- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-08
- Bylos Nr.
- e2A-29-1097/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05349-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Rūta Latvelė, Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“, akcinės draudimo bendrovės ,,Gjensidige“
- Ieškovas
- V. V., Ž. A., E. A.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ir akcinės draudimo bendrovės ,,Gjensidige“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir ieškovų Ž. A., E. A. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. V. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir atsakovė) dėl draudimo išmokos priteisimo, prašydama pripažinti eismo įvykį draudiminiu ir priteisti iš atsakovės 19 710 Eur draudimo išmoką, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad su atsakove sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį TIA Nr. (duomenys neskelbtini), serija LD Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė (draudėja) įsipareigojo sumokėti atsakovei (draudikei) draudimo įmoką, o atsakovė (draudikė) įsipareigojo sumokėti draudėjai draudimo išmoką, apskaičiuotą draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jei įvyksta draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimo apsaugos laikotarpis nustatytas nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. 2021 m. vasario 16 d. apie 17.25 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovė, vairuodama jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „VOLVO V60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ,,Volvo“), nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio „AUDI A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir „Audi“), vairuojamo E. A.. Ieškovė įvykio metu buvo apsidraudusi privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu draudimo bendrovėje ADB „Gjensidige“, o automobilį apdraudusi, kaip minėta, Kasko draudimu draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“.
3. Ieškovės teigimu, atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio. Atsakovė 2021 m. kovo 16 d. pranešime nurodė, kad atsisako išmokėti draudimo išmoką, nes, atsakovės manymu, nustatyta, jog įvykis įvyko ne nurodytomis, natūraliai susiklosčiusiomis, bet kitomis aplinkybėmis, todėl, vadovaujantis Kasko draudimo taisyklių 8.1.17 punktu, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius, toks įvykis priskiriamas prie nedraudžiamųjų. Tokią atsakovės poziciją ir išvadą lėmė ekspertinė pažyma, kurioje konstatuojama, kad automobiliai buvo apgadinti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovei atsisakius mokėti draudimo išmoką, ieškovė kreipėsi dėl automobilio „Volvo“ nuostolių nustatymo. Iš turto vertinimo ataskaitos išvados matyti, kad transporto priemonės remonto kaštai – 19 710 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo konstatuota, kad eismo įvykio dalyvių veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymiai. Atsakovei kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, nes atsakovės prielaida apie galimus neteisėtus eismo įvykio dalyvių veiksmus buvo paneigta.
Atsiliepimas
4. Atsakovė AB ,,Lietuvos draudimas“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad, kilus abejonėms dėl įvykio aplinkybių ir realumo, žala buvo perduota žalų tyrimo ekspertui M. S., kuris atliko ekspertinį tyrimą ir parengė ekspertinę pažymą, prieidamas išvadą, kad automobiliai „Volvo“ ir „Audi“ buvo sugadinti ne vairuotojų nurodytomis, natūraliai susiklosčiusiomis, bet kitomis aplinkybėmis. 2021 m. kovo 16 d. draudikė informavo ieškovę, jog draudimo išmoka nebus mokama, nes įvykis įvyko kitomis, nei eismo dalyvių nurodytomis, aplinkybėmis, o tai laikytina nedraudžiamuoju įvykiu šalių sudarytos draudimo sutarties prasme. Paaiškino, kad ekspertinio tyrimo metu nustatyta, jog tiksliausiai įvykio fotografijose užfiksuotas automobilių padėtis atitinka situacija, kai nestabdomas automobilis „Volvo“, judantis apie 45 km/h greičiu, smūgiuoja į sankryžoje stovintį automobilį „Audi“. Aplinkybę, kad „Audi“ susidūrimo metu stovėjo, o ne judėjo įstrižai „Volvo“ važiavimo krypčiai, patvirtina ir ant „Volvo“ išorinių detalių susiformavusių pėdsakų pobūdis. Ant „Volvo“ išorinių kontaktinių kėbulo detalių yra susiformavę vertikalūs dažų dangos įbrėžimai, kurie neturėjo susiformuoti, jei automobilis „Audi“ būtų smūgio metu judėjęs nurodomai 20-40 km/h greičiu. Eismo įvykį pagal vairuotojų nurodytas aplinkybes ir faktinius duomenis tyrė ir ekspertinę išvadą pateikė ir į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytas ekspertas V. M., kuris išvadoje nurodė, kad prieš pat susidūrimą automobilis „Volvo“ judėjo apie 36 km/h greičiu, o automobilis „Audi“ stovėjo (arba jo greitis buvo ne didesnis kaip 5 km/h); techniniu požiūriu yra neįtikėtini automobilio ,,Audi“ vairuotojo parodymai, jog prieš pat susidūrimą jo vairuojamas automobilis judėjo 20-50 km/h greičiu (nes nustatyta, jog prieš pat susidūrimą šis automobilis stovėjo, arba jo greitis buvo ne didesnis kaip 5 km/h); taip pat automobilio ,,Volvo“ vairuotojos pateikta schema dėl sustojusių po eismo įvykio automobilių padėčių; abiejų vairuotojų parodymai, kad prieš pat 2021 m. vasario 16 d. deklaruotą eismo įvykį abu automobiliai neturėjo esminių jų sugadinimų. Atsakovė taip pat nurodė, kad netinkamai apskaičiuotos nuostolių sumos.
Šalies argumentai
5. Ieškovai Ž. A. ir E. A. (toliau – ir ieškovai) ieškiniu atsakovei ADB „Gjensidige“ (toliau – atsakovė) dėl draudimo išmokos priteisimo prašė priteisti iš atsakovės 6 979 Eur draudimo išmokos, 348,95 Eur palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Ieškovai nurodė, kad 2021 m. vasario 12 d. (duomenys neskelbtini) įvykio eismo įvykis, kuriame dalyvavo ieškovui Ž. A. priklausanti transporto priemonė „Audi“, kurią įvykio metu vairavo ieškovas E. A., ir V. V. priklausanti jos vairuojama transporto priemonė „Volvo“. Įvykis įvyko ieškovo vairuojamai transporto priemonei „Audi“ važiuojant pagrindiniu keliu, tuo metu į ją atsitrenkus transporto priemonei „Volvo“. Įvykio metu ieškovė buvo apdraudusi civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonės vairuotojo atsakomybės draudimu ADB „Gjensidige“. Atsakovė 2021 m. balandžio 9 d. pranešimu informavo, jog priėmė galutinį sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju ir atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Ieškovų teigimu, atsakovė neįrodė savo rašte nurodomų aplinkybių dėl draudiminio įvykio nebuvimo, todėl įvykis pripažintinas draudiminiu įvykiu. Sprendžiant dėl įvykio metu padarytos žalos atlyginimo atsakovės užsakymu buvo atliktas įvertinimas, kurio metu nustatyta, jog automobilio „Audi“ vertė iki įvykio buvo 9 400 Eur, o po įvykio – 2 421 Eur, dėl ko ieškovai prašė priteisti iš atsakovės skirtumą tarp vertės iki įvykio ir po įvykio, t. y. 6 979 Eur (9 400 – 2 421).
Atsiliepimas
7. Atsakovė ADB Gjensidige“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ADB „Gjensidige“ buvo sudaryta automobilio „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (AYAS (duomenys neskelbtini)) laikotarpiui nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. Šios sutarties galiojimo metu draudikė gavo pranešimą apie 2021 m. vasario 16 d. eismo įvykį, kurio metu pagal eismo įvykio deklaracijoje pateiktus duomenis, susidūrė V. V. vairuojamas automobilis „Volvo“ ir E. A. vairuojamas automobilis „Audi“. Žalos bylos administravimo metu buvo organizuota deklaruojamame eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių apžiūra, eismo įvykio vietos apžiūra, gautos „Volvo“ bei „Audi“ automobilių vairuotojų anketos, eksperto išvada, surinkti kiti dokumentai bei informacija. Ieškovas E. A. draudikės pateiktoje anketoje, atsakant į 5 klausimą – kokius išorinius ir vidinius defektus automobilis turėjo iki įvykio, nurodė, kad iki įvykio buvo pažeistos tik automobilio durelės. Atsakant į 10 anketos klausimą – kokiu greičiu Jūs važiavote ir kokiu greičiu važiavo kitas eismo įvykio dalyvis, nurodė: „Tiksliai nepasakysiu 20-50 tam tarpe neatkreipiau dėmesio bet smūgis buvo stiprus“. V. V. draudikės pateiktoje anketoje, atsakant į 5 klausimą – kokius išorinius ir vidinius defektus automobilis turėjo iki įvykusio įvykio, pažymėjo, kad jokių. Žalos bylos administravimo metu buvo kreiptasi į UAB „Impulsana“ su prašymu atlikti tyrimą ir atsakyti į klausimus. Tyrimą atliko ekspertas – technikos mokslų daktaras V. M., kuris pateikė išvadas, kad techniniu požiūriu yra neįtikėtini automobilius vairavusių asmenų parodymai dėl deklaruoto eismo įvykio aplinkybių: automobilio ,,Audi“ vairuotojo parodymai, jog prieš pat susidūrimą jo vairuojamas automobilis judėjo 20-50 km/h greičiu (nes nustatyta, jog prieš pat susidūrimą šis automobilis stovėjo, arba jo greitis buvo ne didesnis kaip 5 km/h); automobilio ,,Volvo“ vairuotojos pateikta schema, dėl sustojusių po eismo įvykio automobilių padėčių; abiejų vairuotojų parodymai, kad prieš pat įvykį abu automobiliai neturėjo esminių sugadinimų. Žalos bylos administravimu metu, įvertinus „Audi“ automobilio diagnostikos duomenis, draudikė įmonės UAB „Moller Auto Keturi žiedai“ paprašė atsakyti į klausimus. 2021 m. kovo 23 d. UAB „Moller Auto Keturi žiedai“ pateikė atsakymus, iš kurių galima daryti išvadą, kad automobilis 2020 m. rugpjūčio 5 d. buvo patekęs į avariją, dėl ko jo toliau eksploatuoti tapo nebeįmanoma. Duomenų, kad automobilis po šio įvykio buvo taisytas, nėra. Šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti deklaruojamo eismo įvykio dalyvių parodymais ir tuo pačiu patvirtina UAB „Impulsana“ pateiktų išvadų pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, draudikė pagrįstai 2021 m. balandžio 9 d. sprendimu ginčo įvykį pripažino nedraudžiamuoju. Be to, atsakovės teigimu, ieškovai yra praleidę ieškinio senatį ir draudikė prašė ją taikyti. Pažymėjo, kad ieškovas E. A. nėra automobilio „Audi“ savininkas, todėl jokių reikalavimo teisių, net ir įvykio pripažinimo draudžiamuoju atveju, atsakovės atžvilgiu neįgytų, todėl šio asmens procesinė padėtis byloje turėtų būti tikslinama.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 23 d. sprendimu ieškovės V. V. (T.) ieškinį tenkino iš dalies; ieškovo Ž. A. ieškinį tenkino visiškai; ieškovo E. A. reikalavimą atsakovei ADB „Gjensidige“ atmetė. Teismas priteisė ieškovei V. V. (T.) iš atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ 10 844 Eur draudimo išmoką ir 3 412,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas priteisė ieškovui Ž. A. iš atsakovės ADB ,,Gjensidige“ 6 979 Eur draudimo išmoką, 348,95 Eur palūkanų, 5 proc. procesines palūkanas ir 2 265 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
9. Teismas konstatavo nesant pagrindo spręsti, kad vairuotojų paaiškinimai dėl buvusio greičio susidūrimo metu esmingai kito, lyginant iš karto po eismo įvykio, pildant draudikų paruoštas anketas, tiek ikiteisminio tyrimo metu, duodant paaiškinimus pareigūnams. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių (ieškovų V. V. ir E. A.) paaiškinimus 2022 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu, galima spręsti, jog ieškovei spaudimą įvardinti greitį darė draudikės atstovas, atvykęs į darbo vietą (atvykimo faktas draudikės atstovo 2024 m. vasario 1 d. teismo posėdyje neginčytas ir nurodyta, kad galimai jis savo ranka braižė ir schemą – AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimo priedas Nr. 5), o ieškovo anketoje ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodytas važiavimo greitis buvo kitoks dėl suformuluotų klausimų anketoje ir užduodant telefonu atstovui buvusio neaiškumo. Teismas nenustatė pagrindo abejoti tokių paaiškinimų nuoseklumu, logiškumu. Teismas argumentavo, kad 2021 m. spalio 15 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (2022 m. gegužės 4 d. DOK–80494) 3 lape fiksuoto buvusio telefoninio pokalbio metu ieškovas E. A. nebuvo tikras dėl savo buvusio greičio eismo įvykio metu, tačiau menamo klausimo kontekste nurodė panašų greitį 20-40 km/h kaip ir pirminėje savo pildytoje anketoje. Tik duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui aiškiai nurodė, kad prieš sukant į kairę automobilį pristabdė, nes buvo mašina iš dešinės, o koks buvo paties įvažiavimo į sankryžą greitis – pasakyti negali, nes eismo sąlygos buvo prastos, slidu, tad įvažinėjo saugiu greičiu, įvertinus eismo sąlygas. Kaip nurodė bylos nagrinėjimo metu ir ikiteisminio tyrimo metu, tiek anketoje, tiek telefoninio pokalbio metu su draudikės atstovu suprato, kad reikalaujama greičio nurodymo tiesiojoje atkarpoje, iki susidūrimo sankryžoje. Klausimas nebuvo patikslintas ir tinkamai suprastas, todėl vairuotojas nurodė iki stabdymo tiesioje atkarpoje iki sankryžos buvusį greitį slidžiu keliu, žiemos metu – apie 20-40 km/h.
10. Teismas vertino, kad faktą, jog susidūrimo metu automobilis „Audi“ stovėjo arba judėjo minimaliu greičiu, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Tokia išvada padaryta 2021 m. kovo 12 d. AB ,,Lietuvos draudimas“ ekspertinėje pažymoje Nr. 2580852, kurią parengė žalų tyrimo ekspertas M. S.. Tokia pati išvada šiuo klausimu padaryta ADB „Gjensidige“ užsakymu atliktame ekspertiniame tyrime, kurį atliko į teismo ekspertų sąrašą įrašytas V. M., davęs paaiškinimus ir 2022 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu. V. M. 2022 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad programos tikslumas, atliekant tyrimą yra +-5 km/h, todėl „Audi“ arba visiškai stovėjo arba galėjo judėti nuo 0-5 km/h greičiu, automobiliams susidūrus, fiksuoti frontalinio pobūdžio sugadinimai būdingi mažo greičio judėjimui. Tapačios išvados padarytos ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu, atlikus 2021 m. rugsėjo 15 d. ekspertizę Nr. 11-1819 (21)/11-2077 (21).
11. Teismas nesutiko su atsakovių pozicija, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog susidūrimo metu automobilis „Audi“ stovėjo, ir eismo įvykių dalyvių (vairuotojų) paaiškinimai, kad automobilis „Audi“ tikrai judėjo, yra esminis prieštaravimas tarp vairuotojų paaiškinimų ir faktiškai nustatytų įvykio metu buvusių aplinkybių. Teismas vertino, kad „Audi“ vairuotojo paaiškinimai tiek teismo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, kad susidūrimo metu jo automobilis judėjo saugiu greičiu prastomis oro sąlygomis, slidžiame kelyje, kad pamatė atvažiuojantį automobilį iš dešinės ir automobilį stabdė, nesudaro esminio prieštaravimo tarp byloje specialistų nustatytos aplinkybės, jog susidūrimo metu automobilis „Audi“ arba stovėjo arba judėjo minimaliu iki 5 km/h greičiu. Teismas pažymėjo, kad, teikdamas paaiškinimus telefonu apie eismo įvykį draudikės atstovui M. S. (2021 m. liepos 13 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą fiksuotas pokalbis, jo 3 lapas – 2022 m. gegužės 4 d. DOK-80494), „Audi“ vairuotojas iš tiesų akcentuoja važiavimo greitį posūkyje kaip mažareikšmį, atsakydamas atstovui „kad nu kiek galima važiuoti posūkyje“ ir paskui pritaria pašnekovo vardintiems skaičiams, greičio intervalui. Tačiau iš pokalbio konteksto ir draudikės atstovo sakinių sandaros, jog pakartojama, kad „važiavot apie 20-40 ir sukate į kairę“, teismo vertinimu, logiškas ieškovo paaiškinimas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, kad tiek draudiko pateiktos anketos, tiek telefoninio pokalbio metu galėjo būti klaidingai suprantamas klausimo pobūdis ir kurios važiavimo atkarpos greitis yra aktualus draudikui, reikalaujant jį įvardinti. Kita vertus, tiek draudikui teiktuose paaiškinimuose, tiek teismo posėdžio metu „Audi“ vairuotojas teigė, kad pamatė iš dešinės atvažiuojantį automobilį, kas, natūralu ir logiškai paaiškinama, sąlygojo stabdymą prieš įvažiavimą į sankryžą. Teismas sprendė, kad „Audi“ vairuotojas, atsakydamas į klausimą, kokiu greičiu važiavo, anketoje nurodė – 20-50 km/h greitį, nors susidūrimo metu jo automobilis arba stovėjo, arba judėjo labai mažu greičiu, galėjo sąžiningai klysti dėl šio vertintino greičio aplinkybių, juo labiau, kad jis pats pažymėjo, jog buvo slidus kelias, matė atvažiuojantį automobilį iš dešinės, o pats įvažinėjo į sankryžą esant pagrindiniame kelyje, prieš tai stabtelėjęs. Esminių abejonių atsakovo pozicija, kad nurodydamas greitį 20-50 km/h pirminėje anketoje, netinkamai suprato klausimo pobūdį, teismo vertinimu, nėra. Priešingai nei teigė atsakovės atstovai teismo posėdžio metu, ieškovo teismo posėdžio metu nurodyta aplinkybė, kad jis, artėdamas prie sankryžos, stabdė automobilį, neprieštarauja žalos administravimo metu šio asmens teiktiems paaiškinimams draudiko atstovui M. S., kad matė automobilį iš dešinės ir klausiamasis teiginys: „koks gali būti greitis posūkyje...“. Juo labiau, tikėtina, kad vairuotojas prieš pat susidūrimą refleksiškai galėjo stabdyti automobilį. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog „Audi“ vairuotojo nurodyta aplinkybė, jog automobilio greitis iki sankryžos buvo 20-50 km/h, o posūkyje važiavo saugiu greičiu, bet ne stovėjo, buvo nulemta ne sąžiningo „Audi“ vairuotojo klydimo dėl greičio iki eismo įvykio, o kitų tyčinių aplinkybių.
12. Teismas vertino, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė paminėjo staiga atvažiavusį automobilį prie susidūrimo vietos, savaime nepagrindžia „Audi“ esminio judėjimo fakto sankryžoje, o priešingai atitinka „Audi“ vairuotojo paaiškinimus dėl 20-50 km/h greičio kelio tiesiojoje prieš sankryžą, dėl ko ieškovės buvo įvertinta kaip staigus privažiavimas. Kita vertus, pati ieškovė savo greitį apibūdino tarp 50-70 km/h, važiavus nestabdant, kas artimai atitinka UAB „Sostena“ užfiksuotus duomenis apie buvusį „Volvo“ greitį susidūrimo metu, nuskaičius automobili duomenis, t. y. 48,5 km/h. Be to, ieškovė negali nukentėti vien dėl kito vairuotojo nurodytos tam tikros informacijos netikslumo. Kita vertus, tam tikras eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybių dėl greičio neatitikimas negali būti vertinamas kaip nesąžiningumas, siekiant apgauti draudikę(-es).
13. Teismas nustatė, kad ginčo eismo įvykis 2021 m. vasario 16 d. įvyko ir jo metu buvo apgadintos ieškovės ir E. A. vairuotos transporto priemonės (CPK 12, 178 straipsniai). Šias išvadas patvirtina byloje pateiktos foto nuotraukos, ikiteisminio tyrimo metu atlikta 2021 m. rugsėjo 15 d. ekspertizė bei 2022 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje paaiškinimus teikęs specialistas V. M., atlikęs ekspertinį tyrimą, kad panašu iš nustatytų sąveikų, požymių, jog tirtų automobilių realus susidūrimas tikrai buvo. Teismas vertino, jog ginčo eismo įvykis, labiausiai tikėtina, ne imituotas, o įvyko būtent eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Tyčiniai, eismo įvykį imituojantys veiksmai nebuvo nustatyti draudikės ADB „Gjensidige“ pareiškimu pradėtame ikiteisminiame tyrime ir ikiteisminį tyrimą nutraukus tik po išsamaus tyrimo.
14. Teismas nurodė, kad draudikės, keldamos prielaidą dėl eismo įvykio išankstinio suplanavimo, jo atsitikimo ne tomis aplinkybėmis, kuriomis nurodo draudėjai, taip pat rėmėsi UAB „Moller Auto Keturi žiedai“, atlikusios automobilio „Audi“ 2021 m. kovo 9 d. diagnostiką po eismo įvykio, serviso meistro-priėmėjo A. M. išvadomis ir atsakymais į klausimus, užduotus ADB „Gjensidige“ – ar esant šiai klaidai, kai sistema neranda variklio valdymo bloko adreso, galima užvesti automobilio variklį? Į klausimą 2021 m. kovo 23 d. buvo atsakyta kategorišku atsakymu („Informacijos pateikimas“), jog kai sistema neranda variklio valdymo bloko adreso, automobilio užvesti negalima (DOK–77043 priedai). Teismas, vertindamas šią poziciją, pažymėjo, kad A. M. veikė kaip UAB „Moller Auto Keturi Žiedai“ darbuotojas, atlikęs kompiuterinę diagnostiką, išplėstinį diagnostinį tyrimą, prisijungiant su testeriu dėl fiksuojamų klaidų „Audi“ nuskaitymo. Duomenų apie turimą kvalifikaciją į bylą neteikė, tik nurodė esantis meistras-priėmėjas, dirbantis „Audi“ oficialioje atstovybėje. Apklausos 2022 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu liudytojas, vertindamas nuskaitytą „Audi“ klaidą dėl ryšio su variklio valdymo bloku nebuvimo, paaiškino, kad, net ir po fiksuotos ryšio su variklio valdymo bloku praradimo klaidos yra galimybė automobilį užsivesti, atliekant atitinkamus veiksmus, kaip pvz. maitinimo gavimas ir kt. Taip pat pažymėjo, kad klaidos datos fiksavimą gali lemti ne vienas veiksnys, kaip pvz. klaidos datą gali fiksuoti skydelyje esanti nustatyta data; klaidos laikas gali būti fiksuojamas, kada pirmą kartą ji atsirado, o paskui nurodomi tik jos pasikartojimai. Pakartotinės apklausos metu 2023 m. sausio 27 d. teismo posėdyje metu taip pat nurodė, kad paprastai diagnostika fiksuoja pirmąjį kartą, kai pvz. nemato variklio valdymo bloko, o paskui skaičiuoja, kiek kartų nematė to valdymo bloko, tačiau esant sudėtingai programai, yra sunku tiksliai komentuoti ir paaiškinti, nes nėra detalių aprašymų, kaip autorizuota programa apdoroja informaciją ir vykdo. Įvertinęs šiuos liudytojo paaiškinimus dėl sudėtingos diagnostinės programos veikimo, nesant visiškai aiškių jos veikimo principų, paaiškinimų, ką patvirtino ir negalėjimas atsakyti, kodėl prie atitinkamų klaidų buvo fiksuojamas net didesnis (218 472) nei diagnostikos pradžioje skydelyje matomas kilometražas (218 466), teismas sprendė, kad vien klaidos fiksavimas 2020 m. rugpjūčio 5 d., nesant ryšio su variklio valdymo bloku, nesuponuoja aiškios ir kategoriškos išvados, jog pats automobilis „Audi“ į eismo įvykio vietą atvažiuoti negalėjo ir neatvažiavo. Sudėtingą klaidų nuskaitymo programos veikimą, kartais sunkiai paaiškinamą parametrų veikimą bei galimą duomenų tikslumo iškraipymą pažymėjo ne tik A. M., bet ir ekspertai, atlikę teismo paskirtą ekspertizę, kas leidžia teismui abejoti kategoriškai teigtu 2022 m. spalio 28 d. pakartotiniu rašytiniu paaiškinimu, kad autoįvykio metu automobilio variklis negalėjo veikti.
15. Teismas nurodė, kad dar vienas argumentas, kuriuo remiantis draudikės atsisako mokėti draudimo išmoką, yra specialisto V. M. 2021 m. kovo 20 d. išvadoje Nr. MV 2021-14 įvardijami automobilių sugadinimai, kuriuos specialistas nurodo atsiradus ne tomis aplinkybėmis, kuriomis ieškovai įvardija įvykus eismo įvykį. Teismas nustatė, kad specialisto išvados dalyje dėl esminių automobilių sugadinimų yra neišsamios, iki galo nemotyvuotos bei per abstrakčios. Pavyzdžiui, pats specialistas nurodo, kad vis dėl to automobiliai susidūrė (2.5 punktas) ir susidūrė kontaktuojant toms automobilių dalims kaip nurodo ieškovai – tai yra automobilio „Volvo“ priekiniu dešiniu kampu bei automobilio ,,Audi“ priekiniu kairiu kampu. Tokiu atveju, kuomet pats specialistas neneigia buvus smūgiui į automobilio „Audi“ kairę priekinę pusę, iki galo neaišku, kodėl specialistas mano nesant logiška, jog nuo tokio smūgio vairuotojui apsaugoti skirta oro pagalvė (būtent esanti kairėje pusėje, kur ir įvyko smūgis) atliko savo apsauginę funkciją ir išsiskleidė. Specialisto pateikti samprotavimai 2022 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio metu ir nuorodos į 2008 metų literatūrą dėl oro pagalvių išsiskleidimo techninių galimybių taip pat leidžia abejoti visų išvadų objektyvumu, teisingumu ir pagrįstumu. Kaip matyti iš eismo įvykio dalyvių pateiktų foto nuotraukų, tiek vieno, tiek kito automobilio vairuotojų saugos oro pagalvės užfiksuotos išsiskleidusios. Vertindamas aplinkybes, kad automobilis po eismo įvykio buvo transportuojamas, kad iš karto po eismo įvykio darytose foto nuotraukose (Nr. 7-12) automobilio variklio dangtis ir jo būklė gerokai vizualiai skiriasi nuo specialisto aikštelėje fiksuoto automobilio variklio dangčio, viso priekio (foto nuotraukos Nr. 21-26), leidžia teismui daryti pagrįstą prielaidą, kad specialisto 26 foto nuotraukoje atvaizduotus defektus ir sugadinimų kryptį ir iš priekio galėjo sąlygoti automobilio užtempimas ant/nuo tralų, sparno atlenkimas transportuojant, esminis variklio dangčio pažeidimas jau po eismo įvykio. Kita vertus, vertintina ir tai, kad eismo įvykis buvo modeliuojamas ir išvados dėl galimų smūgių krypties daromos tik prie tikėtinų greičių, kad frontalinio smūgio kaip tokio būti neturėjo. Bet kaip žinia, „Volvo“ greitis buvo 48,5 km/h, bet ne modeliuoto 36 km/h. Byloje nėra pakartotinai atlikto modeliavimo ir padarytų išvadų dėl galimų smūgių kryptingumo, jau žinant tikrąjį „Volvo“ greitį, kuris nustatytas ženkliai didesnis.
16. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės atsisakė eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju iš esmės remdamosi subjektyvaus vieno duomens neatitikimu – vieno iš ieškovų nurodyto greičio neatitikimu specialisto padarytai prielaidai apie greitį. Tuo tarpu jokių kitų prielaidų (apie ieškovų tikslą imituoti automobilių susidūrimą, slėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, sąmoningai klaidinti draudiką, dalyvauti eismo įvykyje su automobiliais, kurie jau turi esminių sugadinimų ir pan.) atsakovės neįrodė; teismo ekspertizės skirti nepageidavo. Teismas darė išvadą, kad net jei vienas iš ieškovų ir suklydo, įvardindamas automobilio susidūrimo greitį eismo įvykio metu, o kita eismo dalyvė ieškovė pažymėjo staigų „Audi“ atsiradimą dėl ko automobilio nestabdė, vien ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad toks eismo įvykis įvyko ir nebuvo imituotas, tai yra įvyko iš esmės tokiomis aplinkybėmis kaip nurodo ieškovai, sąmoningai nesiekiant suklaidinti draudikių ir nepagrįstai gauti draudimo išmoką. Teismas sprendė, kad labiausiai tikėtina, jog eismo įvykis įvyko iš esmės tokiomis aplinkybės kaip nurodė ieškovai, kas reiškia, kad eismo įvykis, įvykęs 2021 m. vasario 16 d. apie 17 val. 25 min., (duonmenys neskelbtini), kurio metu susidūrė automobilis „Audi“ ir automobilis „Volvo“ yra pripažintinas draudžiamuoju įvykiu. Teismas sprendė, kad atsakovės nepagrįstai ginčo eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju.
17. Teismas, bylos šalims nekėlus ginčo dėl draudimo išmokos dydžio paskaičiavimo, kuri ieškovo Ž. A. buvo paskaičiuota kaip rinkos vertės iki eismo įvykio ir likutinės vertės proporcija, priteisė ieškovui Ž. A. 6 979 Eur dydžio draudimo išmoką iš atsakovės ADB „Gjensidige“. Teismas, spręsdamas dėl draudimo išmokos paskaičiavimo, atsižvelgė nepriklausomo eksperto UAB „Claim pro“ konstatuotą ,,Volvo“ rinkos vertę (prieš apgadinimą) – 29 140 Eur, nesant byloje objektyvaus šios vertės paneigimo, dėl ko negalima būtų ja vadovautis, atlikus išsamų įvertinimą bei teismui atėmus liekanų vertę (18 166 Eur), pagrįstą atsakovės organizuotu aukciono būdu, priteisė ieškovei 10 844 Eur draudimo išmoką (29 140 Eur – 18 166 Eur – 130 Eur).
18. Teismui pripažinus eismo įvykį draudžiamuoju, teismas tenkino ir išvestinius ieškovo reikalavimą dėl 348,95 Eur palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo atsisakymo mokėti draudimo išmoką (2021 m. balandžio 9 d.) iki kreipimosi į teismą dienos (2022 m. balandžio 8 d.), t. y. už vėlavimą išmokėti draudimo išmoką vienerius metus (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Taip pat ieškovui teismas priteisė 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 6 979 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. balandžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
19. Apeliantė (atsakovė) ADB „Gjensidige“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-173-994/2024, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
19.1. Ginčo eismo įvykio aplinkybės neaiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, todėl negalima nustatyti, kieno civilinė atsakomybė kyla dėl ginčo įvykio. Ekspertas V. M. nustatė, kad abu automobiliai iki ginčo įvykio turėjo esminius sugadinimus. Šie sugadinimai draudikei nebuvo atskleisti. Iš esmės analogiškas aplinkybės nustatė ir 2021 m. rugsėjo 15 d. ikiteisminio tyrimo metu atlikta Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1819 (21)/11-2077(21), kurioje nurodyta, kad tikėtina, kad nustatyto kontakto metu, tarp automobilių „Volvo“ dešinio ir „Audi“ kairiojo šono buvo didelis bukas kampas, atviras link jų galinių dalių. Negalima paaiškinti šių transporto priemonių sugadinimų susidarymo, jų tarpusavio kontakto metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Nustatyta, kad tikėtina, jog šios transporto priemonės susidūrė nurodytoje vietoje, o prieš pat susidūrimą automobilis „Audi“ stovėjo arba važiavo nedideliu (iki 5 km/h) greičiu. Teismas nustatytas išvadas ignoravo, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
19.2. Byloje buvo atlikti trys vertinimai, kurie iš esmės nustatė panašias aplinkybes, tačiau teismas jais nesivadovavo dėl nesuprantamų priežasčių ir priėjo visiškai kitų išvadų. Byloje buvo nustatytas, techniškai įrodytas ir nepaneigtas eismo įvykio mechanizmas ir aplinkybės. Ieškovė, nestabdomai atsitrenkė į kelio viduryje stovėjusį, ieškovo valdomą „Audi“ automobilį, nors ieškovė nurodė, kad automobilis „Audi“ atvažiavo staiga, o ieškovas nurodė, kad važiavo 20-50 km/h greičiu.
19.3. Teismas nesivadovavo objektyviais, byloje surinktais duomenimis, o vadovavosi ir ieškovams naudinga linkme vertino ieškovų pateiktą vertinimą. ADB „Gjensidige“ tyrimo metu dėl automobilio „Audi“ būklės buvo užklaustas autoservisas „Moller auto“, kuris yra oficialus „Audi“ automobilių atstovas Lietuvoje. „Moller auto“ atstovai nurodė, kad paskutinė variklio valdymo bloko ryšio klaida užfiksuota dar 2020 m. rugpjūčio 5 d., tuo tarpu kai sistema neranda variklio bloko adreso, automobilio užvesti negalima. Be to, per pusę metų automobiliu „Audi“ buvo nuvažiuota tik 55 kilometrai (rida fiksuojama ir tempiant automobilį vilkste) ir galiausiai, užfiksuota 2020 m. rugpjūčio 5 d. klaida rodo, kad automobilis „Audi“ buvo patyręs avariją. Oro pagalvių valdymo bloke nepavyko užfiksuoti jokios detalios informacijos be įrašo, kad yra užfiksuota sisteminė oro pagalvių valdymo klaida – konstatuotina, kad oro pagalvių valdymo informacija yra ištrinta ir/arba oro pagalvių valdymo blokas buvo paveiktas išoriniais veiksniai, kad jame neliktų jokios informacijos – tokį gedimą negalėtų įtakoti eismo įvykis (tai ir suponavo „Moller auto“ atstovų išvadą, kad valdymo blokas buvo paveiktas išorinių veiksnių). Šias, realiai praktikuojančios įmonės su atitinkama nuskaitymo programa nurodytas aplinkybes ieškovai ginčijo pasitelkdami teismo ekspertizę, tačiau į bylą pateikta teismo ekspertize šiuo atveju nėra galimybės remtis, nes ji neatitinka teismo ekspertizei keliamų reikalavimų.
20. Apeliantė (atsakovė) AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, atitinkamai paskirstant bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
20.1. Vertinant byloje užfiksuotas aplinkybes bei atliktas ekspertizes, draudikės sprendimas įvykį pripažinti nedraudžiamuoju pagal Taisyklių 8.1.17 punktą yra pagrįstas. Dėl šio eismo įvykio buvo atliktos net trys ekspertizės, kurios suformavo pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Šį draudikės sprendimą lėmė tai, kad eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, negu nurodė ieškovai, taip pat atsižvelgiant į tai, kad automobilio „Volvo“ sugadinimai nebuvo visa apimtimi padaryti eismo įvykio, už kurį buvo prašoma išmokėti draudimo išmoką, metu (ne visus automobilių sugadinimus galima pagrįsti eismo įvykio mechanizmu), nors prašyme išmokėti draudimo išmoka buvo akcentuota, jog automobilis „Volvo“ prieš eismo įvykį neturėjo jokių kitų sugadinimų. Nors abu vairuotojai nurodė judėję ir nestabdomi susidūrę, tačiau atliktos ekspertizės prieina prie iš esmės kitokių eismo įvykių aplinkybių apibūdinimo – ieškovės vairuojamas „Volvo“, važiuodamas nurodytu greičiu, nestabdomas susidūrė su viduryje pagrindinio kelio stovinčiu „Audi“ automobiliu. Teismų praktikoje tokiose situacijoje yra nurodoma, kad tai negalėtų būti pagrįstas suklydimas ir tai nėra būdinga natūraliai įvyksiančiam eismo įvykiui.
20.2. Teismas nepagrįstai teikė didesnį dėmesį ir rėmėsi ieškovų paaiškinimais ikiteisminio tyrimo metu ir posėdžio metu (kuomet jau buvo žinoma, kad draudikės atsisako mokėti draudimo išmoką), ieškovams iš esmės keičiant nurodytas aplinkybes, „pridedant“ papildomas aplinkybes, kurios prieštarauja rašytiniams ir pirminiams ieškovų paaiškinimams, siekiant pateikti eismo įvykio aprašymą kuo natūralesnį.
20.3. Net jei būtų ignoruojamas ,,Audi“ automobilio (ne)judėjimas ir įvykio nenatūralumas, kuris yra tikėtinai įrodytas ir nepaneigtas byloje esančiais įrodymais, byloje buvo techniškai užfiksuota aplinkybė – abu automobiliai buvo sugadinti dar iki eismo įvykio. Teismo eksperto ekspertizėje yra užfiksuota ir nepaneigta, kad „Volvo“ sugadinimai, priekyje fiksuojami įmušimų kraštai priekinės apdailos viršuje, įmušimai kraštų yra maždaug vienodi (apie 20 cm) ir sprendžiant iš sumušimų požymių, šie įmušimai susidarė kontaktuojant su ribotų matmenų (apie 20 cm pločio) objektu. Apklausos metu ekspertas nurodė, kad tai galėjo būti betoninis stulpas ar kitas panašus objektas ir jokiu objektyviu būdu toks sugadinimas negalėjo būti paliktas būtent „Audi“ automobilio. Tuo tarpu ieškovė expressis verbis nurodė, kad automobilis „Volvo“ neturėjo jokių priekio sugadinimų iki eismo įvykio ir duodant paaiškinimus nesutiko su technine ekspertize. Teismas visiškai nepasisakė dėl to, jog ir ikiteisminio tyrimo specialisto pateiktoje ekspertizėje yra padaryta išvada, kad negalima paaiškinti šių transporto priemonių sugadinimų visos apimties susidarymo, jų tarpusavio vieno kontakto metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Įvykis yra nedraudžiamasis pagal Taisykles, nes ieškovės automobilis turėjo sugadinimus, kurie objektyviai jokiu būdu negalėjo atsirasti dėl būtent šio eismo įvykio. Teismas pažymėjo, jog atitinkamos variklio bei oro pagalvių klaidos buvo užfiksuotos, jog galimai automobilis „Audi“ buvo patekęs į kitą eismo įvykį (klaida datuota 2020 m. rugpjūčio 5 d.) dar iki ginčo bylos eismo įvykio, nutylėdamas aplinkybę, kad per pusę metų automobiliu „Audi“ buvo nuvažiuota tik 55 kilometrai (kuomet draudikams buvo teiktas paaiškinimas, jog šis automobilis „Audi“ yra naudojamas kasdien), vėlgi šioje vietoje nutylint aplinkybę, jog ir ikiteisminio tyrimo specialisto išvadoje buvo užfiksuota, jog ne visi automobilių sugadinimai galėjo būti padaryti eismo įvykio metu. Šiuo gi atveju, pateiktoje teismo ekspertizėje yra nurodomos vieno sakinio išvados atsakant į klausimus, neatlikus absoliučiai jokių tyrimo veiksmų. Atsakovų įrodinėtas aplinkybes dėl automobilio „Audi“ būklės iki eismo įvykio patvirtina autoserviso „Moller auto“ atstovo pateikti paaiškinimai ir užfiksuoti automobilio „Audi“ duomenys nuskaitymo metu, aiškiai užfiksuotas nežymus ridos pokytis per pusę automobilio „Audi“ eksploatavimo metų, ikiteisminio tyrimo specialistų padaryta išvada dėl automobilių sugadinimų eismo įvykio metu, teismo eksperto padarytos išvados dėl automobilių sugadinimų eismo įvykio metu. Tai ir turėtų sudaryti tikėtiną teismo išvadą dėl nustatytinų aplinkybių – tuo tarpu teismas nurodo, kad remiantis šiais duomenimis, negalima daryti kategoriškos išvados – todėl yra labiau tikėtinos ieškovų nurodytos aplinkybės – o ne aplinkybės užfiksuotos dviejose ekspertizėse. Taip iš esmės yra pažeidžiamas įrodymų vertinimo principas taikytinas civilinėse bylose.
Atsiliepimas
21. Ieškovė V. T. (V.) atsiliepime į atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą prašo atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovei iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
21.1. Atsakovė klaidina teismą ir nutyli svarbias aplinkybes – V. M., nors ir yra įtrauktas į teismo ekspertų sąrašus, civilinėje byloje teismo ekspertizės neatliko, negana to, apklausos teismo posėdžio metu, ekspertas pripažino klaidingai nurodęs duomenis (automobilio pasisukimo kampą) išvadoje. Pačiam ekspertui konstatavus, kad išvadoje nurodomi klaidingi duomenys, išvada nebuvo koreguojama, teikiami kiti įrodymai. Esant tokioms aplinkybėms, kai bylos nagrinėjimo metu konstatuojama, kad specialisto išvadoje esanti informacija yra klaidinga, tokia išvada vadovautis nėra galimybių.
21.2. Teismas sprendime išvadą, jog susidūrimo metu automobilis „Audi“ stovėjo arba judėjo minimaliu greičiu, padarė remdamasis eksperto M. S. ekspertine pažyma, atsakovės ADB „Gjensidige“ užsakymu atlikta eksperto V. M. išvada, taip pat ikiteisminio tyrimo metu atlikta ekspertize, o tai patvirtina, jog teismo vidinį įsitikinimą dėl automobilių judėjimo greičio nulėmė byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, įskaitant ir atsakovių pateikti įrodymai. Pasisakydamas dėl ieškovės vairuotos transporto priemonės „Volvo“ greičio eismo įvykio metu, teismas rėmėsi į byloje esančiu rašytiniu įrodymu – UAB „Sostena“ užfiksuotais duomenimis apie buvusį „Volvo“ greitį susidūrimo metu (DOK-104715). Byloje nėra jokių teismo išvadas dėl ieškovės vairuotos transporto priemonės „Volvo“ greičio paneigiančių įrodymų. Atsakovė apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, jog ieškovės paaiškinimai prieštarauja atsakovės eksperto M. S. ekspertinės pažymos išvadoms, tačiau tokie teiginiai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems ir netgi pačios atsakovės į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams.
21.3. Siekdamas įvertinti ieškovų paaiškinimų teisingumą, teismas pagrįstai vertino ieškovų dėl eismo įvykio duotus paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdžiuose, kurie kaip teisingai teismas pažymėjo, visuomet buvo nuoseklūs ir esmingai nesiskyrė nuo pirminių ieškovų paaiškinimų. Teismas atsižvelgė ir į „Audi“ vairuotojo pirminius draudikams teiktus paaiškinimus, kuriuose buvo nurodytos važiavimo greitį įtakojusios aplinkybės, t. y. slidus kelias, kita eisme dalyvavusi transporto priemonė. Todėl teismas sprendė, jog „Audi“ vairuotojas pirminiuose savo paaiškinimuose draudikams nurodė tapačias eismo įvykio faktines aplinkybes, o tai patvirtina, jog nėra esminių prieštaravimų tarp vairuotojų paaiškinimų ir faktiškai nustatytų įvykio metu buvusių aplinkybių.
21.4. Atsakovių prielaidos ir samprotavimai dėl eismo įvykio inscenizavimo buvo paneigti ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Prokuroras, priimdamas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu patikrinus informaciją policijos duomenų bazėse, negauta duomenų apie ieškovų galimą tarpusavio ryšį bei nebuvo gauta duomenų, kad automobilių apgadinimai galėjo būti padaryti kitomis aplinkybėmis, negu nurodė eismo įvykio dalyviai, taip pat iš ikiteisminio metu nustatyta ir nutarime konstatuojama, kad duomenų apie tai, kad eismo įvykis suklastotas su tikslu pasipelnyti gaunant draudimo išmokas, nenustatyta. Šio nutarimo atsakovė neskundė, kas suponuoja išvadą, kad su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą nutarime nurodytais pagrindais ir motyvais sutiko. Ieškovė neturėjo motyvo klastoti įvykį, nes automobilis nepertraukiamai buvo draustas Kasko draudimu.
22. Ieškovai Ž. A. ir E. A. atsiliepimu į atsakovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
22.1. Su autoįvykyje dalyvavusiais vairuotojais iškart po įvykio tiek telefonu, tiek asmeniškai, net atvykstant į ieškovės darbovietę, bendravo AB „Lietuvos draudimas“ ekspertas M. S., kurio specializacija atitinkami autoįvykiai. Šis asmuo, nuo pat pradžių bendraudamas su vairuotojais, siekė išgauti tokius parodymus, kurie vėliau jam pačiam leistų teikti ekspertizes, jog situacija buvo kitokia, nei nurodė vairuotojai. Atsakovės (draudikės) ypač akcentuoja neva netinkamą automobilį vairavusio ieškovo nurodytą jo automobilio greitį įvykio metu. Tačiau atitinkamą greitį nurodyti įkalbėjo tas pats draudiko atstovas, primygtinai reikalaudamas atitinkamą greitį nurodyti, išgirdęs atsakymą, jog ieškovas negali nurodyti greičio, vis tiek vertė jį nurodyti atitinkamą greitį tiek spėjimo būdu, tiek pateikiant menamus klausimus.
22.2. Atsakovės atsikirtinėja ir savo argumentus įrodinėjo, taip pat ir apeliaciniame skunde akcentuoja, byloje esančią eksperto išvadą. Tačiau atitinkamas įrodymas turi daug trūkumų, surašytas aiškiai tendencingai, išvados prieštaringos, kai kurios niekuo (jokiais tyrimais) nepagrįstos. Be to, neatitinka formos reikalavimų, todėl jos negali būti vertinamos kaip neginčijamai patvirtinančios atsakovių atsikirtimus. Byloje esantis teismo ekspertizės aktas paneigė ir leidžia vertinti kaip nepagrįstus atitinkamus A. M. liudijimus. Atitinkamą gerokai aukštesnę kvalifikaciją turintys asmenys (atitinkamoje šakoje mokslinį vardą turintys) nurodė, jog tokių išvadų, kurias paliudijo A. M. negalima gauti tik iš protokolo.
23. Ieškovė V. T. pateikė atsiliepimą į atsakovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovei patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
23.1. M. S. nebuvo objektyvus atlikdamas įvykio tyrimą ir turėjo iš anksto suformuotą neigiamą nuomonę apie ieškovę bei jos draugą T. T., t. y. kaip nurodė atstovas apklausos ikiteisminio tyrimo metu, jam medžiagą tyrimo atlikimui perdavė kolegos (AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojai) dėl automobilio apgadinimų ir pranešėjo, kuris buvo T. T.. Atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovai patys nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, nes įvykį registravo pati ieškovė.
Šalies argumentai
23.2. Ieškovai patys nenurodė važiavimo greičio ir nuo pat pirmųjų apklausų teigė, kad važiavimo greičio neatsimena ir nežino, nes neužfiksavo, o teiginiai, kad vairuotojai neatsimena ir negali pasakyti, kokiu tiksliai greičiu važiavo, yra visiškai logiški. Kiti byloje esantys duomenys, ieškovų paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad draudimo bendrovės atstovas uždavinėjo menamus klausimus, dėl ko ieškovai pasakė bet kokį greitį. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti M. S. ir ieškovo pokalbio telefonu stenograma.
23.3. Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu atlikti veiksmai, jų visuma ir padarytos išvados paneigia atsakovės samprotavimus ir prielaidas, nes buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame bylą organizuojantis prokuroras konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu, patikrinus informaciją policijos duomenų bazėse, negauta duomenų apie ieškovų galimą tarpusavio ryšį bei nebuvo gauta duomenų, kad automobilių apgadinimai galėjo būti padaryti kitomis aplinkybėmis, negu nurodė eismo įvykio dalyviai, taip pat iš ikiteisminio metu nustatyta ir nutarime konstatuojama, kad duomenų apie tai, kad eismo įvykis suklastotas su tikslu pasipelnyti, gaunant draudimo išmokas, nenustatyta, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant nusikalstamos veikos požymių.
Atsiliepimas
24. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į atsakovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą, kuriame nurodo palaikanti apeliantės poziciją – atitinkamus argumentus, pagrindžiančius tai, jog teismo priimtas sprendimas turi būti panaikintas ir priimamas naujas sprendimas (kiek tai susiję su teismo sprendime vertintomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra siejamos ir vertintinos sprendžiant abu sujungtoje byloje pateiktus ieškinius), draudikė yra nurodžiusi savo apeliaciniame skunde.
Žemesnės instancijos teismas
25. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi paskyrė nagrinėjamoje byloje eismo įvykio ir trasologinę teismo ekspertizę. Teismo 2024 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ekspertizę pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams, atsakant į teismo nutartyje nurodytus klausimus. 2025 m. kovo 4 d. Vilniaus apygardos teisme gautas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. vasario 19 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2522(24) (toliau – LTEC Ekspertizės aktas, LTEC aktas). Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas, proceso dalyviams pasiūlyta pateikti pozicijas dėl teismo ekspertizės akto išvadų / papildomus rašytinius paaiškinimus, atsižvelgiant į gautą teismo ekspertizės aktą.
26. Rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-10788) atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinius atmesti, priteisti atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodo, jog LTEC Ekspertizės aktas pagrindžia apeliantės poziciją, kad deklaruotas eismo įvykis įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kokios buvo nurodytos draudikams teikiant paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu iki draudikams priimant sprendimus dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju įvykiu. Įvertinusi LTEC Ekspertizės akte prieitas išvadas, apeliantė palaiko savo apeliacinio skundo dalyse „Dėl vairuotojų nurodytų eismo įvykio aplinkybių bei greičių“ ir „Dėl kitų užfiksuotų aplinkybių bei automobilio „Audi“ stovio prieš eismo įvykį“ išdėstytus argumentus ir prašo, priimant sprendimą, atsižvelgti į juos. Susipažinusi su LTEC ekspertize, jos nekvestionuodama, apeliantė nebepalaiko argumentų, išdėstytų apeliacinio skundo dalyje „Dėl automobilio „Volvo“ (apdrausto „Kasko“ sutartimi) sugadinimų eismo įvykio metu“). Teigia, kad, kreipdamiesi į draudikus dėl draudimo išmokų mokėjimo, abu vairuotojai nurodė, kad eismo įvykis įvyko natūraliomis aplinkybėmis – automobiliams judant. Tuo tarpu LTEC Ekspertizės aktas patvirtina, jog vienas iš automobilių prieš pat įvykį stovėjo pagrindinio kelio viduryje, o kitas į jį įvažiavo. Tai ypač reikšminga, nes teismas savo sprendimą grindė aplinkybe, kad pastarojo automobilio greitis buvo 0-5 km/h (iki 5 km/h greitis). Tuo tarpu LTEC Ekspertizės aktas patikslina šią aplinkybę, konstatuoja faktą, kad automobilis stovėjo, nejudėjo, jo greitis buvo 0 km/h. Naujos aplinkybės – greičių „nesupratimas“, „neaiškumas“ apie kurio etapo greitį klausiama, „prisiminimas“ apie galimai stabdymą – ieškovų pusėje atsirado vėliau, jau gavus neigiamus draudikų sprendimus dėl išmokų mokėjimo, siekiant jas gauti.
27. Rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-10811) atsakovė ADB „Gjensidige“ prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ieškinius atmesti ir priteisti atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodo, kad teismo ekspertizė pagrindžia atsakovių poziciją bei atsakovių teiktus įrodymus. Dėl ginčo įvykio buvo atliktos keturios ekspertizės. Visų ekspertizių išvados įrodo, jog įvykis įvyko kitomis, nei nurodo ieškovai, aplinkybėmis, kurios nėra natūralios – „Volvo“ nestabdomas susidūrė su viduryje pagrindinio kelio stovinčiu „Audi“ automobiliu. Visoms ekspertizėms sutampant, nėra pagrindo jomis nesivadovauti. Jos įrodė, kad eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, negu nurodė eismo įvykio dalyviai. Teismų praktikoje tokiose situacijose yra nurodoma, kad tai negalėtų būti pagrįstas suklydimas ir tai nėra būdinga natūraliai įvyksiančiam eismo įvykiui. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai draudikas nurodo, jog įvykis įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kokias deklaravo įvykio dalyviai, tokiu atveju draudikui pakanka įrodyti, kad įvykis įvyko kitomis, nei eismo įvykio dalyvių deklaruotomis aplinkybėmis, kad jam nekiltų pareiga atsakyti pagal draudimo sutartį. Ginčo atveju abiejų apeliančių pateikti įrodymai patvirtina draudikių atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindus. LTEC eksperto išvada pagrindžia, jog apeliančių pateikti įrodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje. Tuo tarpu ieškovai nenuginčijo atsakovių pateiktų įrodymų, davė nenuoseklius parodymus. Todėl teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą – ieškovų ieškinius atmetant.
28. Rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-10816) ieškovė V. V. (T.) prašo atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti ieškovei iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atliktos teismo ekspertizės išvados pagrindžia apeliančių teiginius ir argumentus. Teiginiai apie įvykio metu „Audi“ buvusį greitį 20-40 km/h yra draudimo bendrovės išvedžiojimai ir interpretacijos, o ieškovas tokių teiginių niekada nėra išsakęs. Ieškovas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad greičiu 20-40 km/h judėjo artėdamas prie sankryžos, o privažiavęs sankryžą automobilį pristabdė iki minimalaus. Ieškovai niekada nenurodė važiavimo greičio ir nuo pat pirmųjų apklausų nurodė, kad važiavimo greičio neatsimena ir nežino, nes neužfiksavo. Apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ atstovas M. S., atlikdamas eismo įvykio tyrimą, buvo šališkas, tiesiog vertė pasakyti, nepaisant to, kad asmuo nurodė, kad pasakyti negali ir aplinkybių neprisimena bei tiksliai nežino. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti M. S. ir ieškovo pokalbio telefonu stenograma, ieškovės duoti paaiškinimai teismo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu. Faktinis klydimas dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindas pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visų byloje esančių įrodymų visumą, padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad: faktą, jog susidūrimo metu automobilis „Audi“ stovėjo arba judėjo minimaliu greičiu, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma; „Audi“ vairuotojo paaiškinimai tiek teismo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, kad susidūrimo metu jo automobilis judėjo saugiu greičiu prastomis oro sąlygomis, slidžiame kelyje, kad pamatė atvažiuojantį automobilį iš dešinės ir automobilį stabdė, nesudaro esminio prieštaravimo tarp byloje specialistų nustatytos aplinkybės, kad susidūrimo metu automobilis „Audi“ arba stovėjo arba judėjo minimaliu iki 5 km/h greičiu. LTEC Ekspertizės akto išvados patvirtina tiek teismo išvadą, kad eismo įvykis yra draudiminis ir nebuvo inscenizuotas, tiek ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) priimtą išvadą, kad nėra galimybės konstatuoti sukčiavimo požymių, dėl ko ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. LTEC Ekspertizės akto išvados paneigia apeliančių argumentus, jog automobiliai buvo apgadinti iki įvykio.
29. Rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-10809) ieškovai E. A. ir Ž. A. nurodo, kad teismo ekspertų pateiktos išvados leidžia teigti, jog autoįvykis tikrai įvyko, automobiliai buvo apgadinti būtent šio autoįvykio metu. Akcentavo, jų teigimu, atsakovių nesąžiningus veiksmus pateikiant teismui klausimus, kaip ir nesąžiningą elgesį po autoįvykio su ieškovu E. A..
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
30. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
31. Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl atsakovių paduotų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos, papildomų rašytinių paaiškinimų faktinių bei teisinių argumentų.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2021 m. vasario 16 d. apie 17.25 (duomenys neskelbtini), sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovei priklausantis automobilis „Volvo V60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas ieškovės, bei automobilis „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas ieškovo E. A., priklausęs ieškovui Ž. A.. Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją. 2021 m. vasario 16 d. įvykio deklaracijoje nurodyta, pažymint atitinkamus laukelius, kad eismo įvykis įvyko automobilio „Audi“ vairuotojui „sukant į kairę“ ir automobilio „Volvo“ vairuotojai „nesuteikiant pirmenybės teisės ar nepaisant raudono šviesoforo signalo“. Nurodyta, kad automobiliui „Volvo“ buvo sugadintas „Priekis“, o automobiliui „Audi“ – ,,Kairys kampas priekis“ (e. t. 1, b. l. 109). Ieškovė pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, ginčo dėl ieškovės atsakomybės už eismo įvykį nekilo.
34. Eismo įvykio metu ieškovės vairuota transporto priemonė „Volvo“ buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu atsakovės ADB ,,Gjensidige“ (2020 m. rugsėjo 1 d. sutartis AYAS (duomenys neskelbtini)) ir automobilio transporto priemonių draudimu (Kasko) atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ (liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytas 2020 m. rugsėjo 1 d.) (e. t. 1, b. l. 9–10; 46–48). Ieškovė, būdama atsakinga už eismo įvykį, kreipėsi į atsakovę AB „Lietuvos draudimas“ (Kasko draudimas) dėl draudimo išmokos gavimo, o nukentėjusio automobilio „Audi“ savininkas kreipėsi į atsakovę ADB „Gjensidige“, kaip kaltosios už įvykį transporto priemonės valdytojos privalomos civilinės atsakomybės draudikę.
35. 2021 m. vasario 24 d. anketoje eismo įvykio dalyviui automobilio „Audi“ variuotojas nurodė, kad eismo įvykio metu kelio danga, asfaltas, buvo apledėjusi, slidi. Anketoje į 10 klausimą (kokiu greičiu važiavo) atsakė : „Tiksliai nepasakysiu 20-50 tam tarpe neatkreipiau dėmesio, bet smūgis buvo stiprus“ (e. t. 2, b. l. 136–140). 2021 m. vasario 25 d. anketoje eismo įvykio dalyviui automobilio „Volvo“ variuotoja nurodė, kad prieš eismo įvykį nespėjo atlikti jokių manevrų; nežino, kokiu greičiu važiavo nei ji, nei kitas automobilis (e. t. 2, b. l. 141–145). Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė važiavusi 50-70 km/greičiu, nestabdant, nes galvojo, kad jos pagrindinis kelias, o kitas automobilis atvažiavo staigiai, dėl to jo greičio įvertinti negalinti (e. t. 1, b. l. 127–128).
36. 2021 m. kovo 16 d. pranešimu atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ informavo ieškovę apie sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes buvo nustatyta, kad įvykis įvyko ne nurodytomis, natūraliai susiklosčiusiomis, bet kitomis aplinkybėmis, todėl, vadovaujantis Kasko draudimo taisyklių 8.1.17 punktu, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius, toks įvykis priskiriamas prie nedraudžiamųjų (e. t. 1, b. l. 49). Tokį sprendimą atsakovė priėmė, atsižvelgusi į AB ,,Lietuvos draudimas“ žalos tyrimo eksperto M. S. parengtą 2021 m. kovo 12 d. ekspertinę pažymą Nr. 2580852, kurioje padaryta išvada, jog automobiliai „Audi“ ir „Volvo“ buvo sugadinti ne vairuotojų nurodytomis natūraliai susiklosčiusiomis eismo įvykio aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Minėtoje išvadoje nurodyta, jog tiksliausiai automobilio padėtis po susidūrimo atitinka situaciją, kai automobilis „Volvo“, judantis apie 45 km/h greičiu, smūgiuoja į sankryžoje stovintį automobilį „Audi“ (e. t. 1, b. l. 50 –57).
37. 2021 m. balandžio 9 d. sprendimu atsakovė ADB „Gjensidige“ atsisakė išmokėti ieškovui Ž. A., kaip nukentėjusio automobilio savininkui, draudimo išmoką, motyvuodama UAB „Impulsana“ 2020 m. kovo 20 d. ekspertinio tyrimo duomenimis (2021 m. kovo 20 d. V. M. eksperto išvada MV 2021-14), kad techniniu požiūriu yra neįtikėtini automobilių vairuotojų parodymai dėl 2021 m. vasario 16 d. deklaruoto eismo įvykio aplinkybių; eismo įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju, pateikus klaidinančią informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, o galimas kontaktas įvyko kitomis aplinkybėmis, tikėtina iš anksto susitarus (e. t. 2, b. l. 78–79). Išvadoje Nr. MV 2021-14, be kita ko, pateiktos išvados: 1) prieš pat susidūrimą automobilis „Volvo“ judėjo apie 36 km/h greičiu, o automobilis „Audi“ stovėjo (arba jo greitis buvo ne didesnis kaip 5 km/h); 2) techniniu požiūriu yra neįtikėtini, be kita ko, šie automobilių „Audi“, ir „Volvo“ vairavusių asmenų parodymai dėl 2020 m. vasario 16 d. deklaruoto eismo įvykio aplinkybių: automobilio ,,Audi“ vairuotojo parodymai, jog prieš pat susidūrimą jo vairuojamas automobilis judėjo 20-50 km/h greičiu (nes nustatyta, jog prieš pat susidūrimą šis automobilis stovėjo, arba jo greitis buvo ne didesnis kaip 5 km/h); abiejų vairuotojų parodymai, kad prieš pat deklaruotą eismo įvykį abu automobiliai neturėjo esminių sugadinimų (e. t. 1, b. l. 129–150).
38. UAB „Sostena“ nustatė, kad ginčo eismo įvykio (automobilių susidūrimo) metu automobilio „Volvo“ greitis buvo – 48,50 km / h (e. t. 3, b. l. 166–168). Byloje buvo atliktas 2023 m. spalio 10 d. ekspertinis vertinimas dėl automobilio „Audi“ diagnostinio vertinimo (e. t. 7, b. l. 73–77).
39. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo konstatuota, kad eismo įvykio dalyvių veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymiai (e. t. 3, b. l. 21–30).
40. 2025 m. vasario 19 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės akte Nr. 11-2522(24) pateiktos išvados: 1) prieš pat susidūrimą automobilis „Volvo“ judėjo, tikėtina, apie 42 km/h greičiu, o automobilis „Audi“ stovėjo; 2) transporto priemonėms susidūrus automobilio „Audi“ vairuotojo E. A. nurodytomis aplinkybėmis, t. y. šiai transporto priemonei judant 20-50 km/h greičiu, o automobiliui „Volvo“ – apie 50 km/h greičiu, jų padėtys po susidūrimo neatitiktų padėčių, užfiksuotų eismo įvykio vietos fotografijose; 3) transporto priemonių sugadinimai, užfiksuoti pateiktose fotografijose, galėjo būti padaryti jų tarpusavio kontakto metu, tikėtina, apie 42 km/h greičiu judėjusiam automobiliui „Volvo“ priekinės dalies dešine puse iki vidurio atsitrenkus į stovėjusio automobilio „Audi“ priekinės dalies kairę pusę iki radiatoriaus grotelių kairio krašto; 4) sprendžiant iš nuotraukose užfiksuotų pėdsakų ir nuotraukų grafinų failų savybėse esančių duomenų, automobiliai „Audi“ ir „Volvo“ susidūrė 2021 m. vasario 16 d. (duomenys neskelbtini) sankryžoje; 5) pagal pateiktą medžiagą negalima nustatyti, kada suveikė automobilio „Volvo“ saugos oro pagalvė; 6) nenustatyta, kad automobilis „Volvo“ susidūrė su statmena kliūtimi; 7) slidi kelio danga mažina automobilio ratų sukibimą su ja, dėl to padidėja transporto priemonės stabdymo kelias. Automobilio judėjimo trajektorija ir greitis yra kontroliuojami vairuotojo; 8) susidūrus su automobiliu „Volvo“, galėjo suveikti automobilio „Audi“ saugos oro pagalvė (e. t. 13, b. l. 35–45).
41. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, prašydama pripažinti eismo įvykį draudžiamuoju ir priteisti iš atsakovės 19 710 Eur draudimo išmoką, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai Ž. A. ir E. A. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ 6 979,00 Eur draudimo išmoką, 348,95 Eur palūkanų, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
42. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-173-994/2024, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; ieškovo Ž. A. ieškinį tenkino visiškai; ieškovo E. A. reikalavimą atsakovei ADB „Gjensidige“ atmetė. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ 10 844 Eur draudimo išmoką ir 3 412,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė; teismas priteisė ieškovui Ž. A. iš atsakovės ADB ,,Gjensidige“ 6 979 Eur draudimo išmoką, 348,95 Eur palūkanų, 5 proc. procesines palūkanas ir 2 265 Eur bylinėjimosi išlaidas. Dėl šio teismo sprendimo atsakovės padavė apeliacinius skundus, prašydamos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškovų ieškinius atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
43. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas iš dalies tenkino ieškovės ir visiškai tenkino ieškovo E. A. ieškinius dėl draudimo išmokų priteisimo. Atsakovės (apeliantės), nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kelia klausimus dėl pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (ne)buvimo, įrodymų vertinimo (ne)tinkamumo.
Dėl pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (ne)buvimo
44. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar pagrįstai atsakovės draudikės AB „Lietuvos draudimas“ ir ADB „Gjensidige“ nusprendė atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams. Esminis keliamas klausimas – ar atsakovės įrodė, jog nagrinėjamu atveju egzistavo sąlygos, nustatytos atitinkamai AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.17 punkte ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ), numatančios draudikių teisę atsisakyti mokėti draudimo išmokas, t. y. ar nagrinėjamu atveju ieškovai pateikė teisingą ir pilną informaciją apie eismo įvykį, ar nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai, siekdami gauti draudimo išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius.
45. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (ne)buvimo, konstatavo, jog ieškovai įrodė pagrindą reikalauti iš atsakovių draudimo išmokų, o atsakovės neįrodė pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmokas. Teismas sprendė, kad atsakovių pateikti įrodymai nepatvirtina, jog ieškovai sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie įvykį, o byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog draudėjų turto (automobilių) sugadinimai buvo padaryti ieškovų nurodytomis aplinkybėmis ir nurodytu metu.
46. Teismas argumentavo, kad aplinkybę, jog susidūrimo metu automobilis „Audi“ stovėjo arba judėjo minimaliu greičiu, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma; vairuotojų paaiškinimai, kad automobilis „Audi“ tikrai judėjo, nėra esminis prieštaravimas tarp vairuotojų paaiškinimų ir faktiškai nustatytų įvykio metu buvusių aplinkybių; ieškovas E. A., teikdamas pirminius paaiškinimus dėl automobilio „Audi“ greičio, klaidingai suprato klausimo pobūdį ir kurios važiavimo atkarpos greitis yra aktualus draudikei; automobilio „Audi“ vairuotojas, atsakydamas į klausimą, kokiu greičiu važiavo, anketoje nurodydamas – 20-50 km/h greitį, nors susidūrimo metu jo automobilis arba stovėjo, arba judėjo labai mažu greičiu, galėjo sąžiningai klysti dėl šio vertintino greičio aplinkybių; nėra pagrindo spręsti, jog „Audi“ vairuotojo nurodyta aplinkybė, kad automobilio greitis iki sankryžos buvo 20-50 km/h, o posūkyje važiavo saugiu greičiu, bet ne stovėjo, buvo nulemta ne sąžiningo „Audi“ vairuotojo klydimo dėl greičio iki eismo įvykio, o kitų tyčinių aplinkybių; vien ta aplinkybė, jog ieškovė paminėjo staiga atvažiavusį automobilį prie susidūrimo vietos, savaime nepagrindžia „Audi“ esminio judėjimo fakto sankryžoje, o, priešingai, atitinka „Audi“ vairuotojo paaiškinimus dėl 20-50 km/h greičio kelio tiesiojoje prieš sankryžą, dėl ko ieškovės buvo įvertinta kaip staigus privažiavimas; ginčo eismo įvykis, labiausiai tikėtina, ne imituotas, o įvyko būtent eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis (eismo įvykis įvyko dar ne tamsiu paros metu, eismo įvykio dalyviai nėra susiję giminystės, draugystės ar kitokiais ryšiais, byloje nenustatyta, kad „Volvo“ vairuotoja atsakomybę už eismo įvykio metu padarytą žalą pripažino nepagrįstai dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekdama nuslėpti tiesą; tyčiniai, eismo įvykį imituojantys veiksmai, nebuvo nustatyti ir draudikės ADB „Gjensidige“ pareiškimu pradėtame ikiteisminiame tyrime); vien klaidos automobilio „Audi“ diagnostikos metu fiksavimas 2020 m. rugpjūčio 5 d. datai, nesuponuoja aiškios ir kategoriškos išvados, jog pats automobilis „Audi“ į eismo įvykio vietą atvažiuoti negalėjo ir neatvažiavo; vertindamas „Audi“ automobilio sugadinimus ir pėdsakus, specialisto pažymėtus 26 nuotraukoje, teismas sprendė, kad automobilio apgadinimas atsirado po eismo įvykio; vien galimas vairuotojų suklydimas, tikslus nežinojimas ir/ar spėjimas dėl automobilio greičio automobilių susidūrimo metu nėra pakankamas įrodymas, jog ieškovai imitavo eismo įvykį ar tyčia nurodė kitas eismo įvykio aplinkybes.
47. Atsakovės, apeliaciniuose skunduose nesutikdamos su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, pabrėžia, kad ginčo įvykis pagrįstai draudikių buvo pripažintas nedraudžiamuoju. Atsakovė ADB „Gjensidige“ argumentuoja, kad: ginčo eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis; ekspertas V. M. nustatė, kad abu automobiliai iki ginčo įvykio turėjo esminius sugadinimus, kurie draudikei nebuvo atskleisti; byloje buvo atlikti trys vertinimai, kurie nustatė panašias aplinkybes, kad ieškovė nestabdomai atsitrenkė į kelio viduryje stovėjusį „Audi“ automobilį, nors ieškovė nurodė, kad automobilis „Audi“ atvažiavo staiga, o E. A. nurodė, kad važiavo 20-50 km/h greičiu; teismas nepagrįstai nesivadovavo „Moller auto“ atstovų pateiktais duomenimis (t. y. duomenimis, kad dėl variklio valdymo bloko ryšio klaidos, užfiksuotos 2020 m. rugpjūčio 5 d., kad kai sistema neranda variklio bloko adreso, automobilio užvesti negalima, minėta 2020 m. rugpjūčio 5 d. klaida rodo, kad automobilis „Audi“ buvo patyręs avariją, užfiksuota sisteminė oro pagalvių valdymo klaida – konstatuotina, kad oro pagalvių valdymo informacija yra ištrinta ir/arba oro pagalvių valdymo blokas buvo paveiktas išoriniais veiksniai, kad jame neliktų jokios informacijos – tokio gedimo negalėtų lemti eismo įvykis).
48. Atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes bei netinkamai atliko byloje esančių įrodymų vertinimą. Atsakovė argumentuoja, kad sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju pagal Taisyklių 8.1.17 punktą, lėmė tai, kad pats eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, negu nurodė ieškovė bei E. A. (nors abu vairuotojai nurodė, kad judėjo ir nestabdomi susidūrė, tačiau atliktos ekspertizės pateikė išvadą, kad ieškovės vairuojamas „Volvo“, važiuodamas nurodytu greičiu, nestabdomas susidūrė su viduryje pagrindinio kelio stovinčiu „Audi“ automobiliu); teismo išvada, kad E. A., nurodydamas greitį ADB „Gjensidige“ 20-50 km/h bei patvirtindamas panašią greičio amplitudę draudikės ekspertui, manė, jog tai yra jo greitis atkarpoje iki susidūrimo, o ne susidūrimo metu, nepagrįsta įrodymų visumos vertinimu; ieškovas, pateikdamas tiek pirminius paaiškinimus raštu, tiek atsakydamas draudikės ekspertui žodžiu, suprato, jog teikia greitį, kuriuo važiavo posūkyje susidūrimo metu, o ne, kaip darė išvadą teismas, „tiesiojoje“ iki posūkio ir susidūrimo; abu automobiliai buvo sugadinti dar iki eismo įvykio, arba veikiau, užfiksuoti sugadinimai ne visa apimtimi buvo padaryti būtent šio eismo įvykio metu; teismas nepagrįstai nepripažino, kad automobilis „Audi“ turėjo apgadinimų, atsiradusių iki eismo įvykio, kurių draudikei nenurodė.
49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovių argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, nepagrindžia atsakovių teiginių dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo netinkamumo.
50. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.978 straipsnyje įtvirtinta draudimo sutarties samprata. Minėta sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Taigi, draudimo sutartyje nustatyta draudimo išmoka mokama, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nurodytas draudiminis įvykis.
51. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 108 straipsnyje nustatyta, kad draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai. Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (DĮ 92 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).
52. Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009). Nedraudžiamasis įvykis – draudžiamojo įvykio požymius turintis įvykis, tačiau taip pat atitinkantis įstatyme ar draudimo sutartyje apibrėžtus papildomus požymius, kuriems esant draudikas atleidžiamas nuo prievolės mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336-219/2017).
53. DĮ 98 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.
54. Šiuo atveju tarp ieškovės ir atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ susiklostė draudimo teisiniai santykiai šalių sudarytos Transporto priemonių draudimo sutarties pagrindu. Iš AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklių matyti, kad draudžiamuoju įvykiu laikomas draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (1.11 punktas), inter allia apdraustos transporto priemonės sunaikinimas ar sugadinimas dėl bet kokių staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų (7.1 punktas). Nedraudžiamuoju įvykiu inter allia laikomas įvykis, kai draudėjas ar su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius (Transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.17 punktas).
55. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovo E. A. ir atsakovės ADB „Gjensidige“ susiklostė draudimo teisiniai santykiai dėl ieškovės kaltės sukelto eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovo automobiliui atlyginimo, ieškovui kreipusis į atsakovę ADB „Gjensidige“, apdraudusią ieškovės civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. TPVCAPDĮ draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip transporto priemonės, kuriai pagal šio įstatymo nuostatas nustatyta draudimo prievolė, valdytojo civilinę atsakomybę, naudojant transporto priemonę pagal šio straipsnio 18 dalį, lėmęs eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama draudimo išmoka (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis), o suteikiama draudimo apsauga reglamentuojama taip: transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ar kito šiame įstatyme nurodyto subjekto mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita teisės aktuose, reglamentuojančiuose žalos atlyginimą, nustatyta ir sutarta draudžiamojo įvykio žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlyginimo forma, skirta draudžiamojo įvykio žalai nukentėjusiam trečiajam asmeniui, nukentėjusio trečiojo asmens turtui ir (ar) neturtinei draudžiamojo įvykio žalai atlyginti (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 1 dalis).
56. Kasacinio teismo konstatuota, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015). Taigi, draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).
57. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad remiantis CK 6.987 straipsniu, DĮ 2 straipsnio 10 dalimi, 98 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Jo (draudžiamojo įvykio) nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (DĮ 98 straipsnio 7 dalis). Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (DĮ 98 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).
58. Nagrinėjamos bylos atveju tai reiškia, kad atsakovės, atsisakymą mokėti draudimo išmokas grįsdamos draudžiamojo įvykio nebuvimu, privalo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, kad nebuvo draudžiamojo įvykio, gali reikšti tai, kad nebuvo eismo įvykio, eismo įvykis buvo imituotas, t. y. pavaizduotas kaip neva buvęs. Paskata imituoti tokį eismo įvykį gali būti siekis gauti draudimo išmoką už žalą, kuri iš tikrųjų padaryta kitokiomis aplinkybėmis, dėl kurių žalos padarymas nebūtų pripažintas draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).
59. Tai, ar eismo įvykis buvo imituotas, gali būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, kur, kokioje vietoje yra įvykęs tiriamasis eismo įvykis (ar matomoje, ar nuošalioje vietoje); kokiu paros laiku (intensyvaus, normalaus eismo ar kai jo nėra); kas jame dalyvavo (pažįstami, susiję asmenys ar atsitiktiniai dalyviai); ar transporto priemonių sugadinimų ir (ar) asmenų sužalojimo ar kitokių padarinių atsiradimo aplinkybės atitinka objektyvias įvykio sąlygas ir kitas konkretaus įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).
60. DĮ 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjas, naudos gavėjas ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo privalo pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Draudiko reikalavimu šioje dalyje nurodyti asmenys taip pat privalo pateikti būtinus nustatant draudimo išmokos dydį dokumentus apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, kuriuos jis turi teisę gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad draudiko reikalavimu fiziniai ir juridiniai asmenys privalo pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes. Tyčinis bei sąmoningas šių pareigų pažeidimas taip pat gali būti pagrindu draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai, visapusiškai įvertino bei išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, todėl pagrįstai pripažino, kad atsakovės neįrodė pagrindo atsisakyti mokėti ieškovams V. V. (T.) ir E. A. draudimo išmokas. Šios išvados grindžiamos žemiau nurodytais argumentais.
62. Pirma, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys pakankami nustatyti, jog automobilių realus susidūrimas tikrai buvo, ginčo eismo įvykis 2021 m. vasario 16 d. įvyko ir jo metu buvo apgadintos ieškovės ir E. A. vairuotos transporto priemonės, o transporto priemonių sugadinimai, užfiksuoti pateiktose fotografijose, galėjo būti padaryti jų tarpusavio kontakto metu. Šias išvadas patvirtina: byloje pateiktos foto nuotraukos; 2025 m. vasario 19 d. Ekspertizės akte pateiktos išvados: transporto priemonių sugadinimai, užfiksuoti pateiktose fotografijose, galėjo būti padaryti jų tarpusavio kontakto metu, tikėtina, apie 42 km/h greičiu judėjusiam automobiliui „Volvo“ priekinės dalies dešine puse iki vidurio atsitrenkus į stovėjusio automobilio „Audi“ priekinės dalies kairę pusę iki radiatoriaus grotelių kairio krašto; sprendžiant iš nuotraukose užfiksuotų pėdsakų ir nuotraukų grafinų failų savybėse esančių duomenų, automobiliai „Audi“ ir „Volvo“ susidūrė 2021 m. vasario 16 d. (duomenys neskelbtini) sankryžoje.
63. Antra, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta eismo įvykio ir trasologinė teismo ekspertizė. Atlikus šią ekspertizę pateiktas LTEC Ekspertizės aktas, kurio išvados paneigia apeliančių teiginius, jog automobiliai turėjo apgadinimų, atsiradusių iki ginčo eismo įvykio: atsakant į ketvirtą klausimą, ekspertai darė išvadą, kad įvykis įvyko nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje; ekspertai nenustatė sugadinimų, kurie galėjo būti padaryti iki įvykio, taip pat nenustatė sugadinimų, kurie galėjo būti padaryti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis.
64. Trečia, nagrinėjamoje byloje tiek teismo paskirtos ekspertizės akte, tiek kituose ekspertiniuose tyrimuose pateiktos išvados dėl eismo įvykio mechanizmo ir jo priežasčių, tiek eismo įvykio deklaracijoje nurodytos eismo įvykio aplinkybės iš esmės sutampa. Neatitinka tik AB „Lietuvos draudimo“ eksperto M. S. 2021 m. kovo 12 d. ekspertinėje pažymoje, eksperto išvadoje Nr. MV 2021-14, ikiteisminio tyrimo specialisto išvadoje bei LTEC ekspertizės akte ir variuotojų E. A. anketoje į 10 klausimą (kokiu greičiu važiavo) bei variuotojos V. V. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės dėl automobilio „Audi“ (ne)judėjimo ir greičio automobilių susidūrimo metu. Minėta, AB „Lietuvos draudimo“ eksperto M. S. 2021 m. kovo 12 d. ekspertinėje pažymoje nurodyta, jog tiksliausiai automobilio padėtis po susidūrimo atitinka situaciją, kai automobilis „Volvo“, judantis apie 45 km/h greičiu, smūgiuoja į sankryžoje stovintį automobilį „Audi“; eksperto išvadoje Nr. MV 2021-14, be kita ko, nurodyta, kad prieš pat susidūrimą automobilis „Volvo“ judėjo apie 36 km/h greičiu, o automobilis „Audi“ stovėjo (arba jo greitis buvo ne didesnis kaip 5 km/h); kad automobilis „Audi“ stovėjo, buvo nurodyta ir ikiteisminio tyrimo specialisto išvadoje; remiantis LTEC ekspertizės aktu, tikėtina, kad prieš pat susidūrimą automobilis „Volvo“ važiavo 42 km/h greičiu, o automobilis „Audi“ stovėjo. Tuo tarpu 2024 m. vasario 24 d. anketoje eismo įvykio dalyviui automobilio „Audi“ variuotojas, atsakydamas į 10 klausimą (kokiu greičiu važiavo), atsakė: „Tiksliai nepasakysiu 20-50 tam tarpe neatkreipiau dėmesio, bet smūgis buvo stiprus“. 2024 m. vasario 25 d. anketoje eismo įvykio dalyviui automobilio „Volvo“ variuotoja nurodė, kad prieš eismo įvykį nespėjo atlikti jokių manevrų; nežino, kokiu greičiu važiavo nei ji, nei kitas automobilis, tačiau, AB „Lietuvos draudimas“ atstovui M. S. prašant pateikti rašytinius paaiškinimus, ieškovė jau nurodė važiavusi 50-70 km/greičiu, nestabdant, nes galvojo, kad jos pagrindinis kelias, o kitas automobilis atvažiavo staigiai, dėl to jo greičio įvertinti negalinti. Šia vairuotojų paaiškinimų neatitiktimi kitais įrodymais nustatytai aplinkybei dėl automobilio ,,Audi“ stovėjimo įvykio metu apeliantės grindžia savo sprendimą dėl pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmokas buvimo.
65. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad: nėra pagrindo spręsti, jog „Audi“ vairuotojo nurodyta aplinkybė, kad automobilio greitis iki sankryžos buvo 20-50 km/h, o posūkyje važiavo saugiu greičiu, bet ne stovėjo, buvo nulemta ne sąžiningo „Audi“ vairuotojo klydimo dėl klausimo pobūdžio ar greičio iki eismo įvykio, o kitų tyčinių aplinkybių; „Audi A8“ vairuotojo nurodytas buvęs greitis 20-50 km/h, galimai netinkamai suvokiant klausimo pobūdžio bei aplinkybė, kad smūgio metu automobilis, tikėtina, judėjo labai nežymiu greičiu, galėjo būti nulemta ne siekio klaidinti draudiką, o klaidingo subjektyvaus situacijos vertinimo pirminėje anketoje atsakant į klausimus bei dėl subjektyvaus apytikslio ieškovo automobilio greičio susidūrimo metu vertinimo. Nesutiktina su apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo argumentais, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vertindamas ieškovų paaiškinimus ir padarė neteisingas išvadas dėl ieškovo klydimo, pirminiuose duomenyse, pateiktuose draudikei, ir jos atstovui nurodant automobilio važiavimo greitį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas teikė didesnį dėmesį ir rėmėsi ieškovų paaiškinimais ikiteisminio tyrimo metu ir posėdžio metu (kuomet jau buvo žinoma, kad draudikės atsisako mokėti draudimo išmoką), ieškovams iš esmės keičiant nurodytas aplinkybes, „pridedant“ papildomas aplinkybes, kurios prieštarauja rašytiniams ir pirminiams ieškovų paaiškinimams, siekiant pateikti eismo įvykio aprašymą kuo natūralesnį.
66. Pažymėtina, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-9-1075/2024).
67. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019).
68. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis pirmiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino bylos medžiagą, taip pat ir ieškovų tiek pirminius, tiek vėlesnius paaiškinimus dėl eismo įvykio, ir pagrįstai konstatavo, kad bylos medžiaga nėra pakankama spręsti, jog vairuotojų paaiškinimų dėl automobilių greičio turinys leidžia spręsti ieškovus nesąžiningai klaidinus draudikes dėl ginčo įvykio aplinkybių. Toks vertinimas būtų pernelyg griežtas, neatitinkantis protingumo principo ir neįvertinantis į eismo įvykį patekusio asmens patiriamos įtampos, emocijų ir su tuo susijusios natūralios pasekmės, jog tam tikros aplinkybės gali būti tiksliai neužfiksuojamos arba suvokiamos subjektyviai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įvertinus ginčo įvykio aplinkybes, tikėtina, jog pirminėje anketoje „Audi“ variuotojas, atsakydamas į 10 klausimą (kokiu greičiu važiavo), kad „tiksliai nepasakysiu 20-50 tam tarpe neatkreipiau dėmesio, bet smūgis buvo stiprus“, klydo, manydamas, jog klausiama, koks greitis buvo iki eismo įvykio, be to, tikėtina, galėjo klysti ir dėl automobilio greičio. Kaip matyti, anketos klausimas nėra suformuluotas aiškiai, t. y. jame nėra nuorodos į greitį susidūrimo metu. Taigi, nėra pagrindo vertinti kaip nepatikimus ieškovo vėlesnius paaiškinimus, kad jis, atsakydamas į šį klausimą, manė, jog klausiama greičio, kuriuo buvo važiuojama iki sankryžos. Kita vertus, iš atsakymo formuluotės matyti, kad atsakymas yra pateikiamas apytiksliai, nežinant tikrų duomenų, remiantis subjektyviu vairuotojo vertinimu, nurodant tik savo įspūdžius. Vien pasakymas, kad „smūgis buvo stiprus“, nepatvirtina, jog susidūrimo smūgis buvo stiprus dėl automobilio „Audi“ greičio, atsakymo formuluotėje nuorodos į tokią sąsają nėra, juolab, kad smūgio stiprumą galėjo lemti ir automobilio „Volvo“, kurio važiavimo kryptis sankryžoje buvo – tiesiai, važiavimo greitis, kuris UAB „Sostena“ duomenimis, susidūrimo metu buvo – 48,5 km/h, LTEC ekspertizės duomenimis – 42 km/h. Pažymėtina, jog ieškovas, pokalbio telefonu su atsakovės atstovu metu taip pat nurodė, kad negali pasakyti, kokiu greičiu jis važiavo sankryžoje, posūkyje, o ir tikslaus greičio sankryžoje jam sukant į kairę nenurodė, tik spėliojo, koks galėjo būti jo vairuoto automobilio greitis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir byloje esančius duomenis, kad važiavimo sąlygos buvo prastos – kelias buvo slidus, plikledis, be to, automobilio „Audi“ važiavimo kryptis T formos sankryžoje buvo sukimas į kairę ir, ieškovo teigimu automobiliui esant iš dešinės, prieš įvažiuodamas į sankryžą ieškovas stabtelėjo, norėdamas įsitikinti, ar automobilis iš dešinės jį praleidžia. Taigi, tikėtina, jog automobilis „Audi“, kaip ir nurodė ieškovas, į sankryžą įvažiavo, prieš tai pristabdęs ar sustojęs, saugiu greičiu, atsižvelgiant į kelio sąlygas, judėjimo sukant į kairę trajektoriją, be to, neatmestina, jog susidūrimo metu automobilio „Audi“ vairuotojas instinktyviai stabdė automobilį. Nesutiktina, kad automobilio „Audi“ padėtis automobilių susidūrimo metu nenatūrali – automobilis „Audi“ eismo įvykio metu T formos sankryžoje suko į kairę, eismo įvykis įvyko automobiliui „Audi“ kertant eismo juostą, kuria judėjo kitos eismo įvykio dalyvės automobilis, todėl natūralu, kad šioje eismo įvykio juostoje ir įvyko automobilių susidūrimas. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad ieškovė pirminėje anketoje nenurodė nei savo, nei ieškovo automobilio greičio, t. y. anketoje nurodė, kad automobilių greičių nežino. Nors papildomuose paaiškinimuose, dalyvaujant AB „Lietuvos draudimas“ atstovui, ieškovė nurodė, kad kitas automobilis atvažiavo ,,staigiai“, dėl to jo greičio įvertinti negalinti, tačiau toks ieškovės paaiškinimas visos įrodomosios medžiagos kontekste negali būti vertinamas kaip automobilio „Audi“ didelio greičio susidūrimo metu nurodymas, o greičiau kaip jo privažiavimo iki sankryžos greičio subjektyvus vertinimas, o taip pat, nesant jokių įrodymų apie ieškovės ketinimą apgaule gauti draudimo išmoką, negali būti vertinamas kaip tyčinis melagingų duomenų apie automobilio „Audi“ greitį nurodymas.
69. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nurodomos aplinkybės dėl transporto priemonių greičio, taip pat ir dėl automobilio „Audi“ greičio, atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, nagrinėjamu atveju nepaneigia paties eismo įvykio ir (ar) jo padarinių. Teismo paskirtos ekspertizės metu nebuvo nustatyta, kad ieškovų transporto priemonių sugadinimai padaryti ne eismo įvykio metu, ar kad minėti sugadinimai buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, įvažiuojant į kitokias kliūtis. Be to, eismo įvykio imitavimo aplinkybių taip pat nenustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad eismo įvykio dalyviai, nurodydami „Audi“ greitį eismo įvykio metu, klydo, bet šis suklydimas nepaneigia jų sąžiningumo teikiant informaciją draudikėms ir, atitinkamai, draudžiamojo įvykio fakto. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu, vairuotojų nurodytas aplinkybes sąmoningai melagingomis ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį. Juolab, kad automobilių „Volvo“ ir „Audi“ greitis eismo įvykio metu nebuvo objektyviai ir patikimai nustatytas tam skirtomis specialiomis priemonėmis, o tik subjektyviai vairuotojų įvertintas pagal jų sugebėjimus, be to, ieškovo draudikei nurodytas automobilio greitis, minėta, sąlygotas vairuotojo suklydimo dėl klausimo pobūdžio ar greičio iki eismo įvykio.
70. Pažymėtina, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, nėra pakankamai patikimas įrodymas. Dėl šios priežasties, sprendžiant dėl to, ar eismo įvykis buvo imituotas, turi būti įvertinta subjektyviai vertinamo ir nurodomo transporto priemonės greičio reikšmė – ar dėl šios aplinkybės iš viso paneigiamas eismo įvykis, ar eismo įvykis buvo, bet jo dalyvių aiškinimai dėl šios aplinkybės nesutampa. Jeigu nurodyta subjektyvi aplinkybė eismo įvykio nepaneigia, tai gali būti vertinama, kad eismo įvykio dalyvis dėl jos klydo. Nėra pagrindo iš eismo įvykio dalyvių reikalauti tikslumo, kuris viršija asmens gebėjimus. Faktinį klydimą dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindo pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).
71. Penkta, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apeliantės ADB „Gjensidige“ apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į eksperto V. M. nustatytus duomenis, jog abu automobiliai iki ginčo įvykio turėjo esminius sugadinimus, kurie draudikei nebuvo atskleisti, kad analogiškas aplinkybes nustatė ir 2021 m. rugsėjo 15 d. ikiteisminio tyrimo metu atlikta Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1819 (21)/11-2077(21), kurioje nustatyta, jog negalima paaiškinti transporto priemonių sugadinimų visos apimties susidarymo, jų tarpusavio kontakto metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis.
72. Eksperto išvadoje Nr. MV 2021-14, be kita ko, nurodoma, kad techniniu požiūriu yra neįtikėtini automobilius „Audi“ ir „Volvo“ vairavusių asmenų parodymai dėl 2020 m. vasario 16 d. deklaruoto eismo įvykio aplinkybių: kad prieš pat deklaruotą eismo įvykį abu automobiliai neturėjo esminių jų sugadinimų (e. t. 1, b. l. 129–150). Ekspertas konstatavo, kad eismo įvykiu negalima pagrįsti: automobilio ,,Volvo“ variklio dangčio ir priekinės apdailos sugadinimų, pažymėtų 4 nuotraukos fragmente; automobilio ,,Audi“ sugadinimų ir pėdsakų, pažymėtų 26 nuotraukoje; negalima pagrįsti, kad dėl susidūrimo su automobiliu ,,Volvo“ suveikė automobilio ,,Audi“ saugos oro pagalvės, apsaugančios vairuotoją ir keleivį nuo frontalinio smūgio. Remiantis išvada, „Volvo“ variklio dangčio ir priekinės dalies apdailos apgadinimai (foto 4, 11) turėjo susidaryti dėl susidūrimo su standžia, 20 cm pločio kliūtimi, o ne eismo įvykio metu; automobilio „Audi“ priekinė kairė pusė sugadinta bent dėl dviejų deformuojančių poveikių, t. y. per tą pačią vietą buvo du smūgiai – iš priekio ir iš kairio šono; taip pat automobilio „Audi“ frontalinės oro pagalvės negalėjo suveikti.
73. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta eismo įvykio ir trasologinė teismo ekspertizė, atlikus šią ekspertizę pateiktas LTEC Ekspertizės aktas, kurio išvados paneigia apeliančių argumentus, jog automobiliai buvo apgadinti iki įvykio: atsakant į ketvirtą klausimą, ekspertai darė išvadą, kad įvykis įvyko nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje; ekspertai nenustatė sugadinimų, kurie galėjo būti padaryti iki įvykio, nenustatė sugadinimų, kurie galėjo būti padaryti ne vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, taip pat nenustatė, kad „Volvo“ galėjo susidurti su statmena kliūtimi; konstatavo, kad, susidūrus su automobiliu „Volvo“, galėjo suveikti automobilio „Audi“ saugos oro pagalvė.
74. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl eksperto V. M. nustatytų duomenų dėl to, kad abu automobiliai iki ginčo įvykio turėjo esminius sugadinimus, ir padarė pagrįstas išvadas, jog nėra pagrindo spręsti, jog tokie automobilių sugadinimai atsirado iki ginčo įvykio. Teismas visiškai pagrįstai vertino, kad atsakovių argumentai apie automobilių susidūrimą kitomis aplinkybėmis nei nurodo ieškovai grindžiami vien tuo, jog atsakovės remiasi specialisto sumodeliuotu galimai kitu automobilių susidūrimo kampu (pagal specialisto sumodeliuotą kitą vieno iš automobilių susidūrimo greitį), atmestini kaip nepakankami. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pritaria pirmosios instancijos teismo argumentacijai, kad V. M. apie sugadinimų pobūdį darė išvadą, modeliuojant susidūrimo apytikslę schemą, vertindamas, jog „Audi“ nejudėjo, o „Volvo“ judėjo 36 km/h greičiu, t. y. remdamasis išimtinai subjektyviu dydžiu – paties specialisto parinktu automobilių judėjimo greičiu, kas reiškia, kad bet kokios iš to padarytos išvestinės prielaidos taip pat nėra pakankamai pagrįstos. Juolab, kad UAB „Sostena“ (oficialus „Volvo“ atstovas Lietuvoje) pateikė duomenis, kad eismo įvykio metu „Volvo“ greitis buvo 48,5 km. Taip pat teismas pagrįstai sprendė, kad specialisto išvadų dalys dėl esminių automobilių sugadinimų yra neišsamios, iki galo nemotyvuotos bei pernelyg abstrakčios. Pavyzdžiui, specialistui neneigiant buvus automobilių susidūrimą, buvus smūgiui į automobilio „Audi“ kairę priekinę pusę, iki galo neaišku, kodėl specialistas mano nesant logiška, jog nuo tokio smūgio vairuotojui apsaugoti skirta oro pagalvė (būtent esanti kairėje pusėje, kur ir įvyko smūgis) atliko savo apsauginę funkciją ir išsiskleidė. Kaip matyti iš eismo įvykio dalyvių pateiktų nuotraukų, tiek vieno, tiek kito automobilio vairuotojų saugos oro pagalvės užfiksuotos išsiskleidusios. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl automobilio „Audi“ automobilio sugadinimų ir pėdsakų, specialisto pažymėtų 26 nuotraukoje, teigiant, jog buvo deformuojantis poveikis ne tik iš šono, bet ir iš priekio, t. y. kad specialisto 26 nuotraukoje atvaizduotus defektus ir sugadinimų kryptį ir iš priekio galėjo lemti automobilio užtempimas ant/nuo tralų, sparno atlenkimas transportuojant, t. y. esminis variklio dangčio pažeidimas jau po eismo įvykio, juolab, kad specialistas nurodė, kad ši nuotrauka daryta jau po eismo įvykio, nutempus automobilį į aikštelę, o iš karto po eismo įvykio darytose nuotraukose automobilio variklio dangtis ir jo būklė gerokai vizualiai skiriasi nuo specialisto, nuvykusio į aikštelę, fiksuoto automobilio variklio dangčio, viso priekio (nuotraukos Nr. 21-26).
75. Šešta, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės ADB „Gjensidige“ argumentai, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo UAB „Moller Auto Keturi žiedai“ pateiktą situacijos vertinimą, jog: paskutinė variklio valdymo bloko ryšio klaida užfiksuota 2020 m. rugpjūčio 5 d., tuo tarpu kai sistema neranda variklio bloko adreso, automobilio užvesti negalima; užfiksuota 2020 m. rugpjūčio 5 d. klaida rodo, kad automobilis „Audi“ buvo patyręs avariją; per pusę metų su automobiliu „Audi“ buvo nuvažiuota tik 55 kilometrai (rida fiksuojama ir tempiant automobilį vilkste), bei liudytojo A. M. paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad vien klaidos fiksavimas 2020 m. rugpjūčio 5 d. nesant ryšio su variklio valdymo bloku, nesuponuoja aiškios ir kategoriškos išvados, jog pats automobilis „Audi“ į eismo įvykio vietą atvažiuoti negalėjo ir neatvažiavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai argumentavo, kad šią išvadą sustiprina atlikus teismo ekspertizę surašytas 2023 m. spalio 10 d. ekspertinis vertinimas, kuris patvirtino, kad: vien defektacijos diagnostiniu protokolu remiantis, fiziškai neapžiūrėjus automobilio, teigti nebuvus automobilyje variklio valdymo bloko, nėra pagrindo; ryšio (nuskaitymo) nebuvimą gali sąlygoti daugybė veiksnių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti 2023 m. spalio 10 d. ekspertinio vertinimo, kurį parengė aukštą kvalifikaciją turintys (atitinkamoje šakoje mokslinį vardą turintys) asmenys, išvadomis. Objektyvių argumentų, kurių pagrindu būtų galima vertinti šią išvadą kaip nepatikimą, atsakovės nepateikė.
76. Septinta, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau aptartą bylos medžiagą ir įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovės nepaneigė, kad ginčo eismo įvykis įvyko eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Išvadą dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju, be kita ko, taip pat patvirtina eismo įvykio kitos aplinkybės – eismo įvykis įvyko ne tamsiu paros metu; byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio dalyviai yra giminystės, draugystės ar kitokiais ryšiais susiję, pažįstami asmenys, kad ieškovė atsakomybę už eismo įvykio metu padarytą žalą pripažino nepagrįstai dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekdama nuslėpti tiesą. Tyčiniai, eismo įvykį imituojantys veiksmai nebuvo nustatyti ir ikiteisminiame tyrime. Atsakovės, nesutikdamos su išvada dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju, iš esmės remiasi esmine įvardijama aplinkybe dėl įvykio dalyvių nurodyto „Audi“ greičio ir transporto priemonių apgadinimais, atsakovių nuomone, buvusiais iki eismo įvykio, tačiau tokių apgadinimų buvimas bylos nagrinėjimo metu nenustatytas, taip pat nepateikia įrodymų, galinčių patvirtinti atsakovių abejones dėl eismo įvykio imitavimo. Priešingai, bylos medžiaga yra pakankama nustatyti, kad ginčo įvykis įvyko ieškovų nurodytomis aplinkybėmis, o tam tikri netikslumai vairuotojams apibūdinant jo detales negali būti vertinami kaip sąmoningas draudikių klaidinimas siekiant nepagrįstai gauti draudimo išmokas (CPK 178, 185 straipsniai).
77. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau paminėtą, nėra pagrindo abejoti ieškovų sąžiningumu ir deklaruojamomis eismo įvykio aplinkybėmis, todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliančių argumentai, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, o automobiliai turėjo sugadinimų, buvusių iki eismo įvykio, kurių eismo įvykio dalyviai nedeklaravo draudikėms. Atsižvelgiant į paminėtą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju bylos medžiaga sudaro pagrindą pripažinti, jog draudimo išmokas atsisakyta mokėti nepagrįstai. Apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai didžiąja dalimi grindžiami kitokiu, nei atliko teismas, tų pačių duomenų įvertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo paskirta teismo ekspertizė taip pat patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas.
Dėl procesinės bylos baigties
78. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinių skundų argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantės, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentus, nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantės nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nesudaro pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Atsižvelgdamas į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
79. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (H. v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Pasisakius dėl esminių apeliacinių skundų argumentų, kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodyti motyvai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese
80. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
81. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniai skundai atmesti, atsakovių (apeliančių) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, o ieškovei V. V. (T.) iš apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ priteistinas išlaidų advokato pagalbai atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis). Ieškovas Ž. A. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimas nepriteisiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
82. Atsakovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 826,63 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už susipažinimą su apeliaciniais skundais ir atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą, nuomonių dėl ekspertizės parengimą, rašytinių paaiškinimų parengimą, prašymų dėl klausimų ekspertizei ir bylinėjimosi išlaidų parengimą; iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (DOK-11189, DOK-18962, DOK-28932).
83. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, atitinka nurodytose Rekomendacijose nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Dėl to šių išlaidų atlyginimas priteistinas ieškovei iš atsakovės (apeliantės) AB „Lietuvos draudimas“.
84. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-173-994/2024, palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei V. V. (T.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) 3 826,63 Eur (tris tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt šešis eurus 63 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.