Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Nepasibaigus numatytam nuomos terminui, Atsakovė paprašė dar nuomos mokesčio avansu, todėl šalys pasirašė naują sutartį dėl to paties namo nuomos - 2015 m. rugpjūčio 1 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau - Sutartis Nr. 2), kurioje buvo numatytas nuomos terminas trys metai nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., nuomos mokestis - nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. 1 300,00 Lt (376,51 Eur) per mėnesį , sutarties 6.2 p. vėl buvo numatytas nuomos mokesčio mokėjimas avansu už kelis metus, todėl Ieškovė sutarties pasirašymo dieną - 2015 m. rugpjūčio 1 d. - sumokėjo Atsakovei 6 732,00 Eur (22 000,00 Lt), Atsakovė apie pinigų gavimą patvirtino įrašu ir parašu pačioje sutartyje.

2017 m. kovo 1 d. šalys vėl pasirašė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau - Sutartis Nr.3) dėl to paties Atsakovei priklausančio namo nuomos, sutartyje buvo numatytas nuomos terminas du metai nuo 2017 m. kovo 1 d., nuomos mokestis - nuo 2017 m. kovo 1 d. 500,00 Eur per mėnesį, sutarties 6.2 p. buvo numatyta, kad Ieškovė iki 2017 m. gegužės 17 d. turi sumokėti nuomos mokestį už du metus - 12 000,00 Eur. 2017 m. gegužės 17 d. Ieškovė sumokėjo Atsakovei 12 000,00 Eur, Atsakovė apie pinigų gavimą patvirtino įrašu ir parašu pačioje sutartyje.

2019 m. sausio 31 d. šalys vėl pasirašė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau - Sutartis Nr. 4) dėl to paties Atsakovei priklausančio namo nuomos, sutartyje buvo numatytas nuomos terminas vieni metai nuo 2019 m. kovo 1 d., nuomos mokestis - nuo 2019 m. kovo 1 d. 567,00 Eur per mėnesį, sutarties 6.2 p. buvo numatyta, kad ieškovė iki 2019 m. sausio 31 d. turi sumokėti nuomos mokestį už nuomos terminą - 6 800,00 Eur. Tą pačią dieną Ieškovė sumokėjo Atsakovei 6 800.00 Eur, Atsakovė apie pinigų gavimą patvirtino įrašu ir parašu pačioje sutartyje.

Ginčo dėl nuomos mokesčio, sumokėto pagal Sutartį Nr. 3 ir Sutartį Nr. 4 nėra, nes jo suma buvo paskaičiuota ir įrašytą sutartyje, atitinkamai 12 000,00 Eur (24 mėn po 500,00 Eur) ir 6 800,00 Eur (12 mėn. po 567,00 Eur).

Pagal Sutartį Nr. 1 2014 m. spalio 16 d. sumokėta nuomos mokesčio suma 40 000,00 Lt (11584,00 Eur ir pagal Sutartį Nr. 2 2015 m. rugpjūčio l d. sumokėta nuomos mokesčio suma 22 000,00 Lt (6372,00 Eur) neatitinka Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 sąlygų. Šių sutarčių galiojimo metu buvo numatytas mėnesio nuomos mokestis 1 300,00 Lt, tokio dydžio nuomos mokesčio mokėjimo terminas nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d., viso 36 mėn., todėl nuomos mokesčio pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2 Ieškovė turėjo sumokėti 46 800.00 Lt (13 554,00 Eur), o sumokėjo 62 000,00 Lt (17 956,00 Eur). Mokėtinas nuomos mokesčio sumas skaičiavo ir Ieškovei sumokėti nurodė Atsakovė, ji negalėjo nežinoti, kad suskaičiavo ženkliai per dideles nuomos mokesčio sumas. Ieškovė tik pasibaigus paskutinės sutarties galiojimui pastebėjo, kad yra ženkli 4 402,00 Eur nuomos mokesčio permoka pagal Sutartį Nr. 1 ir Sutartį Nr. 2. kurios Atsakovė neįskaičiavo pagal po to sekusias šalių sudarytas Sutartį Nr. 3 ir Sutartį Nr. 4, tokiu būdu Atsakovė įgijo jai nepriklausančią 4 402,00 Eur sumą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.237 str. 1 d. numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Todėl Atsakovė privalo grąžinti Ieškovei 4 402,00 Eur.

CK 6.240 str. numato, kad be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 % dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Remiantis šiomis nuostatomis, Ieškovė prašys teismo iš Atsakovės priteisti 5 % dydžio metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo nepagrįstai įgytų lėšų sumos - 4 402,00 Eur, nuo 2017 m. kovo 1 d., kai šalys sudarė Sutartį Nr. 3, iki 2020 m. rugpjūčio 12 d. - pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo padavimo teismui dienos, viso 760,40 Eur.

CK 6.37 str. numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 % dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Procesiniai klausimai

Kreipdamasi su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, Ieškovė sumokėjo žyminį mokestį 29,00 Eur, kuris Ieškovei nėra grąžintas. Pateikiant ieškinį (per EPP sistemą) turėtų būti sumokėtas 116,00 Eur žyminis mokestis, todėl Ieškovė sumoka skirtumą - 87,00 Eur.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 135 str. 1 d. 5 p,, Ieškovė prašo teismo, esant CPK numatytoms sąlygoms, priimti sprendimą už akių - ieškinį tenkinti.

Vykdant CPK 135 str. 1 d. 6 p. reikalavimus, Ieškovė informuoja, kad ši byla bus vedama per advokatę D. B..

Vykdant CPK 135 str. 1 d. 7 p. reikalavimus ieškovė informuoja, kad taikos sutartis galima.

Ieškovė 2021-01-29 iki teismo posėdžio pateikė į bylą ir papildomus rašytinius įrodymus.

Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Ginčo sutarčių originalų, kaip to norėjo atsakovė, ieškovė teismui į bylą nepateikė.

Teismo posėdžio ieškovė pakartojo ieškinio motyvus ir prašė teismo jį tenkinti visiškai. Papildomai paaiškino, kad šalys dėl nuomos santykių derybas pradėjo dar 2013 m. gruodžio mėnesį, kuomet ieškovė ir apsigyveno išnuomotame name. Nuomos santykiai pasibaigė 2020-04-15. Nuomos mokestį ieškovė mokėjo atsakovei grynais ir atsižvelgiant į pastarosios prašymą, kadangi gauti pinigai buvo panaudojami pvz., apmokėjimui rangovui už atliekamus namo statybos rangos darbus. Abi šalys derino nuomos sutarčių tekstus, tačiau kas parengė jų projektus ieškovė neprisimena. Ieškovė laiko, kad prievolė mokėti gyventojų pajamų mokestį tenka atsakovei, todėl ji neturėjo mokėti atskirai nuomotojai dar ir GPM. Be to šalims keičiant nuomos sutartis, padidėjo ir nuomos mokestis, todėl atsakovė ir privalėjo mokėti šį mokestį. Ieškovė neneigė, kad sudarant naują nuomos sutartį, buvo planuojama seną sutarties tekstą suplėšyti, tačiau ji sutarčių tekstus išsaugojo savo kompiuteryje. Sulaukusi iš atsakovės pretenzijų po nuomos sutarties pabaigos, ji pastebėjo, kad yra sumokėjusi nuomotojai daugiau nuomos mokesčio nei privalėjo. Ieškovei nereikėjo naikinti (plėšyti) nuomos sutarčių teksto, kadangi ji sąžiningai moka mokesčius ir versle nesinaudoja grynais pinigais.

Atsakovė sutinka su ieškove, kad tarp šalių 2014 m. kovo 1 d. buvo sudaryta Sutartis Nr. 1 ir atsakovė iš ieškovės 2014 m. spalio 16 d. datai buvo gavusi 40 000 Lt grynais.

Tačiau ieškovė sako netiesą, jog „Nepasibaigus numatytam nuomos terminui, Atsakovė paprašė dar nuomos mokesčio avansu“, todėl šalys pasirašė Sutartį Nr. 2, ir, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė atsakovei sumokėjo papildomai dar 22 000 Lt (pagal ieškovės tvirtinimą, 2015 m. rugpjūčio 1 d. datai ji jau būtų buvusi atsakovei sumokėjusi 62 000 Lt (40 000 Lt + 22 000 Lt)).

Ieškovei nebuvo jokios priežasties 2015 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei mokėti papildomai 22 000 Lt, kada nuo 2014 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 1 sudarymo) iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. buvo praėję 17 mėnesių, o nuomos mokesčio suma (be GPM) už tokį nuomos laikotarpį sudarė 22 100 Lt (1 300 Lt*17 mėn.).

Sutarties Nr. 1 6.2 punktas nustatė, kad Nuomininkas įsipareigoja sumokėti Nuomos mokestį iš anksto už kelis metus, skirta namo išorės apdailos ir sienos remontui. Pinigai bus mokami dalimis pagal iš anksto suderintą grafiką. Sutartį nutraukus prieš terminą, likusi po galutinio atsiskaitymo sumokėto Nuomos mokesčio suma grąžinama Nuomininkui per 2 mėnesius po Namo grąžinimo Nuomotojui. Pagal Sutarties Nr. 1 6.3 punktą Nuomos mokestis už praėjusį mėnesį mokamas iki 10 (dešimtos) dienos kito mėnesio. Taigi pagal šios nuomos sutarties nuostatas, kada ieškovė jau buvo sumokėjusi atsakovei 40 000 Lt, nuomos mokesčio likutis (be GPM) sudarė 6 800 Lt, kas reiškia, jog ieškovė neturėjo pareigos, o atsakovė neturėjo reikalavimo teisės, kad ieškovė atsakovei papildomai mokėtų dar 22 000 Lt.

Jeigu, kaip teigia ieškovė, atsakovei 2015 m. rugpjūčio 1 d. būtų buvę reikalingi pinigai, ji juos būtų galėjusi pasiskolinti.

Net jeigu atsakovei, pavyzdžiui, būtų nepriimtina skolintis pinigus (arba ieškovei būtų nepriimtina paskolinti atsakovei pinigus) ir šalys tartųsi dėl gerokai didesnės avanso sumos už nuomą, kuri viršytų nuomos sutarties terminą, logiška, kad tokiu atveju šalys sudarytų papildomą susitarimą prie Sutarties Nr. 1, kuriuo keistų Sutarties Nr. 1 punktą 4.1 bei nurodytų jau ilgesnį nuomos terminą.

Iš tikrųjų šalys, ką puikiai žino ieškovė, 2015 m. rugpjūtį susitarė suplėšyti Sutarties Nr. 1 (kuri, kaip pirmiau minėta, galiojo nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d.) originalus, ir persirašyti šią nuomos sutartį naujai, nurodant, kad namo nuomos terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. (Sutarties Nr. 2 2.2 nurodyta, kad Namas perduotas Nuomininkui 2015 m. rugpjūčio 1 d.)

Ieškovė nei 2015 m. rugpjūčio 1 d., nei vėliau realiai nemokėjo 22 000 Lt atsakovei (ką neteisingai nurodo ieškovė), o atsakovės Sutartyje Nr. 2 padaryta žyma „Pagal sutartį gavau 6 372 Eur (arba 22 000 Lt - dvidešimt du tūkstančiai litų) V. P.“ reiškia, kad kadangi šalys buvo sutarusios ir atsakovė įsitikinusi, jog Sutarties Nr. 1 originalai suplėšyti, reikėjo atžymėti, kad ieškovė atsakovei jau anksčiau yra mokėjusi už nuomą (tam, kad atsakovė, nebesant (esant suplėšytam) Sutarties Nr. 1 originalui, nepareikalautų iš ieškovės antrą kartą už nuomą).

Kad ieškovė atsakovei 2015 m. rugpjūčio 1 d. nemokėjo 22 000 Lt, rodo ir įrašų apie 40 000 Lt ir 22 000 Lt sumas skirtingumas - priešingai nei Sutartyje Nr. 1 esančiame įraše dėl 40 000 Lt gavimo, Sutartyje Nr. 2 nėra nurodyta datos, nes, kaip pirmiau minėta, 22 000 Lt ieškovė atsakovei 2015 m. rugpjūčio 1 d. nemokėjo, kas puikiai yra žinoma ieškovei bei tai įrodo ir toliau sekęs šalių elgesys.

Šalys susitarė suplėšyti ir Sutartį Nr. 2 (jos originalus) bei 2017 m. kovo 1 d. sudarė Sutartį Nr. 3, kur nurodyta, kad esą Namas perduotas Nuomininkui 2017 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 3 2.2 punktas), namas išnuomojamas 2 (dviejų) metų terminui, o nuomos terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2017 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 3 4.1 punktas) - nors pagal, kaip buvo įsitikinusi atsakovė, suplėšytą Sutarties Nr. 2 originalą namas buvo išnuomotas 3 metų laikotarpiui nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. (Sutarties Nr. 2 4.1 punktas).

Ieškovė atsakovei 2017 m. gegužės 17 d. sumokėjo 12 000 Eur nuomos mokestį (be GPM), tai yra sumokėjo už 24 mėn. po 500 Eur.

Šalys sutarė suplėšyti ir Sutarties Nr. 3 originalus.

Jeigu, kaip tvirtina ieškovė, ji iki 2017 m. kovo 1 d. būtų buvusi sumokėjusi atsakovei 62 000 Lt (4 402 Eur daugiau nei turėjo mokėti), nėra abejonių, kad sudarant 2017 m. kovo 1 d. Sutartį Nr. 3 apie tai būtų buvę nurodyta Sutartyje Nr. 3 (arba kitame dokumente) ir ieškovė nebūtų mokėjusi atsakovei 12 000 Eur.

Ieškovė dirba UADBB „J p“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), vadove, bendrovė užsiima draudimu, investicine veikla. Ieškovė pagal rekvizitai.lt duomenis yra ir UAB „T.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), vadove, veikla: auditas, draudimas.

Todėl nėra abejonių, kad jeigu ieškovė būtų buvusi permokėjusi atsakovei nuomos mokesčio pagal Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 (kaip tvirtina ieškovė - net ženklią sumą), ji tai būtų žinojusi ir apie šią permoką būtų nurodyta Sutartyje Nr. 3 bei į tai atsižvelgta mokant pagal Sutartį Nr. 3.

Atsakovė buvo įsitikinusi, kad vykdant šalių sutarimą Sutarties Nr. 3 originalūs egzemplioriai yra suplėšyti, ir šalys 2019 m. sausio 31 d. sudarė Sutartį Nr. 4, šios sutarties terminas - 1 metai, terminas skaičiuojamas nuo 2019 m. kovo 1 d., mėnesinis nuomos mokestis 567 Eur pridedant įstatymų nustatytą gyventojų pajamų mokestį (Sutarties Nr. 4 6.1 punktas), o Namas perduotas Nuomininkui esą 2019 m. kovo 1 d. (Sutarties Nr. 4 2.2 punktas). Ieškovė atsakovei sumokėjo 6 800 Eur nuomos mokestį, tai yra sumokėjo už 12 mėn. po 567 Eur (be 4 Eur).

Jeigu ieškovė iš tikro būtų buvusi atsakovei permokėjusi ieškiniu prašomus priteisti net 4 402 Eur (kas, kaip tvirtina pati ieškovė, yra ženkli pinigų suma), ji nebūtų tiek mokėjusi pagal Sutartį Nr. 3 ir Sutartį Nr. 4.

Šalys susitarė suplėšyti ir Sutarties Nr. 4 originalius egzempliorius.

Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje nurodydama nuomos mokestį pagal Sutartį Nr. 3 ir Nr. 4 atitinkamai 500 Eur ir 567 Eur nutyli, jog pagal Sutartį Nr. 3 ir Nr. 4 ji turėjo sumokėti atsakovei ir gyventojų pajamų mokestį (atitinkamai 1 800 Eur ir 1 020 Eur).

Kadangi atsakovė nėra gavusi iš ieškovės daugiau nei jai priklausė pagal pirmiau išvardintas nuomos sutartis, ji nėra be teisinio pagrindo įgijusi jokių ieškovės sumų, todėl ieškovės reikalavimas iš atsakovės priteisti 760,40 Eur palūkanų taip pat visiškai nepagrįstas.

Nepalieka abejonių aiškiai dirbtinai konstruojama ieškovės pozicija - pagal ją, pasirodo, atsakovė žinojo apie tai, kad esą be teisinio pagrindo yra įgijusi iš ieškovės pinigines lėšas (ir dar iš ieškovės žodžių - ženklias), tačiau to, pasirodo, ieškovė visą laiką nežinojo - nežinojo nei sudarydama Sutartį Nr. 3, nežinojo nei sudarydama Sutartį Nr. 4.

Kadangi tarp ieškovės su atsakove, kaip pirmiau minėta, buvo susitarta suplėšyti Sutartį Nr. 1, Sutartį Nr. 2, Sutartį Nr. 3, Sutartį Nr. 4 (originalius jų egzempliorius) ir ieškovė žino, kad ji 2015 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei nesumokėjo papildomai 22 000 Lt sumos, teismo prašysime ieškovės dalyvavimą teismo posėdyje pripažinti būtinu, taip pat prašysime iš ieškovės išreikalauti Sutarties Nr. 1, Sutarties Nr. 2, Sutarties Nr. 3, Sutarties Nr. 4 originalus.

Jeigu ieškovė nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų ar esant kitam teisiniam pagrindui, atsakovas neprašo, kad būtų priimtas sprendimas už akių.

Atsakovė nemato taikos sutarties galimybių.

Remiantis išdėstytu, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų prašome:

- Ieškovės ieškinį atsakovei atmesti ir atsakovei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

- Iš ieškovės išreikalauti 2014 m. kovo 1 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties originalą; 2015 m. rugpjūčio 1 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties originalą; 2017 m. kovo 1 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties originalą; 2019 m. kovo 1 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties originalą.

Teikiame atsakovės bei ieškovės susirašinėjimą - 2020 m. balandžio 30 d., 2020 m. birželio 26 d., 2020 m. liepos 3 d. elektroninius laiškus, kuriuose yra nurodytos aplinkybės, susijusios su tarp šalių kilusiu ginču, jo turiniu ir šalių pozicijomis dar nesant iškeltai šiai civilinei bylai teisme. Šių elektroninių laiškų turiniu atsakovė įrodinės ieškovės jai pareikštų reikalavimų nepagrįstumą.

Taip pat teikiame atsakovės 2014 m. kovo 27 d. elektroninį laišką, adresuotą ieškovei, bei prie jo prikabintą 2014 m. kovo 1 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios 6.1. punkte nurodyta, jog ieškovė įsipareigoja atsakovei mokėti nuomos mokestį, lygų 1300 Lt per mėnesį, pridedant įstatymu nustatytą gyventojų pajamų mokestį, ir 6.2. punkte nurodyta, jog ieškovė įsipareigoja atsakovei sumokėti 46 800 plius GPM. Šių dokumentų turiniu atsakovė įrodinės ieškovės jai pareikštų reikalavimų nepagrįstumą.

Atsakovė atsikirtimams pagrįsti pateikė teismui rašytinius įrodymus. Taip pat atsakovė 2021-01-29 pateikė teismo posėdžio metu papildomus rašytinius įrodymus.

Parodė, kad su ieškove jos buvo pažįstamos dar iki nuomos santykių tarp jų atsiradimo. Nurodė, kad nuomos sutarties tekstą jai atsiuntė būtent ieškovė, o ne ji jai pateikė. Vėliau ji pastebėjo, kad sutarties šalys nuomos sutartyje nėra aptarusios gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo klausimo, todėl vėliau sudarant nuomos sutartyje nenurodė, kas turi sumokėti GPM, todėl vėliau sudarant dvi nuomos sutartis, jos nurodė, kad turi būti mokomas ir GPM. Atsakovė neneigė, kad sutarties šalys sudarydamos naują nuomos sutartį, tarėsi, jog ankstesnė nuomos sutartis turi būti suplėšyta. Suplėšant nuomos sutarties tekstą, ieškovė sakiusi atsakovei, kad tai daroma tam, jog pastaroji neturėtų mokėti GPM. Atsakovė teigė, kad nėra gavusi iš ieškovės 6 372,00 Eur (atitikmuo 22 000 Lt), pagal 2015-08-01 sutartyje padarytą įrašą. Parodė, kad pagal jos pateiktą apskaičiavimą ji nėra gavusi iš ieškovės daugiau pinigų nei pastaroji nurodė ieškinyje, o be to jai atliekant su ieškove nuomos mokesčio apskaičiavimą ji net yra suklydusi dėl 2 mėnesių nuomos mokesčio. Atsakovė nurodė, kad GPM valstybei nuo gautų pajamų ji nėra iš vis mokėjusi. Laiko, kad ieškovė nėra sąžininga, nes ir ji suprato, jog nebus mokomas GPM.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė (nuomininkė) T. K. ir atsakovė (nuomotoja) V. P. 2014 m. kovo 1 d. sudarė Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (toliau - pirma sutartis) dėl gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, nuomos (14-18, 55-60 b. l.). Šioje sutartyje šalys numatė, kad nuomos termino trukmė trys metai (pirmos sutarties 4.1. p.). Sudaryta sutartimi ieškovė įsipareigojo atsakovei nuomos mokestį sumokėti iš anksto už kelis metus, kadangi nuomotoja turėjo sumokėti gyvenamojo namo statybos rangovui už atliktus remonto darbus (pirmos sutarties 6.2. p.) (91-98 b. l.). Taip pat šalys žodžiu susitarė, kad nuomos mokestį nuomininkė nuomotojai mokės grynais pinigais, o ne pavedimu bei šią aplinkybę jos abi pripažino ir teismo posėdžio metu (CPK 182 str. 1 d. 5 p., 187 str.) (87-90 b. l.). Šalių sudarytoje pirmojoje sutartyje atsakovė savo ranka padarė įrašą, jog ieškovė (nuomininkė) 2014-10-16 sumokėjo jai grynais 40 000 Lt (atitikmuo 11 584,80 Eur) nuomos mokestį. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu šalys pripažino, kad ieškovė atsakovei faktiškai sumokėjo papildomai dar 6 800, 00 Lt (atitikmuo 1 969,42) nuomos mokesčio, tai yra iš viso: 46 800 Lt (atitikmuo 13 554,22 Eur) (CPK 182 str. 1 d. 5 p., 187 str.) (11-13, 43-46, 64 b. l.). Nepasibaigus nuomos terminui pagal pirmą nuomos sutartį, ginčo šalys 2015-08-01 sudarė naują Gyvenamojo namo nuomos sutartį (toliau - antra sutartis) ir vėl trejų metų laikotarpiui, pagal kurią nuomininkė sumokėjo nuomotojai grynais 6 732, 00 Eur, šį faktą pavirtindama įrašu savo ranka sutarties pabaigoje (19-23 b. l.). Antrojoje sutartyje šalys, kaip ir pirmojoje sutartyje numatė, kad nuomos mokestis yra mokomas avansu už kelis metus, nes pinigai skirti gyvenamojo namo rangovui už atliktus darbus (antros sutarties 6.2. p.). Po to šalys 2017-03-01 dar kartą sudaro trečią nuomos sutartį, kurioje numatyta, kad nuomininkas iki 2017-05-17 turi sumokėti nuomotojui 12 000 Eur nuomos mokestį už dvejus metus. Ieškovė 2017-05-17 sumoka atsakovei grynais 12 000 Eur, o pastaroji šį faktą ir vėl patvirtina įrašu savo ranka sutarties pabaigoje (24-28 b. l.). Šalys ir 2019-01-31 sudaro jau ketvirtą nuomos sutartį, pagal kurią ieškovė sumoka atsakovei grynais 6 800 Eur nuomos mokestį, o pastaroji apie pinigų gavimą padaro įrašą savo ranka sutarties pabaigoje (29-33 b. l.). Šalys skirtingai aiškina sudarytų sutarčių sąlygas ir sumokėtų pinigų kiekį, tačiau abi pripažįsta, kad sudarant naują nuomos sutartį, kiekviena ankstesnė nuomos sutartis turėjo būti sunaikinta (suplėšyta), o tokio veiksmo tikslas buvo išvengti mokestinės prievolės valstybei pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas (73 b. l.). Atsakovė šios teismo nurodytos aplinkybės neneigė ir duodama paaiškinimus ją pripažino (CPK 181 str. 1 d. 5 p., 187 str.). Šalims sudarius dvi pirmąsias paminėtas nuomos sutartis, jos nenurodė kuriai iš šalių tenka prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau - GPM), o trečioje ir ketvirtoje šalių sudarytų sutarčių 6.1. p. sąlygose, kurias šalys aiškina skirtingai, pasisakyta, kad šis mokestis yra pridedamas už ankstesnį laikotarpį (26-27, 31-32 b. l.). Analizuojant paminėtose sutartyse nurodytas sąlygas, pripažintina, jog jų tekstas yra neišsamus, sąlyginis ir teisiškai ydingas. Kaip jau teismas yra nurodęs, šių sutarčių sąlygose vartojamą žodį ,,pridedant“ šalys aiškina skirtingai, todėl teismui nėra pagrindo remtis gramatiniu jos aiškinimu, kadangi abiejų šalių tikslas buvo išvengti mokestinės prievolės valstybei, tai yra faktiškai nepatiriant papildomų išlaidų. Dėl to teismas šiuo klausimu dar pasisakys žemiau. Atskirai, pastebėtina, kad šalys turėjo norą išvengti ir kitos mokestinės prievolės, tai yra už komunalinių atliekų išvežimą, ką patvirtina jų tarpusavio susirašinėjimo el. laiško tekstas (53 b. l.). Ieškovė 2020-06-26 pateikė atsakovei reikalavimą (pretenziją) iki 2020-07-01 grąžinti jai permokėtą 4 692,38 Eur nuomos mokesčio sumą pagal pirmą ir antrą nuomos sutartį, kurio atsakovė netenkino (63-66 b. l.). Pagrindinis ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovei yra siejamas su pirmosiomis dvejomis sutartimis ir iš jų kylančiomis prievolėmis.

Dėl tarp šalių sudarytų sutarčių vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika, kad šiuolaikinėje sutarčių teisėje visų pirma galioja sutarties laisvės principas, kuris reiškia tai, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Taigi sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Konsensualizmo principas reikalauja, kad būtų atskleisti šalių tikrieji ketinimai, tai reiškia, kad, kilus poreikiui išaiškinti sutartį, sutartis visų pirma turi būti aiškinama sąžiningai ir neapsiribojant vien pažodiniu sutarties teksto (taip pat ir pavadinimo) aiškinimu. Esant ginčui, būtina nustatyti, ko sutarties šalys, sudarydamos sutartį, siekė ir kaip suderino savo valią. Tikrąją šalių valią galima nustatyti aiškinantis bei vertinant sutarties sudarymo metu egzistavusias aplinkybes. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą. Aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines aplinkybes, nors jos sutartyje gali būti ir nenurodytos. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama ir į šalių tarpusavio santykių praktiką, derybas dėl sutarties, galimus kitus, nepatenkančius į aiškinamos sutarties turinį, tačiau turėjusius įtakos sutarties šalių ketinimų turiniui, susitarimus. Šios sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnio nuostatose bei išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-7-438/2002, Nr. 3K-3-1167/2003, Nr. 3K-3-421/2006 ir kt.).

Įstatymai leidžia šalims sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Taip pat šalys sudarydamos sutartis, gali numatyti ir sąlygą, jog iš jų kylančios prievolės siejamos su teisniais santykiais atsiradusiais dar iki sutarties sudarymo.

Kaip jau teismas anksčiau yra nurodęs ginčo šalys skirtingai aiškina atsakovės pagal 2015-08-01 sutartį jos pabaigoje ranka padarytą įrašą dėl 6 372,00 Eur nuomos mokesčio sumokėjimo (23 b. l.). Ieškovė teigia, kad šią pinigų sumą atsakovei ji sumokėjo antros sutarties sudarymo metu, o pastaroji nurodė, priešingai, jog ši pinigų suma jai buvo sumokėta 2014-10-16 kuomet ji gavo iš atsakovės 46 800 Lt (atitikmuo 13 554,22 Eur) sumą, o 2015-08-01, jokie pinigai jai nebuvo perduoti. Vertinant šiuos skirtingus šalių aiškinimus, visų įrodymų kontekste, teismas daro šias išvadas. Pirma, atsakovė visų sutarčių pabaigoje sąmoningai savo ranka padarė įrašus, apie iš ieškovės gautas pinigų sumas. Kadangi šalys buvo susitarusios, jog nuomininkė nuomos mokestį nuomotojai mokės grynais pinigais, tai pripažintina, kad atsakovė gavo iš ieškovės nurodytas pinigų sumas kaip nuomos mokestį. Todėl teismui nėra teisinio pagrindo šį teisinį santykį aiškinti remiantis paskolos sutarčių nuostatomis, kaip to norėtų atsakovės atstovas. Antra, atsižvelgiant į atsakovės socialinį statusą, sutartinį kaip nuomotojos pranašumą, pripažintina, kad jai nebuvo jokių kliūčių sudarant antrą nuomos sutartį ir joje padarant įrašą apie gautą pinigų sumą, nurodyti, jog tai yra tą pinigų dalis, kurią ji jau yra gavusi iš ieškovės anksčiau. O to nepadariusi ji turi prisiimti iš to kylančias teisines pasekmes. Trečia, teismas vertindamas abiejų šalių elgesį sutarčių vykdymo laikotarpiu laiko, kad jis neatitiko teisės normų reikalavimų, kadangi egzistavo jų siekis išvengti GPM prievolės valstybei. Tokie šalių veiksmai viešosios prievolės atžvilgiu rodo jų nesąžiningumą, o iš šio teisinio santykio kylanti mokestinė prievolė tenka atsakovei, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas kaip gavusiai iš nuomos santykių pajamas. Ketvirta, teismas atmeta atsakovės atsikirtimus, jog ji nėra gavusi iš ieškovės 6 372,00 Eur ginčo sumos ar, kad ieškovė turėjo jai sumokėti GPM pagal vėliau šalių pasirašytas trečią ir ketvirtą nuomos sutartį, nors šalių teisiniai santykiai tęsėsi daugiau kaip šeši metai, o kaip jau teismas yra nurodęs, šis mokestis iki šiol nėra sumokėtas valstybei. Penkta, abi sutarties šalys derino pasirašomų sutarčių tekstus ir atsakovei tam pakako laiko, kadangi tik po ieškovės apsigyvenimo nuomojamame name buvo pasirašyta pirmoji nuomos sutartis (53 b. l.). Kaip jau teismas yra nurodęs, ieškovės ieškinio reikalavimas atsakovei, siejasi su pirmos ir antros nuomos sutarties laikotarpiu sumokėtomis nuomos mokesčio sumomis, o ne su vėliau sudarytomis nuomos sutartimis ir jų sąlygomis. Be to teismas aiškindamas šalių sudarytų sutarčių sąlygas pagal įstatyme įvardijamas jų aiškinimo taisykles remiasi ne tik subjektyviuoju, bet ir objektyviuoju jų aiškinimo principu, atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes.

Šioje byloje nustatyta, kad atsakovė pagal pirmą ir antrą nuomos sutartį faktiškai sumokėjo ieškovei 62 000,00 Lt (atitikmuo 17 956,00 Eur) nuomos mokesčio, nors privalėjo sumokėti tik 46 800,00 Lt (atitikmuo 13 554,00 Eur). Nurodyta atsakovės permoka negali būti įskaitytą ir į nuomos mokestį kylantį iš vėliau tarp šalių pasirašytų sutarčių, ji liko jai negrąžinta ir nuomos santykiams pasibaigus.

Todėl pripažintina, kad pagal pirmą ir antrą nuomos sutartį atsakovė gavo iš ieškovės daugiau nuomos mokesčio, nei šį privalėjo sumokėti, todėl nurodytą sumą turi jai grąžinti.

Atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, teismas daro išvadą, jog byloje irgi nėra duomenų, kad atsakovė būtų supratusi, jog nurodytu laikotarpiu yra gavusi didesnę nuomos mokesčio dalį, nei ieškovė turėjo jai faktiškai sumokėti. Todėl teismas laiko, kad ieškovė suklydo sumokėjusi 4 402,00 Eur daugiau, tai laikydama nuomos mokesčiu, kuris viršijo numatytose pirmosiose dvejose sutartyse nuomos mokesčio sumą, dėl to atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškovei iš atsakovės priteistina visa nurodyta pinigų suma, kurią ji gavo nepagrįstai.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas yra pagrindas nukentėjusiai šaliai reikalauti taikyti įstatyme įtvirtintus pažeistų teisių gynimo būdus. Piniginės prievolės neįvykdymo atveju bendra pinigų suma, kurią privalo sumokėti skolininkas, susideda iš, pirma, neįvykdytos piniginės prievolės sumos; antra, palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi pinigais, kai jos nustatytos sutartyje (mokėjimo, pelno palūkanos, pavyzdžiui, paskolos sutartyje, CK 6.872 straipsnis); trečia, palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius po prievolės įvykdymo termino praleidimo (kompensuojamosios palūkanos, CK 6.261 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos - palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos. Pagal šią teisės normą, kai apskaičiuojamos procesinės palūkanos, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis - kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu - skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018, 20 punktas).

Pagal CK 6.210 straipsnio 1, 2 dalis terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys - šešių procentų dydžio palūkanas). Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).

Pagal CK 6.258 straipsnio 7 dalį palūkanos už nuostolius skaičiuojamos nuo prievolės neįvykdymo momento, jeigu sutartyje nenustatoma kas kita. CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. CK 6.37 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai; kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams; rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 6.37 straipsnio normoje nurodyta galimybė nustatyti šalių susitarimu didesnes procesines palūkanas, nei CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta 5 proc. norma. Tačiau ši taisyklė neeliminuoja galimybės sutarties šalims susitarti ir dėl mažesnių nei CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodytų (5 proc.) palūkanų, CK 6.210 straipsnis neriboja galimo šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016, 38 punktas).

Netesybos (delspinigiai) ir (arba) palūkanos skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme nustatytus atvejus, kai netesybos (delspinigiai) ar palūkanos skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo. Jeigu šalių sutartyje nenustatyta, kad netesybos mokamos iki visiško prievolės įvykdymo, tai nuo kreipimosi į teismą dienos kreditoriaus minimalūs nuostoliai padengiami procesinių palūkanų pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skaičiavimu ir priteisimu, jeigu yra pareikštas reikalavimas dėl šių palūkanų priteisimo, o nuo kreipimosi į teismą dienos netesybos (delspinigiai) nepriteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009).

Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas).

Ieškovė už termino praleidimą ieškinyje skaičiuoja CK 6.210 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas 5 proc. kompensuojamąsias palūkanas kurias prašo priteisti iš atsakovės.