- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-01
- Bylos Nr.
- 2A-377/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01951-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- D. A.
- Atsakovas
- M. M.
- Kategorijos
- 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 22.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus
teismo posėdyje apeliacine rašytinio tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-1649-413/2011 pagal ieškovo D. A. ieškinį atsakovams M. M. ir bankrutuojančiai Mindaugo Mandeikos įmonei „Pulvis“, tretieji asmenys bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Daivaras ir Ko“ ir N. A. dėl paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 18 d. nutartimi trečiajam asmeniui UAB „Daivaras ir Ko“ iškelta bankroto byla. Teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas, tarpe kitų atsakovo M. Mandeikos įmonės „Pulvis“ 111 720,93 Lt finansinis reikalavimas, o teismo, o 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi ši įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto (civilinė byla Nr. B2-223-555/2013).
Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi atsakovui Mindaugo Mandeikos įmonei „Pulvis“ iškelta bankroto byla, teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas.
Kauno apygardos teismas, remdamasis šalių 2007-12-05 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, 2009 m. spalio 14 d. sprendimu iš UAB „Daivaras ir Ko“ kreditoriui Mindaugo Mandeikos įmonei „Pulvis“ priteisė 89 298,64 Lt skolos, 14 212,07 delspinigių ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas D. A. 2010-12-27 teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2009-01-19 Mindaugo Mandeikos įmonei „Pulvis“ jo išduotą paprastąjį vekselį, priteisti iš atsakovų M. Mandeikos ir Mindaugo Mandeikos įmonės „Pulvis“ bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ginčijamą vekselį atsakovui išdavė kaip UAB „Daivaras ir Ko“ vadovas, užtikrindamas tinkamą prievolės įvykdymą pagal 2007-12-05 tarp UAB „Daivaras ir Ko“ ir Mindaugo Mandeikos įmonės „Pulvis“ sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad nors vekselį ieškovas pasirašė kaip fizinis asmuo, tačiau tokie veiksmai neatitiko jo vidinės valios, nes sandoris sudarytas dėl suklydimo ir atsakovo nesąžiningų veiksmų.
Aplinkybę, kad vekselį ieškovas pasirašė kaip juridinio asmens UAB „Daivaras ir Ko“ vadovas, patvirtina jame nurodyta pinigų suma, kuri iš esmės atitiko ieškovo vadovaujamos įmonės UAB „Daivaras ir Ko“ įsiskolinimą atsakovui pagal 2007-12-05 sutartį, taip pat UAB „Daivaras ir Ko“ vienintelio akcininko 2008-12-17 sprendimas įgalioti ieškovą įmonės vardu pasirašyti ginčijamą vekselį.
Ieškovas savo vardu nebūtų sudaręs tokio sandorio, jokie santykiai ieškovo kaip fizinio asmens ir atsakovo Mindaugo Mandeikos įmonės „Pulvis“ nesiejo. Be to, ieškovo ir jo šeimos turtinė padėtis vekselio pasirašymo metu buvo itin sunki.
Ieškovo suklydimas sudarant šį vienašalį sandorį su atsakovu Mindaugo Mandeikos įmone „Pulvis“ pasireiškė tuo, kad jis nesuprato vekselio teisinės prasmės bei nesiekė šiuo sandoriu atsiradusių padarinių. Tuo tarpu atsakovas Mindaugo Mandeikos įmonė „Pulvis“ yra nesąžiningas vekselio įgijėjas, nes nutylėdamas, kad ateityje kreipsis į teismą dėl skolos priteisimo, pažeidė vekselio kaip vienašalio sandorio, teisinę prigimtį – Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. sprendimu atsakovui Mindaugo Mandeikos įmonei „Pulvis“ iš trečiojo asmens UAB „Aivaras ir Ko“ priteista skola ir vekselyje nurodyta suma yra viena ir ta pati skola.
Be to, išduotas vekselis neatitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ir ĮPVĮ) 77 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų formos reikalavimų, kadangi jame neįrašytas privalomas rekvizitas „be sąlygų“, o įrašai „Mes/aš“ ir „privalome/au sumokėti“ yra dviprasmiški ir nesuprantami.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui M. M. bei valstybei bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad šalis siejo asmeniniai santykiai pagal ieškovo (vekselio davėjo) neįvykdytą prievolę (2007-12-05 pirkimo-pardavimo sutartį) atsakovui (vekselio turėtojui). Pažymėjo, kad vekselyje yra nurodytas apmokėjimo pagrindas – 2007-12-05 sutartis, todėl sprendė, skolą grąžinus, nepriklausomai nuo to, ar skola išieškoma teismine tvarka, ar sumokama kitu būdu, vekselio davėjas (ieškovas) taptų nebeatsakingas už savo įsipareigojimų įvykdymą (ĮPVĮ 42 str. 3 d.). Be to, teismas sprendė, kad ieškovas nepaneigė atsakovo M. Mandeikos įmonės „Pulvis“ argumentų, kad į teismą dėl skolos išieškojimo jis buvo priverstas kreiptis tuomet, kai atsakovas pažeidė pinigų grąžinimo grafiką.
Teismas, spręsdamas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu suklydus, pažymėjo, kad vekselio pasirašymo metu ieškovas buvo įmonės vadovas, todėl sandorių sudarymo principai, jų esmė ir pasekmės ieškovui buvo arba turėjo būti žinomos. Be to, teismas sprendė, kad ieškovas turėjo galimybę apsvarstyti bei įvertinti tokio teisinio veiksmo pasekmes, nes dėl ginčijamo vekselio pasirašymo šalys tarėsi dar 2008 m. gruodžio mėn.
Teismas iš UAB „Daivaras ir Ko“ finansinės atskaitomybės dokumentų nustatė, kad sandorio sudarymo metu ši įmonė buvo nemoki, todėl pritarė atsakovo M. Mandeikos įmonės „Pulvis“ argumentams, kad ieškovas, pasirašydamas vekselį kaip fizinis asmuo, išreiškė savo tikrąją valią, nes atsakovas tuo metu nesutiko, kad vekselio davėju būtų UAB „Daivaras ir Ko“. Dėl to sprendė, kad pateiktas 2008-12-17 sprendimas dėl įgaliojimų suteikimo pasirašyti įmonės vardu neprotestuotiną paprastąjį vekselį nesudaro pagrindo išvadai, kad pasirašydamas vekselį kaip fizinis asmuo ieškovas iš esmės suklydo. Priešingai, teismas sprendė, kad D. A. buvo nepakankamai atidus, apdairus ir rūpestingas.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovui buvo žinomos ir suprantamos ginčijamo sandorio sudarymo pasekmės, nes dėl vekselio nuginčijimo į teismą kreipėsi beveik po dviejų metų nuo sandorio sudarymo, t. y. po to, kai iš teismine tvarka buvo priteista skola atsakovui pagal 2007-12-05 sutartį ir UAB „Daivaras ir Ko“ iškelta bankroto byla.
Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad ginčijamas vekselis turi formos trūkumų, pažymėdamas, kad besąlyginis įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą išreikštas žodžiais „privalau sumokėti“ (ĮPVĮ 77 str. 2 p.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. A. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė CPK 186 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes prieš apklausą šalys ir tretieji asmenys teismui neprisiekė. Be to, teismas nepagrįstai atsisakė apklausti ieškovo liudytojus (CPK 189 str. 1 d.).
2. Teismas neįvertino vekselio formuluotės „Mes/aš privalome/au sumokėti“, iš kurios neaišku, kas privalo sumokėti 116 000 Lt (CK 1.93 str.). Be to, palūkanų mokėjimo sąlyga vekselyje nenurodyta, nors atsakovas pripažino, kad vekselio sumos dalį – 26 701 Lt sudaro būtent palūkanos (ĮPVĮ 7 str.).
3. Teismas neteisingai įvertino ieškovo pateiktą įrodymą – 2008-12-17 vienintelio UAB „Daivaras ir Ko“ akcininko sprendimą įgalioti ieškovą D. A. išduoti paprastąjį vekselį pagal 2007-12-05 pirkimo-pardavimo sutartį. Būtent šis dokumentas patvirtina, kad ieškovas, išduodamas vekselį, veikė ne savo, o UAB „Daivaras ir Ko“ vardu dėl įmonės skolos. Be to, teismas neįvertino, kad vekselio išrašymo metu ieškovas turėjo sveikatos sutrikimų, vartojo raminamuosius, neturėjo aukštojo išsilavinimo.
4. Teismas, pritardamas atsakovo argumentams, kad jis nesutiko, jog vekselio davėju būtų įmonė, rėmėsi tik prielaidomis. Priešingai, šalys kaip įmonių vadovai tarėsi atidėti skolos grąžinimo terminą, užtikrinant ją vekseliu. Be to, bylos nagrinėjimo metu šalys patvirtino, jog asmeniškai vienas kitam neskolingi.
5. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovo ir jo sutuoktinės turtinė padėtis sandorio sudarymo metu buvo itin sunki, dėl ko ieškovas negalėjo pasirašyti vekselio. Todėl minėto vekselio išdavimas neatitiko ieškovo tikrosios valios (CK 1.90 str. 6 d.).
6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas į teismą kreipėsi po dviejų metu nuo jo išdavimo dienos. Priešingai, jau 2009-02-26 ieškovas telefonu reikalavo atsakovą sugrąžinti vekselį. Tai patvirtintų liudytojai, kuriuos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti. Be to, teismas neįvertino, jog ieškovas 2009-04-03 raštu per notarę kreipėsi į atsakovą dėl vekselio grąžinimo, o 2009-04-15 tai padaryta pakartotinai.
7. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ginčijamą vekselį parengė atsakovas, dėl ko suklaidino ieškovą. Atsakovas žinojo, kad ieškovas suklydo pasirašydamas vekselį kaip fizinis asmuo, o prašant dokumentą grąžinti, to padaryti nesutiko, pareikšdamas, kad įmonės skolą ieškovas turėsiąs grąžinti asmeniškai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai M. M. bei bankrutuojanti M. Mandeikos įmonė „Pulvis“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad:
1. Priešingai nei teigia apeliantas, vekselį pasirašė tik vienas asmuo, todėl naudojant bendrą vekselio formą taikytina tik formuotė „Aš privalau sumokėti“. Be to, apeliantas konkrečiai nenurodė, kokius liudytojus ir kokias aplinkybes paaiškintų ieškovo prašomi apklausti liudytojai.
2. Apeliantas jo minimo 2008-12-17 akcininko sprendimo niekada neteikė atsakovui, todėl neatmestina prielaida, kad jis tokį sprendimą surašė atgaline data tik po to, kai sužinojo, kad atsakovas jo vadovaujamos įmonės skolą išieškos teisme.
3. Priešingai nei teigia apeliantas, vekselyje nėra jokių užuominų į tai, kad D. A. pasirašo kaip įmonės atstovas. Ilgą laiką vadovaudamas įmonei ieškovas privalėjo žinoti, kad pasirašydamas dokumentus įmonės vardu turi nurodyti ir bendrovės pavadinimą bei savo pareigas.
Šalies argumentai
4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad vekselyje buvo nustatyta sąlyga, jog už vekselio sumą skaičiuojamos palūkanos. Tokia sąlyga vekselyje nebuvo numatyta, o apeliantas painioja vekselio ir sutarties sąlygas dėl palūkanų.
5. Teismas pagrįstai sprendė dėl vekselio, kaip savarankiško sandorio, sukuriančio naują prievolę, teisinių pasekmių. Taip pat teisingai įvertino tikrąją ieškovo valią bei tai, kad sudarant šį sandorį, esminio suklydimo nebuvo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo N. A. prašo apeliacinį skundą tenkinti, o pirmosios instancijos sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai. Atsiliepime teigiama, kad:
1. Ieškovas D. A. vekselį pasirašė kaip juridinio asmens atstovas, nes jis tokiu sandoriu niekada nebūtų apsunkinęs šeimos finansinės padėties.
2. Ieškovas tik pasirašė iš anksto M. Mandeikos paruoštą vekselį, nes šis tai padaryti įkalbinėjo kuo greičiau. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tuo metu buvo pablogėjusi ieškovo sveikata.
3. Teismas nepagrįstai laikė, kad nesikreipdamas į teismą dvejus metus dėl vekselio nuginčijimo, apeliantas sutiko su jo teisinėmis pasekmėmis. Tuo metu šeimos finansinė padėtis buvo itin sunki, todėl į teismą kreiptis nebuvo galimybės. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl vekselio grąžinimo per notarą.
4. Ieškovas negalėjo pasirašyti vekselio kaip fizinis asmuo, nes tai turėjo suderinti su trečiuoju asmeniu – savo sutuoktine. Tuo tarpu nei ieškovas, nei jo sutuoktinė asmeniškai atsakovui M. Mandeikos įmonei „Pulvis“ nebuvo skolingi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisiškai reikšmingas šalių teisiniams santykiams nustatyti, tinkamai aiškino ir taikė aktualias civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir atmesdamas ieškovo D. A. ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.).
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos, ne kartą yra nurodęs, kad šalis naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.). Taip pat pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuris reiškia, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.).
Remdamasi tuo, kad nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas D. A. neįrodė savo ieškininio reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2009-01-19 Mindaugo Mandeikos įmonei „Pulvis“ jo išduotą paprastąjį vekselį dėl 116 000 Lt sumokėjimo tuo pagrindu, kad išrašydamas minimą vertybinį popierių, tai yra atlikdamas abstraktų vienašalį sandorį, jis iš esmės suklydo, o vekselio turėtojas atsakovas, įgydamas vekselį tyčia veikė jo, kaip skolininko, nenaudai, tai yra buvo nesąžiningas (CPK 178 str., CK 1.90 str., Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 19 str.).
Kaip teisingai pažymėjo teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką nagrinėjamu klausimu, ne kartą yra nurodęs, kad sprendžiant dėl suklydimo, be kita ko, taikytinas protingumo kriterijus, tai teigiančios šalies elgesys vertinamas atsižvelgiant į tokios šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes, į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, į tai, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis, pareigomis ir prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Kasacinis teismas pabrėžia, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-518/2012, etc.).
Teisėjų kolegija, atmesdama apelianto argumentus, susijusius su teismo sprendimo išvadomis dėl jo suklydimo pasirašant vekselį bei atsakovo Mindaugo Mandeikos įmonei „Pulvis“ nesąžiningumo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir kruopščiai išnagrinėjo esmines faktines aplinkybes, lemiančias šią išvadą, be kita ko, apibūdinančias ieškovo verslo patirtį, jo galimybes suvokti vekselio, kaip vertybinio popieriaus, ypatumus, etc.
Kaip minėta, teismas nustatė, kad vekselio pasirašymo metu atsakovas D. A. buvo įmonės vadovas, kuriam buvo arba turėjo būti žinomi sandorių sudarymo principai, jų esmė, pasekmės. Teisėjų kolegija šiuo klausimu papildomai pažymi, kad yra reikšminga ir tai, jog, kaip matyti iš jo minimo trečiojo asmens bankrutuojančios UAB „Daivaras ir Ko“ 2008-12-17 akcininkų susirinkimo sprendimo, jis taip pat yra ir vienintelis šios bendrovės akcininkas. Taigi atsakovas šią bendrovę valdė vienasmeniškai ir buvo suinteresuotas jos veikla ne tik kaip administracijos vadovas, vykdydamas jam pavestas fiduciarinės prigimties funkcijas, bet taip pat ir asmeniškai materialiai kaip jos vienintelis akcininkas (CK 2.45 str., Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 str., 73 str. 13 d., UAB „Daivaras ir Ko“ įstatų 17 p., etc.). Kaip nustatė teismas, jam buvo žinoma, jog minimu laikotarpiu jo vadovaujama UAB „Daivaras ir Ko“ buvo faktiškai nemoki, todėl teisingai atmesti jo motyvai, kad ginčijamą finansinį dokumentą jis šios įmonės kreditoriui atsakovui Mindaugo Mandeikos įmonei „Pulvis“ (šiuo metu bankrutuojančiai) pateikė ne kaip jo asmeninį įsipareigojimą, o kaip pačios bendrovės įsipareigojimą (CK 1.105 str. 4 d., ĮPVĮ 2 str. 4 p., 77 str.). Taip pat tuo remiantis vertinami apelianto motyvai, susiję su vienintelio UAB „Daivaras ir Ko“ akcininko 2008-12-17 sprendimu, kuriuo D. A., kaip bendrovės direktorius, buvo įgaliotas išduoti paprastąjį vekselį pagal 2007-12-05 pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas, remdamasis įrodymų tikėtinumo taisykle, teisingai sprendė, jog tokie ieškovo motyvai, atsižvelgiant į jau paminėtas jį patį bei įmonę apibūdinančias aplinkybes, yra nepagrįsti, nes, be kita ko, toks bendrovės įsipareigojimas, turint omenyje įmonės įsiskolinimus, būtų akivaizdžiai bevertis (CPK 185 str.). Be to, vertinant šalių sąžiningumą, apelianto teiginius, kad atsakovas, įsigydamas vekselį, tyčia veikė jo nenaudai (ĮPVĮ 19 str.), pažymėtina, kad pagal bylos medžiagą pati ieškovo vadovaujama UAB „Daivaras ir Ko“ neginčijo atsakovo Mindaugo Mandeikos įmonės „Pulvis“ reikalavimo, grindžiamo 2007-12-05 pirkimo-pardavimo (PVC langai) sutarties įvykdymu, priėmė šio asmens pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, pasirašė skolų suderinimo aktą, taigi naudojosi atsakovo pagamintais ir parduotais daiktais, tačiau jam nesumokėjo nei dalies skolos.
Vertindamas ieškovo argumentus dėl suklydimo bei atsakovo nesąžiningumo, be nurodytų aplinkybių, teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, teisingai atsižvelgė ir į tai, kad ginčo vekselį imta ginčyti ne iš karto po jo pasirašymo, o tik praėjus 2 metams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. G. M., civilinė byla Nr. 3K-3-605/2012 etc.). Taigi, atsižvelgiant į pirmiau paminėtus faktus, apibūdinančius ieškovo asmenybę, toks jo delsimas įstatymo nustatyta tvarka ginčyti vekselį, reikalavimas per notarą ir, jo teigimu, telefonu, jog vekselis jam būtų grąžintas tuomet, kai tarp įmonių buvo prasidėjęs ginčas dėl atsiskaitymo pagal sutartį ir kt., nesudaro pagrindo teigti, jog šis vertybinis popierius buvo pasirašytas suklydus, neatitiko jo vidinės valios ir kt. (CK 1.90 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, tokios teismo išvados nepaneigia taip pat ir kitos apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su jo sveikatos būkle (aukštas kraujo spaudimas, raminamųjų vaistų vartojimas ir kt.), šeimos turtine padėtimi, aukštojo išsilavinimo neturėjimu (CPK 185 str.). Taip pat sutiktina su išsamiais pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ieškovo argumentų, susijusių su jo išduoto vekselio formos trūkumais (ĮPVĮ 77 str. 2 d., 78 str. 1 d.), o taip pat dėl ginčijamo vekselio, kaip minėtą prievolę užtikrinančios priemonės, paskirtimi (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d., priimta civilinėje byloje G. Ž., Z. D. v. AS „Parex banka“ (dabar – AS „Reverta“), AB Citadele bankas, civilinė byla Nr. 3K-3-343/2013 ir kt.).
Kaip minėta, ieškovas D. A., reikalaudamas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, taip pat nurodo, kad teismas pažeidė CPK 186 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes prieš apklausą šalys ir tretieji asmenys teismui neprisiekė. Šiuos apelianto teiginius palaiko taip pat ir trečiasis asmuo N. A. savo atsiliepime į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių šiuos teiginius, tačiau spręsdamas dėl ieškininių reikalavimų pagrįstumo, teismas rėmėsi byloje surinktais rašytiniais įrodymais, vertino paties ieškovo paaiškinimus teismui, todėl laikytina, kad šis motyvas nesuteikia pagrindo spręsti apie teismo sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą (CPK 329 str. 1 d., 2 d., 3 d.).
Buvo nurodyta, kad apelianto reikalavimas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą yra grindžiamas taip pat jo procesinių teisių pažeidimu – teigiama, kad be pagrindo buvo atsisakyta patenkinti jo prašymą dėl liudytojų V. N. bei E. N. apklausos (CPK 42 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, atmesdama šį ieškovo D. A. argumentą, visų pirma pabrėžia, kad CPK 42 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis priemonėmis privalo naudotis sąžiningai, veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai. Kaip matyti iš bylos medžiagos bei duomenų, užfiksuotų teismo posėdžio protokole, nors byloje įvyko keletas parengiamųjų teismo posėdžių, šį prašymą ieškovas pareiškė teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės, neužtikrino prašomų apklausti liudytojų dalyvavimo, kad nekiltų būtinumas atidėti bylos nagrinėjimą, nurodė, kad liudytoja V. N. yra išvykusi į užsienį, kad liudytojai yra girdėję ieškovo bei atsakovo atstovo telefoninius pokalbius ir, anot ieškovo, ,,jų nugirsti pokalbiai yra reikšmingi ieškinio motyvams pagrįsti“. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, jog teismas turėjo pagrindą netenkinti tokio ieškovo prašymo (CPK 7 str.). Beje, ieškovas D. A. ir trečiasis asmuo N. A., reikalaudami, kad ši byla apeliacine tvarka būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, be kita ko, taip pat rėmėsi būtinumu apklausti liudytojus, tačiau nenurodė, nei kokius liudytojus, jo įsitikinimu yra būtina apklausti, nei kokias konkrečias bylai reikšmingas paaiškintų šie liudytojai ir kokias teismo išvadas paneigtų šios aplinkybės (CPK 306 str. 1 d. 4 p., 302 str., 111 str. 1 d. 5 p.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nei apeliaciniame skunde, nei N. A. atsiliepime į jį, nėra iškelta fakto klausimų, kurie lemtų žodinio proceso būtinumą, šiam teismui nėra pateikta jokių naujų įrodymų, todėl nėra pagrindo nesilaikyti bendros apeliacinių skundų nagrinėjimo tvarkos, numatytos CPK 321 straipsnio 1 dalyje ir apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir civilinio proceso principų, o priešingai – užtikrina civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiojo asmens N. A. argumentai, pateikti jos atsiliepime į ieškovo D. A. apeliacinį skundą (menkos jos vyro D. A. ir jos finansinės galimybės, sumažėjusias prekybos langais apimtis, nesąžiningą paties M. Mandeikos elgesį vykdant ankstesnes sutartis – sąlygų pažeidimas, nebendradarbiavimas, nesiderėjimas dėl mažesnių kainų, nekokybiška produkcija ir kt.) taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų vadovaujantis CK 1.105 straipsnio, 1.90 straipsnio, 1.63 straipsnio, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio, 42 straipsnio 3 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 77 straipsnio normomis, nagrinėjamoje byloje aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatomis, bylos medžiaga.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovo D. A. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329 str., 330 str., 178 str.).
Atmetus ieškovo D. A. apeliacinį skundą, iš jo atsakovams M. M. bei bankrutuojančiai Mindaugo Mandeikos įmonei „Pulvis“ priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, kurias jie patyrė apeliacinės instancijos teisme, tai yra pateikdami atsiliepimą į ieškovo skundą (CPK 88, 93, 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo D. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovui M. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovui bankrutuojančiai Mindaugo Mandeikos įmonei „Pulvis“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini).