatytais terminais ir sąlygomis. Išteisintasis A. Ž. nurodo, kad susitarimas buvo toks, kad jis medieną gaus avansu ir atsiskaitys su A. B. dalimis, pagamintos produkcijos realizavimo eigoje. Paaiškėjus, kad dalis medienos brokuotą ir planuoto kokybiškos produkcijos kiekio iš jos pagaminti nepavyks, A. B. su tuo nesutiko ir ėmė reikalauti sumokėti 11 000 eurų, neatsižvelgiant į pateiktos medienos kokybę. A. Ž. sutiko ir su šia sąlyga, dalį skolos sumokėjo, o likusią skolos dalį prašė išdėstyti. A. B. savo ruožtu nurodė, kad susitarimo dėl medienos tiekimo avansu nebuvo, A. Ž. buvo įsipareigojęs sumokėti 11 000 euru iš karto.

14.2. Teismas neturi pagrindo atmesti A. Ž. parodymų. Faktą, kad dalis medienos tikrai buvo nekokybiška patvirtino liudytojas D. S., kuris iš patiektos medienos gamino A. Ž. užsakytą produkciją. Šis liudytojas nurodė, kad dalis medienos nebuvo vienalytė, pasitaikydavo geresnių, ir prastesnių lentų. Jeigu lentos buvo labai deformuotos ir jų negalėjo padaryti už sutartą kainą arba darbas labai sulėtėdavo, skambindavo A. Ž.. Šiuo atveju visada buvo nurodymas pjauti lentas toliau. Tai, kad ne visa mediena buvo kokybiška, patvirtino ir jos tiekimą iš Ukrainos organizavęs liudytojas M. I., kuris nurodė, kad dalis parduotų lentų buvo ne aukščiausios kokybės- buvo lentų su šakomis, iš dalies ar šiek tiek pažeistos, dalis lentų taip pat buvo ne tokio storio, kaip buvo užsakytos.

14.3. Taip pat įrodyta, kad A. Ž. atsiskaitinėjo su A. B. tiek, kiek tai leido jo finansinės galimybės. Išteisintasis nurodė, kad iki 2016 m. liepos mėnesio sumokėjo A. B. 3000 eurų. 2016 m. kovo mėnesį sumokėjo 1800 eurų, o vėliau, dalyvaujant A. B. tėvui, dar 1200 eurų. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šiuos A. Ž. parodymus patvirtina bylos medžiaga – A. B. pateikti du 2016-03-22 UAB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderiai 1800 eurų sumai ir 2016-07-25 A. Ž. sudarytas skolos padengimo grafikas (t. 1, b.l. 57). Su kuriame nurodytu skolos likučiu 8000 eurų, A. B. sutiko. Galiausiai ir po to, kai A. B. kreipėsi į teisėsaugos institucijas, A. Ž. iš savo uždarbio Jungtinėje Karalystėje dviem 2017-09-05 ir 2017-05-08 pavedimais, grąžino dar 3000 eurų skolos (t. 3, b.l. 163-164).

14.4. Kitą vertus, A. B. parodymai prieštaringi, o jo savo parodymams patvirtinti pateikti dokumentai turi klastojimo požymių. Nors A. B. teigia, kad iki 2016 m. liepos mėnesio A. Ž. jam grąžino ne 3000, bet 1800 eurų, tai prieštarauja 14.3. p. paminėtam 2016-07-25 A. Ž. sudarytam skolos padengimo grafikui (su kuriuo A. B. sutiko), kuriame nurodyta, kad skolos likutis yra 8000 eurų, vadinasi tai dienai gražintoji skolos dalis buvo 3000 eurų. A. B. savo parodymams patvirtinti pateikti dokumentai - 2016-01-28 išrašyta PVM sąskaita-faktūra ir 2016-03-22 kasos pajamų orderiai 1800 eurų sumai aptarti 12.2. p. ir nustatyta, kad šie dokumentai nepatikimi, neaiški jų surašymo data. Antai aptariamų kasos pajamų orderių 1800 eurų sumai data ištaisyta iš 2016-03-22 į 2017-06-22, nors iš A. Ž., paties A. B. parodymų ir minėto A. Ž. sudaryto skolos grąžinimo grafiko akivaizdu, kad minėtą sumą A. Ž. sumokėjo būtent 2016-03-22. 2016-01-28 PVM sąskaitos-faktūros originalo nėra, o į UAB (duomenys neskelbtini) apskaitą ji įtraukta tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, kai kilo poreikis pateikti A. Ž. skolą ir sandorio egzistavimą liudijančius dokumentus. Visi šie prieštaravimai išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir padaryta teisinga išvada, kad A. B. parodymai apie medienos pirkimo pardavimo sutarties turinį, sutartą atsiskaitymo tvarką yra prieštaringi, nepatikimi ir negali būti pripažinti įrodymais.

14.5. Remiantis tuo, kas pasakyta 14.1. -14.4. p., apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrindo atmesti A. Ž. parodymus apie tai, kad žodinės medienos pirkimo pardavimo sutarties su A. B. turinys buvo toks, kaip nurodyta 14.1. p. o A. Ž. kilo sunkumai atsiskaityti su A. B. dėl objektyvių, nuo A. Ž. nepriklausančių aplinkybių, t. y. dėl to, kad dalis patiektos medienos buvo nekokybiška ir kilo sunkumų realizuojant iš tokios medienos pagamintą produkciją.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vienas iš A. Ž. panaudotos apgaulės būdų buvo tai, kad jis nutylėjo sunkią savo turtinę padėtį. Sutiktina su prokuroru, kad A. Ž. turtinė padėtis buvo sunki. 2015-01-07 antstolio D. K. pažymoje nurodoma, kad vykdomas skolos išieškojimas iš A. Ž. pagal 5 vykdomuosius dokumentus. Tarp jų – 1 790 271,18 eurų skolos išieškojimas banko UAB „Medicinos bankas“ naudai, 11 295 eurų baudos išieškojimas pagal 2011-04-04 Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą, 145 187,93 eurų baudos išieškojimas UAB „Hronas“ naudai pagal 2009-02-26 notaro išduotą vykdomąjį įrašą. A. Ž. turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą neturi, jo oficialios pajamos yra 289,62 eurų, neatskaičius mokesčių. Pagal visus vykdomuosius dokumentus A. Ž. sumokėjo tik 1304 eurų. Be to, antstolių informacinės sistemos duomenimis skolininko atžvilgiu yra pradėtos dar 44 vykdomosios bylos (t. 4, b.l. 11-12). Tačiau sunki sandorio šalies turtinė padėtis savaime nėra pagrindas tokios šalies sudarytą sandorį pripažinti sukčiavimu. Esminę reikšmę turi ne turtinė padėtis savaime, bet sandorio šalies sugebėjimas realiai įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pagal A. Ž. nurodytą susitarimo turinį (14.1 p.), kurio atmesti teismas neturi pagrindo, A. Ž. nereikėjo papildomų lėšų apmokėti už nupirktą medieną, nes lentas jis gavo avansu ir turėjo sumokėti dalimis, pagamintos produkcijos realizavimo eigoje. Taigi, remiantis A. Ž. nurodytomis susitarimo sąlygomis, jis turėjo galimybę atsiskaityti už gautą medieną, net ir būdamas sunkioje turtinėje padėtyje. Be to, svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017 ir kt.). A. Ž. nebuvo A. B. svetimas asmuo. Išteisintasis ilgą laiką bendravo su A. B. tėvu, visi vertėsi ta pačia veikla – medienos prekyba ir perdirbimu. Todėl A. B., prieš sudarydamas sandorį, turėjo visas galimybes patikrinti A. Ž. finansinę padėtį ne tik viešuose registruose, bet ir per pažįstamus ar gimines. A. B., būdamas atidus ir protingas, kaip įprasta tokiais atvejais, turėjo sudaryti rašytinę sutartį, pareikalauti sutarties įvykdymo garantijų ar avanso. Tai, kad A. B. to nepadarė, liudija arba jo naivumą, arba nenorą sudaryti oficialios rašytinės sutarties, kad išvengti mokesčių. Bet kokiu atveju, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia apgaulės tame, kad A. B. perdavė A. Ž. medieną, neatsižvelgdamas į pastarojo turtinę padėtį.

16.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sukčiavimą įrodo UAB (duomenys neskelbtini) statytinės direktorės A. K. parodymai apie tai, kad ji įmonei faktiškai nevadovavo, direktore tapo įkalbėta A. Ž. ir faktiškai įmonę valdė A. Ž. ir jo sutuoktinė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. K. parodymus, kaip neva duotus kerštaujant. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimo A. K. kerštavimo nepagrįsta. Ši liudytoja buvo apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir nurodė, kad ant A. Ž. nepyksta, priežasčių jam kerštauti neturi. Be to ikiteisminio tyrimo metu atlikta A. K. ir A. Ž. akistata, kurios metu A. Ž. visiškai sutiko su A. K. parodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad liudytojos parodymai patikimi ir atmesti jų nėra pagrindo.

16.2. Liudytoja A. K. parodė, kad A. Ž. prašymu, įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini) direktore, apsigyveno Vilniuje, ieškojo klientų. A. Ž. prašymu pasirašė kelis tuščius A4 formato lapus, visą įmonės buhalteriją ir kitus dokumentus atidavė A. Ž.. Žadėto atlyginimo negavo, įmonė veiklos taip ir nepradėjo, todėl darbo santykius nutraukė. Minėti liudytojos parodymai patvirtina, kad ji buvo UAB (duomenys neskelbtini) statytinė direktorė ir tai, kad faktiškai įmonę kontroliavo A. Ž., tačiau nėra duomenų, kad A. Ž. panaudojo įmonę sukčiavimui, nurodytam kaltinime atlikti – nenustatyta, kad medienos pirkimo – pardavimo sutarties tikrosiomis šalimis buvo UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) ir kad kaltinime nurodyta mediena nuosavybės teise kada nors priklausė šiai bendrovei (12.4 p.), A. Ž. sąsajų su UAB (duomenys neskelbtini) pobūdis, įmonės turtinė padėtis, jos veikla, nebuvo esminė aplinkybė A. B. apsisprendžiant parduoti medieną A. Ž., nes faktinis susitarimas dėl medienos pirkimo ir pardavimo įvyko ne tarp juridinių asmenų, bet tarp fizinių asmenų A. Ž. ir A. B.. Be to, nėra ir požymių, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad A. Ž. turėjo išankstinių planų ir ruošėsi panaudoti UAB (duomenys neskelbtini) sukčiavimui (13.6 p.).

16.3. Remiantis tuo kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. K. parodymai neįrodo A. Ž. kaltės, padarius jam inkriminuojamą veiką.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą ir 2020-02-11 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.