Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų švara“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Elektrėnų švara“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Kirkiliavas“, E. D., V. Ž., A. Z., L. L., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą civilinėje byloje, kurioje bankrutavusios įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjas A. Z. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016, kuriuo prašo: 1) pakartotinį prašymą dėl proceso atnaujinimo priimti, o nusprendus, kad buvo praleistas prašymo pateikimo terminas – terminą atnaujinti kaip praleistą dėl objektyvių priežasčių; 2) atnaujinti procesą Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016 (kadangi Lietuvos apeliacinio teismo nutartis priimta Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-541-560/2019, prašymas vertinamas kaip prašymas atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-541-560/2019 dalyje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu); 3) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016 ir priimti naują nutartį – bankroto administratorės pateiktą 2015 m. lapkričio 24 d. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5730-560/2015 atmesti kaip nepagrįstą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas iš BUAB „Elektrėnų švara“ administruoti skirtų lėšų.

3. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5730-560/2015 atmetė bankroto administratorės pareiškimą dėl BUAB „Elektrėnų švara“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatęs, jog neįrodyti tyčinio bankroto požymiai. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016 Vilniaus apygardos teismo nutartį panaikino ir pripažino BUAB ,,Elektrėnų švara“ bankrotą tyčiniu, nusprendęs jog turi būti taikoma Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija;

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis nepraleido Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 368 straipsnio 1 dalyje nurodyto trijų mėnesių termino prašymui atnaujinti procesą paduoti. Pareiškėjas, 2017 m. birželio 2 d. įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 išaiškinimus, teismui pateikė pirminį prašymą dėl proceso atnaujinimo. Šias reikšmingas aplinkybes pareiškėjas ankščiausiai sužinojo 2017 m. balandžio 24 d.

5. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-4514-864/2017, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1299-798/2017 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018, atsisakė priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, klaidingai nustatę, jog prašymas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018 konstatavo, jog CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose neapima įsiteisėjusių teismų nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Faktą, jog išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti pirminį 2017 m. birželio 2 d. prašymą, pareiškėjas sužinojo 2018 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi prašymą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme ir pasiūlė prašyti atnaujinti procesą byloje, kurioje bankrotas pripažintas tyčiniu.

6. Pareiškėjas nurodė teikiantis pakartotinį prašymą, kuris laikytinas pateiktu nepraleidus termino, arba pripažįstant, jog egzistuoja objektyvus pagrindas atnaujinti prašymo pateikimo terminą, kadangi, terminas praleistas ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties priėmimo nėra praėję daugiau kaip penkeri metai.

7. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nurodė, jog paaiškėjo naujos aplinkybės. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas BUAB ,,Elektrėnų švara“ bankrotą tyčiniu, netinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas bei nukrypo nuo tuo metu jau suformuotos teismų praktikos. Teismas tiesiog padarė išvadą, jog atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, nevykdant ĮBĮ ir kitų įstatymų reikalavimų dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, įmonės darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokant darbo užmokesčių ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Teismas netyrė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintų būtinųjų tyčinio bankroto požymių, neatskleidė bendrovės valdymo organų ir dalyvių neteisėtų veiksmų bei nenustatė priežastinio ryšio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 pateikti išaiškinimai neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutarties: 1) 2013-04-18 ĮBĮ 20 straipsnio redakcijoje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto kriterijai taikomi tik kartu su tyčinio bankroto apibrėžimu; 2) jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti tik naudojant kitas teisės priemones. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto normą teisiniams santykiams, kurie atsirado ankščiau (2010 m.), nei įsigaliojo teisės norma (2013 m. spalio 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 išaiškinta, jog ĮBĮ 20 straipsnio 2013 m. balandžio 18 d. redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2013 m. spalio 1 d., nurodytų sąlygų apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikomas atgalinis galiojimas.

8. Pareiškėjo nuomone, naujai paaiškėjusios aplinkybės atitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą (apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą atgaline data); 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos (formuodamas savo poziciją teismui pareiškėjas neprivalėjo nurodyti teisinio pagrindo); 3) tapo žinomos susipažinus su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas teisės principus ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, savo iniciatyva, apie tai nepranešęs byloje dalyvaujantiems asmenims, pakeitė bankroto administratoriaus reikalavimo pagrindą.

9. BUAB ,,Elektrėnų švara“, atstovaujama bankroto administratorės UAB ,,Kirkiliavas“, prašė pareiškimą dėl proceso atnaujinimo atmesti; skirti A. Z. 1 000 Eur baudą; tuo atveju jeigu teismas tenkintų pareiškimą ir atnaujintų procesą, įpareigoti A. Z. į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 3 000 Eur užstatą šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-5730-560/2015 dėl BUAB ,,Elektrėnų švara“ bankroto pripažinimo tyčiniu; BUAB ,,Elektrėnų švara“ bankroto administratorės prašymo skirti pareiškėjui A. Z. baudą netenkino; priteisė iš pareiškėjo A. Z. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų BUAB ,,Elektrėnų švara“ naudai.

11. Teismas nustatė, jog pirminiai pareiškėjo prašymai dėl proceso atnaujinimo buvo atsisakyti priimti vadovaujantis iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018, galiojusiu teisiniu reglamentavimu, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog yra teikiamas tapatus prašymas atnaujinti procesą.

12. Teismo vertinimu, būtų nepagrįsta priešingai aiškinti CPK 374 straipsnį, nes tai reikštų, kad asmeniui yra užkertamas kelias būti išklausytam dėl tų aplinkybių, kurių teismas nenagrinėjo ir nesvarstė nagrinėdamas ankstesnius jo prašymus ir tokiu būdu būtų pažeista asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-5424-614/2018 atsisakytas priimti pareiškėjo prašymas, teismo vertinimu, šioje situacijoje taip pat nelaikytinas tapačiu. Nors civilinėje byloje Nr. eA2-5424-614/2018 paduotu prašymu pareiškėjas siekia to paties rezultato, kokio siekia ir šiame procese nagrinėjamu prašymu, prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra atskira byla, o yra pirminėje byloje atliekamas procesinis veiksmas, tačiau teismas akcentavo, kad 2018 m. lapkričio 21 d. nutartimi atsisakytas priimti prašymas nėra išnagrinėtas, teismas jį atsisakė priimti, kaip paduotą ne tame procese. Kadangi nei vienas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą nėra išnagrinėtas iš esmės, tai, teismo vertinimu, pakartotinumo klausimas neaktualus. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo prašymą atsisakyti priimti kaip prieštaraujantį CPK 374 straipsnio nuostatoms.

13. Teismas, įvertinęs pareiškime dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, sprendė, jog pareiškėjas iš esmės netinkamai formuluoja reikalavimą, tai yra pareiškėjas prašo procesą atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, tačiau iš pareiškėjo prašyme nurodytų motyvų, teismui buvo akivaizdu, jog pareiškėjas prašo procesą atnaujinti dėl teismo sprendime (nutartyje) padarytos esminės teisės taikymo klaidos.

14. Teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, įsiteisėjo jos priėmimo dieną. Pažymėjo, kad nuo šios nutarties priėmimo nepraėjo 5 metai, todėl sprendė, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti nagrinėjamas, pareiškėjui pateikus prašymą terminą atnaujinti. Teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie teismų praktikos pasikeitimą aiškinant galimumą prašyti atnaujinti procesą bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, įvertinus ankstesnes nesėkmingas pareiškėjo pastangas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismo vertinimu, patvirtina, jog teismų praktika pareiškėjo teisę pateikti prašymą pripažino tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties priėmimo. Teismas akcentavo, kad nors teisės aiškinimo pasikeitimas nėra senaties termino pradžios momentas, nes sužinojimas apie naują teisės aiškinimą nėra naujų bylos aplinkybių (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) sužinojimo laikas ar aiškios teisės taikymo klaidos (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas) nustatymo momentas, tačiau tai, teismo vertinimu, sudaro pagrindą atnaujinti senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (CPK 78 straipsnis).

15. Teismas, atsižvelgdamas į bankroto pripažinimo tyčiniu teisines pasekmes, pasisakė dėl ginčo materialinių teisinių santykių pobūdžio, vertindamas proceso atnaujinimo galimybę.

16. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodama aplinkybė – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, kaip ją apibrėžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma. Naujai suformuluota praktika taikytina į ateitį, sprendžiant naujas, o ne jau išspręstas bylas. Be to, teismas akcentavo, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės yra nustatomos pateikiant naujus įrodymus dėl naujai paaiškėjusių faktų. Kadangi pareiškėjas neteikė jokių naujų įrodymų ir nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, tai teismas padarė išvadą, kad prašymas atnaujinti procesą nėra pagrįstas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

17. Teismas konstatavo, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas pagrindas atitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

18. Teismas nustatė, kad BUAB ,,Elektrėnų švara“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nustačius, jog bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo atsiskaitymus su paslaugų ir prekių tiekėjais vykdė pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Teismas akcentavo, kad išvada, jog BUAB „Elektrėnų švara“ bankrotas buvo tyčinis, padaryta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi.

19. Teismas, nustatęs, kad byla, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, buvo peržiūrėta apeliacine tvarka, sprendė, jog proceso atnaujinimas pagal pareiškėjo prašymą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu negalimas.

20. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškime nenurodyta jokių naujai paaiškėjusių faktinių išnagrinėtos bylos aplinkybių, kurios galėtų lemti kitokio, negu buvo priimtas, teismo sprendimo priėmimą byloje, nesant procesinės galimybės iš esmės taikyti aiškios teisės normos taikymo klaidos pagrindo, pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21. Pareiškėjas A. Z. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė: 1) sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški tesės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutarimą, įsakymą ar nuarimą), ribotas taikymas tik pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų, kurie nebuvo peržiūrėti apeliacine tvarka, atžvilgiu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalių, 30 straipsnio 1 dalies ir 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl BUAB „Elektrėnų švara“ bankroto pripažinimo tyčiniu, ir priimti naują nutartį – atnaujinti procesą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, pasivadovavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jog bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y., naujai sukurtą precedentą teismui galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 buvo ne pakeista ar sukurta nauja teismų praktika, o tik apibendrinta ankstesnė teismų praktika, kurią privalėjo žinoti ir taikyti Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-478-157/2016. CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

21.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino bylos nagrinėjimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjui ginčo išsprendimui aktuali teismų praktika neprivalėjo būti ir nebuvo žinoma bei tapo žinoma, tik susipažinus su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2017-04-24 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 apibendrintais išaiškinimais. Šie argumentai leidžia teigti, jog pareiškėjui naujai paaiškėjusios aplinkybės: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą (apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai pritaikė aktualias įstatymų nuostatas, nors jau tuo metu suformuota visiškai kitokia teismų praktika, kuria apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo); 2) pareiškėjui nebuvo ir neprivalėjo būti žinomos (pareiškėjas, formuodamas savo poziciją teismui, neprivalėjo nurodyti teisinio pagrindo); 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui (šios aplinkybės tapo žinomos, tik susipažinus ir įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 išaiškinimus); 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (tinkamas aktualaus teisinio reglamentavimo pritaikymas ir atsižvelgimas į aktualią teismų praktiką, nebūtų sudaręs pagrindo Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinti bendrovės bankroto tyčiniu).

21.3. Teismo argumentacija, kad bylos atnaujinimas negalimas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu negalimas vien dėl to, jog byla buvo peržiūrėta apeliacine tvarka, nėra tiksli. Pareiškėjas iš esmės prašė atnaujinti procesą ne pirmosios instancijos teismo nutarties atžvilgiu, o apeliacinės. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą procesas gali būti atnaujinimas, jeigu pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą, ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Nagrinėjamu atveju apeliacinės, o ne pirmosios, instancijos teismo nutartyje bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Taigi teisės taikymo klaida padaryta apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

21.4. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintos teisės normos formuluotė nesudaro galimybės šioje teisės normoje įtvirtintu pagrindu prašyti atnaujinti procesą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, nors ir visiškai priešingos pirmosios instancijos teismo nutarčiai bei neperžiūrėtos kasacine tvarka, kadangi aktualus pagrindas atnaujinti procesą gali būti taikomas tik pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, kuris nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, atžvilgiu. Tokia šios teisės normos formuluotė yra susijusi su teisminio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu (CPK 7 straipsnis), teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis). Tačiau tokia šios normos formuluotė riboja kitų pagrindinių civilinio proceso principų įgyvendinimą: asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnis), teismams vykdyti tikrąjį teisingumą (CPK 6 straipsnis).

21.5. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški tesiės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutarimą, įsakymą ar nuarimą), ribotas taikymas tik pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų, kurie nebuvo peržiūrėti apeliacine tvarka, atžvilgiu prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 29 straipsnio 1 ir 2 dalių, 30 straipsnio 1 dalies ir 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

22. BUAB ,,Elektrėnų švara“, atstovaujama bankroto administratorės UAB ,,Kirkiliavas“, atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė atmesti A. Z. atskirąjį skundą kaip nepagrįstą; priteisti iš A. Z. 200 Eur išlaidas už teisinę pagalbą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Kadangi pareiškėjas, teikdamas prašymą atnaujinti procesą savo reikalavimą kildina iš proceso teisės normų taikymo, akivaizdu, kad nurodytas pagrindas nėra faktinio pobūdžio ir yra netinkamas, todėl pirmosios instancijos teismo atsisakymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-5730-560/2015 yra pagrįstas.

22.2. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl galimybės taikyti naujai suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018) civilinėje byloje Nr. B2-5730-560/2015. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas naują CPK 366 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, pasisakė, kad draudimas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose turi būti aiškinamas kaip neapimantis įsiteisėjusių teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bendrosios kompetencijos pasikeitusi teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus.

22.3. Byla, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, laikantis galiojančių įstatymų nuostatų, buvo peržiūrėta apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, kuris yra ne tik teisės, bet ir fakto, instancija, išsamiai išnagrinėjęs bankroto bylos medžiagą, priėmė nepalankų pareiškėjo atžvilgiu sprendimą. Priešingai negu mano apeliantas, nepalankaus jam procesinio sprendimo priėmimas, savaime nedaro šio sprendimo neteisėtu.

22.4. Nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas nepagrįstai kelia klausimą dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto neatitikimo Konstitucijai. Pareikšdamas šį prašymą, jis nesiekia apginti savo galimai pažeistų teisių, o siekia vienintelio tikslo – vilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Dėl to atskirajame skunde išdėstytas prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

23. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

24. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą byloje, kurioje bankrutavusios įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimo ir taikymo; dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą

25. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

26. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2019 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-611/2019).

28. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

29. Apeliantas kelia abejones dėl CPK 365 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos dalies, kuria nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos gali būti atnaujinamas tik jei ši klaida padaryta pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime, neatitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalių, 30 straipsnio 1 dalies ir 109 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Apelianto nuomone, aiški teisės normos taikymo klaida gali būti padaryta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl įstatymo leidėjas turėjo suteikti teismui galimybę atnaujinti procesą ir tokiu atveju, jei tokia klaida padaryta apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime.

30. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas (žr. pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarimo 12 punktą).

31. Asmens teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą (inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. sausio 25 d., 2018 m. spalio 11 d. nutarimai). Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (inter alia 2013 m. liepos 5 d., 2015 m. liepos 9 d. nutarimai).

32. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

33. Teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą (1998 m. gruodžio 9 d., 2008 m. sausio 24 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (2006 m. kovo 28 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik teisinėn atsakomybėn patraukto asmens (nuteistojo) teisių, bet ir kitų asmenų, inter alia nukentėjusiojo, teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso, valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos dalis, kuria nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos gali būti atnaujinamas tik jei ši klaida padaryta pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime, nepažeidžia asmens teisės kreiptis į teismą, į tinkamą teisinį procesą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka (CPK 340 straipsnio 1 dalis).

35. Esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. Teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Priėmus teismo sprendimą šalių ginčas laikomas išspręstu galutinai ir neginčijamai ir konstatuojamas teisinės taikos atkūrimas tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas).

36. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją vienas esminių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio apibrėžtumo (tikrumo) principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje R. prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52; 2011 m. kovo 29 d. sprendimą S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04, par. 18; 2015 m. birželio 9 d. sprendimą byloje DRAFT - OVA a.s. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 72493/10, par. 77; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą byloje A. prieš Armėniją, peticijos Nr. 22343/08, par. 33).

37. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tuomet, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje S. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 679/11, par. 47; 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03, par. 24).

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).

39. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą teismo padaryta teisės aiškinimo klaida turi būti aiški, t. y. gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai, neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011).

40. Apelianto teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas bei nukrypo nuo tuo metu jau suformuotos teismų praktikos. Anot apelianto, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą neteisėtai ir nepagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą teisės normą teisiniams santykiams, kurie atsirado žymiai ankščiau (2010 m.), nei įsigaliojo minėta teisės norma (2013 m. spalio 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai, susiję su teisės normų, nustatančių įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu, taikymu, negali būti pripažinti akivaizdžiais.

41. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas A. Z. įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 18 d. nutartį, kuria Vilniaus apygardos teismo nutartis buvo panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės – pripažintas BUAB ,,Elektrėnų švara“ bankrotas tyčiniu, skundė kasacine tvarka, tačiau jo kasacinį skundą atsisakyta priimti. Taigi pareiškėjas pasinaudojo įstatymo leidėjo suteikta teise apskųsti įsiteisėjusią nutartį. Aplinkybė, kad kasacinis skundas nebuvo priimtas, nereiškia, kad buvo pažeista jo teisė kreiptis į teismą ar tinkamą teisinį procesą.

42. Taigi įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu yra išspręsta dėl ginčo santykių – dėl BUAB „Elektrėnų švara“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto dėstomos aplinkybės dėl apeliacinės instancijos teismo padarytos teisės taikymo klaidos pripažįstant BUAB „Elektrėnų švara“ bankrotą tyčiniu, ypač atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo kasacinį skundą atsisakyta priimti, pakankamai abejotina. Tai reiškia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinis teismas padarė klaidą apskritai, o juo labiau aiškią. Taigi nukrypti nuo res judicata principo ir atnaujinti procesą dėl aiškios teisės taikymo klaidos minėtoje byloje nėra pagrindo.

43. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šios bylos teisinius ir faktinius aspektus, kilusio ginčo pobūdį, taikytinas nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog apelianto iškeltos abejonės dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto dalies, kuria nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos gali būti atnaujinamas tik jei ši klaida padaryta pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime, neatitikties Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir reglamentavimui sudarytų pagrindą tenkinti tokį jo prašymą.

Dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

44. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas. Spręsdamas, ar naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo žinoma arba galėjo būti žinoma pareiškėjui, teismas vertina ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius sužinojimo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-415/2017 17 punktą).

45. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis.

46. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tuo, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios, kaip nurodo pareiškėjas, jam nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Esminės naujos aplinkybės pobūdis suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau nustatytų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis Nr. e3K-3-643-219/2015).

47. Pareiškėjas naujai paaiškėjusiomis ir esminę reikšmę byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir (ar) pagrįstumui turinčiomis aplinkybėmis prašo pripažinti tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas bei nukrypo nuo tuo metu jau suformuotos teismų praktikos. Anot apelianto, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas bylą neteisėtai ir nepagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą teisės normą teisiniams santykiams, kurie atsirado žymiai ankščiau (2010 m.), nei įsigaliojo minėta teisės norma (2013 m. spalio 1 d.). Pareiškėjas teigia, jog šios aplinkybės jam tapo žinomos susipažinus su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas.

48. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjo nurodama aplinkybė – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, kaip ją apibrėžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma. Iš prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų argumentų, matyti, jog pareiškėjas proceso atnaujinimą grindžia teisės taikymo klaidomis, padarytomis sprendžiant BUAB ,,Elektrėnų švara“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą. Naujai paaiškėjusios aplinkybės yra nustatomos pateikiant naujus įrodymus dėl naujai paaiškėjusių faktų. Kadangi pareiškėjas neteikia jokių naujų įrodymų ir nenurodo jokių naujų faktinių aplinkybių, tai nėra pagrindo vertinti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

49. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje BUAB „Elektrėnų švara“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.