Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-432-372/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-10-20
Bylos Nr.: e2A-432-372/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-36-3-01767-2022-1
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Birutė Simonaitienė (pirm.), Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
Atsakovas: L. Š., V. Š., G. J.
Išvadą teikia: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius

Kategorijos

2.4.2.2Nuosavybės teisės įgyvendinimas

Civilinė byla Nr. e2A-432-372/2023 Teisminio proceso Nr. 2-36-3-01767-2022-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.2.; 2.4.2.12.2.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 20 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinė bylą pagal atsakovių L. Š., V. Š. ir G. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-950-476/2023 pagal O. Š. patikslintą ieškinį atsakovams L. Š., V. Š., nepilnametei V. Š., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą L. Š., G. J., nepilnamečiams D. A. ir R. V., atstovaujamiems atstovei pagal įstatymą G. J., dėl iškeldinimo iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastatų, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. I. O. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, patikslintu ieškiniu atsakovams L. Š., V. Š., nepilnametei V. Š., atstovaujamai atstovės pagal įstatymą L. Š., G. J., nepilnamečiams D. A. ir R. V., atstovaujamiems atstovei pagal įstatymą G. J., dėl iškeldinimo iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių pastatų. Teismo prašė iškeldinti atsakovus su visais jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovės naudai lygiomis dalimis iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso turtas, iš kurio ji prašo iškeldinti atsakovus. Nors ieškovė yra teisėta nekilnojamųjų daiktų savininkė, tačiau neturi galimybės naudotis daiktais, kadangi juos neteisėtai, prieš ieškovės valią, yra užėmę atsakovai, kurie kategoriškai atsisako išsikelti iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Ieškovė niekada nedavė leidimo atsakovams apsigyventi jai nuosavybės teise priklausančiame turte, su atsakovais nėra buvę sudaryta jokių nuomos ar panaudos sutarčių. Dar 2017-01-26 ieškovė atsakovės L. Š. atstovei įteikė raginimą išsikelti iš užimamo ieškovės turto su įspėjimu kreiptis į teismą dėl atsakovų iškeldinimo, tačiau atsakovai neišsikėlė.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė L. Š. yra jos buvusi (duomenys neskelbtini), V. Š. ir V. Š. yra (duomenys neskelbtini). Vykstant santuokos nutraukimo bylai, atsakovė L. Š. ginčijo nuosavybės teisę į ieškovės turimą žemės sklypą su gyvenamuoju namu, tačiau civilinę bylą išnagrinėję teismai tokį atsakovės reikalavimą pripažino nepagrįstu ir jo netenkino, tačiau nepaisant teismų sprendimų, atsakovai toliau savavališkai yra užėmę ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą ir juo naudojasi iki šios dienos. Ieškovė pažymėjo, kad jos santykiai su atsakovėmis yra ypač blogi po įvykusios santuokos nutraukimo bylos tarp atsakovės L. Š. ir ieškovės sūnaus.

4. Ieškovė nurodė, kad atsakovės nemoka mokesčių, atsisako daryti einamąjį remontą, neatsakingu elgesiu blogina ieškovei priklausančio turto būklę, todėl ieškovė yra priversta ginti savo teises teismine tvarka ir reikalauti, kad atsakovai būtų iškeldinti iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto.

Atsiliepimas

5. A. V. Š. atsiliepime prašė ieškovės patikslintą ieškinį atmesti.

6. Atsakovė nurodė, kad ji kartu su kitais atsakovais gyvena ieškovės nurodytame gyvenamajame name. Atsakovė bei atsakovės L. Š. ir V. Š. name gyvena nuo 2008 metų, t. y. daugiau nei 14 metų. Ieškovė name niekada negyveno. Atsakovės yra deklaravusios gyvenamąją vietą name, namas yra vienintelis jų būstas, nei viena iš atsakovių kito nekilnojamojo turto ir/ar būsto neturi. A. V. Š. studijuoja, todėl laikinai nuomojasi butą (duomenys neskelbtini), tačiau dažnai grįžta į savo gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini), ketina toliau ten gyventi pasibaigus studijoms.

7. Atsakovė nurodė, jog yra ieškovės sūnaus bei atsakovės L. Š. dukra, ieškovės (duomenys neskelbtini). Ieškovės sūnus nevykdė pareigos išlaikyti atsakovę, kada ji buvo nepilnametė, taip pat neišlaiko ir jai sulaukus pilnametystės. Kadangi ieškovės sūnus neišlaiko atsakovės, tokią pareigą turi ieškovė (duomenys neskelbtini). Išlaikymą galima teikti suteikiant gyvenamąją vietą, kurios suteikimas užtikrintų atsakovei vieną iš esminių būtinųjų kiekvieno žmogaus poreikių – poreikį gyvenamajam būstui. Atsakovė neturi lėšų įsigyti kitą būstą, iškeldinimas iš esmės pažeidžia jos interesus.

8. Atsakovė nurodė, kad šiuo atveju ginčas vyksta tarp artimų giminaičių. A. V. Š., L. Š. ir V. Š. name gyvena jau daugiau nei 14 metų. Ieškovė namo savininke bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su savo sutuoktiniu tapo nuo 2011 metų, o nuo 2018 metų namas ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise. Atsakovės gyveno name dar iki ieškovei įgyjant nuosavybės teisę į jį. Visą atsakovių gyvenimo name laikotarpį jos (ir ieškovės sūnus iki santuokos nutraukimo) namą prižiūrėjo, tvarkė, remontavo, mokėjo mokesčius. Nutrūkus santuokai, ieškovė reikalauja atsakovus iškeldinti.

9. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė nenurodė aiškių, objektyvių priežasčių, kodėl būtina iškeldinti (duomenys neskelbtini) bei kitus atsakovus, o remiasi tik tuo, jog jos nuosavybės teisės yra pažeidžiamos. Atsakovės vertinimu, šiuo atveju svarbu tai, kad: 1) atsakovės V. Š., L. Š. ir V. Š. name gyvena nepertraukiamai jau 14 metų; 2) name užaugo ieškovės (duomenys neskelbtini) V. Š.; 3) atsakovai V. Š., D. A. ir R. V. yra nepilnamečiai; 4) atsakovių V. Š. ir V. Š. pagrindiniai socialiniai ryšiai ir interesų centras yra siejami būtent su namu (pažįstama aplinka, pažįstami kaimynai, saugi aplinka nepilnamečiam vaikui harmoningai augti ir visapusiškai vystytis); 5) atsakovės neturi nekilnojamojo turto, t. y. neturi kito būsto; 6) atsakovės neturi lėšų įsigyti kitą būstą; 7) ieškovė niekada name negyveno; 8) ieškovė gyvena kitame gyvenamajame būste.

10. Atsakovės vertinimu, ieškovės privatus interesas nėra svaresnis (lemiamas), lyginant su atsakovų interesu, todėl turi būti ginama atsakovų teisė į būsto neliečiamybę, o ne ieškovės nuosavybės neliečiamumas. Pripažinus, jog atsakovai turi būti iškeldinti iš namo, jie liktų be gyvenamojo būsto, tai pažeistų atsakovų interesus, o atsakovams likus gyventi name, būtų pažeista tik ieškovės teisė laisvai disponuoti namu, tačiau jos nuosavybės teisė į šį namą išliktų. Atsakovės nuomone, toks ieškovės teisių apribojimas yra proporcingas šalių siekiamiems tikslams užtikrinti, nepažeidžia protingos šalių teisėtų interesų pusiausvyros.

11. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad nepilnamečiai vaikai negali būti palikti be gyvenamojo būsto, todėl atsakovų iškeldinimas iš namo, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, nepažeistų nepilnamečių vaikų V. Š., D. A. ir R. V. interesų tik tuo atveju, jeigu vaikų įstatyminės atstovės užtikrintų jų teisę į kitą gyvenamąjį būstą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. balandžio 26 d. sprendimu nuspręsta ieškovės ieškinį tenkinti visiškai; iškeldinti atsakoves L. Š., V. Š., G. J. ir atsakovės L. Š. nepilnametę dukrą V. Š., atsakovės G. J. nepilnametį sūnų D. A. bei nepilnametę globotinę R. V. su visais jų daiktais (visu jiems priklausančiu kilnojamuoju turtu) iš ieškovei O. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais – gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkine (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos (vietos); priteisti ieškovei O. Š. iš atsakovių L. Š., V. Š. ir G. J., iš kiekvienos atsakovės priteisiant po 268,33 Eur, bylinėjimosi išlaidų; priteisti iš atsakovių L. Š., V. Š. ir G. J. valstybei po 17,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

13. Teismas nurodė, kad atsakovės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nekilnojamasis turtas priklauso kuriai iš atsakovių, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad kuri iš atsakovių ar jos visos turi teisę juo naudotis.

14. Teismas pažymėjo, kad ieškovė atsakoves ragina išsikelti jau ne vienerius metus, todėl atsakovės turėjo pakankamai laiko susirasti būstą ir su daiktais išsikelti, tačiau piktybiškai to nedarė.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovės ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, kad savo nepilnamečiams vaikams užtikrintų teisę į kitą gyvenamąjį būstą.

16. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovės suvokė, kad neturi jokių teisių į būstą, žinojo apie pradėtą teisminį procesą, suvokė apie joms gresiantį iškeldinimą, žinojo, kad name visą laiką gyveno be jokio teisinio pagrindo, sprendė, jog šiai dienai atidėti sprendimo įvykdymo terminą nėra pagrindo, o termino atidėjimas neabejotinai pažeistų ieškovės teisėtus lūkesčius ir nepagrįstai nutolintų sprendimo įvykdymą.

17. Teismas konstatavo, kad ieškovė visiškai įrodė visas ieškinio tenkinimo sąlygas, o atsakovės neįrodė turinčios kokį nors teisinį pagrindą ar teisę naudotis ginčo objektais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

18. Apeliaciniame skunde atsakovės (apeliantės) L. Š., V. Š. ir G. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. balandžio 26 sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį atmesti; nusprendus ieškinį dalyje dėl iškeldinimo tenkinti, teismo sprendimo vykdymą atidėti 6 mėnesių terminui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

18.1. Nesutiktina su teismo išvadomis, jog atsakovai buvo ir iki šiol yra savavališkai užėmę ieškovės gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos, panaudos ar kitos sutarties pagrindo, be savininkės leidimo. Nesutiktina ir su teismo išvadomis, kad atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jie turi teisę turtu naudotis. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.612 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis asmenų, savavališkai užėmusių patalpas, iškeldinimą. Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kadangi teismo išvada, kad atsakovai naudojasi turtu, nesant tam jokio teisinio pagrindo, neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių.

18.2. Teismas neišsiaiškino aplinkybių, nuo kada ir kokiais pagrindais atsakovės (L. Š., V. Š., V. Š., G. J.) apsigyveno būste. 2008 metais atsakovės (L. Š., V. Š., V. Š., G. J.) nekilnojamame turte apsigyvento tuometinės savininkės G. N. (ieškovės dukros, kuri buvo namo savininkė) sutikimu ir leidimu. Nors rašytinė sutartis tarp turto savininkės ir atsakovių nebuvo sudaryta, tačiau žodžiu buvo susitarta, kad atsakovės gyvens būste neatlygintinai, mokės komunalinius mokesčius, t. y. tarp atsakovių ir namo savininkės buvo sudaryta žodinė neatlygintinė panaudos sutartis, suteikianti teisę atsakovėms gyventi ginčo turte. Būsto savininkų pasikeitimas jokios įtakos šiems santykiams neturėjo, ir jie tęsėsi toliau, kadangi ieškovė ir jos sutuoktinis, perėmę nuosavybės teises į šį turtą, kartu įgijo ir buvusios panaudos davėjos teises ir pareigas. Atsakovės (L. Š., V. Š., V. Š.) jau daugiau nei prieš 8 metus buvo ir yra deklaravusios ginčo turte savo gyvenamąsias vietas (2015-09-23, 2015-01-26 ir 2015-01-26). Atsakovės tai padaryti be tuometinių savininkų sutikimo (leidimo) nebūtų galėjusios. Teismas privalėjo tinkamai įvertinti nurodytus įrodymus. Tarp šalių (atsakovių ir ieškovės bei jos sutuoktinio) buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis dėl neatlygintinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu, mokant einamuosius komunalinius mokesčius. Žodinė panaudos sutartis (sudaryta 2008 m. tarp G. N. ir atsakovės L. Š.) iki šiol nėra nutraukta ir yra galiojanti (nekilnojamojo turto savininkų pasikeitimas 2011 m. automatiškai nenutraukė ankstesnių panaudos teisinių santykių). Žodinė panaudos sutartis, sudaryta 2011 m. tarp ieškovės bei jos sutuoktinio ir atsakovių, taip pat iki šiol nėra tinkamai nutraukta ir yra galiojanti. Atsakovai nekilnojamuoju turtu, iš kurio siekiama juos iškeldinti, naudojasi teisėtu pagrindu, todėl skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas jau vien dėl to, kad teismas, netyręs byloje esančių įrodymų, neatsižvelgęs į atsakovių paaiškinimus ir poziciją, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

18.3. A. V. Š. apie galimybę reikšti atskirą reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo iš senelių nežinojo ir negalėjo žinoti. 2023-04-07 buvo nutraukta teisinių paslaugų sutartis tarp atsakovės V. Š. ir atstovo advokato padėjėjo. Atsakovė po 2023-04-07 nebebuvo atstovaujama jokio teisininko ir bylos nagrinėjimo metu dalyvavo viena. Teismas, matydamas, jog byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo iš ieškovės, galėjo pasiūlyti atsakovėms susirasti atstovą, kuris tinkamai atstovautų jas šiame procese. Teismas nepasiūlė pasirūpinti atstovavimu byloje, visiškai neatsižvelgė į atsakovės V. Š. atsiliepime nurodytas aplinkybes (dėl pareigos (duomenys neskelbtini). Teismo deklaratyvūs argumentai, jog nesant pareikšto reikalavimo (priešieškinio), nagrinėjamu klausimu nepasisakytina, tik patvirtina, kad teismo sprendimas šioje dalyje buvo paremtas vien tik formaliu situacijos vertinimu, nesiekiant teisingo, objektyvaus ir nešališko bylos išnagrinėjimo.

18.4. Teismo argumentai, atmetant atsakovių prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, yra deklaratyvūs bei iš esmės niekuo nepagrįsti. Teismas nevertino faktinių bylos aplinkybių, neatsižvelgė į atsakovių poziciją ir esamą faktinę situaciją, kad šiuo metu nekilnojamame turte gyvena net 6 asmenys (trys iš jų nepilnamečiai), taip pat gyvena jų augintiniai gyvūnai, būste yra daugybė asmeninių atsakovų daiktų. Visiems išsikelti reikėtų daug laiko. Be to, atsakovės neranda būsto, į kurį galėtų išsikelti, tai patvirtina kartu su apeliaciniu skundu teikiami papildomi įrodymai. Tokio nuomojamo turto šiuo metu tiesiog nėra. Net jei toks nuomojamas turtas pasiūloje atsirastų, neaišku, ar būsto kaina būtų priimtina atsakovėms, ar būsto savininkai sutiktų turtą atsakovams nuomoti. Teikiami papildomi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad buvo kreiptasi į Raseinių rajono savivaldybę bei į Raseinių rajono merą su prašymais suteikti šeimai būstą, tačiau kol kas jokio atsakymo nėra gauta. Tam, kad paaiškėtų aplinkybės dėl socialinio būsto skyrimo / neskyrimo, reikalingas papildomas laikas (sprendimo vykdymo atidėjimas). Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius taip pat siūlė sprendimo vykdymą atidėti, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, nors turėjo nustatyti protingą terminą, per kurį atsakovai galėtų susirasti kitą gyvenamąjį būstą ar kreiptis į už socialinę apsaugą atsakingą valstybės instituciją dėl būsto gavimo. Šiuo atveju būtų tikslinga nustatyti 6 mėnesių teismo sprendimo vykdymo atidėjimo terminą. Tai nepažeis ieškovės teisių ir interesų, kadangi ji pati faktiškai turtu niekada nesinaudojo, nesinaudoja šiuo metu ir neketina naudotis, nes turi kitą gyvenamąją vietą, o atidėjus sprendimo vykdymą, atsakovai ir toliau tinkamai rūpinsis turtu, mokės einamuosius komunalinius mokesčius, todėl ieškovei dėl to jokių papildomų nuostolių neatsiras.

Atsiliepimas

18.5. Atsakovės nesutinka su priteistomis bylinėjimosi išlaidomis dėl to, kad ieškinys yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas, atitinkamai turėtų būti atmestas ir reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų nėra įmanoma nustatyti, kaip yra apskaičiuotos išlaidos (700,00 Eur) už teisinę pagalbą, kadangi advokato išrašytoje sąskaitoje nėra aiškiai nurodyta, už kokias teisines paslaugas kokia pinigų suma buvo mokėta. Nesant tinkamo išlaidų detalizavimo, neįmanoma nustatyti, kokios būtent teisinės paslaugos, kurių bendra suma 700,00 Eur, buvo suteiktos, kaip jos buvo įkainotos. Dėl šių priežasčių neįmanoma įvertinti, ar prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už konkrečias teisines paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu numatytų rekomenduojamų priteistinų užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių.

19. Atsiliepime į atsakovių apeliacinį skundą ieškovė O. Š. prašo atsakovių apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovės naudai iš atsakovių lygiomis dalimis ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1. Atsakovių apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai (esą ginčo name atsakovai gyvena tuometinės namo savininkės leidimu ir sutikimu, esą buvo sudaryta žodinė neatlygintinė panaudos sutartis) prieštarauja įsiteisėjusiems teismų procesiniams sprendimams (Šiaulių apylinkės teismo 2019-06-21 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-11-476/2018, Šiaulių apygardos teismo 2021-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-165- 569/2021). Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė L. Š. jokių faktinių aplinkybių, patvirtinančių apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, nenurodė. Nagrinėtose bylose atsakovė įrodinėjo, kad nekilnojamasis turtas yra jos ir sutuoktinio bendroji nuosavybė, atsakovė ginčijo faktinę aplinkybę, kad nekilnojamasis turtas priklausė nuosavybės teise G. N., todėl ir neįrodinėjo, kad su daikto savininke G. N. buvo sudariusi susitarimą dėl naudojimosi ginčo namu.

19.2. A. V. Š. žinojo apie galimybę gauti išlaikymą, šia teise ji pasinaudojo, todėl apeliacinio skundo motyvai, esą V. Š. yra būtinas išlaikymas iš ieškovės, kuri yra garbaus amžiaus senjorė, yra visiškai nepagrįsti. Civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovės turėjo kvalifikuotą teisininką, naudojosi jo konsultacija ir teisine pagalba, tačiau prieš baigiamąjį teismo posėdį pačios atsisakė naudotis teisine pagalba, jokių prašymų teismui neišreiškė, pačios pageidavo baigti civilinės bylos nagrinėjimą, todėl darytina išvada, kad apeliaciniame skunde nurodytos nepagrįstos aplinkybės, jog atsakovės negalėjo naudotis teisine pagalba.

19.3. Nėra pagrindų atidėti teismo sprendimo vykdymą, kadangi atsakovės nepagrįstai teigia, jog negali susirasti būsto gyvenimui. Ieškovė yra pateikusi dokumentus, kurie patvirtina, kad: 1) atsakovių V. ir V. Š. mama yra atsakovė L. Š., kuri šiuo metu dirba iš gyvena užsienio valstybėje (Didžiosios Britanijos Škotijoje); 2) atsakovės G. J. mama yra atsakovė L. Š., G. J. deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2022-10-31 yra adresu (duomenys neskelbtini), šiuo adresu yra įregistruotas žemės sklypas su gyvenamuoju namu, priklausantis V. T.; 3) atsakovo D. A. mama yra atsakovė G. J., jo gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypas su gyvenamuoju namu priklauso jo tėvui M. A.; 4) atsakovė R. V. nėra G. J. dukra (anot atsakovės, ji yra jos globotinė), jos gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamas namas priklauso R. V. mamai N. M.; 5) Šiaulių apylinkės teismo 2022-12-20 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-9323-674/2022 ir Šiaulių apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-197- 372/2023 buvo konstatuota, kad atsakovė V. Š. yra sulaukusi visiško civilinio veiksnumo, nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), kur mokosi ir nuomojasi būstą, jos turtinė padėtis yra pakankamai gera, ji gali savarankiškai apsirūpinti gyvenamuoju plotu. Be to, vykstant civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo bylai, buvo pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro, kuris patvirtina, kad atsakovės L. Š. vardu yra įregistruotas nekilnojamasis turtas. Apibendrinant darytina išvada, kad visos atsakovės jau senai turi gyvenamąsias vietas, todėl prašydamos atidėti teismo sprendimo vykdymą, tiesiog piktybiškai bando kenkti ieškovei.

19.4. Bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimą pagrindžiantis prašymas teismui buvo pateiktas 2023-04-18. Advokato išrašyta sąskaita yra tik buhalterinę galią turintis dokumentas, kuriame teisės aktai nenustato pareigos pateikti bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo pagrįstumą, kadangi, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalyje, teismui turi būti pateiktas atskiras prašymas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų

21. Atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo pridėti prie bylos – VĮ Registrų centro išrašą su istorija; išrašą iš www.aruodas.lt dėl nuomojamų namų / butų; 2023-05-17 elektroninius laiškus savivaldybei / merui.

22. Atsakovės nurodė, kad siekdamos teisingumo ir objektyvaus bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, prie apeliacinio skundo teikia papildomus įrodymus, patvirtinančius apeliaciniame skunde nurodytą jų poziciją.

23. Kartu su atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą ieškovė pateikė naujus įrodymus. Ieškovė prašo prie nagrinėjamos bylos pridėti išrašą iš Nekilnojamojo turto registro (gautą po teismo sprendimo priėmimo), kuris patvirtina, kad atsakovės L. Š. vardu yra įregistruotas gyvenamosios paskirties pastatas. Ieškovė nurodė, kad išrašas buvo gautas jau po teismo sprendimo priėmimo, nes atsakovėms pateikus apeliacinį skundą ir nurodžius, kad jos neturi kur gyventi, kilo būtinybė paneigti tokius atsakovės L. Š. teiginius, taip įrodant atsakovių apeliacinio skundo nepagrįstumą.

24. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

25. Pagal kasacinio teismo praktiką CPK 314 straipsnio nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, taip pat negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018 ir kt.). Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-226-943/2021).

26. Pasisakydamas dėl CPK 314 straipsnio normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai neturėtų būti taikomi tais atvejais, kai naujai teikiamo įrodymo įrodomoji vertė nagrinėjamam ginčui yra akivaizdžiai esminė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-181-823/2022).

27. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021).

28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, į tai, kad šalių pateikti rašytiniai įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje nagrinėjamais klausimais ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui, kad teikiami rašytiniai įrodymai neužvilkins civilinės bylos nagrinėjimo, sprendžia, jog šalių pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų kontekste.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

29. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei O. Š. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais – gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkine (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

30. A. L. Š., V. Š. ir G. J. su nepilnamečiais vaikais V. Š., D. A. ir R. V. gyvena ieškovei priklausančiame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ir naudojasi žemės sklypu bei namo priklausiniais.

Dėl atsakovių apeliacinio skundo argumentų

31. Apeliaciniame skunde atsakovės pažymėjo, jog nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovai buvo ir iki šiol yra savavališkai užėmę ieškovės gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos, panaudos ar kitos sutarties pagrindo, be savininkės leidimo. Nesutiktina ir su teismo išvadomis, kad atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jie turi teisę turtu naudotis. Teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kadangi teismo išvada, kad atsakovai naudojasi turtu, nesant tam jokio teisinio pagrindo, neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių.

32. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimu (CK 4.39 straipsnio 1 dalis).

33. Savininko teisė reikšti negatorinį ieškinį įtvirtinta CK 4.98 straipsnyje, nustatančiame, jog savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012).

34. Nagrinėjamu atveju ieškovė teismo prašė iškeldinti atsakovus su visais jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad nors yra teisėta nekilnojamųjų daiktų savininkė, tačiau neturi galimybės naudotis daiktais, kadangi juos neteisėtai, prieš ieškovės valią, yra užėmę atsakovai, kurie kategoriškai atsisako išsikelti iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Ieškovė pažymėjo, jog niekada nedavė leidimo atsakovams apsigyventi jai nuosavybės teise priklausančiame turte, su atsakovais nėra buvę sudaryta jokių nuomos ar panaudos sutarčių.

35. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais – gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkine (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ieškovei O. Š.. Į bylą nepateikta jokių duomenų, kad minėtas turtas priklausė ar priklauso kuriam nors iš atsakovų, taip pat jokių duomenų, kad kuris nors iš atsakovų turi teisę juo naudotis sudarytų sutarčių ar pan. pagrindu.

36. Į bylą pateiktas Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019-06-21 sprendimas (civilinė byla Nr. 2-11-476/2019), iš kurio nustatyta, kad minėtoje byloje ieškovė L. Š. (be kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų) prašė pripažinti ją ir atsakovą M. Š. gyvenamojo namo ir malkinės, esančių adresu (duomenys neskelbtini), statytojais. Teismas, iš bylos duomenų nustatęs, kad nurodytų pastatų statytoja bei savininkė yra atsakovė G. N., nurodytą ieškovės reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Ieškovė prašė pripažinti mainų sutarties Nr. ASR 2423, sudarytos 2011-12-07 tarp O. Š., P. Š. ir G. N., kurios pagrindu šalys susitarė išmainyti žemės sklypą, gyvenamąjį namą, kiemo statinius ir malkinę, esančius adresu (duomenys neskelbtini), į butą bei dalį ūkinio pastato, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog šis ieškovės reikalavimas taip pat yra atmestinas kaip nepagrįstas. Ieškovė prašė pripažinti, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ieškovei L. Š. ir atsakovui M. Š.. Teismas pažymėjo, kad ieškovė reiškė reikalavimus pripažinti ją ir atsakovą šio turto statytojais, pripažinti, kad turtas pastatytas iš jų santuokinių lėšų, pripažinti mainų sutarties sąlygas negaliojančiomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad šie ieškovės reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti. Teismas konstatavo, jog nepripažinus, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo pastatytas iš bylos šalių santuokinių lėšų, nenuginčijus mainų sutarties bei įrašo viešajame registre, nėra teisinio pagrindo ginčo turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl atsakovė O. Š. laikytina vienintele minėto nekilnojamojo turto savininke. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, Šiaulių apygardos teismo 2021-09-20 nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-165-569/2021) nutarta Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019-06-21 sprendimą pakeisti iš dalies, atmesti ieškovės L. Š. ieškinio reikalavimą atsakovui M. Š. dėl išlaikymo priteisimo V. Š., priteisti ieškovei L. Š. iš atsakovo M. Š. 8250,00 kompensaciją, kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

37. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, sprendžia, jog ieškovė šiuo atveju byloje įrodė, kad yra turto savininkė ir, kad jos teisės yra pažeistos. Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo nekilnojamasis turtas registruotas ieškovės vardu, atsakovai po raginimo iš šio turto išsikelti to nepadarė, savo noru neišsikėlė iš ieškovės nuosavybės, tokiu būdu pažeidė ieškovės teisę naudotis turtu, ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu atsakovai naudojasi be teisinio pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo nekilnojamasis turtas nuosavybės teise kada nors būtų priklausęs ar priklauso atsakovams. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra įrodyta, kad ginčo nekilnojamasis turtas priklauso ieškovei nuosavybės teise, ieškovė yra registruota viešame registre kaip turto savininkė, ieškovė yra viso turto savininkė ir turi teisę savo nuožiūra, nepažeisdama įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), taip pat turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius jos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pažeidimus (CK 4.98 straipsnis).

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovių apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, jog 2008 metais atsakovės (L. Š., V. Š., V. Š., G. J.) nekilnojamame turte apsigyvento tuometinės savininkės G. N. (ieškovės dukros, kuri buvo namo savininkė) sutikimu ir leidimu, kad tarp atsakovių ir namo savininkės buvo sudaryta žodinė neatlygintinė panaudos sutartis, suteikianti teisę atsakovėms gyventi ginčo turte, kad žodinė panaudos sutartis dėl neatlygintinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu buvo sudaryta tarp atsakovių ir ieškovės bei jos sutuoktinio, kad žodinė panaudos sutartis dėl neatlygintinio naudojimosi nekilnojamuoju turtu, mokant einamuosius komunalinius mokesčius, ir šiuo metu yra galiojanti, yra visiškai nepagrįstos jokiais įrodymais bei prieštarauja minėtuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad esant įrodytiems nekilnojamojo turto savininkės (ieškovės) teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovai šiuo atveju neįrodė, kad jų elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

39. Atsakovių vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.612 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis asmenų, savavališkai užėmusių patalpas, iškeldinimą. CK 6.612 straipsnyje nustatyta, kad savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Atsižvelgiant į minėtą įstatymo nuostatą, darytina išvada, kad savininkas turi teisę pareikšti reikalavimą iškeldinti asmenis, kurie jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje gyvena savavališkai, t. y. neturėdami jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

40. Kaip jau minėta, ieškovė šioje byloje pareiškė ieškinį, siekdama, kad būtų pašalinti ieškinyje įvardyti jos, kaip nekilnojamojo turto savininkės, teisių pažeidimai, nesusiję su šio turto valdymo netekimu. Toks ieškinys vadinamas negatoriniu ir reglamentuojamas CK 4.98 straipsnyje. Pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos; savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai; priešingai, esant pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

41. Byloje nustatyta, kad ieškovė yra ginčo nekilnojamojo turto savininkė, taip pat nustatyta, kad šalių nesieja jokie sutartiniai (pvz., nuomos, panaudos) teisiniai santykiai. Taigi, ieškovė yra nekilnojamojo turto, iš kurio atsakovus reikalauja iškeldinti, savininkė, o atsakovai ginčo nekilnojamuoju turtu naudojasi be jokio teisėto pagrindo, neturėdami savininkės leidimo ar sutikimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje įrodė savo teisių pažeidimą, o atsakovai neįrodė, kad turi teisinį pagrindą naudotis ginčo turtu (CPK 178 straipsnis).

42. Vadinasi, atsakovai be jokio teisinio pagrindo gyvena ieškovei priklausančiame ginčo turte, todėl ieškovė turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius jos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pažeidimus, šiuo atveju – iškeldinti atsakovus su visais jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, iš jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto.

43. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog šiuo metu ginčo nekilnojamame turte gyvena net 6 asmenys (trys iš jų nepilnamečiai), taip pat gyvena jų augintiniai gyvūnai, būste yra daugybė asmeninių atsakovų daiktų, todėl visiems išsikelti reikėtų daug laiko, nepaneigia ieškovės ieškinio pagrįstumo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privaloma atsižvelgti į vaiko teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl taikomos prievolių teisės normos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Nepilnamečiai vaikai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Tarptautinė bendrija bei atskiros valstybės vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis). Dėl to, ginant vaiko teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-415/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006; kt.).

44. Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, t. y. nesant duomenų, kad atsakovės dėl kokių nors objektyvių ar subjektyvių priežasčių neturi galimybių įgyvendinti pareigos užtikrinti gyvenamąjį būstą sau ir savo vaikams, nėra pagrindo pripažinti, kad yra objektyvi teisinė būtinybė ginti nepilnamečių vaikų interesus, suvaržant ginčo nekilnojamojo turto savininkės teises, todėl nėra teisinio pagrindo neiškeldinti atsakovų iš ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto.

45. Atsakovės apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti 6 mėnesių terminui. Atsakovių vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai atmetant atsakovių prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo yra deklaratyvūs bei iš esmės niekuo nepagrįsti. Atsakovių nuomone, pirmosios instancijos teismas nevertino faktinių bylos aplinkybių, neatsižvelgė į atsakovių poziciją ir esamą faktinę situaciją.

46. CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Aiškindamas CPK 284 straipsnio nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

47. Pasisakydamas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės, puikiai suvokdamos, jog neturi jokių teisių į ginčo būstą, žinodamos apie pradėtą teisminį procesą, suvokė apie joms gresiantį iškeldinimą ir žinojo, kad name visą šį laiką gyveno be jokio teisinio pagrindo. Teismas sprendė, kad šiai dienai atidėti sprendimo įvykdymo terminą nėra pagrindo, o termino atidėjimas pažeistų ieškovės teisėtus lūkesčius ir nepagrįstai nutolintų sprendimo įvykdymą.

48. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad civilinė byla Nr. 2-11-476/2019 pagal ieškovės L. Š. ieškinį bei atsakovo M. Š. priešieškinį pradėta dar 2016 metais, Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019-06-21 sprendime konstatuota, kad O. Š. laikytina vienintele nekilnojamojo turto savininke. T. y., atsakovėms puikiai žinoma ir suprantama, kad ginčo turtas yra ne jų, o ieškovės nuosavybė. Atsakovai, neturėdami jokio teisinio pagrindo, ginčo turte gyvena iki pat šiol ir atsakovės, žinodamos apie tokią situaciją, nepasirūpino kito būsto suradimu, nepasirūpino savo ir nepilnamečių vaikų kito gyvenamojo būsto užtikrinimu. Pažymėtina, kad būtent tėvams kyla pareiga užtikrinti savo nepilnamečiams vaikams teisę į būstą, saugią aplinką, būtiną visapusiškam ir harmoningam vaikų vystymuisi (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnis). Atsakovių apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi rašytiniai įrodymai (išrašas iš www.aruodas.lt dėl nuomojamų namų / butų; 2023-05-17 elektroniniai laiškai savivaldybei / merui) patvirtina, kad atsakovės tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pradėjo domėtis dėl galimo kito gyvenamojo būsto.

49. Į nagrinėjamą bylą pateikti duomenys, patvirtinantys, kad atsakovių V. Š. ir V. Š. mama yra atsakovė L. Š., dirbanti ir gyvenanti užsienio valstybėje, savo vardu turinti įregistruoto nekilnojamojo turto (pastatą-gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas – 2015-06-17 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, nuo 2015-09-23 jos deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini); pilnametė atsakovė V. Š. studijuoja, nuomojasi butą (duomenys neskelbtini), jos deklaruota gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini); nepilnametės V. Š. deklaruota gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini); atsakovės G. J. (atsakovės L. Š. pilnametės dukters) nuo 2022-10-31 deklaruota gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini); atsakovės G. J. nepilnamečio sūnaus D. A. nuo 2016-11-07 deklaruota gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini); nepilnametės R. V. (atsakovės G. J. globotinės) nuo 2009-09-01 deklaruota gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini).

50. Atsižvelgiant į minėtus duomenis darytina išvada, kad galimai visos pilnametės atsakovės turi kitą gyvenamąją vietą, kurioje galėtų būti užtikrintos jų ir jų turimų nepilnamečių vaikų ar globotinių gyvenimo sąlygos, tačiau tai neginčijamai patvirtinančių įrodymų į nagrinėjamą bylą nepateikta. Taip pat nepateikta ir įrodymų, kad atsakovės realiai ieško sau ir savo nepilnamečiams vaikams kito gyvenamojo būsto, į nagrinėjamą bylą nepateikta oficialių prašymų dėl socialinio būsto skyrimo, kreipimosi dėl pagalbos į Raseinių pagalbos šeimai namų krizių centrą, Lietuvos Raudonijo Kryžiaus draugijos Raseinių skyrių ar pan. T. y., byloje nėra duomenų, kad neatidedant sprendimo vykdymo ir iškeldinus atsakovus, jiems bus užtikrinta teisė į gyvenamąjį būstą.

51. Dėl šių priežasčių, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, kad iškeldinus juos iš ginčo turto, nepilnamečiai vaikai nebūtų palikti be gyvenamojo būsto, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju yra tikslinga sprendimo vykdymą atidėti 6 mėnesiams, nurodant, kad 6 mėnesių terminas skaičiuotinas nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos, t. y., kad sprendimo vykdymas atidedamas iki 2024 m. balandžio 20 d. (CPK 284 straipsnis).

52. Atsakovės apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, matydamas, jog byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo iš ieškovės, galėjo pasiūlyti atsakovėms susirasti atstovą, kuris tinkamai atstovautų jas šiame procese. Atsakovės pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nepasiūlė pasirūpinti atstovavimu byloje, visiškai neatsižvelgė į atsakovės V. Š. atsiliepime nurodytas aplinkybes (dėl pareigos (duomenys neskelbtini), teismo sprendimas šioje dalyje buvo paremtas vien tik formaliu situacijos vertinimu, nesiekiant teisingo, objektyvaus ir nešališko bylos išnagrinėjimo.

53. Civilinės bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė V. Š. atsiliepime į patikslintą ieškinį buvo nurodžiusi, jog ieškovė yra jos (duomenys neskelbtini), todėl atsižvelgiant į tai, kad tėvas (duomenys neskelbtini) išlaikymo jai neteikia, išlaikymą (gyvenamo ploto suteikimą) jai turėtų teikti (duomenys neskelbtini). Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, atsakovė atskiro reikalavimo šiuo klausimu nesuformulavo ir nereiškė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu atsakovės turėjo kvalifikuotą teisininką, naudojosi jo konsultacija ir teisine pagalba. Nagrinėjama civilinė byla iškelta 2023-01-18, teisinių paslaugų sutartis tarp atsakovės V. Š. ir jos atstovo advokato padėjėjo nutraukta 2023-04-07, civilinė byla išnagrinėta 2023-04-26. Atsisakius teisinės pagalbos, jokių prašymų teismui nepateikta, civilinės bylos nagrinėjime atsakovės dalyvavo pačios. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog atsakovės negalėjo naudotis teisine pagalba, yra visiškai nepagrįstos.

54. Apeliaciniame skunde atsakovės nesutinka su priteistomis bylinėjimosi išlaidomis dėl to, kad ieškinys yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas, atitinkamai turėtų būti atmestas ir reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų nėra įmanoma nustatyti, kaip yra apskaičiuotos išlaidos (700,00 Eur) už teisinę pagalbą, kadangi advokato išrašytoje sąskaitoje nėra aiškiai nurodyta, už kokias teisines paslaugas kokia pinigų suma buvo mokėta. Atsakovių vertinimu, nesant tinkamo išlaidų detalizavimo, neįmanoma nustatyti, kokios būtent teisinės paslaugos, kurių bendra suma 700,00 Eur, buvo suteiktos, kaip jos įkainotos, todėl neįmanoma įvertinti, ar prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už konkrečias teisines paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu numatytų rekomenduojamų priteistinų užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių.

55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

56. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai, teismas išsprendė klausimą dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas nurodė, kad ieškovė šioje byloje sumokėjo 105,00 Eur žyminį mokestį ir 700,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti; ieškinį tenkinant visiškai, iš atsakovių L. Š., V. Š. ir G. J. lygiomis dalimis ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 805,00 Eur, iš kiekvienos atsakovės po 268,33 Eur; iš atsakovių L. Š., V. Š. ir G. J. lygiomis dalimis valstybei priteistina po 17,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, CPK 93 straipsnio 1 dalies normų nepažeidė.

57. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

58. Ieškovė pateikė 2023-03-25 sąskaitą už teisines paslaugas (procesinių dokumentų rengimas ir atstovavimas civilinėje byloje), kurios suma 700,00 Eur, bei 2023-04-16 pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį apie 700,00 Eur sumos sumokėjimą advokatui už teisines paslaugas.

59. Atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas, į ieškovės teiktų procesinių dokumentų turinį, apimtį, teismo posėdžių skaičių, bylos sudėtingumą, darytina išvada, kad ieškovės prašyta priteisti bylinėjimosi išlaidų suma pagrįsta, nėra per didelė, neprieštarauja protingumo bei sąžiningumo principams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovių 700,00 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Dėl procesinės bylos baigties

60. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, minėtomis įstatymų normomis, ir tuo pagrindu ginčo klausimu priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekdamas apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, sprendė, kad šiuo atveju yra tikslinga sprendimo vykdymą atidėti 6 mėnesiams, tačiau skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

61. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad atsakovių apeliacinis skundas netenkintinas, spręstinas klausimas dėl ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė priteisti iš atsakovių lygiomis dalimis apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikta 2023-09-30 sąskaita už teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas), kurios suma 700,00 Eur; 2023-09-30 pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis, kad už teisines paslaugas advokatui buvo sumokėta 700,00 Eur suma.

62. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas CPK nuostatas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ieškovės pateikto procesinio dokumento turinį, apimtis, analizuotus klausimus, ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas advokato pagalbai (700,00 Eur), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pernelyg didelis. Nors ieškovės prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto galimo šių išlaidų dydžio, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į pateikto procesinio dokumento turinį, keliamus klausimus, į tai, kad ieškovė iš esmės nurodė ir argumentus, kurie buvo nurodyti ir procesiniuose dokumentuos pirmosios instancijos teisme, į atsiliepimo apimtį, galimai sugaištą laiką, spręstina, kad ieškovės prašoma priteisti suma yra per didelė, šiuo atveju prieštarautų protingumo bei sąžiningumo principams. Dėl nurodytų priežasčių ieškovei iš atsakovių apeliacinės instancijos teisme priteistina bylinėjimosi išlaidų suma mažintina ir ieškovei priteistina 450,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti (iš kiekvienos atsakovės po 150,00 Eur).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. balandžio 26 d. sprendimo vykdymą atidėti 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos, t. y. sprendimo vykdymą atidėti iki 2024 m. balandžio 20 d.

Priteisti ieškovei O. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovių L. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 150,00 (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė Lina Muchtarovienė Birutė Simonaitienė