- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-21
- Bylos Nr.
- e2A-638-370/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00748-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- J. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3358-656/2020 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „O.“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, viešoji įstaiga „A.“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. M. (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „O.“ (toliau – ir atsakovė) 65 000 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2020 m. gegužės 28 d. iki visiško skolos išieškojimo, bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
2. Ieškovė nurodė, kad nuo 2020 m. kovo 4 d. iki 2020 m. kovo 18 d. atliktais pavedimais suteikė atsakovei 65 000 Eur paskolą. Lėšos 2020 m. kovo 8 d. ir 2020 m. kovo 18 d. mokėjimo pavedimais pervestos į atsakovės banko sąskaitą (duomenys neskelbtini). Pavedimuose dėl techninės klaidos nurodyta „grąžinama paskola“ ir „grąžinimas“, nors pavedimų paskirtis buvo paskolos suteikimas. Atsakovė nėra grąžinusi ieškovės suteiktos paskolos.
Atsiliepimas
3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti, skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis – žinomai nepagrįsto reikalavimo pareiškimą, 50 proc. baudos priteisiant atsakovei. Atsakovė nurodė, kad ieškovė nėra suteikusi atsakovei paskolų. Ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas ir yra dalis ieškovės gynybinės strategijos kilusiuose ginčuose su atsakove ir trečiuoju asmeniu VšĮ „A.“ (toliau – ir trečiasis asmuo) dėl ieškovės veiksmais pasisavintų trečiojo asmens ir atsakovės lėšų. Ieškovė iki 2020 m. kovo buvo atsakovės direktorė ir vienintelė dalininkė, ginčo laikotarpiu ji vienasmeniškai priimdavo visus su atsakovės valdymu susijusius sprendimus, vienintelė turėjo teisę valdyti atsakovės banko sąskaitą. Tuo pačiu metu ieškovė taip pat dirbo trečiojo asmens finansų direktorės pareigose. 2017 m. sausio 3 d., ieškovei einant trečiojo asmens finansų direktorės pareigas, trečiojo asmens ir atsakovės buvo sudaryta buhalterinių paslaugų sutartis, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo teikti trečiajam asmeniui buhalterinės apskaitos paslaugas. 2020 m. kovą kilo ginčas tarp trečiojo asmens ir ieškovės, kuomet trečiasis asmuo nustatė, kad 2017–2019 m. ieškovė atliko iš trečiojo asmens banko sąskaitos mokėjimus į atsakovės (visą ginčo laikotarpį valdomo išimtinai ieškovės) sąskaitą iš viso 329 165 Eur sumai. Trečiojo asmens teigimu, padaryta 354 543,14 Eur žala. Ieškovė pripažino nepagrįstai atlikusi šiuos mokėjimus, „pasiskolinusi“ šias sumas iš trečiojo asmens, pervedant jas į atsakovės sąskaitą, paaiškino, kad visas pinigų sumas planavo grąžinti iš ateityje gautinų sumų. Trečiasis asmuo savo reikalavimą pareiškė ir teismine tvarka. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal trečiojo asmens ieškinį solidariems skolininkams ieškovei ir atsakovei dėl 282 794,25 Eur žalos atlyginimo (bylos Nr. e2-3124-910/2020). Pareikštame ieškinyje nurodoma, kad ieškovė yra grąžinusi 71 748,89 Eur sumą, todėl trečiajam asmeniui padarytos žalos likutis yra 282 794,25 Eur.
4. Pasikeitus atsakovės vieninteliam dalininkui ir vadovei, perėmus atsakovės banko sąskaitų valdymą ir susipažinus su bendrovėje esančiais buhalteriniais dokumentais, tapo žinoma, kad visas iš trečiojo asmens į atsakovės sąskaitą pervestas sumas (ir galbūt ne tik jas) ieškovė, kaip tuometinė vienintelė dalininkė ir vadovė, naudojo ne atsakovės reikmėms, o savo asmeninėms reikmėms. Atsakovės preliminariais skaičiavimais, nuo 2017 m. sausio iki 2020 m. kovo savo asmeninėms reikmėms iš atsakovės banko sąskaitos ieškovė sau pervedė („už paslaugas“) arba naudojantis juridinio asmens banko mokėjimo kortelėmis (įskaitant pinigų išgryninimą bankomatuose), arba juridinio asmens vardu įsigydama išimtinai savo asmeniniams poreikiams tenkinti naudotą turtą panaudojo 248 189,11 Eur sumą. Be to, nuo 2012 m. iki 2019 m. ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove už gautus avansinius mokėjimus ir grynųjų pinigų išėmimus iš atsakovės banko mokėjimo kortelių iš viso 85 858,34 Eur sumai. Lėšos būdavo pervedamos iš trečiojo asmens atsakovei tik tam, kad jas vėliau būtų paprasčiau panaudoti ieškovės asmeninėms reikmėms (nes atsakovę valdė kaip vienasmenė dalininkė pati ieškovė). Iš ieškovės 2020 m. kovą gautos sumos buvo pervestos pačios ieškovės tretiesiems asmenims (VšĮ „A.“, VšĮ V.) grąžinant anksčiau savo poreikiams pasisavintų atsakovės (ar trečiųjų asmenų) lėšų dalį. Visus mokėjimus iš atsakovės sąskaitos atliko pati ieškovė. Dėl to, nurodytos mokėjimo paskirtys „grąžinimas“ nėra apsirikimo klaida, kaip nepagrįstai teigiama ieškinyje, o iš tikrųjų buvo dalinis pasisavintų lėšų grąžinimas. Ieškovė ieškinį šioje byloje pareiškė ne siekdama apginti jos tariamai pažeidžiamas teises, o siekdama daryti atsakovei spaudimą, sukurti gynybinę poziciją Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-3124-910/2020 (ir / ar kitose civilinėse bylose tarp tų pačių asmenų) pagal trečiojo asmens ieškinį dėl žalos atlyginimo. Ieškovė teise į teisminę gynybą naudojasi ne pagal paskirtį, piktnaudžiaudama procesinėmis teisėmis, dėl to atsakovė prašė skirti ieškovei baudą.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo VšĮ „A.“ pritarė atsakovės argumentams, prašė ieškinį atmesti ir skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis – žinomai nepagrįsto reikalavimo pareiškimą, 50 proc. baudos priteisti atsakovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovei 5 535,75 Eur, o trečiajam asmeniui 1 464,10 Eur bylinėjimosi išlaidas; atmetė prašymus skirti ieškovei baudą.
3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo aplinkybes bei bylos įrodymus nustatė, jog 2020 m. liepos 31 d. nepriklausomos auditorės E. M. audito ataskaitoje nurodyta, kad pati ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove už gautus avansinius mokėjimus ir grynųjų pinigų išėmimus iš atsakovės banko mokėjimo kortelių, iš viso 85 858 Eur sumai. Ieškovė, būdama atsakovės direktorė ir gaudama už tai darbo užmokestį, taip pat periodiškai savo pačios sprendimu papildomai iš atsakovės banko sąskaitos 2019 m. išsimokėjo sau 60 848 Eur už paslaugas, apie kurių faktinį suteikimą nėra duomenų.
4. Teismas sutiko su atsakovės ir trečiojo asmens vertinimu, kad ieškovė neginčijo trečiojo asmens piniginių lėšų pasisavinimo fakto. 2020 m. kovo 6 d. ieškovė trečiojo asmens direktorei S. A. parašė elektroninį laišką, kuriuo pripažino padarytą žalą, prašė suteikti daugiau laiko. 2020 m. kovo 10 d. ieškovė parašė pasiaiškinimą, kuriuo pripažino, kad be pagrindo pervedė iš trečiojo asmens banko sąskaitos atsakovei 313 165 Eur. Atsakovė, išnagrinėjusi banko pavedimus, nustatė, kad be pagrindo pasisavinta suma yra 329 165 Eur. Dalį sumos ieškovė grąžino tiesiogiai trečiajam asmeniui (10 000 Eur) ir dalį sumos grąžino per atsakovę, kuri, vykdydama 2020 m. liepos 24 d. trišalę tarpusavio užskaitymo sutartį, pinigus pervedė VšĮ V.
5. Be to, teismas pripažino, kad Audito ataskaitoje nustatyti faktai, kad pati ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove už gautus avansinius mokėjimus ir grynųjų pinigų išėmimus iš atsakovės banko mokėjimo kortelių, iš viso 85 858 Eur sumai ir kad ieškovė sau papildomai išsimokėjo 60 848 Eur sumą už paslaugas, apie kurių suteikimą nėra duomenų, ieškovės nepaneigti. „Mastercard business“ kortelės išrašas patvirtina, kad ieškovė nuolat iš atsakovės sąskaitos apmokėdavo asmeninių poreikių tenkinimo išlaidas. 2012–2019 m. neatsiskaitytų avansų sutikrinimo pažyma patvirtina, kad ieškovė iš atsakovės banko sąskaitos išėmė grynaisiais, iš viso 85 858 Eur. Teismas atmetė ieškovės argumentą apie 2018-2019 m. atsakovės finansinių ataskaitų (balansų) įrodomąją reikšmę (kad nėra fiksuoti ieškovės įsipareigojimai atsakovei), nes šie dokumentai pasirašyti pačios ieškovės ir netikrinti auditoriaus.
Šalies argumentai
6. Ieškovė 2020 m. kovo 4 d. mokėjimo nurodymu ir 2020 m. kovo 5 d. mokėjimo nurodymu pervedė atsakovei 19 000 Eur nurodydama mokėjimo paskirtį „paskola“. Ieškovė 2020 m. kovo 8, 13, 18 ir 19 d. mokėjimo nurodymais atsakovei pervedė 52 000 Eur, nurodydama mokėjimo paskirtį „Grąžinimas“, „Grąžinama paskola“, „Grąžinamas avansas“. Teismo vertinimu, aptariamuose mokėjimo nurodymuose nurodyta mokėjimo paskirtis tiesiogiai neįrodo nei faktinio paskolos dalyko perdavimo, nei suderintos šalių valios teikti paskolą.
Žemesnės instancijos teismas
7. Visus mokėjimus iš trečiojo asmens į atsakovės banko sąskaitą, dėl kurių grąžinimo kilo ginčas su trečiuoju asmeniu, atliko ieškovė. Atsakovė atsako prieš trečiąjį asmenį dėl gautų lėšų panaudojimo pagal šių įstaigų nustatytą paskirtį. Sprendžiant pagal išrašus iš atsakovei banko išduotos mokėjimo verslo kortelės, kuria disponavo tik ieškovė, iš trečiojo asmens gautas lėšas atsakovės sąskaitoje ieškovė naudojo ne viešosios įstaigos reikmėms, o, galbūt, savo asmeninėms reikmėms. Teismo vertinimu, ieškovė 2020 m. kovą mokėjimus į atsakovės banko sąskaitą atliko ne suteikdama paskolas atsakovei, o grąžindama anksčiau ne pagal paskirtį panaudotų atsakovės lėšų, gautų iš trečiojo asmens, dalį. Dėl to, nurodytos mokėjimo paskirtys „grąžinimas“ nėra apsirikimo klaida, kaip teigiama ieškinyje, o iš tikrųjų buvo dalinis panaudotų atsakovės lėšų grąžinimas. Teismas nusprendė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių susitarimo dėl paskolos santykių sudarymą, taip pat kiti įrodymai nepatvirtina šalių valios.
8. Teismo vertinimu, ieškinio šioje byloje pareiškimas pats savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, todėl atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
1. Apeliaciniame skunde ieškovė J. M. prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; 2) pripažinus apeliaciniame skunde nurodytus procesinių normų pažeidimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos procese, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 3) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas; 4) priimti naujus rašytinius įrodymus. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1.1. Nuo 2020 m. kovo 4 d. iki 2020 m. kovo 18 d. ieškovė suteikė atsakovei 65 000 Eur paskolą. Ieškovės atsakovei atliktų pavedimų paskirtis buvo paskolų suteikimas, o ne pavedimuose nurodoma – „grąžinama paskola“ ir „grąžinimas“ ir tai yra techninė rašybos klaida. Atsakovė nebuvo suteikusi ieškovei paskolų ir ieškovė neturėjo turtinių įsipareigojimų atsakovei. Atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių kad atsakovė buvo suteikusi ieškovei paskolas. Atsakovei kyla pareiga pagrįsti ieškovės reikalaujamų grąžinti lėšų įgijimo pagrindą. Teismas nenustatė, kokiu pagrindu atsakovė turėjo reikalavimą ieškovei 65 000 Eur sumai. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė teisėtai įgijo iš ieškovės ginčo sumą. Teismas netinkamai atskleidė ginčo esmę ir nesiaiškino, ar atsakovė, kaip ieškovės pervestų lėšų gavėja, turi teisėtą šių lėšų gavimo teisę.
1.2. Pervestų lėšų priėmimas išreiškia įsipareigojimą jas grąžinti paskolos davėjui, dėl to atsakovė, norėdama paneigti paskolos santykių tarp šalių buvimą, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigus iš ieškovės ji gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu. Atsakovė šios įrodinėjimo pareigos neįgyvendino ir teismas, pažeisdamas nešališkumo principą, ėmė gilintis kur, kada ir kokiu tikslu iš ieškovės gautas ginčo lėšas naudojo toliau. Iš sprendimo turinio neaiškus ieškovės pervestų atsakovei lėšų pagrindas.
1.3. Teismas, pažeisdamas nešališkumo principą, rėmėsi subjektyviomis atsakovės prielaidomis, kad ieškovė 2020 m. kovą mokėjimus į atsakovės banko sąskaitą atliko ne suteikdama paskolas atsakovei, o grąžindama anksčiau ne pagal paskirtį panaudotų atsakovės lėšų, gautų iš trečiojo asmens, dalį. Teismas šališkai ir subjektyviai peržengė ieškinio ribas ir teismo sprendimą grindė subjektyviomis atsakovės prielaidomis.
1.4. Atsakovė nepateikė įrodymų, trišalio sandorio ar vykdytino teismo procesinio sprendimo, kuriais remiantis ieškovė turėjo prievolę 2020 m. kovo 8 d. bei 2020 m. kovo 18 d. pavedimų metu atlyginti tretiesiems asmenims žalą ir dar netiesiogiai, o per atsakovę. Priešingi atsakovės teiginiai yra neįrodyti ir teismas neturėjo pagrindo jais remtis. Atsakovė nėra pareiškusi ieškovei pretenzijų ar reikalavimų dėl tariamai ieškovės ne pagal paskirtį panaudotų lėšų grąžinimo.
1.5. Teismas pažeidė ieškovės teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, nes nesant pareikšto atsakovės priešieškinio konstatavo atsakovės teisių pažeidimo faktą kaltais ieškovės veiksmais. Teismas neturėjo pagrindo gilintis į atsakovės subjektyvias versijas ir konstatuoti niekinius faktus dėl tariamo atsakovės lėšų panaudojimo ne pagal paskirtį. Šioje byloje neturi reikšmės trečiojo asmens subjektyvus vertinimas, kad jis turi teisėtą reikalavimo teisę į ieškovę dėl 354 543,14 Eur žalos, nes šį ginčą nagrinėja Vilniaus apygardos teismas byloje Nr. e2-3124-910/2020. Sprendimo motyvai, kad ieškovė naudojo atsakovės lėšas ne pagal paskirtį, todėl turėjo jas grąžinti bei, kad trečiasis asmuo teigia, jog ieškovė jam padarė turtinę žalą, šalintini iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo, t. y. draudimo peržengti byloje pareikštų reikalavimų faktinį pagrindą.
1.6. Teismas nenurodė, kokiais pagrindais paneigė ieškovės nurodytuose mokėjimo pavedimuose nurodytą paskolos suteikimo atsakovei paskirtį, o taip pat, kokiu teisiniu pagrindu grindžiama atsakovės reikalavimo teisė į ieškovės prašomas priteisti 65 000 Eur lėšas. Nėra pateiktas nė vienas rašytinis įrodymas, kad atsakovė ginčo lėšų pervedimo metu reiškė tokio turinio reikalavimą ieškovei, taip pat, kad atsakovė buvo gavusi iš trečiojo asmens reikalavimą dėl kažkokių lėšų grąžinimo.
1.7. Byloje nėra prejudicinių faktų, kad ieškovė neginčijo ir yra pripažinusi trečiojo asmens reikalaujamos žalos fakto. Sprendimo 33 punkte nurodomas teismo sutikimas su atsakovės ir trečiojo asmens teiginiais, kurie yra atskiro teisminio ginčo dalykas, yra neleistinas, nes teismas šioje byloje imasi teisingumo vykdymo ir dėl kitos neišnagrinėtos bylos.
1.8. Ieškovė nepripažino trečiajam asmeniui, kad savo veiksmais padarė žalą ir kad sutinka ją atlyginti. Subjektyvius atsakovės ir trečiojo asmens teiginius apie ieškovės žalos atlyginimo pareigos pripažinimą, paneigia imperatyvios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 2 dalies ir 187 straipsnio nuostatos, o ne ikiteismine tvarka kavinėje „Kino studija“ dėl trečiojo asmens vadovės S. A. ir susijusio fizinio asmens intensyvaus psichologinio smurto ir grasinimų ieškovės atžvilgiu ranka surašytas 2020 m. kovo 10 d. pasiaiškinimas, kuris net nebuvo adresuojamas trečiojo asmens atžvilgiu.
1.9. Byloje nenuginčyta, kad atsakovė gavo ir iki šiol negrąžino ginčo lėšų, kurių du pirmieji pavedimai (t. y. 2020 m. kovo 4 d. ir 2020 m. kovo 5 d.) yra su aiškia paskirtimi „paskola“, o du vėlesni pavedimai (2020 m. kovo 8 d. bei 2020 m. kovo 18 d.) privalo būti vertinami kaip paskolos suteikimas atsakovei.
1.10. Teismas, nenurodant įrodymų šaltinio, bei pažeidžiant CPK 185 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 2 punktą, sutiko su faktinio pagrindo neturinčiu atsakovės ir trečiojo asmens teiginiu, kad dalį sumos ieškovė grąžino tiesiogiai trečiajam asmeniui (10 000 Eur). Tokio turinio formalus trečiojo asmens paaiškinimų perrašymas į teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, netikrinant tokių teiginių pagrįstumo, patvirtina, kad teismas pažeidė ieškovės teisę į nešališką teismo procesą ir turėjo išankstinę nuomonę.
1.11. Teismo sprendimo priėmimo metu Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-935-619/2021, kurioje pagal ieškovės ieškinį trečiajam asmeniui dėl 2020 m. kovo 10 d. vekselio, išrašyto 84 000 Eur sumai, pripažinimo negaliojančiu bei 10 000 Eur restitucijos taikymo. Kartu su šiuo apeliaciniu skundu ieškovė teikia ginčijamą vekselį 2020 m. kovo 10 d. bei jo pagrindu atliktą mokėjimo nurodymą, kurį atsakovė ir trečiasis asmuo vertina, prieštaraujant jame nurodytai mokėjimo paskirčiai, bei sąmoningai klaidina bylą nagrinėjantį teismą. Trečiasis asmuo negali remtis nežinojimo aplinkybe dėl fakto, kokiu pagrindu yra atliktas 2020 m. kovo 10 d. ieškovės 10 000 Eur mokėjimas. Mokėjimas atliktas pagal 2020 m. kovo 10 d. paprastąjį vekselį. Trečiasis asmuo bei atsakovė klaidina teismą teigdami, kad dar nepasibaigus civilinei bylai Nr. e2-935-619/2021 konstatuotina, jog 2020 m. kovo 10 d. mokėjimo nurodymu lėšos pervestos ne pagal niekinį vekselį, bet kaip dalinis žalos atlyginimas, kuri taip pat yra kito ginčo (Vilniaus apygardos teismo bylos Nr. e2-3124-910/2020) nagrinėjimo dalykas.
1.12. Teismas turi pareigą motyvuotai paneigti šalies įrodymus, kuriais atsisako remtis. 2018–2019 m. atsakovės finansinių ataskaitos (balansai) yra vieši atsakovės veiklos buhalteriniai dokumentai. Šių dokumentų turinys nėra nuginčytas ar paneigtas. Atsakovė neginčija šių dokumentų turinio. Teismo atsisakytos vertinti atsakovės finansinės ataskaitos patvirtina atsakovės neigiamą faktą, kad atsakovės minimos žalos atlyginimo pareigą trečiajam asmeniui tariamai vykdė išimtinai ieškovė. Atsakovė finansinėse ataskaitose deklaravo, kad jos skolos nuo 2019 m. II ketvirčio iki 2019 m. gruodžio 31 d. padidėjo nuo 54 776 Eur iki 404 217 Eur, t. y. akivaizdu, kad atsakovė deklaruoja jos teismui neigiamus tariamos žalos atlyginimo trečiajam asmeniui prievolės faktą. Atsakovė ir trečiasis asmuo klaidina teismą. Ieškovė ataskaitų teikimo metu buvo vienintelė atsakovės dalininkė ir vadovė, todėl turėjo pareigą juos ir pasirašyti ir pateikti. Atsakovės finansinių ataskaitų rinkinius taip pat pasirašė ir tuometinė atsakovės finansų direktorė I. S..
1.13. Teismas bylą nagrinėjo nesigilindamas į ieškovės reikalavimo faktinį pagrindą. Ieškovė byloje net nekėlė ginčo dėl 2020 m. kovo 13 d. ir 2020 m. kovo 19 d. mokėjimų atsakovei, šių mokėjimų neįtraukė į ieškinio turinį ir tą specialiai pabrėžė teismui bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Todėl sprendimo argumentai dėl 2020 m. kovo 13 d. ir 2020 m. kovo 19 d. mokėjimų atsakovei prieštarauja ieškinio turiniui ir teismas peržengė ieškinio ribas.
1.14. Sprendime nepaaiškinama, kad, jei tai nėra paskolos teisiniai santykiai, kokie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė reiškė turtinius reikalavimus ieškovei. Atsakovė pripažįsta ginčo lėšų gavimo iš ieškovės faktą, tačiau neteisėtai neigia savo pareigą grąžinti ieškovės reikalaujamas lėšas. Nė vienas iš atsakovės teismui nurodytų kitų juridinių asmenų nėra ir nebuvo teisinių santykių, kilusių iš ieškovės pervestų atsakovei 65 000 Eur dydžio sumų, šalis arba dalyvis, todėl net trečiojo asmens dalyvavimas šioje byloje neturi pagrindo.
1.15. Nepagrįstas sprendimo teiginys, kad visus mokėjimus iš trečiojo asmens į atsakovės banko sąskaitą, dėl kurių grąžinimo kilo ginčas su trečiuoju asmeniu, atliko ieškovė. Teismas šios išvados pagrindimui nenurodė įrodymų šaltinio tuo pažeidžiant CPK 185 straipsnio, 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas. Nurodyto fakto tyrimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes teisminis ginčas tarp trečiojo asmens ir ieškovės yra nagrinėjamas kitoje byloje (Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. e2-3124-910/2020). Ieškovė nesutinka, kad ji atliko visus trečiojo asmens nurodomus pavedimus.
1.16. Sprendimo 38 punkte taip pat nurodoma, kad atsakovė atsako prieš trečiąjį asmenį dėl gautų lėšų panaudojimo pagal šių įstaigų nustatytą paskirtį. Teismas sprendime nenurodė, kaip šis faktas susijęs su ieškovės atsakovei skolintomis lėšomis. Ieškovė negali būti tapatinama su atsakove ir su jos teisių bei prievolių įgyvendinimu. Nurodyta teismo išvada patvirtina, kad teismas sutapatino ieškovę su atsakove bei formaliai siejo ieškovės asmenį su atsakovės, kaip juridinio asmens, atsakomybe prieš trečiuosius asmenis.
1.17. Atsakovė nereiškė priešieškinio, nepateikė įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl jos minėtų sprendime nurodomų tariamų ieškovės skolų atsakovei (85 858 Eur ar 60 848 Eur). Šie atsakovės vertinimai neturi reikšmės, nėra susiję su byla ir yra nepagrįsti.
1.18. Sprendime minima auditorės E. M. audito ataskaita. CPK nenumato byloje pateiktos audito ataskaitos kaip įrodinėjimo priemonės. Todėl bet kokios išvados esančios atsakovės pateiktoje audito ataskaitoje arba auditorės pastebėjimuose dėl savo atliktos audito ataskaitos neatitinka įstatymų leidėjo nustatytų imperatyvių reikalavimų (CPK 216 straipsnis). Audito ataskaita ir joje pateikta informacija neturi teisinės reikšmės vertinant ieškinio pagrįstumą nes: 1) ataskaita yra rekomendacinė, užsakyta ir parengta atsakovės nuožiūra bei prašymu; 2) dokumentai pateikti atsakovės nuožiūra, dalies dokumentų iš viso nepateikiant; 3) audito ataskaita nebuvo parengta vadovaujantis CPK 212–216 straipsniuose reglamentuota teismo ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarka; 4) audito ataskaita skirta atsakovės ir jos dalininkų naudojimui ir negali būti naudojama kitiems tikslams. Teismas nepagrįstai rėmėsi audito ataskaita. Audito ataskaitoje net nėra nurodyta teismo sprendime dėstomų teiginių, kad ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove už gautus avansinius mokėjimus ir grynųjų pinigų išėmimus iš trečiojo asmens banko mokėjimo kortelių iš viso 85 858 Eur sumai.
Šalies argumentai
1.19. Teismas nė vienai iš šalių nekėlė klausimo apie atsakovės dublike nurodomą teiginį, kad ieškovė nuo 2012 m. iki 2019 m. nepagrįstai naudojo atsakovės lėšas bei nesiūlė tuo klausimu šalims teikti įrodymus. Ieškovė teismui paaiškino, kad nurodyti atsakovės teiginiai nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku, atsakovė nepaaiškino, kokiu pagrindu gali būti siejamas jos nurodomas įmonės lėšų naudojimo balansas net nuo 2012 m. su ieškovės 2020 m. kovą atsakovei skolintomis ginčo lėšomis. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, kad tik sprendime teismas išdėstė motyvą, jog šioje byloje ieškovė turėjo paneigti audito ataskaitą, ieškovė kartu su šiuo apeliaciniu skundu teismui teikia atsakovės mažaverčių ir greitai susidėvinčių daiktų nurašymo aktus nuo 2017 m. sausio iki 2019 m. gruodžio. Šie dokumentai buvo perduoti dabartinei atsakovės dalininkei ir vadovei I. S., jai perėmus atsakovės nario teises iš ieškovės. I. S. tyčia melavo auditorei E. M., nurodydama, kad ji neturi informacijos apie kasos dokumentų bei avansinių apyskaitų egzistavimą. I. S. negali remtis nežinojimo apie ieškovės teismui teikiamus nurašymo aktus, nes juose pasirašė, kaip atsakovės finansų direktorė. I. S. taip pat melavo teismui, teigdama, kad apie nurašymo aktus ji nežino. Už dokumentų perėmimą buvo atsakinga I. S., tačiau dokumentų perdavimo aktas nebuvo surašytas. Teismas subjektyviai sutiko su atsakovės pozicija net nesiaiškinant nurodytų faktų. Teikiamais daiktų nurašymo aktais buvo atsakovės reikmėms nurašomos įsigytos prekės, panaudotos būtent atsakovės veiklai. Tik susipažinus su sprendimu kilo būtinybė teikti papildomus įrodymus, nes bylos nagrinėjimo metu teismas nesiūlė šalims paneigti atsakovės byloje pateiktos rekomendacinės audito ataskaitos, bei nesiūlė teikti įrodymus, kurie auditorei nebuvo pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
1.20. Teismas nurodė, kad ieškovė, būdama atsakovės direktorė ir gaudama už tai darbo užmokestį, taip pat periodiškai papildomai iš atsakovės banko sąskaitos 2019 m. išsimokėjo sau 60 848 Eur sumą už paslaugas, apie kurių faktinį suteikimą nėra duomenų. Ieškovei papildomai išmokėta suma sumokėta pagal su atsakove sudarytas sutartis už ieškovės atliktus darbus. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu teikia 2012–2016 m. ieškovės ir atsakovės sudarytas bei įvykdytas paslaugų teikimo sutartis. Šie dokumentai buvo perduoti dabartinei atsakovės dalininkei ir vadovei I. S., tačiau atsakovė teismui ir auditorei to nenurodė. Ieškovė papildomai teikia ir atsakovės įsakymus dėl ieškovės komandiruočių. Šių komandiruočių metu buvo patirtos išlaidos, išimtinai atsakovės veiklos naudai, tačiau atsakovė klaidina teismą ignoruodama šį faktą bei teigia, kad ieškovė į visas keliones vyko asmeniniais tikslais. Taip pat šie įsakymai rodo, kiek laiko ieškovė buvo išvykusi. Šis faktas paneigia ir teismo išvadą, kad lėšų pervedimus atsakovės vardu atlikinėjo tik ieškovė, kai ieškovės komandiruočių metu buvo daromi pervedimai ir be ieškovės.
1.21. 2020 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės per „ZOOM“ vaizdo konferencijų platformą buvo atliekama ieškovės apklausa, atsakovės vadovės I. S. apklausa bei trečiojo asmens vadovės S. A. apklausa. Teismas liepė duoti priesaiką tik ieškovei, o atsakovės vadovei I. S. bei trečiojo asmens vadovei S. A. priesaikos procedūra nebuvo atliekama. Teismas vėliau rėmėsi jų paaiškinimais sprendime bei jame konstatuodamas esmines bylos faktines aplinkybes ir pagrindines išvadas dėl bylos faktų. Neprisiekusių proceso šalių paaiškinimų pagrindu teismas padarė faktams bei rašytiniams įrodymams prieštaraujančias išvadas. Nurodyti esminiai procesiniai pažeidimai pažeidė ieškovės teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą. Teismas taip pat pažeidė ir CPK 21 straipsnyje įtvirtintą teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principą, nes rėmėsi neleistinais įrodymais (neprisiekusių proceso šalių paaiškinimais bei subjektyviomis prielaidomis). Teismas rėmėsi neleistina įrodinėjimo priemone – neprisiekusių atsakovės ir trečiojo asmens atstovių paaiškinimais. Nurodyti pažeidimai laikytini esminiais CPK normų pažeidimais. Teismo sprendimas privalo būti panaikintas ir ieškovės ieškinys tenkintas.
2. Atsakovė VšĮ „O.“ atsiliepime prašo: 1) nepriimti naujų įrodymų; 2) apeliacinį skundą atmesti; 3) skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. baudos priteisiant atsakovei; 4) priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas; 5) išspręsti klausimą dėl žyminių mokesčių už ieškinį ir apeliacinį skundą priteisimo iš ieškovės valstybei, kurių mokėjimas atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 3 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 18 d. nutartimis. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
Atsiliepimas
2.1. Nebuvo sudaryta paskolos sutartis, šalys nesitarė dėl paskolos suteikimo. Vien faktas, kad ieškovė pervedė atsakovei pinigus, neįrodo paskolos teisinių santykių egzistavimo. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovės veiksmai, kuriais ji priėmė iš ieškovės gautas lėšas ir jomis disponavo, patvirtina paskolos teisinius santykius. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų šalių išreikštą bei suderintą valią dėl paskolos suteikimo / gavimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad šalys būtų susitarusios ir dėl paskolos grąžinimo, šios aplinkybės ieškovė net neįrodinėjo. Ieškovė nepagrįstai paskolos teisinių santykių (ne)egzistavimo įrodinėjimo naštą perkelia atsakovei. Ieškovė turi įrodyti paskolos suteikimą, o ne atsakovė šias aplinkybes paneigti. Atsakovė neturėjo pagrindo minėtų lėšų grąžinti, nes šiais mokėjimo pavedimais ieškovė grąžino atsakovei lėšas, kurias buvo pasisavinusi.
2.2. Nėra pagrindo išvadai, kad 2020 m. kovo 8 d. ir 2020 m. kovo 18 d. mokėjimo pavedimuose nurodytose paskirtyse padarytos rašybos klaidos. Ieškovė mokėjimus į atsakovės banko sąskaitą atliko grąžindama anksčiau pasisavintų lėšų dalį. Tai, kad atsakovė dar nėra pateikusi ieškovei pretenzijų ir / ar reikalavimų teismine tvarka dėl lėšų pasisavinimo, nereiškia ieškovės veiksmų teisėtumo. Išaiškėjus aplinkybėms dėl lėšų pasisavinimo, ieškovė skubiai ėmėsi priemonių dalį pasisavintų lėšų grąžinti, todėl ieškovės pateiktuose mokėjimo nurodymuose ir yra nurodyta mokėjimo paskirtis „grąžinimas“.
2.3. Ieškovės nurodomų aplinkybių (įrodymų) vertinimas apėmė bylos nagrinėjimo ribas, nes jos sudarė atsakovės, taip pat ir trečiojo asmens atsiliepimų į pareikštą ieškinį faktinį pagrindą. Bylos ribos nebuvo peržengtos. Atsakovė reikalavimų ieškovei nereiškė, tik nurodė nesutikimo su ieškiniu motyvus bei pateikė juos pagrindžiančius įrodymus, nebuvo pagrindo priešieškinio pareiškimui.
2.4. Sutiktina, kad padarytas procesinės teisės normos pažeidimas, nes 2020 m. lapkričio 27 d. teismo posėdyje dalyvavusios ir paaiškinimus teikusios atsakovės ir trečiojo asmens vadovės nebuvo prisiekusios. CPK 186 straipsnio 6 dalies pažeidimas neturėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo išsamius paaiškinimus buvo pateikę procesiniuose dokumentuose, taip pat į bylą buvo pateikti ir juos pagrindžiantys įrodymai. Be to, teismas I. S. ir S. A. teismo posėdyje duotais paaiškinimais nesirėmė. CPK 186 straipsnio 6 dalies pažeidimas nesudaro pagrindo spręsti apie sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą.
Atsiliepimas
2.5. Ieškovės teikiami nauji įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, buvo galimybė juos pateikti bylą. Ieškovė nenurodė priežasčių, kodėl ji savo teisės teikti įrodymus nerealizavo anksčiau. Vien deklaratyvūs argumentai, jog teikiamų įrodymų būtinybė iškilo po sprendimo priėmimo, negali būti pagrindu šių įrodymų priėmimui. Nauji rašytiniai įrodymai nesusiję su ginču. Ieškovė piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise.
2.6. Ieškovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, nepagrįstai inicijavo apeliacinį procesą, paduodama aiškiai nepagrįstą apeliacinį skundą, todėl atsakovė reiškia prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo. Ieškovė tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą pareiškė aiškiai žinodama, kad ji nėra atsakovei suteikusi paskolų, ieškovė negali nežinoti, kad ji neturi reikalavimo teisės į atsakovę. Ieškovė ieškinį pareiškė ne siekdama apginti jos tariamai pažeidžiamas teises, o siekdama daryti atsakovei spaudimą, sukuriant gynybinę poziciją Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. e2-3124-910/2020.
Žemesnės instancijos teismas
2.7. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi tenkintas ieškovės prašymas ir ieškovei atidėtas 1 118 Eur žyminio mokesčio dalies už ieškinį mokėjimas iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Pirmosios instancijos teismas sprendimu neišsprendė žyminio mokesčio iš ieškovės priteisimo valstybei klausimo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime trečiasis asmuo VšĮ „A.“ prašo: 1) nepriimti naujų įrodymų; 2) apeliacinį skundą atmesti; 3) skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. baudos priteisiant atsakovei; 4) priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
3.1. Ieškovė atsakovei paskolos nesuteikė. Tikrasis mokėjimo pavedimų tikslas buvo dalies ieškovės neteisėtai pasisavintų pinigų grąžinimas per atsakovės sąskaitą.
3.2. Ieškovė, puikiai suprasdama situaciją ir matydama įrodymus, piktnaudžiauja procesu ir gaišta proceso dalyvių bei teismo laiką ir verčia juos patirti dideles bylinėjimosi išlaidas. Pagrįstas atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesu.
3.3. CPK 186 straipsnio 6 dalies pažeidimas neturėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui. Tokius pačius paaiškinimus S. A. davė ir kitose bylose, kurios yra nagrinėjamos tarp proceso šalių ir jos paaiškinimai yra nuoseklūs visose bylose ir pagrįsti bylos įrodymais.
3.4. Prašomi priimti nauji įrodymai yra nesusiję su nagrinėjamoje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, neįrodo, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai ir nepaneigia aplinkybių, kad ieškovė grąžino dalį savo padarytos žalos per atsakovės sąskaitą. Ieškovės pateikti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, ieškovė nepaaiškino, kodėl šių įrodymų neteikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio proceso ribų
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl apeliacinis procesas vyksta pagal apeliacinio skundo ribas. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys atsakovei dėl skolos ir palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ieškovės prašymo priimti naujus įrodymus
5. Ieškovė prašo priimti naujus įrodymus: 1) atsakovės mažaverčių ir greitai susidėvinčių daiktų nurašymo aktus nuo 2017 m. sausio iki 2019 m. gruodžio; 2) 2012–2016 m. ieškovės ir atsakovės paslaugų teikimo sutartis; 3) atsakovės įsakymus dėl ieškovės komandiruočių; 4) 2020 m. kovo 10 d. vekselį ir jo pagrindu atliktą 2020 m. kovo 10 d. mokėjimo nurodymą.
6. Ieškovės teigimu, tik sprendime teismas nurodė, jog ieškovė turėjo paneigti audito ataskaitą, todėl ieškovė kartu su apeliaciniu skundu teikia atsakovės mažaverčių ir greitai susidėvinčių daiktų nurašymo aktus nuo 2017 m. sausio iki 2019 m. gruodžio, kurie paneigia ataskaitos duomenis. Kadangi teismas nurodė, jog ieškovė papildomai iš atsakovės banko sąskaitos 2019 m. išsimokėjo sau 60 848 Eur už paslaugas, apie kurių faktinį suteikimą nėra duomenų, todėl ieškovė nurodo papildomai teikianti 2012–2016 m. ieškovės ir atsakovės paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindžia šių sumų mokėjimo pagrindą. Ieškovė, papildomai teikdama ir atsakovės įsakymus dėl ieškovės komandiruočių, teigia, kad šių komandiruočių metu patirtos išlaidos išimtinai atsakovės veiklos naudai, o atsakovė klaidina teismą ignoruodama šį faktą bei teigia, kad ieškovė į visas keliones vyko asmeniniais tikslais. Ieškovės teigimu, šie įsakymai įrodo, kiek laiko ieškovė buvo išvykusi, taip pat paneigia teismo išvadą, kad lėšų pervedimus atsakovės vardu atlikdavo tik ieškovė, kai ieškovės komandiruočių metu buvo daromi pervedimai ir be ieškovės. Ieškovė papildomai teikia teismine tvarka ginčijamą 2020 m. kovo 10 d. vekselį bei jo pagrindu atliktą mokėjimo nurodymą, kadangi atsakovė ir trečiasis asmuo vekselį vertina prieštaraujant jame nurodytai mokėjimo paskirčiai bei klaidina teismą.
7. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 50 punktas).
8. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 51 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021).
9. Pagal ieškovės šioje byloje pareikštą reikalavimą (65 000 Eur paskolos ir palūkanų priteisimas) ir ieškinyje nurodomą šio reikalavimo pagrindą (ieškovė šią sumą paskolino atsakovei ir atsakovė šios sumos negrąžino), galima spręsti, kad šioje byloje ieškovei teko procesinė našta įrodyti paskolos teisinių santykių tarp šalių susiklostymą, o būtent – paskolos dalyko (piniginių lėšų) perdavimą atsakovei ir atsakovės įsipareigojimą šias lėšas grąžinti (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).
10. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikiami dokumentai negali nei patvirtinti nei paneigti bylai reikšmingų aplinkybių, kurios šioje byloje yra įrodinėjimo dalyku. Ieškovės teikiami dokumentai nesuteikia duomenų apie ieškovės atsakovei pervestų sumų tikrąją paskirtį, šalių įsipareigojimų, susijusių su galimos paskolos suteikimu, vykdymą ar prisiėmimą, neįrodo aplinkybių, susijusių su atsakovės galimu įsipareigojimų grąžinti ieškovei pervestas lėšas. Kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų, kuriais ieškovė grindžia minėtų dokumentų priėmimo į bylą būtinumą, ieškovė prašomais priimti įrodymai siekia atsikirsti į atsakovės ir trečiojo asmens argumentus, kurie susiję su kitais (ne paskolos) tarp šalių susiklosčiusiais teisiniais santykiais ir aplinkybėmis, kurios šiam ginčui (dėl skolos ir palūkanų priteisimo) nėra aktualios. Be to, nėra pagrindo manyti, kad poreikis pateikti ieškovės nurodomus dokumentus kilo tik po pirmosios instancijos teismas sprendimo priėmimo – bylos nagrinėjimo metu ieškovė, susipažinusi su atsakovės atsikirtimais ir trečiojo asmens paaiškinimais, galėjo aiškiai nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir teikti savo paaiškinimus bei įrodymus dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Nėra pagrindo konstatuoti poreikio naujų įrodymų priėmimui šioje proceso stadijoje. Taip pat, tokių įrodymų priėmimas į bylą užvilkintų bylos nagrinėjimą.
11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų šiai bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir bylai teisingai išnagrinėti, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikiamų dokumentų nepriima, jų nevertins nagrinėjant bylą iš esmės ir bylą nagrinėja pagal tuos pačius įrodymus kaip ir pirmosios instancijos teismas.
Dėl atsakovės ir trečiojo asmens atstovių paaiškinimų pateikimo teisme tvarkos pažeidimo
12. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad 2020 m. lapkričio 27 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo atliekama ieškovės, atsakovės vadovės I. S. bei trečiojo asmens vadovės S. A. apklausa, tačiau atsakovės vadovei I. S. bei trečiojo asmens vadovei S. A. priesaikos procedūra nebuvo atliekama. Ieškovės teigimu, teismas vėliau rėmėsi jų paaiškinimais sprendime konstatuodamas esmines bylos faktines aplinkybes ir pagrindines išvadas dėl bylos faktų. Ieškovės vertinimu, šie procesiniai pažeidimai pažeidė ieškovės teisę į teisingą teismo procesą.
13. CPK 186 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad prieš atliekant šalies ar trečiojo asmens apklausą, šalis ir trečiasis asmuo, turintys procesinį veiksnumą, taip pat jų atstovai pagal įstatymą prisiekia. Prisiekusi šalis ar trečiasis asmuo, taip pat jų atstovai pagal įstatymą pasirašo priesaikos tekstą, išskyrus atvejus, kai apklausa vyksta naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą nuspręsta, kad šalies ar jos atstovo neprisaikdinimas savaime nėra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-377/2013; 2012 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1028/2012).
15. Bylos duomenys patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad atsakovės vadovė I. S. ir trečiojo asmens vadovė S. A. prieš duodant paaiškinimus teismo posėdžio metu nebuvo prisaikdintos, todėl konstatuotinas pirmosios instancijos teismo padarytas CPK 186 straipsnio 6 dalies pažeidimas. Tačiau, lyginant atsakovės ir trečiojo asmens procesinių dokumentų turinį su atsakovės ir trečiojo asmens atstovių 2020 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis ir paaiškinimais, akivaizdu, kad minėtos atstovės teismo posėdžio metu nenurodė iš esmės naujų aplinkybių, kurios nebūtų nurodytos ir minėtų asmenų procesiniuose dokumentuose. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybės, sprendime tiesiogiai nesirėmė nė vienos iš minėtų atstovių paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu. Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinio pobūdžio trūkumas nelaikytinas lemiančiu skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
16. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuo 1998 m. balandžio 14 d. iki 2020 m. kovo 13 d. ieškovė dirbo trečiojo asmens vyriausiosios finansininkės pareigose. Iki 2020 m. kovo 10 d. ieškovė dirbo ir atsakovės direktorės pareigose ir buvo vienintelė dalininkė. Atsakovė pagal 2017 m. sausio 3 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutartį teikė buhalterinės apskaitos paslaugas trečiajam asmeniui. Ieškovė tuo pačiu metu buvo trečiojo asmens vyriausioji finansininkė ir, būdama atsakovės dalininkė ir direktorė, teikė trečiajam asmeniui buhalterinės apskaitos paslaugas per atsakovę.
17. Ieškovė 2020 m. kovo 6 d. elektroniniame laiške trečiojo asmens vadovei nurodė, kad nori atsiprašyti už situaciją, į kurią pati įstūmė save ir daugybę žmonių, teigė neturinti sau pateisinimo, prašė suteikti galimybę grąžinti skolą, prašė daugiau laiko.
18. Ieškovė 2020 m. kovo 10 d. paaiškinime nurodė, kad būdama trečiojo asmens vyriausioji finansininkė ir atsakovės dalininkė, per 2017-2019 m. iš trečiojo asmens sąskaitos į atsakovės sąskaitą pervedė 313 165 Eur, norėdama paskolinti atsakovei apyvartinių lėšų; grąžinti pinigus buvo suplanavusi iš naujai vykdomų projektų.
19. Ieškovė 2020 m. kovo 4 d. mokėjimo nurodymu ir 2020 m. kovo 5 d. mokėjimo nurodymu pervedė atsakovei 19 000 Eur nurodydama mokėjimo paskirtį „paskola“. Ieškovė 2020 m. kovo 8, 13, 18 ir 19 d. mokėjimo nurodymais atsakovei pervedė 52 000 Eur, nurodydama mokėjimo paskirtį „Grąžinimas“, „Grąžinama paskola“, „Grąžinamas avansas“.
Dėl paskolos teisinių santykių
20. Ieškovė ieškiniu šioje byloje reikalavo priteisti iš atsakovės 65 000 Eur skolą, o savo reikalavimą grindė teigdama, kad nuo 2020 m. kovo 4 d. iki 2020 m. kovo 18 d. atliktais pavedimais suteikė atsakovei 65 000 Eur paskolą. Nurodė, kad lėšos 2020 m. kovo 8 d. ir 2020 m. kovo 18 d. mokėjimo pavedimais pervestos į atsakovės banko sąskaitą, o pavedimuose dėl techninės klaidos nurodyta „grąžinama paskola“ ir „grąžinimas“, nors, ieškovės teigimu, pavedimų paskirtis buvo paskolos suteikimas. Ieškovė teigė, kad atsakovė nėra grąžinusi ieškovės suteiktos paskolos.
Žemesnės instancijos teismas
21. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus atmetė, nusprendęs, kad bylos duomenys nepatvirtina paskolos teisinių santykių susiklostymo tarp šalių, o patvirtina, kad ieškovė ginčo pavedimais grąžino atsakovei pasisavintas lėšas. Ieškovė apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, mano, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai nekvalifikavo šalių santykių kaip paskolos.
22. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020 14 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
23. Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, kyla pareiga įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021).
24. Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovei pareiškus reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai ieškovės perduoti atsakovei kaip paskola ir ar atsakovė įsipareigojo gautus pinigus ieškovei grąžinti. Šiuo atveju ieškovė, vykdant jai tenkančią įrodinėjimo naštą, turėjo įrodyti, kad pinigai atsakovei pervesti kaip paskola ir kad atsakovė įsipareigojo juos grąžinti. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ginčo pavedimais ieškovė atsakovei pervedė 65 000 Eur į atsakovės sąskaitą, tačiau atsakovė neigia, jog pinigai jai pervesti kaip ieškovės suteiktos paskolos sutarties dalykas.
25. Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015).
26. Ieškovės kartu su ieškiniu pateiktas atsakovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad ieškovė į atsakovės banko sąskaitą atliko šiuos mokėjimus, kuriais ieškovė grindžia savo reikalavimą atsakovei: 1) 2020 m. kovo 4 d. 12 000 Eur sumos, paskirtis „paskola“; 2) 2020 m. kovo 5 d. 7 000 Eur sumos, paskirtis „paskola“; 3) 2020 m. kovo 8 d. 16 000 Eur sumos, paskirtis „grąžinama paskola“; 4) 2020 m. kovo 18 d. 30 000 Eur sumos, paskirtis „grąžinimas“.
27. Pirmiausia pažymėtina tai, kad tik dviejų (2020 m. kovo 4 d. ir 2020 m. kovo 5 d.) mokėjimo nurodymų paskirtimi ieškovė nurodė paskolą. 2020 m. kovo 8 d. ir 2020 m. kovo 18 d. mokėjimo nurodymų paskirtimis ieškovė nurodė „grąžinama paskola“, „grąžinimas“. Ieškovės teigimu, 2020 m. kovo 8 d. ir 2020 m. kovo 18 d. mokėjimų paskirtimi nurodydama „grąžinama paskola“, „grąžinimas“ ieškovė suklydo, o iš tiesų šiais pavedimais taip pat atsakovei pervedė pinigų sumas kaip paskolą.
28. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas. Tačiau, kilus ginčui dėl pervestų pinigų paskirties, teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011). Kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011).
29. Sprendžiant šalių ginčą dėl minėtais mokėjimais pervestų sumų kvalifikavimo kaip paskolos dalyko, svarbu įvertinti tai, kad šioje byloje sprendžiamas ginčas yra ne vienintelis teisminis ginčas kilęs tarp šios bylos šalių.
30. 2020 m. kovo 10 d. ieškovė pasirašė trečiojo asmens naudai vekselį 84 000 Eur sumai, pagal kurį įsipareigojo: 1) 10 000 Eur sumokėti iki 2020 m. kovo 10 d.; 2) 30 000 Eur – iki 2020 m. kovo 18 d.; 3) 44 000 Eur – iki 2020 m. gegužės 1 d. Vekselio pasirašymo dieną (2020 m. kovo 10 d.) ieškovė į trečiojo asmens sąskaitą pervedė 10 000 Eur, nurodydama, kad moka pagal 2020 m. kovo 10 d. paprastąjį vekselį. Dėl 2020 m. kovo 10 d. vekselio nuginčijimo ir sumokėtų 10 000 Eur priteisimo iš trečiojo asmens ieškovė 2020 m. gegužės 15 d. inicijavo civilinę bylą Nr. e2-935-619/2021, kurioje Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį trečiajam asmeniui atmetė, šis sprendimas neįsiteisėjęs, nes buvo ieškovės apskųstas apeliacine tvarka.
31. Trečiasis asmuo 2020 m. balandžio 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (Vilniaus apygardos teismo civilinės byla Nr. e2-903-910/2021), kurį patikslinęs prašė iš ieškovės priteisti 248 263,69 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, o ieškinį grindė teigdamas, kad ieškovė 2017-2019 m. iš trečiojo asmens banko sąskaitų atsakovei be pagrindo pervedė 329 165 Eur sumą, kurią vėliau panaudojo savo asmeniniams interesams tenkinti. Kadangi dalį sumos ieškovė trečiajam asmeniui grąžino, trečiasis asmuo iš ieškovės reikalavo priteisti negrąžintą sumą – 248 263,69 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu patenkino trečiojo asmens ieškinį iš dalies – priteisė trečiajam asmeniui iš ieškovės 222 885,55 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir dalį bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė. Šis sprendimas taip pat neįsiteisėjęs, nes ieškovė jį apskundė.
32. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2020 m. kovo 6 d. elektroniniame laiške trečiojo asmens vadovei nurodė, kad nori atsiprašyti už situaciją, į kurią pati įstūmė save ir daugybę žmonių, teigė neturinti sau pateisinimo, prašė suteikti galimybę grąžinti skolą, prašė daugiau laiko.
33. Ieškovės 2020 m. kovo 10 d. ranka surašytame paaiškinime nurodyta, kad, būdama trečiojo asmens vyriausioji finansininkė ir atsakovės dalininkė, per 2017-2019 m. iš trečiojo asmens sąskaitos į atsakovės sąskaitą pervedė 313 165 Eur, norėdama paskolinti atsakovei apyvartinių lėšų; grąžinti pinigus buvo suplanavusi iš naujai vykdomų projektų.
34. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra duomenų (išskyrus pačios ieškovės nurodytą mokėjimo pavedimų paskirtį ir ieškovės reikalavimą atsakovei dėl paskolos grąžinimo), kurie galėtų patvirtinti, jog tarp šalių iš tiesų susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Nėra duomenų, kad atsakovė prašė suteikti paskolą, jog šalys vedė derybas, tarėsi dėl palūkanų ar netesybų dydžio ar paskolos grąžinimo terminų, rašytinė paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Teisėjų kolegijos vertinimu, kituose tarp šalių vykstančiuose ginčuose (Nr. e2-935-619/2021; e2-903-910/2021) šalių nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad tarp ieškovės ir atsakovės paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė. Priešingai – ieškovės 2020 m. kovo 6 d. elektroniniame laiške trečiojo asmens vadovei ir ieškovės 2020 m. kovo 10 d. ranka surašytame paaiškinime pačios ieškovė nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad ieškovė, atlikdama ginčo mokėjimus, ne skolino pinigus atsakovei, o grąžino atsakovei lėšas, kurias ieškovė, būdama atsakovės vadove ir trečiojo asmens vyriausiąja finansininke, pervedusi atsakovei iš trečiojo asmens sąskaitų, panaudojo savo reikmėms. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo sprendimai civilinėse bylose Nr. e2-935-619/2021 ir e2-903-910/2021, nors šie sprendimai nėra įsiteisėję. Aplinkybė, kad tiek ginčo byloje, tiek minėtose bylose pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimus ieškovės nenaudai, kelia abejones ieškovės nurodomų aplinkybių teisingumu ir pagrįstumu.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad nors 2020 m. kovo 4 d. ir 2020 m. kovo 5 d. mokėjimo nurodymų paskirtimi ieškovė nurodė paskolą, o atsakovė po mokėjimų nepareiškė prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tarp šalių paskolos teisiniai santykiai visgi nesusiklostė, o ieškovė, mokėjimų paskirtimis nurodydama paskolą, galėjo siekti sukurti prielaidas vėliau pareikšti reikalavimą atsakovei dėl paskolos grąžinimo, o ne faktiškai suteikti atsakovei paskolą.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2020 m. kovo 8 d. ir 2020 m. kovo 18 d. mokėjimo nurodymų paskirtimis ieškovė nurodydama „grąžinama paskola“, „grąžinimas“, nesuklydo, o iš tikrųjų tai buvo dalinis panaudotų atsakovės lėšų grąžinimas. Aplinkybių, kurios leistų manyti, kad ieškovė iš tikrųjų suklydo nurodydama mokėjimų paskirtį, ieškovė nenurodė. Net jeigu ir ieškovė būtų įrodžiusi, kad iš tiesų suklydo nurodydama mokėjimo pavedimų paskirtį, dėl šioje nutarties dalyje jau nurodytų aplinkybių, kitokios mokėjimo paskirties nurodymas, įvertinus visumą reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, nesudarytų pakankamo pagrindo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoti kaip paskolos.
37. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai gilinosi ir pateikė išvadas dėl su kitais šalių vykstančiai ginčais susijusių aplinkybių. Ieškovės teigimu, aplinkybės, susijusius su atsakovės ir trečiojo asmens tarpusavyje pervestomis lėšomis nėra aktualios šiai bylai ir teismas, pasisakydamas dėl nesusijusių su ieškinio reikalavimais aplinkybių, pritardamas atsakovės ir trečiojo asmens pozicijai dėl lėšų pasisavinimo, peržengė ieškinyje nustatytas ginčo ribas, nes ieškovei byloje nebuvo pareikštas priešieškinis.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių ir įrodymų vertinimas apėmė bylos nagrinėjimo ribas, nes jos sudarė atsakovės ir trečiojo asmens atsiliepimų į ieškinį faktinį pagrindą (CPK 142 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Sutiktina su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais, kad atsakovė reikalavimų šioje byloje ieškovei nereiškė, tik nurodė nesutikimo su ieškiniu motyvus bei pateikė juos pagrindžiančius įrodymus, nebuvo pagrindo priešieškinio byloje pareiškimui (CPK 143 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turi įvertinti byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis), be kita ko, ir atsakovės bei trečiojo asmens pateikiamus argumentus bei rašytinius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo ir turėjo vertinti ir atsakovės bei trečiojo asmens nurodomas aplinkybes, susijusias su ieškovės nuo 2020 m. kovo 4 d. iki 2020 m. kovo 18 d. atliktais mokėjimo pavedimais.
39. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi 2020 m. liepos 31 d. auditorės E. M. audito ataskaita, kurioje nustatyta, kad ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove už gautus avansinius mokėjimus ir grynųjų pinigų išėmimus iš atsakovės banko mokėjimo kortelių. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su ataskaitos turiniu, be kita ko, teigdama, kad audito ataskaita nebuvo parengta vadovaujantis CPK 212–216 straipsniuose reglamentuota teismo ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarka, todėl šia ataskaita remtis teismas negalėjo.
40. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas minėtos ataskaitos ir joje nurodytų išvadų nevertino kaip teismo paskirtos ekspertizės akto (CPK 212 straipsnio 1 dalis, 216 straipsnio 1 dalis), o vertino kaip šalies pateiktą rašytinį įrodymą (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovės teiginiai, kad teismas negalėjo šia ataskaita remtis, sprendžiant dėl tikrųjų šalis siejusių teisinių santykių, nepagrįsti.
41. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir aplinkybės neturi įtakos sprendžiant dėl ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų nepasisako.
42. Dėl šioje nutarties dalyje nurodytų motyvų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ieškovė 2020 m. kovą mokėjimus į atsakovės banko sąskaitą atliko ne suteikdama paskolas atsakovei, o grąžindama anksčiau ne pagal paskirtį panaudotų atsakovės lėšų, gautų iš trečiojo asmens, dalį, o nurodytos mokėjimo paskirtys „grąžinimas“ nėra apsirikimo klaida, tai iš tikrųjų buvo dalinis panaudotų atsakovės lėšų grąžinimas.
Dėl žyminio mokesčio už ieškinį
43. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo išspręsti klausimą dėl žyminio mokesčio už ieškinį priteisimo iš ieškovės valstybei, kurio mokėjimas atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi.
44. Kaip matyti iš bylos duomenų, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 8 d. papildomu sprendimu ištaisė atsakovės nurodomą skundžiamo sprendimo trūkumą ir priteisė iš ieškovės valstybei 1 118 Eur atidėto žyminio mokesčio dalį. Kadangi šį sprendimo trūkumą gali ištaisyti (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis) ir ištaisė pats pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.
Dėl baudos skyrimo ieškovei
45. Atsakovė ir trečiasis asmuo atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. baudos priteisiant atsakovei. Atsakovės ir trečiojo asmens teigimu, ieškovė tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą pareiškė žinodama, kad ji nėra atsakovei suteikusi paskolų, ieškovė negali nežinoti, kad ji neturi reikalavimo teisės į atsakovę.
46. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 proc. iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
47. Kasacinio teismo išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, 63 punktas).
48. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019, 18 punktas). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-684/2021).
49. Pirmiausia pažymėtina, kad atsakovė jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prašė skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pareiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį, tačiau pirmosios instancijos teismas šio atsakovės prašymo netenkino. Atsakovė šios sprendimo dalies neskundžia, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisakys dėl ieškovės veiksmų pirmosios instancijos teisme (pareiškiant ieškinį), o vertins tik atsakovės ir trečiojo asmens argumentus dėl ieškovės procesinių veiksmų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
50. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės apeliacinio skundo pareiškimas šioje byloje, apeliaciniam skundui esant atmestinam dėl jo nepagrįstumo, savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Nenustatyta, kad ieškovė savo veiksmais būtų vilkinusi bylos nagrinėjimą ar pareikštu apeliaciniu skundu būtų siekusi kitų proceso dalyvių teises pažeidžiančių tikslų. Svarbu ir tai, kad atsakovės ar trečiojo asmens praradimus dėl nepagrįsto apeliacinio skundo pareiškimo gali kompensuoti ne baudos ieškovei skyrimas ir dalies šios baudos sumos priteisimas atsakovei, o pagal įstatymą kylanti ieškovės pareiga atlyginti bylą laimėjusiai šaliai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Todėl atsakovės ir trečiojo asmens prašymai skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestini.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį turėdamas tam tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, o šioje nutartyje minėtas procesinės teisės normos (CPK 186 straipsnio 6 dalis) pažeidimas neturi įtakos sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 329 straipsnio 1 dalis).
52. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nurodė ir pagrindė, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikimą, susijusius teisinius veiksmus patyrė 2 404,87 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai.
53. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).
54. Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą, maksimalus priteistinas užmokestis už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1 891,24 Eur (1,3 x 1 454,80 Eur ). Kadangi atsakovės patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija maksimalų priteistiną dydį, atsakovei iš ieškovės priteistinos maksimalaus dydžio neviršijančios bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti – 1 891,24 Eur (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
55. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 18 d. nutartimi atidėjo ieškovei 1 090 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimą iki teismo sprendimo Lietuvos apeliaciniame teisme priėmimo. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis, kurios mokėjimas ieškovei atidėtas iki sprendimo (nutarties) Lietuvos apeliaciniame teisme priėmimo (CPK 84 straipsnis), priteistina valstybei iš ieškovės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atmesti atsakovės viešosios įstaigos „O.“ ir trečiojo asmens viešosios įstaigos „A.“ prašymus skirti baudą ieškovei J. M. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Priteisti atsakovei viešajai įstaigai „O.“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 891,24 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų devyniasdešimt vieno euro ir dvidešimt keturių euro centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš ieškovės J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 090 Eur (vieno tūkstančio devyniasdešimties eurų) žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą.