Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjai pateikiant dokumentus, dalyvavo jos sūnus, kuris įsipareigojo priimti ir pilnai išlaikyti motiną Lietuvoje.

Atsakovui puikiai žinoma, kad pareiškėjos sūnus A. K. buvo priverstas skubiai bėgti iš (duomenys neskelbtini), buvo kreipęsis dėl prieglobsčio Lietuvoje suteikimo, o sužinojęs apie savo lietuvišką kilmę ir protėvius, gavo Lietuvos Respublikos pilietybę (duomenys neskelbtini). Kaip lietuvių kilmės asmuo A. K. nurodė savo tautybę gimimo įraše, pasikeitė pavardę į prosenelio pavardę. Tiek pareiškėjos sūnaus, tiek jo 4 vaikų gimimo įrašuose yra nurodyta, kad jie yra „lietuvių tautybės“ asmenys ir visi jie gyvena Lietuvoje. Tuo pačiu pagrindu Lietuvos pilietybę jau gavo 2 pareiškėjos anūkai ir kiti du jau kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės gavimo kaip lietuvių kilmės asmenys. Visi jo vaikai ir sutuoktinė gyvena Lietuvoje. Tačiau šių aplinkybių nėra nurodyta atsakovo sprendime.

Pareiškėjos sūnus A. K. iki 2015 m. gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini), kur, dėl to, kad atstovavo (duomenys neskelbtini) ir viešai pasisakė, kad Krymo pusiasalyje įvykdytas referendumas vyko ne pagal Ukrainos įstatymus, ir todėl yra neteisėtas, buvo persekiojamas (duomenys neskelbtini) specialiųjų tarnybų (FSB) ir 2015 m. rugsėjo 5 d. buvo priverstas skubiai bėgti iš šalies ir prašyti prieglobsčio Europoje. (duomenys neskelbtini) jam buvo iškeltos politinio pobūdžio baudžiamosios bylos dėl ekstremizmo, valstybės paslapties išdavimo. Vėliau A. K. dėl jo profesinės veiklos ir dėl to, kad jis atsisakė teikti informaciją apie savo klientą A. N. (duomenys neskelbtini) saugumo tarnyboms, buvo iškeltos bylos dėl finansinių nusikaltimų ir netgi tariamų smurtinių nusikaltimų. Visa tai yra išdėstyta Prancūzijos teismo sprendime, kadangi atsakovo sprendimu prieglobsčio prašymas buvo perduotas nagrinėti Prancūzijai, ten ir buvo priimtas sprendimas dėl ekstradicijos. Prancūzijos teismas (duomenys neskelbtini) nusprendė, kad ekstradicija yra negalima ir kaltinimai yra politinio pobūdžio dėl A. P. profesinės veiklos ir išreikštų politinių pažiūrų. Tačiau atsakovas nevertino, neatsižvelgė į nurodytas esmines pareiškėjos ir jos šeimos aplinkybes.

Pareiškėja dėl atsakovo priimtų Sprendimų yra visiškai atskiriama nuo šeimos ir jai atimt galimybė juos pamatyti.

Pareiškėja buvo apklausiama internetu, kai ji jau buvo išvykusi iš Lietuvos ir dėl to, nors Klausimyne ji aiškiai išreiškė savo politines pažiūras, ji bandė pasakyti savo pažiūras švelniau, tiesiog bijodama, kad jos yra klausomasi. Turėdama patirtį, kai jos sūnus buvo priverstas bėgti iš (duomenys neskelbtini) dėl savo išreikštos aiškios politinės pozicijos ir darbinių santykių su A. N., aišku, kad ji bijo būdama (duomenys neskelbtini) kalbėti apie šiuos dalykus. Pareiškėja ne itin pasitiki internetinio ryšio saugumu (duomenys neskelbtini), ir turbūt niekam nekelia abejonių, kad tikrai ne be pagrindo - tiek dėl asmeninių, tiek dėl viešai žinomos informacijos apie FSB veikimo metodus.

Migracijos departamentas neanalizavo nei kokiose konkrečiai pareigose, nei kokį konkretų darbą dirbo pareiškėja, nei nurodo konkrečių prielaidų ar sąsajų su kokiais nors asmenimis ar objektais, kurie pargrįstų tokį atsakovo manymą ir poziciją. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023, 2023 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; 2024 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-891-502/2024.

Atsakovas nenurodo, kodėl tarptautinių renginių organizavimas ar mokslinis darbas būtent (duomenys neskelbtini) srityje yra laikomas pavojinga, keliančią grėsmę veikla, kodėl (duomenys neskelbtini) yra laikoma grėsmę keliančia institucija, nei kodėl konkrečiai pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, kuomet pati Lietuva išdavė Šengeno vizą pareiškėjai ir išdavė leidimus gyventi arba suteikė pilietybes visiems jos artimiausiems šeimos nariams.

Net po Krymo okupacijos 2014 m., iki pat Rusijos agresyvaus karo Ukrainoje, kuomet pareiškėja dirbo vis tą patį darbą Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) politiniai santykiai buvo laikomi „normaliais“, politikai vykdavo į tarptautinius susitikimus, buvo skatinamas mokslinis, ekonominis ir verslo bendradarbiavimas, lietuviai nuolat investuodavo tiek (duomenys neskelbtini) ir niekas negalėjo net pagalvoti, kaip susiklostys politiniai įvykiai ir kad vyks karas Ukrainoje po 8 metų. Būtent pareiškėja ir jos šeima, jau buvo tiesiogiai nukentėjusi nuo (duomenys neskelbtini) rėžimo jau nuo 2015 m. Todėl kažkoks vaizduojamas pareiškėjos „lojalumas rėžimui“ jai nuo (duomenys neskelbtini) laikų dirbant savo mokslinį darbą teigiamas atsakovo Sprendime yra mažų mažiausiai absurdiška, tiesiog logikai prieštaraujanti prielaida.

Pagal LVAT praktiką sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti. Jei grėsmės valstybės saugumui galimybė tikrovėje neegzistuoja (yra nereali) arba tokios grėsmės galimybė tik tariamai gali atsirasti kažkada ateityje (nėra akivaizdi laiko požiūriu), atsisakyti išduoti leidimą gyventi vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu negalima (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023).

Atsakovo priimti Sprendimai yra formalūs. Jokie faktai, išskyrus tai, ką parašė pati pareiškėja (patį faktą apie darbą), nebuvo nustatyti, nei Lietuvos Respublikos valstybės daugumo departamento (toliau – ir VSD), nei atsakovo. Tuo tarpu priešingos negu Sprendime nurodomos, faktinės svarbios aplinkybės apie pareiškėjos sūnų, turimos atsakovo nuo 2015-2020 m. atsakovo net neperžiūrėti. Tiek VSD, tiek atsakovas savo motyvacija bando pateikti bendras tezes apie kažkokias teorines grėsmių galimybes, kad kažkas gali bandyti susisiekti ir kažkaip bandyti pasinaudoti - bet pareiškėja neturi daugiau jokios šeimos (duomenys neskelbtini), kuria galėtų būti šantažuojama kažkokių mistinių agentų, be to, dėl jos sūnaus istorijos, ji nėra ir negali būti laikoma lojalia (duomenys neskelbtini) rėžimui, o ir dėl savo amžiaus, ji tikrai neturi jokio intereso tapti agente ar kenkti savo šeimos pilietybės šaliai.

Pareiškėja jokių ekonominių, verslo, politinių, nei kitokių ryšių (duomenys neskelbtini) neturi ir nepalaiko. Migracijos departamentas neteisingai įvertino pasekmes, kurias sukelia visai pareiškėjos šeimai - Lietuvos piliečiams - bendrauti ir matytis su savo motina ir senele - nevertino, ar tikrai egzistuoja tokia reali grėsmė, kuri nusvertų balansą ir sudarytų proporcingą pagrindą priimti tokias sankcijas, kaip uždraudimas pareiškėjai ne tik gyventi, bet net atvykti pasimatyt su savo vienintele jos šeima, praleisti senatvę apsuptai artimųjų, o ne vienišai, negalint net pamatyti savo vienintelio sūnaus ir anūkų.

LVAT teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; 2023 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023).

Pareiškėja pabrėžia, kad Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į pareiškėjos sūnaus padėtį, anūkus, konkretų darbą, esamus nusižengimus, užpildyto Klausimyno klausimus ir atsakymus ir jie, kaip suformuota LVAT praktikoje, turėjo būti vertinami kartu. Tačiau jokių kitų pareiškėjos atsakymų, nei kitokių įrodymų, nei konkrečių faktų, nėra minimi skundžiamuosiuose sprendimuose.

Priimdamas sprendimus, kuriais buvo uždrausta pareiškėjai net atvykti į Lietuvos Respubliką ir panaikinant Šengeno vizą, kaip Lietuvos Respublikos piliečių artimai šeimos narei, buvo apribotos ne tik pareiškėjos, bet ir jos sūnaus ir anūkų, Lietuvos Respublikos piliečių, teisės ir galimybė gyventi Lietuvoje su savo šeima savo šalyje remiantis įrodymų visuma, turima atsakovo, bet nevertinant ir išvis neturint jokių įrodymų apie pareiškėjos konkrečius veiksmus, ryšius, ar bet kokius duomenis, parodančius bet kokį grėsmės buvimo realumą.

Atsakovas pažeidė proporcingumo, teisėtumo principus, t. y. neišnagrinėjęs turimų pareiškėjos šeimos narių bylų, neatsižvelgdamas į tai, kad VSD pažymoje nėra jokios reikšmingos nacionaliniam saugumui informacijos, nesurinkdamas jokios naujos informacijos apie pareiškėją, nenustatydamas visų reikšmingų aplinkybių, tiesiog formaliai vadovavosi VSD išvada ir priėmė ginčijamus sprendimus.

Migracijos departamento cituojamos bylos B. prieš Austriją aplinkybės ir pareiškėjos aplinkybės yra visai skirtingos. Jokių nusikaltimų pareiškėja nėra įvykdžiusi, nei Lietuvoje, nei kitose šalyse.

Tačiau visais atvejais turėtų būti taikytinas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) žmogaus teisių pagal Konvenciją ir saugumo valstybei, visuomenei, valstybės interesams balanso testas, kuris šiose aukščiau paminėtose EŽTT bylose buvo, ir pagrįstai, nusviręs ne užsieniečių naudai. Realios grėsmės įrodymai turi būti pagrįsti faktais, užsieniečio elgesiu ir turi būti įvertinta, ar tai grėsmė yra pakankamai reali. EŽTT yra aiškiai ir šiose bylose nurodęs, kad galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (ir pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją). Tai, kad atsakovo pirmame sprendime minimos bylos apskritai numato galimybę net ir esant šeiminiams ryšiams, neišduoti leidimo - teisės gyventi valstybės teritorijoje, ar į ją įvažiuoti, esant realioms aplinkybėms, dėl ko pagrįstai yra manoma, kad užsieniečio buvimas keltų grėsmę, neatleidžia atsakovo nuo pareigos tą realią grėsmę nustatyti ir pagrįsti. Vien prielaidomis, kad kažkas gali bandyti susisiekti ar kažko bandyti prašyti, nėra nei reali grėsmė saugumui, nei įrodo jokios ateityje galimai kilsiančios grėsmės.

LVAT 2023 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2381-1047/2023 remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais (duomenys neskelbtini) režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) - ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).

Ginčijami Migracijos departamento sprendimai atitinka LVAT praktiką analogiškose bylose (2024 m. liepos 24 d. nutartis Nr. eA-1934- 815/2024, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023). Pareiškėjos darbo pobūdis neturi įtakos vertinant pareiškėjos dabartinę grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos užimtos pareigos nepaneigia galimybės pareiškėjai rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus (tokios užduotys nereikalauja specialių pareigų užėmimo ar specialaus parengimo).

Ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: ginčijami sprendimai priimti įvertinus pareiškėjos veiksmus, iš atliktų veiksmų VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir, kad ginčijami sprendimai yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti valstybės saugumą.

Atsakovas pabrėžia, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios LVAT praktikos (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Priimant ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, ginčijamų sprendimų proporcingumą. Ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Atsakovas pažymi, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį neturėjo vertinti pareiškėjo ryšių su pareiškėjos pilnamečiu sūnumi ir anūkais.

Pagal EŽTT praktiką Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnį, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996-11-28 sprendimas byloje A. prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93 ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (2014 m. gruodžio 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A-858-2720-2014).

2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje J. prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) EŽTT, vadovaudamasis suformuota praktika, konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. p. 100). Tame pačiame sprendime EŽTT konstatavo, kad kai valstybė toleruoja asmens būvima savo teritorijoje, kol laukiama sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato, pati valstybė tokiu būdu sudaro užsieniečiui sąlygas dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime, formuoti santykius arba sukurti šeimą. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad EŽTK 8 straipsnis numato pareigą tokios valstybės valdžios institucijoms leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Panašiai, pastatymas valdžios institucijų prieš šeimos gyvenimą, kaip įvykusį faktą (fait accompli) lygiai taip pat automatiškai nereiškia, kad EŽTK 8 straipsnis numato pareigą leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Apskritai, tokioje situacijoje atsidūrę asmenys neturi teisės tikėtis, kad jiems bus suteikta teisė apsigyventi (žr. p. 103).

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos patikslinto skundo teiginiai dėl jos nelojalumo (duomenys neskelbtini) yra nepagrįsti. Pareiškėjos atsakymai į klausimyno klausimus dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir Krymo priklausomybės nėra pareiškėjos viešai skelbiama pozicija. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad ji palaiko (duomenys neskelbtini) opoziciją.

(duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, įstaigose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys (duomenys neskelbtini) valstybės institucijose, įstaigose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

(duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones (duomenys neskelbtini) gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, (duomenys neskelbtini) karinės agresijos atveju, su (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Vertinant pareiškėjos individualią situaciją, pažymėtina, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) dirbo net 55 metus. Toks ilgas ir nepertraukiamas darbo santykių išlaikymas su (duomenys neskelbtini) valstybine institucija parodo pareiškėjos lojalumą (duomenys neskelbtini) režimui. Nors pareiškėja skunde nurodo, jog jos šeima ir ji pati tiesiogiai kenčia nuo (duomenys neskelbtini) režimo jau nuo 2015 m., tačiau savo darbo santykius ji nutraukė tik 2023 m. Šis faktas paneigia vykdomas represijas prieš pareiškėją, nes prasidėjus tariamam režimo spaudimui pareiškėja dar 8 metus dirbo (duomenys neskelbtini) valstybinėje institucijoje ir tik 2024 m. kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje.

Pagal LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose pareiškėja privalo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei skundžiamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2024 m. gegužės 8 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1102-552/2024 77 punktą, ir kt.). Pareiškėja jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir VSD išvadoje bei skundžiamuose sprendimuose nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigė.

Pareiškėja nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą (duomenys neskelbtini) oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką (pvz., LVAT 2024 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1149-968/2024 ir kt.). Tarnybos (darbo) pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip (duomenys neskelbtini) valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Pareiškėja visą gyvenimą gyveno (duomenys neskelbtini), taip pat ypač ilgą laikotarpį dirbo (duomenys neskelbtini) valstybinėje įstaigoje, todėl vien aplinkybė, kad Pareiškėja pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydama jai pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti sprendimų neteisėtais (žr. LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023).

Byloje liudytoju apklaustas A. K. parodė, kad jeigu jis nuvyks į (duomenys neskelbtini) aplankyti savo motinos, iš karto bus sulaikytas. Pareiškėją apibūdino kaip apolitišką asmenybę, kuri niekuomet nekalbėjo apie politiką.

Pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 1968-2023 m. dirbo (duomenys neskelbtini).

Prie Klausimyno pareiškėja pateikė paaiškinimą, kad (duomenys neskelbtini) m. baigė (duomenys neskelbtini) universitetą, nuo 1968 m. dirbo (duomenys neskelbtini), vėliau (duomenys neskelbtini) sistemoje (iki 2023 m.). Pareiškėja pažymėjo, kad nuo (duomenys neskelbtini) m. yra senatvės pensijoje.

Pareiškėja su skundžiamais Sprendimu Nr. 1, Sprendimu Nr. 2 ir Sprendimu Nr. 3 nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstus. Teigia, kad atsakovas neįvertino ir nepateikė argumentų dėl pareiškėjos keliamos grėsmės, jos ryšių su Lietuvoje gyvenančiu, Lietuvos pilietybę turinčiu sūnumi, o tik perkėlė VSD išvadą į skundžiamus sprendimus.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei <...>.