Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens skolininkės I. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolės I. B. pareiškimą dėl sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti tam tikrus veiksmus neįvykdymo pasekmių taikymo, suinteresuoti asmenys – I. B., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Prašymą grindė tuo, jog antstolė vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. e2-452-141/2016, kuriuo I. B. įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius - nugriauti šalia žemės sklypo, kurio kadastrinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pastatytą inžinerinį statinį, kuris apima: metalo strypų tvorą 1,63 1,50 m aukščio ir 30,25 m ilgio; 1,50 m aukščio tvorą ant atraminės sienutės, kurios aukštis 1,80 m bei 1,50 m aukščio tvorą ant atraminės sienutės, kurios aukštis 1,80 m bei 1,50 m aukščio tvorą ant atraminės sienutės, kurios aukštis 0,84 m, tvoros ant atraminės sienutės ilgis 46,35 m, viso statinio ilgis 76,6 m, bei sutvarkyti statybvietę. Patikrinimo metu nustatyta, kad metalo strypų tvora esanti valstybinėje žemėje, šalia žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), išnuomota, o atraminė sienutė nenugriauta, statybvietė nesutvarkyta, todėl teismo sprendimas neįvykdytas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

21. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria skolininkei I. B. skirta 20 Eur bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-452-141/2016 dieną, skaičiuojant nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

22. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad antstolė I. B. vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-452-141/2016, pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą, kuriuo skolininkė I. B. yra įpareigota per aštuoniolika mėnesių, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti inžinerinį statinį - šalia žemės sklypo, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), pastatytą tvorą, parengti statybos projektą ir gauti rašytinius įgalioto valstybės tarnautojo pritarimus nesudėtingo statinio statybai bei atlikti visus kitus būtinus įstatymo nustatytus veiksmus statinio įteisinimui. Jeigu per teismo sprendimu nustatytą terminą reikalavimas nebus vykdomas ir statinys nebus įteisintas įstatymo nustatyta tvarka, I. B. įpareigota per tris mėnesius, skaičiuojant nuo teismo sprendimu nustatyto aštuoniolikos mėnesių termino pabaigos, pašalinti savavališkos statybos padarinius - nugriauti šalia žemės sklypo, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), pastatytą inžinerinį statinį, kuris apima: metalo strypų tvorą 1,63 - 1,50 m aukščio ir 30,25 m ilgio; 1,50 m aukščio tvorą ant atraminės sienutės, kurios aukštis 1,80 m, bei 1,50 m. aukščio tvorą ant atraminės sienutės, kurios aukštis 1,80 m, bei 1,50 m aukščio tvorą ant atraminės sienutės, kurios aukštis 0,84 m, tvoros ant atraminės sienutės ilgis - 46,35 m, viso statinio ilgis - 76,6 m, bei sutvarkyti statybvietę.

23. Skolininkė per teismo nustatytą terminą neįvykdė teismo sprendimo dalies, įpareigojančios įteisinti inžinerinį statinį - šalia žemės sklypo, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), pastatytą tvorą, todėl jai kilo pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius - nugriauti šalia žemės sklypo, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), pastatytą inžinerinį statinį, kuris apima: metalo strypų tvorą 1,63 - 1,50 m aukščio ir 30,25 m ilgio; 1,50 m aukščio tvorą ant atraminės sienutės, kurios aukštis 1,80 m, bei 1,50 m. aukščio tvorą ant atraminės sienutės, kurios aukštis 1,80 m, bei 1,50 m aukščio tvorą ant atraminės sienutės, kurios aukštis 0,84 m, tvoros ant atraminės sienutės ilgis - 46,35 m, viso statinio ilgis - 76,6 m, bei sutvarkyti statybvietę.

24. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-35340-235/2018 už teismo sprendimo nevykdymą paskyrė I. B. 1 Eur baudą už kiekvieną antstolio reikalavimų nevykdymo dieną, baudos pradžios terminą skaičiuojant nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

25. 2021 m. gegužės 14 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktu skolininkė neteko nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

26. Inspekcija 2021 m. rugpjūčio 2 d. teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktu Nr. 4D-3148 konstatavo, kad metalo strypų tvora esanti valstybinėje žemėje, šalia žemės sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini) išmontuota, atraminė sienutė – nenugriauta, statybvietė nesutvarkyta, teismo sprendimas neįvykdytas.

27. 2021 m. rugsėjo 30 d. Spendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktu antstolė I. B. nustatė, jog sprendimas nėra įvykdytas, nes atraminė sienutė nenugriauta, statybvietė nesutvarkyta.

28. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, pagal kurį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisingumo vykdymas neapsiriboja teismo sprendimo priėmimu, tik jį įvykdžius galima konstatuoti, kad asmeniui buvo sudaryta galimybė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą ir pasinaudoti veiksmingomis teisinės gynybos priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) išaiškino, kad tais atvejais, kai teismas priima sprendimą, pagal kurį atsakovas įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo, pats savaime šio sprendimo priėmimas neužtikrina realios pažeistų teisių apsaugos ir jų atkūrimo, nes yra būtinas sprendime nurodytų reikalavimų įvykdymas. Jei skolininkas sprendimo neįvykdo savanoriškai, siekiant realios teisių gynybos, būtina taikyti priverstinį vykdymą (LAT 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016).

29. CPK 273 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu sprendime nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas arba jeigu atsakovas įpareigojamas pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų. Taigi už tokio sprendimo nevykdymą skolininkui gali būti skiriama bauda, kurią teismas pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį turi numatyti sprendime dėl ginčo esmės. Tuo atveju, kai tokios pasekmės nėra įtvirtintos sprendime, sprendimas turi būti vykdomas per nustatytą terminą, po kurio antstolis gali kreiptis į teismą dėl baudos skyrimo pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį. Kai teismas sprendime dėl ginčo esmės nurodo tokio sprendimo nevykdymo pasekmes, antstolis priverstinai gali vykdyti šią sprendimo dalį dėl baudos išieškojimo, t. y. konstatuoti periodus, kai teismo sprendimas apima trunkamojo pobūdžio veiksmus, kuriais skolininkas nevykdo šio sprendimo ir apskaičiuoti bei išieškoti baudas (LAT 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67-313/2017).

30. Bauda, numatyta CPK 771 straipsnio 6 dalyje, yra priverstinio teismo sprendimų vykdymo proceso instrumentas, kurį, nustatęs, kad skolininkas teismo sprendimo neįvykdė, gali taikyti teismas, jam skirdamas iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. CPK 771 straipsnio 6 dalyje numatyta galimybė skirti baudą už teismo sprendimo, įpareigojančio pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, nevykdymą visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar yra nustatyta alternatyvi teismo sprendimo vykdymo tvarka (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-522-864/2018).

31. LAT taip pat išaiškino, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija, skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 6 dalis nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę. CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai veiksmus gali atlikti ar nutraukti tik pats skolininkas (arba pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą nevykdomas sprendimas, įpareigojęs pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius), surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. LAT, be kita ko, pažymėjo, kad tokia įstatymo formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo (LAT 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009). Taigi bauda, numatyta CPK 771 straipsnio 6 dalyje, yra priverstinio teismo sprendimų vykdymo proceso instrumentas, kurį, nustatęs, kad skolininkas neįvykdė teismo sprendimo, gali taikyti teismas jam skirdamas iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.

32. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad nėra įvykdytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. e2-452-141/2016, nes nėra nugriauta atraminė sienutė, o statybvietė nesutvarkyta. Grįsdama sprendimo nevykdymą apeliantė nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje neįvertino I. G. 2021 m. gegužės 14 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-21-8-19695 ir antstolio G. B. 2018 m. rugpjūčio 1 d. turto pardavimo išieškotojui akto Nr. 0040/17/02492-1. Jos teigimu, teismas neįvertino, kad šių dokumentų pagrindu skolininkė neteko nuosavybės teisės į namą ir žemės sklypą, taigi negalėjo įvykdyti įpareigojimų. Be to, nurodo, kad vyko teisminiai procesai, kurių baigtis skolininkei nebuvo žinoma, taip pat nebuvo žinoma, ar naujieji savininkai pageidaus įteisinti savavališkos statybos padarinius. Atraminės sienutės griovimas gali sukelti žalą trečiųjų asmenų turtui.

33. CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Tenkinti antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui tokiu atveju teismas turėtų tik nustatęs, kad sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ar privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl skolininko kaltės, t. y. nėra objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko, lemiančių tokį neįvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021, 25 punktas).

34. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl antstolio G. B. 2018 m. rugpjūčio 1 d. turto pardavimo išieškotojui akto Nr. 0040/17/02492-1, kuriuo antstolis pardavė išieškotojams UAB „Lithaus“ ir E. S. akte nurodyta turtą – po 3/4 ir 1/4 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, Vilniaus miesto apygardos teismas 2020 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-912-912/2020, be kita ko, minėtą aktą panaikino. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2020 m. lapkričio 17 d. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vertinti aplinkybės, kad minėto ir jau panaikinto akto pagrindu nuosavybės teisės apeliantė buvo netekusi, bei šio akto reikšmės svarstant dėl baudos skyrimo.

35. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jos pateikto įrodymo - antstolio I. G. 2021 m. gegužės 14 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-21-8-19695, kurio pagrindu apeliantė neteko nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini)., taigi neteko objektyvios galimybės pašalinti savavališkos statybos padarinius šalia šio sklypo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad CPK 306 straipsnio 1 dalis numato reikalavimus apeliacinio (taigi, ir atskirojo) skundo turiniui. Atskirajame skunde, be kita ko, turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo (nutarties) ar jos dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (skundo pagrindas). Taigi, apeliacinės instancijos procesas nėra skirtas pakartotinai išnagrinėti tas pačias aplinkybes, kurios jau buvo išsamiai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Įvertinus skundžiamos nutarties motyvus matyti, kad teismas išsamiai pasisakė dėl to, kad skolininkės pareigos įvykdyti teismo sprendimą ir pašalinti savavališkos statybos padarinius nešalina ta aplinkybė, kad ji neteko nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į dvejopo pobūdžio aplinkybes, viena vertus, jog atraminė sienutė stovi valstybiniame žemės sklype, kurio savininkas nesikeitė nuo pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo priėmimo dienos, taigi žemės sklypo pardavimo aplinkybė negali būti laikoma kaip objektyviai sutrukdžiusia pašalinti savavališkos statybos padarinius.

36. Be to, apeliantė taip pat nepateikė jokio pirmosios instancijos teismo motyvus paneigiančių argumentų, jog savavališkos statybos padarinių šalinimo prievolė yra siejama su statytoju, tai nėra daiktinė teisė ir neseka paskui daiktą, o pasikeitus savavališkai pastatyto statinio nuosavybės teisės turėtojui teisių perėmimas vykdymo procese, numatytas CPK 596 straipsnyje, neįvyksta, vykdymo proceso šalys išlieka tos pačios, už įpareigojimų įvykdymą ir toliau atsakingas lieka skolininkas ir jam taikomi nurodymų nevykdymo padariniai, nustatyti CPK 771 straipsnyje. Be to, nuosavybės teisės apeliantė neteko tik 2021 m. gegužės 14 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-21-8-19695 pagrindu, tačiau ir iki tol savavališkos statybos padarinių iki galo nebuvo pašalinusi. Iš to darytina išvada, kad nuosavybės teisės perleidimas nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo sudaryti objektyvių kliūčių teismo sprendimą įvykdyti.

37. Apeliantės teigimu, dėl vykusių teisinių ginčų ir neaiškaus būsimo žemės sklypo savininko ji nešalinto atraminės sienutės, kadangi nebuvo žinoma, ar naujasis savininkas planuos šį statinį įteisinti, kadangi pašalinus atraminę sienutę iš buvusio apeliantės žemės sklypo į kaimyninį žemės sklypą byrėtų gruntas, tokiu būdu sukeldamas žalą. Vadovaujantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, taigi, įrodinėti ginčui svarbias aplinkybes, pateikti tą pagrindžiančius įrodymus, yra apeliantės pareiga. Apeliantė, nurodydama tokius teiginius, nepateikė jokių įrodymų, kad būtų teiraujamasi ar derinamas klausimas su naujaisiais savininkais dėl savavališkos statybos padarinių – atraminės sienutės įteisinimo, tokie apeliantės teiginiai laikytini deklaratyviais. Kaip jau minėta, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad savavališkos statybos padarinių šalinimo pareiga nėra daiktinė teisė, paskui daiktą ji neseka, todėl būtent apeliantė yra vienintelis subjektas, kuriam tenka pareiga minėtas neteisėtų statybų padarinius pašalinti (įteisinant arba nugriaunant), o to nepadarius, jai tenka prisiimti neigiamas teismo sprendimo nevykdymo pasekmes. Dėl šios priežasties nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad padarinių nepašalinimas buvo nulemtas teisminių procesų, savininkų pasikeitimo ar galimo sienutės įteisinimo pasikeitus savininkams. Pakartotina, kad naujieji savininkai nėra ir negali būti atsakingi už atraminės sienutės įteisinimą, kadangi tokia pareiga priklauso skolininkei apeliantei. Atskirajame skunde pateikiami tik samprotavimai, kad apeliantė turėjo rimtą pagrindą manyti, kad dėl pastarųjų priežasčių naujieji savininkai sieks įteisinti atraminę sienutę, kadangi apeliantė nepateikė jokių tą pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Dėl šių priežasčių atskirojo skundo argumentai, kad bauda paskirta nepagrįstai, atmestini.

38. Apeliantės manymu, jai paskirta bauda už sprendimo neįvykdymą yra neproporcingai didelė, sukelianti didelius nuostolius.

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), jog pagal CPK 771 straipsnio 6 dalies nuostatas, įstatymų leidėjas suteikė diskreciją teismui, nustačiusiam, kad skolininkas neįvykdė teismo sprendimo, kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti skiriamos baudos dydį, kuris ribojamas tik maksimalia suma, kas reiškia, kad teismas, parinkdamas baudos dydį, nesaistomas jokių konkrečių įstatyme įtvirtintų nuostatų ar kriterijų (išskyrus tai, kad turi atsižvelgti į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo sprendimo neįvykdymo, jų poveikį išieškotojo ir visuomenės interesams, kokioms vertybėms ir kokiu mastu nutarties nevykdymas darė įtaką ir kaip tai paveikė skolininko ir išieškotojo turtinius interesus, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017 63 punktą).

40. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, turėdama diskrecijos teisę skirti baudą iki 300 Eur už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną, paskyrė visiškai proporcingą pažeidimui ir pažeidimo trukmei baudą (20 Eur per dieną), kas niekaip negali būti laikoma neproporcinga sankcija. Šiuo atveju reikšminga tai, kad skolininkė teismo sprendimą turėjo įvykdyti iki 2017 m. gruodžio 18 d., taigi teismo sprendimas nėra įvykdomas dėl subjektyvių nuo apeliantės priklausančių priežasčių jau daugiau nei 4 metus, kas nėra suderinama su teismo sprendimo privalomumu ir vykdytinumu. Be to, teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi apeliantei jau buvo paskirta minimali periodinė 1 Eur bauda, turėjusi skatinti apeliantę teismo sprendimą kuo greičiau įvykdyti, tačiau minėtoji bauda savo tikslo nepasiekė, teismo sprendimas liko neįvykdytas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensavimo funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą (CPK 18 straipsnis), kurio įgyvendinimo kontrolė yra pavesta teismui (CPK 771 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013). Dėl šios priežasties nėra pagrindo mažinti skundžiama nutartimi skolininkei paskirtą baudą.

41. Kiti apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai neturi esminės įtakos teisingam procesinio sprendimo priėmimui. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

42. Dėl išdėstytų argumentų darytina išvada, kad apeliantės atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės skolininkės I. B. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.