Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3–ojo skyriaus prokurorės Renaldos Kučinskaitės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta jam 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsnio 2, 3, 6 dalimis, T. N. paskirtos baudžiamojo poveikio priemones: 1) uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketveriems) metams; 2) turto konfiskavimas, konfiskuojant T. N. nuosavybės teise priklausantį turtą – automobilį „Seat Cordoba Vario“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį T. N. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. N. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2020 m. gegužės 31 d., apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį ,,Seat Cordoba Vario“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracijos, taip vengė neblaivumo patikrinimo.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Nuteistojo T. N. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Renaldos Kučinskaitės apeliaciniai skundai atmestini

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš nuteistojo skundo argumentų, jis ginčija savo kaltę padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bei nesutinka su paskirta bausme, o prokurorė nesutinka su T. N. išteisinimu dėl BK 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir taip pat nesutinka su nuteistajam paskirta bausme. Būtent dėl šių argumentų teisėjų kolegija toliau pasisako.

Dėl T. N. nuteisimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl T. N. kaltės padarius 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus (nuteistojo T. N., liudytojų A. K., R. V., A. Š., R. S. parodymus, vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis ir kitą bylos medžiagą) įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungdamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendyje, kaip to ir reikalauja BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė pakankamai detalius argumentus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, su kuriais apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, todėl iš naujo neanalizuoja visų įrodymų, juolab, kad nuteistasis jų neginčija. Teisėjų kolegija pasisako tik dėl T. N. skunde minimų aplinkybių. Iš esmės nuteistasis savo kaltę ginčija tuo aspektu, kad policijos pareigūnai nematė, kaip jis neblaivus vairavo automobilį. Teisėjų kolegija sutinka, kad pareigūnai iš tiesų nematė šios aplinkybės, tačiau T. N. vairavimo faktą patvirtina liudytojų A. K. ir K. V. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu. Liudytojas A. K. nurodė, jog matė, kaip apelianto vairuojamas automobilis keistai manevruoja, kerta salelę, kurią reikia apvažiuoti ratu, liudytojas K. V. nurodė, jog matė, kaip apeliantas važiuoja į kalną, automobilio ratai prasisuka, jam šie veiksmai pasirodė chuliganiški. Šiems liudytojams T. N. pasirodė neblaivus ne tik iš pavojingo manevravimo gatvėje, bet ir iš jo išvaizdos ir elgesio – jis elgėsi neadekvačiai, iš mašinos išlipo sunkiai, rėmėsi į transporto priemonę, buvo konfliktiškas, jo kalba buvo nerišli, akys blizgančios, vyzdžiai susitraukę.

8. Nuteistasis nurodo, jog jis pradėjo vartoti alkoholį, jau po to, kai blaivus atvažiavo į aikštelę, tačiau tokius jo teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai. Byloje apklausti liudytojai A. K. ir R. V. patvirtino, kad matė T. N. vairuojamą automobilį. K. V. automobilį stebėjo keletą minučių, o A. K. – nepertraukiamai. Nė vienas iš liudytojų nenurodė matęs, kad nuteistasis vartojo alkoholį jau sustojusiame automobilyje ar matę, jog tik sustojus automobiliui jis būtų buvęs blaivus. Pagrindo abejoti liudytojų parodymais teisėjų kolegija neįžvelgia. A. K. ir R. V. betarpiškai matė įvykį, jų parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, duomenų, kad jie siektų apkalbėti nuteistąjį byloje nėra (tokių duomenų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis), be to, jų parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kad T. N. vairavo automobilį ir jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, jis turėjo pareigą tikrintis blaivumą, tačiau policijos pareigūnams pasiūlius - atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracijos, ir taip vengė neblaivumo patikrinimo. Pažymėtina, kad pastarosios aplinkybės nuteistasis savo apeliaciniame skunde neginčija. Be to, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog T. N. aiškiai matė ir suprato, kad pareigūnai prašė jo tikrintis neblaivumą, tačiau sąmoningai atsisakė tai daryti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. N. vairavo transporto priemonę, jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai ir jis vengė neblaivumo patikrinimo, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo apeliantas pagrįstai ir teisingai buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

9. Pagal BK 243 straipsnį atsako tas, kas vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formalioji, todėl laikoma baigta, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas. Vadovaujantis BK 74 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal BK 243 straipsnį.

10. Pagal suformuotą teismų praktiką tais atvejais, kai nustatomas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – pažeidimas, turi būti įvertinta, ar konkrečios veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Pagal BK 243 straipsnį <.....>, vienas iš kriterijų, apibūdinančių šios veikos pavojingumą, taikant baudžiamąją atsakomybę už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, yra veikos sistemingumas, rodantis aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-59/2012). Sistemingumas teismų praktikoje dažnai siejamas su jų pasikartojimu ne mažiau kaip tris kartus. Antai, kaip sisteminga veika, atitinkanti šiai nusikalstamai veikai taikomą pavojingumo kriterijų, buvo pripažinti atvejai, kuomet asmuo esant paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei – teisės vairuoti transporto priemones atėmimui – vairavo automobilį penkis kartus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-59/2012), tris kartus (Šiaulių apygardos teismo nuosprendis Nr. 1A-238-744/2019; Vilniaus apygardos teismo nuosprendis Nr. 1A-417-932/2020). Ir atvirkščiai, sistemingumo požymio nebuvimas pripažintas tais atvejais, kuomet asmuo tik 1-2 kartus nevykdė jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, tai yra vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-254-511/2018, Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. 1S-36-468/2019, 1S-310-891/2019, 1A-322-468/2019, 1A-296-468/2019, 1A-38-497/2020, 1A-81-843/2020). Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat įvardijo ir teismų praktikos pavyzdžius, kuriuose be minėto veikos sistemingumo požymio yra įvardijamas ir veikos piktybiškumo požymis, tuo pačiu pasisakant, kad vienkartiniai, smulkūs ar neesminiai asmeniui paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimai neturėtų lemti asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį.

11. Prokurorė nurodo, jog T. N. padarytos veikos pavojingumą patvirtina aplinkybė, jog jis nusipirko automobilį, neturėdamas teisės vairuoti, o tai, anot prokurorės, reiškia, kad jis neketino vykdyti baudžiamojo poveikio priemonės. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia, kad nuteistasis ketino jį nuolatos vairuoti automobilį ir taip sistemiškai bei piktybiškai vengti atlikti jam skirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Pažymėtina, kad asmeniui nebūtina turėti vairuotojo pažymėjimo, kad jis galėtų nuosavybės teise įsigyti automobilį. Nuteistasis pažeidė baudžiamojo poveikio priemonę tik vieną kartą, jokių kitų pažeidimų, bylos duomenimis, nėra užfiksuota. Priešingai, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad T. N. daug kartų baustas už Keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais Vilniaus mieste taisyklių pažeidimus, t. y. važiavimą be bilieto. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis dažnai važinėja būtent viešuoju transportu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl T. N. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį svarbu ir tai, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė buvo pažeista praėjus daugiau kaip 2,5 metų nuo jos paskyrimo. Prokurorės teigimu, T. N. piktybiškumą parodo tai, kad jo požiūris į viešąją tvarką yra ciniškas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų jis pavojingai manevravo, tačiau šios aplinkybės, nagrinėjamu atveju, neturi reikšmės sprendžiant dėl asmens traukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį, nes sietinos su eismo saugumu, o tai yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, objektas. Šios aplinkybės, kaip rodančios didesnį padarytos veikos pavojingumą bei apibūdinančios T. N. asmenybę, buvo įvertintos skiriant bausmę T. N. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

12. Sistemiškai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 243 straipsnį neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai atskiriems bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo atvejams įstatymas numato kitus teisinius padarinius ir kai nėra teisinių kliūčių jiems taikyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad už transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones, atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 3 dalyje. Todėl tais atvejais, kai asmens, pažeidusio draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, veiksmų nėra pagrindo laikyti tiek pavojingais, kad būtų pagrindas taikyti jo atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį, svarstytina dėl to asmens atsakomybės pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-59/2012, 2K-254-511/2018). Nagrinėjamu atveju T. N. vairavimas nevykdant draudimo vairuoti kelių transporto priemones atitinka ANK 424 straipsnio 3 dalyje aprašyto administracinio nusižengimo požymius ir už šią veiką jam gresianti atsakomybė (jos taikymui teisinių kliūčių nėra) bei su ja sietini padariniai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankami siekiant prevencinių tikslų. Tokios išvados atitinka ir esamą teismų praktiką, be kita ko, įvardytą ir pirmosios instancijos teismo.

13. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad T. N. veiksmai nelaikytini sistemingu ir piktybišku vengimu atlikti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, todėl jis pagrįstai išteisintas pagal BK 243 straipsnį.

Dėl T. N. paskirtos bausmės

14. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018-10-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018).

15. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę T. N., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad baudžiamąją atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, nuteistojo kaltės formą ir rūšį – T. N. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 str. 3 d.), tikrintis blaivumą kategoriškai atsisakė, nors buvo neblaivus, vairuodamas tokios būklės šiurkščiai pažeidė KET, T. N. veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad KET draudžia vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmens, sąmoningai šio draudimo nepaisė ir sėdo už vairo. Taip pat teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pažymėjo, jog T. N. būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę mieste, pavakare, sukėlė automobilių spūstį, pavojingai manevravo, nuo kalno riedėjo atgal, kėlė grėsmę ne tik aplinkiniams, bet sau pačiam ir kartu su juo važiavusiam keleiviui. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę – T. N. anksčiau teistas daug kartų, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, taip pat kartą teistas už vairavimą neblaiviam, šią nusikalstamą veiką padarė, neišnykus teistumui (t. 1, b. l. 90-109), daug kartų baustas administracine tvarka, taip pat vieną kartą ir už transporto priemonės vairavimą neturint teisės vairuoti, nuobaudos galiojančios, remiantis bylos duomenimis didžioji dalis baudą nėra sumokėta (t. 1, b. l. 85-89), vykdo individualią veiklą, nuo 2020 m. spalio 7 d. dirba UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 113, 153). Skundžiamame nuosprendyje akcentuota, jog apeliantas nusikalstamą veiką, padarė ne atsitiktinai, ne dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio. Spręsdamas dėl bausmės dydžio bei rūšies teismas įvertino ir tai, kad T. N. jau buvo teistas už vairavimą esant neblaiviam, be to, anksčiau buvo atleistas nuo neatliktos bausmės dalies, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, o tai patvirtina, kad apeliantas nedaro išvadų, ignoruoja visuomenėje priimtas taisykles.

16. Įvertinęs visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti T. N. už nesunkaus BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą bei nustatant vidurkiui artimą šešių mėnesių šios bausmės trukmę. Kaip matyti iš aukščiau aptartų argumentų, skundžiamo nuosprendžio motyvai dėl bausmės skyrimo yra išsamūs bei pagrįsti. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniuose skunduose nėra ginčijama nei viena aptarta bausmės skyrimui reikšminga aplinkybė. Nors apeliantas nurodo, kad dirba ir stengsis sumokėti baudas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad prie apeliacinio skundo nėra pridėta bent vienos administracinės nuobaudos sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, šis teiginys laikytinas deklaratyviu. Antra, administracinių nuobaudų sumokėjimas, atsižvelgiant į neigiamai T. N. charakterizuojančias aplinkybes, ypač tai, kad apeliantui jau ne kartą buvo suteikiamas teismo pasitikėjimas ir galimybė pakeisti gyvenimo būdą, nebūtų pakankamas neskirti griežčiausios – laisvės atėmimo bausmės. Taip pat apeliantas nurodo, kad gailisi, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis nepripažįsta savo kaltės pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės, o vien gailėjimasis, nesant pagrindo konstatuoti lengvinančios aplinkybės, neturi reikšmės sprendžiant bausmės skyrimo klausimą.

17. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas recidyvistui T. N. paskyrė per trumpą laisvės atėmimo bausmę, nesiekiančią bausmės vidurkio. Už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki vienerių metų. Taigi bausmės vidurkis šiuo atveju yra 7,5 mėnesio laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija sutinka, kad paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė iš tiesų nesiekia BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto šios bausmės rūšies vidurkio, visgi pažymėtina ir tai, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą numatytos ir daug švelnesnės alternatyvios bausmės – bauda bei areštas. Į prokurorės nurodytas aplinkybes, neigiamai charakterizuojančias T. N. teismas atsižvelgė parinkdamas pačią griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Be to, nuteistajam paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones ir turto konfiskavimas, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog T. N. nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, tačiau kaltinamajame akte bei prokurorės baigiamojoje kalboje recidyvas nebuvo minimas kaip sunkinanti aplinkybė, o pirmosios instancijos teismas šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatė. Prokurorė savo apeliaciniame skunde taip pat neprašo pripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos aplinkybės T. N. atsakomybę sunkinančia. Apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva negalėdamas sunkinti nuteistojo teisinės padėties, šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės taip pat nenustato.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog nėra T. N. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė nėra nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelni, todėl ją švelninti ar griežtinti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino T. N. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir išteisino jį dėl BK 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti keičiama nuteistajam paskirta bausmė. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo T. N. bei prokurorės apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo T. N. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3–ojo skyriaus prokurorės Renaldos Kučinskaitės apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.