Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinį skundą dėl 2017 m. gruodžio 29 d. Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 4 (keturi) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant P. K. bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Iš P. K. nukentėjusiajam D. M. priteista 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo bei 300 Eur (trys šimtai eurų) proceso išlaidų atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. K. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo žmogų: 2016 m. rugpjūčio 25 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), koridoriuje, suko ir spaudė nukentėjusiojo D. M. dešinę ranką, dėl to buvo sulaužytas nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas ir sužaloti dešinės rankos pirštai. Tokiais veiksmais P. K. sukėlė nukentėjusiajam D. M. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Apeliaciniu skundu nuteistojo P. K. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – baudžiamąją bylą P. K. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliaciniame skunde nurodo, kad P. K. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nėra tiesioginės tyčios. Vertinant situaciją, kuri įvyko 2016 m. rugpjūčio 25 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriaus patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), koridoriuje, prašo atkreipti dėmesį į tai, kad iš vaizdo įrašo matoma, kaip įvykio metu elgėsi P. K. ir kad jo veiksmuose nėra esminio nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios. Nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms. Tačiau šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei atsirasti vien pasekmių nepakanka, nes straipsnio dispozicijoje yra nurodytas ir kitas būtinas objektyviosios pusės elementas – pasekmių sukėlimo būdas. Iš BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijos galima daryti išvadą, kad baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį už fizinio skausmo sukėlimą atsirasti yra būtinas ir subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas turi daryti poveikį nukentėjusio asmens kūnui siekdamas pagrindinio tikslo – kad dėl kaltininko veikimo nukentėjęs asmuo patirtų fizinį skausmą. Skausmas yra išimtinai subjektyvus pojūtis, kurio išmatuoti ar kitaip objektyviai įvertinti neįmanoma, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys tokį fizinį skausmą.Gynėjas nurodo, kad P. K. veiksmuose nebuvo tyčios sutrikdyti D. M. sveikatą, o šią aplinkybę pagrindžia tai, kad P. K. konflikto su D. M. metu siekė, kad pastarasis nustotų elgtis neteisėtai, t. y. nustotų elgtis provokuojamai, kelti konfliktinę situaciją ir netrukdytų savivaldybės darbuotojams dirbti. D. M. ne tik elgėsi provokuojamai, bet ir pašaipiai replikavo savivaldybės darbuotojams, todėl P. K. juos gynė ir siekė neleisti žeminti savivaldybės darbuotojų garbės ir orumo, taip pat siekė, kad D. M. nutrauktų filmavimą kabinetuose, kuriuose akivaizdu, kad matomose vietose yra sudėti dokumentai apie administracinių teisės pažeidimų bylas, kuriose yra nurodyti asmenų duomenys. Kaip yra žinoma šiuo metu, D. M. vaizdo įrašą yra pateikęs netgi žiniasklaidos priemonėms, kuriose įrašas buvo pateiktas galbūt iškart po įvykio, kadangi, kaip matoma iš straipsnio naujienų portale www.delfi.lt, kuris išspausdintas 2016 m. rugpjūčio 30 d., žurnalistai turėjo vaizdo įrašą vėliausiai 2016 m. rugpjūčio 30 d. (toliau – Straipsnis). Iš Straipsnyje esančio vaizdo įrašo nuo 00.00 min. iki 00.14 min. matyti, kad D. M. akivaizdžiai filmuoja savivaldybės darbuotoją (A. U.) ir jos darbo stalą, ant kurio matoma daug medžiagos, kurioje yra fizinių arba juridinių asmenų informacija. Vėliau iš Straipsnyje esančio vaizdo įrašo matyti, kad D. M., išėjęs į koridorių, trukdo savivaldybės darbuotojams dirbti, komentuoja jų veiksmus ir pamatęs kitame kabinete, kurio durys praviros, sėdintį nuteistąjį P. K. (00.50 min.), suprasdamas, kad jis visą koridoriuje vykstantį konfliktą girdi, pats provokuojamai pradeda kalbinti P. K. kartodamas ir akivaizdžiai eina į kabinetą, kuriame sėdi P. K. (00.56 min.). Tuomet P. K., aiškiai suprasdamas, kad D. M. nesiruošia nustoti elgtis įžūliai ir žeminti kitų asmenų, išėjo į koridorių, kuriame ir įvyko minėtas konfliktas. Kad dokumentai, esantys ant A. U. stalo, buvo filmuojami, pagrindžia ištraukos iš filmuotos medžiagos.Gynėjo teigimu, konflikto, vykusio tarp nuteistojo ir D. M. metu, P. K. tiesiog prašė nukentėjusiojo, kad šis nustotų filmuoti, tačiau, kaip matoma, nukentėjusysis tyčia siekia kurti konfliktinę situaciją, kursto P. K.. P. K. už nukentėjusiojo rankos suėmė tik dėl to, kad siekė nutraukti D. M. neteisėtus veiksmus ir užkardyti galimus padaryti naujus veiksmus ateityje. Neteisėti D. M. atliekami veiksmai buvo vaizdo įrašo darymas patalpose, kuriose yra administracinės bylos ir kiti dokumentai, kuriuose yra asmenų duomenys, bei pašaipus (kupinas sarkazmo) elgesys prieš savivaldybės darbuotojus. Šie argumentai patvirtinami objektyvių duomenų, tai nėra tik gynybinė P. K. versija. Skunde pabrėžiama, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti kaltinamojo tiesioginę tyčią. Šiuo atveju konflikto metu P. K. neturėjo tyčios sukelti D. M. fizinį skausmą, jį sužaloti. P. K. veiksmai buvo atliekami siekiant, kad D. M. nutrauktų savo veiksmus, t. y. filmavimą patalpose, kadangi, kaip jau minėta, buvo baiminamasi, kad D. M. yra nufilmavęs ir gali toliau filmuoti patalpas, kuriose yra dokumentai su asmenų duomenimis, bei D. M. toliau įžeidinės, pakeltu tonu ir pašaipiai bendraudamas su savivaldybės darbuotojais, visa tai nufilmuos, o filmuotą medžiagą panaudos siekdamas pažeminti minėtus savivaldybės darbuotojus (iš prie skundo pridėto www.delfi.lt straipsnio yra akivaizdu, kad būtent taip ir įvyko). Skunde taip pat nurodoma, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kad konflikto metu D. M. buvo sužalotas, priešingai – dauguma duomenų pagrindžia, kad konflikto metu D. M. nebuvo padaryti sužalojimai. Kaip D. M. nurodė ir skundžiamu nuosprendžiu teismas patvirtino, P. K. suėmus už D. M. rankos, pastarasis pajautė stiprų skausmą, buvo sulaužytas D. M. mobilusis telefonas, kuris neva supjaustė D. M. dešinės plaštakos vidinę dalį (pirštus) ir taip sutrikdė D. M. sveikatą. Iš byloje esančių ir kitų duomenų yra akivaizdu, kad galima kelti pagrįstas abejones, kad D. M. sužalojimai buvo padaryti būtent konflikto metu, kadangi D. M. apie sužalojimus paties įvykio metu nieko nesakė, neva buvusių sužalojimų nepastebėjo nė vienas iš įvykį mačiusių asmenų, nei asmenys, su kuriais vėliau bendravo D. M.. Akivaizdu, kad tokio tipo baudžiamosiose bylose fizinio skausmo buvimas yra itin sunkiai įrodomas, o skausmo pajutimas yra itin subjektyvus dalykas, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kurios pavyzdžiu teismų praktikoje yra aiškinamas fizinio skausmo buvimas arba nebuvimas arba baudžiamąja teisine prasme – ar objektyviai fizinis skausmas galėjo būti jaučiamas (kasacinė nutartis Nr. 2A-5/2014). Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos matyti, kad apie fizinio skausmo sukėlimą objektyviai galima nuspręsti iš asmens reakcijos, kuri buvo iškart po įvykio. Šiuo atveju D. M. reakcija po įvykio buvo šiek tiek agresyvi, asmuo nieko nenurodė, kad yra sužalota jo dešinė plaštaka, netgi teigė, kad yra sužalotas jo veidas. Šią aplinkybę (dėl veido sužalojimo) D. M. nurodė skambindamas į BPC iškart po įvykio. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad D. M. duoda nuoseklius parodymus, nuosekliai apibūdina situaciją, tačiau vertinant baudžiamosios bylos medžiagą ir kitus duomenis matyti, kad D. M. tiesiog siekia, kad P. K. būtų nuteistas. Nė vienas iš objektyviai įvykį mačiusių liudytojų nenurodė, kad D. M. po konfrontacijos su P. K. būtų nurodęs, kad jis jaučia fizinį skausmą ar kad jo dešinė plaštaka yra sužalota. Duodamas parodymus D. M. teigė, kad telefonas buvo sulaužytas, kai P. K. sugriebė jį už rankos, kurioje jis laikė telefoną, sukdamas jam dešinę ranką, suspaudė ją ir sulaužė rankoje laikomą telefoną, o jo stikliukai suskilo ir supjaustė dešinę plaštaką, pirštus. Sugriebimas buvo stiprus, telefonas buvo perlaužtas, todėl juo filmuoti nebegalėjo. Nuosekliai vertinant D. M. parodymus apie jam padarytą sužalojimą, matyti, kad administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) D. M. davė parodymus apie šią situaciją ir nurodė, kad „<...> į (duomenys neskelbtini) kab. įėjo prašyti pagalbos - išsikviesti policiją dėl kilusio incidento su skyriaus vedėju P. K., kurio metu pastarasis sudaužė D. M. telefoną. Kadangi jo telefonas buvo sudaužytas, jis pats to padaryti negalėjo. Nors pagalbos prašė kelis kartus, nei vienas specialistas į jo prašymą nereagavo. <. . .> Specialistei I. Š. atnešus telefoną ir susiekus su bendruoju pagalbos centru, jis pasišalino iš 119 kab. <...>“. taigi pats D. M., duodamas parodymus kitoje byloje, net neužsimena apie tai, kad jo sveikata buvo sutrikdyta. Netgi skambindamas į BPC (2016 m. rugsėjo 20 d. apžiūros protokolas, bylos lapas 28) D. M. nurodo, kad jis buvo apstumdytas ir buvo sulaužytas jo telefonas, tačiau nieko apie jam padarytus sužalojimus neužsimena. Be to, duodama parodymus teisme, M. M. (D. M. žmona) nurodė, kad „<...> tik pamena, kad jos vyras paskambino ir paaiškino, kad savivaldybėje (duomenys neskelbtini) skyriuje įvyko konfliktas, kažkoks susistumdymas. D. M. paprašė, kad ji atvažiuotų ir iškviestų policiją. Ji važiuodama į įvykio vietą, paskambino į policiją ir nurodė aplinkybės. Policija jai paaiškino, kad toks įvykis jau užfiksuotas <...> “. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad D. M. paskambino žmonai, nors pats nurodė, kad iš jam paskolinto mobiliojo ryšio telefono skambino tik į BPC, todėl kvestionuotina pastarojo versija, kad jo telefonas buvo sulaužytas. Kad telefonas nebuvo sulaužytas, patvirtino ir kiti objektyviai situaciją matę asmenys, o aplinkybė, kad iš telefono buvo paskambinta M. M., tik pagrindžia, kad D. M. mobilusis telefonas nebuvo sugadintas. Be to, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie pagrįstų, kad iškart po įvykio būtų užfiksuota aplinkybė, kad D. M. telefonas yra sugadintas, sugadinimą pagrindžia vienintelis faktas – D. M. teismui pateikta sąskaita, kuri yra išrašyta už telefono remonto darbus. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad D. M. dėl sužalojimų į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyrių kreipėsi tik 2016 metu rugpjūčio 29 d., t. y. praėjus 4 dienoms nuo konflikto su P. K.. 2016 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje atliktos apžiūros metu buvo apžiūrėtas D. M.. Kaip matoma iš Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 348, 11 punkto „savijauta ir nusiskundimai“, D. M. skundėsi galvos ir dešinės rankos skausmu, tačiau nėra nurodyta, kad pastarasis būtų sužalotas ar supjaustyta plaštaka. Ši aplinkybė tik pagrindžia, kad Specialisto išvadoje Nr. G1553/2016(03) užfiksuoti pirštų sužalojimai galėjo būti padaryti laikotarpiu nuo 2016 metų rugpjūčio 25 d. iki 29 d. ir visiškai kitoje vietoje ir kitų asmenų. Šią prielaidą tik sustiprina tai, kad daug objektyvių duomenų patvirtina, kad nei bendraudamas su savivaldybės darbuotojais, nei skambindamas į BPC, nei skambindamas savo žmonai D. M. nieko apie plaštakos sužalojimus nenurodė. Apibendrindamas skundo argumentus gynėjas teigia, kad akivaizdu, jog konflikto metu kontaktas tarp D. M. ir P. K. buvo, tačiau šio konflikto metu P. K. fizinio smurto, kuriuo siektų sužaloti D. M. ar sukelti pastarajam fizinį skausmą, nevartojo. P. K. neturėjo tyčios sužaloti D. M.. Savo veiksmais P. K. siekė sustabdyti D. M. nuo tolimesnio filmavo, kurio metu fiksuojami asmenų duomenys, bei siekė nebeleisti D. M. toliau pašaipiai bendrauti su savivaldybės darbuotojais bei šiuos įvykius fiksuoti vaizdo kamera. Iš vaizdo įrašo matyti, kad P. K. prašė D. M., kad šis liautųsi filmavęs, prašė, kad D. M. apleistų patalpas, stengėsi tartis su pastaruoju geruoju. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad P. K. tiesiog siekia patraukti vaizdo kamerą, o ne taikosi į D. M. kūną ar siekia žaloti pastarąjį. Nė vienas iš objektyviai įvykį mačiusių liudytojų nenurodė, kad prieš D. M. buvo naudojamas fizinis smurtas, kad D. M. būtų skundęsis, kad yra sužalotas ar kad pastarasis būtų buvęs sužalotas, kruvinas ar kt. Sužalojimai faktiškai pasirodė tik praėjus 4 dienoms po įvykio, apie sužalojimus D. M. nesakė niekam, nei savivaldybės darbuotojams, nei paskambinęs į BPC. Negana to, byloje yra objektyvių duomenų, kurie leidžia kvestionuoti, ar D. M. telefonas išvis buvo sugadintas, kadangi tuo metu, kad telefonas neva buvo sulaužytas, D. M. skambino savo žmonai. Todėl, įvertinus visus duomenis, akivaizdu, kad P. K. veiksmuose nebuvo būtinojo BK 140 straipsnio 1 dalies sudėties požymio – tiesioginės tyčios sužaloti D. M. ar sukelti jam fizinį skausmą. Be to, iš objektyvių byloje esančių duomenų matyti, kad dėl D. M. padaryto sveikatos sutrikdymo taip pat galima kelti esminį klausimą – kada šie sužalojimai buvo padaryti ir kas juos padarė. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, kad parodymus dėl D. M. sužalojimų būtų davę policijos pareigūnai, kurie 2016 m. rugpjūčio 25 d. reagavo į D. M. iškvietimą. Be to, byloje nėra duomenų apie D. M. neva patirtus sužalojimus 2016 m. rugpjūčio 25 d., kai pastarasis neva kreipėsi į medikus pagalbos. Vien tik tai, kad vienintelis nukentėjusysis teigia, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas bei nukentėjusiojo parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, negali savaime patvirtinti fakto, kad P. K. kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam ar kitokiu būdu prieš jį smurtavo ir tokių duomenų pagrindu negalima konstatuoti, kad dėl P. K. veiksmų kilo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Be to, teismas visiškai nepagrįstai liudytojus (K. G., R. R., D. M.), kurie tiesiogiai matė įvykį, įvardija kaip šališkus. Visų pirma parodymus davę asmenys objektyviai buvo toje vietoje, kurioje įvyko konfliktas. Būtent tie asmenys matė aplinkybes, dėl kurių davė parodymus. Teismas nurodydamas, kad šie asmenys duoda melagingus parodymus dėl to, kad jų parodymai skiriasi, visiškai paneigia elementarius logikos principus. Jeigu asmenys būtų susitarę duoti melagingus ir P. K. teisinančius parodymus, akivaizdu, kad jie duotų suderintus ir visiškai vienodus parodymus. Šiuo atveju parodymai yra duodami objektyviai taip, kaip kiekvienas iš įvykį mačiusių asmenų jį prisimena bei atkartoja savo atmintyje, o tai tik pagrindžia, kad liudytojai duoda objektyvius ir teisingus parodymus. Todėl skundžiamo nuosprendžio argumentai dėl liudytojų parodymų šališkumo yra visiškai nepagrįsti ir neteisėti. Atsiliepimu į nuteistojo gynėjo skundą nukentėjusiojo D. M. atstovas advokatas R. Noreika nesutinka su pateiktu skundu ir prašo jį atmesti.Atstovas nurodo, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusysis D. M. neteisėtai filmavo savivaldybės patalpose, kuriose buvo duomenų apie kitas administracinių nusižengimų bylas ir apie kitus asmenis, nes iš tikrųjų D. M. pradėjo filmuoti tik dėl to, kad baiminosi, jog jo prašymas susipažinti su administracinio nusižengimo bylos medžiaga liks neužregistruotas. Taigi filmavimo tikslas buvo ne konfidencialios informacijos ar asmens duomenų rinkimas, kaip teigiama apeliaciniame skunde, o siekis užfiksuoti (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriaus specialistų veiksmus, susijusius su D. M. prašymo susipažinti su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga registravimu. Vaizdo medžiaga patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojai pasipiktinimo vykdomu filmavimu nereiškė, jokiais veiksmais D. M. vykdomo filmavimo nedraudė. Į D. M. kabinetą, kuriame buvo ir nuteistasis P. K.. D. M. nėjo, šiame kabinete nebuvo filmuojama, filmavimas buvo vykdomas viešoje vietoje, kurioje nebuvo jokių įspėjamųjų ženklų, draudžiančių filmavimą. D. M. filmavo iš esmės išimtinai tik (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriaus koridoriuje, kur nei dokumentų, nei kitų svarbių duomenų nėra. Konfliktas su P. K. taip pat įvyko (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriaus koridoriuje. Skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad D. M., išplatindamas vaizdo įrašą spaudai, turėjo tikslą viešinti (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriuje filmavimo metu surinktus duomenis, nes D. M. spaudai norėjo atskleisti būtent neteisėtus, smurtinius P. K. veiksmus. Skunde teigiama, jog D. M. savo elgesiu žemino (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojus, provokavo nuteistąjį P. K., tačiau šiuos teiginius paneigia byloje esantis vaizdo įrašas, kuris patvirtina, jog pamatęs kabinete sėdintį P. K. D. M. mandagiai jo paklausė, gal P. K. žino, kur turi būti registruojamas prašymas dėl susipažinimo su administracinio teisės pažeidimo byla. Jokio priešiškumo nei prieš P. K., nei prieš kitus darbuotojus D. M. nedemonstravo, į visus asmenis D. M. kreipėsi pagarbiai, elgėsi santūriai, bendravo normaliu tonu. D. M. nei prieš darbuotojus, nei prieš P. K. nebuvo nusiteikęs agresyviai, nedemonstravo agresijos, elgėsi kultūringai. Vien tai, kad P. K. nepatiko, jog D. M. filmavo viešoje vietoje, nesudaro pagrindo teigti, jog D. M. tyčia siekė išprovokuoti P. K.. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, jog būtent P. K. elgesys buvo provokuojamas ir žeminantis D. M. garbę. Iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad P. K. nuo pat pirmosios akimirkos, kai pamato D. M., elgiasi agresyviai, ryžtingai artinasi prie D. M.. D. M. nuo P. K. traukiasi, o šiam priartėjus prie pat D. M., vaizdo įraše girdimas susijaudinęs D. M. balsas ir klausimas: „Ką Jūs darote?“. P. K. įsakmiu tonu, rodydamas pirštu į duris, be jokios priežasties ir neteisėtai reikalauja D. M. išeiti lauk iš savivaldybės patalpų, o D. M. paprašius iškviesti policijos pareigūnus, P. K. užgaulioja D. M. vadindamas jį ligoniu, siūlydamas D. M. išsiblaivyti, nustoti vartoti. P. K. šaiposi iš D. M., klausdamas jo, kodėl D. M. kalba „užsikerta“, ir pan. Pateiktame skunde be pagrindo teigiama, kad D. M. sužalojimai buvo padaryti ne konflikto su P. K. metu, kadangi D. M. apie sužalojimus paties įvykio metu nieko nesakė, buvusių sužalojimų nepastebėjo nė vienas iš įvykį mačiusių asmenų. Tačiau liudytojų parodymai patvirtina, jog konfliktas tarp P. K. ir D. M. (duomenys neskelbtini) skyriaus koridoriuje buvo. Liudytoja D. M. paaiškino mačiusi, kaip skyriaus vedėjas (P. K.) grūmėsi su D. M.. P. K. savo paaiškinimuose taip pat teigė, jog buvo sugriebęs dešinę D. M. ranką, t. y. pripažino konfliktą, fizinės jėgos vartojimo faktą. Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir P. K. prašymas pirmosios instancijos teismui taikyti būtinosios ginties institutą. Konflikto pradžia buvo filmuojama D. M. asmeniniu telefonu. Aiškiai matosi, jog D. M. telefoną laiko dešinėje rankoje. Po konflikto D. M. nebegalėjo tęsti filmavimo, tai reiškia, jog jo mobilusis telefonas buvo sugadintas. Tai patvirtina ir D. M. veiksmai, kuriais jis prašo darbuotojų iškviesti policiją, prašo paskolinti telefoną, filmavimo nebevykdo. Į medikus D. M. kreipėsi tą pačią dieną, t. y. 2016 m. rugpjūčio 25 d. 15.50 val. (Medicininės apžiūros aktas Nr. 4857). Nustatyti dešiniosios rankos pirštų sužalojimai. Analogišką išvadą patvirtina ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. teismo medicinos ekspertų išvada Nr. G 1553/2016 (03). Byloje yra D. M. telefono „Sony R6853 Xperia Z 5 Premium“ apžiūros aktas, kuriame konstatuota, jog telefonas yra perlaužtas, su įskilimais ant ekrano ir išorinėje telefono nugarėlėje. Šie duomenys vienareikšmiškai patvirtina D. M. patirtų sužalojimų lokalizaciją bei laiką, todėl minėti apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, D. M. iš karto po konflikto pareiškė, jog yra P. K. apstumdytas, sumuštas. Šias aplinkybes patvirtina ir D. M. skambutis Bendrajam pagalbos centrui (13 val. 48 min.), kuriam nukentėjusysis pranešė, jog yra apstumdytas, sumuštas P. K.. Liudytoja M. M. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog atvykusi į įvykio vietą ji matė, jog yra sužaloti D. M. dešiniosios rankos pirštai. Be to, logiška, kad ne visi liudytojai net ir objektyviai galėjo pastebėti D. M. sužalojimus, kadangi jie padaryti dešinės rankos vidinėje pusėje. Tačiau vien dėl to negalima teigti, jog sužalojimų D. M. nepatyrė. D. M. iš karto po konfliktu su P. K. prašė iškviesti policijos pareigūnus, skambino Bendrajam pagalbos centrui, aiškino, jog buvo P. K. apstumdytas ir sumuštas, kreipėsi į medikus. Visa D. M. elgesio (veiksmų) chronologija aiškiai parodo, jog D. M. iš karto pajuto P. K. smurto pasekmės ir nedelsdamas prašėsi pagalbos. Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad fizinio skausmo pajutimo faktas šioje byloje apskritai nėra aktualus. Fizinio skausmo pajutimo (nepajutimo) nustatymo faktas aktualus tais atvejais, kai asmeniui yra sukeliamas tik fizinis skausmas, t. y. nėra nustatyto nežymaus sveikatos sužalojimo fakto. Šiuo atveju D. M. buvo konstatuotas nežymaus sveikatos sutrikdymo mastas, todėl vien jau nustatyti supjaustyti dešinės rankos 1 ir 4 pirštai akivaizdžiai rodo, jog dėl to D. M. turėjo patirti ir fizinį skausmą.Atsiliepime analizuojami nuteistojo P. K. parodymai ir teigiama, kad viso proceso metu jie nebuvo nuoseklūs, nes P. K. skirtingų apklausų metu nurodė skirtingas aplinkybes apie savo patirtus sužalojimus. Be to, teisiamojo posėdžio metu P. K. teigė, jog smurtinius veiksmus prieš jį vartojo D. M., o P. K. tik gynėsi, D. M. nežalojo, o tik sugriebė D. M. už rankos, siekdamas išvengti tolimesnių smurtinių D. M. veiksmų. Tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis dėsto kitokią poziciją – skunde nebeneigiama, jog P. K. prieš D. M. vartojo smurtinius veiksmus, tačiau jie buvo vartojami siekiant užkardyti tariamai neteisėtą D. M. veiką – filmavimą, nors teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos metu P. K. kategoriškai teigė, jog tik gynėsi nuo D. M. smūgių. Akivaizdu, jog nuteistojo paaiškinimai nenuoseklūs, prieštaraujantys vaizdo įraše užfiksuotoms aplinkybėms, tai rodo nuteistojo teiginių nepatikimumą, bandymą išvengti atsakomybės. Tuo tarpu nukentėjusiojo D. M. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, identiški paaiškinimams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymus patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas.Apeliaciniame skunde be pagrindo akcentuojama, jog nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, nes ši nusikalstama veika gali būti padaryta tiek esant tiesioginei, tiek ir netiesioginei tyčiai, todėl šie skundo teiginiai teisiškai nepagrįsti. Nėra pagrindo sutikti ir su skundo argumentais, kad P. K. veiksmuose apskritai nebuvo tyčios sutrikdyti D. M. sveikatos. Nuteistojo P. K., liudytojų K. G., R. R. ir D. M. parodymai patvirtina, jog tarp P. K. ir D. M. buvo artimas kontaktas, P. K. buvo sugriebęs D. M. ranką, vyko grumtynės. Konflikto iniciatorius buvo P. K., kuris, būdamas itin agresyviai nusiteikęs, artėjo prie D. M., kuris visą laiką, siekdamas išvengti P. K., traukėsi atgal, sugriebė dešinę D. M. ranką, ją suko, spaudė žemyn, dėl to D. M. keletą kartų trenkėsi į sieną. D. M. išsilaisvinus ir pradėjus vėl filmuoti, P. K. pakartotinai puolė D. M., sugriebė dešinę ranką, suko ją, spaudė, dėl to lūžo D. M. rankose buvęs mobiliojo ryšio telefonas, buvo supjaustyti D. M. pirštai. Šias aplinkybes neginčijamai patvirtina anksčiau aptartų byloje esančių įrodymų visuma. Teismo posėdyje nuteistasis P. K. ir jo gynėjas advokatas G. Danėlius prašė pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis D. M. ir jo gynėjas advokatas R. Noreika prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamasis P. K. tyčia nežymiai sužalojo nukentėjusįjį D. M.. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o tai turėjo įtakos nepagrįstai teismo išvadai dėl P. K. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs papildomai ištirtus įrodymus bei nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir išvadą dėl P. K. kaltės padarius BK140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog P. K. 2016 m. rugpjūčio 25 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) skyriaus patalpose suko ir spaudė nukentėjusiojo D. M. dešinę ranką ir taip sužalojo jo dešinės rankos pirštus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir pripažindamas P. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, rėmėsi specialisto išvada, kuri, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad 2016 m. rugpjūčio 25 d. D. M. buvo padaryti odos nubrozdinimai dešinės plaštakos IV-ame ir I-ame pirštuose, bei nukentėjusiojo D. M. parodymais. Iš šios specialisto išvados pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. M. parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė nuosekliais ir neprieštaringais. Esant šios bylos kontekstui pažymėtina, kad nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Šiuo atveju teisėjų kolegija abejoja, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog P. K. veiksmai buvo tokie, kad tyčia sužalotų nukentėjusįjį D. M.. Padarydamas išvadą dėl P. K. kaltės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi išskirtinai specialisto išvada apie D. M. nustatytus sužalojimus ir paties nukentėjusiojo D. M. parodymais, tačiau ignoravo liudytojų K. G., R. R., D. M. ir A. U., kurie buvo nagrinėjamo įvykio metu ir matė kilusį konfliktą, parodymus. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė šių liudytojų parodymais, nes manė, kad jie yra suinteresuoti padėti P. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi dirba tame pačiame skyriuje kartu su P. K., kaltinamasis P. K. yra jų tiesioginis viršininkas. Atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų matyti, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo yra priešiški santykiai dėl anksčiau padarytų nukentėjusiojo D. M. pažeidimų, todėl akivaizdu, jog ir šiuo atveju tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo susidarius konfliktinei situacijai, nukentėjusysis galėjo turėti motyvą ir tikslą save pateikti tik gerai ir pakenkti nuteistajam, todėl jo parodymai turi būti vertinami itin įdėmiai. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo D. M. parodymai prieštarauja įvykį stebėjusių liudytojų K. G., R. R., D. M. ir A. U. parodymams, kurie parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, todėl vien todėl, kad šie liudytojai dirba kartu su nuteistuoju, nesant kitų jų parodymų teisingumu leidžiančių abejoti objektyvių priežasčių, šiais jų parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, todėl vien teismui kylančios abejonės, kurios nėra paremtos jokiais konkrečiais duomenimis, negali paneigti įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų parodymų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų K. G., R. R., D. M. ir A. U. parodymais, jie vienodus parodymus davė tiek atliktų dviejų ikiteisminių tyrimų metu, tiek nagrinėjant privataus kaltinimo bylą pirmosios instancijos teisme, jų parodymai yra nuoseklūs ir juos patvirtina kiti bylos duomenys. Be to, apeliacinės instancijos teismas pats atliko įrodymų tyrimą ir apklausė policijos pareigūną R. A., kuris nurodė, kad nuteistąjį ir nukentėjusįjį atsimena tik tiek, kad yra buvę darbinių įvykių, kai tarp jų, t. y. nuteistojo ir nukentėjusiojo, įvyko konfliktas (duomenys neskelbtini) s savivaldybėje. Tiksliai visko nepamena, bet nukentėjusysis aiškino, kad nuteistasis sugadino jo telefoną. Kai atvyko į iškvietimą, nuteistąjį sutiko lauke, kuris paaiškino, kad nukentėjusysis jam trenkė, dešiniame ar kairiame šone buvo trenkimo žymė, matėsi paraudimas, nuteistasis pakėlė marškinius ir parodė, todėl iš karto pasiūlė nuvažiuoti į ligoninę ir išsitirti, jei turi pretenzijų šiam asmeniui. Su nukentėjusiuoju bendravo savivaldybės koridoriuje, jis aiškino, kad jo telefonas sugadintas. To, kad telefonas būtų sulaužytas, nematė, matė tik tiek, kad telefonas nėra įjungtas, jis pats telefono nelietė, telefono ekranas buvo juodas, ar sugedęs, ar išjungtas – nežino, išoriškai telefono sužalojimų nematė. Neprisimena, ar nukentėjusysis pasakojo apie prieš jį vartotą smurtą, tačiau išoriškai nukentėjusysis nebuvo sužalotas, jis nieko nesakė, kad sužalotas, tik minėjo telefoną. Pareigūnas nurodė, kad jis stovėjo arti nukentėjusiojo, turėjo galimybę matyti nukentėjusiojo rankas, nes jis vis rodė telefoną, jo rankos nebuvo kaip nors sužalotos, kraujo požymių ant nukentėjusiojo rankų tikrai nematė.Apeliacinės instancijos teisme papildomai buvo apklaustas ir liudytojas R. R. nurodė, kad įvykio dieną bandė visą tą situaciją nufilmuoti, tačiau dėl jaudulio ne nufilmavo, o tik nufotografavo. Matė, kaip D. M., laikydamas telefoną rankoje priešais vedėjo veidą, provokavo jį tiesiog nenustodamas filmuoti, vedėjas aiškiai pasakė, kad jis atostogauja ir nenori, kad jį filmuotų. Nematė, kad vedėjas būtų pavartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau tuo momentu, kai D. M. galbūt nesąmoningai užkliuvo būtent su telefonu vedėjo akinius, vedėjas nulenkė D. M. ranką ir tuomet jie susigrūmė. Jie paprasčiausiai susigrūmė, iš D. M. telefonas nebuvo paimtas, kažkuriuo momentu D. M. sudavė vedėjui į pilvą telefonu, jis smūgiavo laikydamas telefoną rankoje. Vedėjas atsitraukęs suklupo, tada D. M. pradėjo šaukti: „man telefoną sulaužė“. Po to vedėjas išvažiavo pas medikus, D. M. liko koridoriuje. Vėliau visas veiksmas vyko jų kabinete, kadangi D. M. reikalavo, jog jam iškviestų policiją, tariamai jį sužalojo, sumušė, apstumdė, sulaužė telefoną. D. M. rodė savo telefoną, kuris vizualiai atrodė išjungtas, ekranas per vidurį suskilęs, reikalavo iškviesti policiją, viską, kas vėliau vyko kabinete, jie užfiksavo vaizdo kameroje, todėl D. M. atrodė taip, kaip buvo užfiksuotame vaizdo įraše po įvykio, jis pats D. M. sužalojimų nematė, nors turėjo realią galimybę matyti D. M. rankas, kadangi jis stovėjo priešais, tačiau D. M. rankos sužalotos nebuvo, kraujo nematė. D. M. netgi policijai paskambinęs neaiškino, kad jam buvo sužalotos rankos, skundėsi, kad jam galbūt kakta prabrėžta. Liudytojas patikslino, kad konflikto metu D. M. trenkė vedėjui P. K. į pilvą, pavartojo smurtą, policijos nekvietė todėl, kad vedėjas iš karto išvažiavo į ligoninę, galvojo, kad jis iš karto nuvažiuos ir į policiją. Taigi tiek iš baudžiamosios bylos medžiagos, kuri buvo ištirta pirmosios instancijos teisme, tiek iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtų papildomų įrodymų matyti, kad, be nukentėjusiojo parodymų, byloje nėra jokių duomenų, kad P. K. nagrinėjamo įvykio metu būtų tyčia sužalojęs nukentėjusįjį D. M.. Be nukentėjusiojo parodymų, byloje daugiau nesant jokių patikimų duomenų, kad P. K. tyčia sutrikdė D. M. sveikatą, nėra pagrindo besąlygiškai tikėti nukentėjusiojo parodymais ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį remiantis iš esmės vien tik jais ir specialisto išvada. Pažymėtina, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas itin detaliai išanalizavo nuteistojo P. K. parodymus ir nusprendė, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, kadangi juos paneigia byloje esantis vaizdo įrašas, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad ir paties nukentėjusiojo D. M. parodymai, tiek duoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ankstesni parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių yra prieštaringi ir nenuoseklūs, prieštarauja kitai bylos medžiagai. Iš byloje esančio nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-42775-16 matyti, kad D. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, jog kai D. M. pradėjo aiškintis su A. U., kaip turi būti užregistruotas jo pateiktas prašymas, pamatė D. M. kabinete esantį šio skyriaus viršininką P. K., kurio paklausė, gal jis žino, kaip turi būti registruojamas šis prašymas, tačiau P. K., pamatęs kad D. M. filmuoja, iš karto atsistojo ir ėjo link jo, sakydamas: „prašom manęs nefilmuoti, nes aš esu nedarbingas“, į tai jam atsakė, kad jis tęs filmavimą, paaiškindamas jam, kad tai yra vieša vieta, P. K. ėjo link jo, išėjęs į koridorių priėjęs visiškai arti jo pradėjo vartoti įžeidžiančius žodžius, tokius kaip „išsiblaivykit“, sustokit vartoti“, „Jūs ligonis“ ir t. t. Po įžeidžiančių žodžių sugriebė jo dešinę ranką, kurioje laikė telefoną, kuriuo filmavo, bandė telefoną išsukti iš rankos, vyko susistumdymas, po to D. M. atsitrenkė kelis kartus į koridoriaus sieną, jis ėjo link jo, bet jam pavyko išsisukti ir jis toliau tęsė filmavimą ir prašė specialistų, buvusių koridoriuje ir mačiusių šį incidentą, kad iškviestų policiją, tačiau niekas nekvietė. Po jo prašymo iškviesti policiją P. K. nesiliovė ir vėl bandė atimti jėga telefoną, kuriuo D. M. filmavo, ir vėl įvyko susirėmimas su P. K., jam pavyko sugriebti dešinėje rankoje laikomą jo telefoną ir jį perlaužti, dėl to D. M. telefono stiklu susipjaustė dešinės rankos pirštus (t. 1, b. l. 7–9). Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu D. M. nurodė, kad įvykio metu jis viską filmavo, kai pamatė (duomenys neskelbtini) skyriaus vadovą P. K. ir jo paklausė, gal jis žino, kaip turi būti užregistruotas jo prašymas, P. K. iš karto atsistojo ir ėjo link jo, sakydamas „prašom manęs nefilmuoti, nes aš esu nedarbingas“, kadangi D. M. atsakė, kad tęs filmavimą, nes tai yra vieša vieta, P. K., išėjęs į koridorių priėjęs visiškai arti pradėjo vartoti įžeidžiančius žodžius, tokius kaip „išsiblaivykit“, „nustokit vartoti“, „Jūs ligonis“ ir t. t., ir po šių įžeidžiančių žodžių sugriebė jo dešinę ranką, kurioje laikė telefoną, bandė telefoną išsukti iš rankos, vyko susistumdymas, kurio metu D. M. atsitrenkė kelis kartus į koridoriaus sieną. P. K. ėjo link jo, bet jam pavyko išsisukti ir toliau tęsė filmavimą ir prašė specialistų, buvusių koridoriuje, kad iškviestų policiją, tačiau niekas nekvietė. Po jo prašymo iškviesti policiją P. K. nesiliovė ir vėl bandė atimti jėga telefoną, kuriuo jis filmavo, vėl įvyko susirėmimas su P. K., jo metu P. K. pavyko sugriebti dešinėje rankoje laikomą jo telefoną ir jį perlaužti, buvo supjaustyti dešinės rankos pirštai, kai P. K. bandė atimti telefoną. Po patirtų sužalojimų jam skaudėjo ir svaigo galva (t. 1, b. l. 91–92). Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. M. jau nurodė, kad paklausus P. K., gal jis žino, kaip užregistruoti prašymą, P. K. atsistojo ir pasakė, kad jo nefilmuotų, nes jis dabar atostogauja ar turi nedarbingumą, ir ėjo link D. M. sakydamas, kad negalima filmuoti, šis traukėsi ir toliau filmavo, P. K. pradėjo užgaulioti – „eik išsiblaivyk“, „nebevartok“, ir griebė telefoną, tačiau jam nepavyko jo atimti, taip atsitraukdamas praėjo 10–15 metrų, P. K. vėl griebė už telefono, jį sulaužė – perlenkė per pusę, telefonas perlūžo, ekranas suskilo, dėl to persipjovė pirštus, kraujas bėgo nuo tų sužalojimų, sužalojimai, atrodo, buvo abiejose rankose, neatsimena, kurioje rankoje laikė telefoną, po to skambino policijai, nes buvo apstumdytas, sužaloti pirštai (t. 1, b. l. 160–168). Taigi, kaip matyti iš D. M. parodymų, jo parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims, o būtent vaizdo įrašuose užfiksuotai informacija ir specialisto išvadai Nr. G 1553/2016(03). Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, jog tuo metu, kai D. M. paklausia, gal viršininkas žino, kaip reikia užregistruoti prašymą, P. K. atsistoja ir eina link atidarytų durų, sakydamas: „Jūs neturite teisės filmuoti“, prašo išjungti filmavimo kamerą, D. M. atsisakius išjungti kamerą, girdimas balsas: „Ką jūs darot“, ir vaizdo įraše vaizdo trukdžiai – judesiai ir po to vaizdas dingsta. Kitame vaizdo įraše matyti, kad P. K. reikalauja D. M. išeiti, sakydamas: „Jūs ligonis, mes su jumis nekalbėsime“, D. M. prašo iškviesti policiją, sako, kad jį stumdė ir savivaliauja, P. K. jam sako: „Kas tave stumdė D. M.?“, „išsiblaivyk vieną kartą“, „nustok vartoti“, „Jūs mane stumdėt, matė pareigūnai, penki pareigūnai matė“. P. K. prašo patraukti kamerą, ir vaizdo įrašas nutrūksta (t. 1, b. l. 34). Be to, vaizdo įrašas iš D. M. administracinio nusižengimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje jis buvo nubaustas pagal ATPK 188¹⁶ straipsnį, patvirtina, kad po nagrinėjamo įvykio D. M. nesiskundė jokiais rankų pirštų sužalojimais, reikalavo iškviesti policiją tik dėl to, kad P. K. sulaužė jo telefoną, tačiau apie tai, kad jis būtų susipjaustęs pirštus į sulaužyto telefono stiklus, jis net neužsiminė. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kad D. M. policijos pareigūnams nurodė, kad jis buvo apstumdytas, tačiau teigė, kad jam yra sužalota galva, nors specialisto išvadoje Nr. G 1553/2016(03) nustatyta, jog galvoje, veide ar kitose kūno vietose, išskyrus pirštus, sužalojimų nėra. Be to, šis vaizdo įrašas paneigia D. M. parodymus, kad nuo šių sužalojimų jam bėgo kraujas, kadangi administracinio nusižengimo byloje esančiame įraše aiškiai matyti, kad tiek dešinė, tiek kairė D. M. rankos yra sveikos ir jokių sužalojimų ar kraujo nesimato, pats D. M. nesiskundžia, kad jam būtų sužalotos rankos. Pirmosios instancijos teismas D. M. parodymus laikė nuosekliais remdamasis ir tuo, kad liudytojai D. M. sužalojimų galėjo ir nepastebėti, nes šie buvo padaryti rankos vidinėje pusėje – plaštakoje, tačiau teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad specialisto išvados Nr. G 1553/2016(03) tiriamojoje dalyje nurodyta, jog D. M. sužalojimas padarytas dešinės plaštakos IV piršto vidurinės falangos priekiniame paviršiuje, t. y. išorinėje rankos pirštų pusėje, todėl, vertinant šiuos specialisto išvados duomenis ir D. M. parodymus apie dėl šių sužalojimų jam bėgusį kraują, sužalojimai akivaizdžiai turėjo būti matomi tiek įvykį stebėjusių liudininkų, tiek užfiksuoti vaizdo įraše, darytame po nagrinėjamo įvykio fiksuojant D. M. daromą administracinį teisės pažeidimą, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Be to, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 1553/2016(03), nukentėjusysis D. M. į medikus kreipėsi praėjus daugiau kaip dviem valandoms nuo nagrinėjamo įvykio, specialisto išvadoje nėra nustatytas tikslus D. M. padarytų sužalojimų laikas ir konkretus būdas, todėl įvertinant tai, kad D. M. buvo padaryti itin nežymūs dešinės rankos plaštakos I (0,3x0,1 cm dydžio odos nubrozdinimas) ir IV (0,1 cm dydžio atpleišėjęs viršutinis sluoksnis) pirštų sužalojimai, neatmetama galimybė, kad šie nežymūs dešinės rankos plaštakos pirštų sužalojimai D. M. galėjo būti padaryti ir ne dėl P. K. veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nuteistojo P. K. parodymus, nustatė, kad jie yra prieštaringi, o būtent P. K. parodymų prieštaringumą siejo su tuo, kad jis skirtingai nurodė jam padarytų sužalojimų skaičių bei jų lokalizaciją, padarymo būdą. Tačiau akcentuotina, kad šioje byloje yra tiriamos ne P. K. sužalojimo aplinkybės, o būtent D. M. padaryti sužalojimai ir jų padarymo aplinkybės, todėl vien tai, kad P. K. nenuosekliai ikiteisminių tyrimų metu ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė jam padarytus sužalojimus, nereiškia, kad jo parodymai būtent apie D. M. sužalojimo aplinkybes yra nenuoseklūs. Šiuo atveju, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo D. M. parodymai apie jam padarytus sužalojimus yra nenuoseklūs ir prieštaringi – iš pradžių jis nurodė, kad buvo jam sužalota galva, po to jau teigė, kad pirštus susipjaustė į telefono stiklą, dar vėliau nurodė, kad jam sužalota alkūnė, teismo posėdžio metu jau teigė, kad dėl sužalotų pirštų jam netgi bėgo kraujas, nors tai akivaizdžiai paneigia byloje esantys vaizdo įrašai. Be to, kaip pagrįstai nurodyta apeliaciniame skunde, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016). Nors nukentėjusiojo atstovas atsiliepime teigia, kad nagrinėjamu atveju šios aplinkybės nėra reikšmingos, nes D. M. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau iš privataus kaltinimo skundo matyti, kad P. K. kaltinamas ne tik nežymaus sveikatos sutrikdymu, bet ir fizinio skausmo sukėlimu. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad P. K. nuteistas dėl D. M. sukelto fizinio skausmo ir padaryto nežymaus sveiktos sutrikdymo. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Natūralu, kad padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas turi sukelti ir fizinį skausmą nukentėjusiajam, todėl dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo asmuo turi jausti fizinį skausmą. Šiuo atveju tiek iš byloje apklaustų liudytojų A. U., D. M., K. G., R. R. bei apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo policijos pareigūno R. A. parodymų matyti, kad D. M. iš karto po įvykio nesiskundė jam specialisto išvadoje Nr. G 1553/2016(03) padarytais sužalojimais, išoriškai šie sužalojimai nebuvo matomi, iš vaizdo įrašo, daryto (duomenys neskelbtini) skyriaus pareigūnų iš karto po įvykio, taip pat matyti, kad D. M. nesiskundžia rankos pirštų skausmu, neprašo iškviesti medikų, kad jam būtų suteikta pagalba, tik reikalauja iškviesti policijos pareigūnus, pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja metu taip pat atsisako greitosios medicinos pagalbos. Bet kokiu atveju šie duomenys nepaneigia, kad D. M. buvo padaryti specialisto išvadoje Nr. G 1553/2016(03) nustatyti sužalojimai, tačiau iš tokių duomenų galima daryti išvadą, kad D. M. dėl šių jam nustatytų sužalojimų įvykio metu fizinio skausmo nepatyrė.Nuteistasis P. K. tiek ikiteisminių tyrimų metu, tiek nagrinėjant privataus kaltinimo bylą pirmosios instancijos teisme neneigė, kad tarp jo ir D. M. kilo konfliktas, nes D. M. nepakluso jo prašymui nutraukti filmavimą, todėl jis bandė atimti iš D. M. telefoną, kad šis nefilmuotų jo ir skyriaus darbuotojų. Kolegijos manymu, byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog P. K., matydamas, kad nukentėjusysis D. M. įkyriai filmuoja (duomenys neskelbtini) skyriaus darbuotojus ir nepaklūsta P. K. prašymui nutraukti filmavimą, tyčia suko D. M. ranką ir tokiais savo veiksmais jį sužalojo. P. K. teigimu, jis tik norėjo atimti iš D. M. telefoną ir nutraukti filmavimą, tačiau D. M. neleido jam to padaryti. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio dieną P. K. bandė atimti telefoną iš D. M., todėl, atsižvelgiant į specialisto išvadoje D. M. konstatuotus sužalojimus, neatmestina, jog pats nukentėjusysis D. M., aktyviai priešindamasis P. K. ketinimui iš jo atimti telefoną, galėjo susižaloti dešinę plaštaką. Kita vertus neatmestina, kad ir P. K., bandydamas atimti telefoną iš D. M., galėjo sužaloti jo plaštaką. Tačiau pažymėtina, kad įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo, t. y. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Tuo tarpu byloje faktinės aplinkybės neleidžia padaryti išvados, kad P. K. veiksmai bandant atimti iš D. M. telefoną buvo nukreipti į tai, kad tyčia sužalotų nukentėjusįjį D. M.. Todėl jeigu ir būtų galima laikyti, kad D. M. dešinės rankos I ir IV piršto nežymūs sužalojimai buvo padaryti P. K. bandant atimti telefoną iš D. M., ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad P. K. tyčia buvo nukreipta sužaloti nuketėjusįjį D. M.. Akivaizdu, kad P. K., turėdamas tyčią sužaloti D. M., nebūtų apsiribojęs bandymu atimti telefoną, o turėjo visas galimybes atlikti kitus aktyvius veiksmus, nukreiptus į D. M. sužalojimą, tačiau jokių aktyvių veiksmų, išskyrus bandymą atimti telefoną ir nutraukti filmavimą, P. K. neatliko. Esant aptartų duomenų visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neginčijamų P. K. kaltės įrodymų dėl D. M. sužalojimo nėra.Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, tai yra, neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindęs, kodėl remiasi vien tik nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada, ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius reikšmingas bylai aplinkybes, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų ir vadovaudamasis prielaidomis, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį P. K.. Dėl byloje esančių abejonių, kad P. K. tyčia padarė D. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir nesant galimybės šių abejonių pašalinti, šis nusikaltimas P. K. negali būti inkriminuotas, nesant jo veiksmuose BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis P. K. naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

P. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.