Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.8.10; 2.6.29.3; 2.8.2.1; 3.3.1.19.4

2025 m. balandžio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. sausio 27 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Finansų bitė“ (toliau – ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. M. (toliau – atsakovas) dėl skolos priteisimo, prašydama priteisti iš atsakovo: 3 758,11 Eur dydžio negrąžintą paskolą, 248,85 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2024 m. birželio 6 d. iki 2024 m. spalio 24 d., 412,70 Eur administravimo mokestį, 9,71 Eur nuostolių atlyginimo (ieškovės negautas pajamas – 16 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2024 m. spalio 25 d. iki 2024 m. spalio 29 d.), 16 proc. nuostolių atlyginimo (ieškovės negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2031 m. kovo 25 d.) nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 2 244,52 Eur sumos), 358,24 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 12,90 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys 2024 m. balandžio 2 d. sudarė Paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 73249542 (toliau – Paskolos sutartis, Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 4 170 Eur paskolą (3 803,04 Eur paskolos suma ir 366,96 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 84 mėnesių laikotarpiui. Paskola atsakovui buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma. Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 366,96 Eur sutarties sudarymo mokestį įskaitė į ieškovės sąskaitą, o 3 803,04 Eur paskolos sumą / likutį pervedė atsakovui. Atsakovas Paskolos sutartimi įsipareigojo mokėti 16 proc. dydžio palūkanas, Sutarties administravimo mokestį (Bendrųjų sutarties sąlygų 1.2, 1.4, 4.7, 5.2 punktai ir Specialiosios sąlygos) bei Sutarties sudarymo mokestį (Bendrųjų sąlygų 1.4, 1.29 punktai ir Specialiosios sąlygos). Taip pat atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti pagal Paskolos sutarties sudėtine dalimi esantį paskolos grąžinimo grafiką.

3. Ieškovės teigimu, atsakovas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė, vadovaudamasi Sutarties Bendrųjų sąlygų 8.9 punktu, 2025 m. spalio 25 d. vienašališkai nutraukė Paskolos sutartį. Atitinkamai, iš atsakovo, pažeidusio sutartinius įsipareigojimus, ieškovei priteistinos ieškovės ieškiniu reikalaujamos pagal Paskolos sutartį mokėtinos sumos.

4. Ieškovė ieškinio reikalavimą dėl Sutarties sudarymo mokesčio priteisimo grindė aplinkybėmis, kad: 1) paskolos sutartį nutraukus anksčiau termino ir atsakovui turint pareigą sumokėti visas pagal šią sutartį mokėtinas sumas, kartu su kitais mokėjimais turi būti priteisiamas ir Sutarties sudarymo mokestis, kaip investuotos paskolos dalis; 2) ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams; 3) bendras sutarties sudarymo mokestis – 366,96 Eur, bendras administravimo mokestis – 427,16 Eur ir neviršijo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte bendrai vartojimo kredito kainai nustatyto ribojimo; 4) ieškovė yra suteikusi atsakovui 505 Eur skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 460,57 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, ir 44,43 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutartį; 5) ieškovė, paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama Sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, pagrįstai vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti paskolos sutarties atžvilgiu VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo.

5. Atsakovas V. M. teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. sausio 27 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-615-1115/2025, ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo: 3 758,11 Eur negrąžintos paskolos, 248,85 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 40,84 Eur administravimo mokesčio, 9,71 Eur negautų pajamų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2024 m. spalio 25 d.) iki ieškinio surašymo dienos (2024 m. spalio 29 d.), 16 proc. negautų pajamų, skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 4 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2031 m. kovo 25 d.) nuo pagal 2024 m. balandžio 2 d. paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 73249542 tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, kurių bendra suma pasibaigus sutarties terminui negali viršyti 2 244,52 Eur sumos, 21,90 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 12,90 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 4 092,13 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. lapkričio 4 d.) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo, 648,55 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad šalys 2024 m. balandžio 2 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 73249542, kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovui 4 170 Eur kreditą 84 mėn. terminui (iki 2031 m. kovo 25 d.). Atsakovas įsipareigojo minėtoje Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti kreditą bei mokėti Sutartyje numatytus mokesčius (palūkanas (metinė palūkanų norma – 16 proc.), sutarties sudarymo mokestį, administravimo mokestį). Atsakovas laiku ir tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovė 2024 m. spalio 25 d. sutartį su atsakovu vienašališkai nutraukė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas su ieškove atsiskaitė (CPK 178 straipsnis).

8. Teismas, įvertinęs, kad atsakovas neginčijo Sutarties sąlygų, kredito suteikimo fakto, byloje nėra įrodymų apie gauto vartojimo kredito visišką grąžinimą, o ieškovės pateikti įrodymai formaliai patvirtina, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartyje numatytus įsipareigojimus, priteisė ieškovei iš atsakovo 3 758,11 Eur negrąžinto kredito, 248,85 Eur negrąžintų pelno palūkanų, paskaičiuotų iki Sutarties nutraukimo.

9. Teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 358,24 Eur Sutarties sudarymo mokestį, paskaičiuotą iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (iki 2031 m. kovo 25 d.), ir ieškovei iš atsakovo priteisė 21,90 Eur Sutarties sudarymo mokesčio, paskaičiuoto pagal Sutarties mokėjimo grafiką už laikotarpį nuo Sutarties sudarymo mokesčio skolos susidarymo (2024 m. birželio 25 d.) iki Sutarties nutraukimo (2024 m. spalio 25 d.) (4,38 Eur x 5 mėn.). Teismas nurodė, kad Sutarties sudarymo mokestis nepatenka į negautų pajamų sąvoką, ir argumentavo, jog, nutraukus Sutartį, ieškovės teisėtas lūkestis apima tik mokėjimo palūkanas (negautas pajamas), kurias ieškovė tikėjosi gauti, jeigu Sutartis būtų vykdoma tinkamai. Teismas nurodė, kad toks mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, nes vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, o sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjos nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo.

10. Teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 412,70 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotą iki Sutarties termino pabaigos, ir priteisė ieškovei iš atsakovo 40,84 Eur administravimo mokestį, paskaičiuotą pagal Sutarties mokėjimo grafiką nuo administravimo mokesčio skolos susidarymo dienos iki Sutarties nutraukimo (už laikotarpį nuo 2024 m. birželio 25 d. iki 2024 m. spalio 25 d.) (8,27 Eur + 8,22 Eur + 8,17 Eur + 8,11 Eur + 8,07 Eur). Teismas argumentavo, kad Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punkte nurodyta, jog administravimo mokestis – tai specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos, ir yra įskaičiuojamas į įmoką. Pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo. Kai sutartis yra nutraukta, išnyksta administravimo objektas ir reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, negali būti laikomas pagrįstu. Be to, ieškovės teisėtas lūkestis apima tik mokėjimo palūkanas (negautas pajamas), kurias ieškovė tikėjosi gauti, jeigu vartojimo kredito sutartis būtų vykdoma tinkamai, todėl administravimo mokestis taip pat nepatenka į negautų pajamų sąvoką.

11. Teismas tenkino ieškovės reikalavimus priteisti 9,71 Eur nuotolius (negautas pajamas), paskaičiuotas už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo dienos (2024 m. spalio 25 d.) iki 2024 m. spalio 29 d., ir 16 procentų dydžio nuostolius (negautas pajamas), paskaičiuotus už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Sutarties termino pabaigos (2031 m. kovo 25 d.), nuo pagal Sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 2 244,52 Eur sumos. Teismas argumentavo, kad Sutartis buvo nutraukta dėl atsakovo kaltės, ieškovė prašo priteisti negautas pajamas, kurias Sutartyje numatytų mokėjimo (pelno) metinių palūkanų forma ji būtų gavusi, jei atsakovas būtų tinkamai ir laiku vykdęs Sutartį ir dėl to ši Sutartis būtų galiojusi visą numatytą laikotarpį. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.

12. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 12,90 Eur delspinigius, paskaičiuotus taikant 0,05 proc. dydžio delspinigių normą už pavėluotas sumokėti mėnesines įmokas už laikotarpį nuo 2024 m. birželio 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 24 d. Teismas argumentavo, kad atsakovas praleido piniginių prievolių įvykdymo terminus ir turi sumokėti netesybas (CK 6.258 straipsnio 1 dalis, VKĮ 11 straipsnio 8 dalis).

13. Teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

14. Atsižvelgdamas į tai, jog ieškinys patenkintas iš dalies (patenkinta 90 proc. reikalavimų), teismas iš atsakovo priteisė ieškovei 648,55 Eur (763 Eur x 90 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Teismas, proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimų daliai, paskirstė valstybės patirtas 15,86 Eur procesinių dokumento siuntimo išlaidas: iš atsakovo valstybei priteisė 13,48 Eur, iš ieškovės išlaidų valstybei nepriteisė, nes iš ieškovės išieškotina suma mažesnė už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

15. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Finansų bitė“ prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. sausio 27 d. sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti ieškovei iš atsakovo 358,24 Eur sutarties sudarymo mokestį, 22 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Nepagrįsti teismo teiginiai, kad sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl toks mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo turėtų būti priteista visa likusi negrąžinta 358,24 Eur sutarties sudarymo mokesčio suma. Bendrovei (ieškovei) kaip platformos operatorei mokamas atlygis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų.

15.2. Sutarties sudarymo mokestis – tai mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui (Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punktas). Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Aplinkybė, kad šio mokesčio suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nesuponuoja išvados, kad sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu. Tai yra mokestis, kuris yra apibrėžtas konkrečia suma. Taip pat jis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis. Skolintojai investavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į ieškovės (organizatorės) sąskaitą, kaip atlygis organizatorei, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir ieškovei), pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis.

15.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad, nutraukus Sutartį, ieškovės teisėtas lūkestis apima tik mokėjimo palūkanas (negautas pajamas), kurias ieškovė tikėjosi gauti, jei Sutartis būtų vykdoma tinkamai, o sutarties sudarymo mokestis nepatenka į negautų pajamų sąvoką. Ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis įstatyme nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Ieškovė, remdamasi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu taiko veiklos modelį, kai į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus, todėl netaiko VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Nagrinėjamu atveju, ieškovės kaip skolintojos (Platformoje suteiktas identifikacinis Nr. I00007702) investuota suma į su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį Nr. L-73249542) buvo 505 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 460,57 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,11 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 44,43 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti.

16. Atsakovas V. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

18. Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

19. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

20. Šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovės reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

21. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus – UAB „Finansų bitė“ informaciją ir pažymą apie UAB „Finansų bitė“ 2024 m. balandžio 2 d. investicijas. Apeliantės nuomone, minėtų įrodymų turinys pagrindžia apeliacinio skundo argumentus, kad Paskolos sutarties su atsakovu sudarymo dieną ieškovė kaip skolintoja investavo į visas paskolas ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos, dėl to atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis nurodyta išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatoriaus mokesčio skaičiavimui.

22. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

23. Nagrinėjamoje byloje iš pateikto ieškinio turinio matyti, kad ieškovė ieškinio reikalavimą dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo grindė, be kita ko, aplinkybėmis, jog ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams; pačios ieškovės atsakovui paskolinta suma, skirta vartojimo kredito daliai, sudarė 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos; ieškovė, paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama Sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, pagrįstai vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti Paskolos sutarties atžvilgiu VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo. Iš skundžiamo teismo sprendimo už akių turinio matyti, kad šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ieškovės reikalavimą dėl Sutarties sudarymo mokesčio tenkindamas iš dalies ir priteisdamas ieškovei iš atsakovo nesumokėtą Sutarties sudarymo mokesčio, paskaičiuoto pagal Sutarties mokėjimo grafiką už laikotarpį nuo Sutarties sudarymo mokesčio skolos susidarymo iki Sutarties nutraukimo, rėmėsi kitu pagrindu – tuo, jog, nutraukus Sutartį, ieškovės teisėtas lūkestis apima tik mokėjimo palūkanas (negautas pajamas), kurias ieškovė tikėjosi gauti, jeigu Sutartis būtų vykdoma tinkamai, o Sutarties sudarymo mokestis nepatenka į negautų pajamų sąvoką. Apeliacinės instancijos teismui ieškovė pateikė naujus įrodymus – UAB „Finansų bitė“ informaciją ir pažymą apie UAB „Finansų bitė“ investicijas 2024 m. balandžio 2 d. Jei priimtų šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą naujais aspektais, kurie nebuvo tiriami ir vertinami pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą. Kita vertus, tokie įrodymai lemtų naujų aplinkybių nagrinėjimą, o tai taip pat neatitiktų CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatų. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti nauji įrodymai neturi įtakos sprendžiant ginčijamą klausimą, nes, siekiant pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, ieškovė turi įrodyti investavusi ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą, tuo tarpu ieškovė pateikė duomenis apie ieškovės investicijas į 2024 m. balandžio 2 d. suteiktus vartojimo kreditus.

24. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtą, taip pat į tai, kad ieškovė turėjo galimybę pateikti šiuos įrodymus pirmosios instancijos teisme pateikdama ieškinį, į tai, kad ieškovė yra verslo subjektas, profesionaliai veikianti tarpusavio skolinimo platformos operatorė ir vartojimo kredito davėja, byloje atstovaujama profesionalaus teisininko, dėl to jai yra / turi būti žinoma, kokios aplinkybės tokio pobūdžio bylose turi būti įrodinėjamos, taip pat žinoma procesinė pareiga proceso metu įrodymus teikti laiku, spręstina, kad nėra pagrindo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

25. Byloje nustatyta, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o ginčo Paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą.

26. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovas 2024 m. balandžio 2 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 73249542, kurios pagrindu atsakovui suteiktas 4 170 Eur vartojimo kreditas (iš jų: paskolos suma – 3 803,04 Eur, sutarties sudarymo mokestis – 366,96 Eur), o atsakovas įsipareigojo per 84 mėnesių laikotarpį grąžinti 3 803,04 Eur kreditą bei sumokėti: metines palūkanas, taikant 16 proc. palūkanų normą, t. y. 2 587,57 Eur; 8,8 proc. dydžio, t. y. 366,96 Eur, sutarties sudarymo mokestį bei 0,22 proc. dydžio, t. y. 427,16 Eur, administravimo mokestį, mokamus dalimis kiekvieną mėnesį Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais iki 2031 m. kovo 25 d.

27. Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 366,96 Eur sutarties sudarymo mokestį įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą ir 3 803,04 Eur paskolos sumą pervedė atsakovui.

28. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal Sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė Sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2024 m. spalio 25 d. Duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su ieškove ar ginčytų savo prievolę pagal ginčo Sutartį, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Dėl apeliaciniu skundu keliamų klausimų ir su jais susijusios bylos dalies esmės (ne)atskleidimo pirmosios instancijos teisme

29. Skundžiamu pirmos instancijos teismo sprendimu už akių ieškovės reikalavimai dėl nesumokėtų administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkinti iš dalies, priteisiant šiuos mokesčius už laikotarpį iki Paskolos sutarties nutraukimo, t. y. ieškovės reikalavimas priteisti 412,70 Eur nesumokėto administravimo mokesčio buvo patenkintas 40,84 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį nuo 2024 m. birželio 25 d. iki 2024 m. spalio 25 d.), o ieškovės reikalavimas priteisti 358,24 Eur nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkintas 21,90 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną dalį nuo 2024 m. birželio 25 d. iki 2024 m. spalio 25 d.). Spręsdamas dėl Sutarties sudarymo mokesčio, teismas argumentavo, kad, nutraukus Sutartį, ieškovės teisėtas lūkestis apima tik mokėjimo palūkanas (negautas pajamas), kurias ieškovė tikėjosi gauti, jeigu Sutartis būtų vykdoma tinkamai, Sutarties sudarymo mokestis nepatenka į negautų pajamų sąvoką, nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl, teismo teigimu, toks mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Pasisakydamas dėl administravimo mokesčio, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad kai Sutartis yra nutraukta, išnyksta administravimo objektas ir reikalavimas priteisti Sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po Sutarties nutraukimo, negali būti laikomas pagrįstu, be to, administravimo mokestis taip pat nepatenka į negautų pajamų sąvoką.

30. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti iš atsakovo visą likusį nesumokėtą 358,24 Eur sutarties sudarymo mokestį. Apeliantės teigimu, Sutarties sudarymo mokestis – tai mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui (ieškovei) (Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.27 punktas). Taip pat jis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis; atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams, pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Bendrovei (ieškovei) kaip Platformos operatorei mokamas atlygis pagal paskolų sutartis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų; ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatorės mokesčio skaičiavimui.

31. Minėta, ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o Paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą. Nagrinėjamu atveju ieškovė kelia klausimą dėl VKĮ 25³ straipsnio, įtvirtinančio reikalavimus tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, atitinkamų nuostatų (6 ir 6¹ dalių) aiškinimo ir taikymo.

32. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai. Be to, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis privalo būti įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir negali viršyti VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos).

33. Svarbu pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (7 184,73 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai), kaip tai nustatyta VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorei, ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį. Atkreiptinas dėmesys, kad ir apeliantė tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek ir administravimo mokestį vertina kaip atlygį.

34. Atsižvelgdamas į nurodytą, taip pat į skundžiamo teismo sprendimo už akių turinį, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pripažįsta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinta dalis ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Ieškovei esant tarpusavio skolinimo platformos operatorei, įtrauktai į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą dėl prievolių pagal Paskolos sutartį nevykdymo ir su tuo susijusių pasekmių, turėjo aiškintis ginčui aktualias Sutarties sąlygas dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą bei su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ įstatymo kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (žr., pvz. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-63-730/2025; kt.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš teismo sprendimo už akių turinio, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į ginčo Sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Dėl to nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį (ne)pagrįstumo nebuvo atskleista bylos esmė.

35. Pirma, pirmosios instancijos teismas netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių (taip pat pakartotų apeliaciniame skunde), kad Sutarties sudarymo mokestis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis, kad atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams pagal Paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis, kad vadovaujantis Portalo naudojimosi sutarties 9.2 punktu nurodyto mokesčio apimtimi ieškovė yra perėmusi skolintojų reikalavimo teises į atsakovą. Taip pat pirmosios instancijos teismas netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, kad Sutarties sudarymo mokestis – sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už Sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui (ieškovei); kad Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su Sutartimi susijusių dokumentų parengimą, o aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nesuponuoja išvados, kad Sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu.

36. Antra, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, todėl jos veiklai taikomi VKĮ 25³ straipsnio reikalavimai, sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, svarbu buvo nustatyti ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą (ne)egzistavimą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje taip pat nurodė aplinkybes, jog ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams. Šiuo aspektu svarbu įvertinti tiek ginčo Paskolos sutarties sąlygas, apibrėžiančias skolintoją (paskolos davėją), tiek kitus duomenis, kuriuose ieškovė (apeliantė) (ne)išskiriama kaip vartojimo kreditų davėja, viena iš skolintojų kiekvienos paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju, ir šiuos duomenis pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Teismui neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir Sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

37. Trečia, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į VKĮ 2 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, bei į tai, kad tiek administravimo, tiek Sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (7 184,73 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos (3 803,04 Eur), palūkanų (2 587,57 Eur), sutarties sudarymo mokesčio (366,96 Eur), administravimo mokesčio (427,16 Eur) ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek administravimo mokestį turėjo vertinami sistemiškai, kaip vieningą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos). Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino ir dėl jų nepasisakė, t. y. nenustatė, ar ieškovės atlygis pagal Paskolos sutartį – 794,12 Eur (366,96 Eur sutarties mokestis + 427,16 Eur administravimo mokestis arba atitinkamai 8,8 proc. dydžio ir 0,22 proc. dydžio) atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

38. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Minėta, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

39. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio argumentų bei Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų analizės nustatyta, kad ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 366,96 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 46,21 proc. viso ieškovės atlygio ((366,96 Eur / (366,96 Eur + 427,16 Eur)) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos išmokėjimo metu, nesiedama jo su atsakovo grąžinta kredito suma, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką. Akcentuotina, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Taigi, tokiu atveju susidarytų situacija, kada ieškovė atsakovui skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį ieškovė Sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovui šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes, minėta, Sutarties sudarymo mokesčio, kuris sudaro 46,21 proc. viso atlygio, nustatymas, nesiejant jo su atsakovo grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), dėl ko būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovo dalį sutarties sudarymo mokesčio. Be to, tokiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengusi šio mokesčio dalį – 8,72 Eur (366,96 Eur – 358,24 Eur), būtų pagrindas spręsti dėl šios sumos grąžinimo atsakovui (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas).

40. Penkta, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu spręstinas klausimas dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 40,84 Eur sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki Paskolos sutarties nutraukimo. Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmos instancijos teismo sprendimo už akių dalies neginčijo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, kaip minėta, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turi būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumą.

41. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į Sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardintą kaip sutarties administravimo mokestį, ieškovė skaičiavo už viso Sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų, siedama jį su atsakovo grąžintomis įmokomis. Toks ieškovės sukurtas veiklos modelis reiškia, kad ji gali reikalauti iš atsakovo tik Sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo vykdant sutartį sumokėtoms įmokoms. Pažymėtina, kad gautais iš atsakovo mokėjimais ieškovė įskaitė 44,93 Eur (3 803,04 Eur – 3 758,11 Eur) arba 1,18 proc. (44,93 Eur / 3 803,04 Eur × 100 proc.) paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 5,04 Eur (427,16 Eur × 1,18 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 14,46 Eur (427,16 Eur – 412,70 Eur) šio mokesčio, taigi, galimai ieškovė ne tik neturi teisės į jokią papildomą šio mokesčio sumą, dėl ko galimai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 40,84 Eur administravimo mokesčio, bet, jei nebūtų įrodyta kitaip, galimai ieškovė yra gavusi 9,42 Eur (14,46 Eur – 5,04 Eur) permoką, kuri tokiu atveju turėtų būti grąžinta atsakovui (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas).

42. Šešta, pažymėtina, kad, tuo atveju, jei būtų konstatuotos Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, vadovaujantis Paskolos sutarties sąlygomis dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarka, galimai permokėtomis sumomis, iš viso 18,14 Eur (8,72 Eur + 9,42 Eur) tokiu atveju turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovo priteista mokėjimo palūkanų už laikotarpį nuo 2024 m. birželio 6 d. iki 2024 m. spalio 24 d. suma. Be to, tokiu atveju, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos, kaip matyti iš su ieškiniu pateiktos lentelės, ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už įsiskolinimą, kuris būtų susidaręs dėl galimai neteisėtai panaudotos 18,14 Eur permokos. Tuo pačiu, tokiu atveju turėtų būti tikslinama bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, bei, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš naujo spręstini ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų bei valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

43. Apibendrinant nurodytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių, kurių vertinimo poreikis išplaukia tiek iš nustatyto teisinio reglamentavimo, tiek iš formuojamos teismų praktikos. Teismas netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl Sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą (ne)egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vienas nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimų dėl Sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstina dėl nustatytų galimai permokėtų sumų įskaitymo, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, iš naujo spręstina dėl ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų bei valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl procesinės bylos baigties

44. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

45. Nagrinėjamu atveju aukščiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą dalyse pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl neištyręs, neatskleidęs reikšmingų faktinių bylos aplinkybių; dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

46. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

47. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).

49. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

50. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. sausio 27 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-615-1115/2025, dalis dėl pelno palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. lapkričio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų ieškovei iš atsakovo ir valstybei iš atsakovo priteisimo ir šias bylos dalis grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.