Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjos Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teisėjų Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. ir jo gynėjo adv. Valentino Giriūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019-02-28 nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnyje, ir jam paskirta 27 parų arešto bausmė, ją atliekant areštinėje.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. K. paskirta galutinė bausmė – areštas 18 parų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. M. K. nuteistas už tai, kad jis vengė atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, tai yra: jis, būdamas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, tyčia vengė atlikti 2017-12-12 Ukmergės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dviem metams (iki 2020-01-02), ir nors 2018-01-17 Vilniaus apygardos probacijos tarnybos savivaldybių probacijos skyriuje buvo supažindintas su paskirta baudžiamojo poveikio priemone ir jos nevykdymo pasekmėmis, 2018-09-05, 21 val. 00 min., jis (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę Ford Fiesta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai teisė vairuoti jam yra atimta, t. y. tokiu būdu vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Tokie M. K. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 243 straipsnį.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis M. K. ir jo gynėjas adv. Valentinas Giriūnas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019-02-28 nuosprendį panaikinti ir M. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prašymo netenkinus - skundžiamą nuosprendį pakeisti ir M. K. paskirti švelnesnę bausmę.

2.1. Nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai kvalifikavo M. K. veiksmus, neargumentuotai bei netinkamai išnagrinėjo kaltės klausimą, pažeidė nos bis in idem principą. Mano, jog bausmės skyrimo klausimas išspręstas pažeidžiant baudžiamojo proceso ir materialiąsias teisės normas, ji neindividualizuota. Todėl dėl visų šių priežasčių neįsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis galimai neteisėtas bei nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas, o nuteistasis išteisintas arba jam paskirta švelnesnė bausmė.

2.2. Pažymi, jog ne kiekvienas baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymas automatiškai pažeidžia BK 74 straipsnio 2 dalį ir suponuoja pažeidėjo traukimą baudžiamojon atsakomybėn. M. K. baudžiamojo poveikio priemonė paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu, priimtu 2017-12-12. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo apeliantas tik vieną sykį, t. y. 2018-09-05 vairavo transporto priemonę, daugiau pažeidimų nebuvo užfiksuota, baudžiamojo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinioje buvo tik vienas pažeidimo atvejis. Apeliantų teigimu, tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pripažįstama, kad vienkartiniai, smulkūs ar neesminiai kaltininko bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, ar baudžiamojo poveikio priemonės pažeidimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 243 straipsnį.

2.3. Atkreipia dėmesį į tai, jog teismų praktika dėl BK 243 straipsnio taikymo nėra ypatingai gausi ir dar tik formuojama, tačiau iš esamos teismų praktikos analizės matyti, kad aptariamos nusikalstamos veikos objektyviajam požymiui - vengimui turi būti būdingas arba piktybiškumas, arba sistemingumas. Būtent sistemingumas yra kriterijus, rodantis aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose. Nr. 2K-7-59/2012, Nr. 2K- 254-511/2018). Dėl to vengimu pripažįstami tie atvejai, kai asmuo nevykdo jam nustatytų pareigų arba netinkamai jas vykdo, nesilaiko draudimų net po bausmę vykdančios institucijos įspėjimo, kai jau buvo padarytas vienkartinis ar smukus pažeidimas, t. y. traukiamas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, jau buvo įspėtas, kad kitas jo pažeidimas bus laikomas sistemingu ir piktybišku (pvz., Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-29-316/2018; Klaipėdos apygardos teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 1A-726-380-2014, Nr. 1A-350-458-2014). Apeliantų manymu, apylinkės teismas nukrypo nuo teisės doktrinos bei teismų praktikos aiškinant BK 243 straipsnio dispoziciją ir nepagrįstai apelianto vienkartinį pažeidimą, įvykdytą po baudžiamojo įsakymo priėmimo, traktavo kaip sistemingą, nors toks vienkartinis apelianto veiksmas niekaip neįrodo vengimo fakto. Pažymi, jog jau vien žiūrint logine, gramatine prasme, žodis vengimas reiškia stengimąsi išsisukti, išsisukinėjimą, tai yra tam tikri aktyvūs veiksmai ar aktyvus pareigos nevykdymas. Taigi šiuo atveju apelianto veiksmuose nebuvo jokio tęstinumo, kas, remiantis teismų praktika, yra būtina, norint įrodyti vengimą atlikti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi duomenimis, kad apeliantas praeityje buvo baustas administracine tvarka kaip asmuo, vairavęs transporto priemonę, nors niekada neturėjo šios teisės, tačiau padaryti ankstesni pažeidimai nėra tos aplinkybės, kad M. K. atžvilgiu būtų taikytos BK 243 str. nuostatos, nes visi administraciniai pažeidimai, išskyrus paskutinįjį, yra padaryti iki baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo.

2.4. Pažymi, kad BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra formali, kalbant apie jo subjektyviąją pusę, jis padaromas tik tiesiogine tyčia. Nors teismo paskirtų su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių arba baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo vengimo tikslai įstatymo dispozicijoje nėra nurodyti, tačiau pagal pažeidimų esmę, jų padarymo kaltės turinį bei kitas aplinkybes galima spręsti, kad kaltininkas savo veika siekia išvengti (ar apskritai, ar kurį laiką) jų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63/2012). Apeliantų teigimu, apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį nuodugniai šio aspekto neanalizavo, kaip ir nevertino M. K. veiksmų vieno iš nusikaltimo požymio - pavojingumo prasme, tačiau pripažino, kad apelianto atliktame vienkartiniame veiksme buvo tiesioginė tyčia nevykdyti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. apelianto atliktą veiksmą laikė tiek pavojingu, jog už tai turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Mano, jog apylinkės teismo išvada, kad šioje byloje įrodyta, jog nuteistasis sąmoningais tyčiniais veiksmais, suvokdamas gręsiančias pasekmes, vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, nepagrįsta.

2.5. Nurodo, jog uždraudimą naudotis specialia teise, kaip baudžiamojo poveikio priemonės rūšį, įstatymų leidėjas numato BK 67-68 straipsniuose. BK 74 straipsnyje įtvirtinta speciali norma, kuri apibrėžia tai, kas bus taikoma tuo atveju, kai baudžiamojo poveikio priemonės bus nevykdomos. BK 74 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, teismas gali paskirti bausmę pagal šio kodekso 243 straipsnį. Apeliantų manymu, įstatymas nenumato, kad teismas tokiam asmeniui už nevykdymą baudžiamojo poveikio priemonės privalomai turi taikyti baudžiamąją atsakomybę. Kiekvienu atveju teismas, priimdamas sprendimą dėl šios nusikalstamos veikos, turėtų vertinti baudžiamojo nusižengimo padarymo aplinkybes, kurios šioje byloje yra tos, kad M. K. vairavo vieną kartą, kaimo keliuku, kur visai nėra jokio eismo.

2.6. Atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Kasacinėje praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, kad ne bet kokios veikos bus laikomos nusikaltimu, bet tik tos veikos, kurios gali sukelti tam tikriems asmenims arba valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010, Nr. 2K- 559/2011, Nr. 2K-161/2012 ir pan.). Apeliantų teigimu, apylinkės teismas nagrinėjamu atveju neatsižvelgė į šias aplinkybes ir, priimdamas nuosprendį, nukrypo nuo teismų praktikos, kad pavieniai nedideli pažeidimai negali būti laikomi vengimu atlikti baudžiamojo poveikio priemonę. Visi šie argumentai leidžia daryti išvadą, kad M. K. veiksmuose nėra BK 243 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos požymių.

2.7. Nurodo, jog apylinkės teismas, pripažindamas M. K. kaltu pagal BK 243 straipsnį, pažeidė nos bis in idem principą (BK 2 straipsnio 6 dalis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas), reiškiantį, kad niekas negali būti persekiojamas ir baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą, už kurio padarymą jis jau buvo nubaustas pagal įstatymą arba išteisintas. Tiek Europos žmogaus teisių teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje matyti, jog principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2006, Nr. 2K-686/2007, Nr. 2K-102/2008). Be to, kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad sistemiškai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 243 straipsnį neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai atskiriems bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo atvejams įstatymas numato kitus teisinius padarinius ir kai nėra teisinių kliūčių jiems taikyti. Pažymi, kad už transporto priemonės vairavimą, kai vairuojantis asmuo neturi teisė vairuoti transporto priemones, atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 424 straipsnio 2 dalyje. Todėl tais atvejais, kai asmens, pažeidusio draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, veiksmų nėra pagrindo laikyti tiek pavojingais, kad būtų pagrindas taikyti jo atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį, svarstytina dėl to asmens atsakomybės pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254-511/2018).

2.8. Apeliantų teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes M. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu prisipažino padaręs nusižengimą ir dėl to gailėjosi. Kaltinamajame akte taip pat nurodyta, jog yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tuo tarpu apylinkės teismas nepagrįstai nustatė, jog nėra apelianto atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, o apelianto prisipažinimą ir gailėjimąsi laikė formaliu. M. K. ne sykį duodamas parodymus pabrėžė, jog negerai pasielgė, kas rodo, jog jis kritiškai vertina atliktus veiksmus. Pažymi, kad apeliantas kaltu prisipažino visa apimtimi, apylinkės teismas baudžiamojoje byloje taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, laikytina, jog kaltinamojo parodymai ir paaiškinimai teisme prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje, teismo užduotis nustatyti byloje tiesą, procese pagrindžiant veikos padarymą, neabejotinai buvo palengvinta. Ši aplinkybė taip pat suponuoja M. K. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

2.9. Atkreipia dėmesį į tai, kad buvo padarytas ne nusikaltimas, o baudžiamasis nusižengimas, kad nevykdyta ne paskirta bausmė, o baudžiamojo poveikio priemonė. Dėl padaryto nusižengimo nekilo jokia žala, iš teismo nuosprendžio nėra aišku, kokia vertybė M. K. veiksmais pažeista. Mano, kad apylinkės teismas neįvertino, kad M. K. yra jauno amžiaus, su pertraukom, tačiau dirba ar registruojasi Užimtumo tarnyboje. Todėl, apeliantų manymu, areštas, atsižvelgiant į apelianto amžių ir kitas aptartas aplinkybes, jam yra per griežta bausmė.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis M. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo M. K. ir jo gynėjo adv. V.Giriūno apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

4. Apeliaciniame skunde yra keliami M. K. inkriminuotos veikos kvalifikavimo, baudžiamojo įstatymo taikymo, non bis in idem principo pažeidimo ir bausmės skyrimo klausimai.

5. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentais nesutinka ir konstatuoja, jog apylinkės teismas, pripažindamas M. K. kaltu pagal BK 243 straipsnį, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą non bis in idem principą, todėl pirmos instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla M. K. atžvilgiu nutrauktina.

6. Pagal BK 243 straipsnį atsako tas, kas vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą).

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2006-11-27, 2007-10-24 nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims; priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas; tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais; kartu sudaromos realios galimybės įgyvendinti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 1997-11-13 sprendimas).

8. Taigi bet kurio įsiteisėjusio teismo sprendimo (taip pat ir nesusijusio su bausmėmis) nevykdymas yra pavojinga veika, kuri kliudo teisingumo įgyvendinimui, kenkia teismų autoritetui, apskritai menkina žmonių pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais ir kartu paprastai daro žalą asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) teisėms ir teisėtiems interesams. Būtent valstybė turi priedermę nustatyti įvairias teisines priemones, užtikrinančias teismo sprendimų vykdymą. Viena tokių priemonių – tai teisinės atsakomybės (kitų teisinio poveikio priemonių) asmenims, nevykdantiems teismo sprendimą, įtvirtinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad priklausomai nuo padarytos veikos pavojingumo, asmeniui, nevykdančiam teismo sprendimo, gali būti taikomos administracinio, civilinio, o už pavojingiausius (šiurkščiausius) pažeidimus – ir baudžiamojo pobūdžio poveikio priemonės. Tiek įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas šias poveikio priemones, tiek asmuo, jas taikantis, privalo vadovautis ir iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-69/2014).

9. Nagrinėjamoje byloje, atsakant į klausimą, ar M. K. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 243 straipsnį, esminę reikšmę turi baudžiamosios ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimas, todėl kolegija pirmiausia pasisakys dėl apeliaciniame skunde keliamo non bis in idem principo taikymo pagrindų.

Dėl non bis in idem principo taikymo pagrindų ir BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatų

10. Šioje byloje dėl nagrinėjamo įvykio nustatytos aplinkybės, kad M. K., būdamas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, tyčia vengė atlikti 2017-12-12 Ukmergės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dviem metams (iki 2020-01-02), ir nors 2018-01-17 Vilniaus apygardos probacijos tarnybos savivaldybių probacijos skyriuje buvo supažindintas su paskirta baudžiamojo poveikio priemone ir jos nevykdymo pasekmėmis, 2018-09-05, 21 val. 00 min., jis (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę Ford Fiesta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai teisė vairuoti jam yra atimta, t. y. tokiu būdu vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

11. 2018-09-28 Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono PK veiklos skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 243 straipsnį, 2018-11-12 M. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. 2018-12-06 byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui, 2019-02-28 teismo nuosprendžiu M. K. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 243 straipsnyje, ir jam paskirta 27 parų arešto bausmė, ją atliekant areštinėje. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. K. paskirta galutinė bausmė – areštas 18 parų.

12. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog M. K. dėl to, kad jis 2018-09-05 21 val. 00 min. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės ją vairuoti pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį 2018-09-20 nutarimu buvo nubaustas 450 Eur dydžio bauda (b. l. 24, 59-63).

13. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši nuostata pakartota BK 2 straipsnio 6 dalyje. Draudimas persekioti už tuos pačius veiksmus įtvirtintas ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kuriame nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), kuris įtvirtintas ir tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7, 4 straipsnio 1 dalyje.

14. Draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas EŽTT ir Lietuvos teismų praktikoje apibrėžtas imperatyvu, įtvirtinančiu, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo ar pagal pažeidimo, galimos bausmės bei griežtumo laipsnio pobūdį tapataus proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Nustatant, ar teisiškai reikšmingi faktai, nagrinėjami abiejuose procesuose, laikytini identiškais, vertinami faktai, sudarantys visumą konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatskiriamai susijusių tarpusavyje laiko, erdvės ir objekto požiūriu. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad minėto principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos (administracinio nusižengimo ir nusikalstamos veikos) požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-02-05 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-697/2019).

15. Konstitucinis Teismas 2017-03-15 nutarimo Nr. KT4-N3/2017 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 26.5 punkte yra išaiškinęs, jog konstitucinis principas non bis in idem reiškia, inter alia (be kita ko), tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. Analogiška pozicija išsakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-170/2012, 2K-226/2014).

16. Kasacinėje jurisprudencijoje pažymėta, kad negalima laikyti, jog vėlesnis veikos kriminalizavimas gali būti traktuojamas kaip paaiškėjusi aplinkybė, reikšminga veikos kvalifikavimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs tik tai, kad toks baudžiamojo proceso legitimizavimo būdas įmanomas, kai administracinė nuobauda paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikai kvalifikuoti reikšmingoms aplinkybėms, pavyzdžiui, kai eismo įvykio dalyvis administracine tvarka nubaustas už vairavimą esant neblaiviam per klaidą nenustačius, kad būtent dėl šio asmens kaltės žuvo žmonės. Ši pozicija iš esmės pakartota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse Nr. 2K-30-696/2015, 2K-167-788/2015, 2K-435-67712016, 2K-109-788/2016, 2K-7-29-942/2016.

17. Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad tiek pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį, tiek ir pagal BK 243 straipsnį M. K. yra pripažintas kaltu iš esmės dėl tos pačios veikos: 2018-09-05 apie 21 val. 00 min. vairavimo transporto priemonės neturint teisės vairuoti. Šioje konkrečioje situacijoje konstatuotina, jog tiek ANK 424 straipsnio 2 dalies, tiek ir BK 243 straipsnio, paskirtis ir tikslas šioje yra tapatūs – sulaikyti asmenį nuo vairavimo transporto priemonių neturint tam teisės. Nors ANK 424 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už transporto priemonių vairavimą neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones, o BK 243 straipsnis už vengimą atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), šioje konkrečioje situacijoje abu šie teisės pažeidimai neatsiejamai susiję – asmuo baudžiamas, nes vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisės. Taigi, nepaisant to, kad abu straipsniai įtvirtinti skirtinguose kodeksuose ir už juos nustatyta skirtingų rūšių atsakomybė, M. K. nubaustas už tą patį – vairavimą neturint tam teisės. Tai, kolegijos nuomone, laikytina teisiškai reikšminga aplinkybe, įrodančia veikų tapatumą. Tokia principinė pozicija įtvirtinta kasacinėje praktikoje pabrėžiant, kad non bis in idem principas turi būti aiškinamas kaip žmogaus persekiojimo ar teisminio proceso dėl antro pažeidimo draudimas, jei jis pradedamas dėl tų pačių arba labai panašių faktų, neatskiriamai susijusių su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta. Be to, pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnio proceso atitikties non bis in idem principui, tai pabrėžiama ir EŽTT praktikoje. Byloje aptariamojoje situacijoje tiek baudžiant administarcine tvraka, tiek ir baudžiamąją sutampa laikas, vieta, veikos padarymo aplinkybės, todėl, kolegijos nuomone, apylinkės teismas, spręsdamas dėl M. K. kaltės pagal BK 243 straipsnį, pastarajam įsiteisėjusiu Institucijos nutarimu (b. l. 59-63) už vairavimą transporto priemonę neturint tam teisės (t. y. iš esmės už analogiškas faktines aplinkybes, susijusias laiku ir ta pačia vieta) jau esant nubaustam administracine tvarka, pažeidė non bis in idem principą bei nepagrįstai minėtą nutarimą baudžiamojoje byloje vertino kaip įrodymą, pagrindžiantį pastarojo kaltę dėl minėto baudžiamojo nusižengimo padarymo.

18. Kolegija remdamasis teismų praktikoje formuojama pozicija, konstatuoja, jog aukščiau išdėstyto non bis in idem principo pažeidimo, šioje situacijoje negalima panaikinti net ir panaikinus pagal ANK paskirtą nuobaudą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012-06-12 nutartimi atmetė kasatoriaus argumentą, kad, pripažinus išteisintąją kalta, anksčiau paskirtos administracinės nuobaudos būtų panaikintos ir taip būtų išvengta non bis in idem principo pažeidimo. Byloje nagrinėtu atveju ankstesnis baudimas už administracinės teisės pažeidimus atitiko įstatymo reikalavimus ir negalėjo būti traktuojamas kaip taisytina klaida, nulemta reikšmingų aplinkybių nežinojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-335/2012). Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apylinkės teismas privalėjo nutraukti bylą BK 2 straipsnio 6 dalies ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais, nes nuteisimas baudžiamąja tvarka už tą patį įvykį ir dėl tų pačių teisiškai reikšmingų faktų yra negalimas. Remiantis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla pagal BK 243 straipsnį nutrauktina (BK 2 straipsnio 6 dalis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

19. Naikinant Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019-02-28 nuosprendį ir bylą M. K. atžvilgiu pagal BK 243 straipsnį nutraukiant, kiti skundo argumentai (veikos kvalifikavimo, bausmė skyrimo ir kt.) neanalizuojami ir plačiau neaptariami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. K. ir jo gynėjo adv. Valentino Giriūno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019-02-28 nuosprendį ir baudžiamąją bylą M. K. atžvilgiu pagal BK 243 straipsnį nutraukti (BK 2 straipsnio 6 dalis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).