Klaipėdos apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens J. S. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio A. S. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymo aktą, suinteresuoti asmenys J. S. M., A. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pažymi, kad antstolis, perduodamas teismui spręsti klausimą dėl teismo sprendimo (nutarties) nevykdymo, akte turi nurodyti, kokiais konkrečiais tėvo (motinos) veiksmais (neveikimu) pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas ir kokios aplinkybės (įrodymai), antstolio vertinimu, patvirtina šiuos veiksmus (neveikimą). Nagrinėjamoje byloje iš antstolio surašyto Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto turinio iš esmės neįmanoma nustatyti, kokių konkrečių teismo sprendimo dalių, susijusių su bendravimo tvarka, ji nesilaikė, ką konkrečiai ji pažeidė ir kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) pasireiškė teismo sprendimo nustatytos tvarkos nesilaikymas. Antstolis akte apsiribojo nurodymu, kad jis neturi teisinio suinteresuotumo civilinės bylos baigtimi, o visos aplinkybės geriausiai žinomos vykdymo proceso dalyviams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų

Apeliantas prieš pat teismo posėdį pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir naujus įrodymus – Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-52-867/2022 ir ieškovės prašymą dėl teismo sprendimo išaiškinimo, ieškovės atstovės skundą advokatūrai bei susirašinėjimą su vaiko motina, prašyme dėsto papildomas aplinkybes dėl ginčo situacijos, todėl prašymas laikytinas rašytiniais paaiškinimais. Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priimtinas, kadangi pateiktas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis), tačiau apelianto rašytinius paaiškinimus ir su jais pateiktus dokumentus atsisakytina priimti.

CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus atskirųjų skundų skirsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 323 straipsnio nuostatas draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Taigi, atskirojo skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, leidžiamas tik iki atskirojo skundo padavimo termino pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-727-798/2018; 2022 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1022-798/2022; kt.).

Be to, CPK 314 straipsnyje taip pat nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Taigi, šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Dėl CPK 314 normos santykio su teismo pareiga vykdyti teisingumą pažymėtina ir tai, jog įrodymų teikimas nėra savitikslis – teikiami įrodymai turi būti susiję su nagrinėjama byla ir pagrindžiantys būtent nagrinėjamas bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto teikiamas skundas advokatūrai niekaip nėra susijęs su nagrinėjamu klausimu dėl teisinių pasekmių už teismo sprendimo nevykdymą taikymo.

Nagrinėjamu atveju apeliantas, teikdamas Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-52-867/2022 ir ieškovės prašymą dėl teismo sprendimo išaiškinimo, nepagrindė, kodėl jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, ir nenurodė jokių priežasčių, kodėl įrodymai negalėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, jog pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Taigi, kitų procesų duomenys ir teismų priimti procesiniai sprendimai apeliacinės instancijos teismui yra prieinami, todėl esant poreikiui, jais naudojamasi. Dėl to atsisakytina juos priimti kaip perteklinius. Tuo tarpu, apelianto pateiktas susirašinėjimas su vaiko motina nepagrindžia jokių naujų aplinkybių, turinčių esminės reikšmės ginčijamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nėra duomenų, kad šis susirašinėjimas vyko, jis tik patvirtina, kad šalys tarpusavyje konfliktuoja, o ši aplinkybė yra akivaizdi iš kitų byloje esančių įrodymų. Šį susirašinėjimą taip pat atsisakytina priimti.

Bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pagal joje buvusius įrodymus ir apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai buvo nepakankami, prieštaringi, neleistini, nesusiję su ginčo dalyku, o jų vertinimo pagrindu padarytos išvados – neišsamios ar kitaip netinkamos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nei pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, nei naujuose įrodymuose nėra tokių reikšmingų aplinkybių, kurios lemtų pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ar kitokį ginčo klausimo išsprendimo rezultatą, dalis teikiamų įrodymų iš viso nėra susiję su nagrinėjamu klausimu, o yra kitų teisminių procesų nagrinėjimo dalykai.

Dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, teismo šališkumo

Pagal CPK 11 straipsnį teismo procesas turi vykti valstybine lietuvių kalba, o asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis (CPK 11 straipsnio 1 ir 2 dalys). Vertimas turi būti užtikrinamas į tą kalbą, kurią dalyvaujantis byloje asmuo supranta pakankamai gerai, kad galėtų efektyviai naudotis teise į teisminę gynybą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai nereiškia, kad turi būti verčiama būtinai į asmens gimtąją kalbą, jeigu yra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad asmuo pakankamai gerai supranta kitą kalbą.

Į 2024 m. sausio 4 d. 14 val. vykusį teismo posėdį suinteresuotas asmuo neatvyko ir byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, taigi, vertimo šiame teismo posėdyje klausimas nebebuvo aktualus. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas prašė nuotoliniu būdu dalyvavusio vertėjo neatsijungti iš bylos, palaukti kol galbūt prisijungs ar pavėlavęs atvyks ir apeliantas. Nors apeliantas teigia, kad 2023 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje nesuprato, kuriai datai paskirtas kitas teismo posėdis, kad manęs, jog teismo jam duotame pasirašyti lietuvių kalba (kurios jis nemoka) dokumente nurodyta data „2024/01/04“ reiškia 2024 m. balandžio 1 d., kad „01/04“ nurodė ir dukters motina atsakydama į jo klausimą, kada numatytas teismo posėdis, byloje esantys įrodymai ir bylos proceso duomenys paneigia šiuos apelianto teiginius. 2023 m. lapkričio 24 d. teismo posėdyje vertėja išvertė suinteresuotam asmeniui, kad kitas teismo posėdis paskirtas 2024 m. sausio 4 d. 14 val., garso įraše aiškiai girdėti „quarto de janeiro“, tuo tarpu balandis yra abril, o balandžio 1 d. būtų „primeiro de abril“ (https://www.tekstovertimas. lt/lietuviu-portugalu/), kuri 2024 m. buvo ir ne darbo diena, taigi, teismo posėdis nebūtų paskirtas šiai dienai. Taigi, teismo vertinimu, nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jis nesuprato, kada yra paskirtas teismo posėdis. 2023 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio garso įraše girdėti, kad pats suinteresuotas asmuo bent keturis kartus pakartojo „quarto“, pats pasitikslino posėdžio dieną, paklausė, ar „quarto“, ar šiame teismo posėdyje bus vertėja, patikino, kad ketvirtą dieną „quarto“ į teismo posėdį atvyks, nurodė, kad dar yra paskirtas teismo posėdis sausio 7 d. kitoje byloje, taigi, jis dalyvaus asmeniškai, ne nuotoliniu būdu. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad apie 2024 m. sausio 4 d. 14 val. vyksiantį teismo posėdį apeliantas buvo informuotas tinkamai, taip pat ir pasirašytinai, taip pat nekyla abejonių, kad apeliantas teisingai suprato posėdžio datą, kai pats ją pasitikslino, nurodė, kad už kelių dienų (septintą) taip pat yra paskirtas teismo posėdis kitoje byloje, pasiteiravo, ar dalyvaus vertėjas. Taigi nesutiktina su apelianto teiginiais, kad teismas dar kaip nors papildomai turėjo aiškintis ir įsitikinti, kad jis tikrai suprato, kada yra paskirtas teismo posėdis. Taip pat nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jam neatvykus į posėdį teismas turėjo aiškintis priežastis, jam skambinti ar kitaip jo ieškoti. Suinteresuoto asmens dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu, apie posėdį jis buvo informuotas tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto neatvykimo į teismo posėdį nelaikė kliūtimi išnagrinėti bylą.

Teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) bylos proceso duomenys taip pat įrodo, kad suinteresuotam asmeniui 2023 m. lapkričio 30 d. elektroniniu paštu išsiųstas teismo raštas atsakant į jo prašymą dėl vertėjo (kuris teisme gautas 2023 m. lapkričio 27 d.), kuriuo patvirtinama, jog portugalų kalbos vertėjo dalyvavimas teismo posėdyje, kuris vyks „04/01/2024 at 14:00“, užtikrinamas. Nurodytas teismo pranešimas suinteresuotam asmeniui išsiųstas anglų kalba ir paneigia apelianto teiginius, kad teismas jam nesiuntė jokio pranešimo su nurodyta posėdžio data. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nesutrumpintas datos formatas anglų kalboje yra „diena/mėnuo/metai“ ir suinteresuotam asmeniui, dirbusiam tarptautinėje skrydžių kompanijoje, neabejotinai turėjo būti žinomas ir suprantamas. Bylos proceso duomenys taip pat patvirtina, kad suinteresuotas asmuo procese buvo itin aktyvus, lietuvių kalbos nemokėjimas jam nesutrukdė daugybę kartų teikti teismui užklausas, įrodymus ir paaiškinimus elektroniniu paštu anglų kalba arba pasitelkiant automatinį teksto vertimą į lietuvių kalbą, jis ne kartą domėjosi, kokia yra proceso stadija, ar atlikti kokie nors veiksmai, kada planuojama nagrinėti bylą ir pan. Jeigu apeliantui vis dėlto buvo neaišku ar jis užmiršo, kada vyks teismo posėdis, manytina, kad tokiu pačiu būdu galėjo teismo pasiteirauti, pasitikslinti, ypač kai tarp posėdžių buvo daugiau nei mėnuo, t. y. pakankamai laiko sužinoti informaciją. Pažymėtina, jog pats suinteresuotas asmuo 2023 m. rugpjūčio 4 d. elektroniniu laišku nurodė, kad teismo posėdyje pageidautų portugalų kalbos vertėjo, jeigu tai nėra didelė problema teismui, tačiau patvirtino, kad teismo dokumentus sutinka gauti anglų kalba. Taigi nėra teisinio pagrindo ir apelianto teiginiams, jog jis nelabai suprato teismo darbuotojų, su juo bendravusių anglų kalba. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog suprasti informaciją apie paskirtą teismo posėdžio datą jokių specialių teisinės anglų kalbos terminų ar sąvokų mokėti nereikia, be to, visą laiką į suinteresuoto asmens elektroninius laiškus teismas taip pat atsakydavo angliškai ir suinteresuotam asmeniui dėl to jokių problemų nekilo. Taigi, ir ginčijamą nutartį apeliantas gavo išverstą į anglų kalbą savo paties sutikimu, pažymėtina, jog tai niekaip nesutrukdė jam pasinaudoti teise į apeliaciją, nutartį apskųsti ir įgyvendinti savo procesines teises.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės CPK 329 straipsnio 3 dalies 2 punkto požiūriu ar kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Kaip minėta, teismo posėdyje, kurio metu asmuo nurodė nelabai suprantantis vertimo, byla nebuvo nagrinėjama, priešingai, teismas atidėjo bylos nagrinėjimą, kad kitame teismo posėdyje, apie kurį suinteresuotas asmuo informuotas tinkamai, tačiau jame nedalyvavo, būtų užtikrintas vertimas į gimtąją sinteresuoto asmens kalbą. Kitų absoliučių procesio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsniai) apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliantui argumentuojant, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas galėjo būti šališkas, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuo teiginius, visų pirma pažymi, kad teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas – tai esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismu sąlyga, kuri yra įtvirtinta nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis). Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog 2023 m. lapkričio 24 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavęs suinteresuotas asmuo patvirtino pasitikintis teismu ir nušalinimo nereiškė.

Asmuo, teigdamas, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, šią aplinkybę turi pagrįsti, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, reikalaujantį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tokia pareiga tenka būtent apeliantui (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apeliantas dėsto tik abejones teismo objektyvumu nurodydamas, kad A. K. advokatė D. N. nuo 2008 m. iki 2021 m. dirbo teisėja, todėl galbūt bylą išnagrinėjęs teisėjas ir advokatė yra buvę kolegos, be to, iš viešai prieinamų duomenų matyti ir tai, kad advokatės sutuoktinis buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu organizavęs ir įvykdęs sunkius nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nei advokatės sutuoktinis, nei kokios nors jo gyvenimo aplinkybės ar biografijos faktai niekaip nėra susiję su nagrinėjama byla, todėl plačiau dėl šių apelianto teiginių nepasisakytina.

Pažymėtina, kad pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį asmuo, nustojęs dirbti valstybinėje tarnyboje, vienerius metus negali atstovauti fiziniams asmenims (išskyrus atstovavimą šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu) ar juridiniams asmenims toje institucijoje ar įstaigoje, kurioje jis paskutinius vienerius metus dirbo, o jei įstaiga, kurioje jis paskutinius metus dirbo, priklauso įstaigų sistemai, – bet kurioje šios įstaigų sistemos įstaigoje. Tarp Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 25 straipsnyje nustatytų advokato veiklos apribojimų nėra draudimo advokatui būti atstovu ar gynėju tame teisme, kuriame anksčiau, iki tapdamas advokatu, jis dirbo. Ieškovės atstovė teisėja dirbo iki 2021 m. spalio 4 d. (Lietuvos Respublikos Prezidento 2021 m. spalio 4 d. dekretas Nr. 1K-735), byla išnagrinėta ir ginčijama nutartis priimta 2024 m. sausio 19 d., taigi nuo ieškovės atstovės darbo teisme pabaigos yra praėjęs įstatymo numatytas vienerių metų terminas. Todėl aplinkybė, jog advokatė ir bylą išnagrinėjęs teisėjas galbūt yra dirbę kartu ir buvę kolegos, nesant jokių kitų duomenų ir apeliantui nenurodant jokių kitokių aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti teismo nešališkumu, pati savaime nepatvirtina apelianto teiginių, juo labiau, kad jis tik dėsto abejones ir pasvarstymus ir remiasi tik nesutikimu su teismo priimtu nepalankiu procesiniu sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad advokatas byloje turi tik procesinį teisinį, o ne materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.

Tai, kad teismas priėmė suinteresuotam asmeniui nepalankų sprendimą, kitų procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Apeliantas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad bylą išnagrinėjęs teismas (teisėjas) galbūt elgėsi tendencingai, buvo suinteresuotas bylos baigtimi, turėjo susidaręs išankstinę nuomonę ir pan., o procesinių veiksmų atlikimas ar procesinių sprendimų priėmimas, kaip minėta, negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar jo nušalinimo pagrindas. Pažymėtina, jog šalys procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis), todėl teismo nešališkumo klausimas negali būti naudojamas kaip apeliacinio (atskirojo) skundo argumentas dėl nepalankaus teismo sprendimo. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo remiantis vien tik apelianto subjektyviais teiginiais konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar pažeidė civilinio proceso teisės normas.

Dėl skundžiamos nutarties

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas antstolio pareiškimas spręsti klausimą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. išduoto vykdomojo rašto Nr. e2-52-867/2022 reikalavimų nevykdymo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Nustatyta, kad antstolis A. S. vykdo vykdomąją bylą Nr. 0010/23/00715, pradėtą pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-52-867/2022. Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-52-867/2022 be kitų išspręstų klausimų nustatytas pereinamasis dviejų mėnesių atsakovo su dukterimi bendravimo laikotarpis be nakvynių ir išdėstyta bendravimo tvarka, taip pat nustatyta atsakovo su dukterimi bendravimo tvarka pasibaigus šiam laikotarpiui. Sprendimas iš dalies pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-924-524/2022, patikslinta jo rezoliucinė dalis ir išdėstyta atsakovo J. S. M. ir jo dukters C. K. M. bendravimo tvarka pasibaigus dviejų mėnesių pereinamajam laikotarpiui.

Antstolio 2023 m. birželio 26 d. surašytame Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte Nr. S1h-22487 nurodyta, kad 2023 m. gegužės 12 d. patvarkymu A. Kv. įpareigojo vykdyti vykdomojo rašto reikalavimus, t. y. laikytis teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos, raštu informuoti antstolį apie įvykdymo rezultatus. Antstolio akte taip pat nurodyta, kad kontoroje gauti vaiko tėvo pranešimai, kad jam 2023 m. gegužės 10 d. ir 2023 m. birželio 4 d. (Tėvo dieną) nebuvo leista susitikti su vaiku, nors pagal teismo nustatytą tvarką tuo metu jis turėjo bendrauti su vaiku. 2023 m. birželio 6 d. antstolio kontoroje gautas A. K. paaiškinimas, kad tokia bendravimo tvarka yra netinkama pagal mergaitės amžių ir ryšį su tėvu, kuris nevykdo savo įsipareigojimų, nustatytų teismo sprendimu ir pereinamojo laikotarpio metu su vaiku buvo susitikęs tik lapkričio 5 d. praleisti dieną ir 14 d. kelioms valandoms, po to išvyko mėnesio atostogų. Paaiškinime taip pat nurodyta, kad mergaitė atsisako bendrauti su tėvu ir pas jį vykti, nes per paskutinį susitikimą jai atsisakius lipti į tėvo automobilį, jis per prievartą ją jėga įsodino. Vaikui per sunkios kelionės į Vilnių pas tėvą, po jų vaikas kalba apie nuovargį, sako, kad verkė, nes norėjo pas mamą. Nurodo, kad kreipėsi į psichologą, nes vaikas galbūt patyrė traumą per paskutinį tėvo apsilankymą. Antstolio 2023 m. birželio 26 d. akte nurodyta, kad 2023 m. birželio 22 d. gautas dar vienas vaiko tėvo pranešimas, kad vaiko motina nevykdo teismo nustatytos bendravimo tvarkos. Dėl to antstolis kreipėsi į teismą, kad būtų išspręstas klausimas dėl teismo sprendimo nevykdymo.

CPK 18 straipsnis numato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo procesinio sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas (nutartis), teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas teismo sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui spręsti sprendimo neįvykdymo klausimą. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina, jog teismas turi teisę, bet neprivalo skirti baudos skolininkui, įvertinęs priežastis, dėl kurių neįvykdytas vykdomasis dokumentas.

Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad CPK 771 straipsnyje nustatyta bauda atlieka kompensacijos funkciją, skiriama kaip satisfakcija išieškotojui dėl laiku neįvykdytos prievolės, kartu ji skatina skolininką įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009; 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67-313/2017, 2019 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-248/2019). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad nėra vykdoma teismo nustatyta tėvo bendravimo su vaiku tvarka, todėl šiuo atveju yra formalus pagrindas spręsti klausimą dėl baudos skyrimo.

Baudos skyrimas yra viena iš griežčiausių civiliniame procese numatytų procesinio poveikio priemonių, sukelianti proceso dalyviams finansinio pobūdžio pasekmes, todėl ši priemonė turi būti taikoma atsakingai, tinkamai išanalizavus ir įvertinus jos taikymo būtinumą ir pagrįstumą. Teismas privalo ne vien tik formaliai taikyti įstatymą, bet ir vadovautis bendraisiais civilinio proceso principais – aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat turi atsižvelgti į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo sprendimo ar kito vykdomojo dokumento neįvykdymo, jų poveikį išieškotojo ir visuomenės interesams, kokioms vertybėms ir kokias teisines pasekmes sukėlė vykdomojo dokumento nevykdymas, kaip tai paveikė skolininko ir išieškotojo turtinius interesus ir kitas svarbias aplinkybes. Be to, naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Tenkinti antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui teismas turėtų tik nustatęs, kad sprendimas neįvykdytas dėl skolininko kaltės, t. y. nėra objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko, lemiančių tokį neįvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021, 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021, 2024 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-684/2024). Taigi vien tinkamas teismo sprendimo dalies neįvykdymas pats savaime nesudaro pagrindo skirti baudą, nes turi būti įvertinti skolininko veiksmai.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad tarp vykdymo proceso šalių yra kilęs ginčas dėl mažamečio vaiko bendravimo su tėvu tvarkos. Pažymėtina, jog teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar molina gali kreiptis ateityje (CK 3.175 straipsnio 3 dalis) pasikeitus aplinkybėms ar vaiko poreikiams. Šalys yra inicijavusios naują teisminį procesą dėl nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose civilinėje byloje Nr. e2-394-998/2024 nagrinėjamas ieškovės A. K. ieškinys atsakovui J. S. M., kuriuo ieškovė prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. liepos 5 d. sprendimu nustatytą atsakovo J. S. M. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką ir nustatyti jos siūlomą naują bendravimo tvarką, o atsakovas yra pareiškęs priešieškinį ir prašo nustatyti jo siūlomą bendravimo su vaiku tvarką.

Apeliantas neginčija, kad pats nevykdė teismo sprendimu nustatytos pereinamojo dviejų mėnesių laikotarpio bendravimo su vaiku tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ši tvarka buvo skirta tam, kad tėvas su dukra ir dukra su tėvu užmegztų ryšį, įgytų tarpusavio pasitikėjimą, po truputį priprastų vienas prie kito. Apeliantas kategoriškai reikalauja vykdyti nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, argumentuoja, kad niekur nėra nustatyta, jog jis negalės bendrauti su vaiku, jeigu nesilaikys pereinamojo laikotarpio bendravimo tvarkos, tačiau, kaip matyti iš byloje esančio vaiko tėvų tarpusavio susirašinėjimo ir apelianto kategoriškos pozicijos, jis iš esmės neatsižvelgia į vaiko amžių (šiuo metu 5 metai), poreikius, dienotvarkę, sveikatos būklę ir pan. aplinkybes, susijusias išimtinai su vaiko, o ne paties apelianto, poreikiais ir interesais, savo norus ir poreikius iškelia aukščiau vaiko poreikių ir interesų. Neginčytina, kad tiek suinteresuotas asmuo turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo vaiku, dalyvauti jį auklėjant, tiek vaiko interesas yra bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 1 dalis, 2 dalis), o tėvams nesitariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 straipsnio 4 dalis). Neginčytina ir tai, kad atskirai gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka turi būti vykdoma, tačiau ji turi būti vykdoma ne tik formaliai, bet būtent atitikti ja siekiamus tikslus išlaikyti sveikus, saugius atskirai gyvenančio tėvo (motinos) ir vaiko šeiminius ryšius.

Suinteresuotas asmuo pateikė 2023 m. rugpjūčio 8 d.vaiko situacijos vertinimo anketą, surašytą vaiko teisių apsaugos institucijos, tačiau pažymėtina, kad joje tik formaliai konstatuotas teismo nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymas. Tuo tarpu, kaip matyti iš byloje esančių duomenų ir anketoje išdėstyto vaiko motinos paaiškinimo, apeliantas siekė mergaitę kelioms savaitėms išsivežti atostogų į Portugaliją, motina su tuo kategoriškai nesutiko. Byloje esančioje psichologės 2023 m. liepos 14 d. pažymoje nurodyta, kad birželio mėnesį vyko trys psichologės konsultacijos, pastebėta, kad mergaitė yra smalsi, judri, pastabi, tuo pačiu itin jautri ir atsargi, bet greitai užmezga kontaktą su suaugusiais ir noriai su jais bendrauja. Mergaitei svarbus ryšys su mama,vaikas išgyvena permainų laikotarpį ir jaučiasi nesaugiai, neužtikrintai, gali būti, kad įtakos tam turi laukiamas šeimos pagausėjimas ir santykiai su biologiniu tėvu, todėl vaikas stengiasi išsaugoti kuo artimesnį ryšį su mama. Mergaitę vargina, kad su tėvu tenka kalbėti portugalų kalba. Tuo pačiu kartais savo tėtį ji mato kaip grėsmę, kuris gali sugriauti jos saugų pasaulį, todėl vaikui sunku priimti jį kaip savo tėtį ir juo pasitikėti, vaiko vidinio pasaulio vaizdinyje biologinis tėtis jai yra mažai pažįstamas žmogus. Biologiniam tėvui rekomenduojama stiprinti ryšį su mergaite, stengtis pažinti jos poreikius, jausmus, pomėgius ir drauge kurti kuo daugiau bendrų ritualų, tradicijų ir tai, kas juos sietų, kad vaikas įgautų pasitikėjimą. Dėl to iš pradžių rekomenduojama susitikti trumpiau (po keletą valandų), bet dažniau, palaipsniui susitikimus ilginant. Vaikas yra per mažas pasirūpinti savo poreikiais, todėl tėvai turi užtikrinti jos saugumą ir vidinę ramybę.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatytas vaiko motinos piktybinis trukdymas vaikui bendrauti su tėvu, priešingai šalių susirašinėjimas taip pat patvirtina, kad motina priekaištauja suinteresuotam asmeniui, jog šis su vaiku susitinka per retai, turėtų susitikti dažniau ir stengtis užmegzti ryšį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje situacijoje penkerių metų vaikui reikalingas bent minimalus stabilumas, tokio amžiaus vaikui ypač svarbu sudaryti bent minimaliai stabilias, ramias ir saugias gyvenimo ir vystymosi sąlygas, todėl vien formalus klausimo išnagrinėjimas nevertinant vaiko poreikių bei interesų ir baudos vaiko motinai už bendravimo tvarkos nevykdymą skyrimas taip, kaip reikalauja apeliantas, nepasiektų savo tikslų, neatitiktų geriausių mažamečio vaiko interesų, jeigu jis prievarta ar sergantis turėtų bendrauti su tėvu pagal teismo nustatytą tvarką motinai kiekvieną kartą apeliantui pareiškus norą pasiimti vaiką nuogąstaujant, kad už bendravimo tvarkos nevykdymą jai gresia bauda. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad vaiko motina piktybiškai kliudo tėvui bendrauti su vaiku, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti antstolio pareiškimą ir jai skirti baudą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės ir daro išvadą, kad atskirajame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas patenkinti antstolio pareiškimą.

Apeliantas nesutinka su iš jo priteistu bylinėjimosi išlaidų atlyginimu A. K. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas iš dalies yra teisus. CPK 593 straipsnio 5 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nustato specialiąją bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklę, jog nagrinėjant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pareiškimus vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Taigi, šiais atvejais netaikytina bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK 93 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Dėl CPK 593 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareiškimų antstolis privalo kreiptis į teismą, nes nurodytų klausimų išsprendimas priskirtinas išimtinai teismo, o ne antstolio kompetencijai. Dėl šios priežasties, antstoliui nurodytais klausimais neturint pasirinkimo teisės spręsti kreiptis į teismą ar ne, siekdamas nepagrįstai neapsunkinti antstoliui jam įstatymo pavestų funkcijų vykdymo procese vykdymą, įstatymo leidėjas CPK 593 straipsnio 5 dalyje ir įtvirtino minėtą specialiąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-611/2019). Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš suinteresuoto asmens J. S. M. priteisė A. K. pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą. Ši ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir nutartis atitinkamai keistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Suinteresuoti asmenys prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kaip minėta, vadovaujantis CPK 593 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta specialiąja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykle šiame procese vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336−339 straipsniais, teismas

nutaria:

pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. sausio 19 d. nutartį ir panakinti jos dalį, kuria iš suinteresuoto asmens J. S. M. priteista 847 Eur bylinėjimosi išlaidų A. K. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti suinteresuoto asmens J. S. M. 2024 m. balandžio 11 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus, kurie nesusiję su bylinėjimosi išlaidomis, ir grąžinti juos teikusiam asmeniui.