Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini), turintis (duomenys neskelbtini), dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo buvusiai sugyventinei - A. K., o būtent: 2020-08-28 apie 13.49 val. adresu (duomenys neskelbtini) tyčia sugriebė ranka jos dešinę ranką ties žastu, stipriai ją suspaudė ir tempė, spyrė vieną kartą į sėdmenis, sudavė delnu vieną kartą nukentėjusiajai A. K. bendrai į dešinės pusės skruostą ir ausį, tokiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai A. K. fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą - dešinės ausies odos nubrozdinimą.

Motyvuojamoji dalis

Mušimas ar kitoks smurtavimas LR BK 140 straipsnio prasme reiškia poveikį žmogaus kūnui, siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai jį sužaloti ar trumpam susargdinti. Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas tiesiogine tyčia, kadangi asmuo arba to siekia, arba tai yra neišvengiama. Už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Tai materiali nusikaltimo sudėtis – mušimo ar kitokio smurtavimo atveju turi būti sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-699/2017). T. y. šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas, ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, kad tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti, arba nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu (Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-99-417/2018).

M. D. suformuluotame kaltinime nurodyta, kad jis 2020-08-28 apie 13.49 val. adresu (duomenys neskelbtini) r. tyčia sugriebė ranka A. K. dešinę ranką ties žastu, stipriai ją suspaudė ir tempė. Pasisakydamas dėl šios aplinkybės kaltinamasis iš pradžių paaiškino, kad jis jokių veiksmų neatliko, galima pažiūrėti video, kas griebė už rankos, tačiau vėliau jau teigė, kad kai A. K. griebė jam už rankos, tada tik ir jis ją paėmė. Kaip matyti iš kaltinamojo paaiškinimų jis nesutiko su tuo, kad tokiu paėmimu už nukentėjusiosios rankos jis A. K. sukėlė fizinį skausmą, paaiškindamas, jog nėra šansų, kad jai galėjo būti sukeltas fizinis skausmas dėl šio jo sugriebimo už rankos, nepadarė jokio smūgio, nesukėlė jokio fizinio skausmo, kad už tai galėtų būti baudžiamas, ją suėmęs už rankos laikė nulis sekundės dalį, rankos nespaudė, mano, kad spaudimas yra tada, kai lieka žymės, mėlynės, jei normaliai būtų suėmęs, tai turbūt būtų likusios mėlynės, jis nepatempė rankos, tik pabandė apsaugoti vaiką nuo motinos elgesio. Pastebėtina, jog kaltinamasis ir 2020-09-01 iš esmės analogiškai aiškino įvykio aplinkybes, pripažindamas, kad konflikto metu čiupo nukentėjusiajai už rankos (1 t., b. l. 163-164). Tuo tarpu 2020-09-18 ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu kaltinamasis jau nesutiko ir su ta aplinkybe, kad jis įvykio metu čiupo A. K. už rankos, teigdamas, kad jis įvykio metu tik paėmė nukentėjusiajai už rankos, bet ne tikslu sukelti jai fizinį skausmą (1 t., b. l. 170-171). Tačiau su tokiais kaltinamojo paaiškinimais dėl fizinio kontakto buvimo paimant už nukentėjusiosios rankos ir dėl to kilusių padarinių teismas nesutinka. Teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji A. K. parodė, kad jai uždarant automobilio dureles kaltinamasis griebė jai už rankos žasto ir sugriebęs ją tempė, tuo metu jai buvo sukeltas fizinis skausmas, nes jis stipriai ir netikėtai sugriebė ranką ir stipriai patempė, paskui ranką paleido, tuo metu jai buvo šokas, ant rankos jokių mėlynių nebuvo, bet ją skaudėjo. Teismas remiasi tokiais nukentėjusiosios parodymais, nes ji parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taip pat paminėtina, kad nukentėjusioji viso proceso metu iš esmės analogiškai aiškino įvykio aplinkybes dėl jos rankos griebimo, t. y. ne tik teisme vykusios apklausos metu, bet ir 2020-09-03 ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu (1 t., b. l. 86-89). Dar daugiau, aukščiau aptartus nukentėjusiosios parodymus teisme patvirtino ir liudytoja V. K., kuri teismui parodė, jog prisimena tą aplinkybę, kaip M. D. griebė A. K. už dešinės rankos, stumdė ją, griebimas už rankos jos dukrai vyko prie automobilio durelių, nes jis nuo tos vietos ir pradėjo ją stumdyti. Be to, liudytoja tvirtino, jog tada, kai buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, ji geriau prisiminė visas įvykio aplinkybes, kai buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, pareigūnui pasakojo teisybę, nieko nemelavo nei tada, nemeluoja nei dabar, šita aplinkybė, kad matė, jog M. D. tyčia griebė už A. K. dešinės rankos ties alkūne ir tempė į save, ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuota teisingai. Teismas remiasi tokiais liudytojos parodymais. Paminėtina, jog ši liudytoja parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, iš ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos matyti, kad V. K. apklausta ir 2020-09-04 analogiškai aiškino įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 139-142), kas neleidžia teismui tokiais parodymais abejoti ir jais nesiremti. Įvertinant ir tai, kad nukentėjusiosios ir liudytojos parodymus patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Iš 2020-09-03 kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo atlikta M. D. pateikto vaizdo įrašo, daryto mobilaus ryšio telefonu, apžiūra. Šiame įraše užfiksuota, jog konflikto metu M. D. ranka sugriebė A. K. už dešinės rankos žasto ir taip laikydamas tempė į save (1 t., b. l. 36-40). Tokie duomenys neginčijamai patvirtina kaltinime įvardintą aplinkybę, jog M. D. 2020-08-28 apie 13.49 val. adresu (duomenys neskelbtini) r. tyčia sugriebė ranka nukentėjusiosios ranką ties žastu, stipriai ją suspaudė ir tempė.

Teismas atkreipia dėmesį, kad formuluojant kaltinimą, buvo nurodyta, jog M. D. sugriebė ranka nukentėjusiosios kairę ranką, tačiau ištirtų įrodymų visuma, tame tarpe nuoseklūs liudytojos V. K. parodymai bei 2020-09-03 kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota M. D. pateikto vaizdo įrašo, daryto mobilaus ryšio telefonu, apžiūra, rodo, jog kaltinamasis įvykio metu sugriebė ne kairę, bet dešinę nukentėjusiosios ranką. Esant tokioms aplinkybėms, M. D. suformuluotas kaltinimas tikslintinas, nurodant, kad buvo sugriebta už dešinės A. K. rankos. Toks kaltinimo patikslinimas nekeičia faktinių esminių bylos aplinkybių ir nesunkina kaltinamojo teisinės padėties, todėl yra galimas.

Pasisakydamas dėl vieno spyrio į sėdmenis nukentėjusiajai, kaltinamasis paaiškino, kad jis nespyrė nukentėjusiajai iš kojos į sėdmenis, visas jo veiksmas buvo toks, kad ėjo aplink mašiną, o nukentėjusioji stūmė jo mamą, spyrė jo mamai. Tačiau teismas su tokiais M. D. paaiškinimais nesutinka ir juos atmeta, nes juos paneigia ne tik nukentėjusiosios, liudytojos parodymai, specialisto paaiškinimai, bet ir teismo posėdžio metu ištirta baudžiamosios bylos medžiaga. Nukentėjusioji A. K. teisme parodė, kad po to, kai paleido sugriebtą ranką, ji nusisuko, ėjo aplink automobilį, kad atsisėstų į vairuotojo vietą, jai einant, M. D. netikėtai jai spyrė į sėdmenis, pataikė į uodegikaulį, šituo spyriu jai buvo sukeltas fizinis skausmas, labai skaudėjo uodegikaulį, kuris yra labai skausmingas, negalėjo miegoti, apsiversti ir apsisukti, visas kūnas buvo įsitempęs, buvo nugaros skausmai, kadangi buvo sutrenktas uodegikaulis, buvo labai didelis šokas. Teismas remiasi tokiais nukentėjusiosios parodymais, įvertindamas ne tik tai, kad jie duoti davus priesaiką teisme, bet ir tai, jog jie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Iš byloje esančio 2020-08-28 protokolo-pareiškimo matyti, kad A. K., pranešdama apie įvykį, nurodė, jog 2020-08-28 apie 13.49 val. adresu (duomenys neskelbtini) r. vaiko tėvas M. D. koja vieną kartą spyrė į sėdmenis, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą (1 t., b. l. 7-11). 2020-09-17 kitų objektų apžiūros protokole taip pat užfiksuota, jog atlikus vaizdo įrašo iš „Body“ kameros apžiūrą, matyti, kad A. K. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams pasakoja, jog M. D., ją pasivijęs, užstojo kelią, išspardė užpakalį (1 t., b. l. 43-46). Be to, 2020-09-03 kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, jog atlikus M. D. pateikto vaizdo įrašo, daryto mobilaus ryšio telefonu, apžiūrą, buvo užfiksuota, kaip A. K. M. D. klausia, ko jis spardosi (1 t., b. l. 36-40). Šiuo atveju pastebėtina, kad minėtame vaizdo įraše (2 minutę 28 sekundę) girdisi būtent spyrio garsas, po kurio A. K. M. D. ir paklausia, ko jis spardosi. Dar daugiau, tai, kad M. D. nukentėjusiajai vieną kartą spyrė į sėdmenis, dėl ko buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusioji patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu 2020-08-28 (1 t., b. l. 82-85), 2020-09-03 (1 t., b. l. 86-89) vykusių apklausų metu. Tokie aptarti duomenys rodo, kad A. K. dėl spyrio labai nuosekliai paaiškino aplinkybes viso proceso metu, kas teismui neduoda pagrindo tokiais parodymais nesiremti, įvertinant ir tai, kad juos patvirtino ir kita bylos medžiaga.

Kaip matyti iš 2020-08-31 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. G 1148/2020(04), A. K. apžiūros metu specialistui taip pat nurodė skausmingumą kryžkaulio projekcijoje (1 t., b. l. 34). Specialistas L. J. teisme paaiškino, kad apžiūros metu tiriamoji nurodė skausmą kryžkaulio srityje, tačiau specialisto išvadoje jis neaprašytas, nes sėdmenų srityje išorinių sužalojimo žymių nebuvo. Specialistas teismui taip pat tvirtino, kad nuo spyrio į šią sritį galėjo būti sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiajai, o išorinių sužalojimo žymių šitoje vietoje galėjo nelikti, kaip ilgai skaudės šią sritį, yra individualu, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus skausmo slenksčio. Netikėti specialisto išvada ar teisme duotais eksperto paaiškinimais teismas neturi jokio pagrindo. Išvadą surašė ekspertas, turintis reikiamų žinių, 5 metų ekspertinio darbo stažą. Be to, šis ekspertas specialisto išvadą teikė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados ir melagingų paaiškinimų davimą pagal LR BK 235 str. nuostatas. Dar daugiau, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad ekspertas galėtų būti šališkas ar kitaip suinteresuotas bylos baigtimi. Esant tokioms aplinkybėms, įvertinus eksperto kompetenciją, tai, kad nenustatyta jokių prieštaravimų tarp specialisto išvados, eksperto paaiškinimų ir aukščiau paminėtų nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų, teismas remiasi specialisto išvada ir teiktais paaiškinimais visa apimtimi.

Byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų pagrindu teismas gali daryti neginčijamą išvadą, jog M. D. 2020-08-28 apie 13.49 val. adresu (duomenys neskelbtini) r. ne tik tyčia sugriebė A. K. ranką ties žastu, stipriai ją suspaudė ir tempė, bet ir vieną kartą spyrė į sėdmenis, tokiais veiksmais nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.

Kaltinamasis M. D., teisiamojo posėdžio metu pasisakydamas dėl vieno smūgio delnu nukentėjusiajai A. K. bendrai į dešinės pusės skruostą ir ausį, neigė tai padaręs ir paaiškino, kad jis nepadarė jokių veiksmų, bet viskas interpretuojama į priešingą pusę. Tačiau teismas tokius kaltinamojo paaiškinimus taip pat atmeta, nes juos paneigia kita bylos medžiaga. Teisme apklausta nukentėjusioji A. K. parodė, kad įvykio metu kaltinamojo smurtavimas baigėsi tuo, kad jai neleido atsisėsti į automobilį, o tada delnu smogė į dešinę veido pusę, smūgis buvo suduotas į ausį, skruostą, šiek tiek buvo nubrėžta su nagu, buvo padaryta kraujosruva ir paplėšta po ausimi, po šito veiksmo jai skaudėjo pusę veido, pusę žando, įplėšta ausis šlapiavo, buvo užsidėjęs vadinamas šašas. Kaip rodo bylos medžiaga, nukentėjusioji viso proceso metu buvo nuosekli, t. y. analogiškai aiškino ausies sužalojimo aplinkybes. Iš 2020-08-28 protokolo-pareiškimo matyti, kad A. K., pranešdama apie įvykį, parodė, jog 2020-08-28 apie 13.49 val. adresu (duomenys neskelbtini) r. vaiko tėvas M. D. vieną kartą kairės rankos delnu sudavė jai į dešinės pusės skruostą (1 t., b. l. 7-11). 2020-08-28 ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu A. K. taip pat teigė, kad M. D. kaire ranka, delnu vieną kartą sudavė jai į dešinės pusės skruostą, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą (1 t., b. l. 82-85). Apklausta 2020-09-03 tvirtino, jog kaltinamasis kaire ranka, delnu tyčia vieną kartą sudavė jai į dešinės pusės skruostą ir ausį bendrai, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą ir taip jai buvo padarytas dešinės ausies odos nubrozdinimas (1 t., b. l. 86-89). Įvertinęs duotų parodymų nuoseklumą, tai, kad A. K. parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, bei tai, kad tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga, teismas neturi pagrindo jais abejoti ir remiasi visa apimtimi. Liudytoja V. K. teismui taip pat patvirtino, jog, kai atėjo dukra, tada M. D. pradėjo ją stumdyti aplink mašiną, neleido jai įlipti į mašiną, tas stumdymas vyko nuo keleivio pusės, kur ji sėdėjo, ji nematė, kas vyko gale, o kai jis ją atstūmė į kitą mašinos pusę, tai tada ji matė, kaip M. D. sudavė A. K. į dešinę veido pusę, į žandą ir paplėšė ausį, ausis tikrai buvo paplėšta, kraujuota. Šiuo atveju matyti, kad liudytoja analogiškai aplinkybes aiškino ir 2020-09-04 per ikiteisminio tyrimo metu vykusią apklausą, teigdama, jog matė, kaip M. D. tyčia ranka sudavė A. K. vieną kartą į dešinę veido pusę (1 t., b. l. 139-142).

Nukentėjusiajai suduoto smūgio į dešinės pusės skruostą ir ausį aplinkybės užfiksuotos ir byloje esančiame vaizdo įraše. Iš 2020-09-25 kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo atlikta vaizdo įrašo iš vaizdo kamerų, fiksuojančių (duomenys neskelbtini) k., S. ir V. Z. mokyklos vidiniame kieme esančią automobilių stovėjimo aikštelę, apžiūra. Protokole nurodyta, kad A. K. bando įlipti į automobilio vairuotojo pusę, o M. D. kūnu užstoja ir neleidžia jai įlipti. A. K. stumia rankomis M. D., atsidaro priekines vairuotojo pusės dureles, atsisėda ant vairuotojo sėdynės atsisukusi į dureles, kojos nuleistos ant žemės, durelės neuždarytos. M. D. toliau ją filmuoja telefonu. Protokole nurodyta ir tai, kad tada A. K. atsistoja, nesimato, ar kur nors suduoda, tačiau matosi, kaip M. D. iš rankos iškrenta mobilaus ryšio telefonas, o tada A. K. atsisėda atgal į vairuotojo sėdynę, kojas nuleidusi ant žemės, ir M. D., staigiai pasilenkęs, trenkia kaire ranka A. K. vieną kartą į veidą (1 t., b. l. 49-52). Teismo posėdžio metu tiek kaltinamasis, tiek jo gynėja nesutiko su 2020-09-25 kitų objektų apžiūros protokole nurodytomis aplinkybėmis, teigdami, jog iš įrašo nesimato, kad kaltinamasis būtų fiziškai smurtavęs nukentėjusiosios atžvilgiu. Siekiant pašalinti abejones, teisme kaip liudytoja buvo apklausta tyrėja, ikiteisminio tyrimo metu atlikusi vaizdo įrašo apžiūrą ir surašiusi 2020-09-25 kitų objektų apžiūros protokolą. Liudytoja L. Š. teisme parodė, kad ji fiksuoja tik tai, kas matosi, pati nieko nesugalvoja, atsimena vieną momentą, kas yra užfiksuota, kai jie stovi prie automobilio, M. D. filmuoja save patį ir A. K., ten priešais stovi mama, o po to ji nueina, atsimena tą momentą, kad A. K. jį stūmė, o tada šiaip ne taip ji atsidarė dureles ir įsėdo į automobilį, tada lyg ir truputį atsistojo ir vėl atsisėdo, o M. D. iš kairės sudavė jai į veidą, visa tai yra užfiksavusi, tai yra sekundiniai momentai, tai nėra kaip sulėtintame filme, labai daug kartų peržiūrėjo įrašą, mažiausiai 30 kartų. Teismas remiasi tokiais liudytojos parodymais, nes jie duoti davus priesaiką teisme, be to, nenustatytas šios liudytojos suinteresuotumas bylos baigtimi ar siekis nepagrįstai apkaltinti M. D. nusikaltimo įvykdymu. Paminėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu atlikus vaizdo įrašo Nr. ch07-2020082313-1143, esančio kompaktinėje plokštelėje, pavadintoje „(duomenys neskelbtini) vaizdas II dalis“, peržiūrą, matyti, jog kaltinamasis M. D. 13:12:38 val. (įraše nurodytu laiku) atlieka kaltinime nurodytą smurtinį veiksmą A. K. atžvilgiu. Tuo pačiu atkreipiant dėmesį, jog tą patį smurtinį veiksmą patvirtino ir detaliai apibūdino nuoseklūs nukentėjusiosios bei liudytojos V. K. parodymai. Be to, paties kaltinamojo pateiktame įraše (4:41 įrašo minutė) užfiksuota ir tai, kad nukentėjusioji iš karto po M. D. suduoto smūgio įlipusi į automobilį veidrodėlyje apžiūrėjo veido dešinės pusės sritį ties ausimi. Kas tik dar kartą teismui leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad M. D. sudavė nukentėjusiajai A. K. smūgį bendrai į dešinės pusės skruostą ir ausį.

Aplinkybę, kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina ir byloje esanti 2020-08-31 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 1148/2020(04), kurioje nurodyta, kad A. K. nustatytas sužalojimas: dešinės ausies odos nubrozdinimas, sužalojimas galėjo būti padarytas 2-7 parų laikotarpyje iki apžiūros, galimai užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, sužalojimas galėjo būti padarytas vienu tiesioginiu trauminiu poveikiu (1 t., b. l. 34). Specialisto išvadą surašęs ekspertas L. J., duodamas paaiškinimus teisme, nurodė, kad apžiūros metu tiriamoji teigė, jog dešinės ausies odos nubrozdinimas buvo padarytas to įvykio metu, nurodytas sužalojimas buvo aprašytas, sužalojimas buvo paviršinės kūno dalies nubrozdinimas, jo savybės atitiko nurodytą įvykio laiką, specialisto išvadoje aprašytas nubrozdinimas galėjo būti padarytas tiesioginiu trauminiu poveikiu, vienu trauminiu poveikiu riboto paviršiaus ploto daiktu, tai buvo linijinis nubrozdinimas, galimai padarytas perbraukus rankos nagu. Šiuo atveju teismas pažymi, jog nors kaltinamasis aiškino, kad specialistas teismui pasakė, jog nebuvo galimybių suduoti smūgį, po kurio ausies kitoje pusėje galėtų atsirasti kažkoks įdrėskimas, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad specialistas J. J. teismui patvirtino surašytą specialisto išvadą Nr. G 1148/2020(04), teismui paaiškino ir tai, kad yra galimybė praslydus rankai ar sudavus netiesiai, rankos nagu prabraukti už ausies. Be to, paminėtina, kad nors specialistas ir teigė, kad mažai tikėtina, jog vienu plaštakos smūgiu būtų padarytas sužalojimas į skruostą ir į ausį, tačiau byloje nustatytos aplinkybės liudija, kad įvykio metu A. K. buvo nustatytas tik vienas sužalojimas, t. y. tik dešinės ausies odos nubrozdinimas, kuris kaltinamajam ir inkriminuojamas. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų apie A. K. dešinės pusės skruoste atsiradusius sužalojimus, jų padarymu M. D. ir nėra kaltinamas. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad suduodant vieną smūgį delnu nukentėjusiajai A. K. į dešinės pusės skruostą ir ausį, jai buvo sukeltas fizinis skausmas skruoste, tuo tarpu šiuo smūgiu sužalojimas padarytas tik dešinės ausies vidinėje pusėje.

Visuma paminėtų įrodymų (nukentėjusiosios parodymai, tiesiogiai įvykį stebėjusios liudytojos V. K. parodymai, liudytojos M. V. parodymai, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, eksperto paaiškinimai teisme, kitų objektų apžiūros protokolai, kita rašytinė bylos medžiaga) patvirtina, kad kaltinamasis konflikto metu su nukentėjusiąja A. K. tyčia jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, dėl to nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, tarp kaltinamojo veiksmų ir nukentėjusiajai sukelto fizinio skausmo, padaryto sužalojimo yra priežastinis ryšys. Iš byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų matyti, kad nusikalstamą veiką M. D. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nes sugriebdamas ranka A. K. dešinę ranką ties žastu, stipriai ją suspausdamas ir tempdamas, spirdamas vieną kartą į sėdmenis, suduodamas delnu vieną kartą nukentėjusiajai A. K. bendrai į dešinės pusės skruostą ir ausį, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo tokio veikimo gali kilti padariniai, ir jų norėjo (nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas dešinės ausies odos nubrozdinimas).

Atsižvelgdamas į tai, kas buvo paminėta, teismas daro išvadą, jog M. D. veiksmuose yra nustatyti visi subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl teismas konstatuoja, kad M. D., smurtaudamas prieš nukentėjusiąją A. K., tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą, padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Baigiamųjų kalbų metu M. D. gynėja advokatė kėlė klausimą dėl kaltinamojo M. D. padarytos veikos perkvalifikavimo pagal LR BK 284 straipsnį, kuris numato atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą. Šiuo atveju teismas pažymi, kad pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį išeina iš LR BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ribų ir yra pavojingesnė veika tuomet, kai prieš asmenį panaudojamas smurtas asmeninio pobūdžio santykiams aiškintis, tačiau tam pasirenkama vieša vieta ir būdas, kuriuo akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, pademonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-55/2011, 2K-408/2013, 2K-347-976/2018). Pagal LR BK 284 straipsnį už viešosios tvarkos pažeidimą, sukėlusį padarinius, atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Įžūlus elgesys, kaip vienas iš alternatyvių viešosios tvarkos pažeidimo būdų, reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-310-942/2016). Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas renginys, kaltininko elgesys žemina ar žeidžia aplinkinių orumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-134/2014, 2K-385/2014). Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė LR BK 284 straipsnyje nurodytus padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-141-507/2015, 2K-3-489/2018). Pažymėtina, kad tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015). Be to, paminėtina, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-3-489/2018).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dienos metu viešoje vietoje – mokyklos teritorijoje esančioje aikštelėje, tarp kaltinamojo M. D. ir nukentėjusiosios A. K. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu buvo reiškiami kaltinimai vienas kitam, neigiamai atsiliepiama vienas kito atžvilgiu. Šio konflikto metu kaltinamasis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta jos sveikata. Teismas, įvertinęs kaltinamojo elgesio motyvus ir tikslus, konflikto kilimo priežastis (dėl draudimų matytis jam su vaiku), negali daryti išvados, kad M. D. būtų veikęs turėdamas tyčią ne tik nežymiai sužaloti nukentėjusiąją, sukelti jai fizinį skausmą, bet ir aplinkiniams ar aplinkai demonstruoti nepagarbą. Byloje nustatyta, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji yra seniai pažįstami, buvę sugyventiniai, tačiau tarpusavyje konfliktuojantys dėl bendro vaiko. Nagrinėjamu atveju konfliktas truko palyginti neilgą laiko tarpą, jis reiškėsi abipusiu santykių aiškinimusi, nepasitenkinimu vienas kito elgesiu. Nors įvykį matė kaltinamojo motina, nukentėjusiosios motina bei vaikas, tačiau šiems asmenims, kaip rodo bylos duomenys, susidariusios konfliktiškos situacijos tarp buvusių sugyventinių buvo žinomos ir seniau. Paminėtina ir tai, kad įvykio vietoje buvusios V. D. ir V. K. pačios pakankamai aktyviai taip pat dalyvavo konfliktinėje situacijoje. Taigi, nors konfliktą mačiusios V. D. ir V. K. galimai ir patyrė neigiamas emocijas, tačiau nenustatyta, kad dėl įvykio jos būtų pasijutusios šiurkščiai pažemintos ar šokiruotos, joms sukeltas didelis išgąstis ar buvo sutrukdytas jų poilsis. Be to, iš bylos aplinkybių matyti ir tai, kad vykstančio konflikto garsus kažkiek girdėjo darželio auklėtoja V. L.-K., kuri teisme apklausta kaip liudytoja parodė, jog ji nebuvo išėjusi į lauką, nes vaikai miegojo, kadangi buvo pietų miegas, pro langą nebestebėjo, kas vyksta, nes nuėjo pas vaikus, nežino, kas vyko, šiek tiek girdėjo balsus, kad lyg ir kažkas ginčijasi, bet daugiau nieko nematė, kadangi buvo ne lauke. Tai rodo, kad byloje nenustatyta, jog veika buvo pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Be to, teismas sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog kaltinamojo paskatos konfliktuoti nebuvo chuliganiškos, jas lėmė asmeninės priežastys. M. D. veiksmais privataus konflikto ribos nebuvo peržengtos ir viešoji tvarka bei rimtis nebuvo sutrikdyta. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad kaltinamojo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto LR BK 284 straipsnyje, sudėtis.

Be to, baigiamųjų kalbų metu buvo keliamas klausimas ir dėl kaltinamojo M. D. padarytos veikos kvalifikavimo pagal LR BK 294 straipsnį. Pagal LR BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – LR CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (LR CK 1.137 straipsnis). Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelę žalą kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Taigi, kaltininko veika turi pažeisti konkrečių įstatymų konkrečius reikalavimus, kurių būtina laikytis realizuojant savo ar kito asmens teisę. Įstatymų nustatytos teisės realizavimo tvarkos pažeidimas taip pat turi atitikti pavojingumo kriterijų (būti pavojingas). Šiuo atveju paminėtina, kad ikiteisminis tyrimas M. D. atžvilgiu buvo pradėtas dėl fizinio smurto panaudojimo, byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota dėl LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, dėl šios veikos byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Aukščiau aptartais motyvais teismas nustatė, kad kaltinamajam inkriminuota veika buvo kvalifikuota tinkamai. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamojo veika būtų pažeidusi konkrečių įstatymų konkrečius reikalavimus. Be to, baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 294 straipsnio 1 dalį kyla tik tada, jeigu atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį taip pat turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, 2K-150/2013). Nagrinėtinu atveju byloje nėra jokių duomenų apie didelės žalos padarymą nukentėjusiajai ar jos artimiesiems, kas neleidžia teigti, jog M. D. būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą. Dar daugiau, teismas atkreipia nukentėjusiosios atstovės advokatės dėmesį, jog nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-357/2014, 2K-470/2014 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime. Todėl, teismas, vertindamas kaltininko atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, kiekvienu atveju privalo įvertinti realų padarytos veikos pavojingumą. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).

LR BK 37 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, padaręs nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, jo padaryta veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

Taigi, pagal LR BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas, visų pirma, vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai A. K. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – dešinės ausies odos nubrozdinimas. Pažymėtina, kad nei LR BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokio būtent intensyvumo skausmą turi patirti asmuo, prieš kurį buvo smurtaujama, tam, kad kaltininko veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog skausmas yra visiškai subjektyvus ir individualus kiekvieno asmens pojūtis, kurio stiprumo, pobūdžio ar intensyvumo neretai yra neįmanoma objektyviai perteikti ar įrodyti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paprastai kiekvienas suaugęs, pakaltinamas žmogus, kuris suduoda smūgį nukentėjusiajam, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-511/2015). Fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba.

Kaip rodo bylos medžiaga, nukentėjusiosios parodymai, nors ji po kaltinamojo smurtinių veiksmų, kaip teigė, jautė fizinį skausmą, tačiau teismui kyla pagrįstų abejonių dėl skausmo stiprumo. Pasisakydama dėl sugriebimo už rankos A. K. teismui teigė, kad dėl šio kaltinamojo veiksmo ji pajuto 8 balų skausmą dešimties balų skalėje, tuo metu buvo šokas. Tačiau pastebėtina, jog bylos aplinkybės, tame tarpe ir pačios nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad dėl šio sugriebimo už rankos ant šios kūno vietos jokių mėlynių ar kitokių sužalojimų nebuvo. Be to, apie šį veiksmą nukentėjusioji neužsiminė nei 2020-08-28 protokole-pareiškime, apie tai nėra nurodyta ir policijos BIRT ataskaitų žiūryklės pateiktoje informacijoje, kas rodo, kad šis kaltinamojo veiksmas nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo itin reikšmingas. Pasisakydama dėl spyrio į sėdmenis, nukentėjusioji teigė, kad šiuo spyriu jai buvo sukeltas fizinis skausmas, labai skaudėjo, buvo labai didelis šokas, kelis mėnesius skaudėjo, negalėjo miegoti, apsiversti ir apsisukti, tris mėnesius skaudėjo sėdint, miegant, apsiverčiant ant kito šono. Tačiau teismas su tokiais nukentėjusiosios parodymais sutikti negali. Kaip teismui paaiškino posėdžio metu apklaustas specialistas L. J., sėdmenų srityje jokių išorinių sužalojimo žymių nebuvo, patvirtino, kad nuo spyrio į šią vietą galėjo būti sukeltas fizinis skausmas, kaip ilgai skaudės šią sritį, yra individualu, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus skausmo slenksčio. Be to, specialistas teigė ir tai, kad tą vietą nuo spyrio galėjo skaudėti kelis mėnesius nebent tuo atveju, jei buvo gilesnis struktūrų sužalojimas, kad ir kaulų lūžis, tačiau šiuo atveju tokie sužalojimai nebuvo nustatyti, todėl mažai tikėtina, kad be lūžio skausmas galėtų tęstis tokį ilgą laiko tarpą. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai A. K. buvo sukeltas fizinis skausmas. Be abejo, ši žala – fizinio skausmo sukėlimas, yra reikšminga, tačiau, įvertinus tai, jog jokių sužalojimų (net elementarių sumušimui būdingų hematomų ar (ir) nubrozdinimų nei ant rankos, nei sėdmenų srityje) nagrinėjamu atveju nukentėjusioji nepatyrė, darytina išvada, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli. Tuo pačiu atkreipiant dėmesį, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusiajai A. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – dešinės ausies odos nubrozdinimas. Paminėtina tai, kad iš byloje esančios specialisto išvados matyti, jog A. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas pasireiškė tik vienu nubrozdinimu dešinės ausies vidinėje pusėje viršutinėje-vidurinėje dalyje, kuris, kaip teisme nurodė ekspertas L. J., atsirado nuo vieno trauminio veiksmo. Kas taip pat leidžia daryti išvadą, kad nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli, jog kaltininkui negalėtų būti taikomas LR BK 37 straipsnis.

Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal LR BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019). Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, nukentėjusioji iš karto po sužalojimo į medikus nesikreipė, greitosios medicinos pagalbos nekvietė, į įvykio vietą kviesdama atvykti tik policijos pareigūnus, policijos pareigūnams paklausus, ar reikalinga medicinos pagalba, medicinos pagalbos atsisakė. Dar daugiau, byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji dėl patirto smurto pas medikus būtų nuvykusi ir vėliau po įvykio. Be to, kaip rodo bylos medžiaga, įvykio vietoje fizinis skausmas akivaizdžiai išreikštas nebuvo, t. y. nukentėjusioji įvykio vietoje nei verkė, nei sušaukė, kaip jau minėta, nei kvietėsi medicinos pagalbą, o toliau tęsė dialogą su kaltinamuoju ir aiškinosi santykius. Kas tik paneigia nukentėjusiosios paaiškinimus apie jai sukelto skausmo stiprumą. Byloje esantys vaizdo įrašai, kuriuose fiksuotos įvykio aplinkybės, taip pat filmuoti pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, kamerų pagalba iš karto po M. D. nusikalstamų veiksmų, liudytojų parodymai patvirtina, kad A. K. veiksmuose taip pat nematyti jokios išskirtinės reakcijos po patirto fizinio smurto. Kas tik parodo, jog įvykio metu stipraus fizinio skausmo ji nejuto, todėl nusikaltimo padariniai negali būti vertinami kaip dideli.

Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (LR BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo. Kasacinio teismo praktika fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo kategorijos bylose rodo, jog besitęsiantys asmenų konfliktai, kurių metu yra pavartojamas smurtas, nebūtinai sąlygoja padidėjusį nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat būtinumą bei tikslingumą kaltininką už padarytą veiką patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017 ir kt.). Be to, aukštesnės instancijos teismai pažymi, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant ilgalaikiams konfliktiniams santykiams, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo (Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. spalio 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-244-417/2019). Dar daugiau, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos matyti, kad nagrinėjant situaciją, kai asmuo kaltinamas pagal LR BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti, kaip antai, konfliktinė situacija tarp asmenų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju tarp A. K., iš vienos pusės, ir kaltinamojo M. D., iš kitos pusės, santykiai jau ilgą laiką yra įtempti bei konfliktiški. Šios aplinkybės neginčijo nei kaltinamasis, nei nukentėjusioji. Aplinkybę, kad santykiai tarp buvusių sugyventinių konfliktiški, teisme patvirtino ir apklausti liudytojai. Kaip rodo bylos medžiaga, įvykio dieną (2020-08-28) vyko konfliktas dėl bendravimo su vaiku. Kaltinamasis M. D. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad į įvykio vietą jis atvažiavo, jog pamatyti savo vaiką, kurio nežinia kiek laiko buvo nematęs, kad jo atvykimo tikslas buvo pasimatyti su vaiku matosi ir vaizdo įraše, jis neleido įsėsti į mašiną ne vaikui, o nukentėjusiajai dėl diskusijos, dėl pokalbio pratęsimo, dėl vaiko nedavimo, nesudarymo sąlygų su juo bendrauti. Be to, kaip teigė kaltinamasis, įvykio metu A. K. stvėrė dukrą ir įmetė ją į mašiną, todėl jis ir čiupo nukentėjusiajai už rankos, klausdamas, ką ji daro. Nukentėjusioji A. K. teisme taip pat neneigė, kad jos santykiai su kaltinamuoju yra konfliktiški, taip pat parodė, kad M. D., savavališkai atidaręs jos automobilio dureles, pasiėmė dukrytę, ją nešiojosi ant rankų, bandė ją kalbinti važiuoti su juo, jai grįžus prie automobilio, neleido įlipti į savo mašiną, neleido uždaryti durelių, atsistojęs užrėmė vairuotojo dureles, įvykį filmavo, tyčiojosi, provokavo, kad ji pratrūktų, pastumtų ar kažką pasakytų. Tai, kad santykiai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios buvo konfliktiški, patvirtina ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, iš kurių matyti, kad 2020-04-09 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose buvo gautas A. K. ieškinys M. D. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo, M. D. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, dėl kurio sprendimas buvo priimtas tik po šio įvykio, t. y. 2020 m. gruodžio 22 d. (3 t., b. l. 118-138). Nagrinėtinu atveju nustatyta, kad fizinis smurtas A. K. atžvilgiu ir buvo panaudotas būtent tuo metu, kai buvo aiškinamasi dėl bendravimo su vaiku sąlygų ir tvarkos. Tokios aplinkybės rodo, kad M. D. veiksmai, nors iš pradžių ir buvo nukreipti į bendravimą su vaiku, tačiau vėliau jie peraugo į fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiosios atžvilgiu. Visgi paminėtina, kad fizinio smurto panaudojimas nebuvo savitikslė nusikalstama veika. Dar daugiau, pastebėtina ir tai, kad, kaip rodo bylos aplinkybės, kaltinamojo paaiškinimai apie jo atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą, tai, kad nukentėjusioji jam trenkė, dėl ko išlėkė jo telefonas, jis pats buvo sužalotas, nes A. K. naudojo smurtą prieš jį, jo veidas buvo perbrėžtas, tačiau po įvykio jis nėjo pas ekspertą, kad tai nustatytų, kad sužalotą M. D. veidą įvykio vietoje matė ir teisme patvirtino į įvykio vietą atvykusi policijos pareigūnė M. V., kuri apklausta teisme teigė, jog ant M. D. dešinės pusės smilkinio matė maždaug 2 cm įbrėžimą, taip pat, kaip rodo byloje esantys vaizdo įrašai, pati nukentėjusioji įvykio metu buvo aktyvi konflikto dalyvė.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog kaltinamojo panaudotas fizinis smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu iš esmės buvo reakcija į pačios nukentėjusiosios elgesį. Kaip teismui teigė kaltinamasis, įvykio metu A. K. stvėrė dukrą ir įmetė ją į mašiną, net nežiūrėjusi, ar vaikas sėdi, puolė staigiai uždaryti duris, todėl jis ir čiupo nukentėjusiajai už rankos, klausdamas, ką ji daro. Tokius kaltinamojo paaiškinimus patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Be to, kaip rodo kaltinamojo paaiškinimai, nukentėjusioji jam trenkė, dėl ko išlėkė jo telefonas. Iš filmuotos vaizdo medžiagos, kitų objektų apžiūros protokolų galima daryti išvadą, kad kaltinamojo suduotas smūgis nukentėjusiajai į dešinės pusės skruostą ir ausį ir sekė iš karto po to, kai kaltinamajam iš rankų buvo išmestas telefonas.

Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes apie įvykio dieną kilusią konfliktinę situaciją dėl bendravimo su vaiku, kaltinamojo ir nukentėjusiosios įtemptus tarpusavio santykius, pačios nukentėjusiosios aktyvius veiksmus, tai, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (dešinės ausies odos nubrozdinimas), įvertinus sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį, tai, kad šis sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, o nusikaltimo padariniai nėra tokie dideli (paviršinio nubrozdinimo matmenys 5 cm x 0,2 cm), sveikatos sutrikdymas nebuvo ilgalaikis, liekamųjų reiškinių nėra, ilgalaikis gydymas ar specialistų konsultacijos nebuvo reikalingos, o fizinis skausmas, kaip nustatyta, truko palyginti neilgą laiko tarpą, be to, atkreipiant dėmesį į nukentėjusiosios išskirtinės reakcijos po patirto fizinio smurto nebuvimą, tokia M. D. veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis, būtų tikslinga kaltininką už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Taigi, nors M. D. veiksmai atitinka LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad už jos padarymą būtų tikslinga taikyti represines baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemones (ultima ratio), todėl M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (LR BK 37 straipsnis). Paminėtina, kad analogišką praktiką formuoja ir kiti Lietuvos Respublikos teismai (2013-10-30 Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-540-309/2013, 2019-12-05 Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-289-282/2019, 2019-07-11 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-184-462/2019, 2019-10-03 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-244-417/2019, 2014-02-25 Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-79-92/2014, 2018-12-21 Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-822-593/2018, 2020-07-14 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-489/2020 ir kt.).

Atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, siekiant jį pataisyti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, tikslinga M. D., kaip dirbančiam ir gaunančiam pajamų asmeniui, skirti baudžiamojo poveikio priemonę – minimalaus dydžio, t. y. 10 MGL dydžio, įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (LR BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str.). Nustatytinas 4 mėnesių terminas įmokai sumokėti, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktina nepakeista.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016, 2K-93-788/2017).

Nukentėjusioji A. K. pareiškė civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (4 t., b. l. 138-139). Pagrįsdama prašomą priteisti neturtinę žalą, nurodė, kad patiria nuolatinį kaltinamojo persekiojimą, įžeidinėjimą, žeminimą. Nukentėjusioji ieškinyje taip pat nurodė, kad dėl kaltinamojo sudavimo jai ranka ir spyrio koja į sėdmenis jai labai skaudėjo, buvo sumuštas kaulas, skausmą jaučia iki šiol, kai netinkamai pasilenkia ar ilgiau pasėdi. Be to, nurodė, kad ji labai buvo pažeminta ir išsigandusi, bijojo dėl savęs ir vaiko, kuris viską matė, patyrė gėdą prieš kitus žmones dėl tokio kaltinamojo elgesio su ja, patyrė bejėgiškumą, nes niekas jos neapgynė, smurtautojo nesudrausmino. Taip pat ieškinyje pažymėjo, kad jaučia baimę toliau su juo bendrauti, bijo jo neprognozuojamo elgesio, bijo išeiti iš namų, kad nebūtų sekama ir užpulta pakartotinai.

Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį, asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas. LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (LR CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik LR CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai (LR BK 140 straipsnio 1 dalis), nukentėjusiosios A. K. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai, jai buvo sukeltas fizinis skausmas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios.

Nagrinėjamoje byloje teismui nekyla abejonių dėl to, kad neteisėti kaltinamojo veiksmai turėjo neigiamą poveikį nukentėjusiajai, jos psichinei sveikatai, emocinei būsenai, todėl nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, nustatydamas nukentėjusiajai A. K. neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į kaltinamojo veiksmų pobūdį – įvykdytas nesunkus nusikaltimas kėsinantis į nukentėjusiosios sveikatą, panaudojus fizinį smurtą, sukeltas fizinis skausmas, taip pat dėl dešinės ausies odos nubrozdinimo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į tai, kad kaltinamasis M. D., sugriebdamas ranka nukentėjusiosios dešinę ranką, stipriai ją suspausdamas ir tempdamas, spirdamas vieną kartą į sėdmenis, suduodamas delnu vieną kartą nukentėjusiajai A. K. bendrai į dešinės pusės skruostą ir ausį, nesikėsino į A. K. gyvybiškai svarbius organus, M. D. padarytas sužalojimas nesukėlė kokių nors didesnių sveikatos pakitimų, nukentėjusioji nebuvo gydyta stacionariai, nei iš karto po sužalojimo, nei po įvykio nesikreipė pagalbos į medicinos darbuotojus, įvykio vietoje fizinio skausmo taip pat akivaizdžiai neišreiškė, tačiau, kaip teisme nurodė pati A. K., po įvykio ji gydėsi naminėmis priemonėmis, vartojo tabletes nuo skausmo, naudojo tepalus nuo skausmo, tačiau pastebėtina, jog teismui tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Be to, kaip jau minėta, nors nukentėjusioji A. K. teisme ir parodė, kad kaltinamajam griebus už jos rankos žasto ir tempus, jai buvo sukeltas 8 balų stiprumo fizinis skausmas dešimties balų skalėje, dėl sugriebimo buvo sužalota ranka, ją skaudėjo, viskas yra medicinos ekspertizės išvadose, o nuo spyrio į sėdmenis kelis mėnesius jai skaudėjo visą kūną, negalėjo miegoti, apsiversti ir apsisukti, tačiau teismas aukščiau aptarė ir motyvuotai pasisakė dėl tokių nukentėjusiosios parodymų, įvardindamas priežastis, keliančias pagrįstų abejonių dėl patirto skausmo stiprumo, tuo pačiu teismas pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis, sugriebdamas ranka nukentėjusiosios ranką ties žastu ir ją suspausdamas bei tempdamas, būtų padaręs kokį nors sužalojimą šioje srityje, priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad žasto srityje jokių sužalojimų nėra, jų negalėjo įvardinti ir pati nukentėjusioji, teigdama, kad jokių mėlynių nebuvo.

Teismas atsižvelgia ir į kaltinamojo kaltę – tyčinę formą, taip pat įvertina nukentėjusiosios patirtus nepatogumus, patirtus išgyvenimus, t. y., kaip nukentėjusioji nurodė, patyrė dvasinį sukrėtimą, kaltinamojo veiksmai, kurie padaryti kitų asmenų akivaizdoje, ją pažemino, kaltinamasis tokiais savo veiksmais rodė agresiją, savo valdžią, ne tik smurtavo, bet ir tyčiojosi, dėl savo elgesio kaltinamasis jos neatsiprašė. Teismas pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė, nukreipta į prarastų neturtinių vertybių bei socialinio teisingumo atkūrimą. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teismas nukentėjusiosios A. K. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkina iš dalies, priteisdamas iš kaltinamojo 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiosios naudai. Pažymėtina, kad toks neturtinės žalos dydis nustatytas nepažeidžiant LR CK 6.250 straipsnio nuostatų, neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijams, yra adekvatus padarytai žalai bei nustatytas laikantis teismų praktikos analogiškose bylose (priteisiamos sumos svyruoja nuo 150 eurų iki 1500 eurų).

Nagrinėjant bylą, nukentėjusiajai A. K. buvo skirta gynėja advokatė I. B.. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021-09-23 pažyma Nr. (12.35Mr) PT-6415, iš kurios matyti, kad A. K. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 475,56 Eur (5 t., b. l. 134-138). Atkreiptinas dėmesys, jog bylą nagrinėjant teisme, nukentėjusiąją A. K. atstovavo advokatė I. B.. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad valstybė, teikdama valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai A. K., patyrė 475,56 Eur išlaidų, pripažįsta šias išlaidas proceso išlaidomis, ir, įvertinęs kaltinamojo turtinę padėtį, tai, kad jis yra jauno amžiaus, darbingas ir dirbantis, priteisia šias išlaidas iš kaltinamojo M. D., valstybės naudai sumokant 475,56 Eur.

Daiktiniai įrodymai – 4 kompaktiniai diskai, esantys voke, prisegtame prie 4 tomo bylos galinio viršelio, paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

M. D., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, M. D. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą.

Nukentėjusiosios A. K. pareikštą civilinį ieškinį dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies, iš M. D. priteisiant nukentėjusiajai A. K. 350 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Valstybės patirtas 475,56 Eur išlaidas už A. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą pripažinti proceso išlaidomis ir iš kaltinamojo M. D. priteisti 475,56 Eur sumą valstybės naudai.

Daiktinius įrodymus – 4 kompaktinius diskus, esančius voke, prisegtame prie 4 tomo bylos galinio viršelio, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.