- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-12
- Bylos Nr.
- 2A-345-236/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02657-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Romualda Janovičienė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- E. V.
- Atsakovas
- viešajai įstaigai Vilniaus rajono centrinei
- Trečiasis asmuo
- A. B., M. V., „BTA Insurance Company“ SE
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
- 2.6.10.5.2.15Medikų (gydytojų) atsakomybė už žalą padarytą pacientui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus rajono centrinei poliklinikai dėl neturtinės žalos atlyginimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims A. B., M. V., „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė E. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei VšĮ Vilniaus rajono centrinei poliklinikai, prašydama priteisti iš atsakovės 30 000 Lt neturtinei žalai dėl netinkamai suteiktų medicininių paslaugų atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad ieškinys teikiamas nesutinkant su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013-10-24 sprendimu Nr. 56-80, kuriuo ji nusprendė iš esmės nenagrinėti pakartotinai ieškovės 2013-09-24 pareiškimo Nr. SD-199. Ieškovės teigimu, Komisijos sprendimas paremtas formaliais argumentais ir siekiu išvengti ginčo nagrinėjimo iš esmės, nors su pareiškimu buvo pateikti nauji įrodymai, kurie turi esminę reikšmę nagrinėjamam atvejui. Tuo tarpu, Komisija teisinio pagrindo priimti tokį sprendimą nenurodė.
Ieškovė pažymėjo, kad jei teismas laikytų, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, ieškovė prašo jį atnaujinti, nes neturi teisinio išsilavinimo ir kreipėsi į advokatą po pirminio Komisijos sprendimo.
Ieškovė nurodė, kad 2012-02-05 9:36 val. iškvietė greitosios medicinos pagalbą savo tėvui P. V., nes jo sveikatos būklė buvo labai bloga. Į iškvietimo vietą 10:02 val. atvyko atsakovės greitosios medicinos pagalbos brigada. Atvykusi atsakovės darbuotoja bendruomenės slaugytoja A. B. išklausė artimųjų pasakojimą apie ryte pakitusią paciento sveikatos būklę, tačiau nesiėmė veiksmų pati įvertinti paciento sveikatos būklę ir suteikti jam būtinąją medicinos pagalbą, nurodė ruošti pacientą pervežimui į stacionarą. Ieškovė važiavo kartu su pacientu greitosios medicinos pagalbos automobilyje, sėdėjo šalia jo, tuo tarpu, slaugytoja sėdėjo šalia vairuotojo, pildė dokumentus ir nestebėjo paciento sveikatos būklės bei neteikė jam būtinosios medicinos pagalbos. Vietoje to, kad transportuoti pacientą į stacionarą, greitosios medicinos pagalbos automobilis sustojo šalia Nemenčinės greitosios medicinos pagalbos pastotės, ieškovė buvo išlaipinta iš automobilio, į kurį įlipo slaugytoja M. V., o po 10 min. ieškovei buvo pranešta, kad jos tėvas mirė.
Ieškovė nurodė, kad atsakovės veiksmų neteisėtumą įrodinėja savo paaiškinimais ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos aplinkos ministerijos direktoriaus 2013-03-05 įsakymu „Dėl pacientui P. V. teiktų asmens sveikatos priežiūros laugų kokybės“ Nr. TI-280, kuriame konstatuota, jog pacientui P. V. asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. pacientui buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos.
Ieškovė pažymėjo, kad ji patyrė tėvo, t. y. artimiausio žmogaus netektį, su kuriuo gyveno ir rūpinosi iki jo mirties. Ieškovei tiesiogiai teko pamatyti atsakovės darbuotojų neveikimą ir jo padarinius, dėl ko patyrė stiprius ir sunkius dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimą.
Atsakovė VšĮ Vilniaus rajono centrinė poliklinika atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė nurodė, kad A. M. V., E. V. ir P. V. 2012-07-04 pateikė Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai skundą, kuriuo prašė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dėl P. V. netinkamai suteiktų paslaugų. Komisija 2012-09-27 pareiškėjų skundo netenkino. Nesutikdamas su tokiu Komisijos sprendimu P. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Kiti pareiškėjai su Komisijos sprendimu sutiko ir į teismą nesikreipė. Vilniaus apygardos teismas 2013-06-13 sprendimu ieškinį atmetė. 2013-09-24 pareiškėjos A. M. V. ir E. V. pateikė Komisijai pakartotinį pareiškimą dėl žalos atlyginimo, tačiau Komisija atsisakė jį nagrinėti pakartotinai.
Atsakovė pažymėjo, kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos aplinkos ministerijos direktoriaus 2013-03-05 įsakymu „Dėl pacientui P. V. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ Nr. TI-280 nustatyti pažeidimai, tačiau Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą, pagrįstai pirmenybės neteikė pateiktoms nurodytos tarnybos kontrolės ataskaitos išvadoms, nes jas padarė specialiųjų žinių neturintys asmenys. Be to, kontrolės ataskaitos išvados buvo paneigtos specialistų išvadomis. Komisija kreipėsi į VšĮ Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stotį, prašydama įvertinti klinikinį atvejį ir pateikti išvadas. VšĮ Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties specialistų išvados buvo priešingos. Teismas, nagrinėdamas bylą pagal P. V. ieškinį, įvertino ir neva naujai pateiktus įrodymus. Įrodymas, kurį ieškovė traktuoja kaip naują, jai buvo žinomas dar 2012 m. birželio mėnesį, nes ji dalyvavo kaip liudytoja nagrinėjant bylą teisme.
Atsakovė nurodė, kad gavus iškvietimą pas pacientą išvyko bendruomenės slaugytoja A. B.. Ji įvertinusi paciento būklę ir artimųjų paaiškinimus, kad tokios būklės pacientas jau yra apie parą laiko, atliko šiuos veiksmus: konstatavo, jog paciento sveikatos būklė yra sunki, besitęsianti parą - kraujospūdis - 50/0 mm/Hg, pulsas -50 k/min, temperatūra - 36,7 °C; nusprendė, kad reikia nedelsiant pacientą pervežti į stacionarą, nes dėl subliuškusių venų (žemas kraujospūdis) nepavyks panaudoti lašelinės, kuri yra būtina tokiu atveju; prieš pradedant pervežimą slaugytoja į raumenis suleido 16 mg Dexametazono kraujospūdžiui pakelti; įvertino sunkią paciento būklę, kuri bet kuriuo metu galėjo dar pablogėti, ir nenorėdama gaišti laiko, iškviečiant kitą greitosios medicinos pagalbos brigadą per apskrities dispečerę, nusprendė pacientą pervežti nedelsiant, o pakeliui paskambinti Nemenčinės pastotės medikams, nes gali prireikti papildomos pagalbos. Vykstant į Santariškių klinikų Centrinį filialą, pacientui atsirado klinikinės mirties požymių, todėl kartu su Nemenčinės pastotės bendruomenės slaugytoja pacientui buvo atlikti gaivinimo veiksmai: dirbtinis kvėpavimas ir išorinis širdies masažas.
Atsakovė pažymėjo, kad gaivinimas buvo atliktas pagal Sveikatos apsaugos ministro 2011-08-31 įsakymo Nr. V-822 patvirtintą asistolijos algoritmą, išskyrus, kad nebuvo galimybės suleisti adrenalino, nes nepavyko venos punkcija. Negavus atsako į gaivinimo veiksmus, pacientui buvo konstatuota mirtis. Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatyme nustatyta, kad leidžiama nutraukti gaivinimą, jei gaivinimo metu išryškėja negrįžtamai nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas, kurie vertinami pagal gaivinamojo kardiovaskulinės sistemos atsaką į gaivinimo veiksmus.
Atsakovės teigimu, slaugytoja ėmėsi visų priemonių, siekdama suteikti būtinąją medicininę pagalbą pacientui.?
Atsakovė pažymėjo, kad greitosios pagalbos automobilyje tarp pervežamo paciento salono ir vairuotojo vietos yra skirta erdvė, todėl slaugytoja turėjo visas galimybes stebėti paciento būklę. Būtent dėl to ji pastebėjo pirmuosius klinikinės mirties požymius, o pervežimui buvo pasiruošta tinkamai, nes buvo suleista 16 mg Dezametazono kraujospūdžiui pakelti. Be to, pacientas P. V. buvo 83 metų amžiaus, išsekintas sunkių ligų - tris kartus buvo patyręs miokardo infarktą, jam buvo atliktos dvi aortos jungties operacijos, diagnozuota generuojanti Alzhaimerio liga, sunkaus laipsnio dimensija. Pacientui taip pat buvo nustatyti specialūs nuolatinės slaugos poreikiai. 2011-10-07 – 2012-02-05 pas pacientą greitosios medicinos pagalba buvo kviesta ir vyko 8 kartus. Patologoanatominis tyrimas pacientui nebuvo atliktas, mirties liudijime įrašyta mirties priežastis - lėtinė išeminė širdies liga, Alzhaimerio liga.
Tretieji asmenys A. B. ir M. V. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, prašė taikyti ieškinio senatį.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017-07-14 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.Teismas nustatė, kad ieškovė žalą dėl pacientui padarytos žalos atlyginimo kildina iš atsakovės darbuotojų jos tėvui teiktų greitosios medicinos pagalbos paslaugų, kurios, ieškovės teigimu, buvo suteiktos netinkamai, dėl ko pacientas mirė.Teismas pažymėjo, kad dėl to paties įvykio pagal ieškovės brolio P. V. ieškinį Vilniaus apygardos teismas 2013-06-13 sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-05-05 nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką ir ištyręs byloje esančius įrodymus, minėta nutartimi darė išvadą, jog atsakovės veiksmai teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientui P. V., atitiko sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo standartą, o padaryti pažeidimai buvo formalūs.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje buvo paskirta deontologinė ekspertizė. Ekspertizės išvadose nurodyta, jog bendruomenės slaugytoja A. B. ėmėsi savalaikių, būtinų ir tinkamų diagnostikos priemonių savo kompetencijos ribose, bandė stabilizuoti paciento būklę ir ruošė transportavimui į gydymo įstaigą, taikė tinkamas pirmosios medicinos pagalbos priemones, pasirinko tinkamą gydymo taktiką, stebėjo paciento gyvybines funkcijas. Be to, ekspertai konstatavo, jog pakanka duomenų konstatuoti, jog pacientas būtų miręs, nepriklausomai nuo suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės.
Teismas, įvertinęs jau išnagrinėtoje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei apeliacinio teismo išaiškinimus ginčo klausimu, taip pat atsižvelgdamas į naujai pateiktus įrodymus šioje byloje, ekspertizės išvadas, sprendė, kad nėra pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes ir atsakovės darbuotojų veiksmus teikiant paslaugas pacientui P. V.. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškinys atmestinas.
Teismas pažymėjo, kad ieškinys atmestinas, kadangi nėra nustatyta esminių sąlygų, būtinų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovės darbuotojų neteisėtų, neatsakingų, neprofesionalių, neatsargių ar nekvalifikuotų veiksmų.
Teismas nurodė, kad pagal bylos duomenis nepriklausomai nuo to, kokio lygio greitosios medicininės pagalbos automobilis būtų buvęs išsiųstas pas pacientą P. V., eksperto teigimu, pacientas būtų miręs, nes atvykus greitosios pagalbos automobiliui jam jau buvo prasidėjusi terminalinė būsena, todėl jokie atliekami gaivinimo veiksmai nebūtų davę rezultato. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti šia eksperto išvada, kadangi ekspertas, kuris pagal išsilavinimą yra reanimatologas, vertindamas greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės, gaivinimo protokolo duomenis, ieškovės ir slaugytojų paaiškinimus apie paciento būklę, buvusią iki atvykstant greitosios medicinos pagalbos automobiliui ir paslaugos teikimo metu, be to, įvertinęs išsamią paciento ligos istoriją, yra kompetentingas nustatyti paciento mirties priežastį. Teismas taip pat sprendė, kad nesant patalogonatominio tyrimo ir jo išvadų (pacientui po mirties toks tyrimas nebuvo atliktas), gydytojo patologo dalyvavimas ekspertizės atlikime būtų beprasmis.
Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad paciento mirties priežastis, kaip nurodė specialistai, buvo natūraliai išsekusios gyvybinės paciento funkcijos dėl daugybinių lėtinių ligų ir garbaus amžiaus. Dėl to teismas darė išvadą, kad tarp pirmąją būtinąją pagalbą teikusių asmenų veiksmų ar neveikimo nėra priežastinio ryšio su paciento mirties priežastimi.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nenustatyta atsakovės neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir paciento mirties, sprendė, kad dėl kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų atskirai nepasisakytina.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-07-14 sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė prejudicinius faktus, kadangi vadovavosi Vilniaus apygardos teismas 2013-06-13 sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-05 nutartimi, tačiau šių bylų šalimi nebuvo ieškovė. Be to, minėtos bylos įrodinėjimo dalyku nebuvo teismo deontologinė ekspertizė, liudytojo gydytojo R. T. parodymai duoti teismo posėdžio metu.Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo neturėdama pagal teismo nutartį atliktos deontologinės ekspertizės akto. Byloje pateiktas VšĮ Kauno klinikų prof. dr. V. P. ir dr. R. T. 2016-09-14 atsakymas dėl informacijos pateikimo negali būti laikomas ekspertizės aktu, nes neatitinka Teismo ekspertizės įstatymo ir CPK reikalavimų. Be to, yra nepagrįstas, neišsamus, prieštaraujantis imperatyvių teisės aktų reikalavimams, kai kurios išvados daromos prielaidų pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.
Pirmosios instancijos teismas atsakovės veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą vertino analizuojant jų santykį su pasekmėmis, o ne su teise, kadangi nevertino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos išvadų, kuriuose konstatuoti asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pažeidimai, patvirtinantys nepakankamą atsakovės specialistų profesinės pareigos atlikimą, nevertino ir gydytojo R. T. duotų parodymų teismo posėdžio metu, kitų surinktų įrodymų (GMP kortelės) visumoje.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra esminės sąlygos, būtinos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, o būtent, atsakovės darbuotojų neteisėtų, neatsakingų, neprofesionalių, neatsargių ar nekvalifikuotų veiksmų. Teismas be pagrindo nesivadovavo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos išvadomis, jose įvardintais paslaugų teikimo pažeidimais, teisės aktų reikalavimais, teismo posėdžio metu R. T. duotais parodymais, GMP kortele.
Pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie teismo posėdžio metu liudytojo R. T. duotus parodymus, kuriuose jis patvirtino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos konstatuotus paslaugų teikimo pažeidimus.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis šio pobūdžio bylose, be pagrindo nevertino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos ataskaitoje nurodytus atsakovės teiktų pacientui paslaugų pažeidimus ir R. T. teisme duotus paaiškinimus, kitus duomenis, kurie patvirtina, kad atsakovės darbuotojų veiksmai, vertinant juos būtent proceso (paslaugų teikimo metu padaryti pažeidimai) aspektu, buvo nekvalifikuoti, nerūpestingi, netinkami ir nepakankami, tiek suteikiant GMP pagalbą namuose, tiek transportuojant.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė VšĮ Vilniaus rajono centrinės poliklinika prašo apeliacinį skundą atmesti, taikyti ieškininę senatį. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus: Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-635/2014 pateikti išaiškinimai ir nustatytos aplinkybės yra reikšmingi šiai civilinei bylai ir teismai neturėtų nukrypti nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-05 nutartyje suformuotos praktikos.Apeliantė praleido Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatytą 30 dienų terminą skųsti Komisijos sprendimą.Ekspertų išvados yra motyvuotos ir pagrįstos, todėl formalūs jų neatitikimai įstatymų reikalavimams, nedaro jų negaliojančių.Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos aplinkos ministerijos kontrolės ataskaitos išvados neįrodo neteisėtų atsakovės medicinos personalo veiksmų.Apeliantė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovės medicinos personalo veiksmų ir P. V. mirties.Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialas prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2017-07-14 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o teismo sprendimas paremtas byloje ištirtais įrodymais, specialistų vertinimais, kurie yra tinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad A. M. V., E. V. ir P. V. 2012-07-04 pateikė Pacientų sveikatai padarytos žalos komisijai skundą, kuriuo prašė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dėl P. V. netinkamai suteiktų paslaugų. Komisija 2012-09-27 pareiškėjų skundo netenkino. Nesutikdamas su tokiu Komisijos sprendimu P. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės žals atlyginimo. Kiti pareiškėjai su Komisijos sprendimu sutiko ir į teismą nesikreipė. Vilniaus apygardos teismas 2013-06-13 sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-05-05 nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. 2013-09-24 pareiškėjos A. M. V. ir E. V. pateikė Komisijai pakartotinį pareiškimą dėl žalos atlyginimo, tačiau Komisija atsisakė jį nagrinėti pakartotinai.
Dėl Vilniaus apygardos teismas 2013-06-13 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3004-661/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-05 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-635/2014
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė prejudicinius faktus, kadangi vadovavosi Vilniaus apygardos teismas 2013-06-13 sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014-05-05 nutartimi, tačiau šių bylų šalimi nebuvo ieškovė, taip pat minėtos bylos įrodinėjimo dalyku nebuvo teismo deontologinė ekspertizė, liudytojo gydytojo R. T. parodymai duoti teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-3004-661/2013, kurioje buvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su P. V. teiktomis greitosios medicinos pagalbos paslaugomis, t. y. visiškai tos pačios aplinkybės, kurios nagrinėjamos ir šioje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-05-05 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013-06-13 sprendimą paliko nepakeistą. Civilinėje byloje įvertinta Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie sveikatos apsaugos ministerijos 2013-02-14 kontrolės Nr. T3-176/2012 ataskaita, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2012-09-27 sprendimas Nr. 56-58, VšĮ Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties 2012-09-20 išvados, teiktos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai.
Teisėjų kolegijos nuomone, šių įrodymų vertinimas analogiškoje civilinėje byloje, kai yra vertinamas tas pats klinikinis atvejis, neturėtų skirtis, nesant nustatytų naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos ankstesnės bylos nagrinėjimo metu. Vienintelis skirtumas tarp abiejų bylų yra nagrinėjamoje byloje gauti nauji įrodymai: ekspertų išvados ir eksperto dr. R. T. apklausos duomenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti nauji įrodymai neprieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2013-06-13 sprendime padarytoms išvadoms (civilinė byla Nr. 2-3004-661/2013).
Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013-06-13 sprendimas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis minėtu sprendimu nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2013-06-13 sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, taip pat nagrinėjamoje byloje pateiktais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis.
Dėl ekspertų išvados
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo neturėdamas pagal teismo nutartį atliktos deontologinės ekspertizės akto, byloje pateiktas VšĮ Kauno klinikų prof. dr. V. P. ir dr. R. T. 2016-09-14 atsakymas dėl informacijos pateikimo, kuris negali būti laikomas ekspertizės aktu, nes neatitinka Teismo ekspertizės įstatymo ir CPK reikalavimų, be to, yra nepagrįstas, neišsamus, prieštaraujantis imperatyvių teisės aktų reikalavimams, kai kurios išvados daromos prielaidų pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog dokumente yra trūkumų, savaime nepaneigia dokumento įrodomosios galios ar reikšmės. Proceso įstatyme nurodyta, kad tuo atveju, jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (CPK 202 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę spręsti dėl ekspertizės akto, kaip įrodymo, vertinimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokia savo diskrecijos teise ir pasinaudojo, pasisakydamas dėl šio dokumento įrodomosios reikšmės visų kitų byloje esančių duomenų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindas nesivadovauti tokiu į bylą pateiktu įrodymu nenustatytas.Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta ir tuo aspektu, kad net ir tai kad proceso šalies byloje pateiktą įrodymą teismas įvertina kaip nepatikimą (net ir suklastotą), savaime nereiškia, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, turi priimti sprendimą priešingos šalies naudai. Tokiu atveju teismas bylą išsprendžia remdamasis kitais byloje surinktais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).Teismo paskirtos ir ekspertų atliktos ekspertizės formalūs trūkumai galėjo būti šalinami tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, tačiau ieškovė (apeliantė) konkrečių prašymų dėl nurodytų trūkumų šalinimo nepareiškė.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė, o apeliantės nurodomas subjektyvus byloje esančių įrodymų kitoks vertinimas nesudaro teisinio pagrindo spręsti dėl ekspertizės išvados nepatikimumo kitaip, nei dėl to sprendė pirmosios instancijos teismas.
Dėl įrodymų vertinimo
Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis šio pobūdžio bylose, be pagrindo nevertino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos ataskaitoje nurodytus atsakovės teiktų pacientui paslaugų pažeidimus ir R. T. teisme duotus paaiškinimus, kitus duomenis, kurie patvirtina, kad atsakovės darbuotojų veiksmai, vertinant juos būtent proceso (paslaugų teikimo metu padaryti pažeidimai) aspektu, buvo nekvalifikuoti, nerūpestingi, netinkami ir nepakankami, tiek suteikiant GMP pagalbą namuose, tiek transportuojant.
Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šioje normoje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, reiškianti, kad kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi būti nukreiptas į faktų, kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2014-05-23 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014 ir kt.). Apibrėžus įrodinėjimo apimtį tie įrodymai, kurie nesusiję su įrodinėjimo dalyku, vertintini kaip nereikšmingi faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017).
Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185 str. numatyta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.).Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas teisingai ir visapusiškai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus. Teisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad pateikti į bylą įrodymai paneigia ieškinio teiginius ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos aplinkos ministerijos 2013-02-14 kontrolės Nr. T3-176/2012 ataskaitos išvadas. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys atmestinas, kadangi nėra nustatyta esminių sąlygų, būtinų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovės darbuotojų neteisėtų, neatsakingų, neprofesionalių, neatsargių ar nekvalifikuotų veiksmų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė. Dėl to laikytini nepagrįstais apeliantės teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis šio pobūdžio bylose.
Dėl teismų praktikos
Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad laikytini nepagrįstais apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina skundžiame sprendime cituojama kasacinio teismo praktika.
Dėl ieškinio senaties
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys atmestinas, sprendžia, kad dėl ieškinio senaties taikymo nepasisakytina.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo
Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, padarė iš esmės teisingas išvadas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2017-07-14 sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantei nepriteistinas (CPK 93, 98 str.).Atsakovė VšĮ Vilniaus rajono centrinės poliklinika ir trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialas prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.