Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

15. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo, neįrodžius paskolos teisinių santykių buvimo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

16. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. (imtinai), atlikdamas mokėjimus iš savo atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į atsakovo atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), pervedė atsakovui iš viso 148 011,04 Eur (511 052,50 Lt) sumą.

17. Ieškovas 2021 m. birželio 25 d. pateikė atsakovui reikalavimą grąžinti paskolą su palūkanomis. Atsakovas 2021 m. rugpjūčio 3 d. atsakyme ieškovui nurodė, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja paskolos grąžinimo, nes jam ieškovas nesuteikė paskolos.

18. Ieškovas 2021 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo priteisti 148 011,04 Eur negrąžintą paskolą, 33 080,47 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, skaičiuotinas už penkerius metus iki 2021 m. lapkričio 26 d., 2 528,52 Eur kompensuojamąsias palūkanas, skaičiuotinas už laikotarpį nuo 2021 m. liepos 27 d. iki 2021 m. lapkričio 26 d., 4 181 Eur kompensuojamąsias palūkanas, skaičiuotinas nuo apskaičiuotų mokėjimo (pelno) palūkanų už penkerius metus iki 2021 m. lapkričio 26 d., 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

22. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis).

23. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą ir prašyti apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką).

25. Taigi teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jeigu kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

26. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; ir kt.).

27. Nutarties 26 punkte aptarta taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 2–5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Tuo atveju, kai įstatymai nustato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ieškinio senaties termino pradžios momentą, pagal jį ir turi būti nustatoma ieškinio senaties termino pradžia. Kai įstatymai ieškinio senaties termino pradžią susieja su objektyviais įvykiais (objektyvusis kriterijus), aplinkybė, kad apie pažeistas teises asmuo realiai galėjo sužinoti ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, neturi įtakos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti pripažinta pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2010; 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, 46 punktas).

28. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia nustatytina pagal subjektyvųjį momentą, t. y. nuo tada, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad atsakovas jam yra skolingas (nuo piniginių lėšų išmokėjimo momento). Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

29. Šiuo atveju šalių ginčas kilęs dėl sutartinės prievolės vykdymo. Byloje nustatyta, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties, terminas piniginei prievolei įvykdyti nebuvo nustatytas. Pagal CK 1.127 straipsnio 3 dalį, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento. Būtent ši teisės norma taikytina nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl paskolos grąžinimo pareikšti pradžios.

30. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas reikalavimą grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas atsakovui pateikė 2021 m. birželio 25 d., nustatydamas 30 dienų terminą. Atsakovui šio įpareigojimo per nustatytą terminą (iki 2021 m. liepos 25 d.) neįvykdžius, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl pinigų grąžinimo pareikšti prasidėjo 2021 m. liepos 26 d. Ieškovas, kreipdamasis į teismą 2021 m. lapkričio 29 d., nepraleido dešimties metų ieškinio senaties termino.

31. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl mokėjimų, atliktų laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d., remdamasis tuo, jog šie reikalavimai pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą.

Dėl paskolos teisinių santykių (ne)buvimo

32. Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pateiktoje paskolos sutarties apibrėžtyje nustatyta, kad paskolos sutartis yra realinė, nes paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką paskolos davėjui. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022, 33 punktas).

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Kasacinis teismas, aiškindamas būtinus paskolos sutarties požymius (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), ne kartą yra išaiškinęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2011; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014)

34. Įrodyti pinigų perdavimą ir gavusio asmens įsipareigojimą juos grąžinti turi paskolos santykių egzistavimą nurodantis asmuo (CPK 12, 178 straipsniai).

35. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi ginčo piniginių lėšų perdavimo metu). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pavyzdžiui, rašytiniais ar daiktiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl pinigų pervedimo veiksmo teisinio kvalifikavimo yra išaiškinęs, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pavyzdžiui, bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009).

37. Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

38. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

39. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje (atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje ar kitame procesiniame dokumente) nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 37 punktą).

40. Nagrinėjamu atveju pinigų paskolinimo atsakovui faktui įrodyti ieškovas pateikė banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. iš savo atsiskaitomosios sąskaitos į atsakovo atsiskaitomąsias sąskaitas pervedė įvairias pinigų sumas, iš viso – 148 011,04 Eur (511 052,50 Lt) sumą. Iš nurodytų sąskaitos išrašų taip pat matyti, kad ieškovas, atlikdamas mokėjimus atsakovui, į laukelį „mokėjimo paskirtis“ įrašydavo „sąskaitos papildymas“ arba „pavedimas“, o ne „paskola“. Atsakovas šiuo atveju neneigia, kad gavo ieškovo pervestus pinigus, tačiau nesutinka su tuo, jog gavo šiuos kaip paskolą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas, neigdamas, kad jį ir ieškovą sieja paskolos teisiniai santykiai, savo atsikirtimus į ieškinį grindė tuo, jog kartu su ieškovu vykdė antstolių kontoros veiklą, t. y. ieškovas buvo antstolis, o atsakovas – jo padėjėjas; vykdydami šią veiklą, jie susitarė, kad kontoroje gautą pelną dalysis per pusę; siekdami optimizuoti mokesčius, nuo veiklos pradžios susitarė, jog atsakovas kontoroje gaus minimalų darbo užmokestį, o savo pelno dalį jis gaus kaip dovaną (dovanos tarp artimųjų giminaičių neapmokestinamos); ieškovas atsakovui kasmet pervesdavo kaip dovanas dideles pinigų sumas, o atsakovas jas deklaravo kaip dovanas bei šias lėšas naudojo išimtinai savo reikmėms.

41. Byloje esanti 2003 m. vasario 4 d. darbo sutartis Nr. 4 patvirtina, kad atsakovas dirbo antstolio D. J. (ieškovo) kontoroje nuo 2003 m. vasario 5 d., atsakovui buvo nustatytas minimalus darbo užmokestis (2 t., b. l. 32-39). Iš byloje esančio ieškovo AB „Swedbank“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo (1 t., b. l. 112-125) duomenų matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2003 iki 2019 metų pervedinėjo atsakovui įvairias (gana nemažas) pinigų sumas, t. y. ne tik tas, kurias prašoma priteisti ieškinyje, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „pavedimas“, „sąskaitos papildymas“, „papildymas“, „paskirstymas“, „paskolos grąžinimas pagal kreditavimo sutartį Nr. 6/2006-1-16“ ir pan. Jau nurodyta, kad ieškovas, atlikdamas atsakovui ginčo mokėjimus (t. y. tuos, pagal kuriuos ieškiniu prašoma priteisti skolą), laukelyje „mokėjimo paskirtis“ įrašė „sąskaitos papildymas“ arba „pavedimas“, bet ne „paskola“. Ieškovas į bylą yra pateikęs 2010-2011 metais su atsakovu sudarytas dovanojimo sutartis (2 t., b. l. 40-134), iš kurių matyti, kad nurodytu laikotarpiu ieškovas padovanojo atsakovui įvairias (gana nemažas) pinigų sumas. Byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad atsakovas 2014-2018 metais metinėse savo pajamų deklaracijose (1 t., b. l. 80-90) deklaravo dovanas, gautas iš juridinių asmenų bei kitų gyventojų. Atsakovas į bylą taip pat yra pateikęs 2020 m. lapkričio 16 d. ir 2020 m. lapkričio 19 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus (1 t., b. l. 59-70), kuriuose yra užfiksuoti el. laiškai bei SMS žinutės, kuriose ieškovo darbuotoja (antstolio padėjėja) L. L. (M.) siuntė ieškovui ir atsakovui el. paštu duomenis apie antstolio kontoros pajamas bei išlaidas, taip pat informaciją apie atliekamus atitinkamo dydžio mokėjimus į ieškovo ir atsakovo banko sąskaitas.

42. Iš byloje esančios 2020 m. gruodžio 8 d. ieškovo sudarytos ir į civilinę bylą Nr. e2-18-258/2021 teiktos suvestinės apie atsakovui išmokėtas ir dovanotas pinigų sumas matyti, kad, neįskaitant ieškovo ieškiniu reikalaujamos iš atsakovo priteisti pinigų sumos (408 555,91 Eur), kurią ieškovas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. pervedė į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (skirtą būsto kreditui aptarnauti), laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos 26 d. ieškovas atsakovui papildomai sumokėjo tokias pinigų sumas: iš ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)į atsakovo atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso – 109 400 Lt, t. y. 31 684,43 Eur; iš ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į atsakovo atsiskaitomąsias sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai – 147 861,12 Eur ir 2 400 796 Lt, t. y. 695 318,58 Eur, iš viso – 843 179,70 Eur. Iš atsakovo teismui pateiktų dovanojimo sutarčių turinio matyti, kad pagal nurodytas sutartis ieškovas atsakovui padovanojo iš viso 632 400 Lt, t. y. 183 155,70 Eur sumą. Iš atsakovo teismui pateiktos 2017 m. rugsėjo 21 d. sutarties turinio matyti, kad ieškovas atleido atsakovą nuo prievolės grąžinti ieškovui jo bankiniais pavedimais laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. atsakovui suteiktą 140 000 Eur dydžio paskolą. Taigi ieškovas atsakovui laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. yra pervedęs gerokai didesnę pinigų sumą, nei prašoma priteisti ieškiniu šioje civilinėje byloje kaip suteiktą paskolą. Ieškovas neatskleidė, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu atsakovui buvo pervestos kitos piniginės lėšos, nei prašomos priteisti ieškiniu nagrinėjamoje civilinėje byloje.

43. Pažymėtina tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. balandžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-242-464/2022, kurioje ieškovas D. J. reikalavo priteisti iš atsakovo A. J. 408 555,91 Eur be teisinio pagrindo įgytas lėšas, nurodė, kad „<...> visą ginčui aktualų laikotarpį atsakovas dirbo apeliantui priklausančiame antstolio biure – ėjo antstolio padėjėjo, o vėliau juristo pareigas, jam buvo patikėtas disponavimas kontoros finansais. Iki šioje byloje kilusio ginčo šalis siejo ne tik artimos giminystės ryšiai (broliai), bet ir draugystės bei tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Tą patvirtina tiek pačių šalių paaiškinimai, tiek byloje esantys rašytiniai duomenys, pagal kuriuos kiekviena iš šalių didžiąją savo turto dalį testamentu buvo palikusi viena kitai, atsakovui net buvo sudaryta galimybė naudotis apelianto vardu išduota banko kortele, kurios kopiją atsakovas pateikė į bylą. Esant tokiems bylos duomenims, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad apelianto pervestos lėšos buvo dovanos ir (ar) apelianto gauto pelno pasidalinimas su broliu (atsakovu), kuris jam dirbo. Tą įrodo ir kai kuriuose mokėjimo pavedimuose nurodytos paskirtys („dovana“, „D. su geriausiais linkėjimais“, „paskirstymas“, „sąskaitos papildymas“), taip pat antstolio kontoros darbuotojos L. L. (M.) elektroniniai laiškai, siųsti šalims, kad kontoros pelnas, atskaičius išlaidas, buvo padalintas jiems pusiau bei pervestas į šalių sąskaitas. Juolab kad ir pats apeliantas pripažįsta, jog per šiek tiek ilgesnį nei ginčo laikotarpis su prašomomis priteisti sumomis atsakovui yra pervedęs iš viso daugiau kaip 1 000 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks faktas labiau tikėtinai patvirtina atsakovo įrodinėtas aplinkybes, kad apeliantas iš tiesų su atsakovu dalijosi antstolių kontoros uždirbamu pelnu, dovanojo pinigus. Kitaip tariant, ir 268 555,91 Eur, kurią prašoma priteisti nagrinėjamoje byloje kaip kildinamą iš paskolos teisinių santykių, ir kuri nėra siejama su nekilnojamojo turto įgijimu, apeliantas atsakovui pervedė turėdamas aiškų pagrindą ir motyvą – dalintis dalimi antstolio kontoros uždirbamo (arba sutaupyto, galbūt mokant mažesnius mokesčius) pelno dėl juos siejusių itin artimų santykių“.

44. Nors pirmiau nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje buvo nagrinėtas ir vertintas kitas laikotarpis ir kiti šalių sudaryti sandoriai bei pinigų pavedimai, tačiau apeliacinės instancijos teismo kitoje tų pačių šalių byloje nustatytos aplinkybės apie ieškovą ir atsakovą siejusius santykius, pasitikėjimą vienas kitu, bendrai vykdytą veiklą, elgesį su pinigais (kad ieškovas nuolat pervesdavo įvairias pinigų sumas atsakovui, dovanodavo savo uždirbtą pelną ir nereiškė atsakovui jokių turtinių pretenzijų) turi reikšmės ir nagrinėjamoje civilinėje byloje.

45. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde nurodo, kad šalis gali sieti ne tik vienas konkretus, o keli skirtingi sutartiniai teisiniai santykiai; jeigu ieškovas dovanojo atsakovui pinigų sumas, tai nereiškia, kad negalėjo suteikti ir nesuteikė atsakovui paskolos. Tačiau atsakovas šiuo atveju pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu jis būtų buvęs skolingas ieškovui 500 000 Lt, ieškovas nebūtų mokėjęs būsto paskolos įmokų už atsakovą, taip pat nebūtų ir toliau pervedinėjęs didelių sumų atsakovui (juolab jų dovanojęs).

46. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas ieškinyje patvirtino, jog šalys nebuvo aptarusios paskolos sumos grąžinimo termino. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas tik 2021 m. birželio 25 d. išsiųstu raštu pareikalavo, jog atsakovas per trisdešimt dienų nuo reikalavimo gavimo dienos grąžintų ieškovui į jo nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą visą atsakovui iki 2013 m. gruodžio 30 d. suteiktą ir negrąžintą paskolos sumą su palūkanomis. Taigi ieškovas nuo 2011 m. rugsėjo mėn. (pirmojo pavedimo pagal ieškinį atlikimo) nereiškė jokių pretenzijų atsakovui ir nereikalavo grąžinti perduotas pinigines lėšas, mokėti palūkanas, o su nagrinėjamu teisiniu santykiu susiję reikalavimai teisme pareikšti praėjus daugiau kaip 10 metų.

47. Pastebėtina ir tai, kad ieškovo 2021 m. birželio 24 d. reikalavime atsakovui dėl paskolos grąžinimo ir palūkanų sumokėjimo nurodyta, jog ieškovas dar 2013 metais paskolino atsakovui 500 000 Lt (144 810 Eur) dydžio pinigų sumą. Tuo tarpu ieškinyje ieškovas jau nurodo kitokias aplinkybes, t. y. kad paskola buvo suteikta laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. (imtinai), paskolinant atsakovui iš viso 148 011,04 Eur (511 052,50 Lt) dydžio sumą.

48. Apeliantas (ieškovas) paskolos teisinius santykius su atsakovu, be kita ko, grindė aplinkybėmis, kad atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktame 2014 m. birželio 18 d. ieškinyje dėl santuokos nutraukimo (civilinė byla Nr. eN2-1706-859/2015) patvirtino, jog 2013 metais ieškovas jam paskolino 500 000 Lt sumą, kurią atsakovas panaudojo šeimos poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime konstatavo, kad labiau tikėtina, jog atsakovo santuokos nutraukimo byloje nurodytas teiginys dėl paskolos gavimo iš ieškovo buvo išgalvotas, siekiant apsaugoti atsakovo turtą nuo dalybų su buvusia sutuoktine, ir ši aplinkybė neįrodo, kad ieškovas atsakovui buvo suteikęs paskolą. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu patvirtino atsakovo ir J. J. sudarytą santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį, apie kurią buvo informuotas bei jai pritarė ir ieškovas; sprendime abu sutuoktiniai patvirtino, kad vienintelė santuokoje prisiimta jų prievolė yra AB DNB bankui iš kreditavimo sutarties, o tai rodo, jog atsakovas su buvusia sutuoktine patvirtino, kad neturėjo skolos ieškovui; ieškovas buvo įtrauktas dalyvauti toje civilinėje byloje, tokiam teismo sprendimui pritarė, jo neskundė; santuokos nutraukimo byloje ieškovas neteikė jokių dokumentų apie neva asmeninės paskolos atsakovui suteikimą.

50. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto skundo argumentams, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eN2-1706-859/2015, kuriuo patvirtinta atsakovo ir jo buvusios sutuoktinės santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis, 4.1 punkte sutuoktiniai patvirtino, jog vienintelė santuokoje prisiimta jų prievolė yra AB DNB bankui, kilusi iš kreditavimo sutarties, t. y. sutuoktiniai patvirtino, kad ši jų prievolė yra bendra. Tuo tarpu 4.7 punkte atsakovas patvirtino, kad jo prievolės, kildinamos iš 2003 m. liepos 16 d. kredito sutarties Nr. 03-021950FA, kuria AB „Swedbank“ suteikė A. J. 28 962 Eur dydžio paskolą, taip pat A. J. prievolės broliui D. J. yra išimtinai asmeninės A. J. prievolės ir tokiomis lieka. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendimo 4.7 punkto nuostata neįrodo, kad ginčo šalis (ieškovą ir atsakovą) siejo paskolos teisiniai santykiai, atsiradę laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. ieškovo atsakovui atliktų mokėjimų, kurių bendra suma – 148 011,04 Eur (511 052,50 Lt), pagrindu.

51. Visų pirma, pažymėtina tai, kad atsakovas A. J. civilinėje byloje Nr. eN2-1706-859/2015 pateiktame ieškinyje nurodė, kad: „Vien 2013 metais mano brolis yra man paskolinęs 500 000,00 Lt, kurių didesnė dalis panaudota šeimos poreikių tenkinimui“. Taigi ieškinyje buvo nurodyta, kad atsakovas vien per 2013 metus paskolino atsakovo šeimai (šeimos poreikiams tenkinti) 500 000 Lt, o tuo tarpu šioje civilinėje byloje ieškovas reiškia reikalavimus dėl 148 011,04 Eur (511 052,50 Lt) dydžio skolos pagal mokėjimo pavedimus, atliktus laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., priteisimo.

52. Antra, civilinė byla Nr. eN2-1706-859/2015 buvo išnagrinėta ypatingosios (ne ginčo) teisenos tvarka, atsakovui ir buvusiai jo sutuoktinei ginčą išsprendus taikiai ir pateikus teismui tvirtinti santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį. Teismas nenustatinėjo (nesiaiškino) nei kokio dydžio buvo atsakovo asmeninė prievolė broliui D. J., nei kokių teisinių santykių pagrindu ji atsirado ir pan. Šios aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, o šalims nusprendus ginčą baigti taikiai buvo patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Pastebėtina tai, kad nei santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartyje, nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. sprendime nėra nurodytas prievolės suinteresuotam asmeniui D. J. dydis. Ieškovas D. J. civilinėje byloje Nr. eN2-1706-859/2015 dalyvavo kaip suinteresuotas asmuo, tačiau neteikė į bylą jokių duomenų apie paskolos atsakovui suteikimą, nereikalavo, kad teismo sprendime būtų nurodytas skolos dydis, pagrindas (kokiu teisiniu pagrindu atsirado skola ir pan.), neskundė teismo sprendimo.

53. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog atsakovo santuokos nutraukimo byloje 2014 m. birželio 18 d. pareikštame ieškinyje nurodyta aplinkybė dėl 500 000 Lt ieškovo suteiktos paskolos buvo tik atsakovo sugalvota gynybinė pozicija, siekiant apsaugoti savo turtą nuo dalybų su buvusia sutuoktine, ir neįrodo, kad ieškovas atsakovui buvo suteikęs tokio dydžio paskolą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

54. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau aptartų duomenų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo įsipareigojimą gautas lėšas grąžinti ieškovui, t. y. nėra vienos iš būtinųjų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių sąlygų. Bylos duomenys suponuoja išvadą, kad pinigines lėšas, prašomas priteisti šioje byloje pareikštu ieškiniu, ieškovas atsakovui pervedė turėdamas aiškų pagrindą ir motyvą – pasidalinti (padovanoti) dalį antstolio kontoros uždirbto pelno dėl juos siejusių artimų (giminystės) ryšių. Nenustačius vienos iš būtinųjų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių sąlygų, nėra pagrindo išvadai, kad ginčo piniginės lėšos atsakovui perduotos sutartinių paskolos teisinių santykių pagrindu.

55. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime, be kita ko, pažymėjo, kad atsakovas 2017 m. rugsėjo 21 d. dovanojimo sutartimi ieškovui padovanojo butą, o ieškovas už gautą butą įsipareigojo sumokėti 140 000 Eur dydžio atsakovo likusią grąžinti bankui paskolą. Apelianto (ieškovo) vertinimu, šis teismo teiginys neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-242-464/2022 turinio, nes apeliacinis teismas nenustatė fakto, jog už padovanotą butą ieškovas įsipareigojo sumokėti bankui atsakovo likusią negrąžintą 140 000 Eur dydžio kredito dalį, o konstatavo, kad buto perleidimo dieną (2017 m. rugsėjo 21 d.) šalys patvirtino, jog dėl buto viena kitai nebus skolingos, tuo tarpu atsakovas ir toliau liko banko skolininkas pagal kredito sutartį. Remdamasis šiais argumentais, apeliantas (ieškovas) prašo tuo atveju, jeigu apskųstas Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimas nebus panaikintas, iš šio sprendimo motyvuojamosios dalies (19 punkto) pašalinti teiginį: „Atsakovas 2017 m. rugsėjo 21 d. dovanojimo sutartimi ieškovui padovanojo butą, o ieškovas už gautą butą įsipareigojo išmokėti atsakovo likusią 140 000 Eur dydžio paskolą bankui“.

56. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. balandžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-242-464/2022 nustatė, kad: „<...> laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2018 m. spalio 31 d. su šia paskirtimi atsakovui buvo pervesta iš viso 132 668,51 Eur, t. y. suma, kuri iš esmės atitiko kredito dalį, už kurią buvo įgyti butas ir garažas, esantys (duomenys neskelbtini). Nurodyta aplinkybė bei tokie faktai, kad atsakovas tik 2017 m. rugsėjo 21 d. padovanojo atsakovui nurodytą nekilnojamąjį turtą, kad šalys tą pačią dieną sudarė sutartį, kuria apeliantas atsisakė visų reikalavimo teisių į laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. bankiniais pavedimais atsakovui paskolintą, t. y. pervestą, 140 000 Eur sumą, patvirtina skundžiamame teismo sprendime padarytą išvadą, jog tik šios su konkrečia mokėjimo paskirtimi apelianto atsakovui pervestos lėšos, kurių reikalavimo teisės apeliantas ir siekė atsisakyti minėta 2017 m. rugsėjo 21 d. sutartimi, buvo susijusios su nekilnojamojo turto kaina, kuri šį turtą atsakovui įsigyjant buvo apmokėta banko lėšomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks tarp šalių sudarytas susitarimas pagal savo turinį ir faktinę situaciją iš esmės atliko pakvitavimo funkciją, t. y. tokiu būdu šalys patvirtino, kad už perleistą turtą jos yra atsiskaičiusios. Apeliantas bankiniais mokėjimais pinigus, skirtus įmokoms pagal kreditavimo sutartį sumokėti, kurias atsakovas iš savo asmeninės banko sąskaitos bankui mokėjo nuo 2006 metų, pervedė atsakovui kaip nekilnojamojo turto vertę atitinkančią kainą, ir jau 2017 m. rugsėjo 21 d. (t. y. turto perleidimo dieną) šalys susitarė, kad dėl perleidžiamo nekilnojamojo turto viena kitai nebus skolingos. Atsakovas, perleidęs nekilnojamąjį turtą apeliantui, ir toliau liko banko skolininku pagal kreditavimo sutartį (byloje duomenų apie kreditavimo sutarties pakeitimą nėra)“.

57. Pažymėtina tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. balandžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-242-464/2022 nustatė, jog ieškovas pinigus, skirtus įmokoms pagal kreditavimo sutartį sumokėti (laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2018 m. spalio 31 d.), pervedė atsakovui kaip nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įsigijimo vertę atitinkančią kainą, ir jau 2017 m. rugsėjo 21 d. šalys susitarė, kad dėl perleidžiamo nekilnojamojo turto viena kitai nebus skolingos, t. y. buvo išspręstas šalių tarpusavio atsiskaitymo klausimas. Tačiau nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nebuvo spręstas klausimas dėl tolesnio šalių prievolės bankui vykdymo. Šalių prievolės bankui vykdymas po 2017 m. rugsėjo 21 d. dovanojimo sutarties sudarymo nebuvo ir šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina tai, kad nurodytos aplinkybės yra nagrinėjamos Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-134-905/2023, kurioje 2023 m. sausio 26 d. priimtas teismo sprendimas, tačiau jis dar nėra įsiteisėjęs (paduotas apeliacinis skundas).

58. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalių prievolės bankui tolesnis vykdymas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, o pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime pasisakydamas dėl šios aplinkybės išėjo už ieškinio ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis), iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalina argumentą dėl ieškovo įsipareigojimo už gautą butą (duomenys neskelbtini) sumokėti atsakovo likusią 140 000 Eur dydžio paskolą bankui.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

59. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, tik iš jo motyvuojamosios dalies pašalintinas argumentas dėl ieškovo įsipareigojimo už gautą butą (duomenys neskelbtini) sumokėti atsakovo likusią 140 000 Eur dydžio paskolą bankui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

61. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jam apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

62. Atsakovas pateikė įrodymus, kad turėjo 4 663,04 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

63. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatomis, daro išvadą, kad atsakovo prašoma atlyginti 4 663,04 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma viršija maksimalų pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktus apskaičiuotą dydį, kuris nagrinėjamu atveju būtų 2 338,70 Eur (1,3 x 1 799 Eur).

64. Pažymėtina tai, kad, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nereikėjo analizuoti naujų, sudėtingų teisės klausimų, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįsta atsakovo išlaidų, viršijančių maksimalų atlygintiną tokio pobūdžio išlaidų dydį, dalį. Be to, šiuo konkrečiu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą parengtas atsakovui pirmosios instancijos teisme atstovavusios advokatės, vedusios šią bylą nuo pat proceso pradžios, taigi šiam procesiniam dokumentui parengti reikėjo mažesnių darbo ir laiko sąnaudų (advokatei buvo gerai žinomos šalių ginčo aplinkybės, byloje surinkti duomenys).

65. Įvertinęs aptariamo procesinio dokumento turinį, apimtį, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, apeliacinės instancijos teismas pagrįsta ir atsakovui atlygintina pripažįsta 2 338,70 Eur dydžio išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumą, kuri priteistina iš apelianto (ieškovo) (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Dėl atskirosios nutarties priėmimo

66. CPK 299 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, jog asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus.

67. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas nuo 2003 metų bendrai vykdė antstolių kontoros veiklą, t. y. ieškovas buvo antstolis, o atsakovas – jo padėjėjas; siekdami optimizuoti mokesčius, ieškovas ir atsakovas nuo veiklos pradžios susitarė, kad atsakovas kontoroje gaus minimalų darbo užmokestį, o savo pelno dalį, t. y. pusę kontoroje gauto pelno, gaus kaip dovaną, nes dovanos tarp artimųjų giminaičių neapmokestinamos; ieškovas atsakovui bankiniais pavedimais nuo 2003 iki 2018 metų pervedinėjo dideles pinigų sumas, kurias atsakovas deklaravo kaip dovanas. Šalims veikiant tokiu būdu, galbūt buvo vengiama privalomų mokesčių į valstybės biudžetą mokėjimo.

68. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pirmiau nurodytas aplinkybes, prieina prie išvados, kad yra tikslinga priimti byloje atskirąją nutartį ir nusiųsti ją atitinkamoms institucijoms (Antstolių rūmams ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos), informuojant jas apie vykdant antstolio kontoros veiklą galbūt padarytus pažeidimus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, pašalinant iš jo motyvuojamosios dalies argumentą dėl ieškovo D. J. įsipareigojimo už gautą butą (duomenys neskelbtini) sumokėti atsakovo A. J. likusią 140 000 Eur dydžio paskolą bankui.

Priteisti atsakovui A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo D. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 338,70 Eur (du tūkstančius tris šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir 70 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.