Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1588-936/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-10-17
Bylos Nr.: e2A-1588-936/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-53-3-00023-2023-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Pikelienė, Urmila Valiukienė, Linas Zinkevičius
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Heat Transfers Company“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Baltavita“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1588-936/2023Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00023-2023-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.10; 3.1.1.2.4; 3.1.1.2.5; 2.6.18.1; 3.1.1.2.22; 2.6.6.2; 3.2.4.11; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Heat Transfers Company“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Heat Transfers Company“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltavita“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Heat Transfers Company“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Baltavita“, prašydama priteisti iš atsakovės 6 786,95 Eur dydžio skolą, 156,95 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei reklamos gamybos (spaudos) paslaugas, o atsakovė įsipareigojo šias paslaugas priimti bei tinkamai ir laiku atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras. Už atliktus darbus ieškovė pateikė atsakovei apmokėjimui PVM sąskaitas-faktūras: 2022 m. liepos 21 d. Nr. HTC20220236; 2022 m. liepos 21 d. Nr. FITC20220235; 2022 m. rugpjūčio 25 d. Nr. HTC20220255; 2022 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 11TC20220271. Viso pagal šias sąskaitas mokėtina suma siekė 6 786,95 Eur. Tačiau po sąskaitų gavimo atsakovė pradėjo vengti kontakto ir įsiskolinimo taip ir nepadengė. Ieškovės vardu G. Ž.-A. vykdė skolos išieškojimą iš atsakovės. 2022 m. gruodžio 13 d. atsakovei pateiktas pranešimas dėl skolos sumokėjimo. Atsakovė informavo, jog su skola nesutinka, žadėjo pateikti oficialią savo poziciją bei dokumentaciją, tačiau taip nieko ir nepateikė. Kadangi atsakovė ir toliau nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, 2022 m. gruodžio 16 d. išsiųstas atsakovei įspėjimas, raginant susimokėti susidariusį įsiskolinimą, ar pateikti įrodymus, jog skola buvo apmokėta, kitu atveju atsakovė buvo įspėta apie kreipimąsi į teismą, tačiau skola ir toliau nebuvo padengta. Kadangi atsakovė prievolės neįvykdė skola turėtų būti priteista.

1.2. Atsakovė už termino įvykdyti prievolę praleidimą taip pat privalo sumokėti ir palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Todėl už termino praleidimą atsakovė turi sumokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo praleisto termino atsiskaityti, ir palūkanų suma sudaro 156,95 Eur.

Atsiliepimas

2. Atsakovė UAB „Baltavita“ atsiliepimu nesutiko su pateiktu ieškiniu ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Tarp ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ ir atsakovės UAB „Baltavita“ buvo sudarytas žodinis susitarimas, kurio pagrindu atsakovė perdavė ieškovei esminę pažangią patirtį (know- how), visą veiklai reikalingą įrangą, o ieškovė tiesiogiai teikė paslaugas atsakovės klientams, kurie atsiskaitydavo su atsakove, o atsakovė, atskaičiusi tarpininkavimo užmokestį, turėjo piniginę prievolę atsiskaityti su ieškove pagal pastarosios išrašytas PVM sąskaitas–faktūras.

2.2. 2022 m. rugsėjo 6 d. atsakovė pervedė ieškovei 3 129,92 Eur sumą. Šis mokėjimas patvirtina atsiskaitymą pagal sąskaitas faktūras Nr. HTC20220235, HTC20220236, HTC20220255. Priteisti skolą pagal sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109 (suma 2 063,11 Eur) ieškovė nereikalauja. Tuo ieškovė pati patvirtina ir sutinka, jog darbus atliko nekokybiškai, todėl atsakovei pareiga apmokėti šią sąskaitą neatsirado. Atsižvelgiant į tai, kad bendra UAB „Heat Transfers Company“ išrašytų sąskaitų suma sudarė 9 916,87 Eur, iš kurių neapmokėta suma – 6 786,95 Eur, buvo atskaitoma suma dėl nekokybiškos produkcijos - 2 063,11 Eur, todėl atsakovė turėjo prievolę sumokėti ieškovei 4 723,84 Eur. Tačiau ši prievolė pasibaigė, atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą.

2.3. Atsakovė teikė ieškovei maketavimo, spaudos paruošimo, spaudos ir spaudos atrinkimo, technologijų perdavimo, įrangos derinimo ir remonto paslaugas, už kurias ieškovė turėjo prievolę atsiskaityti su atsakove pagal 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. B22-55 –1 901,78 Eur, ir 2022 m. rugsėjo 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. B22-60 – 16 164,20 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad šalys turėjo priešpriešinių, vienarūšių (piniginių), vykdytinų reikalavimų, atsakovė atliko įskaitymą (18 065,98 Eur – 4 723,84 Eur). Įskaičius tarpusavio reikalavimus atsakovės, kaip skolininkės, prievolė ieškovei, kaip kreditorei, pasibaigė, o ieškovės, kaip skolininkės, prievolė atsakovei, kaip kreditorei, sumažėjo iki 13 342,14 Eur. Pareiškimas dėl vienašalio tarpusavio reikalavimų įskaitymo ieškovei buvo išsiųstas 2022 m. rugsėjo 16 d., įteiktas 2022 m. rugsėjo 20 d. Atsakovės siųstame pareiškime nėra numatyta jokia sąlyga ar terminas, todėl nėra pagrindo jo laikyti negaliojančiu.

Šalies argumentai

3. Ieškovė UAB „Heat Transfers Company“ dublike papildomai nurodė, kad už atliktus darbus ieškovė atsakovei iš viso pateikė šias PVM sąskaitas-faktūras apmokėjimui: 2022 m. balandžio 20 d. PVM sąskaita-faktūra HTC20220109 – 2 063,11 Eur sumai; 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaita-faktūra HTC20220234 – 787,71 Eur sumai; 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaita-faktūra HTC20220235 – 70,50 Eur sumai; 2022 m. liepos 21 d. PVM sąskaita-faktūra HTC20220236 – 821,59 Eur sumai; PVM sąskaita-faktūra 2022 m. rugpjūčio 25 d. HTC20220255 – 2 237,83 Eur sumai; 2022 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita-faktūra HTC20220271 – 3 936,13 Eur sumai, viso 9 916,87 Eur sumai. Atsakovė sumokėjo 3 129,92 Eur, todėl liko neapmokėta 6 786,95 Eur. Priešingai nei nurodo atsakovė, pastaroji ieškovei niekada nepardavė nei prekių, nei paslaugų, atsakovė niekada neturėjo ir neturi reikalavimo teisės į ieškovę. Atsakovės pateiktos PVM sąskaitos-faktūros bei vienašalis savavališkas įsipareigojimų įskaitymas niekada nebuvo patvirtintas ieškovės. Apie tai atsakovė buvo informuota 2022 m. spalio 13 d. pranešimu dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo. Pažymėjo, kad ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.55 straipsnio 2 dalimi, atsakovės atliktą mokėjimą įskaitė į seniausias neapmokėtas PVM sąskaitas-faktūras. Ieškovės ir atsakovės nesiejo priešpriešiniai reikalavimai, atsakovė niekada neteikė jokių prekių ar paslaugų ieškovei, todėl įskaitymas negalėjo būti atliktas. Kadangi atsakovė teikdama atsiliepimą į ieškinį pateikė nieko nepagrįstas PVM sąskaitas-faktūras, neteisėtą tarpusavio reikalavimų įskaitymą, mano, jog toks atsakovės elgesys turėtų būti laikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

Atsiliepimas

4. Atsakovė UAB „Baltavita“ triplike nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kokiai sumai sąskaitos buvo išrašytos bei kokią sumą už atliktus darbus yra apmokėjusi ieškovė, tačiau yra likęs ginčas dėl paties atsakovei atsiradusios prievolės dydžio, tai yra, sumos, kurią atsakovė privalėjo sumokėti ieškovei už atliktus darbus. Ieškovė, teigdama, kad atsakovei kilo pareiga apmokėti už atliktus darbus, privalo įrodyti, jog šiuos darbus faktiškai atliko ir atliko kokybiškai. Ieškovė nepateikė į bylą ginčo darbų perdavimo priėmimo akto ar kitokio dokumento, kuris patvirtintų, jog ginčo darbai, už kuriuos apmokėti ieškovė reikalauja pagal sąskaitą faktūrą Nr. HTC20220109, buvo atlikti tinkamai bei atsakovės priimti. Ieškovė nevykdo jai tenkančios įrodinėjimo pareigos. Atsakovės atlikti mokėjimai galėjo būti užskaityti tik kaip galiojančių prievolių įvykdymas, tai yra, kaip atsiskaitymas už tuos darbus, kuriuos ieškovė atliko faktiškai ir kokybiškai. Ieškovė teigia, neva atsakovės atliktas įskaitymas nebuvo galimas, tačiau tai daro deklaratyviai, realiai negindama savo teisių įstatymo numatytais būdais. Ieškovė nereiškė reikalavimo dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu nei iki šios bylos iškėlimo, nei šioje byloje. Atsakovė, pateikdama į bylą duomenis apie šalių viena kitai turėtas prievoles bei atliktą įskaitymą, neatlieka jokių nesąžiningų veiksmų, bet priešingai – teikia teismui duomenis apie reikšmingas bylai aplinkybes, kurios yra svarbios teisingam bylos išsprendimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei 484 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tarp šalių faktiškai buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė suteikė atsakovei reklamos gamybos (spaudos) paslaugas, o atsakovė įsipareigojo šias paslaugas priimti bei tinkamai ir laiku atsiskaityti pagal pateiktas PVM sąskaitas-faktūras. Nors rašytinės sutarties pasirašyta nebuvo, tačiau byloje abi šalys tokios sutarties egzistavimo fakto neneigė, t. y. formaliai pripažino buvus tarp šalių santykius, susijusius su paslaugų teikimu. Už atliktus darbus ieškovė pateikė atsakovei PVM sąskaitas-faktūras apmokėjimui: 2022 m. liepos 21 d. Nr. HTC20220236 (neapmokėta dalis 542,49 Eur); 2022 m. liepos 21 d. Nr. FITC20220235; 2022 m. rugpjūčio 25 d. Nr. HTC20220255; 2022 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 11TC20220271. Viso mokėtina suma pagal šias sąskaitas sudarė 6 786,95 Eur. Ieškovė byloje teigia, kad atsakovė gavusi šias sąskaitas įsiskolinimo nepadengė ir neįvykdė savo prievolės atsiskaityti. Atsakovė savo ruožtu neneigia ieškovės suteiktų paslaugų kainos ir apimties, tačiau byloje nurodo, jog atsakovė teikė ieškovei žinias bei įrangą (maketavimo, spaudos paruošimo, spaudos ir spaudos atrinkimo, technologijų perdavimo, įrangos derinimo ir remonto paslaugas), už ką ieškovė, tiesiogiai suteikusi paslaugas klientams, turėjo pareigą atitinkamai atsiskaityti su atsakove pagal pastarosios išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2022 m. liepos 21 d. Nr. B22-55 (1 901,78 Eur) ir 2022 m. rugsėjo 9 d. Nr. B22-60 (16 164,20 Eur). Bendra atsakovės suteiktų paslaugų suma yra 18 065,98 Eur. Atsakovė nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog šalys turėjo priešpriešinių, vienarūšių (piniginių), vykdytinų reikalavimų, atsakovė atliko įskaitymą (18 065,98 Eur – 4 723,84 Eur). Įskaičius tarpusavio reikalavimus atsakovės, kaip skolininkės, prievolė ieškovei, kaip kreditorei, pasibaigė, o ieškovės, kaip skolininkės, prievolė atsakovei, kaip kreditorei, sumažėjo iki 13 342,14 Eur. Pareiškimas dėl vienašalio tarpusavio reikalavimų įskaitymo ieškovei buvo išsiųstas 2022 m. rugsėjo 16 d., įteiktas 2022 m. rugsėjo 20 d. Byloje matyti, jog iki atsakovės procesinių dokumentų šioje byloje ir jos atstovo teismo posėdžio metu išsakytos pozicijos ieškovė nereiškė jokių reikalavimų dėl atlikto įskaitymo pripažinimo negaliojančiu. Atsakovė pateikė į bylą mokėjimo nurodymo Nr. 177 patvirtinimą, iš kurio matyti, jog 2022 m. rugsėjo 6 d. atsakovė pervedė ieškovei 3 129,92 Eur sumą. Atsakovės teigimu, šis mokėjimas patvirtina atsiskaitymą pagal sąskaitas-faktūras Nr. HTC20220235, HTC20220236, HTC20220255 bendrai 3 129,92 Eur sumai. Ieškovė šios atsakovės nurodytos aplinkybės neginčijo ir neneigė, tačiau nurodė, kad atsakovės mokėjime nebuvo nurodytos konkrečios apmokamo sąskaitos, todėl atsakovės sumokėtą 3 129,92 Eur sumą įskaitė į seniausias neapmokėtas PVM sąskaitas-faktūras.

5.2. Pažymėjo, kad ieškovė remiasi CK 6.55 straipsnio 2 dalimi, kuri reglamentuoja įmokų paskirstymą esant kelioms skoloms, kai skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo. Skola – tai piniginė prievolė, kurią skolininkas turi įvykdyti kreditoriui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovei neįvykdžius savo prievolės tinkamai atlikti darbus, atsakovei atitinkamai neatsirado prievolė už juos apmokėti. Todėl negali būti laikoma, kad atsakovė yra skolinga už sąskaitoje Nr. HTC20220109 nurodytus darbus joje nurodytą sumą. Atsakovės atlikti mokėjimai galėjo būti užskaityti tik kaip galiojančių prievolių įvykdymas, tai yra, kaip atsiskaitymas už tuos darbus, kuriuos ieškovė atliko faktiškai ir kokybiškai.

Šalies argumentai

5.3. Ieškovė teigia, neva atsakovės atliktas įskaitymas nebuvo galimas, tačiau tai daro deklaratyviai, realiai negindama savo teisių įstatymo numatytais būdais. Ieškovė nereiškė reikalavimo dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu nei iki šios bylos iškėlimo, nei šios bylos eigoje iki pat baigiamųjų kalbų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad nors darbų perdavimas ir priėmimas pagal nustatytus reikalavimus tarp šalių ir nevyko, tačiau ieškovė atsakovės darbų rezultatą pradėjo naudoti pagal paskirtį, tai darė pakankamą laiką ir to neginčijo.

5.4. Kasacinio teismo yra nurodyta, jog įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktas). Šis argumentas jau buvo nurodytas atsiliepime į ieškinį, tačiau nepaisant to, ieškovė nepatikslino ieškinio reikalavimų ir neprašė įskaitymo pripažinti negaliojančiu. Tik baigiamųjų kalbų metu ieškovės atstovas išreiškė norą patikslinti ieškinio reikalavimus. Tai tik patvirtina, jog ieškovė nėra įsitikinusi tokio reikalavimo pagrįstumu, ir dėl tos priežasties apsiriboja deklaratyviais teiginiais apie tariamą įskaitymo negaliojimą. Nepripažinus įskaitymo, kaip vienašalio sandorio, negaliojančiu, jis sukelia teisines pasekmes, t. y. įskaitytų prievolių pasibaigimą.

5.5. Teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog toks ieškovės prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas, o argumentacija neatitinkanti teisinės logikos. Visų pirma, pati ieškovė grindžia savo reikalavimą išimtinai PVM sąskaitomis-faktūromis. Primintina, jog būtent ieškovė inicijavo teisminį ginčą, būtent ieškovė kelia šioje byloje reikalavimus, todėl abejoms šalims kyla pareiga reikalavimus pagrįsti. Taigi, baudos skirti atsakovei, vien už tai, jog ji pasinaudojo įstatymų jai suteiktomis teisėmis, nėra jokio pagrindo. Be to, bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis gali būti skiriama tik už nesąžiningai atliekamus procesinius veiksmus. Nei įskaitymo atlikimas, nei sąskaitos-faktūros išrašymas negali būti laikomi procesiniais veiksmais. Juo labiau, kad šie veiksmai buvo atlikti dar iki bylos teisme iškėlimo, tai yra, iki proceso pradžios. Ieškovė net ir pati patvirtino, jog komunikacija dėl įskaitymo vyko gerokai iki ieškinio pareiškimo. Laikantis įstatymo nuostatų atsakovės atliktas įskaitymas nėra nuginčytas ir yra galiojantis, kol teismo nėra konstatuota priešingai. Atsakovė, pateikdama į bylą duomenis apie šalių viena kitai turėtas prievoles bei atliktą įskaitymą, neatlieka jokių nesąžiningų veiksmų, priešingai – teikia teismui duomenis apie reikšmingas bylai aplinkybes, kurios yra svarbios teisingam bylos išsprendimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Ieškovė UAB „Heat Transfers Company“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Apeliantė nurodo, kad teismas nagrinėjo bylą, jai rengdamasis paruošiamųjų procesinių dokumentų būdu, nors ieškovė nebuvo atstovaujama teisininko. Ieškovė iki 2023 m. kovo 16 d., kai teismas skyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje, atstovo, turinčio teisinį išsilavinimą, neturėjo. Ieškovė sudarė atstovavimo sutartį su advokato padėjėju E. Naraškevičiumi tik 2023 m. kovo 30 d., t. y. likus vos kelioms darbo dienoms iki teismo paskirto bylos nagrinėjimo iš esmės 2023 m. balandžio 4 d. žodiniame teismo posėdyje. Kas netiesiogiai matyti ir iš netinkamai parengto ieškinio (jo reikalavimams neatitinkant nurodomo faktinio pagrindo), tiek ir iš netikslinamo ieškinio reikalavimo viso pasirengiamo proceso metu. Teismas jau 2023 m. kovo 16 d. nutartyje klaidingai nurodė, kad šalis atstovauja advokatai. Teismas, skirdamas pasirengimą bylai paruošiamųjų dokumentų būdu, kai ieškovė neatitinka CPK 227 straipsnio 1 dalies sąlygų, tiesiogiai suvaržė ir pablogino ieškovės procesinę padėtį tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui iš esmės. Be to, nors ieškinyje nenurodė, jog prašo panaikinti atsakovės atliktą įskaitymą, tačiau su atsakovės suteiktų paslaugų pagrįstumu ir suteikimo faktu nesutiko ir šios pozicijos nuosekliai laikėsi viso proceso metu.

6.2. Teismas, nepaisydamas to, jog: pats nepagrįstai sudarė sąlygas ieškovei netinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui iš esmės; ieškovės ieškinio dalykas aiškiai skyrėsi nuo ieškinio pagrindo; ieškinio patikslinimo uždraudimas tiesiogiai apribojo ieškovės teisę į teisminę gynybą, nes užkirto kelią ieškovei tinkamai ginti savo galimai pažeistus turtinius interesus, nebegalint jų vėliau ginti atskiru reikalavimu; neleido ieškovei tikslinti ieškinio reikalavimo bylos nagrinėjimo iš esmės metu ir priimdamas skundžiamą sprendimą tuo tiesiogiai pasirėmė kaip esmine ieškinio netenkinimo aplinkybe. Dėl ko atsakovės prievolė vienašališko įskaitymo pagrindu tapo pripažinta pasibaigusia (CK 6.130 straipsnis).

6.3. Teismas nulėmė skundžiamo sprendimo argumentų atsiradimo priežastis, pats nepagrįstai užkirsdamas kelią ieškovei tikslinti ieškinio reikalavimą, neva dėl proceso vilkinimo priežasčių. Tačiau, apelianto nuomone, pareikštas prašymas (leisti patikslinti ieškinio reikalavimą) pačiame pirmame teismo posėdyje ir tokio reikalavimo patenkinimas savaime nereikštų teismo proceso vilkinimo, o atvirkščiai, būtų nukreiptas į CPK 2 straipsnyje nurodytų civilinio proceso tikslų siekimą. Pačio pirmojo teismo posėdžio atidėjimas (net ir pradėjus bylą nagrinėti iš esmės) negali būti savaime laikomas bylos vilkinimu – ypač nesant požymių, jog šalis teikia prašymą tikslinti ieškinio reikalavimą dėl proceso vilkinimo priežasčių, kurių teismas, atsisakydamas tenkinti minėtą prašymą, net nenustatinėjo, apsiribodamas lakonišku pastebėjimu, jog tokio prašymo tenkinimas tiesiog užtęs bylos nagrinėjimą, kas per se nereiškia bylos vilkinimo.

6.4. Ieškovė visos bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, jog nesutinka su atsakovės reikštu priešpriešiniu reikalavimu ir atitinkamai – su tarpusavio reikalavimų įskaitymu. O laiku ir tinkamai neįformino savo pozicijos ieškinio reikalavimu tik dėl savo teisinių žinių ir patirties stokos, nes nebuvo atstovaujama teisininko. Todėl ieškovės reikštas prašymas leisti patikslinti ieškinio reikalavimą realiai reiškė prašymą tik tinkamai įforminti savo poziciją, dėl to nekeičiant ieškinio faktinio pagrindo. Akivaizdu, jog leidus ieškovei patikslinti savo ieškinį prašymu pripažinti atsakovės atliktą įskaitymą negaliojančiu, nebūtų į bylą teikiama jokių naujų įrodymų, nebūtų keičiama ieškovės pozicija, dėl ko nėra pagrindo sutikti su teismu, jog toks prašymas reikštų ieškovės veiksmus vilkinant bylos nagrinėjimą. Dėl proceso išnagrinėjimo koncentracijos ir ekonomiškumo, ieškovei iš esmės buvo apribotos sąlygos ginti savo ieškinyje nurodytus interesus: teisę į skolos priteisimą už atsakovei suteiktas paslaugas, kurių gavimo ši neneigia.

6.5. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodoma, jog ieškovė neginčijo, kad yra skolinga už suteiktas paslaugas atsakovei. Pažymėjo, kad ši teismo konstatuota aplinkybė yra klaidinanti, kadangi tiek vienintelio posėdžio metu, tiek ir procesiniuose dokumentuose ieškovė nuosekliai nepripažįsta gavusi kokių nors paslaugų iš atsakovės ar yra už jas skolingas. Teismas taip pat nepagrįstai nustatė, jog ieškovei neįvykdžius savo prievolės tinkamai atlikti darbus, atsakovei atitinkamai neatsirado prievolė už juos apmokėti. Kuo remiantis buvo prieita ši nepagrįsta išvada, yra neaišku. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, grindžiančių jog ieškovė savo paslaugas būtų teikusi netinkamai, išskyrus deklaratyvius teiginius. Priešingai, pats teismas nustatė, jog atsakovė neneigia ieškovės suteiktų paslaugų kainos ir apimties. Taigi nėra suprantama ir negali būti laikoma pagrįsta skundžiamo sprendimo išvada, atleidžianti atsakovę nuo pareigos mokėti ieškovei dėl šio neva netinkamai suteiktų paslaugų. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovė pareiškė prašymą patikslinti ieškinio reikalavimą dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu tik baigiamųjų kalbų metu. Kaip girdėti iš 2023 m. balandžio 4 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašo, ieškovės atstovas prašymą dėl ieškinio patikslinimo išreiškė po šalių paaiškinimų teikimo, teismui pasiūlius teikti papildomų prašymų ar papildyti bylos medžiagą – taigi ne baigiamųjų kalbų metu.

Atsiliepimas

7. Atsakovė UAB „Baltavita“ atsiliepime į ieškovės UAB „Heat Transfers Company“ apeliacinį skundą, nurodė su juo nesutinkanti, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Apeliantė klaidingai interpretuoja CPK 227 straipsnio 1 dalies nuostatą, vertina ją atsietai nuo kitų teisės normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Jeigu CPK 227 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos neegzistuoja, teismas turi teisę savo nuožiūra parinkti pasirengimo nagrinėti bylą teisme būdą.

Šalies argumentai

7.2. Apeliantė teigia, neva atsisakydamas leisti patikslinti ieškinio reikalavimą, teismas netiesiogiai pažeidė CPK 5 straipsnyje įtvirtintą ieškovės teisę į teisminę gynybą, tačiau atsakovė su šiuo argumentu nesutinka. Apeliantė skundžiasi dėl pasekmių, kurias sukėlė jos pačios pasirinktas veikimo būdas civiliniame procese. Apeliantė pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijoje pateikė dubliką, tačiau nepasinaudojo teise reikšti papildomą reikalavimą. Šiuo atveju svarbu ir tai, jog apeliantei dar prieš kreipiantis į teismą buvo žinoma apie atsakovės atliktą įskaitymą, apeliantė pati inicijavo teisminį procesą, todėl turėjo laiko ir visas galimybes tinkamai jam pasirengti. Atsakovė, laikydamasi visų civilinio proceso principų, inter alia bendradarbiavimo (CPK 8 straipsnis), proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo (CPK 7 straipsnis), jau atsiliepime į ieškinį nurodė apie atliktą įskaitymą, pateikė išsamius teisinius argumentus dėl jo galiojimo. Triplike atsakovė jau tiesiogiai pabrėžė ir teisiškai pagrindė, jog jeigu ieškovė siekia, kad įskaitymas būtų laikomas negaliojančiu, ji privalo reikšti atitinkamą reikalavimą. Nepaisant to, ieškovė tokio reikalavimo nepareiškė.

7.3. Teismo procesiniai veiksmai aiškiai buvo nukreipti į siekį laikytis ekonomiškumo ir koncentruotumo principų, griežtą CPK taisyklių laikymąsi, ir šiuo požiūriu teismas nebuvo palankesnis kuriai nors iš šalių, kadangi ir atsakovės priešieškinis buvo nepriimtas. Apeliantė skunde net keletą kartų akcentuoja, neva ieškinio dalykas aiškiai skiriasi nuo ieškinio pagrindo, dėl ko teismui turėjo būti aišku, jog ieškovės atstovui trūksta teisinių žinių. Visų pirma, ieškinys buvo priimtas, antra, nėra aišku, kas turima omenyje. Ieškovė, grįsdama savo reikalavimą, nurodė aplinkybes, kuriomis skola susidarė bei suformulavo ieškinio dalyką, todėl jokio neatitikimo tarp ieškinio dalyko ir ieškinio pagrindo nėra.

7.4. Pažymėjo, kad reikalavimai dėl skolos priteisimo ir dėl vienašalio sandorio nuginčijimo yra visiškai skirtingo pobūdžio. Ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai niekuo nesusiję su reikalavimo pripažinti vienašalį sandorį negaliojančiu pagrindimu, todėl naujų įrodymų teikimas į bylą būtų neišvengiamas. Naujo reikalavimo pareiškimas lemtų poreikį iš naujo išsamiai rengtis teisminiam bylos nagrinėjimui, kas realiai reikštų grįžimą į pačią pirminę proceso stadiją. Neišvengiamas poreikis atlikti papildomus veiksmus (be nurodytų CPK 141 straipsnio 2 dalyje) savaime reiškia, jog ieškinio reikalavimo tikslinimas užvilkintų bylos nagrinėjimą.

7.5. Prašymas dėl ieškinio dalyko pakeitimo buvo išreikštas ne tik jau pasibaigus pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme stadijai, bet jau net ir besibaigiant bylos nagrinėjimo teisme stadijai. Ieškovės atstovas rašytinio pareiškimo dėl dalyko pakeitimo nepateikė ir nebuvo pasiruošęs jį pateikti. Po įrodymų ištyrimo yra galimas tik bylos medžiagos papildymas, o ne naujų reikalavimų pareiškimas. Priešingu atveju tai reikštų, jog jau išnagrinėta byla būtų grąžinama į pačią pradinę stadiją ir nagrinėjama iš naujo.

7.6. Pažymėjo, jog net ir nesant pareikšto reikalavimo dėl įskaitymo nuginčijimo, teismas, atsižvelgdamas į ieškovės dublike pateiktą poziciją, patikrino, ar įskaitymas atitinka teisėtumo sąlygas. Taigi teismas atidžiai įvertino atsakovės atsikirtimą dėl atlikto įskaitymo. Juo labiau, kad į bylą buvo pateikti įrodymai (su priešieškiniu), kurie akivaizdžiai pagrindžia paslaugų ieškovei teikimą, todėl jokių abejonių dėl ieškovei suteiktų paslaugų fakto nėra.

7.7. Ieškovei neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas visiškai pagrįstai laikė, jog tinkamo darbų atlikimo ir perdavimo faktas yra neįrodytas, o tai reiškia, kad atsakovei nekilo pareiga apmokėti sąskaitos faktūros Nr. HTC20220109.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės būdo

11. Apeliantė nurodo, kad iki 2023 m. kovo 30 d. nebuvo atstovaujama teisininko, todėl pirmosios instancijos teismas skirdamas pasirengimą bylai paruošiamųjų dokumentų būdu, ieškovei neatitinkant CPK 227 straipsnio 1 dalies sąlygų, tiesiogiai suvaržė ir pablogino ieškovės procesinę padėtį tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui iš esmės.

12. Pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyksta paruošiamųjų dokumentų būdu (CPK 227 straipsnis) arba parengiamajame teismo posėdyje (CPK 228 – 231 straipsniai). Šioje proceso stadijoje šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 226 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakoma, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme turi būti atliekamas kuo operatyviau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-378/2019, 19 punktas).

13. CPK 227 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog bylą nagrinėjantis teismas privalo paskirti pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdą, jeigu abiem šalims atstovauja CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ar 2 dalyje nurodyti asmenys, išskyrus CPK 228 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus. CPK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, matydamas, jog byloje galima sudaryti taikos sutartį arba jeigu įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti, arba jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme, skiria parengiamąjį teismo posėdį. Nutaręs rengtis nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje, teismas negali papildomai skirti pasirengimo paruošiamųjų dokumentų būdu. Nutaręs rengtis nagrinėti bylą teisme paruošiamųjų dokumentų būdu, teismas negali papildomai skirti parengiamojo teismo posėdžio (CPK 228 straipsnio 3 dalis).

14. Taikant lingvistinį ir sisteminį teisės akto aiškinimo metodus, matyti, kad CPK 227 straipsnio 1 dalyje nustatyta tik privalomas pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdas, kai abi šalis atstovauja advokatai, advokatų padėjėjai, o kai šalys yra juridiniai asmenys, tai ir asmenys, kurie turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kas reiškia, kad teismas gali (turi teisę) skirti bylą nagrinėti paruošiamųjų dokumentų būdu net ir tais atvejais, kai šalių neatstovauja teisinį išsilavinimą turintis asmuo, jei mano, kad, atsižvelgus į bylos aplinkybes, į pačias šalis (fiziniai ar juridiniai asmenys), šalių procesinius dokumentus (ieškinį ir atsiliepimą į ieškinį), toks pasiruošimo bylai būdas yra tinkamas.

15. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. vasario 20 d. priimdamas atsiliepimą į ieškinį, rezoliucijoje nurodė, kad „šalis atstovauja advokatai, todėl bylai ruoštis CPK 227 straipsnio tvarka. Ieškovė per 14 d. turi pateikti į bylą dubliką. Po to atsakovė per 14 pateiks į byla tripliką“. Taigi pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad ieškovę atstovauja advokatas, kadangi ieškovė su advokato padėjėju sudarė teisinių paslaugų sutartį tik 2023 m. kovo 30 d., prašymas suteikti prieigą pateiktas 2023 m. balandžio 4 d., prieiga prie bylos dokumentų advokato padėjėjui suteikta tą pačią dieną. Be to, ir ieškinyje nurodyta, kad byla nebus vedama per advokatą, o sudarius sutartį su advokatu ieškovė informuos apie tai teismą atskirai. Visgi, kaip nurodyta šios nutarties 14 punkte, nepaisant to, kad ieškovės neatstovavo advokatas, ką klaidingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pasirengimas bylos nagrinėjimui galėjo būti vykdomas paruošiamųjų dokumentų būdu. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia aplinkybė turėjo taip pat būti įvertinta, sprendžiant dėl ieškovės galimybės tikslinti ieškinį (dėl šios aplinkybės bus pasisakyta toliau tekste).

Dėl ginčo esmės

16. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad atsakovė atliko vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išsiuntė pranešimą dėl įskaitymo, todėl ieškovė nebeturi reikalavimo teisės, be to, įskaitymo neprašo pripažinti negaliojančiu, taip pat paminėjo, kad ieškovė tinkamai neatliko darbų, todėl negali būti laikoma, kad atsakovė yra skolinga už sąskaitoje Nr. HTC20220109 nurodytus darbus joje nurodytą sumą.

17. Visų pirma, paminėtina, kad CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Pagal CK 6.131 straipsnį, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (1 dalis); įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai; pranešimas laikomas negaliojančiu, jeigu įskaitymas daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą (2 dalis); jeigu kreditorius turi skolininko išduotą skolos dokumentą, tai įskaitoma padarant įrašą skolos dokumente ir grąžinant šį dokumentą skolininkui (3 dalis); jeigu įskaitymas nepadengia viso reikalavimo arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, tai kreditorius turi teisę pasilikti skolos dokumentą su įrašu apie įskaitymą, tačiau privalo apie įskaitymą raštu pranešti skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018).

18. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2017 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

19. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė turėjo ginčyti įskaitymo faktą, tačiau reikalavimo nepareiškė. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dublike de facto ieškovė ginčijo tokį įskaitymą, teigdama, kad atsakovė neturi jokios reikalavimo teisės į ieškovę, atsakovė neteikė nei jokių prekių, nei paslaugų ieškovei. Teismo posėdyje, vykusiame 2023 m. balandžio 4 d., ieškovės atstovas po šalių pasisakymų, prašymų ir papildymų stadijoje, prieš baigiamąsias kalbas, pateikė žodinį prašymą pripažinti vienašalį atsakovės įskaitymą negaliojančiu bei prašė suteikti galimybę patikslinti reikalavimus (posėdžio garso įrašo nuo 19:05 min. iki 21:04 min.), tačiau pirmosios instancijos teismas žodine nutartimi atmetė tokį prašymą, motyvuodamas tuo, kad nesutinka kita šalis ir tai užvilkins bylos nagrinėjimą (posėdžio garso įrašo nuo 22:01 min. iki 22:32 min.). Tačiau apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir teisės principus, teisines pasekmes ieškovei, dėl galimybės tikslinti ieškinio reikalavimus ir tokiu būdu nebuvo atskleista bylos esmė.

20. Paminėtina, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas siekia įgyvendinti įstatyme įtvirtintus civilinio proceso tikslus – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai suponuoja ir teismo, ir dalyvaujančių byloje asmenų pareigą aktyviai veikti siekiant kuo operatyvesnio ir ekonomiškesnio bylos išnagrinėjimo (CPK 7 straipsnis). Civilinio proceso tikslų įgyvendinimas neatsiejamas nuo kooperacijos (bendradarbiavimo) principo: teismas, CPK nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta; dalyvaujantys byloje asmenys šio kodekso nustatyta tvarka bendradarbiauja tarpusavyje ir su teismu (CPK 8 straipsnis).

21. Aiškindamas teismo pareigą laikantis kooperacijos principo užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo pareiga bendradarbiauti su bylos šalimis aktuali ir įrodinėjimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 25 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 31 punktas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti CPK 265 straipsnyje įvardyti klausimai: įvertinti įrodymai, konstatuota, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Taigi, tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20 punktas; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2021, 44 punktas).

22. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti.

23. Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, taip pat turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą galima tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017, 25 punktas; 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 32 punktas). Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad įstatyme nepripažįstama galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme, nes ji iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-684/2016 ir kt.).

24. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais jis rėmėsi atmesdamas ieškovės atstovo prašymą leisti patikslinti reikalavimus, yra iš dalies pagrįsti, tačiau jie turėtų kartu vertinami ir su proporcingumo ir teisingumo principais, taip pat tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimu. Kaip minėta, šioje byloje pasiruošimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, tačiau ieškovės neatstovavo teisinį išsilavinimą turintis atstovas, toks atstovas atsirado tik faktiškai prieš pat teismo posėdį, taigi teismas nustatydamas tokį bylai pasirengimo būdą, neatsižvelgė į ieškovės galimybes pareikšti reikalavimus, suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, atitinkantį bylos faktinę situaciją. Tokiu būdu ieškovei iš esmės užkirstas kelias į jos reikalavimų tinkamą išnagrinėjimą, be to, kaip minėta, ieškovė jau ir dublike reiškė nesutikimą su įskaitymu. Byloje matyti, kad buvo pareikštas atsakovės priešieškinis, kuris 2023 m. balandžio 4 d. teismo posėdyje nebuvo priimtas žodine nutartimi, ieškovės atstovas ieškinio reikalavimų netikslinimą siejo su pareikštu priešieškiniu, tačiau jo nepriėmus, prašė suteikti galimybę patikslinti reikalavimus, į tokią faktinę aplinkybę teismas taip pat neatsižvelgė.

25. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013; kt.).

26. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-881/2019).

27. Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-684/2019; kt.). Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu, sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018).

28. Teismui nesuteikus galimybės patikslinti ieškinio reikalavimą raštu, kuris ieškovės atstovo buvo pareikštas žodžiu teismo posėdžio metu, atsižvelgus į bylos aplinkybes, iš esmės nebuvo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kas yra būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės sąlyga. Vien formalus civilinio procesų nuostatų taikymas suponuoja ne tikro, o tariamo teisingumo įvykdymą.

29. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad aiškinant ir taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011 ir joje nurodyta teismų praktika).

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovei neįvykdžius savo prievolės tinkamai atlikti darbus, atsakovei atitinkamai neatsirado prievolė atsiskaityti pagal sąskaitą Nr. HTC20220109 už joje nurodytus darbus. Tačiau visiškai nėra aišku, kuo pirmosios instancijos teismas rėmėsi, padarydamas tokią išvadą, kadangi nenurodyti nei konkretūs įrodymai (rašytiniai ar liudytojų parodymai), ar konkreti teisės norma, ar kita, kas pagrįstų tokią pirmosios instancijos teismo išvadą. Toks įrodymų vertinimas neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų šios nutarties 29 punkte.

31. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje formaliai taikydamas teisės aktus visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, tai, kad ieškinys negali būti tikslinamas apeliacinėje instancijoje, sprendžia, kad šalių ginčo nagrinėjimas nėra įmanomas apeliacinės instancijos teisme, kadangi ieškinio nagrinėjimas reikštų nagrinėjimą beveik visa apimtimi ir naujais aspektais, renkant ir naujus įrodymus, ieškovei tikslinant ieškinio reikalavimus, o tai neatitiktų apeliacijos esmės ir paskirties, be to, šalis, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl pateiktų įrodymų vertinimo (kurių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino), prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skundžiamas teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

32. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo byla iš esmės nėra išspręsta ir ji grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prejudicinės galios neturi ir pirmosios instancijos teismas nėra saistomas apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų: iš naujo nagrinėdamas bylą ir šalims pateikus naujų įrodymų bei jų pagrindu nustačius kitokias, nei pirmiau buvo nustatytos, reikšmingas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priima sprendimą dėl byloje pareikštų bei įsiteisėjusiu sprendimu neišspręstų reikalavimų, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei taikydamas bylai aktualias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2021).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Asta PikelienėUrmila ValiukienėLinas Zinkevičius