Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-555-407/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-08-10
Bylos Nr.: e2A-555-407/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00138-2021-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Vigintas Višinskis, Laima Ribokaitė
Atsakovas: P. K.
Ieškovas: Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-555-407/2023Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00138-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2; 3.3.1.18.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugpjūčio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Laimos Ribokaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelio ieškinį atsakovui P. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelis (toliau – ir medžiotojų būrelis) kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo P. K. 54 783,42 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad atsakovas P. K. aikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2020 m. spalio 31 d. buvo išrinktas ir paskirtas vadovauti medžiotojų būreliui. Atsakovui, einančiam būrelio vadovo pareigas, teko prievolė savalaikiai ir tinkamai vykdyti mokestines prievoles valstybei pateikiant deklaracijas valstybės įgaliotoms įstaigoms, kurių pagrindu buvo apskaitomi būreliui tenkantys mokėti mokesčiai. Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos atlikus patikrinimą nustatyta, kad medžiotojų būrelis 2015, 2016 ir 2018 metais teisės aktuose numatytais terminais nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) Mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijų, minėtos deklaracijos pateiktos 2019 m. spalio 18 d. ir 2019 m. spalio 14 d. Aplinkos apsaugos departamento 2019 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo aktu Nr. PA75-42 nustačius, kad būrelio vadovas medžiotojų būrelio vardu nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijų formų KIT709 už 2015, 2016 ir 2018 metus, taikomas mokesčio tarifas buvo daugintas iš 10, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų medžiotojų būreliui buvo padaryta tiesioginė žala – 47 928 Eur, kaip susidariusi mokestinė prievolė valstybei, kurios nebūtų, jeigu atsakovas būtų tinkamai ir laiku vykdęs savo prievolę pateikti nustatytos formos deklaracijas valstybei. Už nurodytu laikotarpiu laiku nepateiktas deklaracijas paskaičiuoti delspinigiai sudaro 6 855,42 Eur, kurių nebūtų taip pat, jeigu atsakovas laiku ir tinkamai būtų vykdęs jam tekusias prievoles. Medžiotojų būrelis, neturėdamas galimybių iškart įvykdyti prievolės valstybei, su VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį, kuria mokėjimai buvo išdėstyti nuo 2021 m. birželio 23 d. iki 2023 m. gruodžio 25 d., mokėjimo pradžią atidedant iki 2021 m. liepos 25 d. ir už visą laikotarpį taikant Finansų ministro patvirtintą palūkanų normą. 2021 m. rugpjūčio 30 d. atsakovui buvo pateikta pretenzija siūlant geranoriškai sureguliuoti susidariusią situaciją, atlyginti padarytą žalą, tačiau visi dialogai konstruktyvaus sutarimo pasiekti nepadėjo. Dėl atsakovo neveikimo kilo aukščiau nurodytos mokestinės prievolės valstybei, kurias turi vykdyti ieškovas. Atsakovas jokių objektyvių duomenų, kad savo pareigas įvykdė tinkamai ir kad papildomos prievolės valstybei kilo ne dėl jo kaltės, ieškovui nepateikė, todėl jo kaltė preziumuojama.

Žemesnės instancijos teismas

3. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 54 783,42 Eur padarytos žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 535 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisė valstybei iš atsakovo 15,19 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių procesinių dokumentų įteikimu.

4. Lietuvos apeliacinio teismas 2022 m. gruodžio 8 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovo neteisėtas neveikimas pasireiškė pareigos teisingai ir laiku pateikti deklaracijas nevykdymu, dėl kurio mokesčių administratorius apskaičiavo ieškovui mokėtinus mokesčius ir delspinigius. Atsakovas, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme įrodinėjo, kad jis tinkamai vykdė savo, kaip būrelio vadovo, pareigą ir deklaracijas teikė laiku, nuveždamas jas į VMI Telšių skyrių, tačiau deklaracijos dėl VMI darbuotojų netinkamo pareigų vykdymo pasimetė. Nors atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė deklaracijas už 2015, 2016 ir 2018 metus, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių iš esmės nevertino ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jos jau buvo teiktos ir administracinėse bylose, skundžiant mokesčių administratorių sprendimus. Pažymėjo, kad atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktų 2015 ir 2016 metų deklaracijų ir ieškovo kartu su ieškiniu pateiktų 2015 ir 2016 metų deklaracijų turinys nesutampa. Atsakovo pateiktose, originaliu parašu pasirašytose deklaracijose, deklaracijos viršuje yra nurodyti brūkšniniai kodai (kuriuos nuskanavus galima valstybei sumokėti mokėtiną mokestį), tačiau ieškovo pateiktose deklaracijose brūkšninio kodo nėra, taip pat atsakovo pateiktoje deklaracijoje už 2015 metus nurodyta pildymo data „2016-02-10“ ir to laikotarpio mokesčio indeksavimo koeficientas, pateiktoje deklaracijoje už 2016 metus nurodyta pildymo data „2017-02-10“ ir to laikotarpio mokesčio indeksavimo koeficientas, ieškovo pateiktose deklaracijose už 2015 ir 2016 metus nurodyta deklaracijų pildymo data „2019-10-14“. Teismas nesiaiškino ir išsamiai netyrė bei nevertino atsakovo elgesio atitinkamo laikotarpio deklaracijų formų pildymo ir deklaracijų pateikimo taisyklių aspektu, t. y. kai galiojo teisė teikti popierines deklaracijas, kai įsigaliojo reikalavimai juridiniams asmenims teikti deklaracijas tik elektronine forma, ar ir nuo kada ieškovas turėjo prisijungimo prie VMI sistemos įrankius, kaip ir kodėl gali atsirasti / atsirado ant deklaracijos brūkšninio kodo žyma, ar buvo pildomi šablonai, ar pats pildė ar padėjo VMI darbuotojas, jei atsakovas paliko deklaracijas VMI, tai kokiomis aplinkybėmis, todėl teismo išvados, jog atsakovas elgėsi netinkamai, nepateikdamas deklaracijų, negalima pripažinti pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas formaliai vertino atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, nenustatęs tikrųjų būrelio deklaracijų už 2015, 2016, 2018 metus pateikimo faktinių aplinkybių. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas, teismui pateikęs 2015 ir 2016 metų deklaracijas, taip pat pateikė ir būrelio sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, jog apskaičiuotas mokestis (1 730 Eur) už 2015 metus valstybei buvo sumokėtas 2016 m. vasario 29 d., o apskaičiuotas mokestis (1 760 Eur) už 2016 metus valstybei buvo sumokėtas 2017 m. vasario 22 d. Šiuos duomenis jis buvo pateikęs ir į administracines bylas. Nurodytos aplinkybės administracinėse byloje nebuvo tiriamos, nes administraciniai teismai iš esmės nenagrinėjo bylų pagal ieškovo paduotus skundus. Nors byloje nėra ginčo dėl atsakovo veiksmų, pateikiant ieškovo deklaracijas VMI už 2014 ir 2017 metus, tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo veiksmus, teisingam bylos išnagrinėjimui, turėjo imtis priemonių surinkti duomenis ir palyginti bei įvertinti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su 2014 ir 2017 metų deklaracijų pateikimu VMI, t. y. kada ir kokiu būdu jos buvo teiktos VMI. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo tinkamai atskleistos aplinkybės, susijusios su atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų nustatymu, t. y., kad atsakovas, eidamas būrelio pirmininko pareigas, atskirais 2015, 2016 ir 2018 metais nustatyta tvarka nepateikė oficialių deklaracijų VMI. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, visiškai nevertino ieškovo prašomų priteisti 6 855,42 Eur delspinigių pagrįstumo. 2021 m. liepos 2 d. mokestinės paskolos sutartimi Nr. (23.24-08) 327-33678 (toliau – ir Sutartis) būreliui nuo 2021 m. birželio 23 d. iki 2023 m. gruodžio 25 d., mokėjimo pradžią atidedant iki 2021 m. liepos 25 d., VMI išdėstė 53 269,20 Eur sumos bei 6 855,42 Eur delspinigių mokėjimą pagal grafiką. Byloje nėra duomenų, kokių duomenų pagrindu prašomi priteisti delspinigiai pagal Sutartį buvo apskaičiuoti. Pažymėtina, kad Sutartyje nurodyta, kad ši Sutartis sudaryta vadovaujantis VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-32949 „Sprendimas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“, tačiau šis esminis įrodymas dėl ieškovo ir VMI susitarimo sudaryti Sutartį byloje nebuvo pateiktas, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant ieškovui padarytos žalos dydį, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti visas aplinkybes, susijusias su Sutarties sudarymu, nes to nepadarius, iš esmės buvo pažeisti bylos šalių teisiniai lūkesčiai ir pažeistas teisingumo įgyvendinimo principas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo P. K. ieškovui Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būreliui 54 783,42 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2021 m. spalio 12 d., iki teismo sprendimo įvykdymo bei 4 035 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo P. K. atsakomybės pagrindu ieškovas nurodo tai, jog jis, kaip juridinio asmens vadovas, pažeidė jam įstatymo nustatytą pareigą laiku pateikti Mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijas (forma KIT709) už 2015, 2016 ir 2018 metus. Atsakovas šioje byloje siekė įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai yra nepagrįsti, teikė argumentus, kad deklaracijas pateikė laiku, tačiau jos pasimetė dėl VMI darbuotojų kaltės.

7. VMI prie Finansų ministerijos, atsakydama į teismo paklausimą, raštu dėl informacijos pateikimo nurodė, kad ieškovas Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelis VMI 2016 m. kovo 1 d. ir 2017 m. vasario 22 d. įmokos kodu 1001 sumokėjo 1 730 Eur ir 1 760 Eur; Mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos (forma KIT709) už 2015 ir už 2016 metus iki nustatyto termino 2016 m. vasario 15 d. ir 2017 m. vasario 15 d. pateiktos nebuvo. Būrelis 2019 m. balandžio 15 d. sumokėjo 1 864 Eur įmoką, deklaraciją už 2018 metus pateikė 2019 m. rugsėjo 19 d. Aplinkos apsaugos departamento patikrinimo aktas ir jo pagrindu priimtas sprendimas yra laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalies nuostatas turinčiais didesnę įrodomąją galią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021 ir kt.). Tokio pobūdžio įrodymu, t. y. Aplinkos apsaugos departamento 2019 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo akte, kuris buvo patvirtintas Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2019 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. AS-68, įrodyta, kad ieškovas laiku nepateikė deklaracijų už tris metus, todėl ieškovui buvo apskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą (iš viso – 53 282 Eur). Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju teismine tvarka Aplinkos apsaugos departamento 2019 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. AS-68 nuginčytas nebuvo.

8. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, t. y. išklausęs šalių paaiškinimus ir ištyręs kitus bylos įrodymus, sprendė, kad atsakovo veiksmai, susiję su deklaracijų už 2015, 2016 ir 2018 metus nepateikimu, yra įrodyti mokestinio patikrinimo procese. Teismas atkreipė dėmesį, kad remiantis atsakovo argumentais nėra pagrindo iš naujo įvertinti mokestiniame ginče išspręstą baudos apskaičiavimo klausimą. Tačiau teismas sutiko, kad atsakovo argumentai gali būti vertinami kaip reikšmingi konstatuojant atsakovo kaltę dėl netinkamo mokesčių deklaravimo ir konkrečią kaltės formą.

9. Aiškinantis deklaracijų pateikimo aplinkybes, atsakovas nurodė, kad už 2015 ir 2016 metus buvo pateiktos popierinės deklaracijos, deklaracijas atsakovas užpildė savo asmeniniu kompiuteriu ir nunešė į VMI Telšių skyrių, pateikė asmeniui, įgaliotam deklaracijas priimti.

10. Teismui pateiktos atsakovo pasirašytos popierinės deklaracijos, kuriose nurodyta data 2016 m. vasario 10 d. (mokestinis laikotarpis 2015 metai) ir 2017 m. vasario 10 d. (mokestinis laikotarpis 2016 metai). Minėtos deklaracijos pasirašytos atsakovo, jose yra vienodas brūkšninis kodas (9186125852258). Atsakydama į teismo paklausimą VMI pateikė paaiškinimą, kad ant popierinių deklaracijų esantis dešimties skaitmenų brūkšninis kodas yra skirtas popierinės deklaracijos paieškai vykdyti VMI dokumentų saugykloje; brūkšninio kodo 1-2 skaitmenys reiškia deklaracijos pateikimo metus, 3-4 skaitmenys formos tipą, 5-10 skaitmenys reiškia eilės numerį. Teismas atkreipė dėmesį, kad toks pats brūkšninis kodas yra ir deklaracijos KIT709 formoje, kuri yra pateikiamas viešojoje erdvėje (https://e-seimas.lrs.lt/rs/actualedition/ TAIS.289938/pQFXTXWfyv/). Atsakovo pateiktose popierinių deklaracijų kopijose nėra apskrities VMI spaudo, kad deklaracija pateikta VMI darbuotojui.

11. Nagrinėjamai bylai svarbi aplinkybė yra ta, kad juridiniai asmenys nuo 2016 m. spalio 1 d. deklaracijas turėjo pateikti elektroniniu būdu per VMI elektroninio deklaravimo sistemą (http://deklaravimas.vmi.lt), vadovaujantis Dokumentų elektroniniu būdu teikimo taisyklėmis, patvirtintomis VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. VA-83 „Dėl Dokumentų teikimo elektroniniu būdu taisyklių patvirtinimo (7 punktas). Tai reiškia, kad juridinių asmenų pateikiamos užpildytos popierinės deklaracijų formos VMI nebuvo priimamos.

12. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2016 m. spalio 1 d. būrelis galėjo teikti deklaraciją tik elektroniniu būdu, teismas priėjo išvadą, jog 2017 metais deklaracija už 2016 metus popierine forma negalėjo būti nei teikiama, nei priimta. Pažymėjo, kad atsakovas būrelio vardu 2019 m. lapkričio 7 d. teikdamas skundą Vilniaus apygardos teismui (administracinė byla Nr. I-5748-1066/2019) kaip skundo priedus pateikė ne popierines deklaracijas (jų kopijas), o 2019 m. spalio 14 d. elektroniniu būdu pateiktų deklaracijų už 2015 ir 2016 metus kopijas.

13. Remdamasis išdėstytu, teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovas deklaracijas už 2015 ir 2016 metus suformavo elektroninio deklaravimo sistemoje, apskaičiavo mokėtiną mokestį, tačiau deklaracijų VMI nustatyta tvarka nepateikė. Aplinkybės, kad deklaracija už 2018 metus pateikta pavėluotai, atsakovas neginčijo, posėdžio metu paaiškino, kad negali nurodyti, kodėl deklaracija pateikta praleidus įstatyme nustatytą terminą.

14. Mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, jei jis nėra panaikintas mokestiniams ginčams nagrinėti nustatyta tvarka, yra privalomas mokesčių mokėtojui. Įvertinęs bylos medžiagą ir atsakovo pateiktus paaiškinimus, teismas sprendė, kad nors valstybės biudžetas žalos dėl deklaracijų nepateikimo nepatyrė, nes privalomi mokesčiai sumokėti, tačiau vėlesni atsakovo veiksmai lėmė, kad sprendimo taikyti būreliui sankciją pagrįstumas ir teisėtumas nebuvo patikrintas įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Nagrinėjamu atveju žala būreliui padaryta ne vien mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytų pareigų netinkamu vykdymu – deklaracijų nepateikimu, tačiau ir tuo, kad atsakovas nepakankamai domėjosi teisines pasekmes būreliui sukeliančiais sprendimais, pasirinko netinkamą galimai pažeistų teisių gynimo būdą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad žalą būreliui atsakovas padarė dėl neatsargumo. Nagrinėjamu atveju faktas, kad būrelio valdyba ir revizijos komisija nefiksavo finansinės veiklos pažeidimų, neatleidžia atsakovo, kaip juridinio asmens vadovo, nuo pareigos tinkamai organizuoti juridinio asmens veiklą, užtikrinti, kad juridinis asmuo laikytųsi mokesčių įstatymų ir tinkamai vykdytų mokestines prievoles.

15. Pasisakydamas dėl priežastinio ryšio, teismas įvertino, kad atsakovo veiksmai, susiję su juridinio asmens mokestinių prievolių netinkamu vykdymu, nulėmė baudos būreliui paskyrimą ir delspinigių skaičiavimą. Toks priežastinis ryšys yra pakankamas atsakovo, kaip juridinio asmens vadovo, civilinei atsakomybei kilti. O atsakovo valdytam medžiotojų būreliui apskaičiuoti delspinigiai ir bauda laikytini žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio pagrindu. Atsakovas prašomos priteisti žalos dydžio neginčijo, nesutikimą su ieškiniu argumentavo tuo, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, būrelio pirmininko pareigas vykdė neatlygintinai, būrelio veiklai skyrė daug laiko ir pastangų. Teismas išanalizavęs VMI paaiškinimą apie prievolių įskaitymą ir priskaičiuotus delspinigius sprendė, kad žalos dydis yra įrodytas. Atsakovas neprašė sumažinti priteistino žalos dydžio, taip pat jo nepaneigė, todėl teismas sprendė, kad žala ieškovui turi būti atlyginta visiškai.

16. Iš atsakovo teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Atsakovas P. K. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelio ieškinį atmesti kaip nepagristą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

17.1. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kur yra nurodyta, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, jog atsakovui būtų pritaikyta civilinė atsakomybė yra nepagrįstas, nes šiuo atveju neužtenka nustatyti atsakovo neatsargumo, turi būti konstatuota atsakovo kaltė bei tyčia. Akcentavo, kad šioje byloje teismas nenustatė didelės kaltės, tyčios, todėl teismas priimdamas skundžiamą sprendimą ir tenkindamas ieškinį nukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos.

17.2. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybe, kad medžiotojų būrelio pareigos nustatytu terminu pateikti deklaracijas pažeidimas yra nulemtas atsakovo neveikimu.

17.3. Pirma, atsakovas, būdamas būrelio pirmininku, deklaravo įstatymų nustatyta tvarka ieškovui priskirtinus ir mokėtinus mokesčius už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą ir sumokėjo juos VMI už 2015 m. — 2018 m. Antra, atsakovas nevengė savo pareigų ir teisėtai ir tvarkingai tvarkė būrelio buhalterinę apskaitą, deklaravo ir apmokėjo mokesčius kiekvienais metais nustatytu laiku. Ne dėl nuo atsakovo priklausančių aplinkybių deklaracijų gavimo data buvo užfiksuota tik 2019 m. Šiuo atveju, atsakovas neveikė tyčia aplaidžiai ir neblogino medžiotojų būrelio padėties, o stengėsi panaikinti paskirtas baudas. Atsakovas popierines deklaracijas teikė VMI Klaipėdos apskrities Telšių padaliniui, tačiau jo teiktos deklaracijos galbūt pasimetė dėl VMI darbuotojų kaltės ir aplaidumo. Atsakovas dėl deklaracijų ieškovo ir savo iniciatyva kreipėsi į VMI, tačiau sužinojo, kad Telšių skyriuje jų nėra. Trečia, kasacinis teismas yra nurodęs, kad vadovo netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas. Taigi, vadovo atsakomybė nebūtinai turi kilti net jeigu nustatyta, kad vadovas netinkamai, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą. O šiuo atveju, priešingai, atsakovas finansinę / buhalterinę apskaitą tvarkė rūpestingai, neapgaulingai, siekiant laikytis visų įstatymuose numatytų reikalavimų, tačiau dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, o dėl VMI darbuotojų kaltės ir aplaidumo deklaracijos galėjo pasimesti.

17.4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šiuo atveju teismas Aplinkos apsaugos departamento patikrinimo aktą išskyrė iš kitų oficialių įrodymų, vien formaliai pagrindais dėl to, kad šis aktas yra oficialus rašytinis įrodymas, nors byloje buvo ir kiti pateikti rašytinai įrodymai, kurių teismas nevertino. Pavyzdžiui, byloje yra pateiktas VMI raštas, kad medžiotojų būrelis neturėjo mokestinių įsiskolinimų už 2015 ir 2016 metus. Teismas nepagrįstai iš byloje esančių įrodymų viseto išskyrė vienintelį ir juo rėmėsi.

17.5. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvada, kad jis neprašė sumažinti žalos dydžio bei neįrodinėjo žalos nepagrįstumo. Pažymėjo, kad teismas priteistinų nuostolių dydį gali sumažinti savo iniciatyva.

18. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelis prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Atsakovas praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti ir neprašė teismo to termino atnaujinti, taip pat nepagrindė termino praleidimo priežasčių.

Šalies argumentai

18.2. Ieškovas nesutinka su atsakovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir teikė išvadas dėl jo atsakomybės, nes konstatavo, kad jis žalą būreliui padarė dėl neatsargumo – nesidomėjo mokestinių prievolių vykdymu, nevertino teisinių pasekmių būreliui, netinkamai vykdė teisminę gynybą, nors būnant atidžiu ir rūpestingu galėjo tai padaryti. Ieškovo manymu, svarbus yra ne tik savalaikio deklaracijų VMI nepateikimo faktas, trukęs nepateisinamai ilgą laikotarpį, tačiau net paaiškėjus aplinkybei, kad jos nėra nustatyta tvarka fiksuotos kaip oficialiai pateiktos VMI ir pritaikius ekonomines sankcijas, jų skyrimas nustatyta tvarka laiku nebuvo apskųstas, nesiekta išvengti didesnės žalos būreliui padarymo. Kadangi toks veikimas truko ilgai ir sistemingai, minima situacija vienareikšmiai vertintina kaip itin didelis nerūpestingumas, pagrindžiant atsakovo kaltę ir atsakomybę dėl ieškovui padarytos žalos.

18.3. Ieškovas taip pat nesutinka su atsakovo argumentais, kad deklaracijos galimai buvo prarastos dėl VMI darbuotojų aplaidumo ir kaltės. Šie atsakovo argumentai formalūs ir nepagrįsti leistinais įrodymais. Vertinant aplinkybes racionalumo aspektu, atsakovo patirtį teikiant deklaracijas, nelaikytina tikėtina aplinkybė, jog VMI Klaipėdos apskrities Telšių padalinys turėtų asmeninį suinteresuotumą atsakovo tariamai pateiktas deklaracijas netraukti į apskaitą ir to nedaryti už trejų metų laikotarpį. Be to, atsakovas nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kodėl, jei teikė VMI popierines deklaracijas, neturėjo egzempliorių su jų pridavimo žymomis. Kodėl nepasirūpino jų atsiimti, jeigu tariamai teikė deklaracijas pažįstamam VMI darbuotojui ar nepasidomėjo, ar jos tikrai yra įtrauktos į apskaitą.

18.4. Pažymėjo ir tai, kad veikiant juridinio asmens vardu pačios deklaracijos net negalėjo būti teikiamos popieriniu variantu, o privalėjo būti teikiamos elektronine forma, ko iš esmės nevykdė ir nepaisė atsakovas. Tokiu būdu atsakovas nuo pat pradžių neveikė teisėtai, t. y. net jei ir teikė popierines deklaracijų versijas (kas vertintina tik kaip atsakovo gynybinė pozicija), tai buvo daroma pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus dėl jų privalomo teikimo elektronine forma. Akivaizdu, kad ir pastaroji aplinkybė vertintina kaip didelis atsakovo neatsargumas ir netinkamas veikimas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nepateisinimai ilgą laikotarpį.

Atsiliepimas

18.5. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šioje dalyje nurodyti atsakovo argumentai yra formalūs ir gali būti vertinami tik kaip siekis nepagrįstai išvengti civilinės atsakomybės. 2019 m. spalio 2 d. sprendimas AS-68 atsakovo nebuvo nuginčytas, todėl jo išvados galioja ir turi juridinę galią šiai dienai. Tokiu būdu, visos aplinkybės nustatytos patikrinimo aktu ir patvirtintos galiojančiu sprendimu turi prejudicinę galią ir pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą juo vadovautis kaip įrodymu, teikiant išvadas, kurias deklaratyviai siekia paneigti atsakovas.

18.6. Atsakovas deklaratyviai nurodo, kad teismas turi teisę sumažinti priteistinos žalos dydį savo iniciatyva, tačiau nepateikia argumentų, dėl kokių objektyvių aplinkybių teismas tai turi atlikti. Pažymėjo, kad šiuo aspektu atsakovo argumentai yra prieštaringi. Kadangi žalos mažinimo klausimas galimas pripažinus faktą, jog atsakovas ją padarė. Tuo tarpu atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu neigė civilinės atsakomybės sąlygas kaip tokias ir nepripažįsta savo kaltės, todėl nėra aišku kokiais pagrindais padaryta žala turėtų būti mažinama. Lieka neaišku, ar atsakovas visgi siekia, kad būtų priteistas mažesnis žalos dydis ar įrodyti, jog jis žalos apskritai nepadarė. Nenustačius pagrindų žalos mažinimui atsakovo argumentai šioje dalyje turėtų būti atmetami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

21. Apeliacijos objektą nagrinėjamoje byloje sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovo P. K. ieškovui Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būreliui 54 783,42 Eur priteistas žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo (ne)atliktų neteisėtų veiksmų nepateikus VMI deklaracijų formų KIT709 už 2015, 2016 ir 2018 metus.

22. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą ir tenkindamas ieškinį visiškai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nepagrįstai pripažino Aplinkos apsaugos departamento sprendimą kaip padidintą įrodomąją galią turintį įrodymą ir atsisakė vertinti kitus, byloje esančius, įrodymus kas sudarė pagrindą neteisingai išspręsti bylą.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

23. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis, Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelio pirmininku laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2020 m. spalio 31 d. buvo atsakovas P. K.

Žemesnės instancijos teismas

24. Pagal būrelio įstatų (Juridinių asmenų registre įregistruoti 2007 m. balandžio 13 d.) (toliau – ir Įstatai) 45 punktą būrelio pirmininkas vadovauja būrelio veiklai ir atlieka šias funkcijas: atstovauja būrelio ir jos narių interesams teisme, valdžios ir valdymo institucijose, Lietuvos ir tarptautinėse organizacijose (Įstatų 45.1 papunktis), pasirašo sutartis su kitomis institucijomis ir žinybomis (Įstatų 45.2 papunktis), atidaro ir uždaro bankuose sąskaitas, tvarko kreditus (Įstatų 45.3 papunktis), tiesiogiai vadovauja būrelio veiklai, sprendžia valdybos ir visuotinio narių susirinkimo jam pavestus klausimus (Įstatų 45.4 papunktis), organizuoja valdybos posėdžius ir visuotinius narių susirinkimus (Įstatų 45.5 papunktis), ruošia ir pateikia valdybai svarstyti būtinus būrelio veiklos klausimus (Įstatų 45.6 papunktis), atsako pats arba paskiria atsakingus asmenis už būrelio materialines vertybes bei racionalų jų panaudojimą (Įstatų 45.7 papunktis), teikia metinės veiklos ataskaitą (Įstatų 45.8 papunktis).

25. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo akte Nr. PA75-42 nurodyta, jog patikrinimo metu (tikrinant deklaracijų pateikimą už 2014-2018 metus) nustatyta, kad būrelis nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formų KIT709 už 2015, 2016 ir 2018 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų, todėl už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas Įstatymo 3 priedo nustatytus tarifus dauginant iš 10. Nurodyta, kad mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą už 2015 metus, iš viso yra 17 312 Eur (taikant įprastą tarifą – 1 730 Eur), už 2016 metus – 17 602 Eur (įprastas – 1 760 Eur) ir už 2018 metus – 18 368 Eur (įprastas – 1 864 Eur), iš viso – 53 282 Eur.

26. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. AS-68 dėl patikrinimo akto tvirtinimo nustatyta, kad medžiotojų būrelis „Ilgšilis“ 2015, 2016 ir 2018 metais VMI teisės aktuose nustatytais terminais nepateikė Mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis apskaičiuota mokesčio už valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu suma 53 282 Eur, nuspręsta patvirtinti 2019 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-42. Jokių delspinigių šiais sprendimais nenustatyta.

27. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenų nustatyta, kad ieškovas, atstovaujamas atsakovo, Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2019 m. lapkričio 19 d. pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5748-1066/2019 ieškovui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti – 1) pateikti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. AS-68 gavimo (įteikimo) datą patvirtinančius dokumentus (voką ar kitus įrodymus), praleidus terminą – teismo prašyti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių terminas yra praleistas, tuo pačiu pridedant tai patvirtinančius įrodymus; 2) sumokėti žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinantį kvitą; 3) nurodyti, ar pageidaujama bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Ieškovas per nustatytą terminą nustatytų skundo trūkumų nepašalino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi ieškovo skundą laikė nepaduotu.

28. Ieškovas, atstovaujamas atsakovo, 2020 m. sausio 13 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-2005-281/2020 ieškovo skundą atsisakė priimti kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti duodamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, nes atsakovo Aplinkos apsaugos departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus registruotos buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini).

29. Ieškovas, atstovaujamas atsakovo, 2020 m. vasario 6 d. pateikė skundą Regionų apygardos administraciniam teismui (Kauno rūmams), kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-2985-644/2020 ieškovui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti – 1) pateikti skundą pasirašiusio asmens įgaliojimus patvirtinančius dokumentus; 2) nurodyti tikslią ginčijamo akto gavimo datą (sužinojimo apie ginčijamą aktą data) ir pateikti šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus; 3) sumokėti žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinantį kvitą; 4) nurodyti, ar pageidaujama bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Ieškovas per nustatytą terminą nustatytų skundo trūkumų nepašalino ir Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Žemesnės instancijos teismas

30. 2021 m. liepos 2 d. mokestinės paskolos sutartimi Nr. (23.24-08) 327-33678 būreliui nuo 2021 m. birželio 23 d. iki 2023 m. gruodžio 25 d., mokėjimo pradžią atidedant iki 2021 m. liepos 25 d., VMI išdėstė 53 269,20 Eur sumos bei 6 855,42 Eur delspinigių mokėjimą pagal grafiką.

31. Pagal ieškovo turimus ir pateiktus į bylą duomenis – 2019 m. spalio 14 d. mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaraciją, teiktą už 2015 metus, ieškovas turėjo sumokėti 1 730 Eur mokesčio, pagal 2019 m. spalio 14 d. mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaraciją, teiktą už 2016 metus, ieškovas turėjo sumokėti 1 760 Eur mokesčio, pagal 2019 m. rugsėjo 18 d. mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaraciją, teiktą už 2018 metus, ieškovas turėjo sumokėti 1 864 Eur mokesčio. Ieškovas 2016 m. vasario 29 d. sumokėjo VMI 1 730 Eur, 2017 m. vasario 22 d. – 1 760 Eur, 2019 m. balandžio 15 d. – 1 864 Eur mokėtino mokesčio pagal mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijas.

Dėl įrodymų ir Aplinkos apsaugos departamento sprendimų vertinimo

32. Apeliantas savo skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime Aplinkos apsaugos departamento patikrinimo aktą išskyrė iš kitų oficialių įrodymų, vien formaliais pagrindais, todėl byloje pateiktų kitų įrodymų rašytinų įrodymų nevertino. Pavyzdžiui, byloje yra pateiktas VMI raštas, kad medžiotojų būrelis neturėjo mokestinių įsiskolinimų už 2015 ir 2016 metus. Teismas nepagrįstai iš byloje esančių įrodymų viseto išskyrė vienintelį patikrinimo aktą ir juo rėmėsi.

33. Teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais tik iš dalies.

34. Pirmiausia pažymėtina yra tai, kad civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

35. Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

36. Iš esmės savo skunde apeliantas nenurodė konkrečių klaidų, kurias padarė pirmosios instancijos teismas vertindamas šalių pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje pateiktais rašytiniais įrodymais bei pateiktų procesinių dokumentų turiniu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės CPK nustatytų ir pirmiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais šioje dalyje.

37. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime Aplinkos apsaugos departamento patikrinimo aktą išskyrė iš kitų oficialių įrodymų, pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (bylos Nr. 33/03) išaiškino, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga.

38. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2022 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 54 783,42 Eur padarytos žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliacinio teismas 2022 m. gruodžio 8 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

39. Paminėtoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos pasitikėjimui Lietuvos Respublikos institucijų, Lietuvos valstybės įgaliotų asmenų išduotais dokumentais užtikrinti. Rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiu (lot. prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-690/2018).

40. Jeigu mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo rezultatais ir jų pagrindu apskaičiuotais mokesčiais, delspinigiais ir (ar) paskirtomis baudomis, pirmiausia turi teisę pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 131 straipsnis), o vėliau MAĮ nustatyta tvarka turi teisę skųsti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas, atstovaujamas atsakovo, Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2019 m. lapkričio 19 d. pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5748-1066/2019 ieškovui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti – pateikti skundą atitinkanti jo formai ir turiniui nustatytus reikalavimus, tačiau ieškovas per nustatytą terminą nustatytų skundo trūkumų nepašalino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi ieškovo skundą laikė nepaduotu. Taip pat nustatyta, kad ieškovas, atstovaujamas atsakovo, 2022 m. sausio 13 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-2005-281/2020 ieškovo skundą atsisakė priimti kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Po to ieškovas, atstovaujamas atsakovo, 2020 m. vasario 6 d. pateikė skundą Regionų apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Regionų apygardos administracinis teismas (Kauno Rūmai) 2020 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-2985-644/2020 ieškovui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, tačiau ieškovas per nustatytą terminą nustatytų skundo trūkumų nepašalino ir Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (nutarties 19–21 punktai).

41. Nurodytoje byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad jos vertinimu, nors atsakovas, atstovaudamas ieškovą, teismine tvarka siekė nuginčyti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68, tačiau pateikti skundai nebuvo priimti nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad surašytas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. AS-68 ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo aktas Nr. PA75-42, laikytini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, nes pagal MAĮ būtent mokesčių administratorius yra kompetentingas spręsti, ar mokesčių mokėtojas tinkamai įvykdė jam tenkančias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu susijusias pareigas.

42. Taigi, darytina išvada, kad ne pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apelianto skundą pripažino Aplinkos apsaugos departamento sprendimą ir patikrinimo aktą įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Todėl pakartotinai šios aplinkybės skunde apeliantas kvestionuoti neturi teisinio pagrindo, o teisėjų kolegija šioje dalyje apelianto argumentų pakartotinai nevertina.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (ne)egzistavimo

43. Pirmiausia atsakovas nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neteisėtus veiksmus atliko dėl neatsargumo.

44. Kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

45. Dėl pirmosios iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – veiksmų (neveikimo) neteisėtumo – pažymėtina, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

46. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad juridinio asmens administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujamas juridinis asmuo veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyvių teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).

47. Viena iš tokių sričių, kurioje taikomų imperatyvių nuostatų įmonės vadovas turi laikytis, yra įmonės, kaip mokesčių mokėtojos, pareigos. Pagal MAĮ 40 straipsnio 1, 4 punktus mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo (toliau – ir FAĮ) 13 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.

48. Bylą nagrinėjant pakartotinai pirmosios instancijos teisme yra nustatyta, kad atsakovo neteisėtas neveikimas pasireiškė pareigos teisingai ir laiku pateikti deklaracijas nevykdymu, dėl kurio mokesčių administratorius apskaičiavo ieškovui mokėtinus mokesčius ir delspinigius. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

49. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taikant Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymą (toliau – Įstatymas) yra siekiama apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Mokesčio mokėtojai remiantis Įstatymo reikalavimais privalo per Įstatyme nustatytą terminą deklaruoti ir mokėti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad šis Įstatymas yra pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį Įstatymą nevykdo esminių savo pareigų – nemoka mokesčio už naudojamus valstybinius gamtos išteklius arba moka mokesčius už mažesnį naudojamų valstybinius gamtos išteklių kiekį ir nevykdo su esminėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis susijusių formalių reikalavimų – deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020). Pažymėtina, kad pagal aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nesumokėti mokesčiai dėl netinkamo apskaitos tvarkymo juridiniame asmenyje, nėra žala juridiniam asmeniui, žalą sudaro tik baudos ir delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017), tačiau šiuo konkrečiu atveju, ieškovui buvo paskirta ekonominio pobūdžio sankcija, kuri pagal savo paskirtį priskiriama baudai. Dėl to, padidinto mokesčio taikymas, kai mokesčių administratorius tokį mokestį taiko dėl vadovo kaltės, yra laikomas juridiniam asmeniui padaryta žala.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų laiku nepateikus VMI deklaracijų yra iš esmės teisingos. Taigi, teismo nustatyti atsakovo veiksmai negali būti pripažinti kaip visiškai formalus pažeidimas, už kurį ieškovui sankcija negalėjo būti taikoma. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, išvadą, kad apeliantas žalą būreliui atsakovas padarė dėl neatsargumo, t. y. nepakankamai domėjosi mokestinių prievolių vykdymu, neįvertino teisines pasekmes būreliui sukeliančiais sprendimais, netinkamai naudojosi teise į teisminę gynybą, nors būdamas atidžiu ir rūpestingu, turėjo ir galėjo tai padaryti, priėjo atsižvelgęs į prieš tai šioje byloje paminėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir joje nurodytas aplinkybes.

51. Visgi, tiek bylą nagrinėjant pirmąjį kartą, tiek pakartotinai pirmosios instancijos teisme yra neginčijamai nustatyta (VMI raštu patvirtinta) aplinkybė, kad ieškovas Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelis VMI 2016 m. kovo 1 d. ir 2017 m. vasario 22 d. įmokos kodu 1001 sumokėjo 1 730 Eur ir 1 760 Eur; Mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos (forma KIT709) už 2015 ir už 2016 metus iki nustatyto termino 2016 m. vasario 15 d. ir 2017 m. vasario 15 d. pateiktos nebuvo. Būrelis 2019 m. balandžio 15 d. sumokėjo 1 864 Eur įmoką, deklaraciją už 2018 metus pateikė 2019 m. rugsėjo 19 d. Tačiau kaip teisingai apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį apeliantas, pirmosios instancijos teismas šių atliktų mokėjimų nevertino nustatydamas kokio dydžio žala ieškovui turėtų būti priteista.

52. Kaip nurodoma administracinių teismų formuojamoje praktikoje, aukščiau nurodyti apmokėjimą patvirtinantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad mokesčio sumokėjimas laiku, o tik deklaracijos laiku nepateikimas yra formalus reikalavimų neatitikimas, kuris neleidžia taikyti Įstatymo nuostatų dėl didesnio mokesčio tarifo skaičiavimo. Kaip atsakovas nurodė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek skųsdamas teismo sprendimą, tokia situacija galėjo susiklostyti dėl klaidos arba VMI darbuotojų aplaidumo, tačiau šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų byloje nėra pateikta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui nepateikus deklaracijų, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis buvo pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą, tačiau aplinkybės, jog atsakovas laiku sumokėjo mokestį, yra reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl ieškovui priteistinos žalos dydžio, bet nesudaro pagrindo apskritai netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2825-520/2021).

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, įvertinęs visumą bylai reikšmingų aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais gali svarstyti didesniu tarifu nustatyto mokesčio mažinimo galimybę (žr., pvz. 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1460-602/2018; kt.). Taigi, sistemiškai remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę mažinti iš atsakovo ieškovui priteistinos žalos dydį.

54. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje vertinant paskirtos baudos proporcingumą yra pagrindas atsižvelgti į padarytą pažeidimą bei atsižvelgti į tai, jog valstybės biudžetas nenukentėjo, kadangi nors ir nepateikęs deklaracijų, buvęs medžiotojų būrelio vadovas mokestį sumokėjo. Taigi, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas tyčia siekė vengti mokėti mokesčius ir padaryti žalą valstybės biudžetui.

55. Atsižvelgdama į visas nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas sumažinti iš atsakovo priteistinos ieškovui žalos dydį iki 20 procentų, t. y. ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 10 956,68 Eur žalos atlyginimą.

56. Pasisakant dėl apelianto argumentų dalyje dėl priežiūros institucijos veiklos, pažymėtina, kad šie apelianto argumentai buvo atmesti Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 8 d. nutartyje, kuria Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pagal Įstatų 46, 49 punktus būrelio finansinei ir ūkinei veiklai kontroliuoti yra sudaroma revizijos komisija, kuri ne rečiau kaip vieną kartą per metus patikrina būrelio valdybos ūkinę bei finansinę veiklą, apskaitą ir atsiskaitomybę, tačiau įstatuose nėra nustatyta pareiga revizijos komisijai tikrinti būrelio vadovo veiklą, t. y. šiuo konkrečiu atveju, atsakovui pateikus duomenis, kad ieškovo mokėtini mokesčiai už 2015, 2016 ir 2018 metus buvo sumokėti, revizijos komisija neturėjo pagrindo abejoti būrelio vadovo (atsakovo) pareigų vykdymu.

57. Kiti apelianto argumentai neturi esminės įtakos pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, todėl teisėjų kolegija jų detaliau neanalizuoja.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

58. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojami civilinę atsakomybę reguliuojantys teisiniai santykiai, tačiau, nustatydamas ieškovui priteistiną iš atsakovo žalos dydį, neįvertino byloje visų esančių rašytinių įrodymų ir faktinių aplinkybių dėl tinkamai sumokėto mokesčio į valstybės biudžetą, atitinkamai neįvertino nagrinėjamam klausimui aktualią administracinių teismų formuojamą praktiką. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti priteisiant ieškovui 10 956,68 Eur žalos atlyginimą ir procesines palūkanas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

59. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

60. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė ir ginčo šioje dalyje nekilo, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, sumokėjo 1 085 Eur žyminį mokestį ir patyrė teisinių paslaugų išlaidas, kurios sudarė iš viso 2 950 Eur.

61. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinus iš dalies, konstatuotina, kad ieškovo ieškinys patenkintas 20 procentų, todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 20 procentų jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 217 Eur žyminio mokesčio ir 590 Eur atstovavimo išlaidų. Iš viso 807 Eur.

62. Pirmosios instancijos teismas, ieškinį patenkino visiškai, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo atsakovui nesprendė. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą yra tikslinga iš naujo spręsti atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.

63. Iš Lietuvos teismo informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta, kad atsakovas patyrė 484 Eur atstovavimo išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 1 047 Eur žyminio mokesčio už pateikiamą apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. e2A-890-370/2022, t. y. iš viso 1 531 Eur.

64. Ieškovo ieškinį patenkinus 20 procentų atsakovo naudai priteistina 80 procentų jo patirtų bylinėjimosi, t. y. 1 224,80 Eur.

65. Atlikus priteistinų bylinėjimosi išlaidų užskaitą atsakovui iš ieškovo priteistina 417,80 Eur (1 224,80 Eur – 807 Eur).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

66. Ieškovas Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelis pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame prašė iš atsakovo P. K. priteisti 700 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.

67. Atsakovas P. K. už apeliacinį skundą sumokėjo 1 047 Eur žyminį mokestį.

68. Atsakovas nors ir prašė apeliaciniame skunde priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų apie advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, todėl šių bylinėjimosi išlaidų jam priteisimo klausimas nesprendžiamas.

69. Ieškovui iš atsakovo turėtų būti priteista 140 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui – 837,60 Eur. Atlikus priteistinų sumų užskaitą atsakovui iš ieškovo priteistina 697,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo P. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būreliui (juridinio asmens kodas 191532074) 10 956,68 Eur (dešimt tūkstančių devynis šimtus penkiasdešimt šešis eurus 68 euro centus) žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, t. y. 2021 m. spalio 12 d., iki teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti iš ieškovo Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelio (juridinio asmens kodas 191532074) 417,80 Eur (keturis šimtus septyniolika eurų ir 80 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo P. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Kitoje dalyje ieškovo ieškinį atmesti“.

Priteisti iš ieškovo Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelio (juridinio asmens kodas 191532074) 697,60 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt septynis eurus ir 60 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo P. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjai Vilija MikuckienėLaima RibokaitėVigintas Višinskis