Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) D. L. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-115-1079/2023 pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovėms S. B. ir Z. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, bei skolos už komunalines paslaugas priteisimo ir atsakovės Z. R. priešieškinį ieškovei D. L. dėl mokesčių už komunalines paslaugas ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

23. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl ginčo esmės

25. Apeliacijos dalykas – Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimas, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės D. L. patikslintas ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos, skolos už komunalines paslaugas priteisimo, bei patenkintas atsakovės Z. R. priešieškinis ieškovei D. L. dėl mokesčių už komunalines paslaugas ir kompensacijos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

26. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas atmetė ieškovės D. L. ieškinio reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovėms S. B. ir Z. R.. Ieškinio reikalavimą dėl mokesčių už komunalines paslaugas priteisimo iš atsakovės Z. R. tenkino iš dalies. Atsakovės Z. R. priešieškinį ieškovei D. L. tenkino visiškai ir atlikus užskaitas pagal patikslinto ieškinio reikalavimą dėl mokesčių už komunalines paslaugas priteisimo ir priešieškinio reikalavimus, ieškovei D. L. priteisė iš atsakovės Z. R. 150,15 Eur. Priteisė iš ieškovės D. L. atsakovėms Z. R. ir S. B. 3200 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjo teisinę pagalbą, bei priteisė iš atsakovės Z. R. ieškovei D. L. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą.

28. Ieškovė D. L. kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui papildomus įrodymus.

29. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

30. Teismas pažymi, kad naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija. Apeliantė D. L. kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus, kurie kaip ji nurodo dėl atstovų kaitos ar kitos klaidos galėjo būti nepateikti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė D. L. kartu su apeliaciniu skundu pateikė kvitus, medicininių dokumentų kopijas, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, susirašinėjimus, ieškovės ir liudytojų paaiškinimus ir kitus dokumentus, kurių dalis jau buvo teikti pirmosios instancijos teismui, o kiti naujai ieškovės pateikti dokumentai yra parengti dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad apeliantės naujai pateiktuose įrodymuose esanti informacija apeliantei buvo žinoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliantė turėjo galimybę pirmosios instancijos teismui pateikti visus, jos manymu bylai išnagrinėti reikalingus papildomus įrodymus. Be to, apeliantė skunde nepagrindė būtinybės naujus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui, vien ta aplinkybė, kad papildomus dokumentus, kurie galėjo būti nepateikti dėl atstovų kaitos ar kitos klaidos, nėra pagrįsta būtinybė juos priimti apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad ieškovės (apeliantės) ieškinys priimtas nagrinėti dar 2022 m. spalio 10 d., ieškovė (jos atstovai advokatai) teikė pirmosios instancijos teismui įvairius prašymus, pranešimus ir rašytinius paaiškinimus, patikslintą ieškinį. Akivaizdu, kad ieškovė nepaneigė aplinkybių, kad neturėjo galimybės šiuos įrodymus gauti anksčiau ir juos pateikti pirmosios instancijos teismui. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti naujus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nevertina ieškovės pateiktų naujų įrodymų.

Dėl asmens garbės ir orumo gynimo

31. Konstitucijos 25 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, ji yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti ar kitaip pažeisti kitų asmenų teisių.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje nurodoma, kad saviraiškos laisvė turi savo ribas, net jei diskutuojama visuomenėje svarbiais bendrojo intereso klausimais, turi būti gerbiamos kitų asmenų teisės (garbė ir orumas, dalykinė reputacija ir pan.) (žr., pvz., EŽTT mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Constantinescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28871/95).

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, jog viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2020 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020 34 punktą).

34. Kasacinio teismo konstatuota, kad kai asmuo, įgyvendindamas savo teisę skleisti informaciją, pažeidžia teisės normų nustatytus reikalavimus ir kito asmens teises ir teisėtus interesus, jam taikoma teisinė atsakomybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. CK 2.24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-403/2018, 31 punktas).

38. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovių teiginiai (nuomonė) apie ieškovę, kaip apie asmenį, kuri prižiūrėjo šalių seserį bei jos vyrą, buvo paskleisti viešai, be to, paskleisti ne vieną kartą. Byloje nekilo ginčo dėl šių teismo nustatytų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija šiais klausimais plačiau nepasisako.

39. Sprendžiant klausimą dėl to, ar ginčo teiginiai žemina ieškovės garbę ir orumą, pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2012).

40. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad asmens garbė ir orumas gali būti pažeminti, taip pat dalykinė reputacija gali būti pažeista ne tik paskleidžiant tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą, bet ir paskleidžiant nuomonę, kuri yra nesąžininga, neturinti pakankamo faktinio pagrindo, suponuojanti neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė, yra įžeidžianti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020, 36 punktas).

41. Tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 39 punktą; 2021 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2021 30 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-421/2022 39 punktą).

42. Siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo teksto kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomonę ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 27 punktą; 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020 32 punktą).

43. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus nuomonė taip pat turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė. Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė taip pat pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

44. Nuomonės paskleidimo atvejai nepatenka į CK 2.24 straipsnio reguliavimo dalyką, todėl nuomonės paskleidimu pažeistos asmens teisės negali būti teismo ginamos CK 2.24 straipsnio pagrindu ir ši teisės norma joms ginti teisme netaikytina (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020 36, 44 punktą). Taigi atsakovo paskleistos informacijos kvalifikavimas kaip žinios ar nuomonės yra teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl taikytino ieškovo pažeistų teisių gynimo būdo.

45. Tai, kaip atsakovo išsakytus teiginius suprato ieškovas, savaime nereiškia, kad būtent tokia nuomonė apie jį ir buvo paskleista (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020, 59 punktą).‏‏‎

46. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad tarp šalių seniai kyla konfliktai dėl neįgalios sesers Z. R. priežiūros, bei dėl seserų turtinių santykių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės TV pagalbos komandą kvietė dėl ieškovės D. L. nemokamų mokesčių už butą, kurį lygiomis dalimis valdo ieškovė ir atsakovė Z. R.. Šią aplinkybę pripažino ir ieškovė. Teismas vertino, kad pirmoje TV pagalbos laidoje dėl ieškovės netinkamo rūpinimosi nuomonę išsakė atsakovė Z. R., kuri bendrais teiginiais išreiškė nepasitenkinimą dėl buvusio savo sesers elgesio su ja ir su jos sutuoktiniu A. R.. Laidos pradžioje atsakovės bendrais teiginiais papasakojo priešistorę, dėl ko kreipėsi į TV pagalbą. Teismas padarė išvadą, kad jokių konkrečių faktų, kurie žemintų ar menkintų ieškovę, išsakyta nebuvo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laidos filmavimo metu atsakovės Z. R. išsakyti teiginiai, laikytini jos nuomonės išreiškimu, o kaip minėta šios nutarties 41 punkte, nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuomonė, tai ne tik subjektyvus, paprastai reiškinių ar idėjų interpretavimu arba emociniu santykiu su jais pagrįstas žinojimas, įsitikinimas, pažiūra, nusimanymas, nuovoka. Būtinas įrodymas tam, kad nuomonė taptų faktu ar tiesa. Tas pats faktas gali sukelti skirtingas nuomones. Konkreti nuomonė gali nagrinėti subjektyvius klausimus, neturinčius neginčijamų išvadų, arba gali nagrinėti faktus, siekiant juos užginčyti pasitelkus loginę klaidą pareiškus, kad žmogus turi teisę į savo nuomonę. Skirtingi žmonės gali prieiti priešingų išvadų (taigi susidaryti skirtingas nuomones), net sutardami dėl tų pačių faktų. Nepateikus naujų argumentų nuomonės keičiasi retai. Nuomonės gali būti įtikinančios, pasitelkus nuomonę galima manipuliuoti kitų žmonių mąstymu ir jausmais. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad tarp seserų vykstantys konfliktai lemia tai, kad jos viena kitai išsakė tai, ką tuo metu jaučia ir kaip vienu ar kitu atveju vertina buvusią ar esamą situaciją, ką laidų filmavimo metu ne tik atsakovė, bet ir ieškovė išsakė, nes dažnai nuomonę lemia emocijos, asmeninis patyrimas. Atsakovės kviesdamos televizijos laidą siekė išsiaiškinti kodėl ieškovė nemoka mokesčių, tačiau pokalbio metu emocijos lėmė, kad atsakovės išsakė savo neigiamą nuomonę ir kitais, ne su mokesčiais susijusiais klausimais.

47. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad abu laidų filmavimai vyko gyvenamosiose patalpose, du kartus pas ieškovę D. L. ir vieną kartą S. B. priklausančiose gyvenamosiose patalpose, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė D. L. sutiko filmuotis laidose, tą ji patvirtino ir teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė ne tik, kad sutiko filmuotis laidose, bet ir antras TV pagalbos filmavimas vyko jos artimų asmenų iniciatyva, tačiau tik tada, kada ieškovė pamatė, kad laidų turinys nėra toks, kokio ji tikėjosi ((duomenys neskelbtini) pareiškimu ieškovė D. L. kreipėsi į laidos TV pagalba vedėją E. K., kuriam rašė, jog laidų metu buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie ieškovę. Nurodė, kad laidoje nebuvo rodoma ir minima visa susidariusi situacija, kurią ji pasakojo laidos vedėjai S.), ji vertino, jog per laidas buvo parodyti siužetai, žeminantys ieškovę, buvo ištransliuota tikrovės neatitinkanti informacija.

48. Be kita ko, 2021 m. (duomenys neskelbtini) ieškovė teikė skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl parodytų TV pagalbos laidų, kad parodyta ir pateikta informacija neatitinka tikrovės, žeidžia ieškovės garbę ir orumą bei klaidina žiūrovus. 2021 m. (duomenys neskelbtini) sprendimu Dėl televizijos programoje „Tv pagalba“ ((duomenys neskelbtini)) paskelbtos informacijos, Žurnalistų etikos inspektorius konstatavo, jog įvertinus skundžiamo turinio žinią visos Programos kontekste nėra pagrindo spręsti apie žinios neteisingumą ar esminį netikslumą; taip pat atsižvelgiant į ginčo teiginių kontekstą, faktines aplinkybes laikytina, kad paskelbta informacija nepažeidė pagrindinių visuomenės informavimo principų. Nusprendė pripažinti D. L. skundą dėl televizijos programoje paskelbtos informacijos nepagrįstu. Ieškovė D. L. šio Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo nustatyta tvarka Vilniaus apygardos administraciniam teismui neskundė. Todėl, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė savo apeliacinio skundo argumentais neįrodė, jog per masinio informavimo priemonę buvo paskleista žinia, žeminanti ieškovės garbę ir orumą, kuri neatitinka tikrovės, o atsakovės nėra atsakingos už parodytų laidų turinį.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo

49. CK 2.24 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

50. Teisėjų kolegija pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog per masinio informavimo priemones buvo paskleista žinia, žeminanti ieškovės garbę ir orumą, kuri neatitinka tikrovės, o atsakovės nėra atsakingos už parodytų laidų turinį, nepasisako dėl apeliantės argumentų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuri šioje byloje negali būti priteisiama.

Dėl mokesčių už komunalines paslaugas priteisimo

51. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl sumokėtų mokesčių priteisimo iš atsakovės Z. R..

52. Pirmosios instancijos teismas sprendė ir tarp šalių nėra ginčo, jog bute (duomenys neskelbtini), Z. R. gyveno iki 2017 m. (duomenys neskelbtini), taip pat iki šio laikotarpio D. L. naudojosi Z. R. banko kortele. Laikotarpiu nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) mėnesio iki (duomenys neskelbtini) mėnesio pabaigos iš Z. R. banko sąskaitos buvo išgryninta 9594 Eur. Teismas sprendė, kad ieškovė galėjo mokėti mokesčius už R. priklausantį butą, tačiau tai darė ne savo, o R. lėšomis, todėl konstatavo, kad ieškovės reikalavimas priteisti 248,97 Eur už 2017 metų (duomenys neskelbtini) mėnesiais sumokėtų mokesčių už butą, yra nepagrįstas. Mokėjimus už komunalines paslaugas laikotarpiu nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) iki 2018 m. (duomenys neskelbtini) už viso buto priskaičiuotus mokesčius mokėjo atsakovė Z. R.; laikotarpiu nuo 2018 m. (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. (duomenys neskelbtini) mėnesio atsakovė Z. R. mokėjo ½ dalį (pusę) už butui priskaičiuotus mokesčius. 2020 m. (duomenys neskelbtini) 436,90 Eur priskaičiuotų mokesčių apmokėjo D. L.. Teismas konstatavo, kad ieškovė D. L. turėjo prievolę mokėti pusę mokesčių, apskaičiuotų už buto, esančio (duomenys neskelbtini), komunalines paslaugas nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) ieškovė D. L. pareiškimu kreipėsi į notarą, dėl A. R., mirusio (duomenys neskelbtini) palikimo pagal testamentą priėmimo), tačiau to iki 2020 m. (duomenys neskelbtini) mėnesio nedarė. Teismas sprendė, jog Z. R. neturi padengti ieškovės turėto įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2018 iki 2019 m., taip pat neturi mokėti už bute tuo pačiu laikotarpiu naudotą vandenį, dujas elektrą, kadangi bute ji negyveno. Teismas vertino, kad atsakovė Z. R. laikotarpiu nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) iki 2018 m. (duomenys neskelbtini), mokėdama mokesčius už visam butui paskaičiuotus komunalinius mokesčius, už ieškovei D. L. tenkančią mokesčių už komunalines paslaugas dalį, permokėjo 246,13 Eur komunalinių mokesčių, todėl tenkino atsakovės Z. R. priešieškinio reikalavimą ir iš ieškovės D. L. atsakovei Z. R. priteisė 246,13 Eur sumą. Teismas nustatė, kad paskutinį mokėjimą už buto komunalines paslaugas už jai priklausančią buto dalį atsakovė Z. R. atliko už 2020 m. (duomenys neskelbtini) apskaičiuotus mokesčius už komunalines paslaugas, sumokėdama 27,88 Eur. Šios aplinkybės neginčijo ir atsakovė Z. R.. Teismas konstatavo, kad ieškovės D. L. reikalavimas dėl 615,11 Eur, t. y. dalies mokesčių už buto komunalines paslaugas, apmokėtų laikotarpiu nuo 2020 m. (duomenys neskelbtini) iki 2022 m. (duomenys neskelbtini) mėnesių, priteisimo ir ½ dalies, t. y. 72,13 Eur už komunalinių atliekų išvežimą, apmokėtą 2021 m. (duomenys neskelbtini) mėnesį, iš viso 687,24 Eur yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas vertino, kad ieškovės reikalavimas atsakovei apmokėti už bute sunaudotą vandenį, sunaudotas dujas ir elektrą yra nepagrįstas ir neįrodytas, nes atsakovė nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) mėnesio tame bute negyveno, vandeniu, dujomis ir elektra nesinaudojo.

53. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2022 m. (duomenys neskelbtini) ieškovė pateikė prašymą M. rajono socialinės paramos skyriui skirti kompensaciją už būsto suteikimą ukrainiečiams, nes panaudos pagrindu suteikė būstą gyventi ukrainiečiams nuo 2022 m. (duomenys neskelbtini) D. L. buvo išmokėta 581,99 Eur kompensacija. Teismas vertino, kad atsakovė Z. R. taip pat yra buto savininkė, o pagal nustatytą reglamentavimą kompensacija už būsto suteikimą skiriama gyvenamųjų patalpų savininkams, taip pat tai, kad ieškovei kompensacijos gavimui buvo reikalingas iš atsakovės Z. R. sutikimas, tenkino atsakovės Z. R. priešieškinio reikalavimą dėl 290,99 Eur kompensacijos priteisimo iš ieškovės D. L..

54. Teismas, įvertinęs tai, kad iš Z. R. D. L. priteista 687,24 Eur už buto komunalines paslaugas bei atliekų išvežimą, o iš D. L. Z. R. priteistos sumos 246,13 Eur už buto komunalines paslaugas bei atliekų išvežimą ir 290,99 Eur pusė gautos išmokos už ukrainiečių apgyvendinimą, iš viso 537,09 Eur, atliko tarpusavio užskaitas ir ieškovei D. L. iš Z. R. priteisė 150,15 Eur sumą.

55. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Taip pat, remiantis CK 4.82 straipsnio 4 dalimi, butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2014 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2014). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo.

56. Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, kt., v. SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“, kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004; 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, kt., v. SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“, kt., Nr. 3K-3-342/2009; kt.).

57. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo.

58. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė Z. R. neturi padengti ieškovės turėto įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2018 iki 2019 m., taip pat neturi mokėti už bute tuo pačiu laikotarpiu naudotą vandenį, dujas elektrą, kadangi bute ji negyveno, o kada ieškovė mokėjo mokesčius už butą iki 2017 m. (duomenys neskelbtini), ji naudojosi Z. R. banko kortele ir buvo išgryninusi 9594 Eur, kuriais ir apmokėdavo sąskaitas, nes ir pati ieškovė neginčijo, kad ji naudojosi Z. R. banko kortele, o gaunamas lėšas naudojo sesers ir jos vyro poreikiams tenkinti, nes ji juos prižiūrėjo, jais rūpinosi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad teismo sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės atsakovėms 3200 Eur yra per didelės. Apeliantė pažymėjo, kad ji neturi galimybių sumokėti tokios sumos.

60. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, nurodė, kad visiškai atmetus ieškovės D. L. reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atsakovėms ir ieškinio reikalavimą dėl komunalinių mokesčių priteisimo iš atsakovių tenkinus iš dalies, bei tenkinus atsakovės Z. R. priešieškinio reikalavimą dėl mokėtinų sumų priteisimo, atsakovių patirtos išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, t.y. 3200 Eur priteistinos iš ieškovės D. L..

61. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles nustato CPK 93 straipsnis. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

62. Taigi, CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020).

63. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

64. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

65. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydis neviršija rekomenduotino, bet vien tai nesuteikia teisės priteisti faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kiekvienos šalies turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas yra sprendžiamas individualiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014).

66. Kasacinio teismo pažymėta, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia. Taigi, kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-684/2023). Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius, teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023).

67. Taigi, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, teismas visų pirma nustato, kokias išlaidas patyrė bylą laimėjusi šalis. Remdamasis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir Rekomendacijomis, teismas nustato, ar šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, ar nėra išlaidavimo požymių. Nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, atitinkančios išlaidavimo požymius, teismas sumažina atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydį iki pagrįsto. Nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidos yra realiai patirtos ir pagrįstos, teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir šį straipsnį aiškinančia kasacinio teismo praktika, įvertina, ar nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Tuo atveju, kai yra pagrindas taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas pritaiko principo „pralaimėjęs moka“ išimtį ir užtikrina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas būtų sąžiningas. Jeigu teismas nusprendžia, kad nėra pagrindo nukrypti nuo bendrųjų CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų taisyklių, teismas priteisia šalies realiai patirtų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą atlyginimą.

68. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės pirmosios instancijos teisme patyrė 3200 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (už atsiliepimų, priešieškinio ruošimą, atstovavimą teismo posėdžiuose).

69. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, į nagrinėjamą bylą atsakovių pateiktus jų atstovavimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus bei atsižvelgdamas į CPK 98 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 8.2 p., 8.18 p., sprendžia, kad šiuo atveju atsakovių patirtos ir teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos pagrįstos. Nagrinėjamu atveju atsakovių bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos atsakovių atstovui atliekant veiksmus: procesinių dokumentų parengimas ir pateikimas teismui (kas apima ne tik procesinio dokumento paruošimą, teikimą teismui, bet ir teisines konsultacijas ir pan.), susipažinimas su bylos medžiaga, pasirengimas bylos nagrinėjimui, dalyvavimas teismo posėdžiuose. Pagrindo nukrypti nuo bendrųjų CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų taisyklių byloje nenustatyta. Atsakovių patirtos atstovavimo išlaidos yra susijusios su bylos nagrinėjimu, yra realios ir pagrįstos į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Teismui, visiškai atmetus ieškovės reikalavimą dėl turtinės ir neturinės žalos priteisimo, bei tik iš dalies tenkinus ieškinio reikalavimą dėl komunalinių mokesčių priteisimo, atsakovės patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Apeliantė skunde teigia, kad bylinėjimosi išlaidos advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti yra per didelės, tačiau konkrečiai nenurodo kuriose pozicijose atsakovės nepagrįstai išlaidavo, todėl apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

70. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėtų teisės aktų nuostatomis ir atsakovėms priteisdamas atitinkamo dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančių proceso teisės normų bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų nepažeidė.

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

71. Apeliantė apeliaciniame skunde teikė prašymą grąžinti D. L. 2023 m. (duomenys neskelbtini) sumokėtą 97 Eur žyminį mokestį už patikslintą ieškinį, kurio teismas nepriėmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė D. L. prašymą dėl žyminio mokesčio grąžinimo turi pateikti tam teismui, kuriam teikė procesinį dokumentą su sumokėtu žyminiu mokesčiu.

Dėl įrodymų vertinimo

73. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

74. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas vertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos ieškovė įvardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis apeliantės įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

75. Pažymėtina, kad apeliantė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

76. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti civilinio proceso ir (ar) materialiosios teisės normų pažeidimų.

77. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

78. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

79. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos.

80. Atsakovės teikdamos Šiaulių apygardos teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą teismo prašė iš apeliantės priteisti atsakovių turėtas 1500 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo surašymą.

81. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo dalyką, atsakovių atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį ir apimtį, įvertindama atsakovių atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas tokiam procesiniam dokumentui paruošti ir atsakovėms suteiktų advokato paslaugų kompleksiškumą, sprendžia, jog atsakovių turėtos advokato pagalbos išlaidos mažintinos nuo 1500,00 Eur iki 1000,00 Eur (kiekvienai iš atsakovių po 500,00 Eur). Kolegija pažymi, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nors jos ir neviršijo rekomendacijų kriterijų, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ieškovės D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovėms Z. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.