Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui D. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ prašo iš atsakovo priteisti 2 953,46 Eur dydžio negrąžintą paskolą pagal paskolos sutartį, 288,72 Eur dydžio paskolos palūkanas pagal paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 21 d. iki 2025 m. gegužės 30 d., 583,25 Eur dydžio administravimo mokestį pagal paskolos sutartį, 46,53 Eur nuostolių atlyginimo (pagal paskolos sutartį ieškovo negautas pajamas, kurias sudaro paskolos sutartyje įtvirtintos 22 proc. metinių palūkanų skaičiuojamų pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike už laikotarpį nuo 2025 m. gegužės 31 d. iki 202 5 m. birželio 27 d., 22 proc. nuostolių atlyginimo (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas) skaičiuojamus už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2029 m. spalio 20 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 1 614,19 Eur sumos), 311,52 Eur sutarties sudarymo mokestį, 17,48 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 131 Eur žyminį mokestį ir 605 Eur už teisines paslaugas.

2. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu už akių ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 2 953,46 Eur negrąžintą kreditą, 288,72 Eur palūkanas, paskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos, 34,02 Eur administravimo mokestį, 46,53 Eur nuostolių atlyginimą paskaičiuotą už laikotarpį nuo 2025 m. gegužės 31 d. iki 2025 m. birželio 27 d., 22 proc. nuostolių atlyginimą skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2029 m. spalio 20 d.), nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 1 614,19 Eur sumos, 12,44 Eur sutarties sudarymo mokestį, 17,48 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. liepos 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 628,61 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė.

4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas per sutartyje numatytą terminą negrąžino kredito, už negrąžintą kreditą ieškovė paskaičiavo sutartyje numatytas palūkanas, todėl ieškovei iš atsakovo priteistas 2 953,46 Eur negrąžintas kreditas, 17,48 Eur delspinigiai ir 288,72 Eur palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2025 m. sausio 21 d. iki 2025 m. gegužės 30 d. (sutarties nutraukimo dienos).

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kiekvieną mėnesį į mokėtiną sumą yra įtrauktas 5,37 Eur dydžio sutarties sudarymo mokestis ir proporcingai mažėjantis sutarties administravimo mokestis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškovė įgijo teisę į sutarties sudarymo mokestį ir sutarties administravimo mokestį skaičiuojant įmokas iki sutarties nutraukimo (2025 m. gegužės 30 d.). Pagal pateiktą buhalterinę pažymą nustatytą, jog negrąžintas sutarties mokestis yra 311,52 Eur, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas per visą kredito mokėjimo laikotarpį turėjo sumokėti 322,26 Eur sutarties sudarymo mokesčio, teismas sprendė, jog atsakovas sumokėjo pirmas dvi sutarties sudarymo įmokas. Iš tos pačios buhalterinės pažymos matyti, jog negautas administracinis mokestis yra 583,25 Eur, todėl laikoma, kad atsakovas sumokėjo 29,02 Eur administracinio mokesčio pagal mokėjimo grafiką. Atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, todėl ieškovei iš jo priteisiamas 12,44 Eur sutarties sudarymo mokestis (5,37*2+5,37/31*10) ir 34,02 Eur (12,65+16,37+(15,69/31*10)) administravimo mokestis, paskaičiuoti iki sutarties nutraukimo dienos (2025 m. gegužės 30 d.).

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti 46,53 Eur nuostolių atlyginimą (pagal paskolos sutartį negautas pajamas, kurias sudaro sutartyje įtvirtintos 22 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, už laikotarpį nuo 2025 m. gegužės 31 d. iki 2025 m. birželio 27 d. ir 22 proc. nuostolių atlyginimą skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2029 m. spalio 20 d.), nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 1 614,19 Eur sumos).

III. Apeliacinio skundo argumentai

7. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo už akių dalį ir priteisti 311,52 Eur sutarties sudarymo mokestį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovui už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nesuponuoja išvados, kad sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu.

7.2. Ir paskolos suma (3 000 Eur), ir sutarties sudarymo mokestis (322,26 Eur) yra skolintojų investuojama suma.

7.3. Teismas netyrė ir nevertino ieškovės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį, kaip dalies tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio, remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 25³ str. 6¹ d.

7.4. Ieškovei, kaip platformos operatorei, mokamas atlygis pagal paskolų sutartis sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, kurie yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą ir neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų. Minėti mokesčiai nurodyti paskolos sutartyje, apie juos atsakovas buvo informuotas ir įsipareigojo juos sumokėti.

8. Atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

9. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo už akių dalies, kuria buvo priteista dalis sutarties sudarymo mokesčio, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Byloje nustatyta, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o ginčo paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą.

13. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovas 2024 m. spalio 26 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 94364316, kurios pagrindu atsakovei suteiktas 3 322,26 Eur vartojimo kreditas (3 000 Eur paskolos suma ir 322,26 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis), o atsakovas įsipareigojo per 60 mėnesių laikotarpį grąžinti 3 000 Eur kreditą bei sumokėti: metines palūkanas, taikant 22 proc. palūkanų normą, t. y. 5 975,52 Eur; 9,7 proc. dydžio, t. y. 322,26 Eur, sutarties sudarymo mokestį bei 0,55 proc. dydžio, t. y. 612,27 Eur, administravimo mokestį, mokamus dalimis kiekvieną mėnesį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais iki 2029 m. spalio 20 d.

14. Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 322,26 Eur sutarties sudarymo mokestį įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, kaip atlygį ieškovei, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi.

15. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2025 m. gegužės 31 d. Duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove ar ginčytų savo prievolę pagal ginčo sutartį, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

16. Ieškovė ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo 311,52 Eur dydžio likusį nesumokėtą sutarties sudarymo mokestį ir 583,25 Eur dydžio likusį nesumokėtą administravimo mokestį, paskaičiuotus iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2029 m. spalio 20 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių tenkino ieškinį iš dalies ir priteisė iš atsakovo, be kita ko, 12,44 Eur sutarties sudarymo mokestį ir 34,02 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotus iki sutarties nutraukimo dienos (2025 m. gegužės 30 d.).

17. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti visą likusį nesumokėtą 311,25 Eur sutarties sudarymo mokestį, o reikalavimo dėl administravimo mokesčio skunde nereiškė.

Dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygiui taikomų reikalavimų

18. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

19. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta sutartis. VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ieškovė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).

20. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.

21. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2024 m. spalio 26 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Vilniaus apygardos teismas jau minėtoje 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši įstatymo norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji.

22. Minėti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis).

23. Taigi ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą.

24. Nagrinėjamu atveju matyti, kad šalys sudarė sutartį, kurioje susitarė dėl atsakovui taikomų sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio, kurie buvo įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą. Vertinant sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį sistemiškai kaip vieningą atlygį, nustatyta, kad ieškovės atlygis pagal sutartį sudarė iš viso 934,53 Eur (322,26 Eur + 612,27 Eur).

Dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų ir su jais susijusios bylos dalies esmės (ne)atskleidimo pirmosios instancijos teisme

25. Kaip nurodyta anksčiau, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių ieškovės reikalavimai dėl nesumokėtų administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkinti iš dalies, priteisiant šiuos mokesčius už laikotarpį iki paskolos sutarties nutraukimo, t. y. ieškovės reikalavimas priteisti 583,25 Eur nesumokėto administravimo mokesčio buvo patenkintas 34,02 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį iki 2025 m. gegužės 30 d.), o ieškovės reikalavimas priteisti 311,52 Eur nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkintas 12,44 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį iki 2025 m. gegužės 30 d.). Spręsdamas dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių, teismas iš esmės argumentavo, kad šie mokėjimai yra tiesiogiai susiję su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirti kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl jie gali būti skaičiuojami tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

26. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti iš atsakovo visą likusį nesumokėtą 311,52 Eur sutarties sudarymo mokestį. Apeliantės teigimu, sutarties sudarymo mokestis – tai mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui (ieškovei) (paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punktas). Taip pat jis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis; atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams, pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Bendrovei (ieškovei), kaip platformos operatorei, mokamas atlygis pagal paskolų sutartis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų; ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatorės mokesčio skaičiavimui.

27. Minėta, ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą. Nagrinėjamu atveju ieškovė kelia klausimą dėl VKĮ 25³ straipsnio, įtvirtinančio reikalavimus tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, atitinkamų nuostatų (6 ir 6¹ dalių) aiškinimo ir taikymo.

28. Minėta, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai. Be to, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis privalo būti įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir negali viršyti VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 proc. bendros vartojimo kredito sumos).

29. Svarbu pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą, kuri susideda iš: paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai), kaip tai nustatyta VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorei, ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį. Atkreiptinas dėmesys, kad ir apeliantė tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek ir administravimo mokestį vertina kaip atlygį.

30. Atsižvelgdamas į nurodytą, taip pat į skundžiamo teismo sprendimo už akių turinį, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pripažįsta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinta dalis ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Ieškovei esant tarpusavio skolinimo platformos operatorei, įtrauktai į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą dėl prievolių pagal paskolos sutartį nevykdymo ir su tuo susijusių pasekmių, turėjo aiškintis ginčui aktualias sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą bei su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ įstatymo kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (žr., pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-63-730/2025; Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1258-1097/2025; 2025 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2303-1012/2025; 2025 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2710-1070/2025 ir kt.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš teismo sprendimo už akių turinio, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į ginčo sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Dėl to nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį (ne)pagrįstumo nebuvo atskleista bylos esmė.

31. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, jos veiklai taikomi VKĮ 25³ straipsnio reikalavimai, todėl sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, svarbu buvo nustatyti ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą (ne)egzistavimą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje taip pat nurodė aplinkybes, jog ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 proc. bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams. Šiuo aspektu svarbu įvertinti tiek ginčo paskolos sutarties sąlygas, apibrėžiančias skolintoją (paskolos davėją), tiek kitus duomenis, kuriuose ieškovė (apeliantė) (ne)išskiriama kaip vartojimo kreditų davėja, viena iš skolintojų kiekvienos paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju, ir šiuos duomenis pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Teismui neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į VKĮ 2 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, bei į tai, kad tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą, kuri susideda iš: paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek administravimo mokestį turėjo vertinami sistemiškai, kaip vieningą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 proc. bendros vartojimo kredito sumos). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė, t. y. nenustatė, ar ieškovės atlygis pagal paskolos sutartį – 934,53 Eur (322,26 Eur + 612,27 Eur) atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

33. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip pat dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Minėta, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu spręstinas klausimas dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 34,02 Eur sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki paskolos sutarties nutraukimo. Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies neginčijo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, kaip minėta, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turi būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumą.

35. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardintą kaip sutarties administravimo mokestį, ieškovė skaičiavo už viso sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų, siedama jį su atsakovo grąžintomis įmokomis. Toks ieškovės sukurtas veiklos modelis reiškia, kad ji gali reikalauti iš atsakovo tik sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo vykdant sutartį sumokėtoms įmokoms.

36. Taip pat pažymėtina, kad, tuo atveju, jei būtų konstatuotos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, vadovaujantis paskolos sutarties sąlygomis dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarka, galimai permokėtomis sumomis turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovo priteista mokėjimo palūkanų suma. Be to, tokiu atveju, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos, kaip matyti iš su ieškiniu pateiktos lentelės, ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už įsiskolinimą, kuris būtų susidaręs dėl galimai neteisėtai panaudotos permokos. Tuo pačiu, tokiu atveju turėtų būti tikslinama bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, bei, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš naujo spręstini ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų bei valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

37. Apibendrinant nurodytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių, kurių vertinimo poreikis išplaukia tiek iš nustatyto teisinio reglamentavimo, tiek iš formuojamos teismų praktikos. Teismas netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą (ne)egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vienas nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstina dėl nustatytų galimai permokėtų sumų įskaitymo, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, iš naujo spręstina dėl ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apygardos teismų trijų teisėjų kolegijų formuojamą praktiką šios kategorijos bylose (žr. Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-637-1092/2025), kuri gali būti aktuali šio ginčo dalį nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Dėl procesinės bylos baigties

38. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

39. Nagrinėjamu atveju aukščiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinio sprendimo dalis pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl neištyręs, neatskleidęs reikšmingų faktinių bylos aplinkybių; dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

40. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

41. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

43. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

44. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-25652-1192/2025, dalis dėl pelno palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. liepos 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų ieškovei iš atsakovo priteisimo ir šias bylos dalis grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.