Panevėžio apygardos teismo nutartis, 1A-10-879/2025

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-01-06
Bylos Nr.: 1A-10-879/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-46258-2023-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daina Vaidachavičienė, Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė
Nuteistasis: D. P.
Nukentėjusysis: D. L., Ž. U.
Advokatai: Irmantas Ruželė, Sigita Mačytė

Kategorijos

4.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Bylos Nr. 1A-10-879/2025(S)

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46258-2023-5Procesinio sprendimo kategorijos: 4.4.1.;1.1.5.1.1.; 2.4.6.1.;

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2025 m. sausio 6 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Algirdo Gapučio, Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

Sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,dalyvaujant prokurorei Linai Lomonienei,nuteistajam D. P.,nuteistojo gynėjai advokatei Sigitai Mačytei – Šulskienei,

nukentėjusiojo D. L. atstovui advokatui Irmantui Ruželei (dalyvauja vaizdo konferencijos būdu)

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau- BK) 138 straipsnio 1 dalį (Ž. U. nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir nuteistas 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme nustatant intensyvią priežiūrą - nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką būti savo gyvenamojoje vietoje kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 5 val., dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti ir baigti elgesio pataisos programą.

pagal BK 138 straipsnio 1 dalyje (D. L. nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir nuteistas 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme nustatant intensyvią priežiūrą - nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką būti savo gyvenamojoje vietoje kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 5 val., dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti ir baigti elgesio pataisos programą.

Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant (prie griežtesnės bausmės pridedant didesnę dalį kitos bausmės) ir D. P. paskirta galutinė subendrinta – 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė nustatant intensyvią priežiūrą - nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant per laisvės apribojimo laiką būti savo gyvenamojoje vietoje kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 5 val., dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti ir baigti elgesio pataisos programą. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo pradėjimo vykdyti nuosprendį dienos.

Nukentėjusiojo D. L. ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo tenkintas iš dalies ir iš D. P. nukentėjusiajam priteista 918,45 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje D. L. ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo Ž. U. ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintas iš dalies ir iš D. P. nukentėjusiajam priteista 800,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje Ž. U. ieškinys atmestas.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai tenkinti pilnai ir iš D. P. priteista Panevėžio teritorinei ligonių kasai 146,38 Eur (Ž. U. gydymas) žalos atlyginimas bei 485,58 Eur (D. L. gydymas) žalos atlyginimas.

Iš kaltinamojo D. P. valstybės naudai priteistos nukentėjusiojo Ž. U. atstovavimo išlaidos 706,25 Eur.

Iš kaltinamojo D. P. nukentėjusiajam D. L. priteistos atstovavimo išlaidos 1200,00 Eur.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

1.1 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2023 m. gruodžio 1 d. apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), kieme už sandėliukų, Ž. U. nugriuvus ant žemės, jam su metaliniu strypu sudavė tris kartus į galvos sritį ir keturis kartus į kairę koją, Ž. U. atsikėlus nuo žemės ir pabėgus tolyn, jį pasivijo ir prie namo vėl sudavė nenustatytą skaičių smūgių į kairės pusės įvairias kūno vietas, suduodamas į ranką, petį, šoną, koją, padarydamas kairio išorinio kulnelio lūžį, tokiu būdu nukentėjusiajam Ž. U. sukėlė fizinį skausmą ir dėl kairio išorinio kulnelio lūžio nesunkiai sutrikdė sveikatą.

1.2 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2023 m. gruodžio 5 d. apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį į veido sritį D. L., padarydamas abipusį apatinio žandikaulio lūžį- žandikaulio kūno kairėje ir šakos dešinėje prieangio srityje, tokiu būdu nukentėjusiajam D. L. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

2. Panevėžio apygardos teisme buvo gautas nuteistojo D, P. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma:

2.1 Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-514-649/2024 dalį dėl Ž. U. nesunkaus sveikatos sutrikdymo panaikinti ir D. P. išteisinti, Panevėžio teritorinės ligonių kasos ir Ž. U. civilinius ieškinius atmesti.

2.2 Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-514-649/2024 dalį dėl D. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo panaikinti, pripažinti, kad D. P. sužalojo D. L. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti, Panevėžio teritorinės ligonių kasos ir D. L. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

2.3 Apeliacinės instancijos teismui spendžiant, kad nėra pagrindo tenkinti prieš tai nurodytų apelianto prašymų, sumažinti nukentėjusiesiems Ž. U. ir D. L. Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-514-649/2024 priteistus neturtinės žalos dydžius ir pakeisti D. P. paskirtą bausmę netaikant intensyvios priežiūros.

2.4 Nuteistasis nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir tikina, kad jis priimtas nepašalinus abejonių dėl nagrinėto įvykio (Ž. U. sužalojimas) aplinkybių; pažeidžiant byloje esančių duomenų vertinimo reikalavimus; grindžiamas įrodymais, kurie nėra neginčijamai įrodyti; netinkamai taikant baudžiamojo kodekso nuostatas nustatančias būtinosios ginties sąlygas (D. L. sužalojimas). Pripažindamas kaltinamąjį kaltu ir skirdamas bausmę teismas jos tinkamai neindividualizavo dėl ko paskyrė per griežtą, bei su nustatytais įpareigojimais nesuderinamą bausmę. Teigiama, kad teismo baigiamasis aktas turi būti išdėstomas taip, kad dėl jo formuluočių nekiltų abejonių jam pagrįsti panaudojamų bylos duomenų vertinimu, jų įrodomąja reikšme. Nuosprendyje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, tačiau skundžiamas nuosprendis neatitinka šių reikalavimų, yra prieštaringas, bylos duomenys nėra sugretinti, nepašalinti neatitikimai ir prieštaravimai. Pirmos instancijos teismas nedėjo pastangų pašalinti byloje esančias abejones dėl D. P. kaltės, todėl pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus.

Šalies argumentai

2.5 Skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas nurodė, kad visi Ž. U. parodymai sklandūs ir nuoseklūs dėl esminių konflikto aplinkybių - t, y. jis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jį sužalojo D. P., kuris jam sudavė gana daug smūgių į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į kairės kojos kulną. Tikinama, jog tik nukentėjusiojo Ž. U. parodymų pagrindu teismas sprendė apie D. P. atliktus veiksmus ir sukeltas pasekmes, tačiau nukentėjusiojo parodymų ne tik nepatvirtina kiti bylos duomenys, tačiau ir pats nukentėjusysis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo akivaizdžiai nenuoseklus.

2.6 Skunde detaliai aprašomi bei analizuojami nukentėjusiojo Ž. U. duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu. Teigiama, jog nukentėjusysis savo parodymuose per labai trumpą laiką buvo aiškiai nenuoseklus, painiojosi dėl esminių aplinkybių ne tik dėl to ar jis buvo D. P. pargriautas ar pats pargriuvo, bet ir dėl to kiek ir į kurias kūno vietas smūgiai jam buvo suduoti. Pirmosiose apklausose nukentėjusysis kategoriškai teigė buvęs D. P. tyčia pargriautas, kad jam buvo suduota beveik 20 smūgių, tačiau netrukus , po kelių dienų, nukentėjusysis keitė savo parodymus, kol galiausiai apklausiamas teisme vėl keitė savo parodymus vardindamas konkrečiai D. P. pareikštame kaltinime nurodytus jam suduotus smūgius. Pažymima, kad ikiteisminiame tyrime, nei vieno procesinio veiksmo metu nukentėjusysis nei karto aiškiai ir konkrečiai nenurodė, kad D. P. jam būtų smūgiavęs būtent į kairės kojos kulkšnį ir tokias aplinkybes labai abstrakčiai nurodė tik apklausiamas teisme. Remiantis tuo teigiama, jog nukentėjusiojo Ž. U. parodymais vadovautis negalima, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, o patys parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Tikinama jog aplinkybę, kad Ž. U. parodymai nebuvo nuoseklūs, pripažino ir pirmos instancijos teismas, tačiau nepaisant to, vis tiek jų neįvertino atidžiai, kritiškai ir objektyviai.

2.7 Nuteistasis kategoriškai nesutinka su teismo vertinimu, kad nėra esminė aplinkybė ar Ž. U. pargriuvo pats, ar buvo pastumtas. Skunde teigiama, kad aplinkybė ar nukentėjusysis pargriuvo pats ar buvo pastumtas yra esminė vertinant ar D. P. veiksmai sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą pasireiškusį kairės kojos išorinio kulkšnelio lūžiu. Pažymima, kad nukentėjusysis Ž. U. teisme nurodė, kad bėgdamas nuo D. P. pargriuvo. Kai atsikėlė ir ėjo tolyn jam skaudėjo koją, todėl greitai bėgti negalėjo. Visi byloje apklausti liudytojai aiškiai nurodė, kad nematė, jog D. P. būtų sudavęs Ž. U. smūgius į kairę koją. Liudytojas A. N. patvirtino, kad kai Ž. U. atsistojo nuo žemės, bėgdamas tolyn jis šlubavo. Šie bylos duomenys patvirtina, kad Ž. U. jam nustatytą sužalojimą patyrė pirmą kartą pargriuvus, o griuvo jis pats, bėgdamas nuo D. P.. Skunde teigiama, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog nustatytas sužalojimas Ž. U. kietu buku daiktu, galimai tokiu suduodant, ar panašiai, taip pat negalima atmesti galimybės, kad galėjo būti padarytas pargriuvus, nukritus, tam sužalojimo pobūdis ir lokalizacija neprieštarauja. Vertinant šiuos specialisto paaiškinimus matyti, kad nei byloje pateikta specialisto išvada, nei specialisto paaiškinimais teisme nebuvo nustatytas konkretus nukentėjusiojo Ž. U. sužalojimo mechanizmas, kurį jis pats nenuosekliai, prieštaringai nurodė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Skunde tikinama, jog analizuojant specialisto pateiktą išvadą ir teisme duotus paaiškinimus taip ir lieka nepašalinta abejonė ar nukentėjusysis su įvykiu siejamus sužalojimus patyrė dėl jam suduotų smūgių, ar dėl paties pargriuvimo, o esant tokiems byloms duomenims teismas neturėjo pagrindo konstatuoti D. P. padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Skunde pažymima, jog ant Ž. U. kūno medikai nenustatė ir neužfiksavo jokių sužalojimų, išskyrus kulkšnelio lūžį, nors kreipdamasis pas medikus jis skundėsi galvos, kairės kojos, kairiojo šono skausmais ir teigė buvęs mušamas beveik pusės kilogramo svorio metaliniu strypu juo suduodant daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas; iš pradžių nukentėjusysis kategoriškai teigė buvęs tyčia stumtas D. P. dėl ko pargriuvo, vėliau nurodė negalintis pasakyti ar paslydo pats, ar buvo pastumtas, o dar vėliau jau nurodė, kad pargriuvo pats ir D. P. jo nelietė; asmens apžiūros protokole ir jo priede - fotonuotraukose, užfiksuotas nežymus paraudimas Ž. U. galvos viršugalvyje, plaukuotoje dalyje, niekaip nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, ir priešingai juos paneigia, nes Ž. U. kelis kartus apklausiamas nurodė, jog jam buvo suduoti smūgiai metaliniu strypu į pakaušį - kur jokie sužalojimai ir jokiu būdu užfiksuoti ir nustatyti nebuvo.

2.8 Skunde tikinama, jog Ž. U. parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys ir dėl jų nenuoseklumo turėjo būti vertinami kritiškai. Taigi pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi Ž, U. teismo posėdyje duotais parodymais, kuriais jis nurodė jam suduotų smūgių vietas, be konkrečių motyvų atmesdamas kitus įrodymus, tame tarpe ir ekspertės S. M. specialisto išvadoje ir apklausos teisme duotus paaiškinimus, kad Ž. U. išorinio kulkšnelio lūžis galėjo atsirasti ir krentant.

2.9 Nuteistasis skunde nesutinka su teismo nuosprendyje nurodytu aplinkybių vertinimu Dėl D. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Teigia, jog pirmos instancijos teismas, vertindamas situaciją neatsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes ir dėl to nepagrįstai nenustatė būtinosios ginties sąlygų.

2.10 Skunde nurodomos aptariamo įvykio aplinkybės. Teigiama, jog D. L. pagrasino D. P. - “atsiknisk, tuoj aš tau dėsiu iš peilio”, ir tuo metu staiga pajudėjo link jo iš kišenės išsitraukdamas peilį, o šalia stovintis M. K. bandė jį sulaikyti, apkabinti. Esamą situaciją D. P. suvokė kaip grėsmingą jo sveikatai ir gyvybei, todėl ėmėsi spontaniškų gynybos veiksmų ir sudavė smūgį D. L..

2.11 Skunde teigiama, jog vertinant D. L. veiksmus svarbu, kad jis buvo aktyvus konflikto iniciatorius ir dalyvis. Nors D. L. buvo sužalotas, iš karto po įvykio į kompetentingas institucijas nesikreipė, niekam nepranešė, į įvykio vietą policijos nekvietė, savo pažeistų teisių negynė. Tuo metu, kai nukentėjusysis kreipėsi medicininės pagalbos, jo nurodomos aplinkybės dėl patirto sužalojimo nebuvo nuoseklios - nuvykęs į gydymo įstaigą nurodė, kad susižalojo pats. Tai rodo, kad nukentėjusysis D. P. veiksmus vertino kaip dėl jo paties nepriimtinų veiksmų kilusias pasekmes. Nukentėjusysis nereaguodamas į situaciją taip kaip turėtų būti reaguojama įprastomis aplinkybėmis, t. y. negindamas savo teisių, apie įvykį nepranešdamas policijai, išvengė reikšmingų duomenų ir įrodymų surinkimo iš karto po įvykio, įvykio vietoje, tame tarpe ir galimai draudžiamų daiktų (peilio) turėto su savimi radimo bei užfiksavimo, jo apsvaigimo būklės nustatymo ir pan. Tikinama, kad nukentėjusiojo keliama versija, kad jis bijojo D. P. vertintina kritiškai, nes objektyvių duomenų, kad D. P. būtų grasinęs nukentėjusiajam ar sutrukdęs jam kreiptis į policija, byloje nėra, juo labiau, kad asmenys dalyvavę įvykyje iš karto po konflikto išsiskirstė ir D. P. D. L. nekėlė jokios grėsmės.

Dėl civilinių ieškinių

2.12 Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiesiems skundžiamu teismo nuosprendžiu iš D. P. priteista neturtinė ir turtinė žala yra pernelyg didelė atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes svarbias pateiktų civilinių ieškinių priteisimui. Tikinama, jog teismas priteisdamas tokias dideles pinigines sumas ne tik, kad netinkamai vertino turinčias reikšmės aplinkybes, bet nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismų praktikoje suformuotais neturtinės žalos dydžio kriterijais pusiausvyros tarp padarinių ir kompensacijos dydžio, ir pažeidė sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

2.13 Nurodoma, jog Ž. U. neįrodė ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jis būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją ar kita, kas teismo turėtų būti įvertina pinigais kaip kompensacija. Ž. U. į gydymo įstaigą kreipėsi vieną kartą, ten praleido tik kelias valandas, jokių liekamųjų pasekmių nekilo, jam nebuvo paskirti jokie vaistai, kuriuos turėtų vartoti ir pan. Šių aplinkybių pirmos instancijos teismas tinkamai neįvertino, todėl be pagrindo deklaratyviai pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo pripažino iš dalies pagrįstu.

2.14 Analogiškai pasisakoma ir dėl D. L. priteistos neturtinės žalos dydžio. Teigiama, jog D. L. neturtinė žala taip pat įvertinta nepagrįstai didele suma, nes neatsižvelgta į reikšmingas aplinkybes, t. y., kad konfliktą su D. P. išprovokavo būtent pats nukentėjusysis. Nurodoma, kad nors D. L. buvo teikiama medicininė pagalba, atlikta operacija, tačiau iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad D. L. po pirmosios pagalbos jam suteikimo į medicinos specialistams kreipėsi tik po savaitės ir tolimesnio gydymo atsisakė, taigi jo nurodomos aplinkybės apie patirtus didelius išgyvenimus, nepatogumus ir skausmą yra deklaratyvios bei paneigtos paties D. L. elgesiu ir byloje esančiais duomenimis.

2.15 Pažymima, kad D. P. padaryta veika buvo spontaniška, o panaudotas smurtas nebuvo intensyvus - suduotas vienas smūgis, tačiau pirmos instancijos teismas ir šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir D. L. priteisė nepagrįstai didelę neturtinės žalos kompensaciją, kas lemia, jog neturtinės žalos priteisimas D. L. tampa jo pasipelnymo šaltiniu.

Dėl bausmės

2.16 Skunde keliamas klausimas ir dėl D. P. skirtos bausmės indvidualizavimo. Pažymima, jog duodamas paaiškinimus teismui D. P. nurodė, kad užsiima individualia veikla, augina braškes, vykdo lauko prekybą įvairiais vaisias ir daržovėmis (duomenys neskelbtini) mieste. Dėl darbinės veiklos pobūdžio ir jos specifikos, D. P. darbo diena trunka nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Šiltuoju sezonu didelę darbo dienos laiko dalį jis praleidžia laukuose sodinant sodinukus, prižiūrit augalus, nuimant derlių, vežant prekes į prekybos vietą ir pan. Šaltuoju sezonu - vykdant prekybą vaisiais ir daržovėmis, dažnai darbo laikas prasideda naktį - važiuojant į prekių įsigijimo sandėlius, kad nuo ankstyvo ryto jie jau būtų atvežti į prekybos vietą ir pan. Teismas skirdamas D. P. laisvės apribojimą su intensyvia priežiūra ir įpareigojęs jį būti savo gyvenamojo vietoje kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 5 val. iš esmės apribojo ir visiškai suvaržė jo tolimesnes galimybes užsiimti vykdoma darbine veikla, taigi dirbti ir turėti pragyvenimo šaltinį. Tačiau tuo pačiu teismas įpareigojo D. P. per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti, taigi paskyrė jam įpareigojimus, kurių nuteistasis negali įgyvendinti, nes jie yra nesuderinami.

Žemesnės instancijos teismas

2.17 Toliau skunde nurodoma, kad nors D. P. yra daug kartų baustas administracine tvarka, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama, kaip jį išskirtinai neigiamai charakterizuojanti, bei užkertanti kelią taikyti jam laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros. D. P. padaryti administraciniai nusižengimai didžiąja dalimi yra susiję su padarytais Kelių eismo taisyklių pažeidimais, todėl jie negali būti vertinami kaip sudarantys pagrindą išvadai apie D. P. kaip piktybišką, agresyvaus elgesio asmenį, kuris yra linkęs nusikalsti.

Atsiliepimas

3. Aukštesnės instancijos teisme buvo gautas nukentėjusiojo D. L. atsiliepimas į nuteistojo D. P. apeliacinį skundą. Atsiliepimu teismo prašoma nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl D. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo be pakeitimų. Priteisti iš nuteistojo D. P. nukentėjusiojo D. L. naudai 650 Eur patirtas atstovavimo išlaidas.

5.1 Teigiama, kad apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir yra tik išskirtinai nuteistojo subjektyviai pateikiama įvykio interpretacija, kuria siekiama sau palankių bylos baigties rezultatų. Nurodoma, kad byloje nėra ginčo, kad nuteistasis 2023 m. gruodžio 5 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini)., prie parduotuvės “ (duomenys neskelbtini)”, tyčia kumščiu sudavė vieną smūgį į veido sritį D. L., padarydamas abipusį apatinio žandikaulio lūžį - žandikaulio kūno kairėje ir šakos dešinėje prieangio srityje, tokiu būdu nukentėjusiajam D. L. nesunkiai sutrikdė sveikatą. Pažymima, kad apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kad D. P. tyčinis kūno sužalojimas D. L. atžvilgiu padarytas esant būtinosios ginties sąlygomis pirmos instancijos teisme taip pat buvo keliamas ir teismas jį išsamiai išnagrinėjo, nustatytomis bylos objektyviomis aplinkybėmis, teisingai konstatavo, kad nuteistajam nebuvo pagrindo gintis prieš kitą asmenį smurtiniais veiksmais. Jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų žinojęs pirmos instancijos teismas arba kurių nebūtų įvertinęs priimant nuosprendį, apeliaciniu skundu apeliantas nepateikia.

5.2 Atsiliepime taip pat teigiama, jog nuteistasis nebuvo nuoseklus viso proceso metu dėl tariamos ginties momento. Antai, akistatos su nukentėjusiuoju metu nuteistasis apskritai neigė bet kokio smurtinio veiksmo atlikimą prieš nukentėjusįjį. Be to, įvykyje tiesiogiai dalyvavę liudytojai M. K. ir R. M. paneigia skunde nurodytas aplinkybes, o būtent, tai, kad įvykio vietoje nukentėjusysis nei peilio, nei jokio kitokio daikto rankose neturėjo; tai, kad ne nukentėjusysis, o priešingai, nuteistasis buvo agresyvus, kalbėjo pakeltu tonu, reikalavo pinigų; tai, kad nuteistasis iki smūgio sudavimo jau bandė pulti nugenėjusįjį; tai, kad nukentėjusysis jokios realios grėsmės nuteistajam nekėlė, kad pastarasis įgytų būtinumą gintis smurtiniu veiksmu. Taip pat tikinama, jog skunde nutylima objektyvūs tyrimo metu nustatyti duomenys, t. y. kad nuteistasis dešine ranka sudavė į nukentėjusiojo dešinę veido pusę, kas patvirtina nukentėjusiojo teiginius, kad smūgis buvo suduotas jam pasisukus ir bandant praeiti pro nuteistąjį. Esant tokiai kūno padėčiai nukentėjusysis niekaip negalėjo kelti realios grėsmės nuteistajam. Nepagrįsti skundo argumentai, kad nukentėjusysis po įvykio slėpė sužalojimo aplinkybes, savalaikiai nesikreipė pagalbos. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis sumušęs nukentėjusįjį vėliau jam grasino, kad pastarasis nesikreiptų į teisėsaugą, kad jis dabar tariamai yra skolingas dar didesnę sumą pinigų, kad pas jį bus atvykta reikalaujamų pinigų su kitais bendrais ir pan.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis D. P. ir jo gynėja advokatė Sigita Mačytė – Šulskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusiojo D. L. atstovas advokatas Irmantas Ruželė prašė apeliacinį skundą atmesti.

5. Nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo D. P. kaltės konstatavimui dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo duomenų pakanka, o nuteistojo D. P. atlikti smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį Ž. U. pilnai įrodyti, o smurtiniai veiksmai prieš D. L. pagrįstai nepripažinti būtinąja gintimi.

Dėl Ž. U. nesunkaus sveikatos sutrikdymo

8. Apeliantas skunde, neigdamas savo kaltę dėl Ž. U. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus, selektyviai ir savaip juos interpretuoja, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Būtent remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nuteistasis D. P. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Ž. U. ir jo veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta pastarojo sveikata.

8.1 Visų pirma, skunde teigiama, kad nukentėjusiojo Ž. U. parodymai yra nenuoseklūs, nukentėjusysis painiojasi dėl esminių aplinkybių ne tik dėl to ar jis buvo pargriautas D. P. ar pargriuvo pats, bet ir dėl to kiek ir į kurias kūno vietas smūgiai jam buvo suduoti. Aukštesnės instancijos teismas iš dalies sutinka su skunde nurodyta aplinkybe, kad nukentėjusysis Ž. U. apklausų metų (tiek vykusiame ikiteisminiame tyrime, tiek pirmos instancijos teismo posėdžio metu) nurodė skirtingą jam suduotų smūgių skaičių, tačiau ši aplinkybė visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste nepaneigia D. P. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir nėra esminė. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad dėl esminių aplinkybių Ž. U. parodymai yra nuoseklūs ir neprieštarauja liudytojų parodymams.

8.2 Iš nukentėjusiojo Ž. U. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis vasarą uždarbiavo pas D. P., pastarasis pradėjo reikalauti pinigų, nes kol dirbo davė cigarečių ar alkoholio. Draugė jam vasarą liepos mėn. grąžino 100 Eur. Keletą kartų buvo susitikę lapkričio mėn., jį D. P. pradėjo įžeidinėti. 2023-12-01 apie 18 val. pas nukentėjusįjį atėjo A. N., iš kito draugo T. V. sulaukė pasiūlymo susitikti, išėjo į lauką. Tadas išsitraukė viskio butelį, pasiūlė eiti link sandėliukų išgerti, ten pamatė stovintį D., kuris rankoje laikė daiktą, panašų į strypą, galimai metalinį laužtuvą. Išsigandęs, kad gali pulti, ėmė bėgti tolyn. Bebėgant D. jį pasivijo, stūmė bei parvertė, gulint ant žemės pajuto suduodamus smūgius rankoje laikytu daiktu, smūgiavo tris kartus į galvą, pataikydamas į pakaušį, bei keturis kartu sudavė į kairės pusės koją<..> Pritaikęs momentą kėlėsi, buvo sunku, skaudėjo koją, bėgo link namų, bet D. jį pasivijo ir parvertęs rankoje laikytu metaliniu strypu sudavė 11 smūgių į kairės pusės įvairias kūno vietas pataikydamas į ranką, petį, šoną, koją. Jam padėjo atsikelti mama bei A.. ( 1 t, b.l.34-37). Papildomoje apklausoje nukentėjusysis dėl jo sumušimo aplinkybių parodė, kad <...pamatęs D. P. su metaliniu laužtuvu, bėgo tolyn, pastarasis jam užstojo kelią, bandė apibėgti sandėliuką, tačiau D. jį pasivijo, parvertė ant žemės, ar paslydo ar pastūmė negali pasakyti, tada nugriuvus pradėjo suduoti smūgius metaliniu laužtuvu, <...> tada prie D. pribėgo A. N., sugriebė D. ir kažkiek atitraukė. Tada spėjo atsistoti, ėjo link namų, tačiau koją skaudėjo, paėjo gal 20 metrų ir D. jį vėl pasivijo, pargriovė ir vėl sudavė smūgius, tiksliai nurodyti smūgių skaičiaus negali. ( 1 t. b.l.38-41, t.2.,b.l.42). Teismo posėdyje nukentėjęs nurodė, kad D. P. jam sudavė metaliniu daiktu smūgius kurie nurodyti kaltinime. Į galvą kliuvo mažiau, nes buvo su kapišonu. Jį apginti bandė A. N., o T. V. ir G. K. stovėjo ir žiūrėjo. Nukentėjęs savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu ( 1 t., b.l.96-102) Tai, kad D. P. rankoje turėjo metalinį strypą, kurį pasiėmė iš automobilio kai ėjo tartis dėl skolos su Ž. U., teismo posėdžio metu patvirtino liudytoja K. P., kad Ž. U. buvo mušamas metaline montiruote ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje patvirtino liudytoja J. V. ( 1 t.; b.l.80-83). Ši liudytoja nurodė, kad matė, kaip D. P. montiruote smūgiavo jos sūnui per kojas ir per nugarą, labiausiai sūnui buvo sumušta koja ir nugara. Pažymėtina, kad liudytojo A. N. parodymai taip pat visiškai patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie D. P. suduotus smūgius nukentėjusiajam armatūra ar metaliniu vamzdžiu, kadangi buvo tamsu, todėl kiek buvo suduota smūgių liudytojas nematė, tačiau patvirtino, kad bandė atitraukti D. P., jį apsikabino, kad nebesuduotų smūgių nukentėjusiajam. Liudytojas patvirtino, kad D. P. Ž. U. smūgius sudavė ir antrą kartą, kai jis ištrūko iš A. N. ir pasivijo einantį link namų nukentėjusįjį ir tada taip pat sudavė smūgius metaliniu daiktu. (1 t., b.l. 68-71). Šias aplinkybės liudytojas patvirtino ir pirmos instancijos teismo posėdyje.

Žemesnės instancijos teismas

8.3 Analizuojant aptariamą situaciją, atkreiptinas dėmesys, kad Ž. U. buvo užpultas D. P., nukentėjusysis tuo metu jautė baimę, stresą, šoką, jam kilo reali grėsmė dėl jo sveikatos ar net gyvybės, todėl teisėjų kolegijos vertinimu yra normalu, kad asmuo po visų minėtų įvykių gali ir neįvardinti tikslaus kieko jam suduotų smūgių. Be to, priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, Ž. U. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad D. P. jam metaliniu strypu trenkė ir tuo metu, kai gulėjo parkritęs sniege ant dešinio šono, o smūgiai visi buvo suduoti į kairę kūno pusę (3 t. b. l. 92 ). Šią aplinkybę patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog Ž. U. nustatyti kairės pusės kūno sumušimai bei būtent kairio išorinio kulkšnelio lūžis bei ekspertės S. M. parodymai teismo posėdyje. (1 t. 137 b. l.) Ekspertė teismo posėdyje patvirtino, kad apie Ž. U. sužalojimų mąstą sprendė iš dokumentų, jo paties neapžiūrėjo, tačiau patvirtino, kad negali atmesti galimybės, jog radiologų nustatytas kairio išorinio kulkšnelio lūžis galėjo būti padarytas suduodant metaliniu strypu, o išorinė kulkšnis gali lūžti ir krentant, bet gali lūžti ir nuo sudavimo į konkrečią vietą.

8.4 Skunde kategoriškai nesutinkama su teismo vertinimu, kad sprendžiant dėl nuteistojo kaltės ir dėl jam nustatyto kairės kojos kulkšnelio lūžio nėra esminė aplinkybė ar Ž. U. pargriuvo pats, ar buvo pastumtas D. P.. Anot skundo, tai yra esminė aplinkybė vertinant ar D. P. veiksmai sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą pasireiškusį kairės kojos išorinio kulkšnelio lūžiu. Aptariamu aspektu, vertindamas įrodymus aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad Ž. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, tiek ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad tuo metu kai jis pats parvirto, jam po D. P. suduotų smūgių kažkokiu būdu pavyko atsistoti ir pabėgti nuo nuteistojo, nors tuo metu skaudėjo koją, bet jis galėjo bėgti, bandė bėgti iki namų, tačiau D. P. jį pasivijo pargriovė ir toliau smūgiavo metaliniu strypu (3 t. b. l. 91 ). Aplinkybę, kad Ž. U. buvo pargriuvęs, tačiau atsikėlęs po to galėjo bėgti ir bėgo taip pat patvirtina jau aptarti liudytojo A. N. parodymai, kad Ž. U. šaukė padėti, dengėsi galvą, tada jis ( A. N.) apkabino D. P. bandė sulaikyti, kažkiek sulaikė, tada Ž. U. pabėgo (3 t., 92 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu kada Ž. U. buvo D. P. pargriautas ir jam metaliniu strypu buvo suduota antra smūgių serija, jis nurodė, kad tada mama su A. padėjo atsistoti ir vedė į kambarį, kadangi jis pats to negalėjo padaryti (3 t. ;b. 91.b.l). Šią aplinkybę patvirtino liudytojas A. N. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodęs, kad jis padėjo parvesti Ž. U. namo (3 t. b. l. 93 ). Ž. U. mama J. V. taip pat nurodė, kad po D. P. suduotų smūgių sūnų teko parsivesti namo (3 t. 95 b. l.). Iš to seka, kad kaip teisingai skundžiame nuosprendyje konstatavo pirmos instancijos teismas, aplinkybė ar Ž. U. prieš suduodant smūgius pats pargriuvo ar buvo pargriautas nėra esminė, kadangi po pirmą kartą jam suduotų smūgių serijos jis dar galėjo atsistoti ir bėgti, tą jis ir darė, tačiau vėliau, kai jį vėl pasivijo D. P. ir sudavė metaliniu strypu sekančią smūgių seriją, Ž. U. jau nebepajėgė pats savarankiškai atsistoti ir pareiti namo, o tam jam reikėjo kitų asmenų pagalbos. Taigi, aptariamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad byloje vertintina ne tik ta aplinkybė, kad Ž. U. bėgdamas pats pargriuvo, tačiau skundžiame nuosprendyje išanalizuotos ir įvertintos visos aplinkybės tiek iki Ž. U. pargriuvimo, tiek pargriuvimo metu, kartu įvertintas nuteistojo suduotas smūgių skaičius, jų vieta ir pobūdis bei įrankis, kuriuo buvo suduoti smūgiai, nustatyti nukentėjusiojo veiksmai po suduotų smūgių ir tik po to padarytos išvados. Todėl, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje padarė teisingą išvadą, kad būtent D. P. veiksmais Ž. U. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata – sulaužytas kairės kojos išorinis kulkšnelis, o šios aplinkybės nustatytos ne selektyviai vertinant atskirus įrodymus, o įvertinus visų jų visumą. Teisėjų kolegija atmeta apeliaciniame skunde keliamas abejones, jog sužalojimus nukentėjęs galėjo patirti krisdamas, nes jos yra paneigtos aptartų bylos įrodymų visuma ir sutinka su kritišku liudytojo G. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme vertinimu, kuris vienintelis iš mačiusių konfliktą teigė, kad D. P. nieko pargriuvusiam žmogui nedarė. Be to, priešingai nei teigiama skunde, iš medicininių įrašų t. y. Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės medicininio dokumentų išrašo/siuntimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad Ž. U. be kairės kojos išorinio kulkšnelio lūžio buvo nustatyti ir kiti sužalojimai, t. y. krūtinės ląstos sumušimas, klubo sumušimas dėl kurių jam taikytas medikamentinis gydymas (1 t. b. l. 130-131). Nors sutiktina su skunde nurodytu argumentu, jog Ž. U. nebuvo nustatytas galvos sumušimas, bet pirmos instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis pats nurodė, kad tuo metu kai D. P. jam smūgiavo, jis gulėdamas ant dešinio šono kaire ranka dengė savo galvą, kad būtent išvengtų smūgių į galvą (3 t. b. l. 93),be to nuteistajam ir nebuvo pareikšti kaltinimai dėl Ž. U. galvos sumušimo.

Dėl D. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo

9. D. P. teigimu, pirmosios instancijos teismas, klaidingai vertindamas surinktų įrodymų visumą ir tinkamai nepasisakydamas dėl esminių įrodymų reikšmės nagrinėjamam klausimui, neteisingai nustatė, jog jo veiksmai neatitiko privalomųjų būtinosios ginties sąlygų. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, pažymi, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šiame epizode dėl D. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo surinktų įrodymų visuma, juos vertinant objektyviai ir visapusiškai, siejant į nuoseklią, loginę ir nenutrūkstamą faktų grandinę, neabejotinai įrodo, kad D. P. veiksmuose pagrįstai nebuvo nustatyti būtinosios ginties požymiai.

9.1 BK 28 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pabrėžtina, kad aptariamo straipsnio taikymui būtina tai, jog situacija atitiktų tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Pagal teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne tik besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad besiginančiojo veiksmais padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-64-696/2017). Atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas arba baudžiamasis nusižengimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-697/2017, 2K-71-895/2018).

9.2 Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

9.3 Nagrinėjamu atveju, apeliaciniu skundu nėra ginčijamas pats smūgio D. L. sudavimo faktas, nes D. P. kaltę iš esmės pripažino teigdamas, kad smūgį sudavė gindamasis ir pajutęs iš D. L. grėsmę, kai jis pradėjo eiti į priekį. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad D. L. jam pradėjo grasinti, kad supjaustys, matė kaip iš dešinės kišenės išsitraukė peilį ( 2 t, b.l.124-126). Iš nukentėjusiojo D. L. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis buvo skolingas D. P. 20 Eur. Prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pamatė ateinant D., jis pradėjo kelti balsą ir reikalauti atiduoti skolą, tarp jų įvyko žodinis konfliktas, pripažįsta, kad pats irgi kalbėjo pakeltu balsu, norėjo eiti, staiga jam D. trenkė į dešinės pusės veido sritį ir pataikė į žandikaulį ( 1 t., b.l.1756-179). Pažymėtina, kad nukentėjęs patvirtino savo parodymus parodymų pritikrinimo vietoje metu ( 22 t., b.l.27-33) bei akistatos su nuteistuoju metu ( 2 t, b.l.136-139). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. K., kuris buvo įvykio vietoje ir stovėjo tarp abiejų konfliktuojančių asmenų per vidurį parodė, kad D. P. kalbėjo pakeltu tonu ir reikalavo iš D. L. skolos, paskui pamatė kaip iš D. L. burnos bėga kraujas ( 1 t, b.l.19-196), o teismo posėdžio metu patvirtino, kad D. L. rankose nieko neturėjo. Būtent D. P. grasinimus D. L. nurodė girdėjusi ir liudytoja R. M. ( 2 t, b.l.3-6). Skundą nagrinėjantis teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad visi nukentėjusiojo parodymai sklandūs ir nuoseklūs dėl visų įvykio metu kilusių aplinkybių iš kurių nustatyta, kad D. P. sudavė D. L. po tarp jų kilusio žodinio konflikto, kurio metu nukentėjusysis jokio peilio neturėjo ir juo nuteistajam negrasino, o ką tiksliai D. L. pasakė D. P. ar pastarasis paties konflikto pradžioje nustatyti nėra galimybių. Tačiau, net jeigu D. L. pasakė D. P. jo nurodytas frazes ,,atsiknisk tuoj aš tau dėsiu iš peilio“ tai neleidžia nuspręsti, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo ginčo metu buvo kilusi tokia situacija, kuri būtų sudariusi pagrindą D. P. naudoti smurtinius veiksmus prieš D. L.. Be to, iš byloje esančių įrodymų, būtent D. L. parodymų matyti, kad jis priešingai nei teigiama skunde, norėdamas išvengti tolesnio ginčo jau traukėsi iš konflikto zonos, t. y. norėjo praeiti pro D. P. ir būtent tuo metu, kai jis ketino tai padaryti, jam D. P. sudavė smūgį į žandikaulį. Jau aptarta, kad įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodomą aplinkybę, kad D. L. konflikto metu turėjo išsitraukęs peilį ir ketino smūgiuoti D. P. nėra, o nustatyta priešingai, nes M. K., kuris tiesiogiai ir betarpiškai matė tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vykusį konfliktą patvirtino, kad D. L. konflikto metu rankose nieko neturėjo .Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja R. M., kuri taip pat tiesiogiai matė konfliktą ir matė kai D. P. trenkė D. L., ji taip pat patvirtino , kad D. L. konflikto su D. P. metu rankose nieko neturėjo (3 t. 108 b. l.).

9.4 Taigi, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad D. P. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu lėmė ne nuteistojo siekis apginti save nuo tariamai pavojingų nukentėjusiojo veiksmų, bet pyktis nukentėjusiajam dėl susidariusios situacijos ir jam negrąžintos 20 Eurų skolos. Nėra pagrindo abejoti apylinkės teismo išvada, kad nuteistajam D. P. nebuvo nuo ko gintis ir smūgį D. L. jis sudavė tyčia.

9.5 Skunde plačiai aptariama aplinkybė, kad nukentėjusysis D. L. po įvykio iš karto nesikreipė į medicinos įstaigą, o į ją vėliau nuvykęs nurodė skirtingas įvykio aplinkybes, niekaip nepaneigia D. P. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir nesudaro jokio pagrindo teigti, kad D. P. sudavė smūgį esant būtinosios ginties sąlygoms.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

10. Atsakant į apeliaciniame skunde keliamą klausimą dėl nukentėjusiojo D. L. veiksmų provokuojamojo pobūdžio teisėjų kolegija pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-P-135-648/2016). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-364/2014, Nr. 2K-153-511/2020).

10.1 Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė, jog aptariamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis D. P. būtų padaręs dėl provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo D. L. elgesio, šios aplinkybės nepatvirtina jokie baudžiamosios bylos duomenys. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo prasidėjo žodinis konfliktas dėl D. L. negrąžintos skolos, ką patvirtino tiek pats D. P. tiek ir D. L., tiek ir įvykio metu buvę liudytojai M. K., R. M., o po žodinio konflikto metu sekė D. P. tyčiniai veiksmai prieš D. L., t.y. jokių provokuojančių nukentėjusiojo veiksmų nuteistojo atžvilgiu nenustatyta.

Dėl bausmės

11. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020, 2K-153-976/2022 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Jeigu BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

11.1 Apygardos teismas, susipažinęs su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, nukentėjusiojo atsiliepimu, apylinkės teismo nuosprendžio turiniu bei baudžiamosios bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę D. P. laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nurodė pakankamus jos rūšies ir dydžio parinkimo motyvus.

11.2 Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis D. P. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus žmogaus sveikatai, nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką prieš D. L. ir nuoširdžiai gailisi) ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis D. P. teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Be to, apylinkės teismas įvertino ir tai, kad D. P. dirba. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti D. P. paskyrus mažesnę negu vidurkis laisvės apribojimo bausmę su intensyvia priežiūra ir BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktuose numatytais įpareigojimais. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. P. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje.

11.3 Apeliaciniu skundu sutinkama su laisvės apribojimo bausmės rūšimi, tačiau nesutinka su tuo, kad jam kartu su laisvės apribojimo bausme visą bausmės laikotarpį buvo paskirta intensyvi priežiūra, nustatant buvimo laiką gyvenamoje vietoje – nuo 22.00 val. iki 05.00 val. bei tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, taip pat įpareigojant bausmės vykdymo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

11.4 Pažymėtina, kad laisvės apribojimas yra viena iš bausmės rūšių, kurios esmę sudaro terminuotas įstatymo bei teismo nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymas nuteistajam. Pagal BK 48 straipsnio nuostatas laisvės apribojimo bausmės turinį sudaro nuteistojo pareiga be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus, laikytis teismo nustatytų draudimų bei atsiskaityti, kaip vykdomi draudimai ir įpareigojimai. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. BK 48 straipsnio 4 dalis numato, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, skirti įpareigojimus. Vertinant sistemiškai šias įstatymo nuostatas, matyti, kad jos suteikia teismui diskreciją spręsti dėl intensyvios priežiūros skyrimo, įpareigojimų parinkimo.

11.5 Aukštesniojo teismo vertinimu, siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, nuteistajam D. P. pagrįstai buvo taikyta intensyvi priežiūra kartu su įpareigojimais. Sutiktina, kad dėl intensyvios priežiūros šį laikotarpį D. P. patirs tam tikrus nepatogumus, tačiau visiškas jos netaikymas neužtikrins visuomenės intereso, jog jis būtų nuteistas adekvačia bausme, kad laikytųsi įstatymų ir daugiau nebenusikalstų. Be to, trumpus išvykimus intensyvios priežiūros nustatytu laiku galima suderinti iš anksto su Probacijos tarnyba, kuri prižiūrės bausmės vykdymą. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nėra pernelyg griežta, o švelnesnės bausmės – laisvės apribojimo, jo terminą nustatant minimalų ir netaikant intensyvios priežiūros bei neskiriant įpareigojimų, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, šiuo atveju nepakaktų, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam D. P. paskirta bausmė individualizuota tinkamai, tiek savo rūšimi, tiek dydžiu atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimus, teisingumo, proporcingumo principus ir nėra per griežta. Kartu su bausme pagrįstai paskirta intensyvi priežiūra ir įpareigojimai, numatyti BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktuose.

Dėl civilinių ieškinių

12. Apeliantas skunde taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria išspręsti civilinių ieškinių klausimai. Nesutinka su nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžiu. Teigia, kad Ž. U., pasisakydamas dėl jo patirtos neturtinės žalos dydžio, neįvardijo jokių jam kilusių neigiamų pasekmių, nenurodė, kad jam būtų kilę kokie nors neigiami išgyvenimai ar sutrikdytas įprastas gyvenimas. Tikina, kad D. L. priteista neturtinė žala yra nepagrįstai didelė, kadangi pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, t. y. kad konfliktą su D. P. išprovokavo pats nukentėjusysis.

12.1 Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. P. kaltės padarius nusikalstamas veikas yra pagrįstos, o civiliniai ieškiniai tiek dėl turtinės, tiek ir dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo yra priteisti esant teisiniam pagrindui, todėl nuteistojo prašymas palikti nenagrinėtus Panevėžio teritorinės ligonių kasos, D. L. bei Ž. U. civilinius ieškinius atmesti kaip nepagrįstus netenkintinas. Apylinkės teismas, įvertinęs aplinkybę, kad nukentėjusiesiems D. L. ir Ž. U. sveikatos sutrikdymas buvo padarytas D. P. neteisėtais tyčiniais veiksmais, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiųjų patirtais sužalojimais, dėl kurių jiems buvo teikiamos medicinos paslaugos, ką patvirtina byloje esantys gydymo paslaugų išrašai, pagrįstai sprendė Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius tenkinti visiškai. Šiuo klausimu daryti kitokių išvadų, nei padarė pirmosios instancijos teismas, apygardos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

12.2 Tuo tarpu vertindamas nukentėjusiesiems Ž. U. ir D. P. priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms ir konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos žalos dydį, jokios teisės taikymo klaidos nepadarė, teismas atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai.

12.3 Pabrėžtina ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018, 2K-132-942/2021, 2K-255-697/2022).

12.4 Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis Ž. U., pareikšdamas civilinį ieškinį, prašė iš D. P. priteisti 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti, visgi, įvertinęs ištirtus įrodymus, teisingai sprendė, kad neturtinė žala mažintina iki 3000 Eur. Nagrinėjamu atveju, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu apklausų metu nurodė, kad po D. P. neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu (sumušimo) jam skaudėjo visą kūną, kitą dieną jis nuvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, kuriame jį apžiūrėję medikai nustatė galvos sumušimą, bei daugybinius kūno sumušimus ( 1 t. b. l. 34 – 35 ). Iš bylos duomenų matyti, kad Ž. U. 2024-12-04 pakartotinai kreipėsi pas medikus, tuomet jam buvo padarytas rentgeno tyrimas, nustatytas kairės kojos kulnelio lūžis, išrašyti vaistai nuo skausmo (1 t. 39, 105 b. l). Po patirtų sužalojimų jis kurį laikė jautė fizinį skausmą, dėl kojos kulnelio lūžio buvo apribotos jo judėjimo galimybės. Nukentėjusysis teigė, kad be fizinių išgyvenimų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą ir šoką, pažeminimą kai jis buvo užpultas ir sumuštas prie artimų, pažįstamų žmonių (1 t. b. l. 53 ). Analogiškos aplinkybės buvo nurodytos ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu, jas patvirtina byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje nurodyta, kad dėl sužalojimo Ž. U. sveikata sutrikdyta nesunkiai ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui (1 t. 136-137 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad dėl patirtų sužalojimų Ž. U. jautė fizinį skausmą, pažeminimą, jis buvo užpultas kitų žmonių akivaizdoje, matant aplinkiniams asmenims. Be kita ko, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio apylinkės teismas įvertino padarytų sužalojimų pobūdį, jų kiekį (nustatyti viso kūno sužalojimai, sumušimai, kairės pusės kūno, kairės kojos kulkšnelio lūžis), taip pat atsižvelgė į aplinkybę, jog itin sunkių, negrįžtamų pasekmių kaltinamojo veiksmai nukentėjusiajam nesukėlė, todėl pagrįstai reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir iš nuteistojo priteisė 3 000 eurų neturtinės žalos dydį.

12.5 Analogiškai teismas vertina nuosprendyje pateiktas išvadas dėl D. L. pateikto civilinio ieškinio ir jam priteistos neturtinės žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis D. L. pareikšdamas civilinį ieškinį, prašė iš D. P. priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas sprendė, kad neturtinė žala mažintina iki 3000 Eur. Nagrinėjamu atveju, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad D. P. smūgiavo nukentėjusiajam į žandikaulį, po ko iš karto pradėjo bėgti kraujas, nukentėjusysis patyrė ir kentėjo didelį fizinį skausmą, kurio nebenumalšino jokie nuskausminamieji medikamentai. Nebegalėjęs kęsti skausmo nukentėjusysis kreipėsi į medikus (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau ten jie negalėjo suteikti profesionalios reikalingos medicininės pagalbos, todėl nukentėjusįjį išsiuntė į (duomenys neskelbtini) miesto ligoninės priimamąjį, ten D. L. buvo nustatytas apatinio žandikaulio lūžis ir jis skubiai buvo nukreiptas į (duomenys neskelbtini) mieste. Nuvykus ten nukentėjusiajam buvo patvirtintas apatinio žandikaulio lūžis buvo atlikta skubi reikalinga operacija (specialiomis medicininėmis vielomis sutvirtintas žandikaulis), paskirtas medikamentinis gydymas. Šias aplinkybes, priešingai nei teigiama skunde, patvirtina byloje esantys medicinos įstaigų oficialūs duomenys (2 t. b .l. 74 – 83 ). Skunde teigiama, kad D. L. nurodomos aplinkybės apie patirtus išgyvenimus, nepatogumus ir skausmą yra deklaratyvios, kadangi po pirmos pagalbos suteikimo į tolimesnę įstaigą jis kreipėsi tik po savaitės laiko. Aukštesnės instancijos teismas atmesdamas šį skundo argumentą pažymi, kad nukentėjusysis yra nurodęs konkrečią priežastį, kodėl iš karto nesikreipė į medicinos įstaigą dėl tolimesnio reikalingo gydymo ir nurodė, kad tuo metu neturėjo pinigų savarankiškai nuvažiuoti į gydymo įstaigą esančią Vilniuje. Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog nukentėjusysis į reikiamą kliniką su siuntimu nuvyko po daugiau nei savaitės laiko niekaip nepaneigia fakto, jog jo patirtas apatinio žandikaulio lūžis sukėlė jam didelį fizinį skausmą, dėl kurio jis negalėjo nei valgyti, negalėjo aiškiai kalbėti, negalėjo išsižioti, be to, kaip matyti iš medicininio išrašo, delsimas nuvažiuoti kuo greičiau toliau gydytis į specializuotą kliniką D. L. sukėlė žandikaulyje pūliavimus, kurie liovėsi atlikus jam reikalingą operaciją ( 2 t. b. l. 74 ). Neabejotina, kad toks padarytas nukentėjusiajam sužalojimas lėmė ne tik patiriamą fizinį skausmą, tačiau ir jo patirtus dvasinius išgyvenimus, bei tolimesnes neigiamas pasekmes, todėl nukentėjusiajam pagrįstai priteistas 3 000 eurų neturtinės žalos dydis.

12.6 Pagal teismų praktiką nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama neturtinė žala siekia nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019 ir kitos), tačiau priteistinos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į sužalojimo padarymo pobūdį, liekamuosius reiškinius, gali būti ir didesnis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktika panašaus pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos priteisimo, kai tyčia padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, yra pakankamai įvairi. Be to, paminėtos sumos turi būti vertinamos atsižvelgus tiek į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, tiek ir į besikeičiančią ekonominę situaciją Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs visumą aplinkybių (nuteistojo atliktus neteisėtus veiksmus, nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos pobūdį, jų patirtus dvasinius išgyvenimus ir fizines kančias), sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiesiems Ž. U. ir D. L. priteistas po 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra tinkama kompensacija jų patirtiems išgyvenimams bei atitinka formuojamą teismų praktiką dėl analogiškais nusikaltimais padaromos žalos dydžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas kompensuoti minėtus nukentėjusiųjų išgyvenimus, šis dydis atitinka byloje nustatytų aplinkybių visumą, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose, ir nepažeidžia nukentėjusiųjų ir kaltininko interesų pusiausvyros.

12.7 Papildomai pažymėtina, jog, siekiant priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris atitiktų esamą ekonominę situaciją, derėtų vadovautis pastarųjų metų teismų praktika, tuo tarpu apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie konkretūs pavyzdžiai, kuriais remiantis būtų galima mažinti priteistų civilinių ieškinių dydžius. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiesiems nustatytus sužalojimus ir jų pobūdį, tokio pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, nuteistojo turtinę padėtį, atsižvelgdamas į proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš nuteistojo D. P. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams Ž. U. ir D. L. priteistas po 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra visiškai pagrįstas. Teismo vertinimu, ši suma užtikrins protingą balansą tarp kompensacijos už nukentėjusiųjų patirtą fizinį skausmą, nežymų sveikatos sutrikdymą bei dvasinius išgyvenimus ir žalą padariusio asmens interesų. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio paliekama galioti nepakeista.

Dėl atstovavimo išlaidų

13. Nukentėjusysis D. L. atsikirtime į apeliacinį skundą aukštesnės instancijos teismo prašė priteisti jo naudai 650 Eur. patirtas atstovavimo išlaidas. Kartu su prašymu yra pateikta nukentėjusiojo D. L. atstovo advokato I. Ruželės pažyma, kurioje detaliai nurodytos visos teisinės paslaugos suteiktos D. L. apeliacinės instancijos procese ir jų įkainavimas. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju byla nagrinėta pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, todėl nukentėjusysis turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Įvertinus tai, kad nukentėjusiojo dalyvavimas, pasitelkiant atstovą, apeliaciniame procese yra viena iš nukentėjusiojo savo teisių gynimo procese formų, o nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas yra atmetamas, laikytina, kad nukentėjusysis turi teisę į minėtų išlaidų (ar jų dalies) atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, taip pat į protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma 650 Eur už suteiktas advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme laikytina proporcinga, todėl prašymas tenkinamas.

14. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. rugsėjo 20 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš D. P. nukentėjusiajam D. L. 650 ( šešis šimtus penkiasdešimt) Eurų atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Algirdas GaputisDanutė ŠvitinienėDaina Vaidachavičienė