Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelio ieškinį atsakovui P. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

4. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui spręsti. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

5. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovo naujai pateikiamų įrodymų turiniu, sprendžia, kad ieškovas nepagrindė šių įrodymų pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, taip pat ieškovo pateikti nauji įrodymai neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl ieškovo pateiktus įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

6. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis, Šiaulių rajono Ilgšilio medžiotojų būrelio pirmininku laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2020 m. spalio 31 d. buvo atsakovas P. K.

7. Pagal būrelio įstatų (Juridinių asmenų registre įregistruoti 2007 m. balandžio 13 d.) (toliau – ir Įstatai) 45 punktą būrelio pirmininkas vadovauja būrelio veiklai ir atlieka šias funkcijas: atstovauja būrelio ir jos narių interesams teisme, valdžios ir valdymo institucijose, Lietuvos ir tarptautinėse organizacijose (Įstatų 45.1 papunktis), pasirašo sutartis su kitomis institucijomis ir žinybomis (Įstatų 45.2 papunktis), atidaro ir uždaro bankuose sąskaitas, tvarko kreditus (Įstatų 45.3 papunktis), tiesiogiai vadovauja būrelio veiklai, sprendžia valdybos ir visuotinio narių susirinkimo jam pavestus klausimus (Įstatų 45.4 papunktis), organizuoja valdybos posėdžius ir visuotinius narių susirinkimus (Įstatų 45.5 papunktis), ruošia ir pateikia valdybai svarstyti būtinus būrelio veiklos klausimus (Įstatų 45.6 papunktis), atsako pats arba paskiria atsakingus asmenis už būrelio materialines vertybes bei racionalų jų panaudojimą (Įstatų 45.7 papunktis), teikia metinės veiklos ataskaitą (Įstatų 45.8 papunktis).

8. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo akte Nr. PA75-42 nurodyta, jog patikrinimo metu (tikrinant deklaracijų pateikimą už 2014-2018 metus) nustatyta, kad būrelis nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formų KIT709 už 2015, 2016 ir 2018 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų, todėl už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas Įstatymo 3 priedo nustatytus tarifus dauginant iš 10. Nurodyta, jog mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą už 2015 metus, iš viso yra 17 312 Eur (taikant įprastą tarifą – 1 730 Eur), už 2016 metus – 17 602 Eur (įprastas – 1 760 Eur) ir už 2018 metus – 18 368 Eur (įprastas – 1 864 Eur), iš viso – 53 282 Eur.

9. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. AS-68 dėl patikrinimo akto tvirtinimo nustatyta, kad medžiotojų būrelis „Ilgšilis“ 2015, 2016 ir 2018 metais VMI teisės aktuose nustatytais terminais nepateikė Mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, todėl vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis apskaičiuota mokesčio už valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu suma 53 282 Eur, nuspręsta patvirtinti 2019 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-42. Jokių delspinigių šiais sprendimais nenustatyta.

10. Bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenimis nustatyta, kad ieškovas, atstovaujamas atsakovo, Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2019 m. lapkričio 19 d. pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5748-1066/2019 ieškovui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti – 1) pateikti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. AS-68 gavimo (įteikimo) datą patvirtinančius dokumentus (voką ar kitus įrodymus), praleidus terminą – teismo prašyti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių terminas yra praleistas, tuo pačiu pridedant tai patvirtinančius įrodymus, 2) sumokėti žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinantį kvitą, 3) nurodyti, ar pageidaujama bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Ieškovas per nustatytą terminą nustatytų skundo trūkumų nepašalino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi ieškovo skundą laikė nepaduotu.

11. Ieškovas, atstovaujamas atsakovo, 2020 m. sausio 13 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-2005-281/2020 ieškovo skundą atsisakė priimti kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas gali būti duodamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, nes atsakovo Aplinkos apsaugos departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus registruotos buveinės adresas yra Rotušės a. 12, Kaunas.

12. Ieškovas, atstovaujamas atsakovo, 2020 m. vasario 6 d. pateikė skundą Regionų apygardos administraciniam teismui (Kauno rūmams), kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-2985-644/2020 ieškovui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti – 1) pateikti skundą pasirašiusio asmens įgaliojimus patvirtinančius dokumentus, 2) nurodyti tikslią ginčijamo akto gavimo datą (sužinojimo apie ginčijamą aktą data) ir pateikti šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus, 3) sumokėti žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinantį kvitą, 4) nurodyti, ar pageidaujama bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Ieškovas per nustatytą terminą nustatytų skundo trūkumų nepašalino ir Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

21. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo neteisėtas neveikimas pasireiškė pareigos teisingai ir laiku pateikti deklaracijas nevykdymu, dėl kurio mokesčių administratorius apskaičiavo ieškovui mokėtinus mokesčius ir delspinigius. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

22. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taikant Įstatymą yra siekiama apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Mokesčio mokėtojai remiantis Įstatymo reikalavimais privalo per Įstatyme nustatytą terminą deklaruoti ir mokėti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad šis Įstatymas yra pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį Įstatymą nevykdo esminių savo pareigų – nemoka mokesčio už naudojamus valstybinius gamtos išteklius arba moka mokesčius už mažesnį naudojamų valstybinius gamtos išteklių kiekį ir nevykdo su esminėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis susijusių formalių reikalavimų – deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020). Pažymėtina, kad pagal aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nesumokėti mokesčiai dėl netinkamo apskaitos tvarkymo juridiniame asmenyje, nėra žala juridiniam asmeniui, žalą sudaro tik baudos ir delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017), tačiau šiuo konkrečiu atveju, ieškovui buvo paskirta ekonominio pobūdžio sankcija, kuri pagal savo paskirtį priskiriama baudai. Dėl to, padidinto mokesčio taikymas, kai mokesčių administratorius tokį mokestį taiko dėl vadovo kaltės, yra laikomas juridiniam asmeniui padaryta žala.

24. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos pasitikėjimui Lietuvos Respublikos institucijų, Lietuvos valstybės įgaliotų asmenų išduotais dokumentais užtikrinti. Rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiu (lot. prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-690/2018).

25. Jeigu mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo rezultatais ir jų pagrindu apskaičiuotais mokesčiais, delspinigiais ir (ar) paskirtomis baudomis, pirmiausia turi teisę pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto (MAĮ 131 straipsnis), o vėliau MAĮ nustatyta tvarka turi teisę skųsti mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas, atstovaujamas atsakovo, Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2019 m. lapkričio 19 d. pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5748-1066/2019 ieškovui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti – pateikti skundą atitinkanti jo formai ir turiniui nustatytus reikalavimus, tačiau ieškovas per nustatytą terminą nustatytų skundo trūkumų nepašalino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi ieškovo skundą laikė nepaduotu. Taip pat nustatyta, kad ieškovas, atstovaujamas atsakovo, 2022 m. sausio 13 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-2005-281/2020 ieškovo skundą atsisakė priimti kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Po to ieškovas, atstovaujamas atsakovo, 2020 m. vasario 6 d. pateikė skundą Regionų apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68. Regionų apygardos administracinis teismas (Kauno Rūmai) 2020 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-2985-644/2020 ieškovui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, tačiau ieškovas per nustatytą terminą nustatytų skundo trūkumų nepašalino ir Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui (nutarties 19–21 punktai).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 34 punkte nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, kad nors atsakovas, atstovaudamas ieškovą, teismine tvarka siekė nuginčyti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. AS-68, tačiau pateikti skundai nebuvo priimti nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad surašytas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 2 d. sprendimas Nr. AS-68 ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2019 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo aktas Nr. PA75-42, laikytini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, nes pagal MAĮ būtent mokesčių administratorius yra kompetentingas spręsti, ar mokesčių mokėtojas tinkamai įvykdė jam tenkančias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu susijusias pareigas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp bylos šalių kilusį ginčą, neatsižvelgė į kitas bylai reikšmingas aplinkybes.

27. Atsakovas, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme įrodinėjo, kad jis tinkamai vykdė savo, kaip būrelio vadovo, pareigą ir deklaracijas teikė laiku, nuveždamas jas į VMI Telšių skyrių, tačiau deklaracijos dėl VMI darbuotojų netinkamo pareigų vykdymo pasimetė. Nors atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė deklaracijas už 2015, 2016 ir 2018 metus, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių iš esmės nevertino ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jos jau buvo teiktos ir administracinėse bylose, skundžiant mokesčių administratorių sprendimus. Pažymėtina, kad atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktų 2015 ir 2016 metų deklaracijų ir ieškovo kartu su ieškiniu pateiktų 2015 ir 2016 metų deklaracijų turinys nesutampa. Atsakovo pateiktose, originaliu parašu pasirašytose deklaracijose, deklaracijos viršuje yra nurodyti brūkšniniai kodai (kuriuos nuskanavus galima valstybei sumokėti mokėtiną mokestį), tačiau ieškovo pateiktose deklaracijose brūkšninio kodo nėra, taip pat atsakovo pateiktoje deklaracijoje už 2015 metus nurodyta pildymo data „2016-02-10“ ir to laikotarpio mokesčio indeksavimo koeficientas, pateiktoje deklaracijoje už 2016 metus nurodyta pildymo data „2017-02-10“ ir to laikotarpio mokesčio indeksavimo koeficientas, ieškovo pateiktose deklaracijose už 2015 ir 2016 metus nurodyta deklaracijų pildymo data „2019-10-14“. Teismas nesiaiškino ir išsamiai netyrė bei nevertino atsakovo elgesio atitinkamo laikotarpio deklaracijų formų pildymo ir deklaracijų pateikimo taisyklių aspektu, t. y. kai galiojo teisė teikti popierines deklaracijas kai įsigaliojo reikalavimai juridiniams asmenims teikti deklaracijas tik elektronine forma, ar ir nuo kada ieškovas turėjo prisijungimo prie VMI sistemos įrankius, kaip ir kodėl gali atsirasti / atsirado ant deklaracijos brūkšninio kodo žyma, ar buvo pildomi šablonai, ar pats pildė ar padėjo VMI darbuotojas, jei atsakovas paliko deklaracijas VMI, tai kokiomis aplinkybėmis, todėl teismo išvados, jog atsakovas elgėsi netinkamai, nepateikdamas deklaracijų, negalima pripažinti pagrįsta.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas formaliai vertino atsakovo veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, nenustatęs tikrųjų būrelio deklaracijų už 2015, 2016, 2018 metus pateikimo faktinių aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, teismui pateikęs 2015 ir 2016 metų deklaracijas, taip pat pateikė ir būrelio sąskaitų išrašus, iš kurių matyti, jog apskaičiuotas mokestis (1 730 Eur) už 2015 metus valstybei buvo sumokėtas 2016 m. vasario 29 d., o apskaičiuotas mokestis (1 760 Eur) už 2016 metus valstybei buvo sumokėtas 2017 m. vasario 22 d. Šiuos duomenis jis buvo pateikęs ir į administracines bylas. Pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės administracinėse byloje nebuvo tiriamos, nes administraciniai teismai iš esmės nenagrinėjo bylų pagal ieškovo paduotus skundus.

29. Nors byloje nėra ginčo dėl atsakovo veiksmų, pateikiant ieškovo deklaracijas VMI už 2014 ir 2017 metus, tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo veiksmus, teisingam bylos išnagrinėjimui, turėjo imtis priemonių surinkti duomenis ir palyginti bei įvertinti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su 2014 ir 2017 metų deklaracijų pateikimu VMI, t. y. kada ir kokiu būdu jos buvo teiktos VMI. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo tinkamai atskleistos aplinkybės, susijusios su atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėtų veiksmų nustatymu, t. y., kad atsakovas, eidamas būrelio pirmininko pareigas, atskirais 2015, 2016 ir 2018 metais nustatyta tvarka nepateikė oficialių deklaracijų VMI.

30. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Ieškovas ieškiniu įrodinėjo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovui buvo padaryta tiesioginė 47 928 Eur (galima tik numanyti 53 282 Eur – (1 730 Eur + 1 760 Eur + 1 864 Eur)) žala, taip pat už laiku nepateiktas deklaracijas ieškovui buvo apskaičiuoti 6 855,42 Eur delspinigiai. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas už 2015 metus sumokėjo 1 730 Eur mokėtino mokesčio, už 2016 metus – 1 760 Eur, už 2018 metus – 1 864 Eur (iš viso – 5 354 Eur), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, objektyviai neįvertinęs byloje esančių duomenų (ieškovo atliktų mokėjimų VMI ir atsakovo pateiktų deklaracijų turinio), neatskleidė bylos esmės.

31. Pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-769-624/2022).

32. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę bylos baigtimi ir nesiekė visapusiško įrodymų tyrimo ir vertinimo, nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas prašė išreikalauti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-5748-1066/2019 medžiagą, kurioje turėjo būti atsakovo teiktos deklaracijos už 2015, 2016 ir 2018 metus, atsakovas prašė išreikalauti iš VMI įrodymus (kaip buvo užskaityti atsakovo sumokėti mokesčiai už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kad nesumokėtų mokesčių nėra), taip pat teismas net tris kartus atsisakė tenkinti atsakovo prašymą į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti ieškovo revizijos komisijos narius, kurie atlieka ieškovo finansinę kontrolę. Dėl anksčiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu iš dalies sutinka.

33. Kaip jau buvo minėta, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2019 m. rugpjūčio 22 d. patikrinimo aktu Nr. PA75-42 ieškovui už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį taikė didesnį mokesčio tarifas, kurį apskaičiavo mokesčio tarifą dauginant iš 10, t. y. už 2015 metus, iš viso yra 17 312 Eur (taikant įprastą tarifą – 1 730 Eur), už 2016 metus – 17 602 Eur (įprastas tarifas – 1 760 Eur) ir už 2018 metus – 18 368 Eur (įprastas tarifas – 1 864 Eur), iš viso – 53 282 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors atsakovas nustatyta tvarka ir terminais nepateikė deklaracijų VMI už 2015, 2016 ir 2018 metus, tačiau mokėtinas mokesčių sumas sumokėjo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo šias aplinkybes įvertinti ir nustatyti ieškovui padarytą žalą, tačiau iš esmės vadovavosi ieškovo pateikta 2021 m. liepos 2 d. mokestinės paskolos sutartimi Nr. (23.24-08) 327-33678.

34. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, visiškai nevertino ieškovo prašomų priteisti 6 855,42 Eur delspinigių pagrįstumo. Byloje nėra duomenų, kokių duomenų pagrindu prašomi priteisti delspinigiai pagal Sutartį buvo apskaičiuoti. Pažymėtina, kad Sutartyje nurodyta, kad ši sutartis sudaryta vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (23.24-08) 327-32949 „Sprendimas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą“, tačiau šis esminis įrodymas dėl ieškovo ir VMI susitarimo sudaryti Sutartį byloje nebuvo pateiktas, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant ieškovui padarytos žalos dydį, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti visas aplinkybes, susijusias su Sutarties sudarymu, nes to nepadarius, iš esmės buvo pažeisti bylos šalių teisiniai lūkesčiai ir pažeistas teisingumo įgyvendinimo principas (CPK 2, 6 straipsniai).

35. Atsakovas taip pat nurodo, kad deklaracijų nepateikimo faktą 2016 metais privalėjo nustatyti ieškovo revizijos komisijai, kuri pagal ieškovo įstatus įgyvendina ieškovo finansinės veiklos kontrolę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pagal Įstatų 46, 49 punktus būrelio finansinei ir ūkinei veiklai kontroliuoti yra sudaroma revizijos komisija, kuri ne rečiau kaip vieną kartą per metus patikrina būrelio valdybos ūkinę bei finansinę veiklą, apskaitą ir atsiskaitomybę, tačiau įstatuose nėra nustatyta pareiga revizijos komisijai tikrinti būrelio vadovo veiklą, t. y. šiuo konkrečiu atveju, atsakovui pateikus duomenis, kad ieškovo mokėtini mokesčiai už 2015, 2016 ir 2018 metus buvo sumokėti, revizijos komisija neturėjo pagrindo abejoti būrelio vadovo (atsakovo) pareigų vykdymu, todėl teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta.

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią teismo veiksmus įrodinėjimo procese, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Šios nuostatos visa apimtimi taikytinos dispozityviosiose bylose, kilusiose iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama, ir jų nagrinėjimas bei sprendimas nėra susijęs su viešojo intereso apsauga. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjamo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesiėmė procesinių priemonių ir išnagrinėjo bylą neišsiaiškinęs šalių ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių.

37. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

38. Šios nutarties 18–29, 36-37, 40, 46 punktuose nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas dėl padaryto procesinės teisės normų esminio pažeidimo neatskleidė ginčo esmės, todėl yra pagrindas iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Tačiau įvertinus tai, kad nurodytas aplinkybes pirmą kartą reikėtų visa apimtimi aiškintis, sudaryti galimybes šalims pateikti papildomą įrodomąją, galbūt didelės apimties, medžiagą apeliacinės instancijos teisme, todėl tokia situacija pažeistų ginčo šalies, nesutinkančios su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl netinkamai nustatytų ir įvertintų bylos aplinkybių, susijusių su išvada dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui sąlygų nustatymo (neteisėtų veiksmų ir žalos dydžio), byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

39. Remiantis šios nutarties 47 punkte išdėstytomis aplinkybėmis, taip pat spręstina, kad buvo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinėje instancijoje negali būti ištaisytas, todėl skundžiamas sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 313 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai yra priimamas procesinis sprendimas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kasacinio proceso stadijoje nėra galimybės paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015). Analogiška praktika taikoma bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, priėmus sprendimą dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos neskirstomos. Atsisakymas priimti apeliacinėje instancijoje atsakovo teiktus įrodymus neužkerta kelio šaliai juos pateikti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėjant bylą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.